Aurelijus Zykas. Septyni saulės veidai: pirmoji pažintis su Japonija

 

Pradėjus skaityti knygą, pirmasis įspūdis - skaitau geografijos ir kultūros vadovėlį - pilna žinių, detalių, paaiškinimų. Jau vėliau radau, kad autorius - japonologas, vertėjas, politologas. Taip, autoriaus asmenybė daug ką paaiškina, labiausiai - gilias žinias japonų, kaip tautos pažinime. Knyga vertinga ne tik keliautojams, norintiems pamatyti konkrečius turizmo objektus, keliauti po šalį saugiai bei patogiai,  bet ir tiems, kurie nori tiesiog pažinti japonus bei šalį, istoriją. 

Išbandykite tekstą:
Septyni saulės veidai : pirmoji pažintis su Japonija / Aurelijus Zykas. - Vilnius : Aukso pieva, 2021. - 398 p.

"Vasara su knyga" 2021 - iššūkis, kurį reikia įveikti

Šiemet - mažasis jubiliejus skaitymo iššūkiui. Lietuvos apskričių viešosios bibliotekos penktus metus vykdo projektą „Vasara su knyga“ ir kviečia įvairaus amžiaus žmones dalyvauti skaitymo varžytuvėse „Skaitymo iššūkis“!

Kaip ir kasmet, užduoties atlikimui reikia perskaityti nors po vieną knygą, atitinkančias užduotį. 

Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą.

 

Atgyja viltis vėl grįžti į normalų, ar beveik normalų gyvenimą po karantino ir ligų.  Laukimas skiepų, registracija, pirmasis dūris ir jau einame tikrinti lagaminų - ar atlaikys dar vieną kelionę?  Kaip tik po ranka papuolė knyga, kuri yra privaloma, jei ruošiatės į Romą ( o ten susiruošti visada verta). Interviu su tais, kurie apie Romą žino daugiausia. Informacija pateikiama interviu forma, ir pačios informacijos yra ypatingai daug, vargu ar  gidai, ypač ne vietiniai žino daugiau. Išbandykite pradžią, jums tikrai patiks. 

 Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą.- Vilnius : Aukso žuvys, 2021. - 355 p.   

Paskutinė stotelė - Italija. Kuri knyga atstovaus žemėlapyje?

Paskutinė stotis.  Gerai žinoma Italijos literatūra, ir išrinkti reikia vieną vienintelę. Į apklausą įtraukėme ir senovės Romos, ir šiuolaikinės Italijos literatūrą. 

Eilėje - Serbijos literatūra. Ivo Andrič. Drinos tiltas.

Liko visai nedaug. Vaikštome po Europą pirmyn atgal, žvilgsnis - į Serbiją. Problema ta pati, kaip su daugybe mažų šalių - literatūra praktiškai nepažįstama ir neverčiama. Bet vis dėl to? Gal rasite ką nors? 

Nubalsuota -  Ivo Andrič. Drinos tiltas.

I

Drina daugiausia skverbiasi aukštais stačių uolėtų kalnų tarpekliais, giliomis, skardingomis siaurukalnėmis. Tik keliose vietose jos krantai prasiplečia, ir čia vienoje, čia abiejose upės pusėse atsiveria saulėti slėniai, vienur banguoti, kitur lygūs, tinkami žemės darbui ir žmogui gyventi. Toks slėnis susidaro ir čia, prie Višegrado, kur Drina, staiga pasisukusi, išsiveržia iš gilaus ir siauro Butkovo ir Uzavnicos kalnų tarpeklio. Tas Drinos posūkis toks staigus, o kalnai iš abiejų pusių tokie statūs ir taip arti vienas kito, jog atrodo kaip ištisas uolų masyvas, iš kurio tarsi iš tamsios sienos trykšta upė. Tačiau čia kalnai iškart prasiskiria, sudarydami netaisyklingą amfiteatrą, kuris plačiausioje vietoje, jeigu oru nuvestume tiesiąją, turi ne daugiau kaip penkiolika kilometrų.

Čia, kur žali ir putoti Drinos vandenys visu smarkumu išsiveržia tarsi iš vientisos juodų ir stačių kalnų virtinės, stovi didelis, dailiai suręstas akmeninis tiltas su vienuolika plačių arkų. Nuo šio tilto tartum vėduoklė plačiai nusidriekia nelygus slėnis su Višegrado miesteliu ir jo apylinkėmis, su kaimeliais daubose tarp kalvų, su laukais, ganyklomis ir slyvų sodais, išraižytas ežių ir tvorų, nutaškuotas miškeliais ir lapuočių guotais. Jeigu iš tolo žiūri Į slėnį, atrodo, kad iš balto tilto plačių arkų teka ir išsilieja ne tik žalia Drina, bet ir visas tas saulėtas, žaliuojantis kraštas su viskuo, kas tenai yra, su pietų dangaus skliautu.

Dešiniajame upės krante, tuojau pat už tilto, dalis slėnyje, o dalis — kalnų šlaituose, yra miestelio centras su turgaviete ir krautuvėlėmis. Kitapus tilto, kairiajame krante, palei kelią į Sarajevą, išsimėtęs priemiestis — Maluchino laukas. Tokiu būdu tiltas, vienydamas abu Sarajevo kelio galus, jungia miestą su priemiesčiu.

Iš tiesų kai sakoma jungia, tai yra tokia pat tiesa, kaip kad saulė pateka rytais, kad mes galėtume viską matyti ir dirbti kasdieninius darbus, o nusileidžia vakarais, kad galėtume išsimiegoti ir pailsėti po dienos triūso. Mat iš tikrųjų šis didelis akmeninis tiltas yra nepaprastai vertingas ir gražus statinys,— tokio neturi daug turtingesni ir prabangesni miestai („tik du tokie yra imperijoje“,— sakydavo žmonės senais laikais) — vienintelis visame Drinos vidupyje ir aukštupyje, kuriuo gali bet kada ir saugiai persikelti į kitą pusę, ir jis yra pagrindinė kelio grandis, jungianti Bosniją su Serbija, o paskui per Serbiją su tolimomis Turkijos imperijos sritimis, net ligi Stambulo. O pats miestelis ir jo priemiestis niekuo neišsiskiria iš kitų, kokių visais laikais išauga prie pagrindinių susisiekimo punktų, abipus didelių ir svarbių tiltų.

Taip ir čia, laikui bėgant, abipus tilto dygo namai, augo kaimeliai. Tiltas maitino miestą, teikė gyvybės syvų tarsi gaji šaknis. (Norint geriau suprasti miestelio gyvenimą ir jo santykius su tiltu, reikia žinoti, kad jame yra dar vienas tiltas ir dar viena upė. Tai Rzavas ir per jį nutiestas medinis tiltas. Miestelio pakraštyje Rzavas įteka į Driną, tokiu būdu smėlėtame ruože tarp abiejų upių — didelės ir mažos — įsikūrė pagrindinė Višegrado dalis, o jo priemiesčiai išsidėstė kitapus tiltų, kairiajame Drinos ir dešiniajame Rzavo krante. Miestą supa vanduo. Nors yra dar viena upė ir dar vienas tiltas, bet jeigu kas sako: „ant tilto“, niekada nereikia suprasti, kad turimas galvoje Rzavo tiltas — medinis, negražus, be savo istorijos, niekuo nepasižymintis, skirtas pereiti vien miestelio gyventojams ir jų galvijams,— o tiktai akmeninis Drinos tiltas.)

Drinos tiltas turi apie du šimtus penkiasdešimt žingsnių ilgio ir apie dešimt pločio, o viduryje, kur iš abiejų pusių yra dvi visiškai vienodos terasos, jis dvigubai platesnis. Šitoji tilto dalis vadinama kapija1. Kaip tik čia ant viduriniosios, viršuje platėjančios tilto atramos, kairėje ir dešinėje nuo važiuojamosios tilto dalies iš tiesiosios linijos drąsiai ir gražiai išsilenkia du iškyšuliai, terasos, pakibusios ties žaliu šniokščiančiu vandeniu. Tos terasos — atviros ir nedengtos — turi apie penkis žingsnius ilgio ir tiek pat pločio; jas, kaip ir visą tiltą, juosia akmeniniai turėklai. Jeigu eisi iš miesto, tai dešinėje bus terasa, vadinama kanapa. Ji dviem laipteliais pakilusi aukščiau ir turi akmeninius suolus, kurių atkaltės — turėklai. Ir laipteliai, ir suolai, ir turėklai atrodo lyg iš vieno šviesaus akmens luito. Kairioji terasa priešais kanapą yra lygiai tokia pati, tik be vietų atsisėsti. Ties turėklų viduriu yra aukštesnė už žmogų siena; jos viršuje įmūryta balto marmuro plokštė, kurioje iškaltas puošnus trylikos eilučių turkiškas įrašas — tarichas, skelbiąs, kas ir kada pastatė šį tiltą. Apatinėje sienos dalyje iš akmeninio slibino nasrų trykšta plona vandens srovelė. Šioje terasoje įsitaisė kavos pardavėjas su visais savo rakandais: kavinukais, puodeliais, nuolat kūrenama žarijų krosnele ir berniuku, kuris, bėgiodamas iš vienos terasos į kitą, nešioja kavą sėdintiems kanapoje lankytojams. Tokia yra kapija.

Kaip vėliau pamatysime, visas miesto gyvenimas prabėga ant tilto, jo kapijos ir prie jo arba yra su juo susijęs. Kiekviename pašnekesyje apie asmeninius, šeimyninius ar viešus reikalus galima išgirsti žodžius „ant tilto“. Ir tikrai, Drinos tiltas — tai vieta, kur vaikai žengia pirmuosius žingsnius ir kur žaidžia pirmuosius žaidimus. Krikščionių vaikai nuo kairiojo Drinos kranto per tiltą keliauja pirmąjį sekmadienį po gimimo — kada juos neša į cerkvę krikštyti. Beje, ir visi kiti vaikai, ir tie, kurie gimsta dešiniajame krante, ir musulmonų, kurie visai nekrikštijami, beveik visą vaikystę praleidžia prie tilto, kaip kadaise ir jų tėvai, ir seneliai. Jie meškerioja netoli jo arba po arkų skliautais gaudo balandžius. Nuo mažų dienų vaikų akys pripranta matyti šį didžiulį iš baltų, taisyklingai nutašytų akytų akmenų išmūrytą statinį, darnias jo linijas. Jie žino kiekvieną meistriškai apdailintą iškyšulį ar įdubimą taip kaip ir visus pasakojimus bei legendas, susijusias su tilto statyba, kuriuose nuostabiai susipynę tikri dalykai ir fantazija, tikrovė ir sapnai. Jie žino juos nuo amžių, nesąmoningai, tarsi atsineša juos ateidami į pasaulį, moka kaip poterius, neprisimindami, nei iš ko ir kada juos išmoko, nei kur pirmą kartą juos girdėjo.

Vaikai žino, kad tiltą pastatė didysis viziris Mechmedas-paša2, kurio gimtasis Sokolovičių kaimas yra už kainų, supančių miestelį ir tiltą. Tik viziris galėjo duoti visa, kas reikalinga tokiam stebuklui iš akmens sukurti. (Vaikams viziris — tai kažkas prašmatnu, galinga, baisu, paslaptinga.) Mūrijo jį Radė Statytojas, kuris, matyt, gyveno šimtus metų, nes pastatė Serbijoje visa, kas gražu ir tvirta; iš tikrųjų legendinis bevardis meistras, kokius vaizduotėje susikuria ir nori turėti kiekviena tauta, kad nereikėtų apsunkinti atminties vardais ir būti kažkam dėkingai nors atsiminimuose. Vaikai taip pat žino, kad tiltą mūryti trukdė (nuo senų senovės visada ir visur kažkas trukdo bet kokią statybą) undinė, kuri naktį sugriaudavo, kas išmūryta dieną. Tai tęsėsi, kol „kažkas“ iš vandens prabilo į Radę Statytoją ir patarė surasti du mažus dvynukus, broliuką ir sesutę, vardu Stojas ir Ostoja, ir užmūryti juos vidurinėje tilto atramoje. Tuojau pat visoje Bosnijoje pradėta ieškoti tokių vaikų. Buvo pažadėtas atlyginimas tam, kas juos ras ir pristatys.

Pagaliau viename nuošaliame kaimelyje seimenai3 surado dar krūtimi maitinamus dvynukus ir vizirio įsakymu paėmė juos; bet motina nenorėjo skirtis su kūdikiais ir, nepaisydama keiksmų ir mušimų, raudodama ir aimanuodama, nukiūtino paskui juos į Višegradą. Čia jai pavyko prisibrauti prie Radės Statytojo.

Kadangi kitos išeities nebuvo, vaikai buvo užmūryti, bet, kaip pasakojama, meistras pasigailėjęs nelaimingos motinos ir palikęs atramoje spragas, pro kurias ji galėjo žindyti paaukotus kūdikius. Tai yra tie dailūs apvalūs langeliai, aklini, siauri tarsi šaudymo angos, kur dabar suka lizdus laukiniai balandžiai. Tarsi to įvykio atminimui, jau šimtai metų teka iš mūro motinos pienas. Tai baltos plonos srovelės, kurios tam tikru metų laiku ima srūti iš lygiai išmūrytų tilto atramų, palikdamos akmenyje neišdildomus pėdsakus. (Moters pienas primena vaikams kažką labai pažįstama ir šleikštaus ir drauge yra kažkas nesuprantama ir paslaptinga, kaip viziriai ir architektai, baugina ir atstumia.) Tuos pieno patakus žmonės nugramdo ir pardavinėja kaip gydomuosius miltelius moterims, kurios po gimdymo neturi pieno.

Vidurinėje tilto atramoje po kapija yra viena didesnė anga, siaura ir gili, be durų, tarsi milžiniška šaudymo anga. Pasak padavimo, toji anga veda į erdvų niūrų kambarį, kuriame gyvena juodasis Arabas. Tai žino visi vaikai. Jų fantazijoje ir pramanuose jis vaidina svarbų vaidmenį. Kam jis pasirodys — tas mirs. Bet ligi šiol nė vienas vaikas jo dar nėra matęs, nes nė vienas nemirė. Bet vieną naktį jį pamatė Hamidas, dusulingas, nuolat girtas arba kauštelėjęs, paraudusiomis akimis nešikas, ir tą pačią naktį numirė prie sienos. Tiesa, jis tada buvo visiškai girtas ir užmigo ant tilto po atviru dangumi, esant penkiolikai laipsnių šalčio. Į šią tamsią angą vaikai dažnai žiūri nuo kranto kaip į prarają, kuri ir gąsdina, ir vilioja. Jie susitaria, kad visi žiūrės neatitraukdami akių ir, kas pirmas ką nors pamatys, sušuks. Šitaip spokso jie, įbedę akis į platų, tamsų plyšį, virpėdami iš smalsumo ir baimės, kol kuriam nors geibesniam berniukui pasivaidena, jog anga tarsi juoda uždanga pradeda judėti, arba kol koks nors pašaipūnas ar akiplėša (o tokių visada netrūksta) sušunka „Arabas!“ ir tyčia pasileidžia bėgti. Tai sugadina žaidimą, apvilia ir supykdo tuos, kurie linkę fantazuoti, nemėgsta pašaipos ir tiki, kad, įdėmiai žiūrint, iš tiesų galima ką nors pamatyti, gauti naujų įspūdžių. O naktį daugelis jų blaškosi miegodami, galynėjasi su tuo Arabu nuo tilto, kol motina pažadina ir išvaduoja iš slogaus sapno. Ji duoda atsigerti šalto vandens („kad pranyktų baimė“), liepia ištarti dievo vardą, ir berniukas, nusikamavęs po dienos žaidimų, vėl užmiega kietu vaikišku miegu, kurio neįveikia jokia baimė.

Aukščiau tilto ant abiejų stačių pilkos klinties krantų matyti vienodai išsidėsčiusios apvalių įdubimų popos, tarsi įspaustos akmenyje milžiniško arklio kanopų; jos eina iš viršaus nuo Senosios pilies, leidžiasi stačia uola ligi upės ir vėl pasirodo kitoje pusėje, kur dingsta juodoje žemėje ir augmenijoje.

Vaikai, kurie vasarą ištisas dienas prie šių akmeningų krantų gaudo žuveles, žino, jog tai senovės karių pėdsakai. Tada pasaulyje gyvenę nepaprastai dideli karžygiai, akmuo dar buvęs nesustingęs, minkštas kaip molis, o arkliai, kaip ir tie karžygiai, milžiniško ūgio. Serbų vaikai mano, kad tai karalaičio Marko1 bėrio pėdsakai, išlikę nuo tų laikų, kada karalaitis kalėjo Senosios pilies kalėjime ir, bėgdamas iš jo, nusileido nuo kalnų ir peršoko Driną, per kurią dar nebuvę tilto. O turkų vaikai žino, kad tai nebuvo ir negalėjo būti karalaitis Markas (iš kur netikėlis ir dar mergos vaikas galėjo turėti tiek stiprybės ir tokį žirgą!), o Džerzelezas Alija5 su savo sparnuotu arabų veislės ristūnu, kuris, kaip žinoma, nepripažindavo keltų ir keltininkų ir peršokdavo upes tarsi upokšnius. Vaikai net nesiginčija — taip įsitikinę ir vieni, ir kiti savo teisumu. Ir nebuvo atsitikimo, kad kam nors būtų pavykę perkalbėti kitą, kad kas nors būtų ėmęs manyti kitaip.

Tuose dideliuose, apvaliuose ir giliuose kaip dubenys įdubimuose tarsi akmeninėse taurėse po lietaus ilgai telkšo vanduo. Vaikai tas šilto lietaus vandens pripildytas duobes vadina šuliniais ir tiek vieni, tiek kiti, nesvarbu kokio tikėjimo, laiko juose sumeškeriotas žuveles — gružlius ir mekšrus.

Kairiajame krante virš vieškelio, šalikelėje, stūkso kalvelė, jos žemė pilka ir suakmenėjusi. Joje niekas neauga ir nežydi, tik reta žolytė, dygi kaip plieninė viela. Toji kalvelė yra riba, kur baigiasi vaikų žaidimai prie tilto. Ši vieta nuo seno vadinama Radisavo pilkapiu. Sakoma, kad tai buvo kažkoks serbų vadas, galingas žmogus. Kai viziris Mechmedas-paša nusprendė statyti Drinos tiltą ir atsiuntė savo žmones, visi pakluso jo valiai, ėjo į darbą, vien tik Radisavas pasipriešino, sukurstė žmones ir liepė pasakyti viziriui, kad šis atsisakytų savo sumanymo: ne juokas pastatyti tokį tiltą. Daug vargo turėjo viziris, kol įveikė Radisavą, nes tai buvo nepaprastas vyras, nei kulka, nei kardas jo neėmė, nebuvo tokios virvės nei grandinės, kuria būtų buvę galima jį surišti; viską sutraukydavo kaip siūlus. Kažkokį talismaną jis turėjo. Kas žino, kaip būtų atsitikę ir ar būtų viziris pastatęs tiltą, jeigu nebūtų atsiradęs tarp jo žmonių toks gudruolis, kuris papirko Radisavo tarną ir sužinojo paslaptį. Tada Radisavą užklupo miegantį ir pasmaugė šilkine virvute, nes tiktai šilkui amuletas neturėjo jokios galios. Mūsų moterys tiki, jog kasmet yra viena naktis, kai ant šios kalvos tiesiai iš dangaus krinta šviesa: paprastai rudeniop, maždaug tarp Dangun ėmimo šventės ir Marijos gimimo. Tačiau vaikams, kurie tikėdami ir netikėdami žiūrėdavo pro langus į Radisavo kapą, niekada nepavykdavo pamatyti dangiškos šviesos, nes dar prieš vidurnaktį juos priveikdavo miegas. Užtat naktį grįžtą į miestą keleiviai matydavo virš kalvelės netoli tilto kažkokią šviesą, nors jiems ji nerūpėdavo.

Višegrado turkai pasakoja, kad šitoje vietoje didvyrio mirtimi žuvo dervišas, šeichas Turhanija6, garsus karžygys, kuris gynė nuo netikėlių kariaunos Drinos tiltą. Šioje vietoje nėra jokio ženklo nei paminklo, nes tokia buvo jo paties valia — dervišas norėjęs, kad jo kapas niekam nebūtų žinomas. Mat kai netikėliai vėl įsiverš, jis atsikels iš kapo, pastos jiems kelią ir kaip kadaise neleis pereiti Drinos tilto. Dėl to jo kapą dangus kartais apšviečia savo šviesa.

Šitaip leidžia laiką miestelio vaikai — po tiltu arba prie tilto — nerūpestingai žaisdami, vaikiškai svajodami. O vos pradėję bręsti, persikelia ant tilto, į kapiją, kur jaunatviškos svajonės randa kitokio peno, kur atsiveria nauji akiračiai, bet ir prasideda gyvenimo rūpesčiai, kova ir darbai.

Kapija — pirmųjų meilės svajonių, pirmųjų trumpų pasimatymų, užkalbinimų ir susitarimų vieta. Čia daromi sandėriai ir prekiaujama, vaidijamasi ir susitaikoma, susitinkama ir laukiama. Ant akmeninių tilto turėklų prekininkai išdėlioja pardavimui pirmąsias trešnes ir arbūzus, o rytais salepą ir karštas bandeles. Čia renkasi elgetos, luošiai ir raupsuotieji, o taip pat jauni ir sveiki, kurie patys nori pasirodyti ar kitus pamatyti, pagaliau visi, kas turi ką ypatinga pasiūlyti iš vaisių, drabužių ar ginklų. Čia dažnai sėdinėja senyvi orūs vyrai ir kalbasi apie visuomeninius reikalus, bendrus rūpesčius, bet dar dažniau susieina jaunimas, kuriam galvoje tik dainos ir pokštai. Didelių įvykių ir istorinių permainų dienomis čia lipdomi skelbimai ir atsišaukimai (ant anos iškilusios sienos, po marmurine plokšte su turkiškų įrašu, virš fontano), pagaliau čia ligi 1878 metų buvo kabinamos ir maunamos ant baslių galvos tų, kurie dėl kurios nors priežasties buvo pasmerkiami mirti, o mirties bausmė šiame pasienio mieste, ypač neramiais laikais, buvo dažnas dalykas, kartais, kaip vėliau pamatysime, net kasdieninis.

Nebuvo nei vienų vestuvių, nei vienų laidotuvių, kurių procesija eidama per tiltą nesustotų kapijoje. Čia vestuvininkai apsitvarko, susirikiuoja, o jau paskui traukia į centrą. Jeigu ramūs laikai, vaišinasi rakija, dainuoja, šoka ratelį ir užtrunka ilgiau, negu buvo ketinę. O kai eina laidotuvininkai, nešėjai pastato karstą ir leidžia velioniui valandėlę atsikvėpti kapijoje, kur jis praleido didelę gyvenimo dalį.

Kapija — svarbiausia tilto vieta, panašiai kaip tiltas — svarbiausia miesto vieta. Vienas keliautojas turkas, svetingai sutiktas Višegrade, taip užrašė savo dienoraštyje: „Jų kapija yra tilto širdis, o tiltas yra širdis miesto, kuris kiekvienam įstringa giliai širdyje“. Kapija liudija, kad senovės architektai, pasak padavimų, turėję, kovodami su undinė¬mis ir visokiomis piktomis galiomis, užmūryti gyvus kūdikius, mokėję ne tik gražiai ir tvirtai statyti, bet taip pat rūpinęsi, kad jų statiniai būtų naudingi bei patogūs netgi tolimiausios ateities kartoms. Ir kada žmogus susipažįsta su čionykščiu gyvenimu ir gerai pagalvoja, negali nepasakyti, jog iš tiesų nedaugelis Bosnijoje naudojasi tokiais patogumais ir malonumais, kaip Višegrado gyventojai kapijoje.

Žinoma, visai kas kita žiemą, kada per tiltą eina tik tas, kam būtinai reikia, ir, be to, skuba palenkęs galvą, čaižomas žvarbaus vėjo, kuris nuolat pučia virš upės. Tada, suprantama, niekas nestoviniuoja atvirose kapijos terasose. Užtat visais kitais metų laikais kapija tikra palaima ir mažiems, ir dideliems. Tada kiekvienas miestelėnas bet kuriuo dienos ar nakties metu gali nueiti į kapiją ir pasėdėti kanapoje arba, sustojęs netoli jos, aptarti reikalus, pasišnekučiuoti. Išlinkusi, pakibusi penkiolika metrų virš šniokščiančios žalios upės, ši akmeninė kanapa tarsi sklando ore, iš trijų pusių supama trijų tamsiai žalių kalnagūbrių; viršuje dangus, debesys arba žvaigždės, o pažvelgus pasroviui, atsiveria lyg siauras amfiteatras, tolumoje uždarytas mėlynų kalnų grandinės.

Kiek yra pasaulyje vizirių ir turtuolių, kurie galėtų laisvu laiku ateiti į šią vietą pasidžiaugti, paliūdėti ar pasilinksminti? Nedaug, labai nedaug. O kiek čia mūsų žmonių per šimtus metų iš kartos į kartą pasitiko aušrą, praleido vakarą ar naktį, kada virš galvos nepastebimai virpa visas žvaigždėtas skliautas! Daugelis, daugelis iš mūsų sėdėjo čia atsirėmę į lygų tašytą akmenį, stebėdami nuolatinį šviesos žaismą kalnų viršūnėse ir debesyse, stengdamiesi išnarplioti amžinai tą patį ir vis kitaip susipynusį mūsų miesto gyventojų likimą. Seniai kažkas pasakė (tiesa, tai buvo svetimšalis ir kalbėjo juokais), kad kapija nulėmė miesto likimą ir gyventojų būdą. Tuo nuolatiniu sėdėjimu kapijoje, tvirtino jis, galima paaiškinti daugelio vietinių gyventojų polinkį į susimąstymą ir svajingumą, o taip pat jų melancholišką nerūpestingumą.

Šiaip ar taip, negalima neigti, kad višegradiečiai, lyginant su kitų miestų gyventojais, nuo seno buvo laikomi lengvabūdžiais, išlaidžiais, pramogas mėgstančiais žmonėmis. Miestas įsikūręs patogioje vietoje, turtingi aplinkiniai kaimai, derlingi laukai, ir, tiesą sakant, pinigai sraunia srove plaukia į Višegradą, bet ilgai jame neužsilaiko. O jeigu ir atsiranda koks taupus šeimininkas, namisėda, nemėgstąs linksmintis, tai paprastai koks nors ateivis; tikriausiai Višegrado toks vanduo ir oras, kad vaikai čia gimsta tikrai ne į save riestais pirštais ir, užsikrėtę išlaidumo ir nerūpestingumo liga, gyvena pagal patarlę: „Davė dievas dantis, duos ir duonos“.

Sakoma, kad senis Novakas, kai sunegalavo ir turėjo mesti plėšikavimą Romanijoje, šitaip mokė savo įpėdinį Grujicą:

— Kai tykosi grobio, gerai žiūrėk, koks artėja keleivis. Pamatysi išdidžiai jojantį raitelį su raudona liemene sidabrinėmis sagtimis ir baltomis kojinėmis, žinok — iš Fočos. Pulk nieko nelaukęs, jo kišenėse ir krepšiuose rasi daug pinigų. Jeigu raitelis skurdžiai apsirengęs, nuleidęs galvą, sėdi ant arklio lyg išmaldos prašydamas, drąsiai pulk — jis iš Rogaticos. Ten visi tokie: šykštuoliai, dedasi vargšais, o pinigų turi kaip šieno. Bet jeigu jos keistuolis, susikryžiavęs kojas ant balno, burzgins tanbūru ir plyšos visa gerkle, palik ramybėje, nesitepk rankų, tegu sau joja, tai višegradietis, plikas kaip tilvikas.

Visa tai tartum patvirtina ano ateivio nuomonę. O vis dėlto sunku tikrai pasakyti, kiek ji yra teisinga. Kaip dažnai būna, čia sunku nustatyti, kur priežastis, o kur pasekmė. Ar kapija padarė gyventojus tokius, kokie jie yra, ar atvirkščiai — jie sumanė ją pagal savo būdą ir supratimą, pasistatė pagal savo poreikius ir papročius? Nereikalingas ir tuščias klausimas. Nebūna pastatų šiaip sau, atitrūkusių nuo juos sukūrusios visuomenės, neatitinkančių jos reikalavimų, norų ir skonio, taip pat kaip architektūroje nėra atsitiktinių linijų ir betikslių formų. O kiekvieno gražaus ir naudingo pastato atsiradimas ir gyvenimas, jo santykiai su tais, tarp kurių jis egzistuoja, dažnai apipinti sudėtingų ir paslaptingų dramų bei istorijų. Kaip ten bebuvę, tačiau vienas dalykas tikras: tiltą ir miestelio gyventojus sieja artimi ir amžini ryšiai. Višegradiečių ir tilto likimai taip susipynę, jog atskirai neįmanoma jų nei įsivaizduoti, nei apsakyti. Štai kodėl pasakojimas apie tilto pastatymą ir jo likimą yra kartu pasakojimas apie miestelio ir jo gyventojų ištisų kartų gyvenimą, o visuose padavimuose apie miestą figūruoja akmeninis tiltas su savo vienuolika arkų ir su kapija viduryje tarsi karūna.

II

Dabar mums reikia grįžti į tuos laikus, kada šioje vietoje niekas nė nemanė statyti tilto, juo labiau tokio, koks yra šiuo metu.

Galbūt ir anais senais laikais koks nors keleivis, pavargęs ir sulytas, svajojo, kad per šią plačią ir audringą upę kokiu nors stebuklu atsirastų tiltas ir jis greičiau ir lengviau pasiektų tikslą. Nėra abejonės, kad žmonės, keliaudami ir įveikdami kelio kliūtis, nuo seno galvojo, kaip įsirengti perkėlas, nes keliautojai nuo amžių svajoja apie gerą kelią, ištikimus draugus ir šiltą nakvynę. Tik ne visi žmogaus norai išsipildo ir ne visada užtenka valios ir jėgų sumanymams įgyvendinti.

Pirmasis tilto vaizdas, kuriam buvo lemta įgauti realų pavidalą, suprantama, dar neaiškus ir miglotas, šmėstelėjo dešimtmečio Sokolovičių kaimo berniuko vaizduotėje, kada 1516 m. ankstų rytą jį vežė iš gimtojo kaimo į tolimą, nuostabų ir baisų Stambulą.

Tada toji pati Drina, žalia ir įnoringa kalnų upė, kurios „vandenys dažnai susidrumsčia“, irgi veržėsi tarp plikų ir tuščių, čia uolėtų, čia vėl smėlėtų krantų. Jau tada buvo miestelis, tik kitokios išvaizdos ir kitokio dydžio. Dešiniajame upės krante, stačios kalvos viršūnėje, kur ir dabar riogso griuvėsiai, stovėjo gerai išsilaikiusi Senoji pilis, didžiulė Bosnijos karalystės klestėjimo laikų tvirtovė su bokštais, kazematais ir storomis sienomis, statyta galingo didiko Pavlovičiaus. Šios pilies šlaituose ir papėdėje, jos priedangoje buvo nedideli krikščionių kaimai Meidanas ir Bikavacas, taip pat neseniai suturkintas Duščės kaimelis. Apačioje, slėnyje tarp Drinos ir Rzavo, kur vėliau išaugo tikras miestas, buvo miestiečių laukai, o per juos ėjo vieškelis, prie kurio stovėjo senoviniai mediniai užeigos namai, keletas lūšnų ir malūnų.

Ten, kur Drina kerta vieškelį, plaukiojo garsusis „Višegrado keltas“. Senas, pajuodęs keltas, o jame piktas nerangus keltininkas, vardu Jamakas, kurį prisišaukti, nors jis ir budėdavo, buvo sunkiau, negu ką nors prikelti iš kieto miego. Jis buvo milžiniško ūgio ir nepaprastos jėgos vyras, pagarsėjęs ir smarkiai nukentėjęs daugelyje karų. Jis turėjo tik vieną akį, vieną ausį ir vieną koją (kita buvo medinė). Niekad nesišypsodamas, su niekuo nesisveikindamas, jis perkėlinėjo žmones ir prekes įnoringai ir savavališkai, lėtai ir nerangiai, bet taip rūpestingai ir sąžiningai, jog jo sąžiningumas ir teisingumas, kaip ir nerangumas bei savavališkumas, virto priežodžiu. Su žmonėmis, kuriuos perkėlinėjo, jis nenorėdavo nei kalbėtis, nei turėti kokių reikalų. Variokus už perkėlimą žmonės mesdavo ant juodo kelto dugno, kur jie visą dieną gulėdavo smėlyje ir vandenyje, ir tik vakare keltininkas atsainiai sužerdavo juos mediniu kaušu, kuriuo semdavo vandenį iš savo laivo, ir nusinešdavo į lūšną ant kranto.

Keltas plaukiodavo tik tada, kai upė būdavo nepakilusi arba tik truputį pakilusi; bet kai tik upė susidrumsdavo ir patvindavo virš tam tikros ribos, Jamakas nuplukdydavo savo gremėzdišką keltą į užutekį, tvirtai pririšdavo, ir tada Drina pasidarydavo neperplaukiama kaip didžiausia jūra. Jamakas tada apkursdavo ir sveikąja ausimi arba tiesiog eidavo už miestelio į savo laukus. Tada kitame krante visą dieną galėdavai matyti iš Bosnijos atvykstančius keleivius, kurie sužvarbę, permirkę, nusiminę stoviniuodavo ant akmenuoto kranto, veltui dairydamiesi kelto ir keltininko, ir kartkartėm pratisai šūkčiodavo per drumstą, audringą upę:

— Ohoooo, Jamakaaai!

Tačiau niekas neatsiliepia ir niekas nesirodo, kol nenuslūgsta vanduo; o kada galima vėl kelti žmones, nusprendžia Jamakas pats vienas, niūriai, be kalbų ir aiškinimų.

Miestas, teisingiau sakant, nedidelis ir susikimšęs kaimelis, tada stovėjo dešiniajame Drinos krante, aukštai ant stačios kalvos šlaitų, prie pat Senosios pilies griuvėsių; tada jis atrodė visiškai kitaip negu paskui, kai buvo pastatytas tiltas ir kai išaugo susisiekimas bei prekyba.

Vieną lapkričio dieną kairiajame upės krante pasirodė ilga apkrautų arklių vilkstinė ir sustojo čia nakvoti. Tai grįžo į Cargradą janyčarų vadas su ginkluota palyda, Rytų Bosnijos kaimuose surinkęs „kraujo duoklę“ — krikščionių berniukus.

Nuo paskutinės „kraujo duoklės“ jau buvo praėję šešeri metai, todėl šį kartą ji buvo surinkta nesunkiai ir gausi; be didelio vargo turkai pririnko tiek kiek reikia sveikų, nuovokių ir dailių dešimties - penkiolikos metų berniukų, nors daugumas tėvų slėpdavo vaikus miškuose, mokydavo juos apsimesti silpnapročiais arba luošiais, apvilkdavo skarmalais, laikydavo apskretusius, kad tik nekristų į akį janyčarams. Kai kas savo vaikus net žalodavo nukirsdami jiems rankos pirštą.

Surinktus vaikus turkai gabeno ilga vilkstine ant mažų Bosnijos arklių. Ant kiekvieno arklio buvo permesta po dvi pintines, kokiose laikomi vaisiai, o kiekvienoje pintinėje sėdėjo berniukas su nedideliu ryšulėliu ir pyrago gabalu - tiek tepasiėmė iš tėvų namų. Iš ritmingai linguojančių ir girgždančių pintinių žvelgė skaistūs išsigandę pagrobtų berniukų veidai. Vieni ramiai žiūrėjo per arklių nugaras į gimtojo krašto tolius, kiti pasikūkčiodami valgė, o kai kurie miegojo atrėmę galvas į balnus.

Kiek atokiau nuo paskutinių šios nepaprastos vilkstinės arklių pakrikai kiūtino nusiplūkę tėvai ir giminės visam laikui išvežamų vaikų, kurie gyvenimą praleis svetur - apipjaustyti, suturkinti, užmiršę savo tikėjimą, tėvynę ir kilmę, tarnaus janyčarų pulkuose ar gaus net aukštus imperijos postus. Daugiausia ėjo moterys - atimtų vaikų motinos, senelės ir seserys. Kai jos prieidavo pernelyg arti, raiteliai puldavo ant jų su arkliais ir garsiai keikdamiesi išvaikydavo jas rimbais. Moterys išbėgiodavo, pasislėpdavo pakelės miške, bet netrukus vėl susirinkdavo ir imdavo sekti paskui vilkstinę, stengdamosi ašarotomis akimis dar kartą pažvelgti į atimto vaiko galvą, kyšančią iš pintinės. Ypač atkaklios ir ištvermingos buvo motinos. Jos bėgo be kvapo, nežiūrėdamos po kojomis, suplėšytais marškiniais, išsidraikiusiais plaukais; viską užmiršusios verkė, raudojo tarsi numirėlio, kitos lyg pamišusios aimanavo, šaukė, sakytum gimdymo skausmų suremtos, ir, apakusios nuo ašarų, patekdavo tiesiai po rimbų smūgiais ir nuo kiekvieno rimbo kirčio jos lyg apdujusios kartojo: „Kur jį vežate? Kur vežate?“ Kai kurios šaukė sūnums, stengėsi ką nors pasakyti, kiek galima pasakyti keliais žodžiais, paskutinį kartą patarti, įspėti.

— Rade, sūneli, nepamiršk motinos...

— Ilija! Ilija! Ilija! — šaukė kita moteris, beviltiškai ieškodama akimis pažįstamos brangios galvutės, be paliovos kartojo vis tuos pačius žodžius, tarsi norėdama, kad sūnui įstrigtų atmintin vardas, kuris po kelių dienų bus atimtas iš jo visam laikui.

Tačiau kelias tolimas, žemė kieta, kūnas silpnas, o turkai galingi ir negailestingi. Pamažu moterys pradėdavo atsilikti ir, iškamuotos ilgo kelio, rimbo smūgių, viena po kitos atsisakydavo beviltiškų savo pastangų. Čia, prie Višegrado kelto, turėjo sustoti ir pačios atkakliausios, nes jų į keltą neleisdavo, o perbristi upę buvo neįmanoma. Joms teliko tyliai sėdėti ant kranto ir verkti - iš čia jų niekas nebevarė. Tarsi sustingusios, jos sėdėjo nejausdamos nei alkio, nei karščio, nei šalčio, kol kitame krante dar kartą išvydo ilgą, į Dobruną sukančią raitelių ir arklių vilkstinę, kol dar kartą ten šmėkštelėjo ir dingo iš akių jų vaikai.

Tą lapkričio dieną vienoje iš daugybės pintinių tyliai sėdėjo juoda-plaukis dešimties metų berniukas iš kalnų kaimo Sokolovičių ir sausomis akimis dairėsi aplinkui. Sužvarbusioje, nuo šalčio paraudusioje rankutėje jis laikė kreivą lenktinį peiliuką ir, vis žvalgydamasis, atsainiai pjaustinėjo pintinės kraštus. Jis įsidėmėjo akmeningą krantą, apaugusį retais nuskurusiais belapiais žilvičiais, luošą keltininką, apgriuvusį, visiems vėjams atvirą, voratinklių pilną malūną, kur jie turėjo nakvoti, persikėlę per susidrumsčiusią Driną, virš kurios kranksėdamos sukiojosi varnos. Ši vieta, kur nutrūksta kelias, kur juodas vargas tiesiog akyse išauga ir užgula uolėtus krantus, kur taip sunku ir pavojinga persikelti - ši vieta įstrigo berniukui lyg aštrus dieglys, kuris kartais taip draskė krūtinę, jog, atrodo, plyšta širdis. Tarsi negyjančia opia žaizda tapo jam šis skurdus ir kalnuotas kraštas, kur taip akivaizdžiai matyti negandos, kur žmogus yra galingos stichijos nelaisvėje ir, gėdydamasis savo bejėgiškumo, dar aiškiau mato ir suvokia savo ir kitų nedalią.

Visa tai susiliejo į fizinį skausmą, kuris tą lapkričio dieną užgulė berniukui širdį ir niekada nepaliovė kamavęs, nors jis ir pakeitė gyvenimą ir tikėjimą, vardą ir tėvynę.

Kas nutiko vėliau šiam pintinėje išvežtam berniukui, visomis kalbomis pasakoja visos istorijos knygos, ir apie tai geriau žinoma plačiame pasaulyje negu pas mus. Jaunystės metais jis buvo drąsus silachdaras - ginklų saugotojas sultono rūmuose, paskui - kapudanas-paša - laivyno vadas, sultono žentas, pasaulinio garso karvedys ir valstybės veikėjas, garsusis Mechmedas-paša Sokolis, kuris pergalingai kariavo trijuose žemynuose, išplėtė Turkijos imperiją, sutvirtino jos sienas ir, išmintingai valdydamas, sustiprino ją iš vidaus. Per šešiasdešimt su viršum metų jam teko tarnauti trim sultonams, patirti ir gera, ir bloga, kas tenka tik nedaugeliui išrinktųjų, pavyko užkopti į mums neįsivaizduojamas valdžios ir galios viršūnes, kurias mažai kas tepasiekia, o pasiekęs retai išsilaiko. Tasai naujas žmogus, antrąkart gimęs svetimame krašte, kur net mintimis negalime pasekti jo kelio, turėjo užmiršti viską, ką prieš daugelį metų paliko tėvų žemėje. Be abejo, pamiršo jis ir perkėlą prie Višegrado, ir tuščią krantą, kur keleiviai dreba nuo šalčio ir nežinios, ir gremėzdišką, kirvarpų sugraužtą keltą, ir baisų keltininką, ir alkanas varnas virš drumzlinos upės. Tačiau skausmas, kuris tada įstrigo krūtinėje, niekada nepraėjo. Priešingai, slenkant metams ir artėjant senatvei, jis atsiliepdavo vis dažniau: krūtinę perverdavo tas pats iš vaikystės pažįstamas dieglys, visai nepanašus į visas kitas kančias ir skausmus, kuriuos į gyvenimo pabaigą teko kentėti. Tada viziris užsimerkęs laukdavo, kol nustos draskyti krūtinę ir skausmas praeis. Vieną tokią valandėlę jam dingtelėjo mintis, kad galėtų išsivaduoti nuo šio skausmo, jeigu nebeliktų kelto per tolimąją Driną, kur be paliovos auga ir didėja skurdas ir visokios negandos. Reikia tik nutiesti tiltą per niūrią upę, šniokščiančią tarp stačių krantų, susieti upės perkirstus kelio galus ir tokiu būdu tvirtai ir visiems laikams sujungti Bosniją su Rytais, savo gimtinę su ta vieta, kur prabėgo jo gyvenimas. Taigi jis buvo pirmasis, kuris pro užmerktus vokus vienai akimirkai šioje vietoje išvydo būsimo tvirto ir dailaus akmeninio tilto siluetą.

Dar tais pačiais metais vizirio įsakymu ir jo lėšomis buvo pradėtas statyti didžiulis tiltas per Driną. Statyba truko penkerius metus. Tai turėjo būti labai gyvas ir svarbus miestelio ir visos apylinkės gyvenimo laikotarpis, pilnas permainų, didelių ir mažų įvykių. Tačiau, keistas dalykas, miestelyje, kur žmonės šimtmečiais atsimindavo ir iš lūpų į lūpas perduodavo pasakojimus apie nereikšmingus įvykius ir vienaip ar kitaip su tiltu susijusius atsitikimus, apie patį darbą teišliko vos žiupsnelis smulkmenų.

Liaudis atsimena ir perduoda kitoms kartoms tik tai, ką suvokia ir ką gali paversti legendomis. Visa kita praeina pro šalį, nepalieka ryškesnio pėdsako, kaip kad praeina kasdieniniai gamtos reiškiniai, nepaliesdami žmogaus vaizduotės ir neįstrigdami atmintyje. Ilgai užtrukusi ir sunki tilto statyba liaudžiai buvo tik svetimas darbas už svetimus pinigus. Ir tik po to, kai per tokį atkaklų darbą iškilo didžiulis tiltas, žmonės pradėjo prisiminti šio dailaus ir tvirto tilto pastatymo smulkmenas, gražinti jas fantastiškomis legendomis, kurias jie irgi mokėjo meistriškai kurti ir ilgai laikyti atmintyje.

 

Skaitomiausios 2020 knygos Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje

 

Utagawa Kuniyoshi 
 (1798–1861) Moteris. 

      Ką mums atnešė 2020 metai?  

      Kasmetinė metinė naujiena - skaitomiausių knygų mūsų -           Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekoje -  apžvalga. Tai tarsi    žvilgtelėjimas į kaimynų namus pro rakto skylutę, bet iš tikro - nuoga   statistika pagal skaitytojų amžių, išsilavinimą ar profesiją. 

Pirmas žvilgsnis į biblioteką. Mūsų 8430 skaitytojų per metus perskaitė 147 511 knygas 15734 pavadinimais, arba, kiekvienas iš skaitytojų perskaitė 17 knygų.  Daug tai ar mažai? Kai kam atrodo tikrai mažai... 

Palyginti su senesniais metais galime taip pat šiame bloge : 2019 , 2018 ,  2017. 

Seniausia ir naujoji Europos literatūra. Graikija. Homero "Odisėja" - senoji literatūra

 

Žaidžiame žemėlapius toliau

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Nubalsuota! Graikiją atstovaus Homeras. Odisėja.