Lietuvos didieji

Ne kunigaikščiai. LDK - jau toli praeityje ir mūsų atmintyje. Dabar - kitų didžiųjų laikas. Tų, kurie kuria ir žadina  naują tautos dvasios pakilimą, naują atmintį, naują tautinės ir valstybinės savasties laiptelį. Ir niekur nedingsi, atsiremiame į senąją kartą, senąją istoriją.

Po tolimų kraštų, Lietuvos kultūros sostinė kreipia žvilgsnį arčiau, į savo kaimynus, į savo kraštą.

Pristatome Justinos Marcinkevičiaus poemą "Donelaitis".  Marcinkevičiaus kūryba  laikyta tautiškumo, lietuviškumo, etiškumo, dvasingumo etalonu, o pats poetas vertintas kaip vienas didžiausių savo meto autoritetų, ne tik literatūroje, bet ir visuomenėje.

 Marcinkevičius nesireiškė kaip priešgyniautojas valdžiai, tačiau jo poezijoje atpažintos vidinės pasirinkimo dramos, įtampos tarp išorinės galios ir atskiro individo vidinio nepaklusnumo. Justino Marcinkevičiaus poezijoje organiškai jaučiamas ryšys su gimtąja vieta – per kalbą, per istoriją, per artimus žmones.

Kodėl poema  "Donelaitis"? Ne vien todėl, kad šiemet - Donelaičio metai. Greičiau todėl, kad didybe prilysta vienas kitam. Ne galios, ne valdžios, o dvasios didybe, vidinio atsparumo ir  savimi priešiškoje erdvėje.

DONELAITIS

PIRMAS SKYRIUS

 ĮVADAS Į DONELAITĮ

 

Priešas kirto kumštim geležinėm,

O  jisai kalbos  gimtosios  gražumu.

S. Nėris

Sugrįžtu prie tavęs,

 

kaip saulė zenitan sugrįžta,

 

Ir, galvą užvertęs,

 

stengiuosi tavo didumą suvokti.

 

Akis ir mintis

 

nuslysta tuščiais dangaus skliautais

 

Ir Paukščių Keliu

už horizonto nupuola.

 

Tavęs ten nėra.

 

Nėra net su kuo ir palygint.

 

Skliauto viršūnė -

 

kaip  tuščias, tylintis varpas -

 

Spengia aukščiausia tyla.

 

Tavęs ten nėra.
 

Kurgi tavo pradžia?

 

Gal ten, kur žodžio pradžia.

 

Kurgi žodžio pradžia?

 

Gal ten, kur žmogaus pradžia.

 

Kurgi žmogaus pradžia?

 

Gal ten, kur poeto pradžia.

 

Poetas prasideda žemėj.

 

Jo šaknys — tavy ir many.

 

Savyje poeto ieškokim.

 

Atsiremsiu, sakau.

 

| nedidelį žemės sklypelį,

 

vadinamą Lietuva.

 

Žvilgsnį, mintį ir širdį

 

joje panardinsiu.

 

Joje turi būt geležies.

 

Turi būti metalo,

 

Nes kitaip ji žmonių

 

ir poetų

 

Nebūtų pagimdžius.

 

Do-ne-lai-tis!

Klausykit, skamba kaip varpas.

Done-laitis!

Klausykit, skamba kaip kardas.

Donelaitis!

Klausykit, skamba kaip arklas.

 

 

Tad atsiremsiu, sakau,

Į nedidelį žemės sklypelį,

vadinamą Lietuva.

 Žvilgsnį, mintį ir širdį

joje panardinsiu.

Joje turi būt geležies,

Turi būti metalo,

Nes kitaip ji varpo,

kardo

ir arklo

Nebūtų pagimdžius.

 

 

ANTRAS SKYRIUS

 

MARAS

 

Nuo maro Lietuvos provincijoje ištuštėjo 8411

sodybų. Tuomet išmirė trečdalis Lietuvos

provincijos gyventojų.

Iš istorinių  šaltinių

 

 

Badas ir maras —

juodieji tautų duobkasiai –

Po Mažąją Lietuvą vaikšto.

Žemė negimdo žmonių.

Ji gimdo kapus.

Tūkstančiai juodų paukščių

nutūpė medžio šakas,

Apgniaužė jas godžiais nagais

Ir dusina medį, ir smaugia.

 

Ne žaliais lapais

Medis žaliuoja -

Paukščiais juodaisiais

Medis juoduoja.

 

O pro kapų velėnos

kietą plutą

Į viršų geležis iškilti nepajėgia.

Ir dūsta medžio šaknys,

Ir dūsta medžio šakos...

Užmiršo kūno šilimą

Ant lovos galo numesta sermėga.

 

Priemenėje — nesuavėtos vyžos.

Ant karties — dviguba, stora skara.

Kažkur išėjo žmonės

ir negrįžo.

Švieži kapai, neperžegnoti kryžiais.

Nėra žmonių.

Nėra žmonių.

Nėra.

 

Už kaskit ir mane,

Užkaskit kuo giliau!

Jei mirė Lietuvos dalis —

Ir aš miriau

 

O stogo šiaudus vėjas draiko

Lyg nunešiotą gedulingą skarą,

Ir juodas paukštis

nutūpė ant kraigo.

Maras!

 

Ne žaliais lapais

Medis žaliuoja –

Paukščiais juodaisiais

Medis juoduoja.

 

TREČIAS SKYRIUS

 

KOLONIZACIJA

 

Jeigu jūs čia būtumėt, aš duočiau jums rinktis

 tarp gražiausios lietuvės merginos ir geriausios

 mano žirgyno kumelės... Čia kaimo merginos

 tik tuo skiriasi nuo kumelės, kad vaikšto ant

dviejų, o ši ant keturių kojų

Iš Prūsijos karaliaus Fr. Vilhelmo I laiško Jordanui

 

O paskui iš vakarų

tikra mirtis atėjo.

Šimtmečiais ji veržėsi iš vakarų.

Ten, kur šimtmečiais

jai kryžius nepadėjo,

Ten, kur šimtmečiais

jai kardas nepadėjo,

Ten dabar ji įveikė maru.

 

O pro kapų velėnos

kietą plutą

Į viršų geležis nepajėgė iškilti.

Ir kolonisto batas

kaip sunkus šešėlis

Žolės lapus prispaudė,

Prikėlė kelio smiltis.

 

Nežinau,

Kodėl tylėjo medžiai, upės ir keliai,

Kodėl žolė

iš neapykantos nesuliepsnojo,

Kodėl neišdvėsė jų gyvuliai,

Kodėl kely jiems nenudžiūvo kojos,

 Kodėl net maras mirė –

Nežinau.

 

Ir svetimos rankos

Svetimo namo duris atidarė.

Ir svetimas arklas

Per didelį kapinyną

pirmąją vagą išvarė.

Ir svetimos rankos

Derlių sukrovė į svetimą kluoną.

Ir lietuviška krosnis Iškepė pirmąją

vokišką duoną.

Lietuviškoj lovoj

Pirmas svetimas kūdikis

buvo pradėtas.

Prabuski, geležie!

  

KETVIRTAS SKYRIUS

 LAIMINGA PARAPIJA

 

Kiekwienam Sze Gromata žinne duodam,

 ku būdu iš Malones Keltinom,

 jog nuog pirmos dienos paukšlekio

 Meneses šo Tukstanczo Sekmo šimto

ir dwidešimto bey ketwirto Meto rokuojant,

 ne wiens šoje Karalystėje daugiaus Wyžas

ant sawo kojų, norint bille kas butu,

bet kurpes šoj žemėje darytasses turretu...

Iš  Prūsijos  karaliaus  Fr.   Vilhelmo  I 1724 m. įsako

 

Pakelėje

nudžiūvęs gluosnis

Tais metais

pirmas atžalas išleido.

Vėl rankos nuo šventų paveikslų

Dulkes šluostė,

Ieškodamos

gyvenimo

ir dievo

veido.

 

 

Išlikęs gyvas,

Dievas taisė tvorą,

Nuo jaučio šonų

mėšlą gramdė

Ir su šiaudų kūliu

Ant stogo korėsi,

Suplūkęs molį,

Lopė kluono grendimą,

 

Tais metais karvės

Vedėsi po du veršius;

 Vėl girnos

sudūzgė kamaroje,

Vėl audė moterys

ir milą, ir maišus,

Žegnojosi ir pasakojo

Apie marą.

 

Prabudo geležis

Ir suklykė lopšy.

Nuo seno geležis

Į žmogų panaši.

 

Ir motina

Į aslą ją paleido basą,

Prie lango privedė,

gerai įsižiūrėti liepė,

Kalbėjo taip,

Kaip niekad nekalbėjo:

„Tu neužmiršti privalai,

Tu viską atsiminti privalai.

Kol dar turi šaknis,

Kol dar ne per vėlai,

kol dienos

tavo medy

suka atminties lizdus.

 

Matai:

Į topolių

ir į klevų viršūnes

 jau renkas vakaras,

Ir mūs diena -

lyg didelis akmuo -

 Drumzliname istorijos prūde

Iš lėto skęsta.

Prikelk

iš savo atminties lizdų

 lietuviškus žodžius -

Tegu per juodą užmiršimo okeaną

Jie į rytojų skrenda."

 

Po šito jos kalba

Pagoniška malda pavirto:

 

„Prabuski, geležie!

Tik tu gali

Išreikšti

visą mūsų esmę

Ir žodį

tartum dalgį

nuvalyt.

 Ir pasakyt,

Kuo buvome,

Kuo esame.

Prabuski, geležie!"

 

PENKTAS  SKYRIUS

VARPAS IR ARKLAS

 

Felix  parochia,   ubi  nulla  regia  via;   felicior

illa, ubi nulla regia villa; at felicissima ista,

ubi nulius nobilista.

(Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio,

dar laimingesnė — kur nėra karaliaus dvaro,

o laimingiausia — kur nėra pono.)

K. Donelaitis

 

Kai trečią kartą

Pašaukėme geležį –

Jinai pati iškilo

į paviršių,

 varpu

ir arklu tapo.

Ir taip iš žemės pasipriešinimo,

Ir taip iš žodžio pasipriešinimo

Gimė

Donelaitis.

 

Ilgiau mes negalėjome jo laukti --

Tai buvo jo diena,

Jo laikas.

Jau buvo liovęsis

ir žodis augti,

Ir žemė priešindamasi

Vos laikėsi.

 

Ir kasdieninis

„Tėve mūsų"

Bažnyčioje ir gryčioj

Duso.

Pakelėm Donelaitį

Tartum kumštį.

 

 

Galvojame jį didelį

Ir stiprų buvus,

Palinkusį prie žodžių

Lyg prie barometrų.

Galvojam apie jį,

o matom būrus

 Iš mūsų „Tėve mūsų"-

iš jo „Metų".

 

Įsivaizduojam jį

kaip naują stogą,

Kurio pašelmeny

Pakibę žodžiai — dalgiai.

Suprantam jį

kaip duonos stoką,

O girdime kaip raginimą:

„Valgykit!

Ir tapkite varpais.

Ir gauskit.

Pasikartokite

kalnų viršūnėm.

 

Paskleiskite save

plačiai ir gausiai.

 

Ateikit į istoriją

Kaip vandenys į šulinius.

 

Ak, nieko nėr baisiau,

Kaip miręs šulinys!

Įkalkite save

Į sieną kaip vinis.

  

Tegu ilgai ant jūsų kabo

Ne kardas,

O lietuviška kepurė.

Jūs būkite

duobė žarijų

po slenksčiu,

Jūs būkit

Užrakintos durys.

 

Jūs būkit arklais,

Į kiekvieną vagą

Įsmeikit žodį -

Spindintį noragą.

 

Ak, nieko nėr baisiau,

Kaip tylintys dirvonai,

Kur veisias kolonistai,

Kur sukas gūžtą ponai.

 

Jums reikia būti arklais..."

- - - - -             O kardais?

Kodėl tu neišmokei būt kardais?

Tyla.

 

Tyla.

Kodėl nutilo varpas?

Tyla.

Kodėl rūdija arklas?

Tyla.

Todėl, kad neprabilo kardas.

  

Ir geležis,

Netapusi viskuo,

Į žemę grįžo.

 

ŠEŠTAS SKYRIUS

LAIKRODIS

 

Dandum quandoquidem etiam posteritati ali-quid est.

(Tuo  bus  kas  nors  bent  ainiams  padaryta.)

K. Donelaitis

 

Tyla.

Jau vakaras dienos spalvas

surankiojo.

 

Tyla.

Įdubusi krūtinė

Vos kilnojasi.

Tyla.

Lyg paukščiai

ilsisi dvi rankos -

Ne pastoriaus dvi rankos,

O artojo.

 

Diena jau išarta.

Vaga tiesi kaip sąžinė –

Nuo pat saulėtekio

Ligi saulėlydžio.

Dvi rankos

ilsis prie širdies.

Dvi rankos

Tarytum jaučiai

Vakare prie ėdžių.

 

Dvi rankos.

Bet kiek daug jos dvi mokėjo!

Kaip gegnės

Laikė stogą jos

iškėlę.

Gal kiek per daug jose

naivaus tikėjimo,

Gal kiek per maža vietos

vėliavai.

 

Ant sienos laikrodis,

Jo rankų padarytas,

Vienodai,

Abejingai tiksi.

Kaip ratas ant ašies –

Ant sienos laikas ritasi.

Nemiega medžiai -

Jie stebuklo tikisi.

 

Stebuklo nebebus.

Ir jis pakyla,

Ir paskutinį kartą

Laikrodį užtraukia.

Pavirsta laikas

Į didžiulę tylą.

 

Jūs manot, kad jisai

Užtraukė savo laikrodi ?

Jis tiktai žodį

Nuo mirties sulaikė

Ir davė pradžią mums.

Ir davė laiką.

Dabar mes pagal jį

Matuosim dieną Ir save.

 

Diena jau išarta.

Vaga tiesi kaip sąžinė –

Nuo pat saulėtekio

Ligi saulėlydžio.

Dvi rankos

ilsis prie širdies,

Dvi rankos

Tarytum jaučiai

Vakare prie ėdžių.

 

SEPTINTAS SKYRIUS

 DONELAITIS IR MES

 

Mano  įpėdini,   tegul   tavo  sūnūs...   laiku  išmoksta gerai lietuviškai

K.   Donelaičio   įrašas   metrikų knygoje 1749 m.

 

Do -ne-lai-tis!

Klausykit, skamba kaip varpas.

Donelaitis!

Klausykit, skamba kaip arklas.

Aš nesakau,

Kad jo viršūnė saulę siekė

Ar kad jo šakos uždengė

kitas žemes.

Gal kiek daugiau pasviręs buvo jis

į priekį,

O apskritai –

Jis buvo toks, kaip mes:

 

Savas — ligi paskutinio kraujo lašo,

Linksmas ir graudus –

lig ašarų.

 Nesudėtingas ir jaukus  -

Kaip žalias pievos kilimas.

Ir tragiškas -

 Kaip Herkaus Manto sukilimas. 

 

Jis buvo paskutinis žodis,

Kaip būna paskutinis ginklas –

Neatiduotas, neparduotas.

Jis buvo žodis.

 

O dabar — paminklas,

Kurį ir žemei

nesunku laikyti,

Kurį ir mums

mylėti nesunku.

 

Poeto rankom praeitį kilnojam,

Ir žodžiai

tartum prakaitas

iš knygos laša.

Mes turim ją praeit

širdim, ne kojom,

Privalom praeitį praeit

kaip sunkų lažą.

 

Privalom ją mylėt ir neapkęsti.

Iš dabarties viršūnių ji –

Siaubinga praraja.

Privalom iš savęs

kažką išmesti,

Kad Donelaitis

tilptų širdyje.

 

Privalome save

nuimt nuo pjedestalų

(Ne pjedestalais ji, poezija, gyva)

Ir Donelaitį pasodint

prie savo darbo stalo.

Tebūna darbo stalas - Lietuva.

 

Dabar kiekvienas grumstas

Donelaitis,

Dabar kiekvienas medis –

Donelaitis.

 Dabar kiekvienas varpas –

Donelaitis.

Dabar kiekvienas kardas –

Donelaitis.

 

Ir kiekviena pėda

po mūsų kojom –

Jo kapas ir poilsio vieta.

Jis tartumei sermėga

užsiklojo

Visa planeta.