Karo akivaizdoje. Kareivis Šveikas

Kartais atrodo, jog literatūriniai personažai pradeda gyventi ir atskirą gyvenimą, yra žinomesni už savo autorius. Ką jūs žinote apie Jaroslavą Hašeką? Kur jis gimė? Ar dalyvavo kare, kaip jo personažas? Tuo tarpu Šauniojo kareivio Šveiko biografijos detalės Jums turėtų būti žinomas. Vogtų šunų pardavinėtojas, idiotas (turėjęs tai patvirtinančią pažymą), bet išsiustas į frontą. 

Kartais apie kareivį Šveiką sakoma, kad jis - čekų herojus, vistik patys čekai su tuo kategoriškai nesutinka. Kodėl? galbūt dėl absurdiškojo humoro ir grotesko, gal būt dėl autoriaus asmenybės.
Bet: gidai Prahoje visada parodo gatvę, kuria Šveikas su palyda - kalėjimo sargybiniais, ėjo lygiai dvi paras. Gatvė - dviejų kilometrų ilgio, bet joje ar ne šimtas aludžių? Tiesa, jos labai skiriasi nuo tų, kurios Lietuvoje vadinamos žibutynais ir kitais negražiais vardais.

O autorius netgi savo bohemiškam laikui - asmenybė išskirtinė. Gimė mokytojo šeimoje (lyg ir "garbinga" pradžia klasinėje visuomenėje), vis tik tėvas mirė nuo alkoholizmo, kai rašytojui suėjo 13 metų. Metęs mokyklą, Jaroslavas Hašekas  įsidarbino vaistinėje, iš ten buvo išmestas už pokštą, įsidarbino šunų pardavėju, vėliau - gyvūnijos žurnalo redakcijoje, iš kur su triukšmu išmestas už straipsnius apie gyvūnus, kuriuos žurnalistas pats išgalvojo.  Be abejo, visi šie absurdiški nuotykiai aprašyti iš Šveiko istorijoje, kaip jo  paties, arba jo sutiktųjų žmonių nuotykiai.

O toliau - jau rimčiau: Jaroslavas Hašekas buvo bohemos atstovas, anarchistas. Taip, jis dalyvavo I

Draugų kompanija. Jaroslavas Hašekas  - apačioje

pasauliniame kare, tačiau pabėgo iš Austrijos Vengrijos kariuomenės į čekų batalioną, perėjo į Raudonosios Armijos pusę.

Grįžęs į Čekiją jis nelabai rado vietą visuomenėje, sveikata prastėjo  ir dėl gyvenimo būdo. Mirė rašytojas 1923 metais. Deja šlovė atėjo tik po keleto metų, knygą išvertus į vokiečių kalbą.

Jaroslav Hašek Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare / iš čekų kalbos vertė Kazys Akelis ir Alfonsas Tiešis ; [iliustracijos Josef Lada]. - Vilnius : Vaga, 1998 (Vilnius : Vilspa). - 701 p. : iliustr. - (Pasaulinės literatūros biblioteka).

ŠVEIKAS POLICIJOS KOMISARIATE SALMOVOS GATVĖJ

1931 metų leidimas. Iliustracijos -
Jozefo Lados.

Po gražių, tiesiog saulėtų dienų beprotnamy atėjo Šveikui kupinos nelaimių ir persekiojimų dienos. Policijos inspektorius Braunas susitikimo su Šveiku sceną organizavo su žiaurumu, būdingu Romos vietininkams mielojo imperatoriaus Nerono laikais. Ir kaip anuomet jie sakydavo:  „Įmeskit šitą niekšą krikščionį liūtams!", taip dabar inspektorius Braunas su tokiu pat nuožmumu pasakė:

-        Pasodinkit jį už grotų.

Nė vieno žodžio daugiau ar mažiau. Tik pono policijos inspektoriaus Brauno akys sužibo kažkokiu ypatingu, iškrypėlišku pasitenkinimu. Šveikas nusilenkė ir oriai tarė:

-        Esu pasiruošęs, ponai. Kiek suprantu, „už grotų" reiškia „į kalėjimą", o tai ne taip jau blogai.

-        Nesiskėtriokit čia daug,- tarė policininkas, o Šveikas į tai atsakė:

-        Aš žmogus kuklus ir būsiu dėkingas už viską, ką man padarysite.

Šaltojoj ant gultų sėdėjo kažkoks susimąstęs žmogus. Iš jo apatiškos išvaizdos galima buvo spręsti, kad, subraškėjus raktui duryse, jam neblykstelėjo nė mažiausia vilties kibirkštėlė, jog galbūt atidaro duris į laisvę.

-        Mano pagarba, meldžiamasis, - tarė Šveikas, sėsdamasis priėjo ant gultų. - Ar nežinote, kuri maždaug dabar valanda?

-        Neturiu laikrodžio,- atsakė susimąstęs vyras.

-        Čia visai nebloga,- mezgė Šveikas pašnekesį- Gultai iš obliuotų lentų.

Rimtasis ponas neatsakė, atsikėlė ir ėmė blaškytis tarp durų ir gultų lyg per gaisrą.

Šveikas tuo metu susidomėjęs skaitinėjo ant sienų išbraižytus žodžius. Vienu užrašu kažkoks areštuotasis skelbė policijai žūtbūtinį karą. Buvo parašyta:

„Jums tas veltui neišdegs!"

Kitas areštuotasis buvo užrašęs:

„Papūskit man į užpakalį, gaidžiai!"

Trečias tiesiog konstatavo faktą:

„Sėdėjau čia 1913 metų liepos 5 dieną, su manimi elgėsi korektiškai. Krautuvininkas Josefas Marečekas iš Vršovicų".

Buvo ir užrašas, sukrečiantis savo gilumu:

„Pasigailėk manęs, Viešpatie!"

O po juo:

„Pabučiuokit man į š... "

Raidė „š" vis dėlto buvo užbraukta, o šone parašyta didžiosiomis raidėmis: RAUKČIUS". Greta kažkokia poetiška siela buvo sueiliavusi:

Prie upelio sėdžiu ir liūdžiu,

Jau saulužė už kalnelio leidžias.

Į pakalnę saulėtą žiūriu,

Kur kankinas mano skaistaveidė.

Ponas, kuris lakstė tarp durų ir gultų, tartum trokšdamas laimėti maratono bėgimą, uždusęs sustojo, atsisėdo į senąją vietą, parėmė galvą ranka : staiga ėmė klykti:

-        Išleiski! mane! Ne, jie manęs neišleis, - tarė jis pats sau, - neišleis. Aš čia jau nuo šeštos valandos ryto.

Pagautas šnekumo priepuolio, jis atsistojo ir kreipėsi į Šveiką:

-        Ar jūs neturite diržo, kad galėčiau visa tai baigti?

-        Su dideliu malonumu jums patarnausiu, - atsakė Šveikas, nusijuosdamas diržą. - Aš dar nė karto nemačiau, kaip kariamasi diržu kalėjime... Vieno tik gaila, - pridūrė apžvelgęs kamerą,- čia nėra jokio kablio. Lango rankena jūsų neatlaikys. Nebent galėtumėt atsiklaupęs pasikarti ant gultų, panašiai kaip kažkoks vienuolis Emauso vienuolyne, kuris dėl jaunos žydaitės pasikorė ant kryžiaus. Savižudžiai man patinka. Tad teikitės...

Paniuręs ponas, kuriam Šveikas įbruko į rankas diržą, pasižiūrėjo į jį, bloškė kampan ir, nešvariomis rankomis braukdamasis nuo veido ašaras, ėmė balsu raudoti:

-        Aš turiu vaikų, aš čia patekau už girtavimą ir triukšmavimą! Jėzau Marija! Vargšė mano žmona! Ką man pasakys tarnyboje? Aš turiu vaikų, o čia pakliuvau už girtavimą ir triukšmavimą!.. - ir taip toliau, ligi begalybės! Pagaliau jis lyg kiek aprimo. Priėjo prie durų, ėmė jas daužyti rankomis ir spardyti kojomis. Už durų pasigirdo žingsniai ir balsas:

-        Ko reikia?

-        Išleiskit mane! - paprašė jis tokiu balsu, tartum jam jau nebuvo likę vilties likti gyvam.

-        Kur?- pasigirdo klausimas iš anos pusės.

-        Į tarnybą, - atsakė nelaimingas tėvas, žmonos vyras, valdininkas, girtuoklis ir ištvirkėlis.

Nuskardėjo juokas, klaikus juokas koridoriaus tyloje, ir žingsniai nutolo.

Tradiciškai "Kareivio Šveiko nuotykiai..."
leidžiami su pirmojo iliustratoriaus
Jozef Lada kūriniais

-        Atrodo, tas ponas jūsų nekenčia, jeigu taip juokiasi, - tarė Šveikas, o neviltin puolęs žmogus vėl atsisėdo šalia jo. - Toksai sargybinis įširdęs gali bet ką padaryti. Sėdėkit sau ramiai, jeigu nenorit kartis," ir laukit, kaip susiklostys įvykiai. Jeigu jūs esate valdininkas, vedęs, turite vaikų, tai dalykai, reikia pripažinti, baisūs. Jei neklystu, jūs esate įsitikinęs, kad būsit išmestas iš tarnybos.

-        Sunku pasakyti,- atsiduso tasai. - Svarbiausia, pats neprisimenu, ką aš pridirbau. Žinau tik, kad mane iš kažkur išbloškė, o aš veržiausi atgal norėdamas užsidegti cigarą. O prasidėjo viskas taip gražiai! Matot, mūsų skyriaus viršininkas šventė vardines ir pakvietė mus į vyninę, paskui mes atsidūrėme antroj, trečioj, ketvirtoj, penktoj, šeštoj, septintoj, aštuntoj, devintoj...

-        Ar nepageidaujate, kad padėčiau jums suskaičiuoti? - pasisiūlė Šveikas. - Aš čia šiek tiek nusimanau. Sykį per vieną naktį apsilankiau dvidešimt aštuoniose vietose, bet savo garbei turiu pasakyti, niekur negėriau daugiau kaip po tris bokalus alaus.

-        Žodžiu, - kalbėjo toliau nelaimingas, šauniai kėlusio savo vardines viršininko pavaldinys, - kai mes aplankėm apie tuziną smuklių, pastebėjom, kad mūsų viršininkas prapuolęs, nors jį buvome prisirišę virvute ir vedžiojomės kaip šunytį. Tada leidomės jo ieškoti ir pagaliau patys pasimetėm, o aš galų gale atsidūriau vienoj Vinohradų naktinėj kavinėj, labai padorioje vietoje, kur gėriau likerį tiesiog iš butelio. Ką aš dariau paskiau, nemenu... Žinau tik, kad jau čia, komisariate, mane atvedus, abu policininkai raportavo, jog aš nusigėręs elgiausi nepadoriai, apkūliau vieną damą, nukabinęs nuo vagio supjausčiau kišeniniu peiliuku svetimą skrybėlę, išvaikiau moterų kapelą, viešai apkaltinau kelnerį pavogus iš manęs dvidešimt kronų, sudaužiau staliuko, prie kurio sėdėjau, marmurinę lentą ir tyčia prispjoviau į juodą kavą nepažįstamam ponui prie gretimo staliuko. Daugiau nieko nepadariau, bent nebeprisimenu, kad būčiau dar ką nors iškrėtęs. Tikėkit manimi, aš žmogus padorus, inteligentiškas, apie nieką daugiau negalvoju kaip tik apie savo šeimą. Ką jūs į tai pasakysit? Juk aš ne koks triukšmadarys.

-        Ar daug jums teko pasidarbuoti su ta marmurine lenta, o gal sutrupinot ją vienu smūgiu? - užuot atsakęs smalsiai paklausė Šveikas.

-        Vienu smūgiu,- atsakė inteligentiškasis ponas.

-        Tada jūs žuvęs,- susimąstęs tarė Šveikas.- Jums įrodys, kad to išmokote ilgai treniruodamasis. O kava, į kurią prispjovėte, buvo be romo ar su romu?  

Ir, nelaukdamas atsakymo, paaiškino:

-        Jeigu su romu, tai blogiau, nes brangesnė. Teisme viską suskaičiuos ir sudės į krūvą, kad kaip nors sudarytų sunkų nusikaltimą.

-        Teisme?.. - nusiminęs išlemeno garbingas šeimos tėvas.

-        Ar žino namie, kad jūs areštuotas, ar gal jie sužinos tik iš laikraščių?- paklausė

Paminklas Jaroslavui Hašekui Prahoje.
Autorius Karel Neraš

Šveikas.

-        Jūs manote, kad tai pateks... į laikraščius? - naiviai paklausė viršininko vardinių auka.

-        Tikrų tikriausiai, - nuskambėjo tiesus atsakymas, nes Šveikas nebuvo pratęs ko nors slėpti nuo pašnekovo. - Skaitytojams labai patiks. Aš pats su malonumu skaitau skyrių apie girtuoklius ir jų riaušes. Va neseniai „Taurės" smuklėje vienas lankytojas iškirto tokią išdaigą, kad pats sau bokalu prasiskėlė galvą. Pamėtėjo jį aukštyn ir pakišo galvą. Jį išvežė, o iš ryto apie tai jau skaitėme laikraščiuose. Arba, sakysim, Bendlovkoj rėžiau aš vienam katafalkininkui į snukį, o jis man davė grąžos. Teko abu patupdyti į cypę, kad susitaikytume, o pavakariui tai jau buvo aprašyta. Arba kai „Numirėlio" kavinėj vienas kolegijos patarėjas sudaužė dvi lėkšteles, manote, kad jo pasigailėjo? Kur tau... Kitą dieną viskas pateko į laikraščius. Jums belieka iš kalėjimo pasiųsti laikraščiui paneigimą, kad išspausdinta korespondencija nieko bendra su jumis neturi ir kad su tuo bendrapavardžiu ponu jūsų nesieja nei giminystės, nei kitokie ryšiai, o namo parašykit tą paneigimą iškirpti ir padėti, kad, atsėdėjęs savo laiką, galėtumėt jį perskaityti.

-        Ar jums nešalta? - užjausdamas paklausė Šveikas, pastebėjęs, kad inteligentiškasis ponas tirta. - Šiemet vasara į galą bent kiek atvėso.

-        Žuvęs aš žmogus! - ėmė raudoti Šveiko kolega. - Baigta su mano paaukštinimu...

-        Ką čia kalbėti,- patvirtino Šveikas. - Jeigu atsėdėjusio jūsų nepriims į tarnybą, nežinau, ar greitai jūs rasite kitą vietą, nes visur, net jeigu panorėtumėt tarnauti pas kailialupį, iš jūsų pareikalaus elgesio liudijimo. Taip, šitas nemalonumas jums brangiai kaštuos. O žmona su vaikais ar turės iš ko gyventi, kol jūs čia sėdėsite? Gal jai teks elgetauti, o vaikus išmokyti visokių apgavysčių.

Pasigirdo raudojimas.                 *

-        Vargšai vaikai! Vargšė žmona!

Atgailaujantis nusikaltėlis atsistojo ir ėmė kalbėti apie vaikus: jų penketas, vyriausiam dvylika metų, jis skautas, geria tiktai vandenį ir galėtų būti pavyzdys savo tėvui, kuriam, tiesa, toksai atvejis pasitaikė pirmą kartą gyvenime.

-        Skautas! - sušuko Šveikas. - Malonu girdėti! Kartą Mydlovaruose prie Zlivos, Hlubokos rajone, Česke Budejovicų apygardoj, kaip tik mums, devyniasdešimt pirmajam pulkui, manevruojant, aplinkiniai valstiečiai suruošė skautų medžioklę, nes anų buvo daug privisę bendruomenės miškuose. Sugavo tris. Pats mažiausias iš jų rišamas taip gailiai inkštė ir žliumbė, kad mes, visko matę kareiviai, negalėjome nesigraudindami į jį žiūrėti, neišturėjom ir pasitraukėm į šalį. Iki tuos skautus surišo, jie apkandžiojo aštuonis valstiečius. Po to nuo kaimo seniūno gavę rykščių, jie prisipažino, kad visoj apygardoj nėra nė vienos pievos, kurios jie nebūtų išvolioję, kaitindamiesi prieš saulę. Ta proga išaiškėjo, kad prie Ražicų prieš pat rugiapjūtę visai atsitiktinai sudegė nepjautų rugių rėžis, nes rugiuose ant iešmo jie kepėsi stirną, kurią pasigavo bendruomenės miške. Jų stovykloj, miške, rado daugiau kaip pusę centnerio naminių paukščių ir laukinių žvėrių apgraužtų kaulų, galybę vyšnių kauliukų, neprinokusių obuolių graužtų ir visokio kitokio gero. Vargšas skauto tėvas vis dėlto negalėjo nurimti.

-        Ką aš padariau! - guodėsi jis. - Suteršiau savo gerą vardą.

-        Žinoma,-tarė Šveikas su įgimtu atvirumu.- Po šio įvykio jūsų geras vardas pašlijo visam gyvenimui, nes juk prie to, kas bus parašyta laikraščiuos, šį tą dar pridės jūsų pažįstami. Taip jau visada būna, nesikrimskit dėl to. Žmonių su suterštu geru vardu, galima sakyti, dešimtkart daugiau negu su nesuterštu. Tai niekai.

Koridoriuj pasigirdo sunkūs žingsniai, spynoje subraškėjo raktas, durys atsidarė, ir budėtojas pašaukė Šveiką.

Kareiviui Šveikui Sanok miestelyje, Lenkijoje

-        Atsiprašau, - riteriškai pasakė Šveikas,- aš čia tik nuo dvyliktos valandos, o šitas ponas jau nuo šeštos ryto. Aš per daug neskubu. Užuot atsakęs, budėtojas stipria ranka išvilko jį į koridorių ir tylėdamas nuvedė laiptais į antrą aukštą. Antram kambary prie stalo sėdėjo policijos komisaras, nutukęs žvalios išvaizdos ponas. Jis kreipėsi į Šveiką:

-        Tai jūs, vadinasi, ir esate Šveikas? Kaip čia patekot?

-        Paprasčiausiai,- paaiškino Šveikas. - Aš atėjau čia su ponu policininku, mat nenorėjau, kad mane išmestų iš beprotnamio be pietų. Aš jiems ne gatvės merga.

-        Žinot ką, Šveikai,- maloniai tarė ponas komisaras,- kurių galų mums čia, Salmovoj, pyktis? Ar ne geriau būtų, jeigu mes jus pasiųstume į policijos valdybą?

-        Jūs, kaip sakoma, esat padėties viešpats, - atsakė Šveikas patenkintas.- Paėjėti pavakare ligi policijos valdybos - trumpas, bet labai smagus pasivaikščiojimas.

-        Labai džiaugiuos, kad mūsų nuomonės sutampa, - linksmai pabaigė policijos komisaras.- Visų geriausia - susitarti. Ar ne tiesa, Šveikai?

-        Aš irgi visada mielai tariuosi su kitais, - patvirtino Šveikas. - Tikėkit, ponas komisare, aš niekad neužmiršiu jūsų gerumo.

Pagarbiai nusilenkęs, Šveikas nulipo su policininku žemyn, į sargybos būstinę, o po ketvirčio valandos Ječnos gatvės ir Karlo aikštės kampe galima buvo matyti Šveiką, lydimą policininko, kuris po pažastim nešėsi didelę knygą su vokišku užrašu „Arestantenbuch"*(„Areštantų knyga“ (vok).

Spalenos gatvės kampe Šveikas ir jo palydovas pamatė minią žmonių, susigrūdusių prie išklijuoto skelbimo.

-        Tai jo didenybės imperatoriaus manifestas dėl karo paskelbimo, - paaiškino Šveikui policininkas.

-        Aš tatai išpranašavau,- tarė Šveikas. - O beprotnamy apie tai nieko negirdėjo, nors jie turėtų tą sužinoti iš pirmų šaltinių.

-        Ką tuo norite pasakyti?- paklausė policininkas.

-        Juk ten yra daug ponų karininkų, - paaiškino Šveikas, o kai jie priėjo kitą minią, besigrūdančią prie manifesto, Šveikas sušuko:

-        Tegyvuoja imperatorius Pranciškus Juozapas!  Mes nugalėsimi

Kažkas iš entuziazmo pagautos minios vienu smūgiu užmaukšlino jam katiliuką ant ausų, ir vis augančios minios akyse Šveikas antrąkart įžengė pro policijos valdybos vartus.

-        Šitą karą žūtbūt laimėsim, dar kartą sakau, ponai! Tais žodžiais Šveikas atsisveikino su jį lydinčia minia.

O kažkada, senaisiais istorijos laikais, pasklido po Europą tiesa, kad rytdiena gali sugriauti ir šiandienos planus.

6.

ŠVEIKAS, PRALAUŽĘS UŽBURTĄJĮ RATĄ, VĖL NAMIE

Nuo policijos valdybos trenkė kvapas svetimos liaudžiai valdžios, šnipinėjančios, ar piliečiai smarkiai džiaugiasi, kad paskelbtas karas. Išskyrus keletą žmonių, neišsižadėjusių savo tautos, kuriai bus lemta pralieti kraują už visiškai jai svetimus interesus, visa policijos valdyba buvo puikiausias telkinys grobuonių biurokratų, vien ir tegalvojančių apie kalėjimą ir kartuves. Jų gyvenimo tikslas - apginti priekabingų paragrafų egzistenciją.

Savo aukoms jie rodė klastingą meilumą, iš anksto pasverdami kiekvieną savo žodį.

-        Man labai labai gaila,- tarė vienas juodgeltonis grobuonis, kai pas jį atvedė Šveiką, - kad jūs vėl pakliuvot čia. Mes manėme, kad jūs pasitaisysiu bet, deja, apsirikome.                •

Paminklas Šveikui Pšemislyje (Lenkija)

Šveikas išreiškė savo pritarimą, tyliai nulenkdamas galvą ir taip nekaltai šypsodamasis, kad juodgeltonis grobuonis klausiamai dėbtelėjo į jį ir reikšmingai pasakė:   

-        Nevaidinkit kvailio!

Tačiau tuoj pat jo tonas pasidarė meilus:

-        Mums, tiesą sakant, labai nemalonu laikyti jus areštuotą, bet galiu garantuoti, kad, mano nuomone, jūsų kaltė ne taip jau didelė, kadangi dėl menkos inteligencijos jūs, be abejo, buvot suvedžiotas. Sakykit, ponas Šveikai, kas iš tikrųjų paskatino jus tokioms kvailystėms?

Šveikas nusikosėjo.

-        Atsiprašau, apie jokias kvailystes aš nieko nežinau.

-        Na, argi tai ne kvailystė, ponas Šveikai, - įtikinėjo jis tėviškai,- kad jūs, kaip parodė jus čia atvedęs policininkas, paskatinot žmones susitelkti prie išklijuoto kampe manifesto ir kurstėte minią šauksmais: „Tegyvuoja imperatorius Pranciškus Juozapas! Mes laimėsim karą!" 

-        Aš negalėjau būti ramus,- tarė Šveikas, įsmeigęs savo gerąsias akis į inkvizitorių.- Užsidegiau pykčiu pamatęs, kad visi skaito šitą manifestą apie karą ir nerodo jokio džiaugsmo. Nei pergalingų šūkių, nei „valio", visai ničnieko, ponas viršininke. Sakytum, jiems būtų niekur nieko. Na, čia aš, senas devyniasdešimt pirmojo pulko kareivis, neištvėriau ir riktelėjau tuos žodžius. Manau, kad mano vietoj jūs lygiai taip būtumėt pasielgęs. Jeigu jau karas, tai mes turim jį laimėti, turim skelbti šlovę jo didenybei imperatoriui. Ir niekas čia manęs neperkalbės.

Priremtas prie sienos, juodgeltonis grobuonis neatlaikė Šveiko nekalto avinėlio žvilgsnio, nuleido akis prie raštų ir tarė:

-        Aš visai suprantu jūsų entuziazmą, tik kad jis būtų parodytas kitomis aplinkybėmis. Jūs pats puikiai žinote, jog, vedant policininkui, jūsų rodomas patriotizmas galėjo ir turėjo padaryti aplinkiniams greičiau ironišką negu rimtą įspūdį.

-        Eiti vedamam policininko - sunkus žmogaus gyvenimo momentas,-atsakė Šveikas.-Tačiau jeigu žmogus ir tokiu sunkiu momentu neužmiršta, kas jam privalu daryti, kai prasidėjo karas, manau, toks žmogus nusipelno tik pagarbos.

Juodgeltonis grobuonis suniurnėjo ir dar kartą dėbtelėjo Šveikui stačiai į akis. Šisai atsakė nekaltu, lipšniu, kukliu, švelniu ir šiltu žvilgsniu. Akimirksnį jiedu įdėmiai žiūrėjo vienas kitam į akis.

-        Tegul velniai jus kur nujoja! - burbtdėjo pagaliau valdininko snukis. - Bet jeigu dar kartą čia pakliūsit, aš jūsų iš viso nieko nebeklausinėsiu, o pasiųsiu tiesiog į Hradčanų karo teismą. Supratot?

Dar nespėjus jam ką nors pridurti, Šveikas prišoko prie jo, pabučiavo ranką ir tarė:

-        Tegul Dievas jums už tai užmoka! Jeigu kada nors prireiktų kokio nors grynakraujo šunelio, malonėkit kreiptis į mane. Aš prekiauju šunimis.

Taip Šveikas vėl atsidūrė laisvėj.

Jo svarstymai pakeliui į namus, ar neužsukti pirmiausia į „Taurės" aludę, baigėsi tuo, kad jis atidarė tas pačias duris, pro kurias ne per seniausiai buvo išėjęs su agentu Bretšneideriu.

Aludėj tvyrojo kapų tyla. Ten sėdėjo keletas lankytojų, tarp jų ir Šventojo Apolinaro bažnyčios zakristijonas. Visų veidai buvo niūrūs. Už prekystalio sėdėjo smuklininke Palivcova ir bukomis akimis žiūrėjo į alaus čiaupus.

-        Štai aš ir sugrįžau! - linksmai tarė Šveikas. - Duokšekit bokalą alaus.

O kur mūsų ponas Palivecas, taip pat namie?

Užuot atsakiusi, Palivcova prapliupo verkti ir, kas žodis gailiai pasikūkčiodama, išaičiojo:

-        Davė jam... dešimt metų... prieš savaitę...

-        Na matai! - tarė Šveikas.- Septynias dienas, vadinas, jau atsėdėjo.

-        Jis buvo toks... atsargus! - raudojo Palivcova.- Jis pats visada apie save taip kalbėjo...

Lankytojai atkakliai tylėjo, tarytum čia būtų slankiojusi Paliveco dvasia ir raginusi juos elgtis dar atsargiau.

-        Atsargumas - išminties tėvas,- tarė Šveikas, sėsdamasis prie stalo ir prisitraukdamas alaus bokalą, kurio putos buvo keliose vietose prasiskyrusios, nes, benešant Šveikui alų, ten įlašėjo keletas ponios Palivcovos ašarų. - Dabartėlės jau tokie laikai, kad žmogus verčiamas būti atsargus.

-        Vakar pas mus buvo dvejos laidotuvės, - nukreipė kalbą Šventojo Apolinaro bažnyčios zakristijonas.

-        Turbūt numirė kas nors? - klustelėjo kitas lankytojas. Trečias pasidomėjo:

-        Ar velionį vežė ant katafalko?

-        Įdomu būtų žinoti, - tarė Šveikas, - kaip kare laidos žuvusiuosius. Lankytojai pakilo, užsimokėjo ir tyliai išėjo. Šveikas likosi vienas su ponia Palivcova.

-        Negaliu įsivaizduoti,- prabilo Šveikas, kad nekaltą nuteistų dešimčiai metų. Kad vieną nekaltą nuteisė penkeriems metams, tą aš girdėjau, bet kad dešimčiai - tai jau kiek per daug.

-        Kad maniškis prisipažino,- verkė Palivcova,- kaip jis čia kalbėjo apie tas muses ir apie tą paveikslą, taip pakartojo ir valdyboj, ir teisme. Pašaukė mane liudininke, bet ką aš galėjau jiems paliudyti, juk man pasakė, kad esu savo vyrui giminė ir galiu atsisakyti nuo liudijimo. Aš taip išsigandau dėl tos giminystės, kad iš to dar ko nors baisaus neišeitų, jog ėmiau ir atsisakiau liudyti. Vargšelis senis taip į mane pažiūrėjo... Mirsiu - neužmiršiu. O paskui, po nuosprendžio jį vedant iš teismo, kad suriks jiems tenai ant laiptų, sakytum suvisai iš galvos išėjęs: „Tegyvuoja laisvėj"

-        O ponas Bretšneideris čionai neateidinėja? - paklausė Šveikas.

-        Buvo keletą kartų,- atsakė ponia smuklininke.- Išgers vieną ar du bokalus, pasiteiraus manęs, kas čia lankosi, o paskui klausosi, kaip svečiai kalbasi apie futbolą. Jie visada, pamatę Bretšneiderį, pradeda kalbėtis apie futbolą, o jį nuo to pagauna mėšlungis, tarytum ims ir patraks. Per visą tą laiką užvėrė ant meškerės tik vieną baldų apmušėją iš Skersinės gatvės.

-        Tai vis iš įgudimo,- pasakė Šveikas.- Ar tas apmušėjas buvo kvailas?

-        Na, kaip ir mano vyras,- verkdama atsakė šeimininkė. - Tas jį paklausė, ar jis šaudytų į serbus. Apmušėjas pasakė, kad nemoka šaudyti, kad tik kelis kartus buvo tire ir kiekvieną sykį ten peršaudavo karūną (Žodžių žaismas. Čekų k. žodis "koruna"turi dvi reikšmes: krona, t. y. moneta, ir karūna). Čia mes visi išgirdome, kaip ponas Bretšneideris, išsitraukęs užrašų knygelę, pasakė: „Žiūrėkit, vėl naujas valstybės išdavimas" ir išėjo su tuo apmušėju, kuris jau nebegrįžo.

-        Daug jų nebegrįžta,- tarė Šveikas.- Duokit man romo.

Vos Šveikui įpylė antrą stikliuką romo, į smuklę įžengė slaptasis agentas Bretšneideris. Skubiai apžvelgęs tuščią smuklę ir užsisakęs alaus, jis atsisėdo prie Šveiko ir ėmė laukti, ką tasai pasakys.

Šveikas pasiėmė nuo kabyklos vieną laikraštį ir, akim permesdamas skelbimus paskutiniam puslapy, prabilo:

-        Žiūrėkit, kažkoks Čimpera Straškovo kaime, Nr. 5, Račineveso paštas, parduoda ūkelį su septyniomis dešimtinėmis žemės. Ten pat mokykla ir geležinkelis.

Bretšneideris nervingai pabarbeno pirštais į stalą ir kreipėsi į Šveiką:

-        Stebiuosi, kodėl jus domina šitas ūkelis, ponas Šveikai.

-        Ak, tai jūs?- tarė Šveikas, paduodamas jam ranką.  - O aš jūsų iš karto ir nepažinau. Mano atmintis labai trumpa. Paskutinį kartą mes išsiskyrėme, jeigu neklystu, policijos valdybos priimamajame. Ką nuo to laiko beveikiate? Dažnai čia užsukate?

-        Šiandien čia atėjau, norėdamas pasimatyti su jumis, - atsakė Bretšneideris- Policijos valdyboj girdėjau, kad jūs prekiaujate šunimis. Man reikėtų gero pinčerio arba špico, arba ko nors panašaus.

-        Visa tai mes galime jums parūpinti,- atsiliepė Šveikas. - Pageidaujate grynakraujo ar šiaip kokio iš gatvės?

-        Manau,- atsakė Bretšneideris,- apsistoti prie grynakraujo.

-        O kodėl jums nenusipirkus policijos šuns?- paklausė Šveikas.- Jis iš karto susektų nusikaltėlio pėdsakus. Tokį šunį turi vienas mėsininkas iš Vršovicų. Jis traukia šeimininko vežimėlį. Šitas šuo, galima sakyti, dar nesurado savo tikrojo pašaukimo.

-        Aš norėčiau špico,- santūriai tarė Bretšneideris,- špico, kuris nesikandžiotų.

-        Norite bedančio špico? - pasiteiravo Šveikas.- Žinau tokį. Jį laiko vienas smuklininkas Deivicuose.

-        Gal geriau pinčeris... - neryžtingai tarė Bretšneideris, kuris apie kinologiją išmanė labai menkai, ir kad ne policijos valdybos įsakymas, tai niekad nieko apie šunis ir nebūtų sužinojęs.

O įsakymas skelbė tiksliai, aiškiai ir griežtai: trūks plyš, prisidengus šunų prekyba, arčiau susipažinti su Šveiku. Tam jis turėjo teisę pasirinkti sau padėjėjų ir disponuoti tam tikromis lėšomis šunims pirkti.

-        Pinčerių yra didesnių ir mažesnių,- tarė Šveikas- Žinau du mažesnius ir tris didesnius. Visi penki visiškai prijaukinti. Iš širdies galiu jums rekomenduoti.

-        Tatai man tiktų, - pareiškė Bretšneideris. - O kiek kainuoja vienas?

Paminklas Šveikui Samaroje (Rusija)

-        Žiūrint didumo,- atsakė Šveikas,- viskas pareina nuo didumo. Pinčeris - ne veršiukas, su pinčeriais visai atvirkščiai: kuo mažesnis, tuo brangesnis.

-        Aš linkčiau į didesnį, kuris sergėtų namus, - tarė Bretšneideris, bijodamas padaryti nuostolių slaptajam policijos fondui.

-        Puiku,- sušuko Šveikas, - didelį galiu jums parduoti už penkiasdešimt kronų, o dar didesnį - už keturiasdešimt penkias. Bet mes užmiršom viena: jauniklio ar senesnio norite, kalės ar šuns?

-        Man vis tiek,- nusileido Bretšneideris, pribaigtas tų neišsprendžiamų problemų.- Parūpinkite man, koks pasitaikys, o aš rytoj septintą vakaro pas jus užeisiu jo pasiimti. Sutarta?

-        Sutarta, ateikit- sausai atsakė Šveikas- tik tada aš paprašyčiau jus trisdešimt kronų rankpinigių.

-        Kokia čia gali būti kalba- tarė Bretšneideris, mokėdamas pinigus.-Na, o dabar mes abu išgersim po ketvirtį vyno mano sąskaita.

Jiems išgėrus, Šveikas užsakė savo sąskaita dar ketvirtį. Čia Bretšneideris ėmė įtikinėti Šveiką nebijoti jo, pareiškė, kad jis šiandien nedirba, dėl to Šveikas šiandien galįs laisvai kalbėti apie politiką.

Šveikas pareiškė, kad smuklėj jis niekada apie politiką nekalba, kad apskritai politika - jaunesniojo amžiaus vaikų žaidimas.

Bretšneideris, priešingai, buvo nusiteikęs kuo revoliucingiausiai. Jis skelbė, kad kiekviena silpna valstybė pasmerkta žūti, ir kamantinėjo Šveiką, koks jo požiūris į tuos dalykus.

Šveikas tvirtino, kad su valstybe jis nėra turėjęs jokių reikalų, bet vienąkart buvo paėmęs auginti silpną senbernarų veislės šuniuką, kurį penėjo kareiviškais sausainiais, ir tasai iš tikrųjų pastipo.

Išgėrus po penktą ketvirtį, Bretšneideris apsiskelbė anarchistu ir klausinėjo Šveiką, kokion organizacijon jam įsirašyti. Šveikas papasakojo, kaip kitąsyk kažkoks anarchistas nusipirko iš jo pudelį už šimtą kronų, bet pinigų lig šiol nesumokėjo.

Vaišinantis šeštuoju ketvirčiu, Bretšneideris pasisakė už revoliuciją ir prieš mobilizaciją. Šveikas pasilenkęs sušnibždėjo jam į ausį:

-        Ten atėjo kažkoks lankytojas, kad tik jis jūsų neišgirstų, nes dėl to galit turėt nemalonumų. Matote, ir šeimininkė jau verkia.

Ponia Palivcova iš tikro verkė, sėdėdama už prekystalio.

-        Ko verkiate, šeimininkėle?- paklausė Bretšneideris.- Po trijų mėnesių laimėsim karą, bus amnestija, ir jūsų vyrelis sugrįš, o tada tai paūšim pas jus. G gal jūs manote, kad nelaimėsim?- kreipėsi jis į Šveiką.

-        Ko jūs čia vis tą patį atrajojat?- tarė Šveikas.- Turim laimėti - ir baigtas kriukis!.. Na, man laikas namo.

Šveikas užsimokėjo ir grįžo pas savo seną šeimininkę ponią Miulerovą, kuri labai išsigando pamačiusi, kad vyras, rakinantis lauko duris, yra Šveikas.

-        O aš, meldžiamasis, maniau, kad jūs grįšite tik po kelerių metų,- tarė ji su įprastu tiesumu,- ir iš gailesčio laikinai priėmiau gyventi vieną durininką iš naktinės kavinės, kadangi pas mus tris kartus darė kratą ir, nieko neradę, pasakė, kad jūs - žuvęs žmogus, nes esat patyręs nusikaltėlis.

Šveikas bemat įsitikino, kad nepažįstamasis įsikūrė su visais patogumais: miegojo jo lovoj ir net buvo toks džentelmenas, kad tenkinosi tik jos puse, o kitą pusę buvo užleidęs kažkokiam ilgaplaukiam padarui, kuris (matyt, iš dėkingumo) miegojo apsikabinęs jo kaklą. Ant grindų aplink lovą mėtėsi susimaišę visokie vyriško ir moteriško tualeto reikmenys. Iš to chaoso buvo matyti, kad naktinės kavinės durininkas vakar grįžo su savo dama įsismaginę.

-        Pone, - tarė Šveikas, purtydamas įsibrovėlį, - pone, žiūrėkit, kad nepavėluotumėt pietų. Man būtų labai nemalonu, jeigu apie mane kas sakytų, kad aš jus išjojau, kai niekur jau negali gauti pietų.

Naktinės kavinės durininkas buvo drūčiai įmigęs, ir praėjo gerokai laiko, kol jis sumojo, jog namo grįžo lovos savininkas ir reiškia į ją savo pretenzijas.

Visų naktinių kavinių šveicorių įpročiu ir tasai ponas išsitarė ta prasme, kad sutalžys kiekvieną, kas išdrįs jį žadinti, ir ketino sau toliau miegoti.

Šveikas tuo tarpu surinko išdraikytas jo tualeto dalis, atnešė lovon ir, energingai jį pakratęs, išdrožė:

-Jeigu jūs neapsirengsite, teks jus išmesti į gatvę tokį, koks esate. Jums bus kur kas patogiau iš čia išlėkti apsivilkusiam.

-        Aš norėjau pamiegoti ligi vakaro aštuonių,- atsiliepė nustėręs durininkas ir ėmė autis kelnėmis. - Aš moku šeimininkei už lovą po dvi kronas už dieną ir galiu čia iš kavinės parsivesti damų. - Maržena, kelkis!

Užsidėjęs apykaklę ir užsirišęs kaklaraištį, jis jau tiek prasiblaivė, kad ėmė Šveiką įtikinėti, jog „Mimozos" naktinė kavinė, be abejo, yra viena iš padoriausių naktinių pasilinksminimo vietų, kur įleidžiamos tik tos damos, kurių geltonas bilietas visiškai tvarkingas, ir nuoširdžiai kvietė Šveiką ten užsukti.

Jo partnerė, priešingai, toli gražu nebuvo Šveiku patenkinta ir paleido apyvarton keletą aukštosios visuomenės žodelių, iš kurių padoriausi buvo:

-        Tu dangiškojo Tėvo avigalvis!

Išsinešdinus neprašytiems gyventojams, Šveikas nuėjo ieškoti ponios Miulerovos, kad drauge su ja padarytų tvarką, bet jos jau nė kvapo nebuvo. Teužtiko popieriaus skiautelę, prikeverzotą ponios Miulerovos, kuri rado nepaprastai lengvą išeitį iš nemalonaus incidento, kilusio dėl Šveiko lovos išnuomojimo naktinės kavinės durininkui:

„Dovanokit, meldžiamasis, aš jūsų daugiau nebepamatysiu, nes šoku pro langą".

-        Meluoja! - pasakė Šveikas ir ėmė laukti.

Po pusvalandžio į virtuvę įslinko nelaimingoji ponia Miulerova. Iš jos sielvartingo veido buvo matyti, kad ji trokšta paguodos žodžių.

-        Jeigu norite šokti pro langą,- tarė Šveikas,- prašom į mano kambarį, langą aš jau atidariau. Šokti pro virtuvės langą nepatarčiau, nes žnektelsit į sodą ant rožių, išlaužysite krūmus, ir už tai jums reikės užmokėti. Pro mano kambario langą jūs šauniai nulėksite ant šaligatvio, ir jeigu nukrisite sėkmingai, tai nusisuksite sau sprandą. Jeigu nukrisite nelaimingai, susilaužysite tik šonkaulius, rankas ir kojas, be to, turėsit ligoninei mokėti už gydymą.

Liedama ašaras, ponia Miulerova tyliai nuėjo į Šveiko kambarį... uždarė langą ir sugrįžusi pasakė:

-        Skersvėjis traukia, o tas negerai, meldžiamasis, jūsų reumatui. Paklojusi lovą ir viską su nepaprastu uolumu sutvarkiusi, ji grįžo į virtuvę vis dar apsiverkusi ir pranešė Šveikui:

Skulptūra Bratislavoje (Slovakija)

-         Tie du šunyčiai, meldžiamasis, kuriuos laikėte kieme, nustipo, o senbernaras pabėgo per kratą.

-        Po šimts pypkių,- sušuko Šveikas, - jis gali įsipainioti į gražią istoriją! Dabar tikriausiai policija jo ieškos.

-        Jis įkando vienam ponui policijos komisarui, kai tas per kratą jį tempė iš palovio, - kalbėjo toliau ponia Miulerova. - Vienas iš tų ponų pasakė, kad ten po lova kažkas kiūto, ir šitam senbernarui įstatymo vardu liepė lįsti iš palovio, o kai tas nepanorėjo, tada jį ištraukė. Senbernaras iš pradžių šoko ant jų, sakytum norėdamas suėsti, o paskui šovė pro duris, ir tiek jį tematėm. Mane taip pat tardė, kas pas mus užeina ir ar negaunam pinigų iš užsienio. Paskum ėmė plūstis, kad aš kvaila, kai pasakiau, jog pinigų iš užsienio ateina labai retai, paskutinį kartą gauta iš to valdytojo Brno mieste šešiasdešimt kronų rankpinigių už Angoros katę, apie kurią jūs buvot paskelbęs laikrašty „Tautinė politika" ir vietoj kurios jūs pasiuntėt jam datulių dėžėj aklą foksterjerų veislės šuniuką. Vėliau jie pradėjo šnekėti labai meiliai ir pasiūlė man tą durininką iš naktinės kavinės, kad vienai nebūtų baisu, tą patį, kurį jūs išmetėt.

- Jau prisikentėjau aš nuo tų policininkų, ponia Miulerova, - atsiduso Šveikas. - Šit jūs netrukus pamatysit, kiek jų čia prigužės pirktis šunų.

Nežinau, ar tie ponai, kurie po perversmo tyrinėjo policijos archyvą, iššifravo slaptųjų fondų įrašus S - 40 k., F - 50 k., L - 80 k. ir taip toliau, bet jie neabejotinai apsiriko, jeigu manė, kad S, F ir L reiškia inicialus kažin kokių asmenų, kurie už 40, 50 ir 80 kronų pardavinėjo čekų tautą juodgeltoniam ereliui.

S reiškė senbernarą, F - foksterjerą, o L - leonbergerį. Visus tuos šunis Bretšneideris parvedė iš Šveiko į policijos valdybą. Tai buvo neįsivaizduojamos baidyklės, neturinčios nieko bendra nė su viena iš tų grynakraujų veislių, vietoj kurių Šveikas jas įpiršo Bretšneideriui.

Senbernaras buvo negrynakraujo pudelio ir gatvinės kalės mišinys, foksterjeras turėjo takso ausis, vilkinio šuns ūgį ir išklypusias tartum nuo rachito kojas; leonbergeris iš snukio panėšėjo į aviganį su nukirsta uodega, didumo buvo kaip taksas, o užpakalis - plikas kaip paviano.

Buvo užėjęs pas Šveiką pirktis šuns net patsai seklys Kalousas ir grįžo su tipišku apsigimėliu, panašiu į dėmėtąją hieną su škotiškojo aviganio karčiais, o slaptojo fondo išlaidų skiltyje atsirado naujas įrašas: D - 90 k.

Šitam apsigimėliui buvo lemta atlikti dogo vaidmenį...

Tačiau net Kalousui nieko nepavyko iš Šveiko iššniukštinėti. Jam pasisekė tiek pat kiek ir Bretšneideriui. Subtiliausius politikos pokalbius Šveikas nukreipdavo į kalių ir šuniukų gydymą, o mitriausias ketinimas užmesti nematomą tinklą baigdavosi tuo, kad Bretšneideris išsivesdavo iš Šveiko dar vieną neapsakomai sumaišytos veislės pabaisą.

Ir tai buvo žymiojo seklio Bretšneiderio galas. Kai savo bute jis turėjo jau septynias tokias baidykles, užsirakino su jomis galiniame kambary ir tolei nedavė joms nieko ėsti, kol jos suėdė jį patį.

Buvo toks kilnus, kad neapsunkino valdžios laidotuvių išlaidomis.

Policijos valdyboj jo tarnybos lape į grafą „Tarnybiniai pakėlimai" buvo įrašyti šie tragizmo kupini žodžiai: „Buvo suėstas savo paties šunų".

Vėliau, sužinojęs apie šitą tragišką atsitikimą, Šveikas sušuko:

- Neišneša mano galva, kaip jis surinks savo kaulus, kai reikės stoti prieš Paskutinį teismą.

Skaitykite bibliotekoje taip pat: