O štai sveikinimosi papročiai, išreiškiami ne tik žodžiais (apie juos rašėme ankstesniais metais) skirtingose pasaulio šalyse - gali būti labai nesuprantami kitoms tautoms.
Taigi:
 |
| Princesė Eugenie reveransu sveikina močiutę - Anglijos karalienę Elžbietą. Vyrai tik nusilenkia |
- Europiečiai dažniausiai spaudžia ranką. Šis gestas pripažįstamas ir tarptautiniame protokole. O jo kilmė - seniausiais laikais susitikę du vyrai ištiesdavo vienas kitam rankas atvirais delnais parodydami kad neturi ginklų. Antikos laikais vyrai imdavo vienas kitą už alkūnių ir delnu braukdavo ranką iki pat kito vyro riešo – taip buvo tikrinama, ar pašnekovas savo rankovėje neslepia durklo. Tas pats siekis suformavo ir iki mūsų laikų atkeliavusį įprotį kratyti ranką to, su kuriuo sveikinamasi – taip buvo bandoma iškratyti iš pašnekovo rankovės likusius ginklus.
- Seniausias labai pagarbus pasveikinimas - reveransas. Tiesa, jis atliekamas tik moterų ir šiuo metu labiau žinomas kaip scenos nusilenkimas. Išskyrus, žinoma, karališkuosius rūmus, kur iki šiol reveransas atliekamas, sveikinantis su karaliumi ar karaliene, netgi jei tai nuosavas tėvas ar močiutė. Specialus protokolas netgi nurodo, kada ir kas kam turi nusilenkti ar padaryti reveransą.
- Prancūzai sveikinasi "skruostas prie skruosto". Šis pasisveikinimas, vadinamas akoladė, anksčiau buvo iškilmingas apkabinimas per priėmimo į riterių ordiną ceremonija. Paprastai taip sveikinasi tik bičiuliai, tuo tarpu Ispanijoje ir Pietų Amerikoje taip sveikinasi ir pirmąkart matomi žmonės.
 |
| Jacques Chirac (Prancūzijos prezidentas) bučiuoja Angelos Merkel ranką |
- Moters rankos bučiavimas - lietuviams retenybė, tuo tarpu Lenkijoje apie 80 proc. oficialių sveikinimų baigiasi šiuo gestu. Tiesa, tarptautiniuose diplomatiniuose susitikimuose irgi galima pamatyti, ypač "senojoje gvardijoje"
JAV prezidentas B. Obama sveikinasi
su Japonijos imperatoriumi Akihito. Europietiškai - spaudžia ranką
ir japoniškai tuo pat metu - lenkiasi 45 laipsnių kampuJaponijoje norint pasisveikinti, atsisveikinti ar padėkoti nusilenkiama. Neoficialiausias nusilenkimas – 15 laipsnių kampu. Sutikti klientus ar padėkoti verslo partneriams nusilenkiama 30 laipsnių. O formalaus nusilenkimo metu norint išreikšti didelę pagarbą, dėkingumą ar atsiprašymą, lenkiamasi 45 laipsnių kampu, žiūrint į savo kojas. Lenkiantis kojos ir rankų pirštai turėtų būti suglausti, ne tik galva, bet ir visa viršutinė kūno dalis turėtų judėti į priekį.
- Indai sveikindamiesi sudeda delnus prieš save. Pasisveikinimas vadinamas "namaste" - "dieviška manyje sveikina ir susijungia su dieviška tavyje"
 |
| Namaste sveikinimas |
- Dar keisčiau sveikinasi maoriai - trinasi nosimi. Pagerbiant tautą, svetimšaliai sveikinasi taip pat.
 |
| Velso princesė, būsima Anglijos karalienė, sveikinasi su maoriais |
 |
| Jonas Valančiūnas "duoda penkis" |
- Šiuolaikiniai sportininkai dažnai pasveikina vieni kitus sumušdami aukštyn ištiestas rankas "duok penkis". Enciklopedijos šį gestą kildina iš II pasaulinio karo JAV juodaodžių kareivių pasisveikinimo ženklo, tuo tarpu sportininkai - iš amerikietiškojo futbolo žaidėjų Dusty Baker ir Glenn Burke sveikinimosi. Dabar šis gestas populiarus viso pasaulio sporte.
- Lietuvių etiketas - beveik visai europietiškas. Skaitymui - straipsnis iš žurnalo "Liaudies kultūra" apie lietuvišką etiketą ir jo kaitąLapinskienė, AndželikaKaimynų tarpusavio santykiai bei liaudies etiketas XX a. Dzūkijos kaimo kasdienybėje / Andželika Lapinskienė. – Santr. angl. – Bibliogr.: 141 pavad. // Liaudies kultūra. – ISSN 0236-0551. – 2004, Nr. 1, p. 12-21.Kaimynų tarpusavio santykiai bei liaudies etiketas XX a. Dzūkijos kaimo kasdienybėjeKasdienę žmogaus gyvenseną, jos turinį sudaro prasmingos veiklos būdų, formų visuma ir įvairovė. Bendravimas taip pat yra veikla. Bendravimo procese kiekvienas individas pažįsta save: susiformuoja jo asmenybė, vertybinės orientacijos, nuostatos, elgesio stereotipai. Bendraujant užmezgami ir ryšiai su kitais, vyksta žmonių tarpusavio mainai informacija, jausmais, patirtimi, dėmesiu, pagarbos ženklais ir t.t. Tačiau ne visa, kas vyksta bendraujant, yra vienodai prasminga ir vertinga: „Pagrindinė žmonių bendravimo kultūros gairė - palaikyti, saugoti tokius tarpusavio santykius, elgsenos būdus, kurie atitinka žmoniškumo kriterijus" Šiuo atveju reikšmingas etiketo vaidmuo. Etiketas normina žmonių elgesį, reguliuoja jų abipusius santykius, puoselėja tų santykių idealą pasiremdamas per šimtmečius papročių ir tradicijų suformuotomis nerašytomis elgesio taisyklėmis.Dabar žmonių tarpusavio santykius sąlygoja kasdien vis didėjantys gyvenimo tempai. Be to, pasak L. Dumont, „moderniojoje ideologijoje į žmonių santykius žiūrima visai kitu - santykių su daiktais požiūriu". Tai rodo, kad žmonių bendravime prioritetas skiriamas ne dvasinėms, o materialinėms ar utilitarinėms vertybėms, dėl to vis labiau juntama dorovinio bendravimo kultūros stoka. Kita vertus, modernizacija nėra tolygus procesas. Skirtumai galimi ne tik skirtingų kultūrų visuomenėse, bet ir mažuose regionuose. Šiuo atveju modernizacija Dzūkijos etnografiniame regione savo eiga išsiskiria iš kitų Lietuvos etnografinių kraštų. Čia ji vyko lėčiau. Tai sąlygojo keli veiksniai:1) Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte kaimai į vienkiemius skirstyti neintensyviai (1919-1939m.);2) dėl prastos kokybės žemės Lenkijos neokupuotose Dzūkijos dalyse neintensyviai vykdyta agrarinė reforma (1922 m.).Pasak A. Vyšniauskaitės, dar „XX a. viduryje Dzūkijoje daugiausia buvo į vienkiemius neišskirstytų kaimų. Tokiose gyvenvietėse atskiros sodybos savininkas buvo labai glaudžiai susijęs su kaimynais buities, lauko ar kitų darbų atžvilgiu. Be to, čia buvo palanki terpė vešėti iš tolimiausios praeities per kartų kartas atėjusiems papročiams ir tradicijoms". Ne išimtis buvo ir moralė, kasdienio elgesio taisyklės, jomis paremtas kaimo žmonių bendravimas. Tačiau XX a. vidurys Lietuvoje reikšmingas ir kaip lūžio, klasikinės tradicijos traukimosi iš gyvenimo bei naujų išbandymų: sovietizacijos, vėliau atgimimo, nepriklausomybės atgavimo ir demokratijos procesų laikotarpis. Visa tai verčia susimąstyti, ar XX a. pirmojoje pusėje Dzūkijos kaimuose vyravusios kasdienio elgesio taisyklės ir jomis paremti bendravimo papročiai išliko XX a. pabaigoje? Todėl šiame straipsnyje ne tik bandysime panagrinėti žmonių tarpusavio santykių problemą, bet ir sieksime patikrinti tradicinės kultūros liaudies etiketo stabilumą XX a. Dzūkijos kaimo kasdieniame gyvenime. Tikslui pasiekti autorės keliami šie uždaviniai: 1) išanalizuoti kaimynų tarpusavio santykius, jų sugyvenimo ir elgesio normas (savitarpio pagalbą, skolinimąsi, vai-šinimąsi, vakarojimą ir kt); 2) išskirti pagrindines etiketo formules ir atskleisti jų vartoseną kaimynams bendraujant verbaliniu ir neverbaliniu būdu; 3) apžvelgti kaimynų konfliktus, visuomenės požiūrį į jų sukėlėjus; 4) atskleisti liaudies etiketo ir bendravimo papročių raidą XX a. Dzūkijos kaimo kultūroje.Pagrindinis šio darbo šaltinis - autorės studentams padedant 2002-2003 m. etnografinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga apie liaudies etiketą ir kaimo žmonių tarpusavio santykius Dzūkijos etnografiniame regione*. Ekspedicijose buvo apklausti 62 pateikėjai. 29 proc. surinktos empirinės medžiagos sudaro studentų atlikti lauko tyrimai, 71 proc. - pačios autorės. Daugiausia vertingos informacijos apie XX a. pr. - XX a. pab. žmonių bendravimą, paremtą elgesio taisyklių laikymusi ar jų pažeidimu, pateikė respondentai, gimę XX a. antrajame - ketvirtajame dešimtmetyje. Kita vertus, pateiktų empirinių duomenų kiekybe bei kokybe neišsiskiria ir informatoriai, gimę* Surinkta empirinė medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros archyve, byla Nr. 672; 674 (toliau žr.: VDU EAb. 672; 674). Tyrimas atliktas pagal autorės sudaryto klausimyno „Liaudies etiketas Lietuvos kaime XX a. 3-10 dešimtmečiais" skyrius „Kalbos etiketas" ir „Kaimynų tarpusavio santykiai".1940-1982 metais. Pastarieji pasakoja apie Dzūkijos etnografinio regiono kaimynų bendravimo papročius, liaudies etiketo tradicijas ir jų inovacijas sovietmečiu bei dešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo (1990 m.). Pagal lytį 31 proc. pateikėjų sudaro vyrai, o 69 proc. - moterys.Straipsnyje remiamasi ir publikuotų etnografinių aprašymų bei tyrinėjimų medžiaga. Tačiau pažymėtina, kad šioje medžiagoje daugiausia informacijos užfiksuota apie XX a. pirmosios pusės Dzūkijos kaimo liaudies etiketą, kaimynų bendravimo papročius. XX a. antrosios pusės Dzūkijos etnografinio regiono kaimynų tarpusavio santykiams atskleisti ir liaudies etiketo ypatumams pažinti randame tik keletą etnologinio pobūdžio publikacijų. Šiuo atveju labai reikšminga knyga „Lietuvių etnografijos bruožai". Joje mūsų nagrinėjama tema daugiausia vertingos medžiagos pateikia A. Vyšniauskaitė. Autorė plačiai ir išsamiai nagrinėja XX a. pirmosios pusės visos Lietuvos, taip pat ir Dzūkijos etnografinio regiono, kaimynų bendravimo tradicijas: talkas, savitarpio pagalbą atsitikus ne-laimei, vaišingumą, šeimos bei kalendorinių švenčių šventimą; taip pat apžvelgia naujų bendravimo papročių formavimąsi sovietmečiu. Užuominų apie kaimynų tarpusavio santykius XX a. pradžioje esti ir monografijoje „Merkinė". Joje A. Vyšniauskaitė mini Varėnos r. kaimynų nesusipratimus, kilusius dėl paukščių ar gyvulių padarytos žalos pasėliams, javams. Šiuos reiškinius autorė nagrinėja ir kituose darbuose. XX a. pirmosios pusės merkiniškių tarpusavio santykius, paremtus elgesio taisyklių laikymusi, aptaria ir P. Pečiūra. Dėl gyvulių padarytos žalos iškilusius kaimynų ginčus, būdus jiems spręsti bei kitas kaimynų bendravimo tradicijas XX a. pirmojoje pusėje Dzūkijos kaime išsamiai aprašė ir V. Ulčinskas, J. Mardosa, V. Galvenas, N. Marcinkevičienė. Tradicinės dzūkų kaimo bendruomenės elgesį su dorovės normų pažeidėjais aprašo P. Juozapavičius bei V. Mačiekus.Kitas svarbus leidinys, atskleidžiantis ne tik XX a. pradžios, bet ir jo pabaigos Dzūkijos kaimo žmonių tarpusavio santykius, - tai V. Lankininko veikalas „Iš Nemunaičio praeities". Jame apžvelgiami Nemunaičio miestelio (Alytaus r.) ir jo apylinkės kaimynų konfliktai bei jų sprendimo būdai. Be to, minimi vakarojimai, savitarpio pagalbos tradicijos nelaimės atveju, kaimynų skolinimosi, dalijimosi skerstuvėmis paprotys. Mūsų nagrinėjama tema vertas dėmesio autoriaus pastebėjimas, kad kolūkio laikais žmonių bendravimas Nemunaityje kito. Anot autoriaus, „XX a. 6-8 dešimtmetyje pavaišinti svečią iš servizo indų tapo garbės reikalu; retai kur kabojo šventieji paveikslai, juos pakeitė pasaulietiški, todėl pamažu buvo užmirštas sveikinimosi nukėlus kepurę troboje paprotys". Mūsų nagrinėjama tema reikšmingas ir V. Baltrušaičio tyrimas, atliktas Dubičių ir Kaniavos apylinkėse (Varėnos r.). Pasak autoriaus, šių apylinkių gyventojai XIX a. pab. - XX a. pr. buvo „svetingi, paprasti ir nuoširdūs žmonės. Čia kiekvienas asmuo buvo gerbiamas už jo asmenines savybes, sugebėjimus ir darbštumą". Daroma prielaida, kad tokiems žmonių tarpusavio santykiams susiformuoti turėjo įtakos materialiniai nepritekliai dėl smėlingos žemės, kuriuos šių apylinkių gyventojai stengėsi kompensuoti dvasiniais turtais. Šias XX a. pirmosios pusės dzūkų vertybes pastebi ir A. Šukienė. Apie dzūkų būdą, kai kuriuos jų elgesio stereotipus, sutinkamus ir XX a. antrojoje pusėje, rašo ir P. Kalnius. Dzūkiškų liaudies etiketo bruožų, jais grindžiamų kaimynų tarpusavio santykių įvairiais metais ir įvariose vietose išspausdintose prisiminimų knygose šiek tiek pateikia ir R. Sabaliauskienė, J. Miškinis bei A. Subačius.Negalime nepaminėti ir dzūkų kalbos etiketo tyrinėjimų. Mūsų nagrinėjama tema reikšmingi tautosakininko K. Grigo darbai. Prie jų priskirtinas itin vertingas jo sudarytas „Lietuvių tautosakos" penktasis tomas. Jame randame XX a. pr. bei vėlesnio laikotarpio visų etnografinių regionų linkėjimų, dėkojimų ir sveikinimų. Ten esti ir keiksmažodžių, kurie, autoriaus požiūriu, turi didelės meninės vertės. Šiek tiek etiketo formulių, vartojamų valgant XX a. pr. Varėnos r., pateikia ir E. Čiapaitė-Mickienė. Kalbos etiketo atžvilgiu didelio dėmesio verti ir B. Jasiūnaitės straipsniai, kuriuose autorė išsamiai aptaria XX a. pr. valstiečių tradicinius gero linkėjimus dirbančiam ir valgančiam žmogui. Šie stereotipiniai posakiai, sakomi kasdieniniais valstiečio gyvenimo momentais ir ypatingomis progomis, verti ne tik etnologo, bet ir lingvisto susidomėjimo.Kaimynų kalbos etiketasPasisveikinimas. Sociologų P. L. Berger ir T. Luckmann, analizavusių kasdienio gyvenimo tikrovę, teigimu, kasdienybės reiškiniai yra iš anksto suklasifikuoti pagal šablonus, kurie suteikia koordinates arba nustato tvarką, kaip individas turėtų elgtis kasdieniame gyvenime, kad šis įgytų prasmę. Prie tokių elgesio šablonų žmogaus kasdieniame gyvenime galime priskirti ir elgesio taisyklių laikymąsi.Iš atliktų etnografinių lauko tyrimų matyti, kad viena iš svarbiausių XX a. dzūkų kasdienio elgesio taisyklių - pasisveikinimas. Jis laikytas kiekvieno kaimo gyventojo pareiga. Ypač tai akivaizdu Dzūkijos kaimo kaimynams bendraujant XX a. pirmojoje pusėje. Antai, pamatę vienas kitą kieme ir suėję prie tvoros pasišnekėti ar užėję į vienas kito namus, ar susitikę kelyje, kaimynai vienas kitą palabindavo: „Garbė Jėzui Kristui! - Per amžius!". Kartais šį žodinį pasveikinimą pakeisdavo gestai. Vienas iš tokių neverbalinių kaimynų bendravimo ženklų - kepurės kilstelėjimas arba jos nukėlimas. Taip dažniausiai sveikinosi vyrai, būdami vienas nuo kito tolimu atstumu arba važiuodami kokia nors transporto priemone ir negalėdami arti prieiti. Šios pagarbos neretai susilaukdavo ir moteris/mergina.XX a. trečiajame dešimtmetyje greta minėto krikščioniško Dievo pagarbinimo tarp artimiau bendraujančių kaimynų buvo sutinkami ir kitokie pasisveikinimo žodžiai: „Sveikas", „Gerą/ Labą dieną (rytą ar vakarą)". Pabrėžtina, kad pastarieji pasisveikinimo žodžiai iki XX a. vidurio dzūkų nebuvo itin mėgstami? Kai kurie Nemunaičio (Alytaus r.) gyventojai teigia, „kad geros ar labos dienos sveikinantis buvo dažniau linkima ne kaimynui, o kitataučiui: rusui arba žydui". Tačiau XX a. viduryje Dzūkijos kaime „Labas" pamažu tapo visuotinu sveikinimosi žodžiu ir išliko iki XXI a. pradžios. Juo sveikinosi ne tik kaimynai, bet ir pažįstami, draugai, giminės. „Labas" tapus įprastiniu reiškiniu, krikščioniškas Dievo pagarbinimas sveikinantis vartotas rečiau, t.y. taip sveikintasi tik susitikus pagyvenusį, religingą kaimyną arba kunigą. Pokario metais ėmė nykti ir kepurės kilstelėjimo sveikinantis paprotys. Ypač tai paplito tarp jaunimo, vis labiau atsisakiusio dėvėti kepures. XX a. 6-8 dešimtmečiais dėl vykdytos sovietizacijos ir skleisto ateizmo krikščioniško pasisveikinimo „Garbė Jėzui Kristui" ir kepurės pakėlimo sveikinantis Dzūkijos kaimuose pamažu visai atsisakyta. Beje, šiuo laikotarpiu, ypač tarp jaunimo, paplito žargonas: „Zdarov", rečiau „Priviet". XX a. paskutiniais dešimtmečiais „Garbė Jėzui Kristui" dažniausiai buvo sakoma tik susitikus kunigą, nors Marcinkonių, Zervynų ir Šlaito kaimų (Varėnos r.) religingi, senatvės sulaukę kaimynai dar kartais prisimindavo šią senąją etiketo tradiciją. Kepurės kilstelėjimas sveikinantis taip pat liko gyvas tik senolių atmintyje. Pasak Punios (Alytaus r.) ar Marcinkonių (Varėnos r.) kaimo vietinių gyventojų, „tik seno kirpimo žmonės dabar eidami ar važiuodami pro šalį dar kartais pakelia kepurę".Nors XX a. Dzūkijos kaimuose ilgainiui žodinis sveikinimasis kito, tačiau sveikintis nebuvo vengiama. Atlikti empiriniai tyrimai rodo, kad XX a. Dzūkijos kaimuose susitikus kaimyną jį buvo stengiamasi pasveikinti ne tik vieną kartą tą pačią dieną, bet ir kelis ar daugiau kartų per dieną. Nors kai kurie kaimo gyventojai sakydavo: „Dieve, sergėk! Antrąkart sveikintis?! - Ne! Žiūri kaip į kvailį", tačiau atsirasdavo ne vienas, kuris, praeidamas pro šalį, maloniai kaimynui nusišypsodavo ir palydėdavo jį žvilgsniu arba pasveikindavo: „Va, ir vėl mes susitikom!", „Šiandien jau matėmės", „Dar kartą „Labas". Kiti dzūkai tvirtino, kad „su geru kaimynu susitikus ne tik buvo pasisveikinama antrąkart, bet ir buvo paspaudžiamą ranka, jam negailėta laiko persimesti vienu ar kitu žodžiu": „Kas geresnio?", „Kaip laikaisi?", „Kur eini?", „Tai jau grįžti?", „Kur buvai?" ar „Ką darei?" ir pan. Kai kurių pateikėjų nuomone, taip kaimynai tarpusavyje sveikinosi ir stengėsi vienas kitą užkalbinti iš „baisaus ciekavumo" (smalsumo). Kiti respondentai tokį elgesį bandė pagrįsti teiginiu: „Jei kas pamatys, kad nepasisveikinai, sakys - nemandagus". Tačiau dauguma dzūkų teigė, kad nors ir dešimt kartų susitiksi tą patį žmogų, vis tiek pasisveikinti turi". Šiuo at-veju net pyktis ne išimtis, nes nepadoru praeiti neparodžius žmogui jokio dėmesio. „O gal žmogus pamiršo, kad jau sveikinomės, neišgirdo", „nepastebėjo" „ar paprasčiausiai nepažino". Tačiau XX a. Dzūkijos kaime pasveikintas praeivis ar kaimynas ne visuomet atsakė tuo pačiu. Nors tai buvo retas reiškinys, bet šių mandagumo taisyklių pažeidėjų nė vienas doras, mandagus dzūkas netoleravo. Todėl iš jų dažnai nevengta pasišaipyti: „Va, gražiai išmokytas - praėjo kaip kiaulė", „...nė kriukt", „Ar nematei paršo/kiaulės/ bėgant/ su varpeliu pro šalį einančios?!", „Kiaulė praeina ir tai kriuktelna, o tu...". Be to, neretai mandagumo pažeidėją vadino: „kiaule", „kaimo Motiejumi", laikė: „pasipūtėliu", „čiudnu", „piktu žmogumi". Taigi kiekvieno individo savęs pateikimas kasdieniame gyvenime atsispindėjo jo paties elgesyje ir su-vokime, kaip kiti šį elgesį vertino bei elgėsi jo atžvilgiu. Remiantis empiriniais tyrimais, kitų netolerancija XX a. Dzūkijos kaime kartais individą paskatindavo koreguoti veiksmus su aplinkiniais. Antai kai kurie Zaunieriškių kaimo (Alytaus r.) kalbos etiketo taisyklių pažeidėjai, vos tik kas nors iš aplinkinių juos sugėdindavo, tuojau puldavo sveikintis.Atsisveikinimas. Kasdieniai darbai, rūpesčiai susitikusiems kaimynams neleisdavo ilgai šnekučiuotis. Reikėjo atsisveikinti ir skubėti darbus dirbti. Atlikti lauko tyrimai rodo, kad XX a. pirmojoje pusėje šiuo atveju dzūkai irgi vartojo formules, kurių vienas iš komponentų buvo žodis Dievas: „Sudiev", „Su Dievu". Neretai kaimynai atsisveikindavo ir vienas kitam palinkėdami: „Likit sveiki", „Labos/Geros nakties". Taip jie dažniausiai atsisveikindavo, jei atradę laisvo laiko buvo užsukę į svečius ir užsibūdavo iki vakaro.Minėti atsisveikinimo žodžiai Dzūkijos kaimuose buvo sutinkami ir XX a. antrojoje pusėje. Tuo laikotarpiu sumenkėjo formulės „Sudie(v)" vartojimas. Sovietmečiu šį krikščionišką atsisveikinimo žodį pakeitė frazė „Viso gero". Tarpukariu gimę dzūkai tvirtino, kad sovietinės priklausomybės metais jie „pasirinkdavo, kam sakyti „Sudie", o kam - „Viso gero". Anot kai kurių pateikėjų, „su savais, paprastais kaimiečiais buvo atsisveikinama krikščioniškai, o su dirbančiais įstaigoje, užimančiais aukštas pareigas ar priklausančiais komunistų partijai - pasaulietiškai". Tačiau šiuo atveju jie turėjo būti labai atidūs. Pateikėjas, g. 1923 m. Jurčiūnų kaime (Lazdijų r.), prisimena, kad kartą užteko tik klebonui pasakyti „Sudie" ir trumpai pasišnekėt, ir netrukus jį iškvietė saugumas ir liepė pasiaiškint". Kiti tvirtina, kad neapdairiai pavartota etiketo formulė sukeldavo pavojų netekti darbo. Todėl kai kurie išeities iš šios padėties ieškojo bandydami prisitaikyti. Kasdien vartojamos kalbos etiketo formulės tam buvo tinkama priemonė. Šį faktą patvirtina ir J. A. Krištopaitis, tyrinėjęs lietuvių visuomenės elgesį sovietmečiu. Autoriaus pastebėjimu, „konformizmas - tai esminis egzistencijos būdas, suteikęs galimybes susikurti patogesnes gyvenimo sąlygas, plėtoti individualias intelektines galias ir kurti civilizacijos vertybes bei kultūros bendravimo tradicijas". Pokario metais gimusiai kartai sveikinantis ar atsisveikinant imtis konformisto vaidmens nereikėjo, nes, pasak kai kurių respondentų, „tarybiniais metais taip sveikintis jiems liepė mokytojai ir kai kam net tėvai". XX a. 9-10 dešimtmečiais „Sudie(v)" vartojimas vyresniosios kartos dzūkų lūpose vėl atgijo, tačiau frazės „Viso gero" irgi neatsisakyta. Be to, tarp jaunimo buvo populiarios ir kitos atsisveikinimo formulės: „Viso!", „Ate!", „Iki!", „Iki pasimatymo/rytojaus!", „Iki greito!", „Kol kas!", „Čiau!", „Nu, davai!". Neretai girdėjosi ir „Bai!". Šis atsisveikinimo žodis rodo, kad XX a. pab. - XXI a. pr. Dzūkijos kaime, kaip ir visoje Lietuvoje, ne tik vyravo skoliniai iš rusų kalbos, bet pamažu atėjo anglybės. Todėl ne veltui sakoma: „Rusenom, rusenom, kol suanglėjom". L. Grumadienės nuomone, anglų kalbos plitimo šaltinis visoje Lietuvoje XXI a. pr. - vakarietiška, jaunimo mėgstama pop muzika, prasidėjusi kompiuterizacija bei aptarnavimo, ryšių srityje reikalingas užsienio kalbos mokėjimas.Linkėjimai dirbančiajam. Per ilgus šimtmečius papročių ir tradicijų suformuotų ir įsigalėjusių kasdienio elgesio taisyklių dzūkai laikėsi ir sutikę dirbantį kaimyną. Tuomet jam buvo šūktelėjama: „Padėk, Dieve!", o šis atsakydavo „Dėkui!" arba „Ačiū!". Toks reiškinys XX a. Dzūkijos kai-me taip pat buvo plačiai paplitęs iki Antrojo pasaulinio karo. Anot folkloro tyrinėtojo K. Grigo, šis linkėjimas -„tai dėmesingumo artimui, kilnių jausmų raiškos būdas, šimtmečiais mūsų protėvių puoselėto etiketo sampratos vaisius". Autorius teigia, kad „XX a. pr. - vid. „Padėk, Dieve!" laikytas grynai katalikiška norma - Dievo garbinimu, bet dar neįsigalėjus krikščionybei Lietuvoje tikėta ir jo didele magine galia - palengvės darbas, pagerės rezultatas". Tačiau nepaisant didelės reikšmės, kuri būdavo priskiriama Dievo pagalbos linkėjimui, XX a. pirmojoje pusėje šia etiketo formule dzūkai neretai pasinaudodavo juokaudami. Pavyzdžiui, į linkėjimą „Padėk, Dieve!" dirbančiajam atsakius „Ačiū Dievui!" linkėjusysis pasišaipydavęs: „Tai dirbi ne sau, o Dievui?". Kartais vietoj padėkos už linkėjimą dzūkai vienas kitam atsakydavę žodžių žaidimu: „Jei pasidėjai, tai pasiimk". Kitais atvejais tam, kuris linkėdavo, buvo prikišama: „Prašom padėc", „Dviese lengviau. Ateik ir padėk", „Kas tau Dievas - piemuo, kad turi padėc", „O pati ar negali?!", „Ačiū Dievui, bet ne tinginiui" ir pan. Šie atsakymai rodo, kad ne tik abejingai buvo žiūrima į etiketo reikalavimą, bet iš dalies ir parodoma, kad netikima šio tikėjimo lemtingumu.XX a. viduryje, ypač pokario dešimtmečiais, linkėjimą „Padėk, Dieve!", kaip ir pasveikinimą „Garbė Jėzui Kristui", pradėta vartoti rečiau. Sparčiai jis pradėjo nykti kolektyvizacijos laikotarpiu, kuomet jo atsisakyti dzūkus skatino visoje Lietuvoje išplėsta ateistinė propaganda bei nerašyta, bet įsigalėjusi bendravimo normų ideologizacija. Paprastai sovietmečiu Dzūkijos kaime dirbančiajam buvo palinkima „Labos dienos (ryto, vakaro)" arba „Sėkmės darbe". Ilgainiui tai tapo įpročiu. XX a. pab. palinkėjimas „Padėk, Dieve!" jaunimo dar kartais buvo girdimas iš vyresniosios kartos. Tačiau Žaunieriškių kaimo (Alytaus r.) gyventojos (g. 1960 m.) pastebėjimu, jaunimas šio palinkėjimo reikšmės nebesuprato, nes dažnai vietoj padėkos žodžio „Ačiū" ar „Dėkui" ironiškai pridurdavo: „Š... po nosim", „Šaukštą po užpakaliu", „Plytą po galva". O tai tik dar labiau menkino liaudies kalbos etiketo tradicijas, trynė jas iš žmonių atminties.Linkėjimai valgančiajam. XX a. kasdienėje Dzūkijos kaimo buityje nusistovėjusios elgesio normos reikalavo laikytis ir svetingumo papročių. Kaimynystėje gyventi ir nors retkarčiais neužeiti į svečius - nemandagu. Ne veltui prigijęs posakis: „Geri tie namai, kuriuose žmonės lankosi". Dažniausiai kaimynai vienas pas kitą užsukdavo su reikalu. Tuomet buvo įprasta kaimyną „kad ir lašiniais nuo lentukės, ale vis tiek pavaišinti". Ypač taip buvo elgiamiasi, jei kaimynas, atėjęs į svečius, šeimyną rasdavo valgančią. Pasak etnologo P. Kalniaus, Lietuvos regioninių grupių stereotipų sistemoje dzūkų vaišingumas akcentuotinas visais laikais.XX a. nerašytos etiketo taisyklės reikalavo, kad užėjęs kaimynas valgančiuosius pasveikintų. Kalbos etiketo tyrinėtojos B. Jasiūnaitės pastebėjimu, XX a. pr. - vid. dzūkų pasisveikinimuose su valgančiaisiais buvo atsižvelgiama į svečio atėjimo momentą. Pavyzdžiui, Varėnos r., jei kaimynas ateidavo prieš pat valgant arba vos pradėjus valgyti, buvo sakoma: „O, tai dar mano uošvė stipri!", įpusėjus ar visai baigiant valgyti - „O, tai jau mano uošvė greit mirs!" Iš mūsų atliktų etnografinių lauko tyrimų matyti, kad XX a. pirmojoje pusėje Dzūkijos kaime valgantiesiems buvo sakoma: „Sotink, Dieve!" arba „Skalsink, Dieve!". Į tokį palinkėjimą valgantysis atsakydavo: „Ačiū!" arba „Dėkui per amžius!" ir palinkėjusįjį pakviesdavo prie stalo: „Prašom!", „Prašom prie stalo!". Tokia kvietimo forma Dzūkijos kaime, kaip ir visoje Lietuvoje, išliko iki XX a. pab. Tačiau soties ar skalsos linkėjimai valgantiesiems nuo XX a. antrosios pusės užleido vietą sovietmečiu paplitusioms ir iki XXI a. pr. egzistuojančioms frazėms: „Gero apetito!", „Skanaus!". Apskritai XX a. Pietų Lietuvos etiketas reikalavo, kad kviečiamas svečias neskubėtų valgyti, iš pradžių mandagiai atsikalbinėtų: „Ačiū, aš jau pavalgęs", „Mes jau pasivėlavę (jau po pietų)". Tačiau visiškai nevalgyti - nepadoru. Anot pateikėjos, gyvenančios Punioje, toks elgesys - „nepagarba šeimininkei". Sėstis prie stalo nekviestam taip pat nemandagu. Todėl Dzūkijos kaimo gyventojai atėjusį svečią nuolat ragino valgyti, ir nė vienas nepuolė prie maiste, jei nebuvo prašomas. Etnologės A. Vyšniauskaitė! pastebėjimu, raginimas kaip sudėtinė vaišių ritualo dalis XX a. buvo plačiai paplitęs reiškinys visoje Lietuvoje. Vaišės be raginimo laikytos nenusisekusiomis, dažnai apibūdintos posakiu: „Visko, visko buvo, tik raginimo nebuvo".Kaimynų sugyvenimo ir elgesio normosVaišinimasis. Prie kaimynų vaišių ritualo priskirtinas ir vaišinimosi skerstuvėmis paprotys. Pateikėjai prisimena, kad „anksčiau, papjovus kiaulę artimiausi kaimynai susėsdavo prie vieno stalo paragauti šviežios mėsos. Išleisdama svečius, šeimininkė dar įdėdavusi skerstuvių parsinešti į namus". Neretai kaimynai susieidavę pasivaišinti kasmetinėmis Kalėdų, Velykų arba kitų kalendorinių ar gyvenimo ciklo (vestuvių, gimtuvių, laidotuvių), švenčių dienomis. Pasak J. Mardosos, XX a. pirmojoje pusėje „Lazdijų raj. kaimynai pasivaišinti sueidavo ir po kaimo mišių, kuriose dalyvavimas buvo puiki galimybė kaimynams neformaliai pabendrauti. Sudėtines vaišes surengdavo ir Dzūkijos kaimo jaunimas. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo ne visada saiką jaunimas ir vyresni žmonės išlaikydavo vaišių metu. Todėl šios vaišės XX a. šeštajame dešimtmetyje ėmė nykti". Apskritai XX a. pab. - XXI a. pr. visi aptartieji vaišinimosi papročiai jau buvo beveik nunykę. Antai Zervynose (Varėnos r.) gyvenanti pateikėja teigia, kad minėtu laikotarpiu „pasivaišinti skerstuvėmis ar dažniausiai įvairių švenčių (Naujųjų metų, Velykų, gimtadienio, giminių pasisvečiavimo) maisto likučiais susirenka tik „senojo" kaimo, esančio iki tilto, kaimynės. Už tilto - „naujas" kaimas. Ten gyvenimas kitoks: žmonės šaltesni, užsidarę, kiekvienas gyvena kas sau". Šis reiškinys liudija, kad XXI a. pradžioje Zervynose egzistavo du skirtingi, tačiau vienas kitam netrukdantys pasauliai. Viename iš jų dar gyvavo šilti tradicinės kultūros kaimynų bendravimo papročiai, o kitame vyravo modernizacijos paveikti paviršutiniški, susvetimėję kaimynų tarpusavio santykiai. Akivaizdu, kad modernizacijos procesai Dzūkijos etnografiniame regione apėmė ilgus tarpsnius ir vystėsi ne vienu metu. Tai būdinga ir kitoms Europos kultūroms. Šį faktą pastebi moderniosios epochos tyrinėtojai J. Tomlinson, P. Wagner bei kt.Dienavojimas ir vakarojimas. Iki Antrojo pasaulinio karo Dzūkijos kaimo žmonių bendruomeninį gyvenimą, šiltus tarpusavio santykius palaikė vakarojimai ilgais vėlyvo rudens ir žiemos vakarais, suėjus į artimiausio kaimyno sodybą. Ten moterys verpdavo, megzdavo, siuvinėdavo, kedendavo vilnas, plėšydavo plunksnas; vyrai vydavo pančius, pindavo „gorcus" (krepšius), „bučius" (tinklus); jaunimas padėdavo suaugusiesiems, nors dažniausiai „žiedą dalindavo" ir kitus žaidimus žaisdavo. Kartais suaugusieji, ypač vakaroti susirinkę vyrai, kalbėdavosi apie politiką arba kortomis žaisdavo „Važį", „Tūkstantį", „Kiksą" ar „Ramzą". Neretai žaisdavę ir iš pinigų. Būta tokių azartiškų lošėjų, kurie net ūkį pralošdavo. Pasak V. Lankininko, aprašiusio Nemunaičio apylinkių žmonių kasdienį gyvenimą, „tarpukariu kai kada tokius azartinius lošėjus kortomis susekdavo policija. Tada konfiskuodavo kortas, o šeimininką, pas kurį lošdavo, nubausdavo pinigine bauda arba parai uždarydavo į areštinę". Surinkta empirinė medžiaga liudija, kad Dzūkijos kaimo gyventojai advento - Kalėdų laikotarpiu pavakaroti rinkdavosi ir XX a. 5 - 6 dešimtmečiais. Tačiau tai buvo retas reiškinys. Tam įtakos turėjo dar tarpukariu prasidėjęs kaimų skirstymas į vienkiemius, vėliau kolektyvizacija, skatinusi kaimiečių migraciją, atskirų kaimų nykimą ir naujų bendravimo papročių kūrimą. XX a. antrosios pusės Dzūkijos kaimo žmonių suvokimu, vakarojimas - tai tik labai gerus tarpusavio santykius palaikančių kelių kaimynų suėjimas dienos ar vakaro metu pasišnekėti prie alaus bokalo ir televizoriaus ekrano, degtinės stiklelio arba kavos ar arbatos puodelio. Galima prielaida, kad toks kaimynų bendravimas - XX a. pirmojoje pusėje Dzūkijos kaime buvusio tradicinio papročio „dienavoti" reliktas ar inovacija. Remiantis etnografinės apklausos duomenimis, tuomet „dzienavoc" labai mėgusios kaimynės. Šeimynai pavalgius pusryčius arba pietus jos viena pas kitą ateidavusios megzti, verpti ar paprasčiausiai pasikalbėti. Pasidalyti naujienomis, aptarti vietos reikalus tarpukariu mėgdavę ir vyrai. Tam jie dažniausiai rinkdavosi pas kaimyną, kuris turėjo radijo imtuvą.Skolinimasis. Graži kaimynų bendravimo tradicija XX a. Dzūkijos kaime - skolinimosi paprotys. Jis liudijo apie gerus kaimynų tarpusavio santykius. Dažniausiai vieni pas kitus skolindavosi duonos ar javų sėklai. Rudenį, nuėmę derlių, skolą grąžindavo. Neturėdami iš ko atiduoti, atidirbdavo. Dažnai skolinosi druskos, degtukų. Pasak V. Ulčinsko, Raitininkų kaime (Alytaus r.), „po Pirmojo Pasaulinio karo kaimynai vienas iš kito net ir ugnies skolinosi, nes nebuvo degtukų. Senesni žmonės ją įskeldavo skiltuvu. Pamatę, kad iš kieno nors kamino rūksta dūmai, ateina su šuke, prisideda į ją žarijų ir parėję įkuria krosnį". Reikalui esant vieni kitiems skolindavo ir maisto, drabužių, avalynės, buities apyvokos įrankių. Už šią paslaugą nebuvo prašoma jokio atlygio. Manyta, kad kada nors gal pačiam teks skolintis. Kartais buvo skolinamasi ir pinigų. Šiuo atveju buvo pasitikima garbės žodžiu, žmogaus sąžiningumu. Šį faktą patvirtina ir XX a. pirmojoje pusėje Dzūkijos kaimuose kaimynams paliekamas prižiūrėti ūkis, nerakinami namai. Pasak Punsko gyventojo, jei kas nors tada ir bandė rakinti, tai šluota paremtos durys buvo pats didžiausias jo užraktas. XX a. antrojoje pusėje skolinimosi (maisto, buities apyvokos daiktų, pinigų) paprotys išlikęs, bet nėra labai funkcionalus, t.y. daugiausia egzistuojantis tik tarp artimųjų. Su kolektyvizacija į Dzūkijos kaimą atėjęs žmonių nepasitikėjimas, nesąžiningumas bei susvetimėjimas daugelį dzūkų skatino susilaikyti nuo skolinimosi). „Geriau jau turėt savo. Anksčiau kaime buvo senbuviai, o dabar daug susimaišiusių, pilna atsikėlusių, o kas jie tokie - nežinia". Taigi taiklus A. Giddens pastebėjimas, kad „abejonė - viską persmelkiantis modernaus kritinio proto bruožas - prasiskverbia į kasdienį gyvenimą ir filosofinę sąmonę ir tampa visuotine egzistencine šiuolaikinio pasaulio dimensija".Savitarpio pagalba. Į kasdienos sampratą įeina ir kaimynų savitarpio pagalbos tradicijos. XX a. pr. - vid. Dzūkijos kaime jos akivaizdžiai reiškėsi talkų metu, atliekant sezoninius darbus - rugiapjūtę, kūlimą, linarūtę, linamynį, mėšlavežį ir pan. Tada pastebėtas itin nuoširdus dzūkų tarpusavio bendravimas. Dažnai kaimynai net neprašyti vienas kitam ateidavo į pagalbą. Ypač tokia savitarpio pagalba pasireikšdavo vasarą, staiga pablogėjus orui. Pateikėjas iš Mikyčių kaimo (Lazdijų r.) prisimena: „Lietus užėjo, o kaimyno rugiai buvo likę ant lauko. Tai bėgom parvežt visi net neklausę, ar reikia, - už ačiū, tačiau kaimynas pietumis atsidėkojo". Kolūkio laikais bendruomeninės talkos Dzūkijos kaimuose išnyko. Tarpusavio pagalba sezoniniams lauko darbams atlikti vyko tik tarp pavienių kaimo gyventojų. Pastebėta, kad tuomet kaimynas kaimynui dažniausiai talkino paprašytas. Tikėtasi ir užmokesčio, kuris paprastai būdavo nedidelės vaišės, degtinės butelis ar pinigų suma jam nusipirkti. Šiuo laikotarpiu pagalbos sezoniniams lauko darbams atlikti kaimynas kartais galėjo kreiptis ir į kolūkio pirmininką. Šis dažniausiai surasdavo mechanizuotą transporto priemonę, su kuria derlius buvo nuimamas ir atvežamas į namus daug sparčiau. Už šią pagalbą Dzūkijos kaimų gyventojai dažniausiai atsipirkdavo pinigais už transporto priemonei sunaudotą kurą ir dalyvavimu organizuotose kolūkio talkose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1990 m.), Dzūkijos kaime vienam kaimynui kito paprašius padėti irgi neatsisakyta. Tačiau be užmokesčio mažai kas tepadėjo. Ypač tokia savitarpio parama ryški XX a. pab. - XXI a. pr. Pasak Zervynų gyventojos, „kad darbas būtų greitai padarytas, tai kiekvienam vyrui turėjai duoti po puslitrį degtinės ir būtinai atsilyginti vaišėmis. Miesto žmogui pagalba dar brangesnė. Už ją kaime jis kartais sumokėdavo iki 100 litų".XX a. pab. - XXI a. pr. Dzūkijos kaime pamažu ėmė plisti ir mokestis už giedojimą prie mirusiojo. Senbuvis Nemunaičio (Alytaus r.) gyventojas tvirtina, kad „anksčiau šią nelaimės valandą pagiedojus jokio užmokesčio niekas neimdavo". „Visi mesdavo didžiausius darbus ir netgi kažkada susipykę skubėdavo padėti, kartu lydėdavo į kapines". Apskritai, ištikti bet kokios nelaimės (liga, gaisras, laidotuvės), visi XX a. pirmosios pusės Dzūkijos kaimo gyventojai vienas kitą stengėsi užjausti ir pagelbėti. Pavyzdžiui, susirgus lankydavo vienas kitą, atnešdavo ligoniui maisto; sudegus trobesiams suteikdavo materialinę paramą. Paprastai padegėliui parodžius seniūno išduotą pažymėjimą apie atsitikusią nelaimę kaimo žmonės jam padėdavo maistu, daiktais, pinigais, pašaru arba gyvuliais. Šis humaniškas tarpusavio pagalbos paprotys nenustojo reikšmės ir kolūkinio gyvenimo sąlygomis. „Tokiais atvejais valstybė išmokėdavo padegėliui privalomojo draudimo pašalpas, o kolūkis padėdavo lengvatinėmis sąlygomis apsirūpinti gyvuliais, pašaru, statybine medžiaga, suteikdavo darbo jėgos ir pan". Pagalbos namų ruošoje, ūkyje, materialinės paramos ar užuojautos žodžiais ištikus minėtoms nelaimėms Dzūkijos kaimų žmonės vienas kitam nestokojo ir XX a. pabaigoje. Tačiau, pasak kai kurių pateikėjų, šiuo laikotarpiu žmonės buvo abejingesni vienas kitam: „Jei kas nutinka, tai paprašius padėti tik vienas kitas, ir tai tik seni pažįstami kaimynai, tuojau atskuba į pagalbą".Kaimynų nesutarimaiTyrinėjant liaudies etiketą, kaimynų tarpusavio santykius kasdieniniame XX a. dzūkų gyvenime pastebėta, kad labiausiai vertinti ir gerbtini geri, nuoširdūs, tvarkingai gyvenantys ir nelinkę į barnius kaimynai. Tačiau atlikti lauko tyrimai rodo, kad kaimynystėje gyvenant nebuvo išvengta tarpusavio konfliktų, kurių metu žmogų užvaldydavo nemalonūs jausmai ar išgyvenimai. Šie dažniausiai tarp kaimynų iškildavo dėl materialinių gėrybių: išarus ar užsėjus ežią, nuganius pasėlius ar nuniokojus daržą, ne vietoj pastačius tvorą ar sugadinus ją, taip pat dėl vagysčių. Neretai santykiai tarp kaimynų sugesdavo ir dėl statuso, socialinių vaidmenų neatlikimo, nuomonių nesutapimo (apkalbų, skirtingų politinių pažiūrų), vaikų išdaigų ir t.t.Remiantis etnografine literatūra, Merkinės apylinkėje XX a. pirmojoje pusėje „už gyvulių padarytą žalą šeimininkas turėjo teisę savo lauke rastus gyvulius parsivaręs uždaryti tvarte ir neatiduoti savininkui ar derėtis su juo tol, kol tas juos išsipirks, atlyginęs padarytus nuostolius". Tarpukariu Dzūkijos kaimuose sutinkami panašūs kaimynų konfliktų sprendimo būdai. Svarbu pridurti, kad kiekvieną konflikto sprendimą sąlygojo žmogaus charakteris. Ramesnio būdo kaimynai ginčus bandydavo spręsti taikiai, dažniausiai priimdami vienokį ar kitokį kompromisą. Pavyzdžiui, kaltininkui prisipažinus buvo apžiūrima padaryta žala ir įvertinamas jos dydis. Už paties, gyvulių ar paukščių padarytą žalą pažeidėjas be jokių priekaištų atsilygindavo tokiais pat javais, daržovėmis, šienu. Nuo seno Zervynose (Varėnos r.) gyvenanti pateikėja prisimena: „Arklys grikius sutaršė. Mama verkė, nežinojo, kas. Rudeniop kaimynė atnešė miltų. Mama nesuprato, kodėl, bet kaimynė paaiškino ir atsiprašė". Kiti už padarytą žalą sumokėdavo pinigais arba atsipirkdavo degtinės buteliu. Dar kiti paprasčiausiai susitardavo, kad tokie dalykai daugiau nepasikartos. XX a. pirmojoje pusėje Dzūkijos kaimuose niekaip nesusitarus žalos dydį įvertindavo kaimo seniūnas arba jo sudaryta komisija. Šis reiškinys liudija, kad aptartuoju laikotarpiu Dzūkijoje kaimynams aiškinantis tarpusavio santykius buvo svarbus autoriteto vaidmuo, jam padedant kaimo bendruomenė nubausdavo etinių normų pažeidėją. Pasak etnografo V, Mačiekaus, minėtu būdu padaryta žala buvo nustatoma XX a. pr. - vid. visoje Lietuvoje. Kartais kai kurie kaimynai tik pranešdavo vienas kitam apie paukščių ar gyvulių padarytą žalą, bet neprašydavo jos atlyginti. Sakydavo: „Tu man nieko neskolingas. Šiandien tavo gyvulys man žalą padarė, rytoj gal mano tau padarys." Pasitaikydavo atvejų, kad nukentėjus kaltininkas apie padarytą žalą visai nebuvo informuojamas. Taip nutikdavo, kai nukentėjęs kaimynas nuspręsdavo slapta pamokyti pažeidėją, t.y. jo gyvulius (vištas, šunis, kates) užmušdavo arba, būdamas dievobaimingas ir neįsitikinęs kaltininko nusižengimu, vengdavo ieškoti teisybės.Karštesnio būdo kaimynai nesutarimus dažniausiai bandydavo aiškintis barniais. Pavyzdžiui, susipykus dėl gyvulių ar paukščių padarytos žalos neretai pasigirsdavo ginčai: „Tai tavo...". „Ne, ne mano..." „Tavo...". Įsiliepsnojus pykčiui pasipildavo ir elgesio kultūros prasme nepadorūs žodžių junginiai - keiksmai: „O tu rupūže? „išgama", „gyvate", „brude". Pastarųjų gretas XX a. antrojoje pusėje papildė necenzūriniai, postmodernizmo amžiuje visiems gerai žinomi, įprasti rusiški keiksmažodžiai ar kiti slavizmai. Nevengta ir pikta lemiančių prakeiksmų: „Kad tave šamukas (šunes)", „Kad tu į smalos kaušą", „O, kad tu kur skradžiai žemę nueitai", „Kad jį paraliai", ar „.. .velniai rautų", „Kad tave griausmas" ar „.. .perkūnai". Be to, buvo bandoma pasitelkti ir ligas bei nuopuolius: „Kad tave sutrauktų", „Kad tu nusistenytai (nusistenėtai)", „Kad tu sprandą nusisuktum", „Kad tau ant daktarų nueitų", „Kad tave suvoliotų", „Kad tave kaip dratą suriestų" ir pan. Atlikti empiriniai tyrimai liudija, kad šie frazeologizmai kaimynams susibarus Dzūkijos kaime vartoti ir XX a. pab., ypač tarp vyresniosios kartos žmonių. Tai rodo, kad XX a. antrojoje pusėje Dzūkijos kaimo žmonių tarpusavio santykiuose buvo išlikę nemažai archajinės dvasinės kultūros elementų.Pabrėžtina, kad XX a. Dzūkijoje susibarus kaimynams griebtasi net bloga lemiančių magijos galių. N. Marcinkevičienė teigia, kad tarpukariu Pavarėnio kaime (Varėnos r.) vienas iš susipykusių kaimynų į bažnyčią nunešdavo kokį nors audeklą ir kunigui nežinant patiesdavo jį ant altoriaus sakydamas: „Kad jis (kaltininkas - A. L.) išsiciest kap šitas audeklas".Susipykusių kaimynų emocijų prasiveržimo akimirkomis neišvengta muštynių. Jų dalyviais būdavo ir vyrai, ir moterys. Į tokią situaciją moterys dažniausiai pakliūdavo ne tik dėl padarytos materialinės žalos, bet ir dėl apkalbų, vaikų išdaigų arba norėdamos sutaikyti ar palaikyti vyriškąją pusę. Tuomet buvo badomasi špygomis, rodomas liežuvis, spjaudomasi, mėtomasi po ranka esančiais daiktais, tampomasi už plaukų, nevengiama smūgių per veidą ar einama imtynių. Šiuo atveju vaikai į ginčus nebuvo traukiami. Neretai net iki vakarienės žaisdavo susipykusių kaimynų namuose.Kita vertus, pastebėta, kad XX a. 3 - 10 dešimtmečiais kai kurios Dzūkijos kaimo moterys nesutarimus užbaigdavo sijono pakėlimu ir liepimu pabučiuoti į sėdmenis. Pasak kai kurių pateikėjų, taip elgdavusios drąsios ir labai emocionalios, nerimtos reputacijos ar asocialaus elgesio moterys. Toks moters elgesys XX a. Dzūkijos kaime laikytas nepadoriu, žeminančiu moters orumą.Kaimynų tarpusavio santykių aiškinimasis dėl padarytos materialinės žalos barniais ar fizinės jėgos panaudojimu kartais pasibaigdavo teismuose. Tarpukariu Gumbeliuose (Lazdijų r.) „kaimynai štakietais naują rubežių pažymėjo - iš mūsų sau vieną vagą prisidėjo ir pradėjo art. Tai aš su tais štakietais, o vyras su kirviu bėgt į artojus. Neišarė to rubežiaus, bet vis tiek padavėm į teismą. Turėjom liudininkus, tai pasirašė, kad daugiau nelįs". Neramiais pokario metais prisiminimai apie kažkada vykusius kaimyninius ginčus tapdavo keršto siekimu. Vieni įskundinėjo rusams, kad išvežtų, kiti - miškiniams, kad nušautų. Kolūkių laikais kaimynų nesutarimams išsiaiškinti griebtasi grasinimų - „pirmininkui įskųsiu". Neretai tokiu atveju ginčai greitai išsispręsdavo. Apie 1970-1980 metus ginčai dėl žemių, gyvulių, vagysčių ar apkalbų buvo spendžiami ir „draugiškuose teismuose". Pasak kai kurių pateikėjų, „juose dažniausiai susitaikydavo. Tuomet susipykusieji vienas kitam turėdavo paspausti ranką arba juokais pasibučiuot. Kitąkart pasitaikydavo ir baudų, pavyzdžiui, papeikimas darbe arba sprendimas padarytus nuostolius padengti nustatyta pinigų suma". XX a. pab. -XXI a. pr. dažniausia Dzūkijos kaimų žmonių nesutarimo priežastis (be aukščiau minėtų) - pavydas, pasireiškiantis savanaudiškumu. „Jei pasakysi, kad turi dešimt vištų, tai kitas būtinai nusipirks dvidešimt, kad tik daugiau už kaimyną, nors jam visai jų nereikia". „Paprašyk padėt, tai tuojau paklaus: „O kam tau reikia? Kokia man iš to nauda?"0 Kita vertus, tokių kaimynų XX a. Dzūkijos kaime nebuvo dauguma. Nors kartais ir susipykdavo, tačiau jau po kelių dienų vėl gražiai bendraudavo. Nenorintis taikytis ar negalintis atleisti buvo ignoruojamas. Pasak Rumbonių kaimo (Alytaus r.) gyventojos, „nevertėjo su tokiu bendrauti ir pilti žarijų ant ugnies. Jei užkabino, geriau patylėt. Tyla - jam skaudi lazda. Dievas arba pats gyvenimas tokį nubaus". Taigi kasdienio elgesio taisyklių laikymusi paremtas bendravimas XX a. Dzūkijos etnografiniame regione padėjo išlaikyti ir formuoti gerus kaimynų tarpusavio santykius. Aptartieji kaimynų konfliktai ir jų sprendimo būdai (derybos, kompromisas, prisitaikymas, vengimas, kompensacija, pagalbos kreipimasis į kaimo valdymo autoritetus ar valstybines institucijas) parodė, kad susipykus galimybė susitaikyti ir atleisti - nelengva. Neatlyginti materialiniai nuostoliai ir suvokimas, kad liksi pažemintas, kaimynystėje gyvenančius dzūkus vertė kovoti už savigarbą, deja, ne visada etiškomis priemonėmis (keiksmais, muštynėmis, grasinimais, kerštu ir t.t.).Išvados1. Iš liaudies etiketo ir juo grindžiamų kaimynų tarpusavio santykių analizės matyti, kad XX a. Dzūkijos kaimuose vyravusios nerašytos kasdienio gyvenimo taisyklės buvo nulemtos objektyvių visuomenės gyvenimo sąlygų. Skirstymas į vienkiemius, kolektyvizacija, sekuliarizacija,modernizacija ir kiti įvykiai, susiję su šiais procesais, lėmė pokyčius ne tik visuomenės gyvenime, bet ir tradicinės kultūros elementų tęstinume.2. XX a. antrojoje pusėje išnyko krikščioniškos etiketo formulės, kepurės kilstelėjimo sveikinantis paprotys. XX a. pab. šie reiškiniai buvo išlikę tik vyresniosios kartos atmintyje ir retais atvejais atliekami tik Varėnos rajone, ypač senuosiuose Zervynų, Marcinkonių ar Šlaito kaimuose, nors iš dalies ir visame Dzūkijos etnografiniame regione.3. Sovietmečiu kaimynų bendravimą apėmęs susvetimėjimas, nepatiklumas suardė bendruomenines kaimynų tradicijas: bendras talkas, savitarpio pagalbą įvairiais buities ir nelaimės atvejais bei bendrą dalyvavimą šeimos ir kalendorinių švenčių pramogose. XX a. 6-10 dešimtmečiais kaimynus jungė tik humaniška savitarpio pagalba, tačiau tam tikrais atvejais pagrįsta tarpusavio naudos siekimu.4. Jaunimo bendravimo veiksmais buvo kuriamos naujos etiketo formulės, kuriose gausu žargono atmainų, ne-vengiama skolinių iš rusų ir anglų kalbų. XX a. pab. Zervynose greta šių inovacinių liaudies etiketo formų buvo aptikta ir tradicinio liaudies etiketo apraiškų (pavyzdžiui, bendras vaišinimasis ir kt.). Jos aiškinantis kaimyninius ne-sutarimus pastebėtos ir visame Dzūkijos etnografiniame regione. Visa tai liudija, kad kaimynų tarpusavio bendravimas XX a. Dzūkijos kaimuose buvo gyvybingas. Tradicinio liaudies etiketo reikšmė kasdieniame žmogaus gyvenime dar neužmiršta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą