Mika Toimi Waltari - populiariausias Suomijos rašytojas. Patys suomiai sako, kad labiau skaitomas yra tik nacionalinis epas - Kalevala.
Rašytojas gimė 1908 metais. Tėvas - liuteronų pastorius, tad be abejo, motina norėjo, kad sūnus pasektų tėvo pėdomis (tėvas mirė, kai rašytojui buvo 5 m.) Mika Waltari įstojo į teologijos fakultetą, bet besimokydamas perėjo į filosofijos, estetikos ir literatūros skyrių. Dar studijų metais pradėjo rašyti į laikraščius, žurnalus, išleido pirmąją knygą o po studijų apsigyveno Paryžiuje, kur 1927 metais išleido pirmąjį romaną "Didžiosios iliuzijos". Turbūt paradoksas, jog rašytojas dalyvavo literatūriniame judėjime "Tulenkantajat" ("Liepsnos nešėjai"), tačiau politikoje ir socialiniuose klausimuose palaikė konservatyvias pažiūras.
Žiemos karo ir II pasaulinio karo metais rašytojas dirbo Suomijos Vyriausybės informacijos biure, po karo pasinėrė į kūrybą.
Nuo pat pirmosios knygos rašytojas paniro į istorinę temątiką, ne tik Suomijos (Karina - Mauno duktė"), bet ir senovės Egipto ("Sinuhė egiptietis" - viena geriausiai vertinamų M. Waltari knygų), krikščionybės ir viduramžių Europos gyvenimą.
Skaitymui pateikiame knygą "Keturi saulėlydžiai". Knygą apie tai, kaip rašomos knygos. Labai netikėtas, šmaikštus ir kartu gilus tekstas. Kaip sako Justinas Žilinskas - beveik Paulo Coelho parodija.
Mika Waltari Keturi saulėlydžiai : romanas apie romaną : dideliems vaikams ir laimingiems suaugusiems, kurie niekada nesuauga / iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. - Vilnius : Tyto alba, 2003 (Vilnius : Spaudos kontūrai). - 116 p.
PIRMASIS
SAULĖLYDIS (1pastaba)
1.
Taip
susidėjo aplinkybės, kad man teko verstis vinių prekijo (2 pastaba) amatu -
įvairioms reikmėms daryti visokias dideles mažas vinis, taip pat ir karstams, -
tačiau per daugelį metų įgriso tas nuobodus ir sunkus darbas, nors juo pelniau
pragyvenimą sau ir savo šeimai. Užtat vienais metais, užslinkus žiemai, mečiau
teisėtą vinių prekijo amatą, palikau kitiems visokias vinis - ir reikalingas,
ir nereikalingas, taip pat ir karstų - įsimanęs pasižvalgyti aplinkui ir rasti
kitokį, širdžiai mielesnį, užsiėmimą.
Turėjau
galybę knygų - naudingų ir nenaudingų, linksmų ir graudulį keliančių, nykių ir
smagių. Taip pat turėjau nemažai paveikslų, ištapytų devyniom galybėm spalvų -
peizažų, kompozicijų ir portretų, - kuriuos su malonumu žiūrinėdavau. Mano
darbo kambario grindis klojo storas kiniškas kilimas, kurio mėlynam dugne augo
šiltų spalvų gėlės. Žiemą mano bute nebuvo šalta, vasarą nebuvo karšta, turėjau
ne tik gerą žmoną, bet ir gabią dukterį, kuri augino triušius, ir ištikimą
šunį, kuris naktimis saugojo mano miegą.
Tačiau
tos žiemos pabaigoje, kai mečiau vinių prekijo amatą, širdį man užgulė juodas
liūdesys ir knygos man jau neteikė smagumo. Nusibodo žiūrinėti ir paveikslus,
kurie visados buvo tokie pat, ir kiniško kilimo gėlės jau netraukė mano akių.
Mika Waltari (1908-1979) |
Šitaip
atėjo kovas ir vieną dieną saulės žilpumoj sniegas pradėjo tirpti, o vieną
vakarą pamačiau, kad miesto langai žydresni už visas jaunystės svajones.
Peržiūrėjau savo dokumentus ieškodamas prapuolusio mokesčių sąrašo ir neradau,
nors dokumentus buvau sudėjęs tvarkingai, kaip ir turi daryti vinių prekijas.
Kad dingo sąrašas, labai įniršau, nes slėgius mokesčius mokėjau
nesispyriodamas, o mintys apie mokesčius mane taip įerzino, kad perpykęs šokau
naršyti prapuolusio mokesčių sąrašo po visas spintas ir skrynias, indaujas,
krepšius ir komodas. Užtat puoliau kuisti ir žmonos baltinių spintą ir, aišku,
neradau joje dingusio mokesčių sąrašo, bet nustebau po drabužiais aptikęs savo
širdį (3 pastaba), kurią žmona turbūt per išsiblaškymą paslėpė po baltiniais ir
visai užmiršo. Šitai supratęs baisiai įsižeidžiau, paėmiau į delną gerokai suglebusią
ir sudiržusią savo širdį, įpuolęs pas žmoną pareikalavau pasiaiškinti ir
apmaudžiai išdrožiau:
- Nenuostabu, kad jaučiuos tarytum šulinio
dugne, o krūtinėje, virš skrandžio, jaučiu tuštumą, nes tu paslėpei mano širdį
ir užmiršusi palikai dulkėti stalčiuje tarp baltinių ir senų
laiškų!
Meiliai
pažvelgusi į mane žmona atsakė:
- Mano mielas drauge, tikrai bereik
suirzai ir tavo nervai, matyt, pairę, juk daugel metų nė sykio neprisireikei
širdies ir net nepajutai jos neturįs. Ir, būdamas vinių prekijas, niekuomet
nereikalavai širdies, tad visai nepagrįstai man priekaištauji.
Žiūrėjau
į susitraukusią, suvytusią savo širdį, kuri nepaprastai sutrikusi ir sunerimusi
šokčiojo mano delne, labai susijaudinau ir švelniai tariau jai:
- Vargšele širdie, tavo šeimininkas buvo
labai apsileidęs ir nepasirūpino tavimi, bet nuo šiol viskas pasikeis –
grąžinsiu tave į vietą, pamaitinsiu ir sušildysiu savo krauju, kaip privalu,
juk iš tiesų gėdinga ir nedovanotina, kad daugelį metų gulėjai užmiršta komodos
stalčiuje.
Širdis
nudžiugo ir išsiplėtė delne, tačiau mano žmona labai susijaudino ir perspėjo
mane:
Mika Waltari karo metais |
Tačiau
tariausi esąs protingesnis už žmoną - kaip kad visi vyrai mano esą protingesni
už žmonas, užtat patys prisidaro rūpesčių bei nemalonumų. Todėl išdidžiai
atrėžiau:
- Širdis mano ir nuo šiol tegul plaka mano
krūtinėje - ten, kur jos vieta, be to, gal ji padės man vėl pamėgti knygas ir paveikslus
ir užpildys tą tuštumą, kurią jaučiau virš skrandžio.
Žmona atsakė:
- Daug geriau tą tuštumą užpildytų sotūs
pietūs, nes šiandien pietums gardi mėsa ir nepaprastas desertas. Bet elkis kaip
tinkamas, neturiu teisės tau kliudyti. Tik žinok, esi išsiblaškęs ir rūpinkis
tuo savo daiktu - nepalik restorano koridoriuje ar tramvajuje, nepamesk kelyje,
kaip kad užmiršti ar pameti skėtį, portfelį, kaliošus, pirštines ir kaklaskarę,
ir aš ilgai vargstu ieškodama jų tuose takeliuose, kuriais tu klydinėjai.
Tikrai nenoriu tavęs įžeisti - tik primenu, kad ir anksčiau kartais palikdavai
savo širdį nederamose vietose ir paskui turėdavai daug rūpesčių ir sunkumų
aiškindamasis nueitus kelius.
Tačiau
vėl jausdamas širdį krūtinėje aš nieko panašaus neprisiminiau, bet įtariau, kad
mano žmona, kaip moterys pratusios, smarkiai perdeda. Todėl šiurkščiai atkirtau
jai:
- Niekus paistai! Nesuprantu, kodėl tau
nepatinka mano širdis, o aš tai jaučiu, koks tai puikus daiktas, ir labai
stebiuosi, kad per visus šiuos metus apsiėjau be jos jaudinančios draugijos,
net neprisireikdamas ir nesuprasdamas jos neturįs. Kogera, tu, kvaila moterie,
pavyduliauji mano širdžiai, užtat laikei įkalinusi ją komodos stalčiuje. Tačiau
mudu su širdimi - ne kaliniai ir mūsų nesupančiosi, ne-e, smarkiai klysti!
Vargu
ar būčiau išdrįsęs šitaip šiurkščiai ir išdidžiai šnekėti su žmona, jei mano
širdis, vėl atsidūrusi savo vietoje, nebūtų pjudžiusi. Tačiau žmona nesupyko
dėl mano žodžių, tik sielvartingai atsiduso ir papurtė galvą, žvelgdama į mane
gražiomis liūdnomis akimis. Vis dėlto aš nepaisiau jos nei jos perspėjimo, nors
verčiau būčiau paklausęs - šitai išsyk supras kiekvienas išgirdęs, kas man
nutiko.
Taigi
išdidžiai išėjau pasiekęs savo, o šitaip nutikdavo retai, nes žmonos valia už
manąją stipresnė - juk paprastai moterų valia stipresnė nei vyrų ir primena
kiečiausią šarvaplokštę. Tačiau tąsyk pasiekiau savo ir šokčiojant širdžiai
krūtinėje išėjau sau tyliai dainuodamas. Bet, tiesą sakant, dienos bėgo, o aš
nejaučiau, kad jos ypač skirtųsi nuo kitados prabėgusiųjų, ir visai užmiršau,
kad širdis vėl tuksi mano krūtinėje. Mat iš pradžių ji, gudruolė, manęs nei
mano būties labai nekeitė.
2
- Man vis dingojasi, kad guliu šulinio dugne,
o ten aukštai pro šalį lekia aukso paukščiai. Užtat man dažnai skauda galvą,
miegas nesulipdo akių, valgis neskonėja, kitados mėgtos knygos atrodo kvailos
ir nuobodžios, ir paveikslai, kuriuos turiu, man jau nebepatinka.
Gydytojas
tiriamai nužvelgė mane pro žybčiojančius akinius, drąsinamai kostelėjo ir
nuoširdžiai paklausė:
- Kaip jūs žiūrite į svaigiuosius gėrimus?
Jo
klausimas manęs nenustebino buvau tam pasiruošęs, tad atsakiau:
- Nuoširdžiai prisipažįstu: blogai žiūriu
į svaigiuosius gėrimus. Nuo jų sunkiai susergu, visa man atsiduoda pelenais ir
kepenys patinsta. Todėl kaip įmanydamas lenkiuosi tų gėrimų, nors sykiais
griebiuosi jų mėgindamas atsiplėšti nuo šulinio dugno. Bet gerai supratau, kad
jie tada nė kiek nepadeda, o priešingai - nuveda ten, kur pats tikrai nenoriu
eiti, ir bergždžiai iššvaistau savo laiką ir begalę pinigų.
Gydytojas
mąsliai numykė:
-Hm.
Tuomet
skaisčia lempa pašvietė man į akis, palengva pastukseno mažu plaktukėliu kelius
ir pabraižė pilvą nulaužtu degtuku. O tada paprašė pasakyti, kas dar mane
vargina. Pamąstęs atsakiau:
- Aš dar nesenas, bet plaukai pakaušyje
jau retėja, aš tunku iš dyko buvimo, o kopdamas laiptais kaipmat uždustu.
Šitai
išgirdęs gydytojas atsainiai pastukseno plaktukėliu į stalą, dėbtelėjo į mane
iš padilbų ir atsargiai paklausė:
- Ar... hm... jūsų santuoka laiminga?
Šis
klausimas mane labai pribloškė, tad tik sumikčiojau. Bet pamikčiojęs drąsiai
išpyškinau:
- Mūsų santuoka kuo laimingiausia - šitai
gali paliudyti bet kuris mūsų pažįstamų. Tiesą sakant, mūsų santuoka tiesiog
pavyzdinė, mudviejų laimei nieko netrūksta. Mūsų santuoka tokia laiminga, kad
vargu ar kas nors pastebi ją esant.
Šitai
išgirdęs išmintingasis gydytojas labai nudžiugo ir tarė:
- Galėčiau paskirti jums nepaprastai gerų
hormonų injekcijas - madingiausių šios rūšies vaistų, kurie kainuoja tiek, kad
net didžiausi turčiai įtiki jų paveikumu, ir mes, gydytojai, dėl to galime
padoriai, netgi ištaigiai gyventi, ir vaistininkai neprieštarauja, kad skiriame
šių hormonų injekcijas, bet labai giria jų paveikumą. Velniai liautų, gerasis
žmogau, po kelių šių nepaprastai gerų hormonų injekcijų miegosit naktimis kaip
arklys, ryte pabusite žvitrus kaip žebenkštis, mintyse kiaurą dieną lipinėsit
kalnų viršūnėmis, o džiugulys net vakare nenuslops, bet truks ligi vėlyvos
nakties, ir aš nenustebčiau, jei ir jūsų žmona, nors pats neturėjau garbės jos
pažinti, apsidžiaugtų šių injekcijų poveikiu jūsų savijautai. Vis dėlto prašau
pagarbiai perduoti jai mano linkėjimus ir patikinti, jog išties nėra dėl ko
nerimauti, nes labai greitai jus išgydysime.
Tačiau
išgirdusi jo žodžius širdis mano krūtinėje šoktelėjo, aš susijaudinau ir
skubinai išbėriau:
Turku miestas, minimas knygoje. Tai seniausias Suomijos miestas, įkurtas 1229m. Iki XIX a. vidurio - Suomijos sostinė |
Šitai
išgirdęs gydytojas užėjo kitapus stalo, o jo akiniai veriamai žybtelėjo.
Nepaprastai švelniai ir raminamai jis tarė man:
- Turime labai naujovišką ir patrauklią,
dailiausia vieline tvora apjuostą gydymo įstaigą su centriniu šildymu, puikiomlovom
ir nepriekaištingu maitinimu. Ta įstaiga yra nuostabiame parke, gražioje
vietoje, o ligoniai gali slidinėti, plaukioti, žaisti tenisą ir lošti bridžą
pagal Kalbertsono sistemą -beje, net gydytojui tai labai maloni, smegenis
lavinanti pramoga. Manau, kuriam laikui galėčiau skirti jums kambarį, nors
norinčių ten pakliūti daug, jums ten nereikės net barzdos skustis - tai atliks
mitrus barzdaskutys, jūs nematysit aštrių daiktų, kurie galėtų jus suerzinti,
tik visiškai atsiduosite poilsiui po visų vinių prekijo vargų, o egiptiečius
mes paliksime už vartų. Po pusmečio tikrai galėsite ir vėl imtis pelningo vinių
prekijo amato ir, patikėkit, šio darbo sėkmė pateisins net didžiausius jūsų lūkesčius.
Tačiau
jo žodžiai sukėlė man įtūžį ir aš grizliai, nors mandagiai, išdrožiau:
- Kas sako, kad noriu atsikratyti tų
egiptiečių, kurie ilgainiui pasidarė man tokie artimi, kad daugelį jų jau
pažįstu geriau nei artimiausius savo bičiulius. Priešingai, kai tik galėsiu,
parašysiu apie juos storą knygą - šitaip kuo patikimiausiai atsikratysiu jų ir
jūsų, tad dėkoju už širdingus patarimus, mielas daktare, ir pasakykit, kiek aš
už juos skolingas.
Šitai
išgirdęs gydytojas giliai atsiduso ir pasakė:
- Tikrai norėčiau išvaduoti jus iš tų
įkyrių idėjų, galvoju apie tai, ko jums reikėtų, ir manau, kad mūsų gydymo
įstaigoje galėtumėte susipažinti su daugybe maloniausių žmonių, turinčių nebent
tokių ydų kaip šios: mat vienas įsivaizduoja esąs žadintuvas ir kasryt septintą
skambina, o kitas tariasi esąs elektros skaitiklis, bet jo tiksėjimas netrikdys
jūsų, nes tokiomis valandėlėmis uždarome jį kambaryje. Ten yra daug svarbių
ponų, turinčių nebent tokių ydų kaip amžinas troškulys, bet tą troškulį jie malšina
odekolonu ir įvairiais losjonais, kurių mes, žinoma, negalime uždrausti
vartoti, nes jie yra ponai. Labai liūdna, kad nenorite paklausyti mano
draugiško patarimo ir susipažinti su tais ponais, bet aš, žinoma, negaliu jūsų
versti, todėl išrašysiu jums kelių rūšių raminamųjų ir vitaminų, kurie bent jau
nepakenks.
Jis
išrašė keletą receptų ir mudu išsiskyrėme, taigi jis niekuo man nepagelbėjo ir
aš vis tiek jaučiausi tartum gulėčiau šulinio dugne nematomos virvės
smaugiamas.
3
Užtat
pradėjau sapnuoti negerus sapnus ir naktimis man vis rodėsi, kad visos
skaitytos knygos suvirsta man ant krūtinės ir dusina mane. Taip pat daugybės
mano paveikslų veikėjai šokdavo aplinkui lengvabūdiškus šokius, kol per miegus
iš baimės pradėdavau rėkti, ir žmona švelniai purtydama už peties pažadindavo
mane, bet paskui jau nesumerkdavau akių, jeigu ji nelaikydavo mano rankos. Ir
egiptiečiai sapnuose nesiliovė persekioję, kol užpykau ant jų, nes pagalvojęs,
kiek daug storų ir tuščių knygų pasaulyje jau parašyta, suvokdavau, kad vinių
prekijo amatas vis dėlto garbingesnis nei nuoširdus knygų rašytojo darbas. Vis
dėlto egiptiečių šios protingos mintys nėmaž neveikė, jie darėsi vis nekantresni
ir net dienomis pradėjo tykinti po kambarį urzgindami mano šunį. Mat šuo matė
juos, o žmona su dukteria ne, nes šunys mato daug tokių dalykų, kurių žmonės
nemato, o, svarbiausia, - suuodžia daug tokių dalykų, kurių žmogus ne-suuodžia.
Todėl mūsų šuo suuodė namuose egiptiečius, pasidarė neramus ir pradėjo urgzti.
Tačiau nė kiek nesipiktino egiptiečių atsiradimu, nors šių elgesys jam kėlė
įtarimą - tai buvo senas, protingas šuo, nors neaugus, škotų kilmės( 5 pastaba),
jis žinojo, jog ateis laikas ir išsivesiu jį ton į kaimą, kur žaliuoja žolė,
tyvuliuoja vanduo ir žydruoja dangus, kad mudu vėl drauge parašytume knygą. Mat
mano šuniui nėmaž nepatiko vinių prekijo amatas, nes darydamas vinis karstams
aš niekuomet nematydavau nei žolės, nei tyro vandens, ką jau kalbėti apie
dangų. Užtat mano šuo širdies gilumoje buvo prielankus egiptiečiams, nors
atsimindamas savo kilmę, urgzdavo ant jų ir žiūrėjo, kad šie nelįstų į jo
krepšį.
Bet
egiptiečiai labai erzino mane, nes aš jų negalėdavau sugaudyti, ir, manau,
slapčia ir širdis mane erzino, nors tuolaik šito nenutuokiau. Todėl mane apniko
baisus nerimas ir aš nebegalėjau išbūti toj pačioj vietoj, bet visąlaik troškau
kiton, ir svaigalus kartais gerdavau, nors nuo jų tik susirgdavau ir dar
juodesnis liūdesys mane suimdavo. Kol vieną dieną žmonai griežtai pasakiau:
Šventosios Liucijos diena (gruodžio 13d. )- švedų mažumos atnešta, ir dabar - mėgstama šventė Suomijoje |
Tačiau
mano žmona papurtė galvą ir atsakė:
- Pats puikiai žinai, kas nutinka po tavo
kelionių, ir tai, kad sugrįžęs sergi sunkiau nei iškeliaudamas, o aš gerokai privargs
tu vaistydama tavo kepenis ir šaldydama jas ledo gabalėliais, kurių duktė
priskaldo žiemą kieme. Užtat nenorėčiau, kad leistumeis į kelionę, verčiau
ramiai pabūk namie, paskaityk gerų knygų ir pasiklausyk mūsų bičiulių dainų,
kai vakarais grįždami iš miesto klubų užsuks pas mus numalšinti troškulio.
Bet
jos prieštara tik pakurstė mane, aš ėmiau nekantrauti ir karštai išrėžiau:
- Taip pat girdėjau, kad kažkas turi
trikojo vyro paveikslą, ir jaučiu, kad toliau negalėsiu gyventi nepasikabinęs
ant sienos to paveikslo, jei tik jis dar parduodamas. Tad skubinai surink mano
daiktus, sudėk juos į lagaminą ir neužmiršk mano įrankių barzdai skusti ir
dantų šepetėlio, nes iškeliauju ieškoti trikojo vyro paveikslo.
Kitą
žmogų mano žodžiai būtų nustebinę, tačiau mano žmona - nors daugel metų buvau
nugyvenęs kaip garbingas vinių prekijas - nė kiek nenustebo, nes buvo
pripratusi prie manęs ir žinojo, kad galiu būti ūmus ir aikštingas ir kad įgeidžiai
neduoda man ramybės. Todėl pasakė:
-
Keliauk, jei trūks plyš įsigeidei, juk gerai žinai, kad nenoriu atimti iš tavęs
džiaugsmų. Vis dėlto neužmiršk, ką sakiau, neiškrisk iš traukinio ir
nesusiskaldyk galvos, kaip kad sykiais nutikdavo, nors ir pats gerai žinai, kad
tikrai nedidelis būtų nuostolis. Vis dėlto tavo galva brangi tiek mudviejų
dukteriai, tiek man, tad prašau tavęs - kaip įmanydamas saugokis kelyje ir, kai
reikės, avėk kaliošus.
Nudžiugau
galėsiąs leistis į kelionę, užmiršau savo egiptiečius ir uoliai laikiausi
žmonos patarimų saugoti sveikatą. Ilgai nesvarstęs iškeliavau į savo jaunystės
miestą (7 pastaba), kur mano širdis kitados sukėlė daug nerimo ir padarė žalos
tiek man, tiek kitiems, nors iškeliaudamas šito jau neprisiminiau, nes būdamas
vinių prekiju labai sušiurkštėjau, be to, kaip ir diduma vyrų tokiais atvejais,
tapau trumpos atminties. Prisiminiau tik tiek, kad per tą miestą sruvena žalsva
upė su senais medžiais pakrantėje, kad vakarais katedros bokšte dinda sidabro
varpai, kad to miesto meno muziejus prigrūstas įvairiausių rūpestingai atrinktų
ir vertingų paveikslų, kurie džiugina akį, kad už miesto kyla pasakiškai baugūs
senos pilies mūrai ir kad vieną vasarą dervinių deglų nušviestame pilies kieme
žiūrėjau dviejų jaunų veroniečių nuotykius, pats dar būdamas jaunas ir stipriai
įsimylėjęs. Šitai prisiminiau, bet nė nepagalvojau, kad upė kol kas užšalusi ir
medžiai be lapų, bažnyčia apgriuvusi, pilis apdegusi, suodina, o mano jaunystė
jau prabėgo. Ne, tai visai užmiršau, nes mano širdis įsityžus ginė mane pirmyn,
todėl pakeliui girdėjau tik nekantrų traukinio ratų dundesį. Labiausiai kaltinu
savo širdį dėl to, kas man nutiko, todėl prašau visų su atida sekti mano
širdies elgseną, kad paskui galėtų paskelbti jai nuosprendį, kaip kad aš
istorijos pabaigoje skelbsiu jai griežtą nuosprendį.
Tačiau
nusigavęs tenai, viešbutyje išsivalęs dantis ir pamatęs, kad upę dar aptraukęs
melsvas ledas, medžiai pakrantėse šlapi ir juodi, o saulėlydis anapus suodinų
pilies mūrų slogiai rūškanas, pasijutau esąs senas, nuplikęs, nutukęs, ir
vaikščiodamas labai dusau. Širdis šaipėsi iš manęs ir nepaprastai dygiai gėlė
sakydama:
-
Aha, tai gudriai pašokdinau tave, nagi pasistengsiu tau parodyti, kad verčiau
jau būtum miręs.
Vis
dėlto bemaž negirdėjau savo širdies pašaipos, nes per daugybę metų buvau
pripratęs gyventi be amžino dirgaus jos kišimosi į mano pokalbius, rašymą ir
mintis. Tiesą sakant, nuoliūdos valandėlę mieliau būčiau išsikeitęs ją į
garbingą vinių prekijo širdį, bet šitaip daryti nederėjo, tad apsimečiau kurčias
savo širdžiai ir, kaip reikalauja geras tonas, aplankiau svetimą vietos teatrą.
Pasigėrėjau gražiu pastatu, puikiu vaidinimu, o po spektaklio pasilinksminau su
draugais mėgaudamasis visu tuo, kuo jie mane vaišino, o vaišino daug kuo, tad
galiausiai ir gražią aktorę pabučiavau, nes šito reikalauja geras tonas, be to,
grožį mėgau visada - net tada, kai verčiausi vinių prekijo amatu.
Bet
visa tai man nedaug džiaugsmo suteikė, nes sugrįžus į vienišą kambarį vienišame
viešbutyje, kur vienatvė, ko gera, slogiausia - gal dar savo namuose ir savo
lovoje, - ir vėl išsivalius dantis, gausiai nuskalavus vandeniu gerklę,
degančią nuo visų gėrybių apsto, miegas vis tiek nelipdė akių, tik gulėjau
nesudėdamas bluosto gilaus šulinio dugne, o aukštai, labai aukštai lėkė aukso
paukščiai ir aš žinojau jų kaip gyvas jau nebepagausiąs, nes tai buvo mano
jaunystės paukščiai, o aš buvau jau pavargęs, mano kūnas persisotinęs ir
nepatenkintas. Užtat tik gulėjau šulinio dugne, neįstengdamas pakilti, kažin
kas manyje graudžiai raudojo ir aš troškau, kad mano šuo saugotų miegą
lovūgalyje, kad bent kas nors svetimas paimtų mane už rankos idant užmigčiau.
Tačiau žmogus nenoriai ima svetimą už rankos, nors dažnai su malonumu bučiuoja
kito lūpas. Bet, manau, ranka pasako daug daugiau nei lūpos, kurios yra visai
nereikalingas ir greitai susitepantis įrankis - dar greičiau negu rankos.
Suomijos Nacionalinis istorijos muziejus. Meška - švenčiausias iš gyvūnų suomių mitologijoje |
6.
Brangi drauge!
Dėkui už vaišes ir
atsiprašau, jei pasielgiau nederamai, bet aš visada elgiuosi nederamai, visi
tai jau žino, jokia čia staigmena. Žinai, turbūt pas Tave palikau savo širdį.
Gal ji užkrito už krėslo pagalvėlės, kur sėdėjau, o gal liko po Tavo
priegalviu. Taip, veikiausiai liko po Tavo priegalviu, tad, būk gera, radusi
ištrauk ją iš ten ir kol kas gali negrąžinti, bet dar palaikyk, nors tai labai
sudėvėtas ir netikęs daiktas. Gal Tu turi daugiau širdžių, tad ji Tavęs labai
neapsunkins, nes Tu gera šeimininkė ir esi pratusi prie tokių dalykų. Kada nors
grąžinsi, jei jos nebenorėsi. Iš teisybės, man jos net nereikia ir, manau, pas
Tave jai bus geriau. Egiptiečiai vėl mane persekioja taip rizgiai, kad, manau,
netrukus pradėsiu apie juos rašyti, taigi verčiau mano širdis tebūna atstu ir
tenetrikdo rimto literatūrinio darbo.
Linkėjimų ir labų dienų nuo
Tavo ištikimo draugo
P. S. Ji gana didelė,
raudona, sykiais paburksta -jei rasi. Jei ne - menkas nuostolis, nes
puikiausiai apsieisiu bejos.
Praėjo
ilgokas laiko tarpas iki balandžio mėnesio ir tuolaik egiptiečiai persekiojo
mane dar aršiau, tad galų gale supratau, kad jų atsikratysiu tik rašydamas.
Ypač įkyrėjo Sinuhė. Labai apmaudavau, nes esu tingus ir vengiu pastangių darbų.
Šiaip ar taip, nusipirkau kalną popieriaus, įsidėjau į rašomąją mašinėlę naują
juostelę ir segtuko smaigaliu išsivaliau klavišų raideles. Mano šuo be perstogės
urzgė ir niršiai rodė dantis, nes žinojo požymius ir nujautė mano dvasios
būseną -seni protingi šunys, ir net maži šuneliai, puikiai nujaučia tai, kas
kitiems nematoma. Manau, tuomet jis tiesiog pamilo egiptietį Sinuhę, kuris
parėmęs delnu skruostą vis rymodavo ant mano rašomojo stalo įprašinėdamas
pradėti darbą. Taigi galų gale atėjo diena, kai apsisprendžiau ir žmonai
tariau:
-
Puikiai žinai, kad vyras turi palikti žmoną ir vaikus ir eiti paskui savo
žvaigždę, jei rengiasi tapti tikru rašytoju. Mane apniko jausmas, kad žvaigždė
ves mane į girią, ir aš privalau nedvejodamas sekti paskui ją, idant pagaliau
atsikratyčiau tų prakeiktų egiptiečių, nors mane klaikiai gąsdina vienatvė
girioj, kur naktimis kaukia žvėrys ir šlapios šakos drasko namo stogą. Be to,
ilgėsiuosi tavo akių, dailių tavo rankų, gardžių pietų, trikojo vyro ir
mudviejų dukters ilgėsiuos, bet šunį pasiimsiu, nes man jo reikia egiptiečiams
drausminti.
Žmona
atsakė:
-
Jau sudėjau tavo daiktus į lagaminą, įdėjau šlepetes, kalną vilnonių kojinių ir
šiltų apatinių ir, dėkui Dievui, pagaliau mudu tiek pažengėm, kad tu tikrai
iškeliauji, nes gyvenimas su tavimi išties vis sunkiau pakenčiamas, - tu be
perstojo tauški apie savo egiptiečius ir neklausai, ką sakau aš, o valgydamas
įsibedi stiklinėm akim priešais save sakytum kvailys. Taigi keliauk prie girios
ežero pas močiutę, ten palėpės kambarėlis laukia tavęs jau pašiltintas -
pasirūpinau tuo, kol tu čia bergždžiai dvejojai. Tiesa, turėsi maitintis
žuvimi, kurios pats prisižvejosi ežere, bet, manau, tai tau bus į naudą, be to,
neabejoju, močiutė tau labai dažnai keps pyragus, tad nieko netrūks. O žvėrių
tikrai nesibaimink, ten gyvena tik kelios laukinės katės ir vieniša lapė,
manau, kad miegosi gerai, jei, kaip dera garbingam žmogui, stropiai dirbsi.
Su
nuoširdžiu palengvėjimu ji pabučiavo mane, padavė lagaminą ir duktė meiliai
mane pabučiavo, o trikojis vyras geraširdiškai žvilgtelėjo iš paveikslo virš
mano rašomojo stalo. Bet tą akimirką girgžtelėjo pašto langelis ir ant grindų
nukrito laiškas iš mano jaunystės miesto. Jis buvo trumputis, štai kas jame
buvo rašoma:
Brangus buv. Vinių prekijau!
Širdį radau dar prieš Tavo
laišką ir baisiai apstulbau. Ji gulėjo po mano lova ir dėl to aš dar labiau
apstulbau, laimei, niekas jos nepamatė, nes, dievaži, tai nederamas radinys, -
ir pats turbūt tai suvoki. Aš iškart supratau, kad ji Tavo, nes keistesnio
daikto dar nesu laikiusi rankose, nors kol kas ji elgėsi labai padoriai ir
nedrumstė ramybės. Kaip prašei, kol kas paglobosiu ją, kad netrukdytų Tau
sunkaus darbo, nors man tokia atsakomybė turėtų būti nemaloni. Bet dėl tam
tikrų priežasčių nėra nemaloni, nors, be abejonės, negerai darau taip įžūliai
Tau prisipažindama.
Be to, Tu esi pirmas vyras,
šitaip užmiršęs pas mane savo širdį. Man dėl to kiek nesmagu.
Lik sveikas ir sėkmės darbe.
Tavo draugė
Tempelaukio - 1968-1969 statyta šventovė, iškirsta natūralioje uoloje |
Tempelaukio šventovės vidus. Sienos - natūrali uoliena. |
PASTABOS
PIRMASIS
SAULĖLYDIS
Labai
abejojame, ar vertėjo leisti šią knygą su pastabomis, nes net paviršutiniškai
skaitantis išsyk pastebės, kad šiuo apsimestiniu, sentimentaliu pasakojimu apie
meilę nesiekiama pamokyti nei kelti dorą. Priešingai, čia knibžda tokių
amoralių ir gluminančių minčių, kurios protingam skaitytojui yra atgrasios. Ir
akivaizdus pasakojimo nuoširdumas draustų šį kūrinį skelbti.
Vis
dėlto leidžiame šį pasakojimą su minėtosiomis išlygomis dėl kitų priežasčių.
Mat tai baisi žmogaus egoizmo apoteozė. Vertėtų prisiminti, kad jis sukurtas
praėjus vos porai mėnesių po pirmosios atominės bombos praktinio pritaikymo,
kai po Antrojo pasaulinio karo pasaulis ką tik pasiekė vadinamąją šaltąją
taiką. Prisiminus šias aplinkybes, autorius - įžūlus egoistas - nūdienos
skaitytojo akyse iškyla kaip klaikus monstras. Jis nė vienos minties nepaskiria
žmonijos kančioms išreikšti, o be perstogės kalba vien apie savo širdį.
Antra
vertus, turint omeny kūrinio atsiradimo laiką, akivaizdu, kad autoriui šis
vaikiškas romanas apie romaną - tai nesąmoningas ūmus individualisto bėgimas
nuo tikrovės, jos baisybių ir svarbių problemų, į kurias tais laikais reikėjo
žvelgti mąstančio žmogaus žvilgsniu, net jei tai nepakeistų pasaulio. Kūrinį
atsirasti paskatino visuomenės tam tikros sanklodos it klasės priešmirtinės
konvulsijos, tad suprantama, jog autorius tik bailiai spruko iliuzijų pasaulin,
ir šito savo pabėgimo jis net nesigėdija.
Nesistengėme
papildyti kūrinio išmaniomis pastabomis ir išnašomis, nes jis nėra reikšmingas,
todėl be pedantiško skrupulingumo pateikėme tam tikras nuorodas, kad jos
nukreiptų skaitytojo mintis į teisingą kelią. Be to, kai kuriose miglotose
vietose reikėjo pateikti skaitytojui duomenų, kad jis suprastų tekstą.
1 Veikiausiai autorius nė neplanavo suskirstyti
knygą į keturis saulėlydžius, kitaip tariant, dalis. Nežinia, gal jis manė, kad
šiuos skyrius reikia skaityti per saulėlydį, o gal tai nuoroda, kad rašė juos
ne vieną dieną. Vis dėlto nesuklysime tardami, kad jį - visai pagrįstai - graužė
koks nors slaptas pojūtis, kad jo laikais išgyvenamas saulėlydis, drauge
didelis savo skolos suvokimas. Štai kodėl parinko tokį neapibrėžtą skirstymą.
Rauma (miesto teises gavo 1442m.) senamiestis saugomas UNESCO, kaip medinės Šiaurės architektūros kūrinys |
3 Autorius kalba apie organą, kurį turi kiekvienas
žmogus ir kuris tai išsiplėsdamas, tai susitraukdamas reguliuoja kūno
kraujotaką. Visi ankstesni tyrimai rodo, kad išėmus širdį žmogus išsyk miršta.
Vadinasi, čia kalbama ne apie išplėštą širdį, kitaip tariant, anomalijų. Vis dėlto
pasakojimas grindžiamas širdies perkėlimu iš vienos vietos į kitą: iš komodos
stalčiaus - po priegalviu, net moters rankinėn - ir, jei neįžvelgtume
lengvapėdiškos, išsigimusios sąmonės poetinės laisvės, norom nenorom turėtume
suabejoti autoriaus meile tiesai. Ko gera, autorius šiame pasakojime apie širdį
griebėsi niekam tikusių simbolių, kurių neverta išsamiau nagrinėti.
4 Akivaizdu, tai - paranojos požymis, tad
visiškai pateisinama gydytojo nuomonė, kartu tai rodo, kokia dvasia parašyta
knyga.
5 Veikiausiai škotų terjeras - dekoratyvus
nykstančios veislės šuo, tais laikais tokius mėgo išgeibusi privilegijuota
klasė.
7 Sprendžiant iš tolesnio pasakojimo,
nesunku suprasti, kad minėtasis miestas yra Turku, nes jo topografija ir
istoriniai paminklai beveik adekvatūs autoriaus užuominoms. Vis dėlto šis
klausimas sudėtingesnis nei išsyk atrodo ir po rimto kritiško tyrimo negalime
nepastebėti, kad čia taip pat gali būti ir Porvas, Hiamenlina, Savonlina ar
Vasa. O dar turėdami omeny autoriaus užgaidumą ir neleistiną atsainumą pateikiant
faktus, prieiname prie išvados, kad tai gali būti ir Kuopijas, Mikelis, Oulu,
Kokola, net Kajanis. Tačiau tai nėra svarbus klausimas ir mes jį nagrinėjame
tik todėl, kad norime atskleisti, su kokiais sunkumais susiduria sąžiningas
tyrinėtojas gilindamasis j nereikšmingą tekstą.
Skaitykite bibliotekoje taip pat:
Skaitykite mūsų bloge taip pat:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą