Audra ir veržimasis

Kai į rankas įkrito Šilerio XXX, nusiraminau - romantizmas, audros, revoliucijos, rašėm... Bet atsiverčiu literatūros vadovėlį - oi ne, čia visiškai ne romantizmas, čia kažkas iš klasicizmo. Kol radau protingą paaiškinimą: "Vokiečių literatūroje klasika ir romantizmas nebuvo izoliuoti, jų ryšys akivaizdus. Todėl, Todėl, nors literatūros istorijos vadovėliuose, monografijose kartais siekiama šias dvi tendencijas atskirti vieną nuo kitos, nuosekliai tai padaryti yra sunku. Gėtės ir Šilerio aiškiausiai išreikšta vokiečių klasikos dvasia, be abejo, turi daug esminių skirtumų nuo romantizmo ideologijos bei estetikos, tačiau, nepaisant to, klasiką ir romantizmą prasmingiau suvokti kaip tos pačios epochos kultūros reiškinius. [...]

XVIII a. vokiečių literatūros negalėsime gerai suprasti, nesusieję jos su Europos šviečiamuoju sąjūdžiu. Tačiau sąvoka šviečiamoji visai to šimtmečio literatūrai apibūdinti taip pat neteisinga, nors tai mėginama daryti kai kuriuose vadovėliuose 32. Vokiečių literatūros istorikai vartoja tris sąvokas XVIII a. nacionalinei literatūrai nusakyti: Švietimas (Aufklarung), ,,Audros ir veržimosi" sąjūdis (Sturm und Brang), klasika (Klassik). Tai priimtini terminai, neaišku, kodėl mėginta tokio skirstymo atsisakyti."


Štai taip, "Audra ir veržimasis" nėra klasikinė literatūra, nėra ir romantizmas. O Frydrichas Šileris ( 1759- 1805)?
Karo gydytojo sūnus, iš pradžių galvojęs apie dvasininko kelią ir mokęsis pas vietinį pastorių, vėliau pasekė tėvo pėdomis, tapo karo gydytoju. Kas bendra tarp dvasininko ir kariškio? Drausmės dvasia, paklusnumas vyresniesiems, tikriausiai. Ar tai tinka poetui? Turbūt - ne, kadangi po pirmos pjesės pastatymo 1782 m. Manheime, hercogas jį pasodino į hauptvachtą ir uždraudė spausdinti kitus kūrinius. Poetas paliko tarnybą ir išvyko ieškoti tinkamesnės vietos kūrybai. Iš pradžių gyveno Drezdene, vėliau - Veimare. Filosofijos ir literatūros profesorius  Jenos universitete.  ""Odės džiaugsmui" teksto autorius mirė 1805 metais, gegužės 9 d.

Frydrichas Šileris.
Gerhard von Kügelgen portretas

Frydrichas Šileris. Eilėraščiai ; Dramos /[sudarė Antanas Gailius ; vertė V.P. Bložė]. - Vilnius : Vaga, 1989. - 543 p. : iliustr. - (Pasaulinės literatūros biblioteka ; kn. 32).

Trečia  scena

Pieva prie Altorfo

Priešakyje — medžiai, tolumoje — kepurė ant stiebo. Perspektyvą užstoja kalnas, už kurio kyla snieguotos viršūnės. Fryshartas ir Loitholdas stovi sargyboje

FRYSHARTAS

Mes veltui saugom. Niekas nenorės

Praeiti čia kepurei nusilenkti.

Anksčiau tai kaip prekymety knibždėjo,

Dabar gi visiškai tuščia aikštė,

Kai tą baidyklę stiebe pakabino.

LOITHOLDAS

Tik valkatos skylėtomis kepurėm

Čia praslenka, mūs apmaudui, pro šalį.

Padorūs žmonės daug mieliau aplinkui

Geras varsnas padaro, kad nereiktų

Nulenkti nugarų šitai kepurei.

FRYSHARTAS

Turėjo šiandien daug žmonių pro šalį

Iš rotušės pietų metu praeiti.

Maniau, tikrai turėsiu gerą žūklę,

Nes kas norės kepurei nusilenkti?

Bet kunigas, žiūriu, tas Rioselmanas,

Su sakramentais grįžta iš ligonio

Ir stabtelėjo tyčia priešais stiebą.

Suskambino klapčiukas varpeliu,

Visi atsiklaupė, ir aš taip pat,

Bet prieš švenčiausią, negi prieš kepurę.

LOITHOLDAS

Žinai, drauguži, pradeda atrodyt,

Mes prie kepurės gėdai pastatyti.

Tik išjuokimas raitelio kareivio

Stovėt sargyboj prie tuščios kepurės,

Už tai kiekvienas niekinti mus gali.

O atiduoti pagarbą kepurei —

Ir pats įsakymas iš tikro kvailas.

FRYSHARTAS

Kodėl tau nepagerbt tuščios kepurės,

Jei tuščią galvą pagerbi dažnai?

Hildegarda,  Mechthild a  ir  Elsbeta  įeina su vaikais ir sustoja prie stiebo

LOITHOLDAS

Bet tu esi toks atsidavęs niekšas,

Kad tau smagu tempt žmones į nelaimę.

O man kas nori eina pro kepurę,

Akis užmerkiu ir matyt nenoriu.

MECHTHILDA

Štai kabo fogtas. Pagarbos, vaikai!

ELSBETA

Kad dievas duotų, pats jis dingtų,

Palikęs savo vietoj tą kepurę,

Dėl to krašte mums būtų ne Blogiau.

FRYSHARTAS (varydamas jas)

Šalin, nelemta moteriška veislė!

Kas šaukė jus? Pasiuskit savo vyrus,



Paminklas J. V. Gėtei ir F. Šileriui Veimare.
 

Tegu jie pabandys nepaklausyti!

Moterys nueina

Įeina su lanku Telis, vesdamas sūnų už rankos. Jie eina į priekį, nekreipdami dėmesio į kepurę

VALTERIS (rodydamas į kalną)

Tėveli, ar tiesa, kad šiam kalne,

Kirviu įkirtus medį, teka kraujas?

TELIS

O kas tau sakė, vaike?

VALTERIS

Skerdžius sakė,

Kad medžiai užkerėti. Kas juos kerta,

Tam mirus išlenda ranka iš kapo.

TELIS

Tiesa, kad šitie medžiai užkerėti.—

Ar tu matai tuos aukštus sniego kalnus,

Kurie viršūnėmis padangę siekia?

VALTERIS

Tai glečeriai. Jie griaudžia naktimis

Ir ritas sniego griūtimi pakalnėn.

TELIS

Seniai jau būtų Altorfas užgriuvęs

Sunkiais ledynais, jei ne šitas miškas,

Kuris jį savo krūtine užstoja,

Kovodamas kaip gyvas su griūtim.

VALTERIS (kiek pagalvojęs)

Ar, tėte, be kalnų yra kraštų?

TELIS

Jei leistumeis žemyn nuo mūs kalnų

Vis į pakalnę, pagal upių srovę,

Tai plačią lygumą žemai pasiektum,

Kur nečiurlena miškuose šaltiniai

Ir upės tyliai, iškilmingai teka.

Ten į visas puses žvalgytis laisva,

Javai ten auga lygiuose laukuos

Ir žemė ten atrodo tarsi sodas.

VALTERIS

Kodėl gi mes nenusileidžiam, tėte,

Į tokį gražų ir derlingą kraštą,

Užuot gyvenę nerimu ir baime?

TELIS

Gražus ir geras kraštas kaip dangus;

Tiktai kurie tą gražią žemę dirba,

Nesinaudoja savo darbo vaisiais.

VALTERIS

Tai jie ne savo žemėje gyvena?

TELIS

Tenai karaliaus ir bažnyčios žemė.

VALTERIS

Ar gali jie miškuos laisvai medžioti?

TELIS

Medžioklė miškuose priklauso ponams

VALTERIS

Tai gali upėse laisvai žvejoti?

TELIS

Ne, upės, jūros ir druska karaliaus.

VALTERIS

O kas gi tas karalius, kad jo bijo?

TELIS

Jis gina juos nuo priešų ir maitina.

VALTERIS

O patys ar negali apsiginti?

TELIS

Kaimynas nepasitiki kaimynu.

VALTERIS

Tai būtų ankšta man plačiam krašte.

Geriau gyvenkim, tėte, po lavinom.

TELIS

Tiesa, sūnau, kad už pečių geriau

Turėt ledynus negu piktą žmogų.

(Nori praeiti)

VALTERIS

Aure kepurė ten ant stiebo kabo.

TELIS

O kas mums rūpi ta kepurė? Einam.

.Jis nori eiti, bet Fryshartas užstoja ietimi jam kelią

FRYSHARTAS

Ei, imperatoriaus vardu, sustokit!

TELIS (stverdamas už ieties)

Ko norite? Kodėl mane sulaikot?

FRYSHARTAS

Nusižengėt įsakymui. Eime.

LOITHOLDAS

Jūs neatidavėt kepurei pagarbos.

TELIS

Praleiskite, bičiuli!

FRYSHARTAS

Į kalėjimą!

VALTERIS

Tėvelį į kalėjimą! Pagalbos!

(Šaukdamas į sceną)

Greičiau, gerieji žmonės, eikit čia!

Tai smurtas! Prievarta suimti nori!

Kunigas Rioselmanasir zakristijonas Petermanas ateina su trimis vyrais.

PETERMANAS

Kas čia yra?

RIOSELMANAS     Kodėl jį suimat?

FRYSHARTAS

Jisai valdovo priešas, išdavikas!

TELIS (stverdamas jį)

Aš - išdavikas?

RIOSELMANAS     Klysti, drauge!

Tai - Telis, geras vyras ir pilietis.



VALTERIS (pamatęs Valterį Fiurstą, skubėdamas prie jo)



Veimaro klasikai:
 Frydrichas Šileris, Vilhelmas Humboltas,
Aleksandras Humboltas, Johanas Volfgangas Getė.
Adolfo Miulerio piešinys



Padėk, seneli! Tėvas sulaikytas.

FRYSHARTAS

Kalėjiman!

VALTERIS FIURSTAS (pribėgdamas)

Aš atsakau už jį!

Dėl dievo, Teli, kas čia atsitiko?

Ateina   Arnoldas    iš  Melchtalio  ir Štaufacheris

FRYSHARTAS

Jis niekina aukščiausią fogto valdžią

Ir jos visai nenori pripažinti.

ŠTAUFACHERIS

Tuo nusikalto Telis?

ARNOLDAS IŠ MELCHTALIO 

Tu meluoji!

LOITHOLDAS

Jis neatidavė kepurei pagarbos.

VALTERIS FIURSTAS

Todėl kalėjiman jį tempiat? — Drauge,

Priimkit mano laidą ir paleiskit.

FRYSHARTAS

Laiduok pats už save ir savo galvą!

Atliekame tarnybą.— Na, ei va!

ARNOLDAS IŠ MELCHTALIO (valstiečiams)

Tai negirdėtas smurtas! — Argi leisim,

Kad jį nuvestų mums iš po akių?

PETERMANAS

Mes stipresni. Draugai, nepasiduokim!

Mes turime užstoti vienas kitą!

FRYSHARTAS

Kas priešintis įsakymui išdrįsta?

DAR TRYS VALSTIEČIAI (atskubėdami)

Mes jums padėsim! Trenkite juos žemėn!

Hildegarda, MechthiIda ir Elsbeta grįžta

TELIS

Aš pats padėsiu sau. Jūs eikit, žmonės!

Jei aš norėčiau panaudoti jėgą,

Tai manot šitų iečių išsigąsčiau?

ARNOLDAS IŠ MELCHTALIO (Fryshartui)

Tiktai išdrįsk nuo mūsų jį paimti!

VALTERIS FIURSTAS ir ŠTAUFACHERIS

Tyliau! Nurimkit!

FRYSHARTAS (šaukia) 

Maištas! Sukilimas!

Girdėti medžioklės ragai

MOTERYS

Atvyksta fogtas!

FRYSHARTAS (dar garsiau šaukia)

Maištas! Sukilimas!

ŠTAUFACHERIS

Kad tu berėkdamas nusprogtum, niekše!

RIOSELMANAS ir ARNOLDAS IŠ MELCHTALIO

Ar nenutilsi tu?

FRYSHARTAS (dar garsiau šaukia)

Greičiau pagalbos!

Padėkite įstatymų tarnams!

VALTERIS FIURSTAS

Štai fogtas! Varge, kas gi bus dabar?

Gesleris raitas, su sakalu ant rankos, Rudolfas Haras, Berta ir Rudencas, įginkluotų samdinių didelė palyda, kuri ietimis apsupa visą sceną

RUDOLFAS HARAS

Iš kelio! Fogtas!

GESLERIS

Išvaikykit juos!

Ko žmonės renkas? Kas pagalbos šaukia?

Visiška tyla



F. Šilerio tėvai

Kas buvo čia? Man reik žinot!

(Fryshartui)

Gal tu kalbėsi?

Kas tu esi ir kam laikai tą žmogų?

(Paduoda tarnui sakalą)

FRYSHARTAS

Galingas viešpatie! Esu kareivis,

Sargyboj pastatytas prie kepurės.

Aš sulaikiau šį vyrą nusikaltus,

Jis neatidavė kepurei pagarbos.

Norėjau jį suimt, kaip įsakyta,

Bet žmonės prievarta atimti nori.

GESLERIS (po valandėlės)

Tai imperatoriaus nepaisai, Teli,

Jo vietininką niekini — mane,

Atsisakydamas pagerbt kepurę,

Kurią iškabinau jums išbandyti.

Tu pats išduodi savo piktą kėslą.

TELIS

Atleiskit, mielas pone! Nežinojau,

O ne paniekinti aš jus norėjau.

Kitaip galvočiau, tai nebūčiau Telis .—

Prašau malonės, taip daugiau nebus.

GESLERIS (patylėjęs)

Girdėjau, Teli, tu iš lanko šaudai,

Kad joks šaulys negali tau prilygti?

VALTERIS TELIS

Taip, pone, tai tiesa. Per šimtą žingsnių

Nuo medžio obuolį nušauna tėvas.

GESLERIS

Ar tavo čia sūnus?

TELIS

Taip, mielas pone!

GESLERIS

Ar dar vaikų turi?

TELIS

Dar vieną sūnų.

GESLERIS

Katrą tu iš dviejų labiau myli?

TELIS

Abudu sūnūs lygiai man mieli.

GESLERIS

Gali numušti obuolį nuo medžio,

Tai man parodyk savo šaulio meną.

Paimki lanką,— jį čia pat turi,—

Ir pasiruoški nuo sūnaus galvos

Nušauti obuolį. Tik aš patarčiau

Numušti obuolį iš pirmo karto.

Jei nepataikysi, prarasi galvą.

Visi pasibaisi

TELIS

Įsakot, pone, baisų man dalyką.

F. Šilerio gimtasis namas Marbache

Nušauti nuo sūnaus galvos? —

Ne, ne, Mielasis pone, teikiatės juokauti! —

Apsaugok dieve — jei rimtai norėtut

Priversti tėvą tokiai baisenybei!

GESLERIS

Tu nuo sūnaus galvos turi nušauti

Man obuolį! — Aš noriu, reikalauju!

TELIS

Kad taikyčiau į savo vaiko galvą Iš savo lanko? —

Ne, verčiau numirsiu!

GESLERIS

Nušausi arba mirsi su vaiku!

TELIS

Turiu aš būti žmogžudžiu sūnaus?

Vaikų neturit, pone, ir nežinot,

Ką sukeliat jūs tėvo širdyje.

GESLERIS

Ei Teli, koks tu atsargus tapai!

Man sakė, kad svajotojas esi

Ir taip gyventi kaip visi nemėgsti.

Patinka tau — keistybės. Taigi aš

Ir parinkau nepaprastą dalyką.

Apsigalvotų kitas — tu gi drąsiai,

Akis užmerkęs, ryžtiesi viskam.

BERTA

Nekrėskit, pone, su žmonėm juokų!

Jūs matot, kad jie stovi nusiminę,

Iš jūs burnos girdėt nepratę pokštų.

GESLERIS

O kas gi sakė jums, kad aš juokauju?

(Palenkia ties juo nukarusią obelies šaką)

Štai obuolys. Paruoškit šauliui vietą.

Jo priprastą atstumą atskaičiuokit.

Aš duodu jam aštuoniasdešimt žingsnių,

Bet ne mažiau ir ne daugiau. Jis girias —

Per šimtą žingsnių pataikąs į tikslą.

 Dabar, šauly, pataikyk be klaidos!

RUDOLFAS HARAS

O dieve, čia iš tikro! — Klaupkis, vaike,

Ir landfogtą prašyk pasigailėti.

VALTERIS FIURSTAS  

(tyliai Arnoldui iš Melchtalio, kuris vos valdosi)

Susivaidykite, prašau, nurimkit!

BERTA (landfogtui)

Užtenka, pone! Šitaip žiauriai žaisti

Nežmoniška su tėvo širdimi.

Jei būtų nusipelnęs vargšas bausmę

Už tokį paprastą nusižengimą,

Tai dešimt kartų mirtį iškentėjo.

Dabar paleiskit sveiką jį namo.

Jis jau žinos. Ir šitą baisų mirksnį

Jis pats ir jo vaikų vaikai atmins.

GESLERIS

Praskirkit kelią! Ko gi čia delsi?

Gyvybę praradai: galiu nubausti

Tave mirtim, bet pavedu likimą

Aš maloningai tavo rankų menui.

Tau griežtu sprendimu netinka skųstis,

Jei pats gali nulemti savo dalią.

Garsus taikliu žvilgsniu. Tai ir gerai!

Čia verta tau, šauly, parodyt meną:

Juk taikinys atlyginimo vertas!

Į juodą skritulį pataikyt gali

Kiekvienas kitas, betgi tas man vyras,

Kuris visur parodo savo meną,

Širdis nekliudo rankos nei akies.

VALTERIS FIURSTAS  (puldamas prieš jį ant kelią)

Mes pripažįstam jūsų didenybę,

Tegu malonė būna jūsų teisė.

Paimkit pusę mano turtų, viską,

Tik nuo baisios bausmės atleiskit tėvą.



Šilerio namas Veimare

VALTERIS TELIS

Seneli, nesilenk prieš piktą žmogų!

Aš nebijau. Sakykit, kur man stoti.

Į paukštį skrendantį pataiko tėvas,

Tai jis širdies nepervers savo vaikui.

ŠTAUFACHERIS

Jūs negraudina vaiko nekaltybė?

RIOSELMANAS

Atminki — dievas danguje yra,

Jam atsakysi ir už savo darbus!

GESLERIS (rodydamas į vaiką:

- Pririškite prie liepos jį tenai!

VALTERIS TELIS

Mane pririšti liepia? Ne, nenoriu!

Ramiai kaip avinėlis aš stovėsiu,

Net nekvėpuodamąs. O jei pririšit,

Tai pančiuose blaškysiuos ir nerimsiu.

RUDOLFAS HARAS

Tai leisk, vaikeli, bent akis užrišti.

VALTERIS TELIS

O kam akis? Ar manot, kad bijosiu

Strėlės iš tėvo rankos? Drąsiai lauksiu

Ir net nemirktelsiu akių blakstienom.

Parodyk, tėve, kad esi šaulys,

Ir drąsiai šauki apmaudui to niekšo,

Tiksliai pataikydamas,

Jis eina prie liepos, jam ant galvos uždedamas obuolys

ARNOLDAS IŠ MELCHTALIO (valstiečiams)

Kaip? Mes leisim

Prieš mūs akis įvykt piktadarybei?

Tai kam tada mes esame prisiekę?

ŠTAUFACHERIS

Be reikalo pradėtum.

Mes be ginklų

Ir apsupti aplinkui iečių miško.

ARNOLDAS IŠ MELCHTALIO

Kad būtume iš karto pasiryžę!

Atleiski, dieve, tiems, kurie pasiūlė

Mums atidėti.

GESLERIS (Teliui)

Na, tai pradėk! Negalima turėti veltui ginklo.

Visur nešiotis ginklą pavojinga,

Strėlė atšoka kartais ir į šaulį.

Ta pasisavinta valstiečių teisė

Turėti ginklą įžeidžia valdovą.

Tiktai kas valdo, tam priklauso ginklas.

Nešioti jums smagu strėles ir lanką,

Gerai, tai aš jums taikinį nurodau.

TELIS (įtempia lanką ir uždeda strėlę)

Iš kelio traukitės!

ŠTAUFACHERIS   

Ką darot, Teli?

O, niekados! Kaip galima išdrįsti?

Juk dreba jūs ranka ir keliai linksta.

TELIS (nuleisdamas lanką)

Man mirga akyse.

MOTERYS

O šventas dieve!

TELIS

Atleiskite nuo šūvio. Štai — širdis! (Atidengia krūtinę)

Pašaukit raitelius, tegu ją pervers.

GESLERIS

Man reik ne tavo gyvasties, bet šūvio!

Gali tu viską, nieko neprivengi:

Gerai valdai tu irklus kaip ir lanką,

Audros nesibijai, jei gelbėt reikia.

Tai, gelbėtojau, išsigelbėk pats!

Telis stovi, baisiai kovodamas su savimi, jo rankos dreba, ir paklaikusiomis akimis jis žiūri čia į landfogtą, čia į dangų. Staiga stveria kilpinę, ištraukia antrą strėlę ir užsikiša už ančio. Landfogtas viską stebi



F. Šilerio žmona Charlotte

VALTERIS TELIS (po liepa)

Šauk, tėve! Nebijau!

TELIS           

Na, reikia šauti.

(Susitvardo ir taikosi)

RUDENCAS

Užtenka, ponas landfogte! Gana! —

 Jūs neprivalot! — Išbandyt norėjot! —

Ir visiškai pasiekėt savo tikslą.

Per didelis griežtumas kenkia siekiui.

Ir lankas pertemptas staiga nutrūksta.

GESLERIS

O jūs tylėkit, jeigu nieks neklausia.

RUDENCAS

Aš noriu, aš turiu dabar kalbėti.

Man imperatoriaus garbė šventa. O smurtas

Tik neapykantą sukelti gali.

Valdovas to nenori. Aš turiu

Pabrėžti jums, kad šitokio žiaurumo

Iš jūs neužtarnavo mano liaudis,

Ir jūs visai neturite tam teisės.

GESLERIS

Aure ir jūs išdrįsot!

RUDENCAS Aš tylėjau,

Matydamas visus bjauriuosius darbus,

Užmerkdamas akis prieš neteisybę

Ir slėpdamas giliai krūtinėj savo

Jums pilną pasipiktinimo širdį.

Toliau tylėti — būtų išdavimas

Tėvynės mano ir karaliaus mano.

BERTA (puldama tarp jo ir landfogto)

O dieve, jūs neerzinkit siaubūno!

 RUDENCAS

Dėl jūsų aš apleidau savo tautą.

Išsižadėjau savo artimųjų

Ir su savais visus ryšius nutraukiau,

Kad tik prie jūs pritapčiau. Bet nukrito

Man raištis nuo akių, ir nusigandęs

Aš stoviu ant baisios bedugnės krašto.

Jūs suklaidinot mano laisvą mintį

 Ir širdį suvedžiojot.— Savo tautai

Aš pražūtį rengiau gera valia.

GESLERIS

Beproti, taip kalbi tu savo ponui?

RUDENCAS

Karalius mano viešpats, bet ne jūs! —

Aš taip kaip jūs esu užgimęs laisvas

Ir riterio dorybėmis jums lygus.

Jei būtut ne valdovo čia vardu,

Kurį gerbiu, o jūs jo vardui kenkiat,

Tai savo pirštinę aš mesčiau jums,

Ir jūs, kaip riteris, turėtut atsakyti.

Tai ką gi, savo raiteliams pamokit!

Aš ne beginklis kaip anie. Turiu

Aš savo kardą, ir kas prisiartins —

ŠTAUFACHERIS (šaukia) Nukrito obuolys!

Tuo metu, kai visų dėmesys buvo nukreiptas į landfogtą ir Rudencą,  tarp  kurių  atsistojo  Berta,   Telis paleido strėlę

RIOSELMANAS

O vaikas gyvas!

DAUG BALSŲ

Tiesiog į obuolį pataikė Telis!

Valteris Fiurstas kone alpsta, atrodo, tuoj pargrius, Berta jį prilaiko

GESLERIS

Ar šovė jis? Nejaugi? Tai beprotis!

BERTA

Berniukas gyvas. Atsipeikėk, tėve!

VALTERIS TELIS  (atbėga pasišokėdamas su obuoliu)

Štai obuolys, tėveli! Aš žinojau,

Kad savo vaiko niekad nesužeisi.

Telis stovi, visu kūnu palinkęs į priekį, lyg sekdamas strėlę. Lankas iškrenta jam iš rankų. Pamatęs atbėgantį vaiką, skuba prie jo išskėtęs rankas ir stipriai jį spaudžia prie širdies, paskui, praradęs jėgas, suklumpa. Visi stovi susigraudinę

BERTA

Gerasis dieve!

VALTERIS FIURSTAS  (tėvui ir sūnui)

Mylimi vaikeliai!

ŠTAUFACHERIS

Garbė aukščiausiam!

LOITHOLDAS

Tai bent buvo šūvis!

Jį žmonės ateity ilgai minės.

RUDOLFAS HARAS

Kalbės per amžius apie Telio šūvį,

Kol savo vietoje stovės kalnai.

(Paduoda landfogtui obuolį)

GESLERIS

Dievaž, per patį vidurį pataikė!

Tai meistro šūvis. Reikia pripažinti.

RIOSELMANAS

Taip, šūvis geras, betgi vargas tam,

Kuris juo vedė dievą į pagundą.

ŠTAUFACHERIS

Tai kelkitės, atsigaivinkit, Teli!

Jūs vyriškai išsikovojot laisve

Ir galite ramiai namo keliauti.

RIOSELMANAS

Tai eikit, motinai parveskit sūnų!

Jie nori jį nusivesti

GESLERIS

Palauki, Teli!

TELIS  (grįždamas)  

Ką sakysit, pone?

GESLERIS

Tu paslėpei dar vieną strėle. Taip.

Gerai mačiau. Ką tu buvai sumanęs?.

TELIS  (pagalvojęs)

Toks, pone, paprotys šaulių iš seno.

GESLERIS

Ne, Teli, toks atsakymas netinka.

Kažką tu kita galvoje turėjai.

Tai atvirai prisipažink man, Teli,

Kad ir kažkas bebūtų, tau gyvybe

Garantuoju. Tai kam antra strėlė?

TELIS

Gerai, jei garantuojat man gyvybe,

Tai aš galiu jums tiesą pasakyti.

(Išsitraukia strėlę iš kilpinės ir žiūri baisiu žvilgsniu į landfogtą)

Antra strėle aš būčiau jus nušovęs.

Jei nors truputį būčiau kliudęs sūnų,

Tai jums tikriausiai būčiau aš pataikęs.

GESLERIS

Gerai. Garantavau aš tau gyvybę

Ir noriu išlaikyti savo žodį.

Bet, sužinojęs tavo piktą mintį,

Aš įsakysiu ten tave paslėpti,

 Kur nematysi saulės nei mėnulio,

Kad apsisaugočiau nuo tavo šūvio.

(Tarnams) Suimkit jį! Suriškit!

Telis surišamas

ŠTAUFACHERIS       

Kaip tai, pone?

Jūs norite suimti tokį žmogų,

Kuriam padėjo viešpaties ranka?

GESLERIS

Matysim, ar padės jam antrą kartą.

Tuojau į mano laivą jį nuveskit!

Aš pats į Kiusnachtą jį nugabensiu.

RIOSELMANAS

Jį suimtą iš krašto išgabensi t?

VALSTIEČIAI

Nei imperatorius, nei jūs negalit

Sulaužyti duotų mums laisvės raštų.

GESLERIS

Kur jie? Jų nepatvirtino valdovas.

Žinokit, imperatoriaus malonę

Paklusnumu užsitarnauti turit.

Jūs sąmokslą sudarėt prieš valdovą

Ir rengiatės bepročių sukilimui.

Aš jus pažįstu! Jus matau kiaurai!

Dabar jį paimu iš jūsų tarpo,

Bet jūs visi čia esate kalti.

Kas turi proto, tyli tas ir klauso!

Jis pasišalina, paskui jį seka Berta, Rudencas, Haras  ir   tarnai, pasilieka Fryshartas ir Loitholdas

VALTERIS FIURSTAS (didelio sielvarto prislėgtas)

Tai viskas baigta. Su visais namais

Jis pražudyt įsigeidė mane!

ŠTAUFACHERIS (Teliui)

Ir kam reikėjo erzinti siaubūną?

TELIS

O kas susivaldys, tiek iškentėjęs?

ŠTAUFACHERIS

Dabar pražuvo viskas. Mes be jūs —

Supančioti, grandinėm surakinti.

VALSTIEČIAI (apsupdami Telį)

Be jūs prarandam paskutinę viltį!

LOITHOLDAS (prisiartindamas)

Man gaila, Teli, bet turiu klausyti.

VALTERIS TELIS (su dideliu skausmu prie jo glausdamasis)

O tėve! Mielas tėve!

TELIS (rodydamas ranka į dangų)

Aukštai ten tavo tėvas. Jojo šaukis!

ŠTAUFACHERIS

Ką pasakyti jūsų žmonai, Teli?

TELIS (glausdamas su meile vaiką prie krūtinės)

Berniukas sveikas, man pagelbės dievas.        *

(Staiga atsitraukia ir nueina su sargybiniais)

 

 Skaitykite apie Vilių Telį taip pat:
Vilius Telis ir kiti ambasadoriaus džiaugsmai