Lenkija. Bet: Litwo ojczyzno moja

Dar vieni kaimynai, su kuriais dalinomės - žemes, karalius, rašytojus ir dailininkus. Kartais geruoju, kartais - piktuoju, o kartais, kai reikia, stojama į talką ar draugiškai pasidžiaugiama. Viešint Krokuvoje, viešbutėlio šeimininkas atsiduso - su mama ėjome Kovo 11 naktį į padėkos pamaldas, kai Lietuva atgavo laisvę, o va pažado nuvažiuoti į Aušros vartus - vis dar netesi. Vilniečių palikuonis. Lygiai taip, kaip vilniečių palikuonys "okupavo" Vavelį, o dažnas lietuvis prisimena, kad prosenelių tarpe buvo kažkas, kas vadino save lenku.

Taigi, ką savinasi ir lenkai ir lietuviai? suskaičiuoti - labai sunku, ypač, kai bendros istorijos tarpsnis  - labai nemenkas, kai garbė buvo "lietuvių kilmės lenkų pilietis".
Taigi, Radvilos, Oginskiai, Tiškevičiai, Sapiegos, (Belgijos karalienė Matilda irgi kilusi iš šios giminės), tokie reikšmingi Lietuvai, vėliau vadinę save lenkais. Be abejo garsiausias  lietuvis Lenkijoje -  Jogaila (ir visa dinastija - juk ji skaičiuojama pagal tėvą!)
O dar:
Kardinolas Adam Sapieha (tos pačios kunigaikščių giminės) Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais  buvęs Lenkijos moralės balsu (ir įšventinęs į kunigus būsimą Joną Paulių II, kurio mama, sako, irgi buvusi lietuviškos kilmės, užtat šis popiežius taip ypatingai žvelgęs į Lietuvą).
Česlovas Milošas, poetas, Nobelio premijos laureatas. (jo dėdė, Oskaras Milašius, įvardino save lietuviu, nors kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai, dirbo Lietuvos ambasadoje Paryžiuje).
Gabriel Narutowicz (1865–1922), pirmasis Lenkijos prezidentas, tuo tarpu jo brolis Stanislovas Narutavičius  (1862–1932),  tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
Jozafas Pilsudskis, gimęs Švenčionių rajone, gyvenęs netoli Šilalės irgi šiame Lenkijos prezidentas, dikratorius. Jo širdis palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.
Lietuvoje gyveno Vladislavas Sirokomlė, Stanilavas Moniuška, I. Kraševskis, Julijus Slovackis, čia gyveno ir lenkų šventoji Faustina - Helena Kowalska.

Adomas Mickevičius. 1950. Dail.  S.Chejmannas

Adomas Mickevičius - ypatingas Žečpospolitos pilietis. Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, greta Naugarduko, savo Tėvyne vadinęs Lietuvą, laikė save lenku. Mokėsi Vilniaus Universitete, dirbo Kauno aukštesniojoje mokykloje. Iš aukštesniosios mokyklos ir Universiteto poetas gavo tokias
žinias, jog vėliau sėkmingai dėstė lotynų literatūrą College de Lausanne Šveicarijoje.
Poetui buvo reikšmingi darbo metai Kaune. Nors alėjo pasirodyti ir niūrūs - draugai liko Vilniuje, mergina, kurią mylėjo, atsisakė tekėti, vis tik būtent Kauno laikotarpiu pasirodė pirmoji knyga - "Baladės ir romansai" (1822). Kaip sako Č. Milošas, ši knyga galutinai atvėrė Lenkijoje romantizmo erą.
Kūrinys, kurio ištrauka pateikiame skaitymui - "Ponas Tadas", ne taip lengvai apibrėžiamas pobūdžiu, kartais vadinamas eiliuotu romanu, kartais epu, kartais sakme. Šis didis kūrinys parašytas gyvenant emigracijoje, Paryžiuje, iš kur praėjusių dienų kaimiški prisiminimai kėlė paguodą.
"Ponas Tadas" - plati savo paskutines dienas gyvenančios bajorų visuomenės apžvalga. Epas - šakoto siužeto, į trumpą laiką sutelpa ne tik daugybė kasdieninių dalykų, tačiau ir retrospektyviai pasakojamų ankstesnių gyvenimo epizodų, istorijos elementų.

Mickiewicz, Adam. Ponas Tadas, arba, Paskutinis antpuolis Lietuvoje : bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų /iš lenkų kalbos vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius.  - Vilnius : Vaga, 1998 (Vilnius : Vilspa). - 396 p.

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,

Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju

Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. 

Šventoji motina, Čenstakavos gynėja,

Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja.

Tu Naugarduko žmones su pilim globoji,

išgydė ir mane šventa globa tavoji:

Kai sergantį mane motutė tau aukojo,

Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo,

Ir tuoj galėjau aš prie tavo slenksčio stoti, 

Kad  grąžinai sveikatą, dievui padėkoti,—
Taip tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą.

Dabar tu neški mano ilgesingą sielą

Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias,

Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis;

Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,

Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus,

Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai,

Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai,

O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia,

Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę 

Vidur tokių laukų kadaise, prie upelio,

Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio

Bajoro senas dvaras. Trobesiai mediniai

Su mūro pamatais baltavo žalumyne

Šakotų topolių, kur atokiau šlamėjo

Ir saugojo namus nuo rudeninių vėjų.

Pats rūmas ne per didis, bet kuplus, švarutis,

Didžiulė daržinė ir susigūžę kūtės,

Prie daržinės stūksojo trys nemažos stirtos,

Derlingų dirvų pertekliui sukrauti skirtos.

Matyti iš gubų, kur eilėmis stovėjo

Ir tartum žvaigždės tankiai ražienoj mirgėjo,

Zaosės (Baltarusija) dvaras, Adomo Mickevičiaus
gimtinė

Matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų,

Kur juodus pūdymus iš anksto jau vagojo.

Iš sėjai paruošto lyg daržas lysių baro,

Kad esama čia gero, išteklingo dvaro.

Ir vartai taip vaišingai stovi atkilnoti,

Lyg tarsi kviestų jus viešnagei čia sustoti. 

Tikrai, štai įdardėjo jaunas ponaičiukas,

Apskriejęs aplink kiemą, greit prie gonkų sukas; 

Iššoko iš vežimo, o arkliai palikę

Skabiot prie vartų ėmė augančią žolikę.

Namie, matyt, nėr nieko: durys uždarytos

Iš lauko, ir ąson virbelis įstatytas.

Atvykėlis tarnų ieškoti nenorėjo,

Duris patsai atsklendęs, greit į rūmą ėjo:

Pasveikinti jį troško, taip seniai palikęs,

Mieste pabaigęs mokslus, džiaugės vėl parvykęs.

Jis godžiai dairosi į seno dvaro sienas,

Čia jam pažįstamas daiktelis veik kiekvienas,

Tie patys baldai, ir apmušalai tie patys,

Poeto stalas Zaosėje

Jis čia nuo kūdikystės žaisti buvo pratęs.

Tik viskas tarsi suprastėjo, sumažėjo.

Tie patys atvaizdai kambariuose kabėjo:

Čia Kosciuška, dangun akis pakėlęs, žiūri

Ir rankoje suspaudęs nuogą kardą turi,—

Taip jis atrodė, klaupęs priesaikos daryti,

Pasižadėjęs priešus kardu tuo išvyti.

Ar kristi ant jo pats. Toliau Reitanas liūdi-,

Kad laisvę jo tauta nesantarvėj pražudė.

Ranka jis spaudžia durklo smaigalį prie šono,

O prieš akis knyga — gyvenimas Katono.

Toliau Jasinskis, iškilniai niūrus, nors jaunas,

Ir Korsakas — narsusis draugas jo kariaunos,

Ant Pragos pylimo jie kaunasi sustoję,—

Aplink lavonų krūvos, Praga gi liepsnoja.

Net seną laikrodį, deja, jau pagadintą,

Pamatė stovintį kampe medinėj spintoj.

Su vaikišku džiaugsmu pribėgęs tempė šniūrą,

Ar neišgirs Dombrovskio senąjį mozūrą. 

Ieškojo rūme kambario, kuriam, kaip mena,

Seniai, prieš dešimt metų, vaikas dar gyveno.

Įbėgo ir nustebo: kas gi čia per burtai?

Nejau čia moteries taip jaukiai įsikurta?

Juk nevedė žmonos viengungis senas dėdė,

O prašmatni tetulė Peterburge sėdi.

Ne akmistrinės gi fortepijonas, natos,

Ir knygos paskleistos prabėgomis, kaip matos,—

Čia viską taip mielai galėjo padraikyti

Tiktai nerūpestinga ir jauna rankytė.

Štai ir balta suknelė, atnešta dar rytą,

Ir apsivilkti laukia, kėdėj ištaisyta.

O languose, puodeliuos, gėlės žydi, kvepia

Žirneliai, balsamai, leukemijos išlepę.

Pro langą jis pamatė vėl stebuklą naują:

Kur, būdavo, vien dilgės, kiečiai viešpatauja,

Dabar gražus darželis, lysės nuravėtos,

O prie takelių puokštės kvepiančios ir mėtos.

Greta žemos, lankeliais išpintos tvorutės

Kaip juosta vaiskiai švietė baltosios saulutės.

Ant lapų dar rasa spindėjo sidabrinė.

Stovėjo atokiau pilna vandens skardinė.

Ir daržininkės čia ne per seniausiai būta —



Jogaila Vladislovas - lietuvis
Lenkijos soste. Jo pastangomis
pakrikštyta Lietuva. Paveikslo  
Krokuvos katedros altoriuje dalis
(XV a.)

 Tur būt, ką tik išėjo.Dar palinkęs kruta 

Prie pat vartelių krūmas, ir žymė matyti,

Kurią paliko ten maža basa kojytė,

Į smėlį kaip į sniegą įspausta baltutį.

Įspėti tuoj gali: lengva turėjo būti

Ir tekinais smulkių kojyčių žingsniais skrieti

Ta, kur nubėgdama beveik vos žemę lietė. 

Keleivis dar ilgai tylus lange stovėjo,

Alsuodamas žiedais, kur taip mielai kvepėjo,

Prie žydinčių gėlių palenkęs veidą glaustė

Ir žvalgės į takelį, kur smėly įspausti

Mažyčiai pėdsakai jo akį nuolat traukė,


Bet atsako, kieno jie būtų, veltui laukė.

Staiga pamatė jis mergelę netoliese.

Dėvėjo tądien ji suknelę lengvą, šviesią —

 Grakščiam jos liemenėliui tai labai pritiko,

O kaklas ir pečiai nepridengti paliko.

Lietuvės taip dėvėti tik iš ryto pratę.

Vyriškiai šitaip niekad nėr mergaitės matę.

Tad nors, kaip manė, čia nebuvo pašaliečio,

Suknelės iškarpą ranka pridengus liečia.

Plaukai, nepaleisti, tik smulkiai suraityti,

Baltom, švelniom sruogelėm apie galvą švyti.

Puiki tai puošmena: kai saulė juos paliečia,

Lyg karūna šventajam paveikslėly šviečia.

Bet veido nematyt. Į lauką nusisukus,

Lyg laukė pasirodant ko tenai netrukus.

Staiga delnais suplojo — ten kažkas matyti —

Nuskriejo į pievelę lyg balta paukštytė,

Įbėgo į darželį iš beržų alėjos

Ir, atremta langan lenta pasišokėjus,

Vos spėjai susivokt, jau ji tiesiog į vidų

Lengvutė ir šviesi kaip spindulys įskrido.

Suknelę griebusi, prie veidrodžio skubėjo ir,

Staiga čia svetimą jaunuolį pastebėjo

Ir nusigando taip, kad net visa nublanko,

Ir rūbas nejučiom iškrito jai iš rankų.

Bet ir keleivio veidas raudo kaip ugninis,—

Taip debesėlis rausta nuo aušros rytinės.

Kuklus jaunuolis, veidą rankomis pridengęs,

Kažką norėjo tart, atsiprašyti rengės

Ir negalėjo; ji vien gailiai sudejavo,

Lyg kūdikis, kuris kažką baisaus sapnavo.

Jaunuolis nusigando. Bet jau jos nebuvo.

Širdis jam garsiai plakė, mintys maišės, kliuvo,

Ir pats nebežinojo, kaip toliau jam dėtis:

Ar dėl to nuotykio reik džiaugtis, ar gailėtis. 

Šeimyninėj tuo tarpu greitai pastebėta,

Kad naujo svečio štai prie gonkų atbrazdėta.

Arkliams jau kūtėj duota avižų ir šieno —

Tai gero šeimininko pareiga kiekvieno.

Teisėjas nešykštus, taip, kaip kiti, nedaro,

Svečių arklių į smuklę pastatyt nevaro.

Tarnai, tiesa, pasveikint svečio neišėjo,

Bet ne dėl to, kad snaustų namuose Teisėjo.

Mat, ponas Voiskis, gausią vakarienę ruošęs,

Lig šiol neapsidirbęs, rengiasi ir puošias.

Namie Teisėjo nesant, jis svečius sutinka,

Prižiūri, užima ir tvarkosi aplinkui,—

Jis pono giminaitis ir namų tų draugas.

Bet nūn, atvykus svečiui, pasirodyt saugos,— 

Negal gi jo sutikti šitaipos apkiužęs!



Adam Stefan Sapieha (1867-1951)
Krokuvos arkivyskupas, kardinolas.

Tad greitai vilkosi šventadienio drabužiais,

Nuo ryto paruoštais, nes jau tada žinojo,

Kad vakaro puota neapsieis be jojo.

Atvykusį pažinęs, Voiskis rankas skečia

Ir su džiaugsmu apglėbia ir bučiuoja svečią.

Ir greitas pokalbis tarp jųjų prasidėjo,

Abudu daug dalykų pasakyt norėjo.

Trumpais, palaidais žodžiais maišėsi daugybė

Visokių klausimų ir įspūdžių gausybė.

Kai pagaliau jau Voiskis klausimus išsėmė,

Naujausius įvykius apsakinėti ėmė. 

,,Gerai, Tadeli (svečias tokį vardą gavo

Kosciuškos atminimui, kurs tada kariavo,

Kai gimė vaikas), aš džiaugiuos dėl to dalyko,

Kad tau, kaip tyčia, šiandien parvažiuot pavyko,

Kai vieši namuose tiek daug gražių panaičių.

Tau dėdė žvalgosi geros žmonos ir kraičio.

Žiūrėk ir pats: rinktinė draugija aplinkui

Dėl tos bylos su Grovu tyčia susirinko.

Reik spręsti seną ginčą su geru kaimynu;

Ir Grovas, kaip žinia, rytoj atvykt ketina.

Ir Pakamorė su visa šeima prispėjo.

Jaunimas šaudyti į mišką išgarmėjo,

O seniai su poniom apžiūrinėja piūtį,—

Turėtų pamiškėj dabar visi jie būti.

Eiva jų pasitikt, jei vaikščioti netingi:

Ten bus ir dėdė pats, ir jo svečiai garbingi." 

Taip ponas Voiskis su Tadu į mišką traukė,

O žodžiai kaip srovė abiem plaukte vis plaukė. 

Saulelė miško skiauteres beveik jau lietė,

Nors ir ne taip, kaip dieną, bet plačiai dar švietė.

Visa įraudonijus kaip skruostai kaimiečio,



Krokuva - dvasinis Lenkijos centras.
Apie 80 proc. lenkų save laiko katalikais.

Kai po dienos darbų jį poilsis jau kviečia.

Ugniniai saulės rato spinduliai pasvirę

Jau leidžiasi į tamsią, ūkanotą girią,

Ir prieblandos rūkai, su medžiais susilieję,

Į vieną visumą tą tylų plotą sieja.

Susikaupė giria kaip paslaptingas rūmas,

O jo stoge žioruoja gaisro raudonumas.

Bet saulės jau nebėr. Dar spinduliai ugniniai

Švytruoja pro medžius lyg pro plyšius langinių

Ir gęsta. Tyla piautuvai, lig šiol skambėję,

Ir grėblį pievoj deda ant peties grėbėja.

Pasibaigė darbai. Teisėjas tą prižiūri,

Ir su diena kiekvienas darbas baigtis turi.

Pasaulio Ponas žino, kiek kam dirbti reikia. 

Kai savo tarnui, saulei, poilsį suteikia,

Tai ir visiems ilsėtis laikas bus atėjęs."—

Taip mėgdavo dažnai pamokyti Teisėjas.

Ir ūkvedžiui griežtai užginta sauvaliauti.

Net ir javų vežimai, nebaigti prikrauti,

Į kluoną pustuščiai ne kartą grįžt turėjo,

Ir jaučiai džiaugėsi, kad taip jie palengvėjo.

Bet Tadas jau pamatė štai draugiją gausią,

Begrįžtančią linksmai: maži vaikai pirmiausia,

Teisėjas su Pakamoriene šnekučiavo,

Ir Pakamorė čia su artimaisiais savo;

Po vyresniųjų panos ir vaikinai ėjo,—

Šiems bent per pusę žingsnio atsilikt derėjo,

Kaip įprasta iš seno. Tvarkdario nebuvo,

Tačiau kiekvienas stojo ne kaip kam pakliuvo,

Bet savo vietoj ėjo, iš eilės, kaip reikia.

Teisėjas netvarką mišrioj draugijoj peikia

Ir verčia atsižvelgt kiekvieno pranašumo

Dėl amžiaus ar kilmės, ar nuopelnų gausumo.

„Tvarkoj,— sakydavo,-— namai ir tautos žydi,

O netvarka visus į pražuvimą lydi."

Tad tvarką saugojo tarnai, kaip ir savieji,

Svečiai ir giminaičiai, netgi svetimieji,

Tegu ir neilgai čia gavę paviešėti,

Turėjo šių namų tvarkos griežtai žiūrėti. 

Trumpai sūnėną savo sveikino Teisėjas:

Į skruostą pabučiavo, gero palinkėjęs

Ir davęs maloniai jam pabučiuoti ranką.

Taip pasisveikint čia, prie svetimų, pakanka.

Tačiau, kad ašarą rankove greitai braukė,

Matyt, mylėjo Tadą ir labai jo laukė. 

Su šeimininku viskas iš laukų ir šilo,

Iš pievų ir ganyklų grįžt namo pakilo.

Piemuo čia bandą varosi avių nemenką

Ir kelia gatvėj dulkes, ten iš lėto slenka

Tirolio karvės ir telyčios su varpeliais

Ir lekia žvengdami arkliai, net dunda kelias.

Prie šulinio visi jau susigrūdę stovi,

Kur girgžda svirtis, liejasi vanduo į lovį. 

Teisėjas, nors pailsęs ir svečių tur būrį,

Tačiau ir šeimininko pareigų dar žiūri.

Prie šulinio nuėjo, ūkvedžio neklausia,

Iš vakaro jis viską mato pats geriausiai.

Tarnais nepasikliauna, pats visur užtrunka:

Nuo šeimininko žvilgsnio, sako, žirgas tunka. 

O Voiskis su žvake į priebutį išėjo

Ir tvarkdariui Protazui ten išmetinėjo,



Krokuvos tradicija - gyvosios skulptūros. Kiekviena
seno  miesto legenda parodyta ir gyvai

Kad senis kažin ką savaip vis prasimano

Ir vakarienę štai į pilį išgabeno.

Pilies tos niūrios sienos, jau beveik griuvėsiai,

Glūdėjo atokiau, nuo miško netoliese.

Ir kam tas tuščias triūsas? Ir kieno tai labui?

Taip pat ir pats Teisėjas ne mažiau nustebo.

Bet jau vėlu. Geriau to klausimo neliesti

Ir atsiprašius veik svečius į pilį kviesti.

Protazas pakeliui vis aiškino Teisėjui,

Dėl ko jo paliepimą jis pakeist turėjo:

Dvare, matai, prie stalo nėr erdvės nė vietų,

Kad tiek kilnios ponijos sutalpint galėtų.

Pily skliautuota salė dar gerai išlikus:

Kad nėr langų, tai menkas vasarą dalykas.

Užtat ten pat šalti ir erdvūs mūro rūsiai,

Tai aptarnavimui labai patogu būsią. 

Taip jis kalbėdamas Teisėjui vis mirksėjo,

Matyt, ir svarbesnių dar priežasčių turėjo.



Du tūkstančiai bus žingsnių nuo Teisėjo rūmo

Ligi pilies griuvėsių įžymaus didumo -

Liūdnų senos Horeškų giminės likučių.

Jų ponui žuvus mūšy melais suiručių,

Dalis didžiulių turtų buvo sekvestruota,

Dalis nerūpestingai globai atiduota,

Kai ką tolimesnieji giminės atgavo

Galop ir už skolas nemaža išgaravo.

Tik seną pilį niekas imti nesutiko:

Jai išlaikyti reikia nemažai skatiko.

Bet štai kaimynas Grovas, prašmatnus ponaitis,

Iš motinos kilmės Iloreškų giminaitis,

Sugrįžęs iš svetur, pamėgo šituos mūrus —

Juos gotiškos vadino jis architektūros.

Tačiau Teisėjas spyrės dokumentus matęs,

Kad Vilniaus meisteris, ne gotas, pilį statęs

Kai Grovas geistinai pilies įsinorėjo,

Staiga tokis pat noras kilo ir Teisėjui.

Pradėjo vietoj bylą, bet, jos neišsprendę

Gubernijos teisme, paskui Senate bandą.

Daug pinigo pakloję, vis dar neatlyžo,

Kol štai byla ir vėl į vietos teismą grįžo.  

Gerai Protazas sakė, kad griuvėsių salė

Palestrą ir viešnagę sutalpinti gali.

Aukšta, ruiminga salė, lubos jos gaubtinės,

Prilaikomos kolonų, grindys akmeninės,

Be jokių puošmenų mūrinių sienų plotas

Aplinkui briedžių papuoštas ragais šakotais.

Ten ir medžiotojų vardai įbrėžti buvo,

Taip pat — kada ir kur laimikiai tie pakliuvo,

Ir herbai tų, kurie medžioklėse laimėjo.

Horeškų herbas „Pusožis" skliaute spindėjo. 

Svečiai tvarkingai iš eilės apstojo stalą.

Tad Pakamorė vietą užėmė iš galo,—

Tai dera jojo amžiui, tinka pašaukimui.

Jis lenkiasi ponioms, vyriškiams ir jaunimui,

Čia pat ir Kvestorius iš dešinės Teisėjo,

Lotyniškai Vienuolis maldą sukalbėjo;

Tada susėdo, vyrai dar degtinės gavo,

Ir tuoj visi skaniai šaltibarščius ragavo. 

Nors Tadas dar jaunuolis, aukštoj vietoj sėdi:

Mat, jį, kaip brangų svečią, pagerbė taip dėdė.

Greta tuščia vieta jo dėmesį patraukė,—
Kas ją turės užimt, spėliojo vis ir laukė.

Taip pat į ją ir dėdė kreipė žvilgsnį savo

Ir žvalgės į duris, matyt, kad nekantravo.

Ir Tadas jo žvilgsnius nejučiomis lydėjo,

Salia tuščia vieta jį jaudinti pradėjo.

Kaip keista! Juk čia pat šypsojosi mergaitės,

Kuriom susižavėtų net ir karalaitis.

Čia kiekviena graži, jauna, meili, kilminga,

O jam tik tos vienos, kurios nėra čia, stinga.

Ji lyg mįslė: ją spėdamas, gali suklysti,

Tačiau slaptingumu taip žavisi jaunystė!

Pakamoraitės vengia, artimos kaimynės,

Nekeičia lėkščių jai, nepripila stiklinės,

Nekalbina panelių, tarsi nesuvokęs,

Kad gero elgesio jis sostinėje mokės.

Iš tosios vietos vis negal išsivaduoti,

Jau netuščios, nes štai užpildė ją vaizduotė.

Spėjimų apie ją daugiau, negu pakanka,

Kaip po lietaus varliūkščių vandeningoj lankoj.

Tarp jų kaip karalienė į dangaus saulelę

Baltoji lelija iškilnią galvą kelia. 

Tuo tarpu jau stalan paduota trečias valgis.

Tad Pakamorė, į dukras liūdnai pažvelgęs.

Įpylęs lašą vyno ir lėkštes pakeitęs,

„Turėsiu,- tarė,- pats jums patarnaut, mergaitės,

Nors nevikrus ir senas." Priekaišto užgauti,

Keli jaunuoliai šoko tuoj panoms tarnauti.

Čia pažvelgė į Tadą šnairomis Teisėjas

Ir, lėkštę su valgiu į šalį pastūmėjęs,

Papildęs stiklą, tarė: „Pagal madą naują

Nūn mokytis jaunimas sostinėn keliauja.

Tiesa, kad mūsų sūnūs, tenka pripažinti,

Geriau už mus visokiuos moksluos išmankštinti.

Tačiau, matau, mums, seniams, reik apgailestauti,

Kad jų nemokė niekas su žmonėm bendrauti.

Seniau bajorų sūnūs, būdavo, taip daro:

Išvyksta patarnaut prie gero pono dvaro.

Ir man jaunystėje nemaž ko buvo stoka,—

Dvare prie Vaivados aš viso to išmokau,



Čenstachavos šventovė Lenkijoje -
viena svarbiausių. Į šią šventovę eina piligrimai
ne tik iš visos Lenkijos, bet ir kitų pasaulio šalių

Mūs Pakamorės tėvo, pono geradėjo.

(Čia mandagiai ranka jo kelį palytėjo.)

Aš elgesio išmokau tik iš jo malonės,

Įpratintas bendrauti, išėjau į žmones.

Tad saugoju lig šiol jo atminimą brangų,

Kasdien už jojo vėlę aš meldžiuosi dangui.

Gal ir ne tiek, kaip kitas, ten pasinaudojau,

Dėl to, namo sugrįžęs, žemę vien vagojau,

Tuo tarpu kai kiti, nors man dėl to ne gėda,

Globėjui remiant, pasiekė aukštų urėdų,

Tačiau senatvėje bent ta paguoda lieka,

Kad savo namuose nesu aš niekad nieko

Nemandagiai užgavęs. Žinoma iš seno,

Jogei išmokt nelengva mandagumo meno.

Gracingai brūkštelt koja - to dar nepakanka,

Arba su šypsena paspausti kito ranką,

Nes šitoks mandagumas pirkliui gal ir dera,

Tačiau kilnus bajoras jo neims už gera.

Kaip kam būt mandagiam, reik atskirai išspręsti:

Ir kūdikio juk meilėj mandagumo esti,

Ir vyro pagarboj prie svetimųjų žmonai,

Ir kaip su samdiniais tur elgtis taurūs ponai,-

Yra čia skirtumų, juos reik gerai suprasti

Ir tinkamiausią būdą kiekvienam atrasti.

Seniau, kai vaišindavos ponai su sau lygiais,

Didžiuodavos šalies istorija ir žygiais,

O šlėktų vietos darbus pirmoj vietoj statė,

Dėl to kiekvienas brolis bajorėlis matė,

Kad lygiai su kitais ir jį čia pripažįsta,

Dėl to jie taip brangino savo bajorystę.

O šiandien nebeklauski: senas tu ar jaunas,

Iš kur ir ką veikei? Kiekviens į vidų braunas,

Ir jei ne šnipas, tuo gali bent pasiguosti.

Ir kaip Vespasianas pinigo neuostė,

Iš ko ir kaip jį gavo, klausti nenorėjo,

Taip apie žmogų nieks dabar neklausinėja.

Gana, kad yr landus ir galvą aukštai kelia:

Tokie draugus brangina kaip grašius žydeliai." 

Taip tardamas, jisai aplink apsižiūrėjo,

Nes, norint išmintingai ir gerai kalbėjo,

Žinojo, kad jauniems dažnai kantrybės stinga,

Jei per ilga kalba, nors būt ir išmintinga.

Tačiau aplink rimtis ir tyluma didžiausia.

Tad Pakamorės dar žvilgsniu jis atsiklausia.

Nors Pakamorė žodžiais nieko nepareiškia,

Bet, linkčiodamas galvą, pritaria jam aiškiai,

Kalbėtojui dar tylint, duoda jam suprasti,

Čenstachavos stebuklingasis paveikslas.
Pagal legendą - randai atsirado ant paveikslo
per Švedų karą. Esą kareivis
sukapojo kardu  paveikslą. Praėjus laikui,
paveikslą suremontavo, tačiau liko
randai kaip ant gyvo žmogaus veido

Kad gali savo žodį ir toliau jis tęsti.

Teisėjas tad, taures papildęs - jo ir savo,

Nugėręs gurkšnį vyno, šitaip samprotavo:

,,Ir mandagumas, - tarė, - turi didę vertę.

Kada imi svarstyti, lyginti ir sverti

Veiksmus kitų - jų dorą, kilmę ir gentystę,

Tada ir save patį tu geriau pažįsti,—

Taip lygiai, jei svarstyklėj pasisverti nori,

Kitapus pastatyk panašų kito svorį.

Prašyčiau ypačiai jaunimą paklausyti,

Kaip reikia tauriai gražiąją pagerbti lytį,

Jei dar, be to, kilmės ją puošia pranašumas,

Jaunystės žavesys ir prigimties šaunumas.

Iš čia pirmieji polinkiai - jausmai  ir greitai

Tarp iškilnių šeimų giminingumo saitai.

Užtat gi..." Žvilgsnis čia susikaupė Teisėjo,

Į Tadą pasikreipęs, rūsčiai pažiūrėjo,

Matyt, kad padaryti išvadas norėjo. 

Bet skambtelėjo Pakamorė tabokinę

Ir tarė: „Ak bičiuli, ir aną gadynę

Blogiau dar būdavo Ar patys mes pakitom,

Besendami namie, ir taikstomės su šitom

Naujų laikų madom, ar gal mes apsipratom,

Bet šiandien daug mažiau papiktinimo matom.

Atsimenu, kai pirmąsyk į mūs tėvynę

Jauni ponaičiai, iš svetur atsidanginę,

Pikčiau, negu nogajų ordos, įsibrovė,

O jų pėdom — madų prancūziškų naujovė.

Jie ėmė niekinti mūs bočių palikimą,

Mūs teises, papročius ir net apsirengimą.

Net pikta būdavo, kai šitokie pamaivos,

Per nosį tardami, dar kraiposi ir raivos.

Ištrauks brošiūrą vienas, kitas laikraštuką –

Ir naują teisę, pažiūras, net rūbą bruka.

Ir daugelis pradėjo tiems niekams prijausti.

Nes kai aukščiausias tautą nutaria nubausti,

Tai atima pirmiausia jos piliečiams protą.

Prieš ligą jokių vaistų dar nesugalvota.

Tam marui buvo lengva tuomet įsibrauti,

Nes antkrytį ligos tauta iš anksto jautė.

Ir štai visi paikšius tuos mėgdžioti skubėjo,

Pakeitę papročius, kita kalba kalbėjo.

Kaip Užgavėnių siautė paikas maskaradas;

Ir štai gavėnios dienos — vergija ir badas. 

Menu dar iš vaikystės įvyki gan seną.

Atvyko vienąsyk pas tėvą į Ašmeną

Jaunasis Taurininkas. Dailiai važinėjo

Ir pirmas Lietuvoj prancūziškai dėvėjo.

Visi aplink, kas gyvas, paskui jį sekiojo.

Garsėjo greitai namas, prie kurio sustojo

Jo keistas vežimėlis — dviratė drindulė,

Kuri prancūziškai vadinos karijulė.

Liokajų vietoje tupėjo du šunyčiai,

O prieky vokietis, toks liesas, tartum tyčia,

O kojos ilgos, plonos, lyg kokie ramsteliai,

Sagutėm sidabrinėm papuošti bateliai;

Odos krepšely striuką saugojo kasikę.

Kvatojo senesni, drindulę tą sutikę,

Kaimiečiai gi žegnojosi, apstulbę vieloj,-

Pats velnias važinėjęs vokiškoj karietoj.

Sunku man Taurininko pavaizduot nešionę:

Jis mums lyg papūga atrodė, lyg beždžionė.

Perukas tas pudruotas, ta jo „aukso vilna",

Mums priminė kaltūną, nešvarumo pilną.

Jei dar ir jautė kas, kad lenkiškai rėdytis

Yra gražiau, negu beždžioniškai darkytis,

Tylėjo, nes užrėkęs būtų jį jaunimas,

Kad tai kultūros ir progreso išdavimas.

Apakino visus tų prietarų gerbimas. 

Sumanė Taurininkas mus sureformuoti

Ir pagal konstituciją civilizuoti.

Apreiškė mums, kad naujosios prancūzų knygos

Įrodę atradimą, jogei žmonės lygūs.

Nors tai seniai paskelbta Kristaus testamente,

Tai girdim iš sakyklos per kiekvieną šventę,—

Yra tai senas mokslas, reikia tik juo sekti.

Bet tuomet žmonės klaidžiojo lyg tamsią naktį

Ir netikėjo, nors dalykas būt aiškiausias,

Jei iš prancūzų knygos to nebus išrausęs.

Tada mūs Taurininkas dėjosi markizu.

Mat, titulai Paryžiaus teikiami kaprizų,

O tuo metu klestėjo ten mada markizų.

Tačiau, kai vėl netrukus keist madas suskato,

Markizas titulą jau gavo demokrato,

O kai įsigalėjo ten Napoleonas,

Mūs demokratas grįžo jau kaipo baronas.

Tad, laikui bėgant, pagal naują alternatą

Jį būtume išvydę vėl kaip demokratą.

Mat, madomis Paryžius jau seniai garsėja,

O lenkas tą nuvalo, ką prancūzas sėja. 

Dabar jei užsienin jaunimas mūs ir skuba,

Tai, dėkui dievui, jau ne dėl mados ar rūbo,

Ne spaustuvių šlamšte įstatymų ieškoti

Ir ne kavinėse išmokt gražiai byloti.

Dabar Napoleonas žino, kaip valdyti,

Suranda ir plepiam naudingo darbo sritį.

Štai žvanga ginklai vėl ir džiugina mūs širdį,

Kad apie lenkus jau pasaulis tiesą girdi.

Sena šlovė prikels iš naujo karalystę,

Pražys nauji žiedai, iš laurų išsivystę.

Tik liūdna, ach! kad metai taip iš lėto slenka,

O mums neveikti nieko — tai koktu ir menka.

Sunku taip laukt visiems, kai nieko nieks nežino.

Skaitykite apie Lenkijos literatūrą taip pat: 

Apie galias ir negalias: Dorota Terakowska. Lėliukė

Kelionės į Lenkiją įspūdžiai:

Meilės keliu: Žygis žemaitukais į Krokuvą


Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: