Algimantas Čekuolis. Salos ir jų žmonės

Žinomo lietuvių žurnalisto Algimanto Čekuolio kelionių ir apybraižų knyga  pradeda naują leidinių seriją apie įvairiausius pasaulio kraštus ir reiškinius seriją.  Pirmuoju taikiniu pasirinktos įvairios salos, kurioms skirtos neilgos apybraižos, pristatančios ne tik salos istoriją ar geografiją,  bet, svarbiausia - salos žmones. Salų gyventojai ypatingi, paprastai gyvendami izoliuotai nuo kitų tautų, ilgai išsaugo savo originalią kultūrą, papročius. Jie - tikras lobis etnologams...

Algimantas Čekuolis. Salos ir jų žmonės: kitos įdomios pasaulio vietos, gyvenimo klausimai.- Vilnius: Alma littera, 2017. - 300 p.

Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

Velykų sala yra beveik pačiame Ramiojo  vandenyno  centre. Tai viena įdomiausių vietų pasaulyje. Kaip gintare sustingusi muselė.

Toji sala gana vieniša, artimiausias žemynas - Pietų Amerika, konkrečiai Čilė. Velykų sala Čilei ir priklauso, nors yra už 3700 km. Kitos salos irgi toli, tarkim, Gambijės salos (arba Mangarevos salos) - už 2600 km, Markizų salos dar toliau - už 3200 km.

Manoma, kad į Velykų salą žmonės atvyko iš Polinezijos salyno, ir tai buvo ne taip jau seniai - apie tūkstantuosius metus, apytikriai tada, kai mūsų žemėse įsikūrė pirmieji baltų protėviai. Legendose išliko pirmųjų kolonizatorių vado vardas - Hotu Matua.

Velykų salų žemėlapis

Tai, kad išeiviai iš Polinezijos nukeliavo taip toli, ir nuostabu, ir suprantama. Polineziečiai turėjo (ir tebeturi) labai gerą susisiekimo priemonę - katamaranus. Tai atvira valtis be jokio denio, nelengvai apvirstanti, nes turi gana sunkius plūdurus. Tik labai rimtas uraganas gali apversti plaustą. Ant plausto būna stiebas, taigi galima iškelti burę. Plaukia negreitai, bet kadaise žmonės niekur neskubėdavo. Pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje orai gana ramūs, nebent būtų vasaros pabaiga ar rudens pradžia - uraganų sezonas. Pučia pastovūs vėjai - pasatai arba musonai. Pagavai vėją ir plauk sau laimingas. Patyrę žvejai maistu sugeba apsirūpinti net ir vandenyne - pasigauna skraidančių žuvyčių, tunų, sardinių, silkių. Išsprendžiama ir vandens problemą: laimikis sutraiškomas, išgręžiamas per audeklą - ir turi ko atsigerti, tegu ir nelabai skanu.  

Reikia manyti, kad žmonės į Velykų salą atsikraustė ne vien iš Polinezijos salyno. Velykų saloje auginamos saldžiosios bulvės, o jų gimtinė - Pietų Amerika. Negana to, saldžiųjų bulvių rūšis, auginama Velykų saloje, atsirado ir Polinezijoje. Tai gali reikšti, kad Velykų salos gyventojai sugebėjo kartą ar kelis grįžti į savo protėvių žemę. Žymusis norvegų keliautojas Turas Hejerdalas (Thor Heyerdahl) būtent tai ir norėjo įrodyti, kai mediniu plaustu „Kon Tiki“ iš Pietų Amerikos išplaukė į Polineziją. Pakeliui sustojo Velykų saloje ir atliko ten svarbius tyrimus. Gali būti, kad dar iki polineziečių saloje lankėsi ir išeivių iš Pietų Amerikos.

Orongo miestelis, ritualinių apeigų centras saloje

Galite pasakyti: tegu sau plaukioja, kas mums darbo? Sviesto ant duonos dėl to nepadaugės. Teisybė, bet Velykų sala iliustruoja, kokia sudėtinga, kokia persipynusi yra žmonijos istorija. Mūsų kraujo giminaičių, kad ir kokia būtų jų odos spalva ar kalba, be abejonės, gyvena ir kur nors Papuasijoje, ir Čikagoje.

Patys velykiečiai savo žemę vadina Te-Pito-o-te-henua - „Pasaulio bamba“, taip pat „Rapanuju“ (Rapa Nui - „Didžiuoju Rapa“). Sala išgarsėjo dėl keistų, iki galo taip ir nesuprastų skulptūrų, vadinamų moai, vaizduojančių žmones. Skulptūros atrodo kaip galvos, bet ištyrinėjus paaiškėjo, kad jos susmigusios į žemę. Yra ir krūtinė, ir liemuo, kartais matyti šlaunų pradžia. Kai kurios figūros klūpo, rankos sukryžiuotos ant pilvo. Visos jos milžiniškos! Didžiausia turi vardą - „Paro“, sveria 82 tonas ir yra 9,8 metro aukščio (siektų trečią aukštą). Kitos - kiek žemesnės. Iš viso jų yra 887. Kai kurios nuverstos, kelios išvežtos į muziejus iki 1993 metų, tai yra iki UNESCO paskelbė Velykų salą ir moai skulptūras pasaulio paveldu.

Svarbiausias iki šiol neatsakytas klausimas: kokia tų figūrų paskirtis? Turbūt susijusi su kulto apeigomis, tačiau visa kita - mįslė. Iš toliau visos figūros atrodo vienodos, bet įsižiūrėjęs pamatai, kad veidai truputį skiriasi. Iš to daroma išvada, kad tai genčių vadų (saloje juos vadina karaliais) portretai. Salos gyventojai, be abejo, buvo labai religingi. Tai matyti iš užrašytų dainų ir legendų.

Išsiaiškinti teisybę nelengva, nes ir užkariautojai, ir jų atneštos užkrečiamosios ligos kelis kartus beveik išskynė pirmuosius salos gyventojus. Tačiau yra įrodymų, kad jie garbino savo protėvius. Esą jei tu ką nors gera padarysi savo mirusiam protėviui, tai ir jis iš anapus padarys tau ką nors gera. Turbūt dėl to beveik visos figūros stovi nugara į jūrą, veidu į salą, tai yra į žmones.

Pasitelkę radioaktyviosios anglies metodą mokslininkai išsiaiškino, kada skulptūros buvo sukurtos. Ne taip jau ir seniai, 1100-1680 metais, tai yra kai Lietuva jau buvo stipri. Rasta ir vieta, kur figūros buvo skaptuojamos. Tai akmenų kirtykla prie užgesusio Rano Raraku vulkano. Beveik visos figūros iškirstos iš suakmenėjusių to vulkano pelenų. Vadinasi, tai buvo akmens amžiaus žmonės! Neturėjo nei geležies, nei vario ar kokio kito metalo, nežinojo, kas yra ratas, lenta, pjūklas. Savo plaustus jie surišdavo stipriomis plaušinėmis virvėmis. Iš plaušų rišo bučius ir tinklus žuvims. Skulptūroms skaptuoti metalinių įrankių neturėjo, vienintelis įrankis - kietesnis bazaltas. Skulptūrų „dirbtuvėje“ pilna tokių skilusių ar atšipusių bazalto gabalų. Vieną figūrą penki šeši vyrai skaptuodavo ištisus metus. Paskui gabendavo tuos gražuolius į jūros pakrantę. Darbas būdavo nelengvas. Manoma, kad akmeninę skulptūrą paguldydavo ant savotiškų Y formos rogių ir 180-250 vyrų įsikinkę jas tempdavo. Galima tik įsivaizduoti, kiek būdavo riksmo! Kitas būdas: iš palmių kamienų pagaminami savotiški bėgiai, ir figūra ritinama pirmyn, priekyje vis klojant tuos „bėgius“. Pastatyti moai vandenyno pakrantėje nelabai sunku, jeigu iš anksto apgalvoji, kaip tokią sunkenybę pastatyti stačią. Štai jums ir „akmens amžius“! O mes dažnai įsivaizduojame gauruotus kuokom mosikuojančius kvailius. Pasirodo, jau tada žmonės buvo galvoti. Atgabenta statula būdavo ant kranto įstumiama į duobę kojomis pirmyn, paskui pastatoma, iškasta žemė ir akmenys suverčiami atgal, žemė sumindoma, ir štai jau stovi akmeninis žmogus. Ko tik nepadarysi, jei trokšti, kad po mirties būtų gerai.

Negana, kad tos statulos milžiniškos, dar ir jų akys išraiškingos: vyzdžiai - iš aštriabriaunio vulkaninio stiklo, žaižaruojantys saulės ar mėnulio šviesoje, ir blyškiai raudoni akių baltymai iš vulkaninės kilmės šlako. Turėjo kelti ir šiurpulį, ir viltį, kaip šiurpulį ir viltį kelia Kelno katedra ar Šventojo Petro bazilika Romoje.

Salos gyventojai taip uoliai kirto palmes bėgiams ar rogėms gaminti, kad ilgainiui nebeliko nė vienos palmės. Net katamaranų ir valčių nebeturėjo iš ko gaminti. O be valties nepažvejosi. Kai sala visai nupliko, saulė išdegino žolę - ir nebebuvo ko ėsti galvijams. Negana to, iš kažkur atsirado ėdrių Polinezijos žiurkių. Prasidėjo badas, tarpusavio karai, pasitaikė net kanibalizmo atvejų. Pliūptelėjo ir ateizmo banga: įniršę žmonės sukilo prieš dievus, prieš savo pačių pastatytas figūras. „Ak, jūs mumis nesirūpinate?!“ - ir ėmė jas griauti. Yra požymių, kad tai prasidėjo apie 1540-uosius ir tęsėsi gal 200 metų. Tarpusavyje kovojo dvi stovyklos: moajai, puoselėjantys akmens skulptūrų ir protėvių dvasių kultą, ir puoselėjantieji naują žmogaus-paukščio kultą. Pastarojo kulto šalininkų nuomone, genčiai privalo vadovauti gabiausias jos žmogus, o ne buvusio vado vyriausiasis sūnus.

Pirmieji europiečiai, aplankę salą ir pažymėję ją žemėlapyje, buvo olandų laivo „Jacob Rogeven“ jūrininkai. Tai įvyko 1722-ųjų balandžio 5 d., Velykų sekmadienį. Kapitonas laivo dienyne parašė matęs „daug akmeninių statulų“, o žmonių, jo nuomone, gyvena du ar trys tūkstančiai. Turbūt apsiriko, gyventojų saloje neabejotinai buvo daugiau. Tačiau jau pirmą dieną įvyko kivirčas, keli saliečiai buvo nušauti, kiti išsislapstė. Paskui baltieji saloje lankėsi labai retai: po penkiasdešimties metų atplaukė du Ispanijos laivai, dar po ketverių metų - britų keliautojas Džeimsas Kukas (James Cook), dar po penkiasdešimties metų - britų laivas „Blossom“. Jo kapitonas pranešė, kad išlipti į krantą pavojinga - salos gyventojai atvirai priešiški. Ir kaip nebūsi priešiškas, kai vergų medžiotojai ir plėšikai atsidangindavo vos ne kasmet.

Salą sau priskyrė kaimynė Peru (jei kaimyne galima vadinti valstybę, esančią už poros tūkstančių kilometrų), paskui 1888 m. - Čilė, pasirašiusi apgavikišką sutartį su genčių vadais; iš tikro tai buvo okupacija. Maištininkai iš Velykų salos būdavo tremiami į kitas salas, apgyvendinami raupsuotųjų kolonijose, tad grįžę namo parsinešdavo užkratą. Banginių medžiotojai, saloje sustodavę pailsėti, paskleidė tuberkuliozę. Ketvirtis gyventojų, taip pat ir pirmasis krikščionių misionierius, mirė nuo tos ligos.

Kai Čilė neva nupirko didumą salos, gyventojus ištrėmė, paliko tik 171 žmogų, daugiausia senius. Po šešerių metų saloje gyveno vos 111 tikrųjų saliečių, ir tik 36 iš jų turėjo vaikų. Tačiau žmonių padermė nepaprastai gaji, gajesnė už vilkų ir netgi sliekų padermę. 2002-aisiais rapanujų jau buvo 3700, dar po dešimties metų - daugiau kaip 5000 žmonių: 60 proc. - rapanujai, kiti - atvykėliai iš Čilės, Europos, Amerikos arba maišyti. Tarpusavio karai pasibaigė, nors tęsėsi labai ilgai, mat saloje daugiau nei trisdešimt genčių, be to, kiekvienas gyventojas laiko save ariki, karaliumi.

Ne taip seniai vienas iš karalių nusiuntė Čilės vyriausybei laišką su reikalavimu grąžinti pagrobtas vertybes. Pasirašė taip: „Valentinas Riroroko Tuki, Te Pito rapanujų tautos karalius, Velykų sala, Pasaulio bamba“. 2014-ųjų balandį atėjo Čilės vyriausybės atsakymas - ant oficialaus blanko, oficialiame voke, adresuotas „Riroroko Tuki, rapanujų tautos karaliui, Velykų sala“. Turbūt rašė šypsodamiesi. Kaip ir buvo galima tikėtis, Čilės vyriausybė atsisakė ką nors grąžinti. Tačiau ponas Riroroko Tuki dar ilgai kaišiojo laišką ir voką kitiems karaliams po nosim ir siutino juos girdamasis: „Mane pripažino!“

Velykų sala pilna paslapčių - būtent dėl to, kad labai izoliuota. Yra akmeninių sienų, sudėtų iš akmenų, sveriančių po septynias tonas; sienos nesumūrytos, akmenys - kietojo bazalto uolos - nušlifuoti taip tiksliai, kad laikosi jau nežinia kiek tūkstančių metų. Primena inkų statybas Pietų Amerikoje. Gal ir teisus buvo Turas Hejerdalas sakydamas, kad saloje pirmieji apsigyveno inkai. Yra hieroglifų, nepanašių į jokius kitus, jie iki šiol neiššifruoti, nes nežinia, kokia kalba parašyti.

Kokias problemas rapanujų tauta sprendžia dabar? Turbūt juoksitės, bet tokias pačias, kokios sprendžiamos visame pasaulyje. Yra savų revoliucionierių, reikalaujančių atkurti salos nepriklausomybę, žadančių kreiptis į Tarptautinį Žmogaus Teisių Teismą Kosta Rikoje. Jei tai nepadės - į Tarptautinį Teisingumo Teismą Hagoje. Revoliucionieriams pagalius į ratus kaišo keliasdešimt karalių, kiekvienas turintis vis kitokių reikalavimų. Vienas reikalauja atiduoti jam viešbutį, nes pastatytas ant jo genties protėvių kaulų, kitas pageidauja lėktuvų pakilimo tako, nes jo protėvių kaulai guli tenai. Saliečiai piktinasi, kad gauna tik prastai apmokamus darbus - gidų, amatininkų, padavėjų, šokėjų, o visus geresnius pasiglemžia imigrantai. Saloje sustoja milžiniški laivai su turistais, o tai nemaži pinigų srautai. (Bilietas į statulų parką - 60 dolerių; sala paskelbta aštuntuoju pasaulio stebuklu.) Jau atsirado čilietis advokatas, tvirtinantis, kad Čilė turi pripažinti saliečių teises. Vienam iš karalių advokatas padovanojo fraką, bet karalius atsisako jį vilkėti. Esą, prie basų kojų netinka.

Lyg neužtektų vargų su atvykėliais, saliečiai visą savo istoriją atkakliai kariavo tarpusavyje. Vyko net karas tarp „ilgaausių“ ir „trumpaausių“. Ilgaausiai - tai tie, kurie nešiojo ilgus auskarus, trumpaausiai - trumpus. Nieko čia juokinga! Prisiminkite: daug civilizuotesnėje Anglijoje „Baltosios rožės“ karas prieš „Raudonąją rožę“ tęsėsi tris dešimtis metų. Europoje pasitaikė ir šimto metų karų. Kituose žemynuose irgi panašiai.

Velykų sala - mažas izoliuotas taškelis vandenyne. Visas pasaulis miniatiūroje. Žvelgdami į tą salą galime spręsti, kokie iš tikro esame.

Burtų ir kerėtojų sala (Korsika)

 

Korsika, Bastjos miestas. Eina mūsų turistų grupė per turgų, vietinė gidė Silvija pasakoja apie daržoves ir prieskonius, augančius tik Korsikoje. Staiga liesa elgetaujanti moteriškė čiumpa ją už rankos. Silvija neturi laiko ir atstumia moterį, bet jų akys susitinka. Sutvyksi juodi žaibai, ir po kelių valandų Silvijai pasidaro silpna, įsiskausta galva, net apalpsta porą kartų. Silvija - ne vaikiukas, jai 40 metų. Ji žino, kas nutiko: „užsidirbo“ ochju - piktą žvilgsnį. Griebia telefoną ir skambina savo 95 metų močiutei, ta liepia sėsti į taksi ir atvažiuoti. Nes jos močiutė - signadora, užkalbėtoja, užkalbėti išmokusi iš savo močiutės. Senutė uždega žvakę, į lėkštę įpila vandens ir ima šnabždėti maldas, vis peržegnodama lėkštę. Paskui įkiša pirštą į aliejų ir nuvarvina į vandenį tris lašus. Lašai nuplaukia į skirtingas puses. Išvada aiški: Silvija užkerėta. Senutė vėl lašina aliejų. Tik trečiąkart riebalų dėmės susijungia. Anūkė išgelbėta!

Korsikoje sunku rasti žmogų, kuris netikėtų burtais. Kardiologas Serafinis pats jais netiki, bet pasakoja tokią istoriją: kartą pas jį buvo atvesta labai ligota mergytė. Visi tyrimai buvo geri, ir daktaras pasakė: „Veskite ją pas signadorą.“

Štai "baisusis" Bastjos miestas. beje, turintis tarptautinį
aerouostą

Korsika nuo amžių amžinųjų yra mitų ir legendų žemė. Saloje tūkstančiai nežinomos kilmės menhyrų, plokščių tašytų akmeninių stulpų. Korsikiečiai tvirtina, kad saloje buvo apsistojęs Odisėjas, kad Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo) ir Don Žuanas buvo korsikiečiai, garsiausi piratai - taip pat. Didysis karvedys Napoleonas - tikrai korsikietis, iki mirties neatsikratęs korsikietiško akcento. Saloje kalbama tarmiškai, nors kalba stipriai paveikta kaimynų italų ir prancūzų.

Sala turi politinę autonomiją. Krikščionybė tenai atėjo vėlyvaisiais viduramžiais, maždaug tuo pat metu kaip į Lietuvą. Katalikybei teko susitaikyti su tuo, kad korsikiečių apeigos - ikikrikščioniškų ir katalikiškų apeigų mišinys. Korsikoje niekas nieko neplanuoja nepasakęs: „Jei Dievas panorės.“ (Se Dio vuole.) Salos globėjos - šventoji Devota ir šventoji Julija. Jeigu suserga vaikas, meldžiamasi šventajam Antanui. Šventoji Liucija visada padeda nuo akių ligų, šventasis Pankracijus - nuo reumato, šventasis Martynas pagerina vynuogių derlių, o kiekvieną gegužę iškilminga jūrininkų ir žvejų procesija neša šventojo Erazmo skulptūrą į uostą ir jam prižiūrint šventina laivus. Iš kartos į kartą žodžiu perduodamos keistos senoviškos maldos ir įsitikinimai. Signadora ne tik nuo kerų išgelbės, ji padės ir nuo kirmėlių. Tam reikia sukarpyti baltą siūlą į septynias arba devynias atkarpėles, užpilti vandeniu, ištarti magiškus žodžius ir išgerti vandenį. Išgėrei, ir kirmėlių neliks. Korsikiečiai ateitį spėja žiūrėdami į židinio liepsną arba iš kiaušinio lukštų. Ypač gerai nusimano apie blogus ženklus. Tarkim, jei valgydamas žmogus užspringo, jo laukia didelė nelaimė.

Korsikietis yra tikras, jog tai, ką matai, turi ir kitą - nematomą - pusę. Jei kas pagirs vaiką, reikia nusispjauti į to žmogaus pusę. Nes seilės, kaip visi žinome, sustabdo blogųjų jėgų galią. Po korsikiečio automobilio sėdyne ar lova būtinai bus pasidėtas maišelis su rupiai malta druska - puikia gynybos priemone. O norint išvengti gaisro namuose reikia laikyti supuvusį kiaušinį, sudėtą praėjus 40 dienų po Velykų, tai yra Kristaus Dangun Žengimo šventės metu. Korsikietis niekada nepradės arba nebaigs jokio darbo pirmadienį ar penktadienį. Britų ir rusų jūrininkai tomis dienomis irgi neišplauks į jūrą. To papročio laikėsi net sovietiniais metais. Būdavo, laivas išplaukia pro uosto vartus ir sustoja, stovi nuleidęs inkarą, laukia penkių minučių po vidurnakčio.

Korsikietis niekada neis naktį pro kapines ar pro fontaną, nes gresia pavojus pakliūti į mirusiųjų paspęstas pinkles. Kai namuose kas nors miršta, iškart atidaromi langai - kad siela galėtų laisvai iškeliauti, ir uždengiami veidrodžiai - kad siela savęs nepamatytų ir neišsigąstų.

Labai gaji ir plačiai paplitusi legenda apie šventąją Liuciją. Trečiame mūsų eros amžiuje, kai krikščionybė plito visoje Romos imperijoje, nors dar buvo uždrausta, Sicilijos saloje gyveno turtuolė Eutichija. Ji turėjo vienturtę dukrą Liuciją. Kartą Eutichija sunkiai susirgo. Atrodė, nepagis. Liucija, slapta krikščionė, karštai meldėsi Mergelei Marijai, kad mama pagytų, ir malda buvo išklausyta. Liucija atsidėkodama nutarė gyventi neturte ir skaistybėje. Toks sprendimas nepatiko jaunuoliui, kuriam Liucija buvo pažadėta. Kerštingas bernas pranešė valdžiai, kad Liucija - krikščionė. Mergaitė buvo suimta, bet net kankinama neatsisakė savojo tikėjimo. Kankintojai išlupo jai akis, kad taptų negraži, sudėjo į dėžutę ir nusiuntė kerštingajam jos jaunikiui. Tačiau Švenčiausioji Panelė pasigailėjo nelaimingosios ir padarė stebuklą - grąžino Liucijai akis, dar gražesnes negu buvo.

Korsikoje ta krikščioniška legenda pasakoma kitaip: Liucija pati išlupo sau akis ir sumetė į jūrą. Jūroje atsirado gražių kriauklyčių su spiralės formos ornamentu ir jos tapo Korsikos simboliu. Jeigu tokią rasite paplūdimyje, pasikabinkite ant kaklo. Šventosios Liucijos akis - tai talismanas, garantuotai apsaugantis nuo pikto kerėtojo žvilgsnio.

 

Skaitykite bibliotekoje taip pat:

Čekuolis, Algimantas. Vyriški žaidimai : apsakymai ir apysaka / [dailininkė Ieva Čekuolytė]. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004 (Vilnius : Sapnų sala). - 324 p.
Čekuolis, Algimantas. Per tris vandenynus : [vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams]. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. - 172 p.
Čekuolis, Algimantas. Staigmenos ir kiti žinomi dalykai /parengė Loreta Paškevičienė. - Vilnius : Alma littera, 2010 (Kaunas : Aušra). - 259 p.
Čekuolis, Algimantas. Šešios progos numirti : [publicistika ir biografijos epizodai] /[parengė Loreta Paškevičienė]. - Vilnius : Alma littera, 2011 (Vilnius : Standartų sp.). - 251 p.
Čekuolis, Algimantas. Faktai ir šypsenos : enciklopedinė publicistika, iš kelionių vadovo užrašų. - Vilnius : Alma littera, 2012 (Kaunas : Spindulio sp.). - 266 p.
Čekuolis, Algimantas. Mūsų slaptieji ir dramblys bute / [parengė Liudvikas Gadeikis]. - Vilnius : Alma littera, 2013 (Kaunas : Spindulio sp.). - 237 p.  
Čekuolis, Algimantas. Generolo "Sena Karvė" istorija : [žurnalisto, rašytojo autobiografija ir enciklopedinė publicistika] / [parengė Liudvikas Gadeikis]. - Vilnius : Alma littera, 2014 (Kaunas : Spindulio sp.). - 259 p.
Čekuolis, Algimantas (1931-)
Apie jūreivius : jų meilės ir kitos tikros istorijos / Algimantas Čekuolis. - Vilnius : Alma littera, 2016 (Kaunas : Spindulio sp.). - 283 p.