Poetas. Italai suprastų apie ką jūs kalbate

O jūs - žinote? Apie ką? O kas yra ""Trys karūnos" arba "Trys fontanai"? Tiesiog simbolių, ženklų kalba.

Poetas - Dante (Durante degli Alighieri). Arba - Puikusis poetas, Didysis Poetas. Trys karūnos, trys fontanai  - Dante, Petrarka ir Bokačio. Šie trys kūrėjai padėjo pagrindus Renesanso literatūrai Italijoje ir netgi bendrinei italų kalbai.  Prieš tai - romėnų literatūra, kalba, naujos gentys barbarų, užgriuvusių Romos imperiją, naujoji religija - krikščionybė, ir pradedanti formuotis nauja visuomenė. 

  

Taigi -    poetas, kilęs iš didikų giminės (pats jis teigė, jog jo šeima kilusi iš romėnų giminės Eliziejų, kurie dalyvavo įkuriant Florenciją). Dalyvavo politinėje veikloje, užtat išguitas iš gimtosios Florencijos, keliaujantis per aristokratų gerbėjų namus.
Kaip tais laikais buvo įprasta, jaunuolis dar vaikystėje buvo supirštas ir apvesdintas, tačiau visam gyvenimui liko įsimylėjęs mergaitę, Beatričę. Jos vaizdas lydi Dantę kūryboje - lyrinės poezijos rinkinys "Naujas gyvenimas" dedikuotas jai, netgi po "Dieviškosios komedijos" "Rojų" lydi ji, jaunystės idealioji.
Bet į pragarą tuos, kurie pažeidė santuokinę ištikimybę - vis vien patalpino. Kaip ir į Skaistyklą tuos, kurie įsimylėję.... Dar didesnė įdomybė - į pragarą patalpino ir savo priešus. Sakyčiau - subtilus kerštas.

Skaitome ...
 
Dante Alighieri (1265-1321) Dieviškoji komedija. Pragaras / A vertė A. Churginas. - Vilnius : Vaga, 1968. - 294 p.

V GIESMĖ

Iš pirmo rato nukreipiau aš pėdas

Į antrą: jis mažesnis, kaip anas,

Bet sukauptos jame baisesnės bėdos.



Domenico Di Michelini. Dante pristato Dieviškąją komediją.
Freska Florencijos  Santa Maria del Fiore katedroje.


 

Čia Minas perkrato vėles visas

Ir savo uodegos didžiulėm ringėm

Riaumodamas kančiom pasmerkia jas.

Kai prieš jo teismą tenka stot mirtingiem,

Kaltes kiekvieno skuba jis pasvert

Ir skelbia rūsčią bausmę nelaimingiem,

 Apsivyniojęs uodega tiekkart,

Kiek kam pakopų nusileisti skirta,

Kaip teikėsi jo išmonė nutart. 

Jų ten daugybė. Eisena netvirta 

Artyn prislinkę, ištarė žodžius,

Išklausė jo — ir pragaran nuvirto. 





Florencijos katedra Santa Maria del Fiore.
Katedra pradėta statyti 1296 (gotika),
baigta statyti 1436. Katedros vaizdas iš šono
- Florencijos panoramoje viršuje

 

„Tu, kurs eini į tuos kraštus gūdžius,— 

Nutraukęs darbą, subaubė siaubūnas,

Į mano pusę kreipdamas vyzdžius,— 
 

Ko nori tu ir kas tas atėjūnas?

Neapsigauk! Be reikalo vargsti."

Vadovas tarė: „Šitokius perkūnus
 

Tu veltui svaidai. Čia jam atverti

Visi keliai. Aukščiausias taip norėjo —

Ir tiek. Tai kam dar plepalai tušti?" 
 

Staiga tamsoj neaiškiai nuaidėjo

Dusli dejonė. Atėjau tenai,

Kur graudžiai verkia dvasios nusidėję, 

Ten, kur šviesa nutilo amžinai,

Kur ūžia kriokia praraja lyg marios,

Kada jas plaka vėjai milžinai. 

Kai staugia drumstas viesulas, atvaręs 

Spiečius vėlių prie atskardžio uolos,

Ir jau tiesiog prieš jas bedugnė verias, 

Jos, neištvėrę skausmo ir gėlos,

Raudom pratrūksta, keikia laimę savo

Ir plūsta viešpatį be paliovos. 




Trys didieji Italijos rašytojai. Skulptorius - L. Da Vinci

Aš supratau, jog šitaip aimanavo

Ir šitaip vargo tie, kurie protu

Vien kūno geiduliams aklai tarnavo. 

Ir kaip varnėnus nuo šalnų piktų

Sparnai jų spėrūs kuopom neša oru,

Taip vėtra, sūkuriuodama ratu, 

Čia mėto, blaško padermę nedorą

Ir maišo su žeme vėlių šimtus,

Kurios tik laukia naujo vėjų šuoro... 


Kaip lekia gervės į šiltus kraštus

Ir, virtine ilgiausia nusidriekę,

Dejuoja gailiai,- panašiai prieš mus


Pagautos uragano dvasios lėkė

Sandro Boticceli (1447 - 1510). Pragaro žemėlapis

Vaitodamos. Ir aš tariau: „Kas jos,

Kurias audra juoda taip žiauriai pliekia?"

Vadovas man atsakė: „Iš pradžios

Pažvelk į šitą pirmą, Nino žmoną

Semiramidę, genamą kančios: 

Pavaldinių ne vieną milijoną

Ši moteris turėjo kitada;

Dabar jos žemė — valdžioje sultono. 

Jinai, baisios gašlybės pavergta,

Įteisino šią ydą pragaištingą, 

Idant už ją nebūtų prakeikta; 







Stradanus (Jan van der Straet1523 -1605)
Iliustracija 8 "Pragaro" giesmei

O štai našlė Sichėjaus nuodėminga,

Kurią sugniuždė aistros ne laiku, 

Štai Kleopatra pernelyg jausminga 



Ir Elena, sukėlus tiek aukų;

Antai Achilas, tas, kuriam kovoti

Prieš meilės galią - buvo per sunku; 

Tristanas. Paris..." Kaip man atkartoti,

Kaip suskaičiuoti paeiliui visus,

Kuriuos geismai pražudė nežaboti? 

Išgirdęs damų ir karių vardus,

Kurie taip dosniai buvo suminėti,

Ilgai stovėjau liūdnas, nekalbus; 

Galop neiškenčiau: „Dėl ko, poete,  
Štai tuodu, net ir vėjo genami,

Nesiskiria? Man juos prakalbint knieti.

Jis tarė: „Kai atskris ties tavimi, 

Pašauk juos vardan meilės: vienu gaištu

Jie atsiskubins, tavo liepiami." 



William Blake (1757 – 1827). Meilužių sukurys

Ir sušukau, matydamas, kaip švaisto

Juos vėtra, mūsų pusėn vydama:

„Prieikit, vargšai, jeigu jums tai leista!" 

Kaip kad balandžių draugiška šeima,

Sparnus plačiai išskleidus, oru plaukią,

Į gimtą savo gūžtą lėkdama,- 

Taip iš Didonės būrio atsitraukia

Ir atlekia dvi vėlės, į kurias

Kreipiaus ką tik pro sutemą nejaukią. 

„Dėkojam tau, kad šias vietas nykias

Tu ryžais aplankyt ir pažiūrėti,

Kaip baudžia mus už kruvinas kaltes. 

Rūstybė dievo liepia mums tylėti,— 

Kitaip mes jį maldautume karštai

Tave globoti, mielas pašalieti. 

Mes viską pasakysim — klausk tiktai;

Mes bloga tau išklosime ir gera,

Jei viesulas nepertrauks mūs piktai. 

William Bouguereau (1825 – 1905).
Dante ir Vergilijus pragare.

Aš gimus ten, kur marių bangos šnera,


Kur senas Po su savo sūnumis

Į Adriją nuo amžių vilnį varo. 

Meilingai širdžiai meilė — kaip ugnis:

Susižavėjęs kūnu mano jaunu,

Jis nejautė, kad čia jo pražūtis. 

Tikroji meilė viską užkariauna;

Ir aš jį taip ugningai pamilau,

Jog man lig šiol širdis neatsigauna. 

Ta meilė mus prapuldė pagaliau...

Kentės kaip Kainas mūs žudiko siela.  

"Išklausęs liūdną kalbą, dar  giliau 

Susimąsčiau apie jų baisią gėlą


Ir taip ilgai stovėjau tamsoje,

Kol išgirdau poeto balsą mielą: 

„Ką tu galvoji?" — „Ak, kokia  svaja,—

Aš atsakiau,— kokia aistra galinga

Juos į bedugnę atvedė, deja!"  

Auguste Rodin (1840 – 1917)
Vartai į pragarą.

Ir, žvelgdamas į porą nelaimingą,

Tariau: „O, kaip tavęs klausyt graudu!

 Šie tavo žodžiai man į širdį sminga. 

Bet pasakyk, Frančeska: tuo metu,

Kai gimė meilės godos pirmutinės,

Kas uždegė jums aistrą? Kuo būdu?" 

Ji tarė man: „Nėr didesnės kankynės,

Negu džiaugsmų dienas minėt varguos.

Beje, vadovas tavo dabartinis 

Patvirtins tai. Bet jei lig pabaigos

Tau rūpi viską sužinot,— klausyki

Šios begalinio sielvarto kalbos. 

Mes užsimiršę skaitėm vieną sykį,

Kaip Lančelotą pavergė aistra;

Dažnai, nenorom žvilgsniais susitikę, 

Nukaisdavom abudu lyg žara,

Nors mudu nenumanėm, koks pavojus  

Salvador Dalì (1904 -1989).
Iliustracija I "Pragaro" giesmei

Tavy, o meile, paslėptas yra! 

Ir kai mes ten priėjom, kur herojus

Bučiuoja savo brangiąją veidan,—

Jis, vargšas, nieko blogo negalvojęs, 

Į karštas lūpas pabučiavo man.

Daugiau skaityt tą dieną nebeteko...

Taip mus knyga įstūmė pragaran." 

Girdėdamas Frančeskos gailią šneką,

Užuojautą jos draugui pajutau;

Aš sudrebėjau, jėgos man išseko, 

 Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau.

Apie Italiją skaitykite tinklaraštyje taip pat:
Amžinoji Roma

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: