Kafka. Kalėjimas viduje

Keista dėti į germanų kultūros mėnesį vaizdelį iš Prahos, dargi - pačio centro, istorinio senamiesčio. Bet - 22 name (žydras, žaliomis langinėmis) gyveno germanų kultūros atstovas Franz Kafka. Dėl įtakų, be abejo,  galima ginčytis. Tuo metu Čekija priklausė Austrijai - Vengrijai. Rašytojas kilęs iš Prahos žydų geto, tad visos sąsajos susilieja - Praha, vokiečių kalba, Galicijos žydų kultūra. Dar daugiau - šeimos įtaka. Santykiai su tėvais buvo komplikuoti, viena - jie nepriėmė sūnaus noro rašyti, antra, jų įtaką, namus rašytojas vertino kaip kalėjimą. F. Kafka – vokiškai kalbantis Prahos žydas – jautėsi gyvenąs trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be žydiškų šaknų.

Pasak A. Gailiaus, jo santykiai su tėvais, aprašyti dienoraščiuose pavirto psichoanalitikų studijų objektu.  Šie dienoraščiai, lyginami su kūryba, stilistika, atrandama daug metaforų, pasikartojimų, tad Kafka laikomas vos ne autobiografiniu rašytoju.  Tiek kultūrinės įtakos, tiek šeima tikriausiai lėmė Kafkos herojų - žmogų be tėvynės, svetimą aplinkai, "amžiną žydą", ieškantį pažadėtosios žemės. Antra vertus - nuolatinis konfliktas tarp aplinkos faktorių, aplinkos ir veikėjo, veikėjo viduje.

Skaitome.... 

 

Kafka, Franz.  Pasakojimai / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2006] (Vilnius : Logotipas). - 318  p.

BADAUTOJAS

 

Franz Kafka

Pastaraisiais dešimtmečiais dėmesys badavimo menui gerokai sumenko. Anksčiau iš to galima buvo neblogai uždirbti, tačiau šiandien rengti tokius spektaklius publikai visiškai neįmanoma. Anksčiau buvo kitaip. Badautojų tada domėjosi visas miestas; ir kuo ilgiau jis badavo, tuo daugiau rinkosi žmonių; kiekvienas norėjo pamatyti badautoją bent jau kartą per dieną; besibaigiant badavimui būdavo tokių abonentų, kurie dienų dienas sėdėdavo priešais nedidelį badautojo narvą su grotomis; jį pamatyti būdavo galima ir naktį, dėl didesnio efekto fakelų šviesoje; gražiu oru narvas būdavo išnešamas į orą; ir tada badautoją visų pirma apspisdavo vaikai; suaugusiems jis daugiausia buvo tik pramoga, lankoma šiaip, dėl mados, o vaikai akis išpūtę, dažnai net išsižioję, dėl visa ko susiėmę už rankų žiūrėjo, kaip jis, išblyškęs, su juodu triko, su smarkiai išsišovusiais šonkauliais, tarpais mandagiai linkčioja, per prievartą šypsodamasis atsakinėja į klausimus, netgi kiša pro grotas ranką, kad parodytų, koks yra liesas, tačiau paskui pasineria į save, nekreipia į nieką dėmesio, netgi jam tokį svarbų vienintelio baldo narve laikrodžio mušimą, ir tiktai spokso priešais save beveik užmerktomis akimis ir tarpais siurbčioja iš mažulyčio stikliuko vandenį, kad susidrėkintų lūpas.

Rašytojo ėvas - Hermann Kafka

Be nuolatos besikeičiančių žiūrovų buvo ir nuolatinių, publikos išrinktų sargų, kad ir kaip keista, paprastai mėsininkų, kurie po tris dieną naktį stebėjo badautoją, kad jis kokiu nors būdu slapta nepavalgytų. Tačiau tai buvo tik formalumas, įvestas masių nuraminimui, nes specialistai žinojo, kad badautojas badavimo metu niekuomet, jokiomis aplinkybėmis, net verčiamas nieko nevalgytų; to neleido jo meno garbė. Aišku, tai galėjo suprasti ne kiekvienas sargas, kartais pasitaikydavo tokių naktinių budėtojų grupių, kurios badautoją stebėdavo labai aplaidžiai, tyčia nulįsdavo į tolimą kampą ir įnikdavo lošti kortomis, aiškiai norėdamos duoti badautojui truputį pasistiprinti, nes neabejojo, kad jis ko nors slapčia turi. Badautojui nieko nebuvo blogiau už tokius sergėtojus; jie liūdino jį; jie vertė badavimą tikra kančia; kartais jis pergalėdavo silpnumą ir imdavo per tokias budynes giedoti, kad parodytų tiems žmonėms, kaip jie neteisingai jį įtarinėja. Tačiau tai mažai ką gelbėjo; tuomet jie stebėjosi jo sugebėjimu valgyti netgi giedant. Daug mielesni jam buvo tie sargai, kurie susėsdavo prie pat jo narvo grotų ir, nesitenkindami blausiu naktiniu salės apšvietimu, nukreipdavo į jį kišeninius žibintuvėlius, gautus iš impresarijaus. Ryški šviesa jam nė kiek netrukdė, jis išvis negalėjo miegoti, o truputį prisnūsti gebėjo visada bet kokioje šviesoje ir bet kurią valandą, netgi perpildytoje, triukšmingoje salėje. Su tokiais sargais jis buvo pasiruošęs nemiegoti pernakt; buvo pasiruošęs su jais pokštauti, pasakoti jiems savo klajokliško gyvenimo istorijas ir klausytis jų pasakojimų, kad tiktai jie nemiegotų, kad tiktai visą laiką matytų, kad jis nieko valgomo savo narve neturi ir kad jis taip badauja, kaip nė vienas jų neįstengtų. Tačiau laimingiausias būdavo, kai paskui, išaušus rytui, jiems jo sąskaita būdavo patiekiami gausūs pusryčiai, kuriuos jie puldavo taršyti su sveikų visą naktį be miego praleidusių vyrų apetitu. Tiesa, pasitaikydavo tokių žmoių, kurie šiuos pusryčius laikydavo sargų papirkinėjimu, to buvo jau per daug, ir kai jų kas nors paklausdavo, ar jie patys norėtų praleisti bemiegę naktį vien iš meilės menui, be pusryčių, jie   raukydavosi, tačiau likdavo prie savo nuomonės.

Tokie įtarinėjimai badaujant, aišku, buvo neišvengiami. Niekas negalėjo be perstogės dieną ir naktį nesitraukti nuo badautojo, todėl niekas negalėjo ir pats savo akimis įsitikinti, kad badaujama buvo iš tiesų visą laiką ir be jokių nukrypimų; tai galėjo žinoti vien badautojas, tik jis galėjo būti vienintelis visiškai patenkintas savo badavimo liudytojas, O jis savo ruožtu dėl visai kitos priežasties niekada nebuvo patenkintas; ir galbūt jis visai ne nuo badavimo buvo taip labai sulysęs, kad kai kurie, deja, negalėjo ateiti į jo pasirodymus vien dėl jo vaizdo ir to gailėjosi; jis greičiau buvo taip sulysęs dėl nepasitenkinimo savimi. Mat tik jis vienas žinojo - tai buvo nežinoma net nė vienam supažindintajam, - kaip lengva yra badauti. Tai buvo pats lengviausias dalykas pasaulyje. Jis to nė neslėpė, tačiau niekas tuo netikėjo, geriausiu atveju laikė jį kukliu, o dažniausiai siekiančiu reklamos arba net sukčiumi, kuriam, aišku, lengva badauti, nes jis moka pasilengvinti užduotį, ir jam net užtenka įžūlumo tai pusiau pripažinti. Su visu tuo badautojui teko taikytis, ir jis ilgainiui prie to priprato, tačiau jį nuolatos graužė vidinis nepasitenkinimas, ir dar niekada, po jokio badavimo - to negalima nepripažinti - jis nepaliko narvo savo noru. Impresarijus kaip ilgiausią badavimo laiką buvo nustatęs keturiasdešimt dienų, ilgiau jis niekada neleisdavo badauti, netgi sostinėse, ir turėjo tam rimtą priežastį. Patirtis rodė, kad keturiasdešimt dienų, vis labiau didinant reklamą, publikos dėmesį galima išlaikyti, bet paskui jis ima slopti, ateina aiškus poreikio nuopuolis; šiuo atžvilgiu, aišku, buvo nedidelių skirtumų tarp šalių ir miestų, bet galiojo taisyklė, kad keturiasdešimt dienų - tai ilgiausias laikas. Tad paskui, keturiasdešimtąją dieną, gėlėmis apkaišyto narvo durys būdavo atidaromos, susižavėję žiūrovai užpildydavo amfiteatrą, imdavo groti karinis orkestras, du gydytojai įeidavo į narvą, kad atliktų reikiamus matavimus, per megafoną salei būdavo paskelbiami jų rezultatai, ir pagaliau ateidavo dvi jaunos damos, laimingos, kad joms burtų keliu teko garbė išvesti badautoją iš narvo, nulipti su juo kelis laiptelius žemyn ir pasodinti prie mažo staliuko, kur jo laukė rūpestingai parinktas lengvas valgis. Tą akimirką badautojas visuomet pasipriešindavo. Jis, tiesa, klusniai padėdavo savo kaulėtus delnus į paslaugiai atkištas prie jo pasilenkusių damų rankas, bet stotis nenorėdavo. Kodėl reikia nutraukti badavimą kaip tik dabar, po keturiasdešimties dienų? Jis dar galėtų ilgai, be galo ilgai tverti; kodėl liautis kaip tik dabar, kai labiausiai, ne, dargi ne labiausiai įsismaginęs badauti? Kodėl iš jo norima atimti garbę dar badauti ir ne tik tapti geriausiu visų laikų badautojų, koks jis, matyt, jau yra, bet ir aplenkti patį save, nes jaučia, kad jo gebėjimas badauti nesuvokiamas ir beribis. Kodėl ši minia, kuri dedasi juo taip besižavinti, turi tiek mažai kantrybės; jeigu jis gali taip ilgai ištverti badaudamas, tai kodėl ji nenori? Be to, jis pavargo, patogiai sėdėjo šiauduose, o dabar reikia stotis, išsitiesti ir eiti valgyti, vien nuo tos minties jį ėmė blogumas, ir jis sunkiai jį tramdė vien iš pagarbos damoms. Ir žiūrėjo į viršų, į tų tariamai tokių malonių, o iš tiesų žiaurių damų akis ir purtė be galo sunkią galvą ant silpno kaklo. Ir tada įvykdavo tai, kas visada įvykdavo. Pasirodydavo impresarijus, nebyliai - per muziką kalbėti buvo neįmanoma - iškeldavo virš badautojo ranką, tarsi kviesdamas dangų pasižiūrėti į jo kūrinį čia ant šiaudų, į šį pasigailėjimo vertą kankinį, koks, aišku, badautojas ir buvo, tiktai visai kita prasme; apkabindavo jį per ploną liemenį, darydamas tai perdėtai atsargiai, kad visi matytų, koks trapus daiktas jo rankose, ir nepastebimai, tačiau pakankamai krestelėjęs, kad badautojas imtų bejėgiškai mataruoti liemeniu ir kojomis, perduodavo jį į spėjusių mirtinai išblykšti damų rankas. Po to su badautojų buvo galima daryti ką nori; jo galva krito ant krūtinės, atrodė, lyg ji ten būtų nuriedėjusi ir kažkaip nepaaiškinamai laikytųsi; kūnas buvo tuščias; kojos, mėšlungiškai suglaustos per kelius, instinktyviai priešinosi, tačiau taip graibė žemę, lyg ji būtų netikra, ir jos būtų tik ieškojusios tikrosios; ir visa, tiesa, labai menka kūno našta teko vienai damai, kuri ieškodama pagalbos, sunkiai kvėpuodama - ne taip, visiškai ne taip ji įsivaizdavo šią garbės misiją, - iš pradžių kiek įmanydama tempė kaklą, kad bent jau išvengtų badautojo veido prisilietimo, o paskui, nepavykus to išvengti ir atėjus į pagalbą jos laimingesnei draugei, kuri tenkinosi vien tuo, kad drebėdama nešė priešais save badautojo ranką, tą menką kaulų pundelį, juokiantis sužavėtai publikai, ėmė raudoti ir turėjo būti pakeista tamtyč paruošto tarno. Po to sekė valgis, kurį impresarijus po truputį kišo į alpulį panašios pusiausnūdos apimtam badautojui ir linksmai plepėjo, kad nukreiptų žiūrovų dėmesį nuo badautojo būsenos; tada dar pasakydavo publikai skirtą tostą, kurį jam, atseit, pašnibždėdavo badautojas, orkestras viską patvirtindavo garsiu tušu, publika išsiskirstydavo, ir niekas neturėdavo teisės būti nepatenkintas tuo, ką matė, niekas, išskyrus badautoją, visada tiktai jį.

Rašytojo motina Julija Kafka

Taip jis gyveno ilgus metus, su nedidelėmis reguliariomis pertraukomis, iš pažiūros supamas šlovės ir garbės, ir vis dėlto beveik visada liūdnas, ir jo liūdesys vis didėjo dėl to, kad niekas jo netraktavo rimtai. Kaipgi jį buvo galima paguosti? Ko dar jis galėjo norėti? Ir jei atsirasdavo koks nors geruolis, kuris jo gailėdamasis bandė paaiškinti, kad jis liūdi dėl to, jog badauja, tai galėjo atsitikti, kad jis, ypač badavimo laikui jau einant į galą, įsiustų ir, visų siaubui, kaip žvėris pultų prie grotų ir imtų jas purtyti. Tačiau impresarijus turėjo būdą, kaip numalšinti tokius protrūkius, ir nesvyruodamas jį naudojo. Jis atsiprašydavo už badautoją susirinkusios publikos, pripažindamas, kad jo elgesį šiek tiek gali pateisinti vien nepaprastas irzlumas, sukeltas ilgo badavimo ir sotiems žmonės visiškai nesuprantamas; ta pačia priežastimi aiškino ir badautojo tvirtinimą, kad jis galįs daug ilgiau badauti, negu jau badavo; gyrė aukštus jo siekius, gerą valią, didelį pasiaukojimą, aiškiai juntamą tame tvirtinime; bet paskui stengėsi jį paneigti, rodydamas fotografijas, kurios tuo pačiu būdavo parduodamos, jose badautojas buvo užfiksuotas keturiasdešimtąją badavimo dieną, gulintis lovoje, pusgyvis iš nusilpimo. Toks tiesos iškreipimas, nors ir buvo badautojui seniai žinomas, kiekvieną kartą jį labai nervino. Badavimo nutraukimo pirma laiko pasekmė čia buvo pateikiama kaip priežastis! Kovoti su tokiu nesupratimu, su tokiu viso pasaulio nesupratimu buvo neįmanoma. Kiekvieną kartą, įsikibęs į grotas, jis godžiai, su viltimi klausėsi impresarijaus, tačiau tam ėmus rodyti fotografijas atsidusęs paleisdavo grotas, su-smukdavo ant šiaudų, ir nusiraminusi publika vėl galėdavo prieiti ir žiūrėti į jį.

Prisiminę po kiek metų tokias scenas, žmonės dažnai stebėdavosi patys savimi. Kadangi buvo prasidėjusi minėta permaina; ji įvyko beveik staiga; ir jos priežastys, matyt, buvo gilesnės, bet niekam nerūpėjo jų ieškoti; šiaip ar taip, vieną dieną publikos išpaikintas badautojas pasijuto apleistas pramogų trokštančios minios, kuri metėsi ieškoti kitų malonumų. Impresarijus su juo dar kartą perlėkė pusę Europos, kad patikrintų, ar neatbus kur nors buvęs dėmesys, tačiau viskas buvo veltui; visur, tarsi slapčia susitarus, staiga paplito tiesiog bodėjimasis badavimo menu. Aišku, iš tiesų tai įvyko ne taip jau staiga, ir grįžtant atgal, nesunku buvo prisiminti šiokius tokius pranašingus ženklus, į kuriuos apsvaigęs nuo pasisekimo badautojas ir jo impresarijus per daug nekreipė dėmesio ir nieko prieš juos nesiėmė, o dabar ką nors daryti buvo jau vėlu. Tiesa, negalėjo būti jokios abejonės, kad ir badavimui kada nors vėl ateis geri laikai, tačiau dabar gyvenantiems tai buvo menka paguoda. Taigi ką reikėjo daryti badautojui? Tas, kuriam anksčiau plojo tūkstančiai, negalėjo rodytis smulkių mugių balaganuose, o imtis kitos profesijos badautojas buvo ne tiktai jau per senas, bet ir visų pirma pernelyg atsidavęs badavimui. Todėl jis atsisakė impresarijaus, jo neprilygstamos karjeros bendražygio, ir stojo dirbti į didelį cirką; saugodamas savo jausmus jis net nepažvelgė į sutarties sąlygas.

Paminklas rašytojui Prahoje

Didelis cirkas su daugybe vienas kitą pakeičiančių ir papildančių žmonių, žvėrių ir aparatų bet kuriuo metu gali priimti bet kokį artistą, taip pat ir badautoją, aišku, jeigu jis neturi pernelyg didelių pretenzijų, šiuo konkrečiu atveju priimtas buvo ne vien pats badautojas, bet ir jo garsioji pavardė, jo savotiškas menas iš tiesų neseno sykiu su pačiu artistu, tikrai nebuvo galima pasakyti, kad savo padaręs, nebeesantis meistriškumo viršūnėje menininkas susirado ramią vietelę cirke; priešingai, badautojas tvirtino, kad jis, ir tai buvo labai įtikėtina, badautojas ne prasčiau negu anksčiau ir net sakė, kad jeigu jam bus  leista, ir tai jam buvo be ilgų kalbų pažadėta, jis dabar kaip į reikia nustebins pasaulį, šis pareiškimas, tiesa, kėlė šypseną žiūrovams, nes įsikarščiavęs badautojas neatsižvelgė į tai, kaip buvo pasikeitęs laikas.

Iš tiesų badautojas nebuvo praradęs laiko nuovokos ir todėl manė, kad visai natūralu, jog jo narvas yra pastatytas ne maniežo centre, kaip svarbiausias numeris, o lauke, tiesa, gana V lengvai prieinamoje vietoje, netoli tvartų. Narvą puošė didelės margos afišos, skelbiančios, ką jame galima pamatyti. Kai per spektaklio pertraukas žiūrovai plūdo pažiūrėti žvėrių, jie į niekaip negalėjo praeiti pro badautoją ir trumpam prie jo stabteldavo; galbūt jie ir ilgiau būtų prie jo užtrukę, jeigu ne spūstis, susidaranti siaurame koridoriuje, vedančiame prie žvėrių, ir neleidžianti ramiai pastovėti ir pažiūrėti: iš užnugario plūdo žmonės, nesuprantantys, kodėl užtrunkama einant prie žvėrių. Dėl tos pačios priežasties ir badautojas kiekvieną kartą drebėjo, žiūrovams artėjant prie jo narvo, nors ir labai troško tų minučių, kurios buvo jo gyvenimo tikslas. Iš pradžių jis vos galėjo sulaukti pertraukų ir su džiaugsmu žiūrėjo į plūstančią minią, tačiau greitai, pernelyg greitai - tikrovė išsklaidė atkaklią, beveik sąmoningą saviapgaulę - įsitikino, kad visi be išimties žiūrovai eina žiūrėti tiktai žvėrių. Ir maloniausia juos stebėti buvo iš tolo. Vos tiktai prieidavo prie jo narvo, jį tuojau apsupdavo riksmai ir plūdimaisi, nes publika tuojau pasidalindavo į dvi dalis, į tuos, kurie - netrukus badautojui jie tapo nemalonesni - norėjo jį patogiai apžiūrėti, ne iš supratimo, o iš užsispyrimo ir kaprizo, ir į tuos, kurie visų pirma norėjo pamatyti žvėris. Kai didžioji žiūrovų masė praeidavo, pasirodydavo pavėlavusieji, ir nors šiems niekas nebetrukdė pastovėti prie badautojo narvo kiek tiktai norėjo, jie dideliais žingsniais, beveik net šnairomis nedirstelėdami, skubėjo pro šalį, kad spėtų pasižiūrėti į žvėris. Ir retai kada ištikdavo tokia laimė, kad koks nors šeimos tėvas privestų prie narvo savo vaikus, parodytų pirštu į badautoją ir smulkiai paaiškintų, kas jis toks ir ką daro, taip pat apie ankstesnius metus, apie tai, kaip jis pats lankėsi panašiuose, tačiau nepalyginamai prašmatnesniuose pasirodymuose. Vaikai nelabai suprato tėvą, jie tam dar nebuvo pakankamai paruošti mokyklos ir gyvenimo. - Kas jiems buvo badavimas? - tačiau tiriančių jų akių blizgesyje badautojas įžvelgė kažkokius būsimų, ateinančių, geresnių laikų ženklus. Galbūt, tuomet kartais sakė sau badautojas, viskas būtų šiek tiek geriau, jeigu jo narvas nestovėtų taip arti žvėrių. Dabar žmonėms pernelyg lengva rinktis, nekalbant jau apie tai, kad žvėrių kvapai, jų naktimis keliamas triukšmas, žalios, pro šalį žvėrims nešamos mėsos Vaizdas, riaumojimas šėrimo metu jį labai erzina ir slegia. Tačiau kreiptis į direkciją jis nedrįso, juk kaip tik žvėrių dėka pro jį ėjo tiek žmonių, tarp jų gali pasitaikyti ir toks, kuris atėjo dėl jo, ir ką gali žinoti, kur jį nukiš, jei primins savo buvimą, o tuo pačiu reikia turėti galvoje ir tai, kad jis, tiesą sakant, yra tiktai kliuvinys einant prie žvėrių.

Nedidelis, tiesa, kliuvinys, ir vis mažėjantis. Žmones liovėsi stebinęs keistas direkcijos noras dabartiniais laikais atkreipti publikos dėmesį į kažkokį badautoją, ir kai tiktai žiūrovai prie jo priprato, jo likimas buvo nulemtas. Jis galėjo kiek nori ir kaip nori badauti, ir jis tai darė, tačiau niekas jau nebegalėjo jo išgelbėti - žmonės abejingai ėjo pro šalį. Pabandyk kam nors paaiškinti, kas yra badavimo menas! Kas to pats nejaučia, tam nepaaiškinsi.

Gražios afišos apšiuro ir pasidarė nebeįskaitomos, jos buvo nuplėštos, ir niekam neatėjo į galvą, kad jas reikia pakeisti; lentelė su išbadautų dienų skaičiumi, kuri iš pradžių buvo rūpestingai pildoma, jau seniai rodė tą patį skaičių, nes po pirmų savaičių personalui įgriso ir ta menka pareiga. Ir nors badautojas toliau badavo, kaip kadaise troško, ir darė tai be jokių pastangų, kaip kad anksčiau sakydavo, tačiau niekas jau neskaičiavo dienų, net pats badautojas nežinojo, kiek jau yra pasiekęs, ir jam buvo skaudu. O kai prieš narvą sustodavo koks nors dykūnas ir perskaitęs seną skaičių imdavo šaipytis ir kalbėti apie apgaulę, tai būdavo pats kvailiausias melas, kokį tiktai gali pramanyti abejingumas ir įgimtas piktumas, nes apgaudinėjo ne badautojas, jis dirbo sąžiningai, o pasaulis apgaudinėjo jį, neatlygindamas už tai, ko yra nusipelnęs.

Vėl ėjo dienos, ir staiga viskas baigėsi. Vienam prižiūrėtojui krito į akį narvas, ir jis paklausė cirko darbininkų, kodėl laikomas tuščias toks geras narvas - juk jame vien supuvę šiaudai; niekas to nežinojo, kol vienas darbininkas nepasižiūrėjo į lentelę ir neprisiminė badautojo. Jie lazda pakapstė šiaudus ir rado juose badautoją.

-        Tu vis dar badauji? - paklausė prižiūrėtojas. - Kada pagaliau liausiesi?

-        Atleiskite man visi, - sušnabždėjo badautojas; ir tiktai prižiūrėtojas, laikęs ausį prie grotų, suprato jo žodžius.

-        Aišku, - atsakė prižiūrėtojas ir pridėjo pirštą prie kaktos, kad darbininkai suprastų badautojo būseną, - mes tau atleidžiame.

-        Aš visą laiką norėjau, kad jūs žavėtumėtės mano badavimu, - pasakė badautojas.

-        Mes ir žavėjomės, - supratingai atsakė prižiūrėtojas.

-        Tačiau jums nereikėjo žavėtis, - tarė badautojas.

-        Na, tuomet nesižavėsime, - sutiko prižiūrėtojas, - tačiau kodėl turėtume nesižavėti?

-        Kadangi aš turiu badauti, kitaip negaliu, - atsakė badautojas.

-        Žiūrėk tu man, - tarė prižiūrėtojas, - o kodėl kitaip negali?

-        Kadangi aš, - badautojas truputį pakėlė galvytę ir, atkišęs lyg bučiniui lūpas, sušnabždėjo prižiūrėtojui į patį ausies vidurį, kad niekas nepraeitų pro šalį, - kadangi aš niekaip negalėjau rasti valgio, kuris man patiktų. Jeigu būčiau radęs, patikėk, būčiau nesimaivęs ir prisikirtęs lig valiai, kaip tu ir visi kiti.

Tai buvo paskutiniai jo žodžiai, tačiau jo užgesusiose akyse vis dar galėjai įžvelgti tvirtą, nors jau ir nebe tokį išdidų įsitikinimą, kad jis dar badaus ir badaus.

-        Padarykite tvarką! - paliepė prižiūrėtojas, ir badautojas buvo užkastas kartu su šiaudais.

O į narvą buvo įleista jauna pantera. Netgi patys šiurkščiausi žmonės su palengvėjimu atsikvėpė, kai taip ilgai buvusiame tuščiame narve ėmė lakstyti tas laukinis padaras. Pantera jautėsi puikiai. Sargai negalvodami nešė ėdesį, kuris jai patiko; ji, atrodo, nepasigedo net laisvės; tam kilniam, viskuo, ko gyvenimui reikia, gausiai apdovanotam kūnui, rodės, netrūko laisvės;  atrodo, jog laisvė slypi kažkur jo dantyse; ir gyvenimo džiaugsmas taip karštai tvoskė iš jo nasrų, kad žiūrovams būdavo sunku jį tverti. Bet jie įveikdavo save, glaudžiai apsupdavo narvą ir nenorėdavo nuo jo trauktis.

Skaitykite mūsų bloge taip pat:
Kupė su Johanu Straussu

Skaitykite mūsų bibliotekoje:

1. Austrų novelės / sudarė T. Četrauskas. - Vilnius : Vaga, 1991. - 449 p.
2. Dešimt austrų poetų : eilėraščiai / sudarė A. Gailius ; dail. A. Varnaitė. - Vilnius : Vaga, 1991. - 264 p.
3. Vargšas muzikantas : austrų novelės. - Vilnius : Vaga, 1977. - 253 p.
4. Bachmann, Ingeborg Malina : romanas /iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 258 p.
5. Barylli, Gabriel Balerina : romanas /iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2009 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 271 p.
6. Barylli, Gabriel Realusis laikas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, [2009] (Vilnius : Logotipas). - 101 p.
7. Becker, Zdenka Rozos Bukovskos dukterys : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Eglė Bukantytė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2007 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 270 p.
8. Berg, Sophie Iš interneto į vedybų guolį : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Arijana Kurz. - Vilnius : Versus aureus, [2010] (Gargždai (Klaipėdos r.) : Print-it). - 335 p.
9. Bernhard, Thomas Senieji meistrai : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė. - Vilnius : Pasviręs pasaulis, 2005 (Kaunas : Aušra). - 189 p.
10. Bernhard, Thomas  Grimzdėjas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 111 p. - (XX amžiaus aukso fondas).
11. Broch, Hermann Pakerėjimas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas, Teodoras Četrauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004 (Vilnius : Standartų sp.). – 429 p.
12. Canetti, Elias Susižvalgymai : 1931-1937 metų gyvenimo istorija / Elias Canneti ; iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, [2002] (Kaunas : Spindulys, 2001. – 346 p.
13. Canetti, Elias Apakimas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius : Alma littera, 1997. - 528 p. - (XX amžiaus aukso fondas)
14. Canetti, Elias Išgelbėtas liežuvis : vienos vaikystės istorija / iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2010] (Kaunas : Spindulio sp.). - 375 p.
15. Glattauer, Daniel Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys : romanas/ iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė. - Vilnius : Alma littera, 2010 (Kaunas : Aušra). - 212 p.
16. Glattauer, Daniel Leo ir Emi. Septintoji banga : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė. - Vilnius : Alma littera, 2010 (Kaunas : Spindulio sp.). - 203 p.
17. Grän, Christine Kekšės vaikas : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Kibirkštytė, Asta Šimkutė-Tirilienė. - Vilnius : Mūsų knyga, [2006] ([Kaunas] : Spindulys). - 281 p.
18. Gstrein, Norbert  Metai Anglijoje : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė. - Vilnius : Pasviręs pasaulis, 2002 (Kaunas : Aušra, 2001). - 254 p.
19. Handke, Peter Tamsią naktį išėjau iš tylių namų : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 173 p.
20. Harrer, Heinrich Septyneri metai Tibete : mano gyvenimas prie Dalai Lamos rūmų / iš vokiečių kalbos vertė Gintaras Kaminskas, Juozas Macevičius. - Vilnius : Kronta, 2004 ([Kaišiadorys] : A. Jakšto sp.). - 351 p.
21. Haushofer, Marlen Siena : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė. - Vilnius : Tyto alba, 2004 (Kaunas : Spindulys). - 223 p.
22. Henisch, Peter Nėščioji Madona : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2007 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 253 p.
23. Jelinek, Elfriede  Geidulys : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas. - Vilnius : Tyto alba, 1998 (Vilnius : Standartų sp.). - 201 p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).
24. Jelinek, Elfriede Mylimosios : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. - Vilnius : Alma littera, 1998 (Kaunas : Spindulys). – 173 p.
25. Jelinek, Elfriede Pianistė : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. - Kaunas : Vada, 1994 (Kaunas : Spindulys). - 243,  p.
26. Jelusich, Mirko Cezaris : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Kazys Puida. - 2-asis red. leid. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1998 (Kaunas : Spindulys). - 399 p.
27. Jelusičius, Mirkas Hanibalas : ist. romanas / iš vok. k. vertė A. K. Puida. - 2-asis leid. - Vilnius : Mintis, 1993. - 143 p.
28. Kafka, Franz Pasakojimai / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2006] (Vilnius : Logotipas). - 318 p.
29. Kafka, Franz Pataisos kolonijoje : apsakymai / vertė Eugenijus Striaukas. - Kaunas : Europa, 1994 (Vilnius : Spauda). - 95 p.
30. Kafka, Franz Pilis : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - 2-oji patais. laida. - Vilnius : Tyto alba, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 363 p.
31. Kafka, Franz Amerika (Pražuvėlis) ; Laiškas tėvui / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, Antanas Gailius. - [Vilnius] : Lietuvos rytas ; Madrid : Mediasat Group, [2006]. - 350 p.
32. Kafka, Franz Dienoraščiai, 1910-1923 / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 (Vilnius : BALTO print/Logotipas). - 492 p.
33. Kafka, Franz Procesas ; Pilis : [romanai] ; Novelės / iš vokiečių k. vertė A. Gailius… [et al.] ; dail. A. Každailis. - 2. leid. - Vilnius : Vaga, 1994. - 571 p.
34. Kafka, Franz Šakalai ir arabai : pasakojimai apie gyvūnus / iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas ; [dailininkė A. Dautartaitė-Krutulienė]. - Vilnius : Vaga, [1999] (Kaunas : Spindulys). - 201 p.
35. Kubelka, Susanna Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau! : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Loreta Kavolė. - Vilnius : Alma littera, 2013 (Kaunas : Spindulio sp.). - 340 p.
36. Kubelka, Susanna Ofelija mokosi plaukti : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. - Vilnius : Alma littera, [2005] (Kaunas : Spindulys). - 362 p.
37. Meyrink, Gustav Golemas : romanas /iš vokiečių kalbos vertė Almis Grybauskas. - Vilnius : Tyto alba, 2005 (Kaunas : Spindulys). - 254  p.
38. Menasse, Robert Don Žuanas iš La Mančos : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Rasa Matulevičienė. - Vilnius : Pasviręs pasaulis, [2008] (Kaunas : Aušra). - 196 p.
39. Musil, Robert Auklėtinio Terleso sumaištys : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. - Vilnius : Tyto alba, 1998. - 182 p. - (Klasika).
40. Ransmayr, Christoph Paskutinis pasaulis : romanas : Su Ovidijaus kūrybos motyvais / Iš vok. k. vertė L. Bareišienė ; V. Čeponienė. - Kaunas : "Vada", 1993. - 222 p.
41. Rilke, Rainer Maria Duino elegijos / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Aidai, 1998. - 53 p. - (Aidai. Poezija
42. Rilke, Rainer Maria Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį = Die Weise von Liebe und Tod des Cornets Christoph Rilke / iš vokiečių kalbos vertė Henrikas Nagys. - Vilnius : Baltos lankos, [1997]. - 63 p. - (Baltų lankų literatūros kolekcija
43. Rilke, Rainer Maria Maltės Lauridso Brigės užrašai / Rainer Maria Rilke ; [iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius]. - Vilnius : Baltos lankos, 1997. - 183 p. - (Baltų lankų klasika)
44. Rilke, Rainer Maria Poezija = Die Gedichte /sudarė Sigitas Geda ; vertė V.P. Bložė … [et al.]]. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996 (Kaunas : Spindulys). - 413 p.
45. Sacher-Masoch, Leopold von Venera su kailiais : romanas / iš vokiečių k. vertė J. Kunčinas. - Kaunas : Nemunas, 1994. – 157 p.
46. Schneider, Robert Miego brolis : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas. - Vilnius : Tyto alba, 1996 (Vilnius : Standartų sp.). - 162 p.
47. Schneider, Robert  Oreigė : romanas /iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas. - Vilnius : Tyto alba, 1999 (Vilnius : Standartų sp.). - 346. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos)
48. Schnitzler, Arthur Plačiai užmerktos akys / iš vokiečių kalbos vertė Valentina Čeponienė. - [Vilnius] : Lietuvos rytas ; Madrid : Mediasat Group, [2006]. - 92 p. - ("Lietuvos ryto" kolekcija).
49. Schnitzler, Arthur Laisvės linkui : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė. - Vilnius : Versus aureus, [2011] (Vilnius : BALTO print/Logotipas). - 406 p.
50. Simmel, Johannes Mario  Nebūtina kasdien ikrai : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Bartas Plaušinaitis. - Vilnius : Alma littera, 1996 (Kaunas : Spindulys). - 653 p. - (Detektyvas, kulinarija, moterys)
51. Stein-Fischer, Evelyne Falling in love : [romanas] /  iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Gricienė. - Vilnius : Vaga, [2004] (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). – 124  p.
52. Wallner, Michael Balandis Paryžiuje : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Lina Žukauskaitė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2009] (Kaunas : Arx Baltica). - 173 p.
53. Welsh, Renate  Močiutės palikimas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Milda Kunskaitė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2010 (Kaunas : Arx Baltica). - 221 p.
54. Zweig, Stefan Marija Stiuart : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - 2-asis leid. - Vilnius : Tyto alba, 1999 (Vilnius : Standartų sp.). – 370 p. - (Klasika).
55. Zweig, Stefan Permainų svaigulys : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Loreta Kavolė. - Vilnius : Alma littera, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 262 p.
56. Zweig, Stefan Vakarykštis pasaulis : europiečio prisiminimai : [autobiografinis romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. - Vilnius : Tyto alba, 2005 (Kaunas : Spindulys). - 470 p.
57. Zweig, Stefan Širdies nerimas : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis. -  Vilnius : Vaga, 2008 (Vilnius : Logotipas). - 381 p.
58. Zweig, Stefan Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus : biografinės esė /  iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 (Kaunas : Spindulys). – 299 p.
59. Zweig, Stefan  Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo : novelės / iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas. - Vilnius : Vaga, 2007 (Kaunas : Aušra). – 302 p.
60. Zweig, Stefan Fušė : politikos veikėjo portretas / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Tyto alba, 2000 (Vilnius : Vilspa). - 221 p. - (Portretai).
61. Zweig, Stefan Marija Antuanetė : vidutinio charakterio portretas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Tyto alba, 2007 (Vilnius : Logotipas). - 565 p. - (Klasika).