Kelionė su knyga: Iškylos Lietuvoje: Kelionės ir receptai

Pristatome naują turistinių maršrutų knygą, skirtą, kaip sako ir pavadinimas - kelionėms po Lietuvą.

Kaip rašome knygos įvade, pateikiama informacija, kokias Lietuvos vietas galima aplankyti vienos dienos išvykoje automobiliu (30-120 km).

Kiekvieno maršruto pabaigoje pateikiami receptai patiekalų, kuri atspindi lankomą kraštą, jo mėgiamus produktus, jo kulinarijos istoriją, taip pat paliečiamos ir gyvenusios tautinės mažumos.

Šios knygos pristatymu žengiame į Naujuosius, 2015 metus,

kurie yra paskelbti Etnografinių regionų metais, tad ir bloge, grįžę iš Kultūros sostinės užsienių klajonių, daugiausia keliausime Lietuvoje.

Kelionės po šiauriausią Lietuvos kraštą visada intriguoja - gamta čia nenuspėjamai pokštauja ir vis keičia kraštovaizdį: požemių vandenys plauna po žeme slūgsančius gipso klodus, paviršius nebeišsilaiko ir įgriūva sukurdamas naujas smegduobes. Bet vietiniams tai nekelia jokių didesnių rūpesčių, netgi priešingai - padeda šiam kraštui išsiskirti ir sudominti keliautojus.

Nuo seno Biržai garsėja ne tik įgriuvomis, bet ir stipriais vyrais bei talentingais aludariais. Ne viena alaus darykla čia tebeveikia ir šiandien. Šalia krašto širdies - Širvėnos ežero - galima apžiūrėti didikų Radvilų statytą Biržų tvirtovę. Tai vienintelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bastioninė tvirtovė šiandieninėje šalies teritorijoje.

Maršrutą siūlome pradėti nuo Pabiržės miestelio, kurio panoramoje dominuoja smailiabokštė Švč. Trejybės bažnyčia. Miestelio centre galima apžiūrėti atstatytus paminklinius Vytauto Didžiojo ir Motiejaus Valančiaus biustus, kurie buvo nugriauti sovietmečiu. Gedimino stulpais puošti postamentai buvo nuritinti į daubą už senosios klebonijos ir tik 1990 m. juos pavyko atstatyti buvusioje vietoje. Taip pat galima aplankyti kompozitorių brolių Motiejaus, Broniaus ir Antano Būdriūnų gimtąjį namą. Dabar jame įsteigtas muziejus (Ramioji g. 2), kuriame galime apžiūrėti XIX-XX a. pr. baldus, siuvimo mašiną, spausdintus kompozitorių kūrinius. Netoli miestelio, Balandiškėse, galima išvysti medinius Pabiržės dvaro sodybos likučius.

Vykdami Biržų link šiek tiek išsukime iš kelio ir pasiekime Karajimiškio kaimą. Čia įkurtame kraštovaizdžio draustinyje galima apžiūrėti vieną garsiausių šio krašto įžymybių - daugiau nei 12 metrų gyjio smegduobę/kuri vadinama Karvės ola. Netoli nuo jos yra ir daugiau smegduobių: Lapės ola, Kruopio duobė. Viena jų - Geologų duobė - atsivėrė 2003 m. balandžio 22 d., vos kelios dienos prieš Lietuvos geologų dieną, todėl ir buvo pavadinta tokiu vardu. Velykų duobei taip pat buvo nesunkiai parinktas pavadinimas - 1981 m. duobė atsivėrė per pačias šv. Velykas.

Kelionės kulminacija - Biržai. Tai rajono savivaldybės ir Biržų regioninio parko centras, vienas seniausių Lietuvos miestų. Dar nepasiekus Biržų centro, verta stabtelėti prie Kęstučio ir Stoties gatvių sankryžos, kur išlikęs siaurojo geležinkelio kompleksas.

Pervažiavę tiltu per Agluonos upę, nepraleiskime Biržų regioninio parko lankytojų centro (Rotušės g. 10), kuriame galime daugiau sužinoti apie šio krašto įdomybes. Netoliese stovi Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurią 1857-1861 m. pagal garsaus architekto Lauryno Cezario Anikinio projektą pastatė grafas Jonas Tiškevičius.

Vos 100 m šiauriau nuo bažnyčios stovi Biržų tvirtovė. Perėjus tiltą, galima aplankyti ne tik pilyje įkurtą Biržų krašto muziejų „Sėla", bet apžiūrėti ir pagal griežtas fortifikacijos taisykles iš žemių supiltus bastionus. Apsilankius tvirtovėje ir apžiūrėjus parke sustatytus pabūklus, galima pasivaikščioti Širvėnos ežero pakrantėmis, o paskui pasukti evangelikų liuteronų bažnyčios (Reformatų g. 1} link. Tęsiant pasivaikščiojimą, reiktų pereiti tiltą per Apaščios upę ir pasukti į Malūno gatvę, kuri netrukus pasibaigia tiltu per Širvėnos ežerą. Tilto ilgis įspūdingas - net 525 metrai tarp Biržų miesto ir Astravo dvaro. 340 ha ploto Širvėnos ežeras yra pats seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, suformuotas dar XVI a. patvenkus dvi upes.

Kitoje Širvėnos ežero pusėje mus pasitinka grafų Tiškevičių statytas ir puoselėtas Astravo dvaras. Šalia baltuojančių dvaro rūmų išlikęs raudonų plytų tiltas - užtvanka, primenantis senovės romėnų akveduką. Parke auga 32 rūšių sumedėję augalai. Be to, jame aptikta devynių rūšių šikšnosparnių, net šešios iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Paskutinė maršruto dalis veda per Rinkuškius į šiaurinę Biržų regioninio parko dalį, kurią verta aplankyti dėl vaizdingų Kirkilų karstinių ežerėlių. Jie laisvai lankomi ir prieinami. Privažiavimas nuo Kirkilų kaimo įrengtas iki pat ežerėlių. Besivadovaudami informacinėmis rodyklėmis, nesunkiai rasime stovyklavietę, kur galėsime papietauti.

Pabiržė

Netoli Pabiržės miestelio išlikusi Pabiržės (Balandiškių) dvaro sodyba. Nuo XVII amžiaus dvaras pakeitė nemažai savininkų, o tarpukariu buvo išparceliuotas. Dvaro rūmai apgriuvo ir prarado anksčiau turėtą žavesį.

Pabiržės bažnyčia

Dabar stūkso tik sodybos likučiai: mediniai rūmai, kalvės sienos ir pieninė, menantys savininkus Kamarauskus, XIX amžiuje pastatydinusius šią sodybą.

Miestelio pažiba - Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1897 m. pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio projektą. Ji užbaigta 1910 m. klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu, bet konsekruota tik 1929 metais rugpjūčio 12 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko. Bažnyčia nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietmečiu (1976-1982) čia gyveno ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius.

Šiandien neogotikinė raudonų plytų Pabiržės bažnyčia dominuoja miestelio panoramoje. Iš tolo matyti du 48 metrų aukščio bažnyčios bokštai su smailėmis, arkadomis puoštas fasadas ir rozetė virš pagrindinio įėjimo. Šventovės viduje įrengti trys mūriniai neogotikiniai altoriai, daug skulptūrų. Taip pat išlikę XIX amžiaus augalų drožiniais ir rozetėmis dekoruoti vargonai.

Pabiržės bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas kaliniams ir politiniams tremtiniams. Atokiau nuo bažnyčios stovi iš ankstesnio (XVIII a.) bažnytinio ansamblio išlikusi mūrinė varpinė su restauruota freska „Nukryžiavimas".

Pabiržės bažnyčios vidus

Miestelio kapinėse palaidotas inžinierius Antanas Macijauskas, kuris 1900 metais Sankt Peterburge išleido pirmąjį lietuvišką Lietuvos žemėlapį. Tuomet Rusijos imperijos cenzūra siekė nubausti autorių už lietuviškų rašmenų vartojimą, bet nesėkmingai - kartografas laimėjo teismą ir taip paskatino draudžiamos lietuviškos spaudos atgavimą.

Karvės ola

Karvės ola

Karvės ola - beveik apskrita karstinė įgriuva, kurią galima geriau apžiūrėti nusileidus laipteliais. Ši smegduobė dar 1964 m. paskelbta gamtos paminklu. Jos gylis - maždaug 12,6 m. Viršuje ji maždaug 10 x 12 m dydžio, į apačią palaipsniui siaurėja ir 8,5 m gylyje tėra vos 2 m skersmens. Šioje dalyje stačias įgriuvos sieneles sudaro kietas dolomito sluoksnis su plonais gipso ir mergelio tarpsluoksniais. Kai kur dolomite buvo aptikta suakmenėjusios faunos, kriauklelių atspaudų. Apie 1970 m. atliekant tyrimus įgriuvos apačioje, maždaug 9,5 m gylyje buvo rasta ištirpusio gipso vietoje susidariusi požeminė ertmė, maždaug 3,1 m aukščio ir panašaus pločio. Iš jos į šalis nutįsę penki iki 10 m ilgio urvai su simboliniais pavadinimais: Siauroji ir Šikšnosparnių landos, Slapioji, Blizganti ir Rupūžės olos. Taip pat rastas požeminis maždaug 1,5 m gylio ežeriukas. Vandens temperatūra ten siekė tik 4,5 laipsnio šilumos. Pastaraisiais metais vandens lygis neretai pakyla iki pat olos įėjimo, o dėl drumsto vandens į šias olas sunku patekti net narams. Pasakojama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada ponui tarnavusi moteris pradėjo melžti karvę, tačiau išgirdo dvare verkiantį savo kūdikį ir pasileido bėgti į dvarą. Kai ji sugrįžo, rado atsivėrusią didžiulę duobę, ant kurios krašto kabėjo nutrūkusi grandinė. Iš gilumos sklido nelaimėlės karvės mūkimas. Taip ir atsirado šios įgriuvos pavadinimas.

Biržai

Pirmoji bažnyčia Biržuose iškilo apie 1500 m. Mikalojaus Radvilos iniciatyva. Kita bažnyčia, kuria rūpinosi Vilniaus vyskupas Albertas Radvila, iškilo 1515 m. Bėgant metams, abi šventovės sumenko. Biržų savininkė Liudvika Karolina Radvilaitė 1692 m. įrengė naują nedidelę katalikų bažnyčią. XVIII a. vid. - XIX a. pradžioje būta dar dviejų bažnyčių, kol galiausiai pagal architekto Lauryno Cezario Anikinio projektą grafas Jonas Tiškevičius 1857-1861 m. pastatė dabartinę mūrinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ji 1879 m. konsekruota. Baltuojančios bažnyčios fasade kyla du bokštai, tarp kurių centre įsiterpęs frontonas. Šventovės vidų puošia arkos, ornamentika, sienų tapyba. Bažnyčioje esantys trys altoriai, sakykla, klausyklos, vargonų prospektas - neobaroko stiliaus dirbiniai. Tiškevičių giminės herbas puošia 1879 m. kurtus vargonus, Biržų miesto herbas - medines ložes. Fundatoriaus J. Tiškevičiaus atminimą saugo memorialinė lenta prie įėjimo į bažnyčią.

Biržų miesto kraštovaizdyje raudonuojanti evangelikų reformatų šventovė buvo pastatyta XIX a. Pirmoji šventovė Biržuose iškilo reformatų šalininko Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno

Biržų reformatų bažnyčia. Šiaurės Lietuvoje
populiarus žodis "bambyzas" gali būti ir nesuprastas
kituose regionuose

iniciatyva XVI a. pabaigoje. Po šimtmečio bažnyčia buvo nuniokota gaisro, o ją pakeitusi šventovė laikui bėgant sumenko. Pagal architekto Heinricho Šelio projektą statyta dabartinė šventovė, konsekruota 1874 m., tapo pagrindiniu čia gyvenusių evangelikų reformatų centru. Biržų evangelikų reformatų šventovė įspūdinga neogotikinėmis architektūros formomis, į viršų smailę keliančiu bokštu, smailiais arkiniais langais.

1575-1589 m. pirmąją Biržų tvirtovę pagal naujosios itališkos bastioninės sistemos principus su keturiais mūriniais bastionais pastatė Kristupas Radvila Perkūnas. Šiaurinę pusę saugojo dirbtinai suformuotas Širvėnos ežeras, atsiradęs užtvenkus Agluonos ir Apaščios upes. Tačiau 1625 m. švedai du kartus užpuolė šią pilį ir per du metus gerokai ją nuniokojo. O 1627 m. pasitraukdami išsivežė apie 60 patrankų. Sovietiniais metais šios patrankos buvo perduotos
Varšuvos nacionaliniam muziejui. 1636-1640 m. buvo pastatyta, o XVII a. viduryje ne kartą perstatyta antroji Biržų tvirtovė, išlikusi iki šių dienų. Šią taisyklingo tipo pagal olandų bastioninę sistemą pastatytą tvirtovę sudarė keturi dideli bastionai be mūro kiauto. Bastionus supo 4-7 m gylio ir 31,4 m pločio gynybinis griovys - fosa. Į tvirtovę buvo patenkama sudėtingos konstrukcijos 41 m ilgio tiltu, saugomu išorinio pylimo (ravelino) ir dviejų aukštų vartų pastato su atskiru pėsčiųjų įėjimu.

Biržų pilis

Tvirtovės kieme buvo arsenalas, arklidės, parakinės, dviaukštės kareivinės, kiti pastatai ir vėlyvojo renesanso bei ankstyvojo baroko stiliaus reprezentaciniai rūmai. 1659 m. Biržų tvirtovės arsenale buvo 67 patrankos, 135 muškietos ir 133 kablia-šaudės. Kunigaikščiai Radvilos gindami Biržų tvirtovę vieni pirmųjų panaudojo modernų ginklą - muškietas, kurių šūvių neatlaikydavo jokie šarvai. 1704 m. Biržų tvirtovė buvo susprogdinta ir daugiau nebenaudota kariniams tikslams. Šiuo metu tvirtovės pastatai restauruojami, dalis - atstatoma, čia veikia „Šėlos" muziejus. Biržų siaurukas - tai 750 mm pločio vėžės geležinkelis, vienas unikaliausių mūsų šalies technikos paveldo objektų. Siaurojo geležinkelio linija Biržus pasiekė 1921-1922 m., kai buvo ilginama Gubernijos - Biržų geležinkelio atkarpa. Mieste iki šių dienų yra išlikę stoties ir depo pastatai, sandėliai, vandens bokštas, atnaujintas lokomotyvas ir siaurojo geležinkelio atkarpa Panevėžys-Biržai.

Norėdami pėsčiomis pasiekti Astravo dvaro sodybą, turime pereiti įspūdingo ilgio - 525 m - pėsčiųjų tiltą per Širvėnos ežerą, kuris Astravo dvarą jungia su Biržų miestu. 340 ha ploto Širvėnos ežeras - tai dirbtinis vandens telkinys, susiformavęs XVI a. patvenkus Apaščios ir Agluonos upes. Tai - seniausias tvenkinys Lietuvoje.

Astravo dvaro rūmai

Astravo rūmai

Astravas - Biržų miesto dalis Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apaščios upės. Čia esantys dvaro rūmai yra romantizmo laikotarpio grafo Juozo Tiškevičiaus rezidencija. Ji pastatyta itališkų vilų pavyzdžiu, dvelkia prabanga ir aristokratiškumu. Centrinė dviaukštė rūmų dalis suformuota apie 1841-1842 m. Virš stogo iškeltas grakštus bokštelis primena Biržų bažnyčios bokštus, tikėtina, kad jų autorius buvo tas pats architektas Tomas Tišeckis. Pagal simetrijos ašį išdėstytas puošnus dviaukštis vestibiulis ir ovali salė. Iš jos patenkama į terasą ir laiptus, kurie leidžiasi ežero link. Iki 1862 m. abipus rūmų pastatyti vienaaukščiai paviljonai, su rūmais sujungti arkų galerijomis. Šioje rezidencijoje grafas J. Tiškevičius eksponavo gausią Vakarų Europos tapybos kolekciją, saugojo didelę Radvilų ir Tiškevičių biblioteką, archyvus. Interjere gausu vietos meistro Stepo Jurevičiaus drožybos - laiptų turėklų, indaujų, langų apvadų, [ėjimą į rūmus iki šiol saugo du liūtai, nors autentiškos iš metalo Paryžiuje lietos jų skulptūros 1938 m. padovanotos Vytauto Didžiojo karo muziejui Kaune. Nuo 1930 m. iki šiol čia įsikūręs lininių audinių fabrikas „Siūlas".

Kirkilų karstiniai ežerėliai

Šie ežerėliai laikomi jauniausiais ežerais Europoje, vieninteliais tokiais Baltijos šalyse. Iš tiesų tai karstinės įgriuvos (smegduobės), užpildytos vandeniu. Viename kvadratiniame kilometre pasitaiko 200 ir daugiau karstinių įgriuvų. Kai kurios siekia 20-30 m skersmenį ir 8-11 m gylį. Ilguoju

Kirkilų ežerai

vadinamas didžiausias ežerėlis užima 3,9 ha plotą ir sujungia 30 karstinių įgriuvų. Lydžio duobė yra tik apie 50 m ilgio, tačiau vietomis siekia 11 m gylį. Smegduobių atsiradimą lemia po plonu (1-6 m storio) molio, priemolio sluoksniu slūgsančios gipso ir dolomito uolienos. Vanduo tirpdo šias uolienas ir suformuoja požemines tuštumas. Karstinius ežerėlius maitina krituliai ir požeminis vanduo. Daugelis jų neturi intakų ir ištakų. Tirpstant sniegui vandens lygis gali pakilti iki 2,5 m, ištvinę ežerėliai sukuria išskirtinį kraštovaizdį. Šiame vandenyje gyvena ištisas mikroorganizmų pasaulis, o kai kurių bakterijų kolonijos tokios gausios, kad matomos net plika akimi. Šie karstiniai ežerėliai ypač patrauklūs vingiuotais krantais, vaizdingais pusiasaliais, įlankomis ir salomis.

Grafų pietūs

Visoje Lietuvoje nuo seniausių laikų verdamas alus - jis būdavo patiekiamas ir ant didikų, ir ant valstiečių stalo. Mūsų alaus gamybos ir gėrimo tradicija atstojo užjūrio vyno vartojimo papročius. „Šnekutis" neretam pakirsdavo kojas, bet išlaikydavo blaivią galvą. Ypač savo alumi didžiuojasi aukštaičiai. Biržų krašto aludariai - vieni iš lyderių. Ir ne veltui - juk alaus gamybos tradicijos siekia 1686 m., kai Biržuose Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymu buvo įkurta alaus darykla. Radvilų, vėliau Tiškevičių gaminamas alus buvo vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Ir dabar šiame krašte verdamas stiprus alus, brandinamas šaltuose rūsiuose žemoje temperatūroje laikantis senųjų tradicijų.

Citrininė lašiša

600-800 g šviežios lašišos

3 citrinų:

marinatui:

2 šaukštų medaus

4 šaukštų sojų padažo

4 šaukštų citrinų sulčių

žiupsnelio maltos aiutrios paprikos

rozmarinų šakelių

Paruoštą lašišą supjaustyti nedideliais gabalėliais, o kiekvieną citriną - griežinėliais. Tada sumaišyti visas marinatui skirtas sudedamąsias dalis. Šiek tiek marinato reikia palikti padažui. Lašišos gabalėlius pamirkyti marinate. Citrinos griežinėlius uždėti ant lašišos gabaliukų ir perverti rozmarinų šakele. Kepti ant grotelių ar folijos padėkliukų, pateptų aliejumi, iš abiejų pusių po 3-4 minutes. Prieš patiekiant apšlakstyti likusiu marinatu.

Kiaulienos kepsniai su garstyčiomis

4-6 kiaulienos sprandinės kepsnių marinatui:

2-3 šaukštų garstyčių

1 citrinos sulčių

1 šaukšto „Provanso" žolelių (mairūno, raudonėlių, rozmarinų, čiobrelių)

druskos

pipirų

Sudėti visus marinatui skirtus produktus ir gerai išmaišyti. Juo aptepti kepsnius, tada palaikyti 30-60 min. ir kepti ant grotelių apie 20 min. retkarčiais apverčiant. Patiekti su keptomis paprikomis.

Alaus sriuba

1,5-2 1 alaus

1 citrinos

2 šaukštų medaus 1 šaukšto aliejaus

Alų pašildyti, pasaldinti medumi, įpilti truputį aliejaus, tada įdėti griežinėliais supjaustytą citriną ir patiekti su traškia duona.

Saldžiarūgštės paprikos

3-4 raudonųjų paprikų

3-4 geltonųjų paprikų

2-3 šaukštų alyvuogių aliejaus

1-2 šaukštų obuolių acto

1 šaukštelio cukraus

1 labai smulkiai sukapoto mažo raudonojo svogūno

125 g plonomis skiltelėmis supjaustytų vyšninių pomidorų

2 šaukštų smulkintų petražolių

druskos

juodųjų pipirų

Nepjaustytas paprikas 15 min. kepti ant grotelių, keletą kartų apverčiant. Odelė turi pajuoduoti ir pasidengti pūslelėmis. Tada palikti atvėsti ir uždengti virtuviniu rankšluosčiu, o jei jį palikome namuose - švariu varnalėšos lapu. Kitas sudedamąsias dalis sumaišyti dubenyje. Kai paprikos atšals, atsargiai nulupti odeles, ir, pjaustant storais griežinėliais, išimti sėklas ir kotelius. Tuomet paprikas sumaišyti su paruoštu mišiniu ir patiekti.

Patarimas. Išsiskyrusiose sultyse galime pamirkyti duonos gabalėlius - tikrai skanu. Apsilaižysime pirštus!

Juodųjų serbentų gėrimas

500 g juodųjų serbentų

250 g cukraus

1 l vandens

Serbentus nuskabyti nuo kotelių ir nuplauti. Tada užvirti vandenį ir juo užpilti serbentus, po to suberti cukrų ir pavirti dar apie 20 minučių. Išvirus nukošti ir gėrimą supilstyti į butelius.

Duona ant iešmo

400 g kvietinių miltų

15-20 g šviežių mielių

1 šaukštelio cukraus

120 ml pieno

120 ml vandens

1/2 šaukštelio smulkintų rozmarinų

1/2 šaukštelio smulkintų čiobrelių

1/2 šaukštelio smulkintų raudonėlių

aliejaus

druskos

Miltus išsijoti į dubenėlį ir viduryje padaryti įdubą. Tada sutrupinti mieles, suberti cukrų, supilti pieną ir vandenį. Visus produktus suminkyti į tešlą ir 30 min. padėti neuždengtą šiltoje saulėtoje vietoje. Po to į tešlą įmaišyti druskos, žolelių ir viską gerai išminkyti iki vientisos masės. Palaikyti uždengus (puikiai tinka vandeniu apšlakstytas varnalėšos ar krienų lapas) dar 60 minučių. Tada tešlą padalyti į 6-8 porcijas ir iš jų rankomis suformuoti 20 cm ilgio ritinėlius. Juos galima daryti ir trumpesnius - tada bus daugiau duonelių. Tešlos ritinėlius spirale reikia apvynioti apie maždaug 20 cm ilgio plonus iešmelius ir kepti maždaug 30 min. ant grotelių, kol pradės traškėti. Kad duonelė ne-prikibtų prie grotelių, ją prieš kepant galima patepti aliejumi arba kepti ant folijos padėklo, ištepto aliejumi.

Kriaušės su sūriu

4-6 kriaušių

75-100 g mėlynojo pelėsinio sūrio

75-100 g maskarponės sūrio

1 citrinos sulčių

2-3 šaukštų medaus

100 g graikinių riešutų

Šakute sutrinti sūrį iki kreminės konsistencijos. Tada nulupti kriaušes, perpjauti pusiau, išimti sėklalizdžius, pašlakstyti citrinos sultimis ir kepti ant grotelių 3-4 minutes. Įdaryti kriaušių puseles sūrio kremu, pabarstyti riešutais, pagardinti medumi.