Detektyvų karalienė. Kas? Aišku - Agata Kristi

Devonšyras 

Rengiantis rašyti  apie Angliją, į galvą lenda įvairios asociacijos "sena geroji Anglija", "penktos valandos arbatėlė", tradicijos, karalienė, dviaukščiai autobusai ir eismas kita puse.

Ir tai, kas vadinama detektyvo klasika - Agata Kristi. Moteris - legenda, moteris  - darbštumo įsikūnijimas. Ar pati Agata Kristi buvo linkusi kurti intrigas? Regis ne, išskyrus vieną vienintelę istoriją, kurios aprašymą pateiksime skaitymui.
Agatha Mary Clarissa Miller gimė 1890 metų rugsėjo 15 dieną Torkvėjuje, pietinėje Anglijoje, Devonšyre. Torkvėjus - Anglijos kurortas, tad ar verta stebėtis, kad dažna įvykių romanuose vieta - pajūrio kurortai? Šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keista, kad pasiturinti Anglijos šeima galėjo nuspręsti, jog jos jauniausiajai dukrai nereikalingas rimtesnis išsilavinimas.  Taigi, apsiribota guvernante,   repetitoriais, daliniu mokymųsi mokykloje bei baigiamosios prancūzų mokyklos mišiniu. Ją taip pat mokė dainuoti bei groti pianinu, netgi buvo žadama atlikėjos karjera, deja,  nepaprastas drovumas neleido siekti didesnių laimėjimų.  Dar daugiau, rašytoja 18 metų (1958–1976 m.) buvo Detektyvų klubo prezidente, deja, teisę sakyti kalbas ir tostus ji perleisdavo kitiems.
Karo metu Agata Kristi, jau ištekėjusi už Arčibaldo Kristi, praleido dirbdama savanore slauge ir vaistininke Torkvėjaus ligoninėje. Ji netgi išlaikė vaistininko egzaminus (nuodai - populiari žudymo priemonė!)
Savo pirmąją novelę rašytoja publikavo susilažinusi su seserimi, šioji netikėjo, kad jaunėlės apsakymai gali turėti pasisekimą. Vėlesnis gausus derlius romanų, taip pat ir spausdinamų dalimis žurnaluose dalinai nulemtas ir finansinio poreikio.
Vėliau, po skyrybų, keliaudama po Bagdadą, susipažino su antruoju savo vyru - archeologu Maksu Melovanu. Rašytoja beveik 30 metų, iki pat savo mirties 1972 metais lydėjo vyrą į archeologines ekspedicijas. 
Agata Kristi parašė 92 knygas, jos išverstos į 45 kalbas, egzempliorių skaičiumi nusileidžia tik Biblijai ir Šekspyro kūriniams.


Laura Thompson. Agatha Christie: angliška mįslė / iš anglų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Logotipas), 546 p. 

Archie kartą šaipėsi iš jos, kad nemėgstanti kopti į kalvas. „O kaip Bartono kelias?" - paklausė jis, o ji šnopavo ir juokėsi šalia jo. Dabar ji girdėjo savo alsavimą, sunkų ir garsų tyloje. Ji laikėsi tako, bet jis buvo gruoblėtas. Nebuvo tikra, kur stato pėdas. Krūmas perdūrė plaštaką, ją skaudėjo. Ji verkė lyg vaikas, kūkčiojo ir šnirpštė klupinėdama viršun. Tai nesąžininga. Taip ji parašė laiške Archie. Nesąžininga, nesąžininga. Nesąžininga, kad jai taip baisu, kad turi kopti tamsoje į šią siaubingą kalvą.

Žole išties slenka šešėliai. Jos laukia šaulys.

Ji turi eiti prie automobilio. Žemė pagaliau lygi, ji ėmė bėgti, atplėšė dureles, puolė ant vairuotojo sėdynės, susirietė. Rakteliai buvo spynelėje. Dukart pabandžiusi, galiausiai juos pasuko, stūmėsi automobiliu pirmyn. Pakėlusi kairįjį riešą prieš šviesą galėjo matyti, kad jau dešimt po antros. Klausė savęs, kiek laiko stovėjo žiūrėdama į karjerą?

Aišku, tai nuodėmė, ji visada tai žinojo. Bet tai atvėrė tam tikrą esmę.

„Ji protestavo prieš tikrovę. Prieš savo pačios tikrovę, prieš tai, ką gali iškęsti ir ko negali."

Apie tai ji parašys po daugelio metų knygoje Nežinomas tikslas, nes nieko nepamiršo.

„Pabėgti, pabėgti! Toks priedainis nuolat kartojosi jos mintyse nuo to laiko, kai paliko Angliją. Pabėgti. Pabėgti..." Ji troško pabėgti nuo savęs pačios ir nuo savo beprasmio sielvarto. Vis dėlto moteris šioje knygoje nenusižudo. Savo laimei, ji rado kitą tapatybę - alternatyvą mirčiai.

„Patyrėte išbandymą. Man patiktų išgyventi tokį mirties artumą. Patirti tai ir vis dėlto likti gyvai. Ar po to nesijaučiate kitokia, ponia?"

Įsisupusi į kailinius, ji jautė, kad tuoj užmigs. Anapus kelio buvo viešbutis, bet jis rytojui. Kaip ji pavargo. Pro užmerktus vokus skverbėsi vieno lango šviesa, blausi lyg vaikų kambario lemputė. Apsikamšiusi apsiaustą, sveikąja ranka stipriai suspaudė sužeistą plaštaką.

Esu tikra, kad turiu dar kai ką sužinoti

Kai ką pamilti

Apie kai ką sapnuoti

Kai ką padaryti

Tada galėsiu vaikštinėti

Galėsiu vaikštinėti po mišką

Po vakaro vėsą

Kai šalia tavęs Dievas

Tada nebijai.

Tai ji ant popieriaus skiautės parašė po daugelio metų, būdama sena moteris, gyvenimo pabaigoje.

Kai pabudo, šviesa buvo kitokia. Tamsa praskydo, ji žinojo, kad jau rytas. Apie pusę šešių. Ji vis dar labai pavargusi, bet atrodė lyg stebuklas, kad pamiegojo. Nusprendė už tai padėkoti Dievui.

Agata Kristi vaikystėje.
Metai nežinomi

Jos galvoje sukosi pasakojimas. Apie negyvą moterį duobėje. Ji buvo menininkė, vyras ją mylėjo, nors jos meno nesuprato. O kadangi, nepaisant romantikos, buvo itin eilinis žmogus, įsimylėjo jauną gražią merginą, nes taip jam buvo lengviau.

Ar taip viskas turėjo baigtis? Na, ji pradės rašyti, o pabaigą paliks savo vyrui.

Žinoma, ji gali kurti pasakojimus. Ar ne tai darė? Geriau už bet ką kitą gali aprašyti savo pačios istoriją.

Bet kai automobilis neužsivedė, ji vėl ėmė verkti, nes jei jis nevažiuos, nieko negalės padaryti. Kol ji miegojo šiltai įsisupusi į kailinius ir sapnavo savo mišką sodo gale, variklis tiesiog atšalo. Na, prašau, užsivesk. Tądien Ašfilde po mamytės mirties, irgi negalėjo jo paleisti, kartojosi tas pats atkaklus garsas. Netekusi vilties, ji nusivilko apsiaustą, išlipo, pasuko užvedimo rankeną. Bet buvo tokia pavargusi. Regis, rankos pilnos akmenų. Dviračiu privažiavo vyras, apsirengęs kaip ūkio darbininkas, ir pasisiūlė padėti, ji maloniai nusišypsojo, lyg vėl būtų grįžusi į imperinę kelionę. Jos balsas skambėjo keistokai, kai ištarė: „Ak, padėkite!" Bet ji taip ilgai su niekuo nekalbėjo, regis, kelias dienas. Tirštas pilkas oras lipo prie žodžių.

Ką pasakytų mamytė? Juolab senelė? Tokia kebli padėtis. Apie tai pagalvojusi, kone nusijuokė. „Šaltas kaip ledas", - pasakė jis purtydamas galvą, žiūrėjo į ją, laukdamas paaiškinimo, bet ji, aišku, neketino nieko aiškinti. Ji neabejojo, kad jis užves automobilį, tokie vyrai kaip jis tai moka. Tad tiesiog laukė. Kai jis galiausiai įjungė variklį ir pasakė, ką reikia ir ko nereikia daryti, nors tai nebeturėjo jokios reikšmės, ji pasuko atgal į Gilfordą, kad sumėtytų pėdas. Žinojo, kad jis stebės ją nuvažiuojančią. Buvo gan įkyrus, nors malonus. Ar turėjo pasiūlyti jam pinigų? Pavažiavo kiek toliau, kad išmestų jį iš galvos. Kelyje vis dar nieko nebuvo matyti. Įsivaizduok, jei turėtum dabar važiuoti į Stailsą! Kad ta juoda tvirtovė atvertų duris ir tave prarytų. Ne, ne, ne, niekada!

Apsukusi automobilį, nuvažiavo kitu keliu, atgal Niulands Kornerio link. Ant kelio nieko nebuvo, kai automobilis nučiuožė ant žolės. Dabar atsargiai. Susitelk. Viską turi atlikti kaip reikiant.

Per dangų driekiasi raudoni ruožai. Padaryk tai dabar.

Atleidusi sankabą, ji lėtai lėtai leidosi žemyn, pamažu pasiekė pramintą taką, akimirką prarado kontrolę - ar kas ant tako? Ne, viskas gerai. Iš lėto, iš lėto, jau beveik ten, galų gale tai tik pora šimtų jardų, tikri niekai, nors vidurnaktį atrodė taip toli. Ji važiuoja žemyn, pasuka į dešinę. Atsargiai, labai atsargiai. Ištiesink.

Štai krūmas, kurio griebėsi, tas, virš karjero, keli jardai žemyn kalva. Pavara neįjungta, stabdžiai išjungti. Ji išlipo iš automobilio, pasiėmė didelę juodą rankinę. Išėmė iš lagaminėlio visus pinigus. Ir vieną ar kelis rašomojo popieriaus lapus. Visa kita paliko. Nebesijautė pavargusi ir net nebuvo sušalusi be kailinių. Smarkiai pastūmė, automobilis klusniai nuriedėjo prie krūmo, kaip ir buvo suplanavusi.

Kai eidama pro karjerą pažvelgė į tuščią ant karjero krašto riogsantį automobilį, jau brėško. Automobilio žibintai spoksojo į tuštumą. Tu gudri mergaitė, tarė sau. Ji kone bėgte nusileido kalvos šlaitu. Pagaliau namai. Viduje žmonės geria arbatą, skaito laikraščius, bet šiandien ji verčiau darys tai, ką sumanė dabar. Kelio gale perskaitė ženklą: Voter Leinas.

Pasukusi dešinėn į Olberį, ji sparčiu žingsniu kokią mylią ėjo pro tvenkinius, pro malūno užtvanką Čilvorto stoties link. Pastebėjo ją pakeliui į Godlmingą. Kaip tik pusę aštuntos atvažiuoja Londono traukinys. Pasisekė. Atsisėdo į kampą, užsismaukė ant kaktos skrybėlaitę ir ėmė rašyti dar vieną laišką. Stebėjo prošal bėgantį Sario gamtovaizdį, jautėsi mieguista.

Devintą valandą traukinys atvyko į Vaterlo stotį. Ji nusipirko pašto ženklą ir Daily Mail. Susigriebė, kad reiktų palto, nes keistai atrodo be jo. Nuvažiavo taksi į Armijos ir laivyno universalinę parduotuvę. Prieš įeidama vidun, išsiuntė laišką. Laiškas buvo iš Stailso, adresuotas jos svainiui Campbellui Christie į Karališkąją karo mokyklą Vulidže. Campbellą ji mėgo ir juo pasitikėjo. Vienintelis žmogus, kuriam galėjo rašyti tai, ką norėjo pasakyti. Šiuo atveju jis vienintelis buvo nešališkas. Tad kiek paaiškino jam, ką ir kodėl tai daranti. Ji išvažiuojanti į Jorkšyrą, kaip planavusi, nors ne į Beverlį. Vykstanti viena į mineralinių vandenų kurortą. Jai reikia atsikvėpti, nes nekokia sveikata. Iš tikrųjų ji buvo labai prislėgta, jis žinos kodėl. Buvo patenkinta laišku, ne tokiu jaudinančiu kaip tie, kuriuos paliko Carlo ir Archie, bet tada ji buvo kitokios nuotaikos. Pirmadienį atvykęs į darbą, Campbellas jį perskaitys.

Armijos ir laivyno parduotuvės tualete nusiplovė įbrėžtą ranką, apsitvarkė, kai įmetė šilingą į patarnautojos lėkštę, vėl atrodė visai ne bėglė, o garbi dama. Žingsniavo storais parduotuvės kilimais, nusipirko lagaminėlį, naktinius marškinius, šildytuvą ir paltą. Išgėrė puodelį kavos.

Kai ji su nauju paltu važiavo taksi į Harrodsą Londonas bruzdėjo nuo prieškalėdinių pirkėjų. Juvelyriniame skyriuje pirmame aukšte paliko perdirbti žiedą, pasakė pavardę ir adresą: ponia Neele, Harogito vandens gydykla. Kaip gera tai tarti! Paskui Pikadilio linija nuvažiavo iki Kings Kroso. Stoties bufete išgėrė dar vieną puodelį kavos ir perskaitė laikraštį. Niekas jos nepastebėjo. Viskas puikiai sekėsi. Be dvidešimt dvi sėdo į traukinį, kuris šešios trisdešimt aštuonios turėjo atvykti į Harogitą. Per ilgą ramią kelionę šiltame pirmos klasės vagone ji vėl miegojo.

Agatos Kristi gimtieji namai 

Traukiniui artėjant prie Harogito, ji prisiminė Torp Arčą. Namą prie Vederbio, priklausiusį Matthew šeimai, viešėjo ten pobūvyje. Kaip važiavo į Sent Ležė. Jai patiko Sent Ležė, kur vyko angliškos žirgų lenktynės. Kas tais metais laimėjo? Kažkas už ją pastatė penkis šilingus už lordo Derby žirgą, jis atbėgo trečias. Tai buvo tokia maloni viešnagė. Ir važiuoti traukiniu buvo linksma, nes ji dėvėjo nuostabų tvido švarką ir sijonėlį, atrodė tokia elegantiška, - stoties viršininkas pamanė, kad ji turi kambarinę ir krepšelį su brangenybėmis, nors ji net negalėjo sumokėti už kelionę pirma klase. Archie dievino tą švarką ir sijonėlį, bet šie drabužiai iš tikrųjų priklausė gyvenimui iki jo. Kaip tik Torp Arče ji sutiko Arthurą Griffithsą, vyriškį, patarusį jai būti atsargiai su jo draugu Christie šokiuose Agbruk Hauze.

Šiaurė buvo kitokia. Ji mėgo jos giedras lengvas padanges, tamsias spalvas. Važiuojant taksi, Harogito gatvių vaizdas ją nuramino. Didingi pilko akmens pastatai mėnesienoje. Galėtų čia likti ir jaustis saugi. Kaip malonu sėdėti atsilošus, kai tave veža. Pro langą matė operos teatrą, viešbutį Crown, viešbutį White Hart, mineralinių vandenų sales. Kalvos, bokštų strėlės ir bukmedžiai. Aukštas lygis, kurio jai trūko.

Taksi pagarbiai čiuožė Svono keliu. Tamsoje jis atrodė ramus, platus, apstatytas dailiais namais. Mankasterio namai, Britanijos namai. Juose įsikūrę žmonės, kurių gyvenimas tvirtas, nesugriaunamas. Taip, ji galėtų sukinėtis tarp jų it šešėlis.

Vandens gydykla išsidriekusi kelio gale, vėl pilkas akmuo su giliais langais, apraizgytas gebenių, gaubiamas šiltos šviesos. Padėkojo vairuotojui, paliko arbatpinigių. Užlipo akmens laiptais. Prieš pat septynias šypsodamasi įžengė vidun. Ponia Teresa Neele iš Keiptauno apsigyveno penktame kambaryje antrame aukšte, už penkias ginėjas per savaitę.

Ji miegojo ilgai, vėlai atsikėlė, visa diena buvo kaip šventė. Galų gale juk sekmadienis. Ypatinga diena. Darys, ką panorėjusi; daugiau nesirūpins, kad sielai gresia pavojus. Kaip baiminosi dėl tėvelio sielos, kai jis, užuot meldęsis, žaisdavo kroketą! Kaip kvaila, pasakė sau pagalvojusi, koks jis geras.

Atsargumo dėlei rytą kambarinei per daug nerodė savo veido. Miela daili mergina, senoviško tipo kambarinė, kurstė anglis židinyje ir atnešė pusryčius. Jie buvo nuostabūs. Ji mėgavosi maistu ir vonia. Nuobodu dėvėti tą patį, bet reikia palaukti kitos dienos. Tad vėl apsivilko pilkus ir žalius drabužius, tuos pačius, su kuriais penktadienį važiavo lankyti anytos.

Vakare šie drabužiai bus įtraukti į policijos pranešimą, išplatintą penkiasdešimtyje artimiausių stočių aplink Olberį: „Pilkas trikotažinis sijonas, žalias megztinis, pilkas ir tamsiai pilkas švarkelis, veliūro skrybėlaitė." Tokį aprašymą su jai įprastu veiklumu pateikė Charlotte Fisher. „Be vestuvinio žiedo, - pasakė ji, nes rado jį šeimininkės miegamajame. - Trumpai kirpti rusvi, vietomis žili plaukai."

Jos gražūs plaukai kadaise švytėjo kaip pati šviesa. Harogite ji nueis pas kirpėją. Trisdešimt šešeri metai dar ne senatvė.

Pro miegamojo langą skverbėsi vėlyvo rudens saulė, veidrodyje šmėkštelėjo jos veidas. Blyški oda, blyškios akys.

„Būtų keista, jei įliptum į traukinį su vaiduokliu!" Netrukus ji parašys apsakymo fragmentą apie jauną našlę iš išgąsčio sustingusiomis akimis, negalinčią pamiršti akimirkos, kai ant grindų kabinete rado negyvą vyrą. „Iš tikrųjų ji neišėjo. Liko ten. Kabinete."

Bet dabar jokio rašymo. Tik jos pačios istorija, kurios pabaigos ji nežino.

Harogite jai buvo malonu. Jai patiko plačios, patikimos gatvės ir tvirti elegantiški pastatai. Jie sakė jai: sudužusios širdys ir pamestos tapatybės mums nieko nereiškia. Kad ir ką būtum padariusi, kad ir kas būtum, mes esam aukščiau. Neatskleidžiame gyvenimo paslapčių.

Priešpiečius valgė Betės arbatinėje tarp tokių moterų kaip ji pati. Maistas buvo sveikas ir labai skanus. Paskui visą popietę vaikštinėjo. Jai einant per Vest parką, šviesa krito ant bukmedžių šnarančiais lapais. Dar daugiau pilkų namų. Byč Grouvas, Strej Lodžas. Aukšta Viktorijos epochos bažnyčia. Gal užeiti? Ne, ji to nenorėjo. Verčiau vaikštinės tarp šių tiesių formų ir šiaurei būdingų spalvų, kai virš galvos ir po kojomis - lapai, kai saulė, regis, skleidžiasi leisdamasi padange, nardina pilkumą į blėstantį geltonį, peršviečia akmenį trumpu galingu blyksniu.

Štai ji: įstabus atvaizdas žvilgčioja iš langų, jai žingsniuojant per žalumą, užsmaukta skrybėlaite ir pastatyta apykakle. Gal ji keista? Ar tai liga, netektis, sutrikimas?

Laikas slinko lėtai, bet jai nerūpėjo. Jis vėl priklausė jai.

Ar ilgam? Klausė savęs eidama Svono keliu. Rytoj Campbellas perskaitys jos laišką ir kas nors atsitiks. Ji parašė: Jorkšyro mineralinių vandenų kurortas, tad jis žinos, kad Harogitas kaip tik tokia vieta, kur ji važiuotų, - ten pilna vidurinės klasės moterų, tokių kaip ji. Ir pasakys Archie: klausyk, ji pametė galvą, jai tavęs reikia, ką tu darai? Taigi viskas bus gerai.

Aišku, dabar jie bus radę jos automobilį. Policija tikriausiai beldžiasi į dideles tamsias Stailso duris, gąsdina brangiąją Carlo, o kiek vėliau pasibels į Hertmor Kotedžo duris. Vargšelis Archie, tikrai. Siaubingai dėl jos nerimaus. Gal ji per daug pasakė jam savo laiške, iš tikrųjų beveik nežinojo, ką rašanti. Norėjo mirti, tai jau tikrai. Buvo įsitikinusi, kad būtent taip pasakė Carlo. Carlo bus paklaikusi po savo išorine ramybe, kurią išlaiko visų, o ypač Rosalindos akivaizdoje. Bet rytoj Carlo pagaliau sužinos, kad ji gyva.

Išskyrus tai, kad ji tam tikru atžvilgiu yra mirusi. Mirė, kai žiūrėjo į tuščią karjero duobę. Tai šypsantis vaiduoklis vaikštinėja Svono keliu ir žiūri pro langus į žmones vandens gydyklos poilsio kambaryje, tikrus žmones, pilančius arbatą iš sidabrinių arbatinukų - šiltų, kerinčių, gražių formų.

Eidama pro šalį, linktelėjo porai. („Ne žmogus, visai ne žmogus."). Paplepėjo su ponia Taylor, labai malonia vadybininke, pasakė jai tik prieš tris savaites atvykusi iš Pietų Afrikos, palikusi didįjį bagažą pas draugus Torki. Na, šyptelėjo ji, kaip malonu nusipirkti keletą naujų daiktų! Jūs visiškai teisi, ponia Neele, Bentalls parduotuvė Oksfordo gatvėje labai gera.

Į savo kambarį. Ji spoksojo pro langą į plačią alėją, kelią į miestą, į medžius, į akmeninius namus, į blėstančią šviesą.

Pietūs. Jai patiko šis didelis gražus kambarys, nors praėjusį vakarą buvo tokia pavargusi, kad lubos jai pasirodė klaidinančios žvilgsnį. Jos buvo apmuštos didelėmis keturkampėmis plokštėmis ir priminė jai požeminio kalėjimo stogą. Iš tikrųjų tai, kas atrodė kaip metalinės grotos, buvo tamsus vitražas, išties gan skoningas. Ji sėdėjo tyliame kampe. Kiek nepatogu vėl būti su tais pačiais drabužiais, net neturėti vakarinės suknelės. Bet ji pasikalbėjo su ponia Taylor. Jai reikėjo knygų. Sunku, kai nė vienos neturi. Bet galbūt rytoj ji čia pietaus su Archie, o gal jos išvis čia nebebus, kas žino.

Laikraščiuose kilo tikra audra, rašytojai dingus

Ji liovėsi apie visa tai galvojusi. Klausėsi, kaip šnekasi kiti svečiai, - jie buvo tokie, su kuriais jautiesi jaukiai (žmonės kaip mes), -žiūrėjo į valgiaraštį, gurkšnojo vandenį, manoma, tokį naudingą sveikatai. Grynesnis nei Saningdeile, tai jau tikrai. Ji pastebėjo, jog kai kas geria vyną, bet nedaug kas. Pagaliau atvyko čia dėl sveikatos. Gal Stailse vynas būtų padėjęs? Jai pasirodė keista, kad pagalvojo apie Stailsą. Išties jai beveik sunku patikėti, kad esama tokios vietos. Ji tūnojo jos galvoje lyg koks tolimas košmaras.

Po pietų ji su kitais svečiais išėjo į svetainę žiemos sode, išgėrė kavos ir išsprendė kryžiažodį laikraštyje, kurį paėmė poilsio kambaryje. Paskui įsitraukė į pokalbį su pora, kuriai anksčiau linktelėjo. Ponas ir ponia Campbell iš Londono. Ak, kaip malonu. Teatrai. Na, tokiu metų laiku ganėtinai vargina, ji patyrė tai pakeliui į savo traukinį, tad galinti suprasti, kad jie norėjo pabėgti! Ne, ji gyveno Londone, bet pastaruoju metu apsistojusi Keiptaune. O, taip, nuostabus gamtovaizdis. Ne, ji neteko kūdikio, todėl... taip, jie atpalaiduoja ir kartu stimuliuoja, ji visada mėgo galvosūkius.

Malonūs žmonės. Su tokiais lengva. Ir kambarys mielas. Beveik kaip oranžerija viešbučio pašonėje, atsiverianti į sodus. Už lango - debesuotas naktinis dangus. Ką dabar veikia Archie? Atrodė kažkoks labai tolimas, lyg būtų žuvęs kare, tarsi mintyse matytų mirusio žmogaus nuotrauką. Bet rytoj jį išgirs, gal poryt. Jis turi ją rasti, o tai ne taip lengva. Vis dėlto anksčiau jis tai darė. Pukšėdavo motociklu aukštyn kalva į Ašfildą. Mamytės balsas telefono ragelyje - kviečia ją į namus.

Ji gėrė kavą, šypsojosi, mąstė apie visus mielus dalykus, kuriuos atliks rytoj. Iš pradžių - nauja suknelė.

Pirmadienis, gruodžio šešta, Daily Mail devintame puslapyje - jos veidas. Ją pavadino „gražia moterim". Ji perskaitė, kad jos automobilis rastas šeštadienio rytą. „Manoma, kad jis buvo tyčia paleistas nuokalne iš Niulands Kornerio su išjungtais stabdžiais." Jos ieškojo visą savaitgalį Šiaurės žemkalniuose. Apieškojo Tylųjį tvenkinį, lankėsi Olberio kotedžuose. Buvo ir nedidelė „pulk. Christie" nuotrauka. Archie pasakė, kad ji kentėjo nuo nervų išsekimo. „Ji labai nervingas žmogus." Jis grįžo į Saningdeilą šeštadienį. Dabar galbūt darbe. Campbellas irgi darbe, tad papasakos Archie apie jos laišką.

Ji atsikėlė ir išėjo į Harogito gatves, užsmaukta skrybėlaite, pastatyta apykakle. Oksfordo gatvė, Kembridžo kelias, Parlamento gatvė. Jai patiko žiūrinėti drabužius, juos matuotis, ypač dabar, kai neteko svorio. Raudono žoržeto suknelė būtų nuostabi vakarui. Archie ji tikrai patiktų. Prie jos bateliai, apatiniai ir - kodėl ne? - nauja skrybėlaitė, nes senoji jai labai atsibodo. Taip, tinka, ar ne? Ne, iš tikrųjų iš Pietų Afrikos. Taip, labai maloni viešnagė.

Užsirašė į W. H. Smitho biblioteką. Kokia paguoda. Nuėjo į Handfordo ir Dawsono vaistinę, nusipirko veido kremo, Popiet poudrė, levandų vandens. Kaip gera vėl turėti tokių daiktų! Nusipirko Sketch, Pearson's egzempliorių.

Kould Bat - Šaltų maudynių - kelias, kaip juokinga. Vestminsterio arkada, pilna antikvarinių daiktų, būtų įdomu. Ir Karališkosios pirtys terapiniam gydymui. Atsinaujino jos neuritas, nereikėjo stumti to automobilio, ji prisiminė, kaip per imperinę kelionę jai padėjo sūrus vanduo. Gal rytoj pabandys gydytis. Jei iki tol nieko neišgirs. Žinoma, ji nepasakė Campbellui, kur tiksliai važiuoja, nes pati nebuvo tikra, ar ne taip? Tad Campbellas papasakos Archie ir jie abu susiprotės, kad Harogitas - tinkamiausia vieta, o paskui Archie ją susiras. Jis turi atspėti, kad ji ponia Neele. Tai tikras žaidimas. Kai pagalvoji, kiek vargo jis turėjo, kol rado jos namą Torki.

Ji paprašė, kad visus pirkinius nusiųstų poniai Neele į vandens gydyklą. Kai pareis, galimas daiktas, ras žinutę nuo Archie.

Jie pasakytų, bet, jai įėjus, jie nieko nesakė. Staiga prieš ją prasižiojo diena.

O, ponia Neele? Jai ėmė smarkiai plakti širdis. Ačiū Dievui, Archie.

Jums siuntinys iš Londono, ponia Neele. Tai jos žiedas. Koks geras aptarnavimas.

Vėliau bus atvežti visi Harogito pirkiniai. Ši mintis praskaidrino nuotaiką. Be to, čia esama terapinio gydymo, turės ką veikti šią popietę. Priešpiečiai, paskui gal masažas. Į valgomąjį ji pasiėmė vieną iš bibliotekos knygų, paslaptingų apsakymų rinkinį pavadinimu Dvilypis nykštys. Išsirinko šešias knygas. Gal nujautė, kad jis gali užtrukti kelias dienas, kol ją ras.

Tą vakarą per pietus ji buvo patenkinta savo išvaizda, ponia Campbell pagyrė jos žoržetinę suknelę. Ji užsiminė apie pas draugus paliktą bagažą. Per pietus skaitė knygą ir perskaitė ją iki galo.

Popiet žiemos sodo svetainėje grojo orkestras. „Mes vadiname juos „laimingais vandens gydyklos vaikinais", - pasakė vienas iš svečių, ji nusišypsojo. Tai buvo šešių muzikantų orkestras. Su jais dainavo dama, panelė Corbett, dainavo gan gerai. Žmonės pakilo iš vietų, ėmė šokti. Staiga jai šovė į galvą, kad gali daryti, ką nori. Jei užsimanytų, galėtų miegoti su vienu iš šių vyrų. Du ar kokie trys iš jų aiškiai laisvi. Vienas žiūrėjo į ją, regis, susižavėjęs. Žinoma, ji to nedarys. Sėdėjo, gurkšnojo kavą ir žvelgdama pro svetainės langą į juodą žolę ir medžius mąstė apie laisvę.

Antradienį, gruodžio septintą, anksti pabudo ir nusileido pusryčiauti. Jautėsi gerai. Veidrodyje atrodė jau kitaip. Įžengusi į valgomąjį, užkalbino vieną viešnią. Ponia Robson, tokia miela dama. Taip, ilgas kelias iš Pietų Afrikos!

Grįžusi į savo kambarį, sužinojo, kad Daily Mail ima dėl jos nerimauti. Prakalbo vyras, užvedęs jos automobilį. Pasakė, kad kai sutiko ją Niulands Korneryje, „ji aimanavo, suėmusi rankomis galvą". Ar tikrai ji taip elgėsi? Tikrai ne. „Kai priėjau prie automobilio, ji suklupo prie pat manęs." Ne, ji to nedarė. Jau tada tas vyras jai ne itin patiko, tad šie perdėjimai jos nestebino. Nors, žinoma, buvo jam didžiai dėkinga.

Įvykį tyrė inspektorius Kenvvardas. Jis turėjo savų teorijų ir išdėstė jas laikraščiui. Buvo įsitikinęs, kad Niulands Korneryje ji per neapdairumą nuvažiavo automobiliu nuo kelio, paskui išlipo iš jo ir „su siaubu" stebėjo, kaip jis rieda nuo kalvos ir trenkiasi į krūmą virš kreidos duobės. Paskui nukrypo nuo kelio ir pasiklydo. Nors to nepasakė, buvo aišku, jog jis įsitikinęs, kad ji negyva.

Ji perskaitė, kad Archie „vertas gailesčio", kad „pametęs galvą dėl paslaptingo dingimo, randąs paguodą tik būdamas su dukrele Rosalind".

Gal Campbellas pirmadienį nenuėjo į darbą? Nes antraip ji nieko negalėjo paaiškinti. Dėl Dievo, ji čia, laukia jų!

Ponia de Silva davė interviu. „Ponia Christie yra viena maloniausių iš kada nors gyvenusių moterų." O Viešpatie. Ir taip toliau su visomis smulkmenomis apie praeitus metus: sielvartą dėl Claros, rūpesčius dėl darbo, pašlijusią sveikatą, dieną, praleistą su ponia de Silva Londone, atostogas Prancūzijoje su Archie. „Jie visada buvo labai atsidavusi vienas kitam pora ir tiesiog dievino savo dukrelę."

Įėjo kambarinė. Ji sulankstė laikraštį ir šypsodamasi atsisuko. Netrukus išeinu, pasakė. Kambarinė pastebėjo Rosalind nuotrauką, kurią ji pasistatė ant tualetinio staliuko ir užrašė ant jos „Meškiukas", nes dukrelei patiko būti taip vadinamai.

Nusileidusi Daily Express viršelyje pamatė savo veidą. Tai viena iš Sketch darytų nuotraukų. Linktelėjusi moteriškei prie priimamojo stalo, ji išėjo į Harogito gatves. Šiandien ji nusipirks dar drabužių (ačiū Dievui už močiutės patarimus dėl pinigų!). O vakare gaus Archie žinutę. Campbellas bus perskaitęs jos laišką, paskambins į Stailsą, viskas bus gerai.

Grįžo į gydyklą su nauja gražia vakarine skara, ketino apsisiausti ja per pietus. Jautėsi laiminga, susijaudinusi. Visą popietę skaitė dar vieną paslaptingą apsakymą - Traukinys vaiduoklis, bet buvo sunku susikaupti. Temstant žvilgtelėjo pro langą. Bet kurią akimirką gali privažiuoti automobilis. O gal taksi, jei jis atvažiuos traukiniu. Galų gale kelionė juk ilga.

Kai nulipo laiptais, priimamajame suskambo telefonas, atsakydama į skambutį, ponia Taylor žiūrėjo į ją. Ji jautė, kad tai naujienos, aišku, naujienos. Luktelėjo, kol ponia Taylor padėjo ragelį.

Labą vakarą, ponia Neele, pasakė ji, kokia daili skara.

Nešdamasi Traukinį vaiduoklį ji nuėjo pietauti.

Tą vakarą žiemos sodo svetainėje ji sprendė The Times kryžiažodį, laikraščio viduryje ramiai skaitė pastraipą apie save. Jie apieškojo Olberio malūno užtvanką, perskaitė ji. Ji buvo pastebėta Milfordo stotyje, kelios mylios į pietus nuo Godlmingo. „Vakar rytą po apklausos pulkininko Christie namuose Saningdeile apie dingusios moters buvimo vietą nieko nepaaiškėjo."

Vadinasi, šį vakarą ji nepamatys Archie. Kad ir kas nutiko su laišku Campbellui, to ji tikrai neplanavo.

Gurkšnodama kavą, ji nusišypsojo poniai Robson. Ponia Robson priėjo prie jos staliuko. Etiketė su kaina vis dar kabo, ponia Neele. Ar jūs tik tiek verta? Tikiuosi, kad ne, pasakė ji. Jiedvi dar kiek pasikalbėjo. Poniai Robson pasiteiravus apie Agathos vyrą, ji pakeitė temą, gan gudriai, - pagalvojo.

Trečiadienį, gruodžio aštuntą, paslaptis buvo išaiškinta, jai perskaičius, kas nutiko su laišku Campbellui. Ak, ak, dėl Dievo, tarė ji sau, gerdama lovoje arbatą ir grumdamasi su Daily Mail. Perskaitė, kad Campbellas gavo jos laišką šeštadienio vakare. Kaip gali taip būti? Vadinasi, jis turėjo nuvykti į Vulidžą jau savaitgalį, nelaukti pirmadienio. Ji to nenumatė.

Dar daugiau: jis nepaisė jos noro - iškart susisiekti su Archie. Kodėl to nepadarė? Ar jam nerūpi, kad Archie ją paliko? Ar mano, kad neturi su tuo nieko bendra? Galbūt ji turėjo kitaip parašyti. Manė, kad parašė gerai.

Jis išmetė laišką. „Ten rašoma, kad ponia Christie susirūpinusi savo sveikata, tad važiuojanti į Jorkšyro spa paviešėti pas draugus ir atsigauti." Na, ne visai taip. Tais laikraščiais negali pasitikėti, o dar taip autoritetingai pareiškia visa žiną! Štai, pavyzdžiui, kai gruodžio pirmą buvo apsistojusi Forumo klube, ji nedavė nurodymo išsiųsti laiško Campbellui. Ji pati išsiuntė jį gruodžio ketvirtą ir gerai žino, ką jame rašė. Kodėl niekas ja netiki? Kodėl niekas, tai yra Archie, neatvažiuoja jos pasiimti?

Jos mintys vėl ėmė kunkuliuoti. Netrukus ateis kambarinė.

Dama niekada nerodo viešai savo jausmų, kad ir kiek išgyventų.

Ji užsidarė vonioje. Vis mąstė, mąstė ir mąstė. Ir nepriėjo prie jokių išvadų.

Kai grįžo, padėklas buvo išneštas, lova paklota. Ji apsivilko naują šiltą kostiumėlį ir nuėjo į poilsio kambarį. Paėmusi The Times, lyg niekur nieko ėmė skaityti. „Vakar vėlai vakare sužinota, kad Londone gyvenantis pulkininko Christie brolis gavo ieškomos moters laišką, parašytą po jos dingimo. Jame sakoma, kad pablogėjus sveikatai, ji išvyksta į Jorkšyro spa."

Į kambarį įėjo vyras ir nusilenkė jai. Ji atpažino, kad tai tas pats, kuris aną vakarą dainavo su panele Corbett. Užsienietis, rafinuotų manierų, malonaus tenoro. Ji nulenkė galvą prie laikraščio lapo.

„Bet Sario policija susisiekė su kai kuriais centrais Jorkšyre ir, kaip supratome, sužinojo, kad ponios Christie šioje grafystėje nėra."

Ji pakilo, išėjo į Harogito gatves. Užsmaukta skrybėlaite, pastatyta apykakle. Vaikštinėjo valandų valandas. Taigi jos čia nėra, ponios Christie čia nėra. Yra tik vaiduoklis, vaikštinėjantis po slėnio sodus, žiūrinėjantis už medžių kylančius akmeninius namus. Jai patiko kalvos, jos priminė Torki. Vadinasi, vaiduoklis prisimena. Ji prisiminė, koks plokščias Saningdeilas. Koks mirtinai plokščias.

Agata Kristi namų bibliotekoje

Ji ėjo ir ėjo. Ji - vaiduoklis, bet, vaikščiodama po sodus, jautėsi laiminga, vėl stipraus kūno. Kaip būtų kvaila žudyti dar jaunos stiprios moters kūną, žingsniuojantį po medžiais, juntantį vėjo dvelksmą ant skruostų.

Ji mąstė apie Perą Giuntą. „Kur aš su Dievo ženklu ant kaktos?" Tačiau mąstė apie tai tarsi iš nuotolio, tikrai nesuvokdama, kur ji ir kas ji.

Įėjusi į Karališkąją pirtį, pamatė, kad žmonės žiūri į ją kaip į vaiduoklį. Jai nerimą kėlė prie kontoros sėdinčių moterų akys. Nors tai kvaila, pagalvojo ji ir nusišypsojusi pasakė norinti eiti į turkišką pirtį. Galų gale ji čia dėl sveikatos. Kad atsigautų.

Per pietus ji vėl apsisiaus gražiąja skara, bet nebesėdės prie kryžiažodžio. Nenori šiandien daugiau skaityti laikraščių. Plepės, gražiai leis laiką. Galėtų pritarti panelei Corbett, kaip matė darant tą svečią, ji mėgsta dainuoti, o taip seniai nedainavo. Kodėl ne, galėtų netgi pašokti. Juodu su Archie mėgo šokti drauge. Kaip gaila, kad jis nesuprato, ką ji norėjo jam pasakyti laiške Campbellui. Dabar galėtų būti su ja. Viskas galėjo būti kitaip.

Užtat ji priėmė aną vakarą dainavusio vyro kvietimą, atsistojo ir nuėjo šokti valso. Jam pasiteiravus apie Pietų Afriką, ji nukreipė kalbą kitur. Močiutė jai visada kartodavo, kad džentelmenams labiau patinka kalbėti apie save. Ponas Pettelsonas, kaip jai prisistatė, pabėgo iš Rusijos nuo revoliucijos. Jis irgi atvyko į Harogitą dėl sveikatos ir tuo labai džiaugiasi. Jam ypač patinka vakarais grojantis orkestras. Taip, jis mėgsta dainuoti. Norėjo dainuoti operoje. Ar tikrai, ponia Neele? Na, tuomet gal galėtume muzikuoti drauge!

Ketvirtadienį, gruodžio devintą, vėl pusryčiai lovoje; dabar ji žinojo, kad turi atsiversti devintą Daily Mail puslapį, bet, žinoma, ne prie kambarinės Rosie. Miela, graži, draugiška mergina. Įėjusi su padėklu, paklausė pavardės.

Gan keista jos nuotrauka - vadinamasis montažas, padarytas padedant Carlo. Vargšė Carlo! Ką turi iškentėti. Ji niekada nemėgo Archie, o štai dabar juos abu suvedė aplinkybės. Pranešime sakoma, kad Archie, „neramus ir suglumęs", paprašė, kad Saningdeile budėtų policija.

Jos anyta išsamiai papasakojo apie tai, kokia prislėgta ji buvusi pastaruoju metu. Papasakojo ir apie tai, kaip automobilis partrenkė Piterį ir kaip ji netikėjusi, kad jis gyvas. Na, tai tiesa. Aišku, Peg mano, kad ji negyva. Arba kaip visada dramatiška ir isteriška, tai nieko nauja.

Ji pastebėjo, kad Rosie truputį keistai į ją pažvelgė, kai atėjo padėklo.

Ji nusišypsojo jai ir pasakė, kad šiandien ims gerti vandenį. Juk privalo, ar ne? Rosie atsakė, kad tas sveikatingas vanduo baisiai neskanus, atsiduoda supuvusiais kiaušiniais, nors jai nereikėtų šitaip kalbėti! Bet ji žino, kad kai kurie svečiai juo aklai tikį. Tad esanti tikra, kad ir ponia Neele nuo jo atsigausianti. Nors jau dabar ponia daug geriau atrodanti, pridūrė Rosie. Iš pradžių atrodžiusi kiek pavargusi.

Taip, sutiko Agatha, kai atvykau, buvau labai pavargusi.

Vaikštinėdama Svono keliu ir aplink Promeneid Kresentą, klausė savęs, ar žmonės žiūri į ją pro langus. Pro gilius, taisyklingus, didingus langus.

Galimas daiktas, kad žiūri. Galų gale, šia istorija ji save įtvirtino. Vėl tapo pagrindinė veikėja. Ne antraeilė, tokia pernelyg ilgai buvo.

Siužetas yra veikėjo funkcija, dabar tai tikrai žino. Pirmiausia šiandien nueis į Harogito paštą ir įdės skelbimą laikraštyje The Times. Praeitą vakarą šnekėdamasi su panele Corbett paminėjo ketinanti tai padaryti, nes kiek nerimaujanti, kad kai kas iš jos giminių nežino, kur ji esanti. Kokia gera mintis, pritarė panelė Corbett, Agatai ji priminė jauną gudrią guvernantę.

Ji brūkštelėjo žodžius: „Teresa Neele, atvykusi iš Pietų Afrikos, prašo atsiliepti draugus ir giminaičius. Rašyti adresu: Box R 702, The Times, EC4." Sumokėjo penkiolika šilingų.

Įvykiai pakrypo ne ta linkme, kokios tikėjosi, bet ji pabandys atgauti kontrolę.

Per pietus tą vakarą ji vilkėjo nauja suknele ir skaitė naują knygą - Keliai ir būdai. Paskui išsisuko nuo pono Pettelsono ir gėrė kavą su Findlay šeima: ponu, ponia ir panele. Žvairuojanti, bet dėl to visai nesijaudinanti ponia Findlay pamojo Express egzemplioriumi ir paklausė, ką ji mananti apie ponios Christie istoriją? Ar tikinti, kad ji negyva? O gal, kaip ponia Findlay įtarė, ją nužudė jos vyras? Kaip tik tokią istoriją galėtų aprašyti pati ponia Christie! Ar nejuokinga? Ponas Findlay nusijuokė, taigi buvo aišku, jog mano, kad tikrai juokinga. Paskui pasakė: Jūs labai panaši į dingusią damą, ponia Neele.

Argi?

Ponia Christie, mano galva, gan nepagaunama, pasakė ji. Aš tikrai nežinau, kur ji ir ar ji gyva. Ir įsipylė dar kavos.

Penktadienį, gruodžio dešimtą, Daily Mail išspausdino Archie pareiškimą. Jis žino, kad ji gyva. Jis žino ir ji irgi tai žino.

„Tikra tiesa, - pasakė jis, - kad mano žmona svarstė apie galimą tyčinį dingimą. Neseniai savo seseriai ji pasakė: „Galėčiau dingti, jei panorėčiau ir tam rūpestingai pasiruoščiau."

Ar ji tai sakė? Ar išties sakė? Bet ką bendra tai turi su tuo, kas vyksta dabar? Ji nenorėjo dingti. Visa turėjo būti baigta. Peržengta riba, ties kuria turėjo visa baigtis.

„Netikiu, kad tai savižudybė. Ji niekada negrasino nusižudysianti, bet jei apie ją svarstė, esu tikras, kad galvojo apie nuodus."

Ne, netiesa. Ji nusimano apie nuodus, tai ne tas pat.

„Jei norėtų gauti nuodų, esu įsitikinęs, kad būtų jų gavusi. Ji buvo labai sumani, kai reikėdavo gauti, ko nori."

Į kambarį įėjo kambarinė Rosie. Ji nenusišypsojo jai. Kol kas negali. Taip, išneškite padėklą, pasakė.

„Gan įdomu, kad mūsų šunelis Piteris, kai šią popietę jį ten nusivežiau, iškart nubėgo žemyn kalva nuo tos vietos, kur stovėjo jos automobilis. Padarė tai pats, paskui sustojo."

Ak, Piteris, jos draugas.

„Netiesa, kad penktadienio rytą tarp mudviejų su žmona kilo kivirčas."

Vadinasi, prakalbo tarnai. Na, tarnai taip elgiasi. Gal Archie to nežinojo?

„Aš griežtai prieštarauju prieš bet kokių su šiuo įvykiu susijusių paskalų skleidimą. Tai nepadės man rasti žmonos, o aš to tikrai noriu. Mano žmona niekada nė kiek nebuvo nusistačiusi prieš mano draugus, su jais visais buvo pažįstama."

Tai irgi netiesa.

Ji perskaitė, kad jos ieško „500 policininkų". Parašė, kur esanti, kur išvažiavusi, o niekas ja netiki. Visa taip kvaila. Gal, kaip praeitą vakarą sakė žvairuojanti ponia Findlay, jie tikrai mano, kad Archie ją nužudė. Visa tai beprotiška.

Paskutiniame puslapyje - įprastos nuotraukos. Šiandien tai buvo Archie, Delage išvažiuojantis iš namų su Rosalind, Carlo ir Piteriu ant užpakalinės sėdynės. Ir Kenwardas, vienas tų kvailių policininkų, ieškančių jos žemkalniuose.

Ji išėjo į gatvę ir sėdo į Lidso traukinį. Šiandien bjaurėjosi savimi. Negrįžo iki vakaro, visą dieną vaikštinėjo po krautuves, užkandžiavo skrebučiais su sūriu. Buvo labai miela grįžti į Harogitą. Ji neabejojo, kad čia yra saugi. Ar smagiai praleidote dieną, ponia Neele? Ji šyptelėjo ir užlipo į savo kambarį, neturėjo ką pasakyti.

Šeštadienis, gruodžio vienuolikta, praėjo jau savaitė. Ak, Daily Mail ji vaizduojama gan keista - daugiausia dėl anytos, pasakojančios apie jos elgesį, kai lankėsi su Rosalind. „Atrodė labai linksma"; „bet po kelių minučių tapo labai prislėgta"; „esu įsitikinusi, kad jos smegenys liovėsi veikusios, kai sėdo baigti naujo romano"; „prieš išvažiuodama, ji nuolat murmėjo: „Tie bjaurūs siužetai! Ak, tie bjaurūs siužetai."

Ar ji išties taip elgėsi? Ne, negalėjo patikėti, kad būtų taip juokingai elgusis.   

Torkvėjaus prieplauka. Neįtikėtina, bet tai tikrai Anglija

„Kažkas minėjo, kad Archie su Agatha kivirčijosi penktadienio rytą. Jie buvo vienas kitam atsidavusi pora."

Vis dar jį gina.

„Esu tikra, kad ji guli negyva Sario žemkalniuose.

Netiesa ir vėl netiesa. Kaip visada, ponia Hemsley.

Nors už vieną dalyką ji buvo dėkinga savo anytai. Prisiminė, kokia maloni, netgi supratinga kartais galėjo būti Peg. „Visuomenė gali būti tikra, kad jos dingimas nebuvo suplanuotas kokiais nors savireklamos tikslais."

Vadinasi, taip mano žmonės, ar ne? Jei tik jie žinotų. Apie jos troškimą pabėgti, būti kur nors kitur, ne savimi. Ir vis dėlto. Ji parašė šį pagrindinį vaidmenį. Jis nenuklydo iš kelio, kokį buvo numačiusi, bet jai kažkaip nesinorėjo, kad jis kaip tik dabar baigtųsi. Ji gali jį baigti. Gali nulipti laiptais ir baigti jį dabar. Bet ji nenorėjo to daryti.

Žmonės rengėsi išvažiuoti, o ji nulipo laiptais ir dingo visai dienai. Ponas ir ponia Campbellai, majoras Briggas su šeima. Važiuoja namo, aišku, ruoštis Kalėdoms. Sudie, sudie! Taip, ir jums to paties!

Skindamasi kelią į poilsio kambarį, žvilgtelėjo į Daily Express viršelį. „Ponia Christie dar gyva", buvo parašyta. Ištiesė ranką, atvertė The Times. Jos skelbimas. Taip, jis ten, antras iš viršaus asmeninių skelbimų skiltyje: „Ponios Neele draugai ir giminaičiai..."

Labą rytą, ponia, Neele. Balsas pasiekėją iš už peties. Ponia Findlay. Ji nusišypsojo. Labą rytą, atsakė. Regis, maloni rami diena, ar ne? Kaip jūsų vyras ir duktė? Vakar visą dieną buvo išėjusi, bet šįvakar tikisi pasimatyti. Laukianti panelės Corbett ir orkestro.

Ji vaikštinėjo, skaitė, valgė priešpiečius, nuėjo į masažą, pasipuošė vakarui. Vakare po pietų akomponavo pianinu pono Pettelsono dainoms, paskui pati dainavo, sulaukė itin mandagių aplodismentų. Plojo ir ją įdėmiai stebėję orkestrantai. Panelė Corbett pareiškė neteksianti darbo!

Sekmadienis, gruodžio dvylikta. Laikraščiai jai pasidarė nuobodūs. Ji viskuo bodėjosi. Jos ieško po tuos nelaimingus Šiaurės žemkalnius - policija, lėktuvai, šunys ir sensacijų medžiotojai. Ji galvojo, kad jie idiotai, netiki jos laišku Campbellui, bando įtikinti, jog tai apgaulė, kad kas nors kitas jį atsiuntė, kad ji negyva, nes ją nužudęs Archie. Tai kvaila, jai tai nusibodo. Tokia moteris kaip jos močiutė jau seniai būtų supratusi, kas iš tiesų vyksta.

Pasipuošusi naujais drabužiais, ji vėl vaikštinėjo pažįstamomis gatvėmis. Svono keliu, Promeneid Kresentu, Parlamento gatve. Įėjo į Šventojo Petro bažnyčią, pasimeldė už motiną. Paskui žingsniavo Vest parku, po bukmedžiais, už kurių kilo tamsiai pilki akmenys. Tie gilūs, taisyklingi, didingi langai.

Galėjo įsivaizduoti, paversti tikrove gyvenimą už jų.

Pradėjo burti žodžiais, eilutėmis, mintimis. Jie kilo iš vidaus, vaikštinėdama jais žaidė.

Mylinti moteris, jos sužadėtinis beviltiškai įsimyli jauną gražuolę, apie kurią nieko nežino. Moteris svajoja nužudyti merginą...

(- Žinau tą istoriją. Ji pasiūlė Gražiajai Rozamundai rinktis durklą arba nuodų taurę. Rozamunda pasirinko nuodus... Elinora nieko nesakė. Dabar ji buvo išbalusi. Puaro pasakė: - Bet gal šį kartą nebuvo pasirinkimo...)

Merginos sužadėtinis veda turtingą moterį. Jis ketina nužudyti žmoną dėl pinigų, paskui pergalingai grįžti prie savo senos meilės.

- Ąš privalėjau irgi į tai įsitraukti, jį sekti...

Ji pasakė tai paprastai, bet visiškai nuoširdžiai. Puaro nė kiek neabejojo, kad jos motyvas kaip tik toks, kokį ji nurodė. Ji pati negeidė Linetės Doil pinigų, ji mylėjo Saimoną Doilį, mylėjo beprotiškai, nepadoriai, be gailesčio.)

Vyras ir graži jauna meilužė. Ji maldauja jį palikti namus, nors jis sako, kad žmona jį irgi myli.

(„Pasakiau, kad suprantu, bet jeigu ji myli jį, turi visų pirma galvoti apie jo laimę ir jokiais būdais jo nevaržyti, jeigu jis nori būti laisvas.

Jis pasakė:

-      Gyvenimo išties negalima išspręsti puikiomis modernios literatūros maksimomis. Gamtos dantys ir nagai kruvini, atmink tai. Aš atsakiau:

-      Juk dabar mes visi civilizuoti, ar ne taip?

O Amijas nusijuokė:

-      Argi nesupranti, Elsa, kad ji kentės - kentės? Ar žinai, ką reiškia kančia?"

Moteris myli vedusį vyrą, jo žmona turi nepaprastai baltą odą, kaip Nancy Neele. Mergina išduoda jos vyrą su meilužiu. Kita moteris, „gaivi, maloni ir tikra anglė", tai sužino. Grasina atskleisianti. Skatina merginą nusižudyti.

- Savižudybė reikalauja daug drąsos.

Vivjena sudrebėjo ir atsitraukė, lyg jai būtų kas tvojęs.

-      Jūs mane prigriebėt. Taip, man nepakanka drąsos. Jei būtų koks lengvas būdas...

-      Štai prieš jus lengvas būdas, - pasakė Klerė. - Jums tereikia pulti stačia galva ta žalia nuokalne.

Moteris traukinyje lyg vaiduoklio veidu. Kiek daug istorijų.

Pavyzdžiui, Arlekino kelias, kur moteris šoka į mėnesienos apšviestą duobę.

Ir ponas Seterveitas, radęs moters kūną gale tako, vedančio arba į meilę, arba į mirtį. Prieš jį „atsiskleidė kažkoks grėsmės ir tuo pat metu siaubo vaizdas... Džiaugsmo, liūdesio, nevilties". Jis žino dabar jau niekada to nepatirsiąs. „Bet aš matau, - sušuko jis. - Gal aš tik gyvenimo žiūrovas, bet matau tai, ko kiti nemato."

Tą vakarą po pietų ji sėdėjo žiemos sodo svetainėje, palinkusi prie kryžiažodžio. Kambarys buvo tuštesnis nei tada, kai į jį įėjo. Ramūs, tylūs ir švelnūs pianino garsai. Kiek pritemdyta, akių nespiginanti šviesa.

Galbūt galėtų taip visada gyventi. Be meilės, be liūdesio.

Ji nusišypsojo ponui Pettelsonui, kai šis priėjęs paklausė, ar galįs prisijungti geriant kavą. Girdėjęs, kad ir ji greit išvyksianti, ar tiesa? Regis, jam tai sakiusi ponia Findlay.

Ji nežinanti, kaip tokia mintis šovė poniai Findlay į galvą. Nežinanti, kada iš tikrųjų išvyksianti, nes neturinti jokių planų.

Gal galėtų pakviesti ją vėliau pažaisti biliardo? Girdėjęs, kad ji žaidžianti. Aišku, daug geriau už jį!

Tą vakarą orkestras negrojo, bet dieną du muzikantai buvo nuėję į policiją. Jie, kaip ir kiti gydyklos personalo nariai, įtarė, kad miela dama, pasivadinusi ponia Neele, iš tikrųjų yra Agatha Christie. Tad visa beveik buvo baigta.

Ji nusišypsojo ponui Pettelsonui ir atsakė, kad būtų nuostabu.

Pirmadienis, gruodžio trylikta. Atnešusi pusryčius Rosie kiek susidrovėjusi pažvelgė į ją.

Ar jums viskas gerai šįryt, paklausė ji. O taip, madam. Jūsų laikraštis, kaip visada, madam.

Vakar jos ieškojo penki tūkstančiai žmonių.

Šiandien ji jautėsi kažkokia pavargusi.

Vyras, pasivadinęs Maxu Pembertonu, laikraščiui Mail pateikė žinovo teoriją, kad ji negyva. „Jei, laimei, suklysčiau, nusilenkčiau jai kaip didžiai dramos meistrei. Bet vis tiek manyčiau, kad labai nedora iš jos pusės sukelti tiek daug viešos užuojautos dėl tokio nieko."

Jai labai nesinorėjo išeiti. Sėdėjo kambaryje, kiek paskaitė. Kai Rosie grįžo tvarkyti kambario, ji atsiprašė, kad vis dar su chalatu. Visada palengvink tarnams gyvenimą, sakė motina.

Ak, mama. Ką apie visa tai galvotum? Žurnalistai bandė rasti ją Ašfilde, nukako iki pat jai brangių pagrindinių durų, naršė po sodą. Ji tikrai neturėjo to leisti.

Nusileidusi rado laikraščių su pranešimais apie sekmadienio paieškas.

Dingo dar viena moteris. Panelė Una Crowe. Išėjo iš namų Čelsyje ir nuo to laiko jos niekas nematė. Vargšė mergina tikrai patyrė nervinį sukrėtimą po tėvo mirties. Kaip graudžiai skamba.

Buvo spėjama, kad ji pati gyvenanti Londone, persirengusi vyru kaip Ethel le Neve. Kaip visa tai juokinga.

Ji išgirdo, kaip kambario kampe sušlamėjo laikraštis. Gana gražus vyras. Daug žmonių išvažiuoja, ji matė, kaip ponia Findlay atsisveikina su panele Corbett, ir pajuto tam tikrą palengvėjimą, pagalvojusi, kad ponia Findlay į ją daugiau nežvairuos. Ne todėl, kad dėl to jaudintųsi. Iš tikrųjų ji ilgėsis Findlay šeimos, jų neišvengiamo sėdėjimo prie kampinio stalo žiemos sodo svetainėje. To, kaip ponia Findlay veda savo vyrą šokant gerai išmoktą valsą, ir jų dukters kiek atsainaus nerangumo. Jai buvo smagu su jais.

Nusišypsojusi naujam svečiui, išėjo į gatvę. Užsmaukta skrybėlaite, stačia apykakle.

Antradienį, gruodžio keturioliktą, ponia Taylor nusišypsojo linksmiau nei visada, nutraukė pokalbį su ponia Robson ir pasakė: Labą rytą! Kaip gražiai atrodote, ponia Neele. Atrodo, Harogitas jums patinka.

Ponia Robson pasiteiravo, ar jos šįvakar vėl šoksiančios viešbutyje Prospect, tikiuosi, kad taip, atsakė ji. O taip, žinoma. Jiedvi svarstė šį klausimą aną vakarą. Ponia Robson pasiūlė, o ji pamanė: kodėl gi ne?

Na, linksminkitės, damos, pasakė ponia Taylor.

Maloni, mandagi, visais atžvilgiais kaip reikiant. Tačiau Daily Mail vienas buvęs policininkas apie ją parašė: „Vienas didžiausių sunkumų yra tas, kad ieškoma moteris išsiskiria iš eilinių individų. Ji talentinga. Moteris, kuri pagal savo darbo prigimtį turi nepaprastai lankstų protą. Todėl galima tikėtis, kad ji sąmoningai ar nesąmoningai padarys ką nors ypatinga/'

Na, pagalvojo ji, tai gan malonu.

„Netrukus turi nutikti kažkas itin įdomaus, bet to, mano galva, neįmanoma nuspėti."

Tai perskaičiusi, ji šyptelėjo. Visa kita vėl buvo tik nesąmonės. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kaip ponia Christie išgarsėjo! Bet kaip tai absurdiška, kai ji yra čia, tiesiog čia, kaip jiems sakė. Jie ketina pasiųsti narus, kad apieškotų visus tvenkinius, pro kuriuos ji važiavo. Vadinasi, ji nebegyvena Londone muzikinės komedijos personažo - vyro kostiumu, nors tai buvo gera žinoti.

Ta mergina, Una Crowe, tikriausiai negyva. Vargšė jauniklė. Ji gyveno Guobų parko plente, kaip keista, tai visai netoli nuo jos draugės Nan Watts namų. Jiedvi galėjo susitikti gatvėje.

Ji išėjo pasivaikščioti, šiandien po Slėnio sodus. Ėjo pro Majestic viešbutį, didžiulį raudonų plytų pastatą, neįprastą šioms vietoms. Žvelgė į jį, į viduje rytinę kavą geriančius ir rūkančius žmones. Esančius savo gyvenimo rėmuose.

Kaip visa tai miela. Kokia ji saugi.

Ji mėgavosi priešpiečiais. Valgomajame buvo ramu, ji kiek paskaitė iš poezijos knygos, kurią buvo pasiėmusi iš bibliotekos. Vėliau nuėjo į masažą. Paskui vėl žaidė biliardą. Pasirašė ant gaidų lapo su daina „Tesaugo tave angelai", kurią jai akompanuojant pianinu dainavo ponas Pettelsonas. Užrašė: „Teresa Neele." Jis iš ties žavus vyras. Gal ją kiek įsimylėjęs? Tai tik maloni mintis, nieko daugiau. Brangi ponia Neele, kaip miela! Aš visada tai branginsiu.

Paskui nuėjo išsimaudyti, persirengė pietums. Apsivilko žoržetinę suknelę, kurią nusipirko ką tik atvykusi, o dangau, daugiau nei prieš savaitę. Tamsėjančiame kambaryje vėl žvilgtelėjo į laikraštį. Moteris, išsiskirianti iš eilinių individų.

Pažvelgė pro langą. Alėjos vingis, kelias į miestą, medžiai, akmeniniai namai, gęstanti šviesa.

Pasižiūrėjo į save. Šviesūs plaukai, šviesios akys. Ji nusišypsojo.

Kaip visada vakare tuo laiku perėjo koridoriumi, grindys truputį girgždėjo, paskui nulipo trumpą laiptų atkarpą, kurios posūkis veda į vestibiulį. Už viešbučio durų, regis, kažkas yra tamsoje. Nauji atvykėliai? Nuėjo žvilgtelėti į The Times.

Prie židinio poilsio kambaryje sėdėjo Archie.

Juodu pažvelgė vienas į kitą. Archie vėl su Agatha.

Ji atsisėdo priešais jį.

Paskui - kažkas nepaprasta: prie jos prisiartino ponas Pettelsonas, linktelėjo, o ji sako, žiūrėkite, matote, atvažiavo mano brolis. Staiga kiek subruzdo, pastebėjo, koks Archie atrodo pavargęs ir liūdnas, ji žinojo, kad myli jį dabar, visada mylėjo ir amžinai mylės, kad dėl jo tai padarė, bet jis čia per vėlai, per vėlai pasirodė.

Jis palietė jos ranką, vedė pietauti.

Taip, tai mano žmona, išgirdo jį sakant vyriškiui, kurį matė vakar poilsio kambary. Vyriškis kažką jai sakė. Jis policininkas. Kokie niekai! Ką tai turi bendra su ja? Ji paaiškino jam nieko neprisimenanti iš to, kas nutiko nuo tada, kai išėjo iš namų prieš vienuolika dienų, ar išties taip seniai? Kad tik dabar pradedanti atgauti atmintį. Taip, mano žmona nieko neprisimena, pasakė Archie.

Juodu ėjo drauge pietauti. Pakeliui ji pamatė ponią Robson: ak, atsiprašau dėl šio vakaro, netikėtai atvyko brolis, ar atleisite man? Žinoma, ponia Neele, jums turbūt labai malonu.

Juodu atsisėdo. Archie vėl.priešais ją prie stalo. Koks jis išblyškęs.

Bet ar negalėtų kaip tik dabar būti viskas gerai? Valgiaraštis, patiekalai, gal net taurė vyno?

Kaip Meškutė, pasiteiravo ji.

Ji nieko apie tai nežino, atsakė jis, taigi laikosi puikiai.

Ar ilgisi manęs?

Kaip tik tada priėjo padavėjas, Archie pasuko galvą, kad perduotų užsakymą.

Ar tau viskas gerai, Agatha? - paklausė jis, baigęs užsakinėti.

Nežinau, atsakė ji, ar man tikrai viskas gerai?

Jis pažiūrėjo į ją.

Ji buvo pabėgusi, bet žinojo, kad būtent jis jos vengia, tada, dabar ir visada.

Pagaliau ji suaugo.

Lėtai praėjo trys rytai, o vienuoliktąjį Tėvas įdėjo laišką jai į ranką, Uždėjo savo ranką, ir ji mirė.

Ji nusišypsojo padavėjui ir ėmė valgyti.

Nuo šiol ji tapo visuomenės nuosavybe.

Į Harogito vandens gydyklą veržėsi žurnalistai. Ponas ir ponia Taylor buvo bejėgiai prieš juos. Spaudai reikėjo Agathos, bet po pietų ji užlipo į savo kambarį. Archie, išsinuomojęs atskirą kambarį, buvo paliktas tvarkytis su jais. Nors jis nenorėjo nieko sakyti, paklausė inspektoriaus McDowello iš Vest Raidingo policijos, vyro, kuris kalbėjo su Agatha prieš einant pietauti, patarimo ir sutiko atsakyti į vieno laikraščio klausimus. Pareiškime Yorkshire Post Archie pirmąkart atskleidė oficialų požiūrį į Agathos dingimą, paskui šeima jo tvirtai laikėsi daugelį metų.


Skaitykite apie Angliją taip pat:

Zita Čepaitė. Emigrantės užrašai

Dikenso Kalėdos Anglijoje. Viktorijos auksinis amžius


Skaitykite bibliotekoje Agatos Kristi kūrinius:

 

 

ABC žmogžudystės  / iš anglų k. vertė A. Reisas. - Vilnius : Mintis, 1993. - 174 p.

Apsakymai / Agata Christie, Georges Simenon. - Kaunas : Medelektron, 1991 (Kaunas : Spindulys). - 303, [1] p. ; 21 cm.

Atpildas už žmogžudystę (Nemezidė) : romanas / [iš rusų kalbos vertė Genovaiė Gudonienė]. - Vilnius : Žuvėdra, 1997. – 199  p.

Atsitikimas senoje pilyje : romanas / vertė Eugenijus Striaukas. - Kaunas : Europa, 1994 (VĮ "Spauda"). - 127 p.

"Bertramo" viešbutis : [romanas] / iš anglų kalbos vertė Vėjūnė Inytė. - Vilnius : Židinys, 1993 (Vilnius : Spauda). - 160 p.

Blogis po saule : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Standartų sp.). - 273 p.

Čimneizo pilies paslaptis : romanas / vertė Kazys Pečiulis ; [iliustravo Marius Skuodys]. - Kaunas : Europa, 1993 (Kaunas : Aušra). – 188  p.

Dama su vualiu : romanai ir apsakymai /  [vertė K. Pečiulis]. - Kaunas : Vasaris, 1997. - 388 p.

Dauba : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2011 (Kaunas] : Spindulio sp.). - 295 p.

Dešimt negriukų / iš anglų kalbos vertė Rasa Praninskienė. - Vilnius : Židinys, 1992 (Vilnius : Spauda). - 160 p.

Dilema Polensos kurorte : [apsakymai] / [iš anglų kalbos vertė Lina Pajarskienė]. - Vilnius : Sirokas, 2001 (Vilnius : Standartų sp.). - 236] p.

Duktė yra duktė : romanas / Agatha Christie arba Mary Westmacott ; iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Logotipas). - 220 p.

Dviguba nuodėmė : apsakymai / vertė Gailina Ligeikienė ; [dailininkė Ella Neniškytė]. - Kaunas : Europa, 1994 (Vilnius : Spauda). - 141 p.

Erkiulio Puaro Kalėdos : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Kazys Pečiulis]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2007 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 235 p.

Faraonų kapo paslaptis : nuotykių apsakymai / iš rusų k. vertė Vyt. Venclova ; dailininkas V. Neimantas. - Kaunas : Orientas, 1991 (Vilnius : SLVS).

Ir tada nebeliko nei vieno : dešimt indėniukų : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Pajarskienė]. - Vilnius : Sirokas, 2003 (Vilnius : Vilniaus sp.). – 215 p.

Išsiskyrėme pavasarį : romanas / Agatha Christie arba Mary Westmacott ; iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Logotipas). - 199 p.

Jie atvyko į Bagdadą : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė, Neringa Jančiūtė, Inga Šereikienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, [2008] (Kaunas : Mažoji poligrafija, 2007). – 237  p.

Juoda kava : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2012] (Kaunas : Spindulio sp.). - 201 p.

Kalėdų pudingas : [apsakymai] / [iš anglų kalbos vertė: Rasa Kirvaitytė]. - Vilnius : Sirokas, 1998. - 257 p.

Karibų paslaptis : [romanas] / [iš rusų kalbos vertė Genovaitė Gudonienė]. - Vilnius : Žuvėdra, 1997. - 159 p.

Katė tarp balandžių : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė]. - Vilnius : Sirokas, 2002 (Vilnius : Standartų sp.). – 231  p.

Keleivis į Frankfurtą : ekstravagantiškas kūrinys / [iš anglų kalbos vertė Renata Dubauskienė]. - Vilnius : Sirokas, 1999 (Vilnius : Standartų sp.). - 246 p.

Kodėl nepaprašė Evans? : [romanas] /; [iš anglų kalbos vertė Virginija Rimkutė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, [2008] (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 220 p.

Kortas ant stalo : romanas / [iš rusų kalbos vertė Kazys Pečiulis]. - Kaunas : Europa, 1994. - 190 p.

Kreivas nameliūkštis : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Petras Dambrauskas]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2013] ([Gargždai (Klaipėdos r.)] : Print-it). - 253 p.

Kukmedžių trobelė : romanas / [vertė J. Lingys]. - Kaunas : Vasaris, 1997 (Vilnius : Spauda). - 174 p.

Laikrodžiai / [iš anglų kalbos vertė Irma Gocentienė]. - Vilnius : Sirokas, 1999 (Vilnius : Ergos sp.). – 249 p.

Lavonas bibliotekoje : [romanas].- Vilnius : Sirokas, 2003 (Vilnius : Standartų sp.). - 207 p.

Lemties vartai : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2013] ([Gargždai (Klaipėdos r.)] : Print-it). – 287  p.

Listerdeilo paslaptis : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2012] (Kaunas : Spindulio sp.). – 263  p.

Liūdnasis kiparisas : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2009 (Vilnius : Spauda). - 223 p.

Lordo Edžvero mirtis : [romanas] . - Vilnius : Sirokas, 2002 (Vilnius : Standartų sp.). – 234  p.

"Mėlynojo traukinio" paslaptis : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2007 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 237 p.

Mieganti žmogžudystė : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2008 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 206 p.

Mirti niekas nenori : romanas / [į lietuvių kalbą vertė Vladas Bubliauskas]. - Vilnius : [Žuvėdra, 1996]. - 167 p.

Mirtis "Varnų lizde" : (trijų veiksmų drama) : romanas / vertė Kazys Pečiulis ; [iliustracijos Viktoro Budajevo]. - Kaunas : Europa, 1992 (Vilnius : Spauda). - 175 p.

Mirtis ant Nilo /

iš anglų kalbos vertė Rasa Kirvaitytė. - [Vilnius] : Lietuvos rytas ; Madrid : Mediasat Group, [2006]. - 222 p.

Mirtis debesyse : romanas / vertė Kazys Pečiulis. - Kaunas : Europa, 1992 (Kaunas : Aušra). - 159 p.

Mirtis šampano taurėje ; Lordo Edvero mirtis : [romanai] / [vertėjas K. Pečiulis ; dailininkas V. Berezniovas]. - Kaunas : Europa, 1994 (Aušra). - 365 p.

Misis Makginti mirė : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2007 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 221 p.

Moteris sarkofage : romanas / [iš anglų kalbos vertė Audrius Navickas]. - Vilnius : Poli, 1997 (Vilnius : Spauda). - 208 p.

N ar M? : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė]. - Vilnius : Sirokas, 1999 (Vilnius : Standartų sp.). - 226 p.

Nebylus liudytojas : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group], [2014] ([Vilnius] : BALTO print). - 317 p.

Nekaltojo kankinimas : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas [i.e. Vilniaus spaustuvė], 2004 (Vilnius : Vilniaus sp.). – 228 p.

Nesibaigianti naktis : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lidija Budinienė]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2013] (Kaunas : Spindulio sp.). – 239  p.

Nežinoma linkme : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2007 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 221 p.

Nusikaltimo bendrininkai : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Irma Goštautaitė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). – 236  p.

Nutrūkusios sagties paslaptis : romanas / iš rusų k. vertė J. Jašinskienė. - Gargždai (Klaipėdos raj.) : Tvanksta, 1995 (Kaunas : Spindulys). - 331 p.

Palšas žirgas : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė]. - Vilnius : Sirokas, 1999 (Vilnius : Standartų sp.). - 229 p.

Pasimatymas su mirtimi : [romanas] / iš rusų kalbos vertė Gintaras Navickas. - Vilnius : Žuvėdra, 1996 (Kaunas : Aušra). - 149 p.

Paskelbta žmogžudystė : romanas / [į lietuvių kalbą vertė Vladas Bubliauskas]. - Vilnius : Žuvėdra, 1997. - 143 p.

Paskyrimo vieta nežinoma : romanai ir apysaka /; [iš rusų kalbos vertė Kazys Pečiulis]. - Kaunas : Europa, 1994 (Vilnius : Spauda). – 334  p

Paslaptingas atsitikimas Stailze : [romanas] / [vertė Vladas Bubliauskas]. - Vilnius : Židinys, 1992 (Vilnius : Spauda). - 159 p.

 

Paslaptingasis misteris Kvinas : [apsakymai] / [iš anglų kalbos vertė Rasa Kirvaitytė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). – 274  p.

Pavojus Endhauze : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). - 236 p.

Penki paršiukai : romanas / [iš anglų k. vertė K. Pečiulis]. - Kaunas : Europa, 1994 (Vilnius : Spauda). - 188  p.

Permaininga sėkmė : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2008 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 210 p.

Perskilęs veidrodis : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Rasa Kirvaitytė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). - 236 p.

Po laidotuvių : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Praurimė Lidija Budinienė]. - Vilnius : Sirokas, 1998 (Vilnius : Ergos sp.). - 259 p.

Pradžios link : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Virginija Rimkutė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2006 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 206 p.

Putojantis cianidas : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2006 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 222 p.

Rodžero Ekroido nužudymas : romanas / vertė K.Pečiulis. - Vilnius : Židinys, 1991 (Vilnius : Spauda). - 156 p.

Rugiai kišenėje : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2006 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 206 p.

Spragtelėjus pirštais : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2010] (Kaunas : Aušra). - 295 p.

"Sudužo veidrodis skambėdamas…" : romanas / [iš rusų kalbos vertė V. Bubliauskas]. - Kaunas : Europa, 1994 (Vilnius : Spauda). - 205 p

Susitikimas su mirtimi : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Rasa Kirvaitytė]. - Vilnius : Sirokas, 2001 (Vilnius : Standartų sp.). - 235 p.

Tai daroma su veidrodžiais : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė]. - Vilnius : Sirokas, [2005] (Vilnius : Standartų sp.). - 203 p.

Tiria Parkeris Painas : [apsakymai] / Agata Kristi ; [iš anglų kalbos vertė Praurimė Lidija Budinienė]. - Vilnius : Sirokas, 2001 (Vilnius : Standartų sp.). - 235 p.

Trečioji mergina : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Rasa Kirvaitytė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). - 237 p.

Trylika galvosūkių : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Birutė Voverienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2009 (Vilnius : Spauda). - 221 p.

Trylika prie pietų stalo : romanas / iš anglų k. vertė Danutė-Regina Samsonienė. - Vilnius : Poli, 1994 (Spauda). - 206 p.

Uždanga: paskutinė Puaro byla : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2009] (Kaunas : "Arx Baltica" spaudos namai). – 253  p

Viens, du, užsek man batus : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Rasa Kirvaitytė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). – 236 p.

Vienu pirštu : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, 2007 (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 221 p.

"Žydrojo traukinio" paslaptis ; Sitafordo mįslė : detektyviniai romanai / [iš rusų kalbos vertė A. Degutis]. - Kaunas : Tyrai, 1997. - 380 p.

Žmogus rudu kostiumu : romanas / iš anglų k. vertė A. Gobienė. - Vilnius : Žaltvykslė, 1994. - 252 p.

Žmogžudystė golfo lauke : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Virginija Rimkutė]. - Vilnius : Sirokas Publishing, [2008] (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 211 p.

Žmogžudystė Kale traukinyje : [romanas] / vertė Danguolė Kuisienė. - 2-asis fotogr. leid. - Vilnius : Židinys, 1990 (Vilnius : Spauda). - 203 p.

Žmogžudystė klebonijoje : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Pajarskienė]. - Vilnius : Sirokas, 2000 (Vilnius : Ergos sp.). - 238 p.

Žmogžudystė kotedže : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Jonas Sipulis]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2010] (Kaunas : Spindulio sp.). - 325 p.

Žmogžudystė Mesopotamijoje : romanas / [iš anglų k. vertė Z. Marienė]. - Vilnius : Vaga, 1992 (Vilnius : Spauda). - 173 p.

Žmogžudystė per Kalėdas : romanas / [iš anglų kalbos vertė K. Pečiulis]. - Kaunas : Europa, 1995 (Vilnius : Spauda). - 190 p.

Žmogžudystė Rytų eksprese : [romanas] / [iš anglų kalbos vertė Lina Bucevičienė]. - [Vilnius] : Sirokas [i.e. FNS Group, 2013] ([Gargždai (Klaipėdos r.)] : Print-it). - 285 p.

Žmogžudystę tiria Erkiulis Puaro : romanai / [iš rusų k. vertė K. Pečiulis]. - Kaunas : Europa, 1995 (Vilnius : Spauda). - 315 p.

Turinys: Žmogžudystė "Karnako" garlaivyje. Susitikimas su mirtimi

Žudyti lengva : [romanas] / vertė Rasa Praninskienė. - Vilnius : Židinys, 1994 (Vilnius : Spauda). - 144 p

4.50 iš Padingtono   Vilnius : Sirokas, 2002 (Vilnius : Standartų sp.). - 225 p.