Dovydas Pancerovas. Kiborgų žemė

Ši knyga dar neišleista, kėlė didelį susidomėjimą. Pasakojimas - apie labai nesenus, trejų metų senumo įvykius, kurie skirtingai paveikė Lietuvos visuomenę - vyresniesiems tai skausmingi prisiminimai apie Afganistano karą ir jame netektus artimuosius, dar vyresniems - Antrojo pasaulinio aidai ir partizanų kovos. Jauniausiajai kartai tai kone pirmas karo, kuris taip arti,  kvėptelėjimas į veidą. Ir suvokimas, kad laisvė nėra duotybė, kad gyvenant greta agresoriaus, galima atsidurti karo sukūryje pačiam, ginant savo laisvę.  Jei dar nesame, propagandos, informaciniame kare.  

Autorius - jaunas Lietuvos žurnalistas, vykęs redakcijos siuntimu į Maidano įvykius.
Knyga  asmeninis pasakojimas, tai nėra nuasmenintas istorijos vadovėlis. besidomintys, aišku, pastebėjo 15min. portale spausdintus reportažus,  knyga - jų tęsinys. 

Pancerovas, Dovydas. Kiborgų žemė : [pasakojimas apie Rusijos karą prieš Ukrainą] / Dovydas Pancerovas. - Vilnius : Alma littera, 2017 (Vilnius : Spauda). - 255 p.

KARO PRADŽIA

Per savo budėjimo savaitgalį bandžiau susisiekti su karo žurnalistikos vilku Romu, bet jo telefonas buvo išjungtas. Neatsakinėjo ir į žinutes socialiniuose tinkluose. Paskutinį kartą bendravome Kijeve, kai abu su Vidmantu ruošėmės namo į Vilnių, o Romas - į Krymą. Buvo neramu dėl tokios tylos.

Pirmadienį, 2014-ųjų kovo 3-iąją, jis pats paskambino man. Turėjau laisvą dieną po sunkaus budėjimo, todėl varčiausi lovoje.

- Mane apvogė, - nusijuokė Romas, išgirdęs apie mano nerimą. Simferopolyje jis apsistojo prastame viešbutyje. Vieną vakarą grįžęs rado apšvarintą kambarį. Ilgapirščiai pavogė filmavimo įrangą ir brangią palydovinę anteną, skirtą greitam duomenų persiuntimui.

- Atrodo, mačiau juos. Sėdėjo viešbučio fojė. Turbūt laukė, kol išeisiu iš kambario.

Romas užstrigo Kryme. Miestus kontroliavo okupantai, todėl išskristi ar išvažiuoti autobusu buvo neįmanoma. Automobilio išsinuomoti negalėjo, nes nedirbo nuomos salonai. Kita vertus, kažin ar pats Romas norėjo palikti Krymą.

- Siūlau tau ir Vidmantui atvykti čionai. Jums patiks. Tikrai turėsi apie ką rašyti, - įkalbinėjo. Bet aš ir be raginimų troškau grįžti į Ukrainą.

Romas siūlė skristi į Ukrainos rytuose esantį didmiestį Charkovą, ten pasisamdyti drąsų taksistą ir važiuoti į Krymą. Esą žurnalistų pažymėjimai turėtų padėti prasmukti pro okupantų blokpostus (Blokpostai - kelio užtvaros, pastatytos iš smėlio maišų arba betono plokščių. Ukrainoje blokpostuose budėdavo kariai arba pasieniečiai, tikrindavo pravažiuojančias mašinas).

Tą pirmadienį jau visoje rytinėje Ukrainoje degė pavojaus signalai, nė į Krymą nereikėjo važiuoti; jau ir Charkovo gatvėse bruzdėjo žmonės, skandavo Vladimiro Putino vardą segėdami Georgijaus juosteles (Juodos ir oranžinės spalvų Georgijaus juostos buvo rišamos prie carinės Rusijos karinių apdovanojimų. Vėliau jas naudojo sovietai. 2014 m. Georgijaus juostos tapo Rusijos sukelto karo Ukrainoje simboliu), rankose laikydami Rusijos vėliavas ir Stalino portretus. Tas pat - Donecke, Luhanske, Mariupolyje ir kituose rytiniuose Ukrainos miestuose.

Per savaitę prokremliški mitingai tapo agresyvūs. Ukrainos rytiniuose miestuose prie valstybės pastatų atsirado kaukėtų vaikinų su šalmais, lazdomis, skydais. Išoriškai jie buvo panašūs į Maidano kovotojus, bet ant rankų ryšėjo mėlynos ir raudonos spalvų juostas, kurios simbolizavo Novorosiją - Kremliaus propagandos išgalvotą regioną, neva istoriškai priklausantį rusams. Putino režimas jau atvirai kurstė separatizmą, ragino vietinius gyventojus atsiskirti nuo Ukrainos. Kaukėti sukilėliai veržėsi į valstybės pastatus: išlauždavo duris, išdaužydavo langus, išvarydavo tarnautojus, su milicininkais arba apsaugininkais mušdavosi iki mirties. Įsibrovėliai buvo ginkluoti lazdomis, kastetais, akmenimis, Molotovo kokteiliais. Per kelias savaites jie įsitvirtino Donecke, Luhanske, Mariupolyje, Charkove. Įprastas gyvenimas sustojo, gatvėse iškilo barikados, už jų tūnojo neaiškūs tipai su Rusijos ir Novorosijos vėliavomis.

Praėjo mėnuo ir 2014-ųjų balandžio pradžioje prokremliški protestuotojai susibūrė į separatistų grupuotes. Prie barikadų pasirodė iki dantų ginkluoti vyrai, jų arsenalas: rusiški automatai, kulkosvaidžiai, amunicijos diržai, kaukės, kevlariniai šalmai, šarvinės liemenės. Elgėsi kaip profesionalūs kariškiai. Mano šaltiniai Lietuvos kariuomenėje pranešė, kad tai - Rusijos specialiosios pajėgos; Ukrainos rytiniuose miestuose jų užduotis - apginkluoti separatistus, apmokyti ir sukelti karą.

Prieš televizijų kameras kaukėti kariškiai kartojo esantys vietos gyventojai, siekiantys atsiskirti nuo „fašistų“ Kijeve. Paprasti rusai buvo gąsdinami, kad pasaulyje atgimsta fašizmas, nukreiptas prieš jų tautą. Taip Kremliaus propagandistai ištraukė granatos žiedą. Tūkstančiai rytinės Ukrainos rusų tikrai išsigando menamos fašizmo grėsmės. Per Antrąjį pasaulinį karą jų tauta kentė žiaurią nacių priespaudą, todėl dabar žmonės talkino separatistams. Karščiausiai juos palaikė pensininkai, regėję Vermachto žiaurumus, išsiilgę Sovietų Sąjungos. Šiek tiek komiška, bet senoliai prie barikadų mojavo ne Vladimiro Putino, o Josifo Stalino portretais.

Rytinę Ukrainą apėmė toks chaosas, kad buvo neįmanoma suprasti, kas vyksta. Į didžiuosius miestus riedėjo neaiškūs autobusai su „vietiniais gyventojais“. Išlipę jie iškart dėdavosi prie prokremliškų mitingų. Charkove žmonės man papasakojo tragikomišką istoriją: balandžio viduryje autobusai atvežė tūkstantį „vietinių gyventojų“; jie mitingavo prie Nikolajaus Lysenkos akademinio operos ir baleto teatro, reikalaudami gubernatoriaus galvos ir tik po kurio laiko suprato stovintys ne prie to pastato. Niekas tiems atvežtiniams „vietiniams“ nepasakė, kad Charkovo gubernatoriaus administracija yra ne čia, o už puskilometrio.

Iš Ukrainos skriejo pranešimai apie susišaudymus gatvėse, muštynes, slapta gabenamą rusų ginkluotę. Pasaulis išgirdo apie Slovjanską, nedidelį miestą Ukrainos rytuose, turintį vos 120 tūkstančių gyventojų. Jo užmiestyje buvo įsikūręs Kramatorsko aerodromas, ėjo geležinkelio linija ir tarptautinė automagistralė M03, todėl Slovjanskas tapo separatistų taikiniu - per transporto mazgus Kremlius galėjo atgabenti karinės technikos. Ginkluoti vyrai užgrobė Slovjansko administracinius pastatus, gatvėse pastatė barikadas, įrengė blokpostus ir pasirengė gynybai. Vienas gyventojas per televiziją pasakojo, kad žmonės masiškai bėga iš miesto, bet jis likęs namuose su sergančia motina; kalbėjo, kad į jo namus atėjo separatistai, atėmė naują automobilį, pirktą lizingu, nuvarė čia pat į gatvės galą, apvertė, sudaužė ir pastatė iš jo barikadą.

2014-ųjų balandžio 15-ąją perskaičiau, kad į Slovjanską jau važiuoja Ukrainos armijos tankai, šarvuočiai, specialiosios pajėgos. Šalia esančiame Iziumo mieste į sraigtasparnius Mi-8 jau lipo desantininkai. Pavakarę virš Slovjansko kaukė naikintuvai Su-25 ir Su-27.

Buvau priblokštas. Per mėnesį prokremliški protestai virto pačiu tikriausiu karu.

Po kelių dienų Slovjanske nugriaudėjo artilerija, tankų pabūklai, pliekė kulkosvaidžiai, švilpė raketos, cvaksėjo snaiperių kulkos.

Slovjanske užvirė tikras mūšis. Separatistai plūdo į miestą, puolamą Ukrainos armijos.

- Ukrainiečių antiteroristinė operacija vyksta lėtai, bet vis dėlto vyksta. Kariškiai apsupa separatistų užimtus pastatus, juos išvalo, ginklus atima. Veikia tyliai, stengiasi nekelti triukšmo ir išvengti didesnių kovų, - pasakė Romas, kai vieną balandžio popietę susisiekėme per „Skype“. Jis jau buvo įvykių centre.

Keli tūkstančiai Kremliaus remiamų separatistų gerai įsitvirtino gatvėse, kontroliavo kelius, daugiabučiuose tūnojo snaiperiai.

Vieną rytą Romas filmavo Ukrainos pajėgas, slenkančias per Slovjansko priemiesčio laukus. Staiga už kilometro daugiabutyje pamatė žybsintį stiklą. Krito į aukštą žolę ir susigūžė, nes tai galėjo būti snaiperio taikiklis. Romas pusvalandį gulėjo žolėje, klausėsi šnarėjimo ir bandė susivokti, kas dedasi. Šūvio negirdėjo, bet iš slėptuvės pakilo tik išgirdęs kalbant Ukrainos karius.

- Tai pavojingiausias karas iš visų mano matytų, - kalbėjo Romas. - Čečėnijoje mūšiai vyko maždaug 100 kilometrų plote. Bombardavo Grozną ir kelis kaimus, todėl visada žinojau karo zonos ribas. Ir į žurnalistus tenai nešaudė. Ukrainoje - visiškas chaosas: nėra fronto linijos, teritorija eina iš rankų į rankas, šaudoma į visus.

Romo pasakojimai mane varė iš proto: ir aš troškau kristi į žolę, pamatyti snaiperio taikiklį, išgirsti automatų kalenimą, užuosti paraką. Maidano sukeltos emocijos blėso, išgyventas pamokas beveik užmiršau. Pamiršau, kad revoliucijos liepsnose pasižadėjau nebelįsti į katilus, maišomus senės mirties. Pamiršau, kad svetima kančia apnuodija, todėl per pagirias plyšta širdis. Pamiršau, kad po tokių kelionių vis sunkiau sugrįžti namo, keliai vis ilgėja, prasmės likti juose - vis mažiau.

Nuo Maidano prabėgo keli mėnesiai. Kasdieniai darbai virto kankyne. Budėjimai ir nereikšmingų straipsnių rašymas kreipė prie egzistencinių klausimų. Jaučiausi bejėgis kaip autobuso vairuotojas, kasdien matantis šimtus įdomių dalykų, bet negalintis prie jų prisiliesti. Man nusibodo kelionės po Lietuvą, artimiausi draugai, bėgiojimas, knygos, žaidimai, filmai. Net meilės nuotykiai panėšėjo į šizofreniškas istorijas. Per vieną aklą pasimatymą taip prisigėriau, kad su jaunute mergina glamžėmės tiesiog bare, kur dešimtys žmonių žiūrėjo Čempionų lygos rungtynes. Šlykštu ir nemandagu. Ta draugystė nutrūko po mėnesio. Kiti romanai baigdavosi dar greičiau - pajusdavau begalinę tuštumą, troškimą dingti ir galiausiai grįžti į Ukrainą.

2014-ųjų pavasarį pokalbiai su Romu tapo ritualu, kaip rytinis puodelis kavos. Pakalbėjęs su juo nusileisdavau į redakcijos kiemą, užsirūkydavau ir kurdavau planus, kaip ištrūkti į frontą. Tačiau redakcija nenorėjo manęs išleisti. Padėtis rytinėje Ukrainoje buvo pavojinga ir visiškai neaiški. Redaktorius Liudas Dapkus, anksčiau dirbęs karo zonose, suvokė: mudu su Vidmantu prisivirsime košės, jei būdami nepatyrę lįsime į pavojus. Kita vertus, dalis redakcijos vadovų atvirai rėždavo, esą tokios kelionės brangiai kainuoja, todėl geriau tiesiog išversti į lietuvių kalbą ukrainiečių paruoštus reportažus.

Gegužės mėnesį beveik pavyko išsiderėti kelionę į Slovjanską. Tačiau redaktoriai iškėlė sąlygą, kuri pasirodė neįgyvendinama: turim gauti sveikatos ir gyvybės draudimą. Lietuvos bendrovės nenorėjo rizikuoti, todėl taip ir neiškeliavome.

Tai buvo niūrus laikas mano gyvenime. Ir aš buvau niūrus. Rimtai svarsčiau mesti žurnalisto darbą ir mokytis naujo amato. Atrodė kvaila vadintis žurnalistu, kai darbo dieną leidi redakcijoje taisydamas kitų tekstus. Mane tai velniškai siutino, todėl elgiausi kaip išlepintas berniūkštis. Galiausiai santykiai su redaktoriais virto atviru konfliktu. Paslapčia ieškojausi naujo darbo.

Romas erzino vis labiau. Nuolat ragino atvykti į Ukrainą ir pasisemti tikros karo reporterio patirties. Sakėsi galįs mus apgyvendinti ir padėsiantis ieškoti informacijos.

Balandžio pabaigoje jis apsigyveno Luhanske. Ten separatistai užėmė Ukrainos saugumo tarnybos pastatą, gatvėse statė barikadas, kurstė prokremliškus protestus. Ginkluoti įsibrovėliai įsitvirtino pastate ir į lauką nekišo nosies; jei kuris ir išeidavo, tai be automato.

Romas ten sutiko vyruką, dirbantį vairuotoju. Tasai pasisiūlė už padorų atlyginimą pavežioti po karo zoną, todėl mūsų kolega ruošė reportažus iš visos rytinės Ukrainos.

- Dieną pravažiuojame ukrainiečių pozicijas, o jau vakare ten stovi separatistai, - pasakojo man.

Keliuose ir vieškeliuose dygo ir ukrainiečių, ir seperatistų blokpostai, suręsti iš smėlio maišų, padangų, metalo laužo, betono. Jose budintys Ukrainos armijos kariai arba ginkluoti separatistai tikrindavo pravažiuojančias mašinas: ieškodavo ginklų, amunicijos, sprogmenų. Abi pusės bijojo provokatorių ir šnipų, todėl net kišenėse rausėsi, tikrino žurnalistų telefonus, skaitė žinutes ir įrašus socialiniuose tinkluose.

- Geriau važiuoti miško takais, - aiškino Romas. - Net jeigu atstumas didesnis, vis tiek greičiau, nei laukti, kol tave patikrins. Dabar važinėtis tarp miestų pavojinga, siaučia ginkluoti plėšikai. Todėl ukrainiečiai gaudo ne tik separatistus, bet ir banditus.

Rytinėje Ukrainoje kilus chaosui, plėšikavimas tapo kasdienybe.

Karo šunys medžiojo aukas pakelėse, miškuose, vienkiemiuose. Jų gaujų nebuvo kam sulaikytų nes miestuose neliko milicininkų: vieni talkino separatistams, iš kitų buvo atimti ginklai, treti paspruko.

- Mačiau, kaip pro Slovjanską ukrainiečiai vežė prieštankinius ginklus. Rusų kariai sustabdė sunkvežimį, pribėgo prorusiški gyventojai ir atėmė krovinį. Milicininkai nesipriešino, pabėgo, - pasakojo Romas.

Kita vertus, būta ir kitokių pavyzdžių. Luhanske, kur gyveno Romas, dešimtys drąsių milicininkų pastatė savo blokpostus ir tikrino mašinas. Gaudė separatistus, nusikaltėlius, atimdavo ginklus, narkotikus. Jų bendražygiai saugojo miesto administracijos pastatą. Luhansko gubernatorius Michailas Bolotskis gavo separatistų reikalavimą pasirodyti tiesioginiame televizijos eteryje ir pranešti apie atsiskyrimą nuo Ukrainos, antraip būsiąs užpultas. Ir buvo. Milicininkams nepavyko atsilaikyti. Greitai miesto kontrolę perėmė ginkluoti separatistai. Kaip ir kituose rytinės Ukrainos miestuose.

Baigiantis pavasariui Ukrainoje ėmė sproginėti sviediniai, liepsnoti karo lėktuvai, sraigtasparniai, tankai, miestai, kaimai. Lavonų ir degančios technikos nuotraukos tapo kasdienybe. Žūtys nebešokiravo.

2014-ųjų gegužės 2-ąją, penktadienio pavakarę, įvykiai Rytų Ukrainoje vėl prikaustė pasaulio dėmesį. Vėl dirbau budinčiuoju redaktoriumi, todėl įdėmiai sekiau naujienas.

Odesa laukė futbolo rungtynių tarp vietos „Čornomorec“ ir Charkovo „Metalist“ klubų. Abiejų komandų fanai, pusantro tūkstančio jaunuolių, nutarė drauge žygiuoti gatvėmis iki stadiono - parodyti, kad palaiko vieningą Ukrainą. Tačiau juos užpuolė keli šimtai kaukėtų vaikinų su Novorosijos raiščiais ir koviniais pistoletais. Užpuolikai nušovė keturis žmones ir atsitraukė. Įsiutę futbolo fanai įsiveržė į prokremliškų maištininkų stovyklą prie Odesos Profsąjungų rūmų, Kulikovo Mūšio aikštėje. Kilo susirėmimas, švilpė kulkos, skraidė plytos ir Molotovo kokteiliai. Prokremliški protestuotojai šaudė į žmones nuo pastato stogo. Kautynės persikėlė į Profsąjungų rūmus, pastatas užsiliepsnojo, ugnis koridoriais plito žaibiškai, kas  buvo viduj, šokinėjo pro langus, kiti sudegė. Žuvo ne mažiau kaip 42 žmonės.

Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas Vitalijus Sakalas pareiškė, kad apdegusiame pastate tyrėjai atliko trisdešimt apžiūrų ir rado cheminės medžiagos chloroformo, uždusinančio žmones. Pasaulio tas pranešimas nesudomino.

Po savaitės panašus incidentas įvyko Mariupolyje. Prokremliški protestuotojai šventė Pergalės dieną (Gegužės 9-ąją rusai švenčia Raudonosios armijos pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Vakaruose tokios šventės nėra, bet gegužės 8-ąją ten minima Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje diena), provokavo milicininkus - ir prasidėjo susirėmimas. Į konfliktą įsitraukė Ukrainos kariai, vykdantys antiteroristinę operaciją, į gatves išriedėjo šarvuočiai. Švilpė kulkos, vyko muštynės, užsiliepsnojo miesto administracijos pastatas. Per parą gatvėse žuvo daugiau kaip 40 žmonių, keli šimtai buvo sužeisti.

Gegužės viduryje Donecko Sergejaus Prokofjevo tarptautinio oro uosto apsaugos kameros nufilmavo, kaip apsaugininkas atrakina duris ir įleidžia keturis separatistus. Tie apsidairo, apšniukštinėja koridorius ir įleidžia dar dešimt ginkluotų vyrų: su kulkosvaidžiais, prieštankinėmis granatomis, snaiperio šautuvais.

Šalia separatistų bastiono Donecko plytintis oro uostas turėjo penkis pakilimo takus ir galėjo priimti didelius krovinius, todėl buvo valstybinės reikšmės objektas. Ukrainos armija pasiuntė tenai karines oro pajėgas ir desantininkus. Prasidėjo susirėmimai. Kautynes laimėjo ukrainiečiai ir įsitvirtino oro uosto naujajame terminale.

Jiems atėjo įsakymas: išlaikyti teritoriją bet kokia kaina.

Internete pasklido vaizdo įrašai. Aplink oro uostą gyvenantys žmonės mobiliaisiais telefonais filmavo sraigtasparnius, sprogimus, dūmus. Tačiau pasaulio žiniasklaidoje pirmasis mūšis dėl Donecko oro uosto paskendo žinių sraute.

Vasarą Ukrainos generolai, regis, atsitokėjo. Prasidėjo antiteroristinė operacija (Iki šiol tiksliai nežinoma, kodėl Ukrainos valdžia rytuose vykstantį karą vadina antiteroristine operacija. Pagrindinė versija - teisinis statusas „karas“ sutrikdytų viešąjį gyvenimą, būtų draudžiama rengti politinius rinkimus ir pan.), kurios tikslas - atsikovoti miestus, išvaikyti separatistus, išprašyti iš šalies Rusijos armijos kariškius. Ukrainiečiai susidūrė su nuožmiu pasipriešinimu, bet vargais negalais atsiėmė didžiumą savo teritorijos. Separatistai ir rusai susispietė Donecke bei Luhanske. Tuos miestus jie pavertė tvirtovėmis. Rusijos televizijos kanalai ištrimitavo, esą Doneckas ir Luhanskas tampa nepriklausomomis respublikomis.

2014-ųjų liepos 17-ąją pasaulis su siaubu atsigręžė į rytinę Ukrainą. Prie Donecko sudužo Malaizijos oro linijų lėktuvas „Boeing 777“, skraidinęs poilsiautojus. 298 keleiviai žuvo akimirksniu, tarp jų ir 80 vaikų. Lėktuvo nuolaužos pabiro iš dangaus netoli Torezo miesto. Vietos gyventoja raudodama per televiziją pasakojo, kaip į laukus iš dangaus ėmė kristi lavonai, buvo girdėti, kaip dusliai į žemę trenkiasi kūnai.

Keleivinį lėktuvą numušė rusų priešlėktuvinė raketa „Buk“, paleista iš separatistų teritorijos. Donecko gyventojai nufilmavo ir internete publikavo vaizdo įrašą, kaip tarp daugiabučių namų stovinti karo mašina paleidžia raketą. Tąsyk JAV prezidentas Barackas Obama atvirai pareiškė: atsakomybė už tragediją krinta ant Kremliaus režimo, treniruojančio, ginkluojančio, finansuojančio ir kitaip remiančio separatistus. Tai buvo itin stiprus pareiškimas. Anksčiau Vakaruose taip kalbėjo tik Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Rugpjūtį Ukrainos pajėgos pradėjo llovaisko, 15 tūkstančių gyventojų turinčio miesto prie Donecko, šturmą. Generolai tikėjosi atkirsti separatistų tvirtovę nuo Rusijos sienos, per kurią keliavo ginklai ir karinė technika.

Iš pietų puolę Ukrainos savanorių batalionai susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu. Staiga jie suprato: Ilovaiską gina profesionalūs Rusijos armijos kariai. Mūšiai tęsėsi tris paras. Ukrainiečių savanoriai užėmė pusę miesto, bet po kelių dienų juos apsupo Rusijos armijos tankai. Į katilą patekusius ukrainiečius daužė artilerija. Rusai perėmė jų radijo ryšį ir pasiuntė žinią: „Nusiginkluokite, tada leisime išeiti.“ Ukrainiečiai suvokė klastą, todėl ginklų nesudėjo, bet trauktis iš miesto vis dėlto teko.

2014-ųjų rugpjūčio 29-osios rytą tūkstantis karių pėsčiomis patraukė per priešo teritoriją. Šarvuotą techniką ir automobilius paliko gatvėse, nes trūko degalų. Tikėjosi pėsčiomis nueiti iki Komsomolsko miesto, esančio už 40 kilometrų į pietus. Rusai išstatė savo tankus ir pliekė į besitraukiančius karius. Šie neturėjo kuo atsakyti į priešo ugnį, todėl slinko per Donecko laukus tarytum raupsuotieji, palikdami šimtus lavonų ir sužeistųjų.

Pažinojau kelis Ukrainos savanorius, ištrūkusius iš Ilovaisko mėsmalės. Visų jų likimai panašūs: per atsitraukimą buvo sužeisti, rusų paimti į nelaisvę, nuvežti į Rusijos Rostovo sritį, tardyti, vėliau atiduoti Donecko separatistams, o tie belaisvius kankino, žemino, išnaudojo.

Tuo laiku separatistams į nelaisvę pateko ir tėvas Valentinas, vežęs humanitarinę pagalbą į frontą. Mudu susipažinome 2014-ųjų spalį, praėjus mėnesiui po Ilovaisko įvykių, pusmečiui po Maidano. Sėdėjome konspiracinio buto virtuvėje Kijeve, gėrėme arbatą ir kalbėjome apie patirtus išbandymus. Ruošiausi keliauti į frontą, jaudinausi, todėl paklausiau šventiko, ką jis man patartų. Tėvas Valentinas šyptelėjo ir atsakė:

- Tiek kartų užuodžiau svylančios savo odos kvapą, tiek kartų buvau kratytas elektrošoku, išangėje jutau įkaitintą geležį, kad jums patarsiu tik viena: nenustokite tikėti Dievą.

JAUSMINGAS ATSISVEIKINIMAS

Sustojome tuščiame greitkelyje netoli Kijevo. Abipus - šerkšnu pasidengę laukai, užkloti rytinio rūko. Ir debesys balti. Dangus su žeme susiliejo tarytum priešų kariai, slapčia trokštantys pajusti vienas kito artumą.

2014-ųjų spalio 19-oji, sekmadienio rytas. Išlipau iš mikroautobuso ir smagiai atsitiesiau, net kaulai trakštelėjo. Pajutau, kaip į raumenis teka šviežias kraujas. Įtraukiau gerą gurkšnį šalto oro. Kvepėjo dūmais, turbūt sklido nuo trobesio, stūksančio tolumoje. Medinis namas, vienintelis rūku užklotoje laukymėje, atrodė lyg valtelė mariose.

- Būtinai reikia nufilmuoti! - spirgėjo Jonas Ohmanas.

Jis - buvęs švedų desantininkas, tvirtas, aukštas, ilgakojis, didelėmis rankomis, spindinčia plike, karys iš prigimties, - dabar lakstė aplink mikroautobusą su filmuojančiu fotoaparatu ir ieškojo geresnio kadro. Sunkūs batai slidinėjo ant įšalusios žemės, pusiausvyrą bandė išlaikyti skęsdamas letenas.

- Reikia pasidaryti gerų kadrų, - tarsi sau, tarsi kitiems kalbėjo Jonas, mat kaip tik rinko medžiagą filmui apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje.

Jonas yra švedas, bet jau keliolika metų gyvena Lietuvoje. Atkeliavo susipažinti su lietuvių tauta, sugriovusia Sovietų Sąjungą, ir pasiliko: apsigyveno Vilniuje, susirado moterį, sukūrė verslą, ėmė kurti dokumentinius filmus apie Lietuvos istoriją. Kai Ukrainos rytuose prasidėjo karas, Jonas įkūrė labdaros fondą „Blue/Yellow“  (Angl. blue/yellow (liet „mėlyna/geltona“) - Ukrainos vėliavos spalvos), rinko lietuvių paramą ukrainiečiams ir vežė į frontą.

Taip mes ir susipažinome. Aš rašiau apie karą Ukrainoje, jis - rėmė karius.

Tąkart Jonas ir jo bendražygiai Žana, Algis ir Tolekas mikroautobusu vežė paramą ukrainiečiams. Man ir Vidmantui pasiūlė keliauti kartu. Iškart sutikome. Naktį riedėjome per Lenkiją, paryčiui įvažiavome į Ukrainą. Stabtelėjome toje laukymėje parūkyti ir nusičiurkšti.

Aš ir Vidmantas stovėjome šalikelėje už mikroautobuso ir leidome garuojančias sroveles. Buvau gerai nusiteikęs. Džiaugiausi sugrįžęs į Ukrainą.

- Eik ir tu, nufotografuok pievas, - pašaipiai pasiūliau Vidmantui; žinojau, kad jis nemėgsta fotografuoti gamtos.

- Ir pats gali pafotografuoti, juk turi fotoaparatą, - kandžiai atšovė jis.

Man ant kaklo iš tiesų kadaravo skaitmeninis fotoaparatas. Nuo šiol pats turėsiu fotografuoti, nes mudu jau gerą mėnesį dirbome skirtingose redakcijose. Rugsėjį išėjau iš ano darbo ir sukirtau rankomis su naujienų portalo 15min generaliniu direktoriumi Tomu Balžeku bei vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka, kuriam buvau dėkingas už savo karjerą - 2011 -aisiais jis patikėjo manimi, dar nepatyrusiu reporteriu iš Šilutės, priėmė į darbą Vilniuje ir suteikė visišką kūrybos laisvę.

- Gal paaiškės, kad esu tikras fotografijos talentas, - erzinau Vidmantą. Jis atrodė neišsimiegojęs, irzlus, todėl buvo smagu šaipytis. - Tapsiu fotografijos žvaigžde, o tu būsi nustumtas į šalį.

- Aha, jau esu matęs tavo „talentą“ ir „išmoktas kompozicijas“, - šyptelėjo erelis.

Tai turėjo būti skaudus smūgis mano savimeilei. Kartą pasigyriau Vidmantui, kad šešerius metus lankiau Šilutės dailės mokyklą ir buvau įstojęs į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tvirtinau nusimanąs apie vaizdinę kompoziciją. Tas pareiškimas buvo kvailas, nes fotografijos taisyklės skiriasi nuo piešimo taisyklių. Vidmantas man tai nuolat primindavo.

- Ar nepamiršai, kad dabar pats turėsi rašyti tekstus? Gal pagaliau suprasi, kaip smarkiai manęs neįvertinai? - pasakiau dramatišku balsu, lyg nuo teatro scenos.

- O tu nepamiršai, kad aš esu rašęs straipsnius? - piktai atkirto jis.

Tas irgi tiesa. Prieš kelerius metus Vidmantas rašydavo laikraščiui „Lietuvos žinios“. Tačiau aš erzinau jį toliau.

- Palauk palauk! Kai dirbau Šilutėje, aš irgi fotografuodavau reportažus! Viena mano nuotrauka netgi pateko į parodą, - tėškiau su pasimėgavimu.

- Į parodą Šilutėj? - sarkastiškai paklausė Vidmantas, pabrėždamas mano gimtojo miesto pavadinimą.

- Į eFoto.lt  parodą, jei ką, - išsiviepiau.

Kartą iš viršaus nufotografavau savo katiną ir šunį. Jie buvo suglaudę nugaras, bet žiūrėjo į priešingas puses, (kėliau nuotrauką į internetinį Lietuvos fotografų portalą ir sulaukiau sėkmės.

- Aha, - burbtelėjo mano buvęs kolega. Jautė, kad šį rytą tauškimo varžybose manęs neįveiks.

- Gerai, chebra, važiuojam! - šūktelėjo Jonas ir atidarė mikroautobuso duris.

Dovydas Pancerovas Ukrainoje

Jo bendražygiai Žana, Tolekas ir Algis jau sėdėjo mašinoje.

- Gaila, - lipdamas į mikroautobusą burbtelėjau lyg tarp kitko. - Vidmantas nespėjo nufotografuoti gamtos.

- Tikrai? — nustebo Jonas. Jis nepažinojo Vidmanto, todėl draugiškai pasiūlė: - Vidmantai, eik, nufotografuok! Mes palauksim!

Mano širdis dainavo.

Kijeve buvo saulėta popietė. Riedėjome senamiesčio gatvėmis. Pro langą stebėjau vaikštinėjančius žmones: atrodė atsipūtą ir linksmi, net senoliai mėgavosi rudeniška šiluma.

Kitaip įsivaizdavau kariaujančios šalies sostinę. Maniau, miestas bus apimtas nevilties, nerimo, skausmo. Atrodė, saulę dengs juodi debesys, dvoks žaizdos, gatvėse matysiu karo policiją, luošius frontininkus, agitatorius, raginančius nepasiduoti priešui. Tačiau mačiau tik kelis jaunuolius kariškomis uniformomis, prariedėjo kolona karinių sunkvežimių, stenduose kabojo plakatai, verbuojantys į armiją.

Mikroautobusą pastatėme Liuteronų gatvėje, šalia nedidelės evangelikų liuteronų bažnyčios, pačioje senamiesčio širdyje. Už šimto metrų stovėjo Ukrainos prezidento rūmai, šturmuoti prieš pusmetį, nusileidus nuo stačios kalvos - Kreščiatiko gatvė, per revoliuciją vadinta Maidano stuburu.

Bažnyčios durys atsivėrė ir pasirodė tamsiaplaukė moteris elegantišku kostiumėliu: žandai gražiai įraudę, lūpos ryškios, krūtys prisirpusios. Ji puolė prie Jono bendražygės Žanos ir apsikabino lyg gerą draugę. Šiltai apkabino ir švedą. Man, Vidmantui ir kitiems ekipažo nariams švelniai paspaudė rankas.

- Oksana, - prisistatė.

- Dovydas, - prisistačiau aš.

- Kaip kaip?

- Do-vy-das, - ištariau skiemenuodamas. - Rusiškai turbūt David?

- Aha, - šyptelėjo ji.

- Dovydas ir Vidmantas buvo Maidane, - pasakė jai Jonas.

- Tikrai? - nustebo moteris. - Puiku. O va šioje bažnyčioje veikė Maidano ligoninė. - Tada mostelėjo į prezidentūros pastatą tolėliau: - Jie mūsų taip ieškojo, o buvome čia pat, Janukovyčiaus panosėje.

Oksana dirbo vienoje Kijevo ligoninėje ir gyveno šalia evangelikų liuteronų bažnyčios. Per revoliuciją pamatė, kad tenai nešami sužeistieji. Vieną dieną pasibeldė į bažnyčios duris ir pasisiūlė padėti. Užėjus karui tęsė veiklą: ieškojo rėmėjų, volontiorų (Volontiorai - žmonės, laisvanoriškai remiantys karius), galinčių kariams nupirkti vaistų, drabužių, įrangos. Taip ji sutiko Joną ir Žaną.

Po kelių minučių sužinojome, kad apsistosime kažkokiame bute Kreščiatiko gatvėje, už puskilometrio nuo evangelikų liuteronų bažnyčios. Būstą užleido ukrainietis, padedantis volontiorams. Paramą į frontą vežantys žmonės ten galėdavo pamiegoti ir nusiprausti.

- Tikras konspiracinis butas, - nusijuokė Oksana.

Iš mikroautobuso traukėme asmeninius daiktus. Automobilis iki lubų buvo prigrūstas dėžių su parama: senos uniformos, kariški batai, žieminės striukės, šarvinės liemenės, šalmai, naktinio matymo prietaisai, vaistai.

Mudu su Vidmantu ant pečių nešėmės po kuprinę su reikalingiausiais daiktais: darbo įrankiais, vaistais, kaloringais saldumynais, ryšio priemonėmis. Visus kitus daiktus - drabužius, apatinius, šarvines liemenes, šalmus, atsargines dalis - sudėjome į didžiulį kelioninį krepšį, kuriame tilpo abiejų manta. Svėrė gal pusšimtį kilogramų, bet Vidmantas buvo linkęs neštis ir jį. Aš zyziau, kad daiktų iš krepšio mums dabar nereikės, siūliau palikti mikroautobuse, bet mano buvęs kolega užsispyrė: automobilyje palikti nesaugu, ir taškas. Šį kartą ginčą pralaimėjau aš.

Pukšėdami ir šnopuodami tempėme krepšį Liuteronų gatve žemyn. Buvo velniškai sunku, todėl sugalvojau, kaip pailsėti, bent jau mintyse: įveikęs dešimt metrų įtraukdavau cigaretės dūmo.

- Va matai, kai nori, gali ir nešti, ir rūkyti, - nusišaipė Vidmantas.

Dabar jau jis mėgavosi savo šmaikštumu.

Daugiabutis stovėjo Kreščiatiko gatvės centre, priešais Kijevo meriją, kur per revoliuciją dirbo lietuvės psichologės. Pasijutau lyg namie.

Įžengėme į laiptinę. Mus pasitiko prieblanda. Mažyčiai langeliai padengti storu dulkių sluoksniu, per veidą braukė voratinkliai. Tempdami prakeiktą krepšį siauru koridoriumi trankėmės į mėlynas sienas. Reikėjo pakilti į dešimtą aukštą, todėl išsikvietėme liftą.

Grandinės sukriokė, garsas nuaidėjo per visą ilgą šachtą, apačion nusileido surūdijęs narvas.

- Nelabai jauku, - pasakiau Vidmantui.

Jis grūdo sunkų krepšį į liftą, todėl nieko neatsakė.

Laiptinėje dvokė, tačiau butas mane maloniai nustebino: kuklus, baldai senoviniai, lubos aukštos, erdvu ir šviesu. Įžengėme į kambarį kairėje. Čia stovėjo lova, arbatos staliukas, tuščia knygų spinta. Ant žemės buvo daug vietos, todėl abu galėjome ištiesti miegmaišius.

Man itin patiko didelis balkonas su vaizdu į Kreščiatiko gatvę. Jau svajojau, kaip rūkysiu čia gerdamas kavą.

Tame kambaryje panoro įsikurti ir Jono bendražygė Žana - jauna aktorė iš Klaipėdos, turinti rusiškų šaknų. Ji buvo labai moteriška, liekna, aukšta, net rūkydama atrodė grakščiai. Žydros akys dramatiškai išplėstos, balsas gundomai užkimęs. Priminė kino žvaigždę iš nespalvotų filmų. Žana keliavo į frontą, nes norėjo pamatyti skausmą, karių akis, pajusti mirties baimę. Tikėjo, kad scenoje tai padės kurti įtikimesnius personažus.

Mano ir Žanos santykiai buvo keisti. Atvirai demonstravau jai priešiškumą. Pats sau teisinausi, esą į rizikingą nuotykį keliaujantys žmonės intuityviai randa ant ko išlieti emocijas. Tačiau tikroji priežastis ta, kad Žana buvo tarsi veidrodis, išryškinantis pačius kvailiausius mano bruožus: ji visai nesuko galvos dėl tykančių pavojų, o svarbiausia, norėjo praturtinti save kitų žmonių tragedijomis. Visai kaip aš, iš visos širdies trokštantis pamatyti frontą.

Kitame kambaryje įsikūrė Algis, į atsargą išėjęs pulkininkas, vairavęs mikroautobusą. Tvirtas kaip buldogas, rūstaus žvilgsnio ir didelės širdies. Užgrūdintas sovietiniame Afganistano kare, dabar vežiojo paramą ukrainiečiams. Greitai išsiaiškinome, kad jau buvome susitikę: jis lydėjo lietuvius gydytojus, po revoliucijos dirbusius Maidane.

Su Algiu apsigyveno jo bičiulis Tolekas, visiška priešingybė: aukštas, sulinkęs, lėtas, akys didžiulės, nekalbus. Tolekas - tikras ukrainietis, bet gyveno Lietuvoje. Neblogai kalbėjo lietuviškai, tik kartais painiodavo žodžius, prajuokindamas mūsų ekipažą. Algis ir Tolekas nuolat riejosi, ginčijosi, priminė geros komedijos personažus. Per vieną tokį jų barnį net pasiklydę buvom kažkur Lenkijos platybėse.

Buvęs desantininkas švedas Jonas įsikūrė trečiame kambaryje. Ten jau kelias dienas gyveno man nepažįstamas kaunietis Arvydas, kiek anksčiau atvykęs į Kijevą. Tvirtas, tiesus, plikė švytinti, kakta atsikišusi, akys skvarbios. Kalbėjo žemu balsu, žodžius berte bėrė.

Arvydas domėjosi dviem dalykais - bepiločiais lėktuvais ir Ukrainoje vykstančiu karu. Kartą internetinėje parduotuvėje nusipirko civilinį droną „Phantom T ir sugalvojo padovanoti jį kariams ukrainiečiams. Taip nutaręs, išsiruošė į frontą ir dabar buvo laikinai apsistojęs šiame konspiraciniame bute.

- Noriu pats nuvežti ir juos apmokyti, - kalbėjo Arvydas.

Tada dar nežinojau, kad į frontą teks keliauti ne su Jonu, bet su tuo nepažįstamu vyruku.

Abu su Vidmantu išėjome pasivaikščioti po Kijevo centrą. Norėjome apžiūrėti vietas, kur dirbome prieš septynis mėnesius. Nepriklausomybės aikštė, Maidano širdis, buvo suremontuota: pakloti nauji šaligatviai, grindinys, naujutėliai suoliukai, tvoros, šviestuvai. Parduotuvės ir barai pilni lankytojų.

Apdegusius Profsąjungų rūmus dengė milžiniška užuolaida, pastate plušėjo statybininkai. Paprašėme įleisti į vidų, bet kažkoks pasipūtęs brigadininkas po ilgų diskusijų pasiuntė mus velniop - liepė gauti Ukrainos saugumo tarnybos leidimą.

Buvusiomis Maidano gatvėmis riedėjo šimtai automobilių, šaligatviais skubėjo žmonės, grojo gatvės muzikantai. Iš barikadų liko  tik nedidelės plytų krūvelės judrių gatvių vidury. Ant asfalto kai kur matėme piešinius, simbolizuojančius susirietusius nukautųjų kūnus.

Instituto gatvėje, kur vyko lemiamos kautynės, stovėjo šimtai žuvusiųjų portretų, perrištų juodais kaspinais ir Ukrainos vėliavomis. Prie jų gulėjo kruvini skydai, peršauti statybininkų šalmai, žvakutės, gėlės.

Hruševskio gatvėje baltavo „Dynamo“ stadiono kolonos ir atrodė kaip ką tik nulipdytos. Šalia, parke, šnekučiavosi žmonės, gėrė kavą.

Stabtelėjome prie remontuojamos krautuvėlės. Per revoliuciją į ją rėmėsi priešakinė Hruševskio barikada, apatiniai aukštai ne kartą degė. 2014-ųjų sausį buvau įsiropštęs į krautuvę slėpdamasis nuo milicijos vandens patrankos. Anuomet sienos buvo apanglėjusios, nuo lubų karojo juodi varvekliai, dusino degėsių kvapas; tamsoje tūnojo du paišini sukilėliai, prieš save išrikiavę Molotovo kokteilius ir akmenis - laukė „Berkuto“ puolimo.

Dabar pastatas kvepėjo dažais, vitrinos stiklai spindėjo, pro atlapotas naujas duris buvo matyti statybininkai ir pastoliai. Užverčiau galvą ir pažvelgiau aukštyn. Per revoliuciją lange virš krautuvėlės kabojo plakatas: „Čia gyvena žmonės.“ Dabar jo nebuvo.

Brisdami per nukritusius lapus priėjome Peizažo alėją, svajingą senamiesčio gatvelę šalia Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus. Čia būriavosi keli šimtai žmonių: šnekučiavosi, pirko cukraus vatą, apžiūrinėjo prekystalius, stovinčius bulvaro pakraščiuose. Pastebėjau du liesus paauglius kariškomis uniformomis. Stovėjo už mokyklinio suolo, ant kurio gulėjo „kalašnikovas“ ir aukų dėžutė.

Visi norintieji galėjo išrinkti ir surinkti automatą, paaukoti pinigų kariams.

- Per kiek laiko pats surenki? - vieno iš paauglių paklausė ūsuotas vyriškis.

- Esu surinkęs per 15 sekundžių, - droviai atsakė vaikinas.

- Klasno! - šūktelėjo ūsuotasis ir įmetė į dėžutę penkiasdešimt grivinų.

 Tą sekmadienį vyko mugė. Buvo renkamos aukos Donecko oro uostą ginantiems kariams. 2014-ųjų rudenį jie tapo Ukrainos stiprybės simboliu kovoje su Rusijos armija ir separatistais.

- Už suaukotus pinigus nupirksime reikiamų daiktų ir patys jiems nuvešime, - žmonėms aiškino Julija, tamsiaplaukė mugės organizatorė.

Ji pardavinėjo artilerijos sviedinių tūtas, gilzes, peršautus šalmus, sutrupintas šarvines liemenes. Didelis daiktas kainavo 200 grivinų, mažesnis - penkiasdešimtinę.

- Šita tūta nuo „Grad“ („Grad“, arba BM-21, - sovietų reaktyvinė salvinė kovos mašina, šaudanti 122 mm kalibro raketomis. Tokias fronte aktyviai naudojo ir ukrainiečiai, ir rusai, todėl „Grad“ tapo vienu iš šio karo simbolių). Parvežėme iš Donecko oro uosto, - paaiškino Julija jaunam tėčiui su mažyliu ant pečių.

Berniukas tėtį įkalbinėjo nupirkti tuščią minosvaidžio miną, dydžio sulig cukinija. Vyras padavė 200 grivinų vaikui, šis perdavė Julijai. Moteris šypsodamasi paėmė pinigus ir įbruko berniukui į saują automato gilzių: „Imk, tokių neturi!“

Valandėlę pasitrynėme mugėje ir patraukėme senamiesčio gatvelėmis.

Įžengėme į aikštę prie Sofijos soboro; auksiniai jo stogai žaižaravo skaisčioje saulėje. Centre, prie Bogdano Chmelnyckio paminklo, išsirikiavę stovėjo kariai su juodomis kaukėmis. Tiesūs lyg šautuvų vamzdžiai, rankas sukryžiavę už nugarų. Aplink juos - keli šimtai žmonių.

- Sakykit, kas čia vyksta? - priėjęs prie garbaus amžiaus moteriškės paklausė Vidmantas.

- Žmonės išlydi savo vaikus į frontą, - liūdnai atsakė toji. Senolė atrodė įsijautusi, bet po akimirkos vėl pasisuko į mus: - Jūs ne vietiniai? Jaučiu akcentą, bet nesuprantu koks.

- Mes iš Lietuvos, - atsakiau.

- Iš Lietuvos? Dėkojame, kad mus palaikote, - apsidžiaugė ji. Vidmantas nuėjo fotografuoti karių, o mudu su ukrainiete sužiurome į rikiuotę. - Jie šiandien išvyksta į Mariupolį. Žali dar, net ginklo nelaikę, - liūdnai ištarė moteris.

- Savanoriai?

- Taip, savanoriai iš „Azovo“ bataliono. Pamačiau pro langą ir atėjau pažiūrėti. Gyvenu netoliese, - mostelėjo į Sofijos soborą.

- Graži vieta.

- Taip taip. Aš čia užaugau. Mano tėvelis buvo gydytojas, gerbiamas žmogus Kijeve. Tai jo butas.

- Ir Maidaną matėte?

- Mačiau, - atsiduso senolė. - Tėvelis būtų numiręs iš gėdos, jei būtų matęs, kas dabar vyksta šalyje. Savi savus žudo. Štai iki ko nusiritom.

Moteris norėjo papasakoti apie savo šeimą ir vienišės gyvenimą, bet aš jau nestygau vietoje. Mano buvęs kolega ir konkurentas Vidmantas jau fotografavo ceremoniją, tad atsiprašiau senutės ir nėriau į minią.

Padariau kelis kadrus, peržiūrėjau fotoaparato ekrane. Nuotraukos buvo siaubingos. Supratau: fotografuodamas Vidmanto tikrai nenurungsiu. Todėl tiesiog vaikščiojau minioje ir klausiausi pokalbių, uodžiau kvapus, stebėjau žmonių veidus, akis, rankas - ieškojau detalių, perteikiančių nerimastingą atmosferą aikštėje prie Sofijos soboro.

Rikiuotės užnugaryje, ant Bogdano Chmelnyckio paminklo laiptelių, sėdėjo apsiašarojusi mergina, pešė cigaretę, kratė pelenus tarp batų ir žiūrėjo, kaip jie gęsta. Atsisėdau šalia. Užsirūkiau. Apsimečiau žiūrįs kariams į nugaras, bet akies krašteliu stebėjau merginą. Staiga ji numetė cigaretę, pašoko ir puolė prie rikiuotės.

Atsistojo šalia vieno kareivio ir paėmė jį už rankos. Vyriški pečiai krustelėjo, bet vaikinas liko stovėti kaip stovėjęs. Tai pastebėjo ir bataliono vadai juodomis uniformomis, bet nieko nesakė.

 Ceremonija baigėsi po kelių minučių, ir tada sugriaudėjo įsakmus: „Laisvai! Laipinimui pasiruošti“ Mergina puolė savo kariui ant kaklo ir graudžiai pravirko. Jis tvirtai prispaudė ją prie krūtinės, vaikio akys paraudo.

Daugelis tų jaunuolių atrodė sutrikę.

- Taip negalima, rebiata! Jūs norite okupuoti žmogų! - kvatojo Nikolajus, muistydamasis artimųjų glėbyje. Nedidukas, juodaplaukis, guvus, trumpai kirpta barzdele, jis tiesiog paskendo tėvų ir draugų glėbyje, todėl neišgirdo kuopos vado komandos.

- Į rikiuotę, pasakiau! Tai galioja ir tau, Kolia! - nugriaudėjo per visą aikštę.

Nikolajus išsitempė lyg įgeltas, surimtėjo, pabučiavo mamą ir strimgalviais puolė prie autobuso. Jo bendražygiai žiūrėjo pro langą į minią. Šypsojosi ir mojavo artimiesiems, bet žvilgsniai buvo persmelkti nerimo.

Po valandėlės autobusas nutolo ir dingo kažkur Kijevo gatvėse.

Minia išsiskirstė. Aikštėje pasidarė tylu ramu, tik soboro stogai žaižaravo saulėje.

Kitą dieną susipažinau su šventiku, keliavusiu į frontą, bet padariusiu vieną lemtingą klaidą.

TĖVO VALENTINO STIGMOS

Kijeve buvo niūrus pirmadienis, 2014-ųjų spalio 20-oji. Piktas ruduo šiaušė nugarą. Vėjas lyg įsiutęs šuo puolė praeivių skėčius, laužė šakas, draskė nuo medžių lapus.

Pro konspiracinio buto virtuvės langą žvelgiau į Kreščiatiko gatvę. Iš neturėjimo ką veikti išploviau indus, nuvaliau trupinius nuo stalo, išrikiavau puodelius su arbatžolėmis ir dabar laukiau, kol koridoriuje pasigirs rakinamos durų spynos trakštelėjimas. Netrukus turėjo grįžti Algis, buldogą primenantis pulkininkas, prieš gerą pusvalandį išėjęs susitikti su ukrainiečiu dvasininku tėvu Valentinu, ištrūkusiu iš separatistų nelaisvės. Žadėjo papasakoti apie mane ir pakviesti jį į konspiracinį butą pasikalbėti.

Jiedu susipažino teikdami pagalbą Ukrainos kariams. Algis nuoširdžiai žavėjosi tuo žmogumi. Afganistano karą regėjusiam pulkininkui tėvo Valentino istorija buvo tarsi liudijimas, kad tikinčio žmogaus stiprybė - begalinė.

Pagaliau durys atsidarė, pasigirdo balsai. Susijaudinęs iš virtuvės žengiau į koridorių.

- Šlovė Ukrainai, - ištarė tėvas Valentinas, pamatęs mane.

- Šlovė herojams, - atsakiau.

Tėvas Valentinas priminė „Titaniko“ kapitoną Edvvardą Smithą: plaukai balti, vešli barzda irgi balta, skruostai iškilę lyg ledkalniai, akys išmintingos. Vilkėjo ukrainiečių stačiatikių dvasininko drabužiu, rankose - maldaknygė ir didelis medinis kryžius. Šventikas man pasirodė kuklus ir tylus, bet ir labai inteligentiškas. Jei nebūčiau klausinėjęs, būtų tylėjęs amžinybę, siurbčiodamas žaliąją arbatą.

- Ar Algis jums sakė, kad esu žurnalistas? - paklausiau paploninęs balsą, nes labai jaudinausi.  Jaučiausi menkas tarsi nusidėjėlis. - Norėčiau išgirsti jūsų istoriją ir ją aprašyti.

- Gerai, - draugiškai atsakė tėvas Valentinas. - Nuo ko man pradėti?

- Papasakokit, kaip atsidūrėte fronte.

- Aha... Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad buvau baptistų kunigas. Per Maidaną mūsų bažnyčia laikėsi pacifistinių pažiūrų, neleido stovėti prie barikadų. Tada nusprendžiau išeiti. Kataliku tapti negalėjau, nes turiu žmoną ir penkis vaikus, todėl prisidėjau prie stačiatikių Kijevo patriarchato, - ėmė pasakoti tėvas Valentinas. Kalbėjo labai tyliai, tarsi garsiau tariami žodžiai keltų jam fizinį skausmą.

Prie revoliucijos dvasininkas prisidėjo jau pačiomis pirmomis dienomis ir buvo iki pabaigos, ramino sutrikusius revoliucionierius, niekaip nenorinčius palikti barikadų. Juk šimtai kovotojų dar pusmetį gyveno Nepriklausomybės aikštėje. Kai pavasarį Rusijos specialiosios pajėgos okupavo Krymą ir sukėlė karą Ukrainos rytuose, daugelis buvusių revoliucionierių iškeliavo į frontą.

- Jau tada buvo kalbama, kad iš Maidano sudaryti batalionai specialiai siunčiami į mirtį. Vos tik įsikurdavo atvirose vietovėse, vadai pradingdavo, o tada separatistų artilerija visus tiesiog išguldydavo. Likę gyvi grįždavo į Maidano aikštę ir nuo scenos pasakodavo, jog karo vadai nori juos išžudyti, - kalbėjo dvasininkas.

Ukrainoje sklandė gandai, esą naujoji šalies valdžia bando atsikratyti buvusių maidancų.

Tėvas Valentinas norėjo savo akimis pamatyti padėtį fronte. Kelis mėnesius rinko humanitarinę pagalbą, vežė kariams, ramino sužeistuosius, laidojo žuvusiuosius.

- Lavonus užkasdavo prie pakelės medžių. Buldozeriu išrausdavo duobę ir sumesdavo visus į brolišką kapą. Dvasininkų buvo nedaug, mirusiuosius užkasdavo su jais neatsisveikinę, - pasakojo šventikas.

Algis ir jo bičiulis Tolekas stovėjo atsirėmę į virtuvės spintelę.

Aš sėdėjau priešais dvasininką. Jo akys atrodė pavargusios. Ilgai žiūrėjo į arbatą puodelyje, atsargiai rinko žodžius.

- Kariai jautėsi sugniuždyti. Reikėjo ko nors imtis, - tęsė pasakojimą.

Jis važinėjo po rytinės Ukrainos cerkves ir ragino vietinius šventikus padėti frontininkams. Tačiau beveik visi padėti atsisakė. Maskvos patriarchato dvasininkai negalėjo talkinti ukrainiečiams, nes Rusijoje religija persipynusi su politika. Rusų šventikai pabūgo, bet juos galima suprasti: separatistai be gailesčio žudė palaikančiuosius Ukrainą.

2014-ųjų vasaros pradžioje vykdamas į frontą tėvas Valentinas pasikviesdavo Ukrainos žurnalistų; esą kuo daugiau žmonių sužinos apie tikrąją padėtį, tuo daugiau pagalbos galės tikėtis kariai.

Vieną dieną, birželio 19-ąją, ketvirtadienį, drauge su reporteriu iš Kijevo ir savanoriu iš Dniepro tėvas Valentinas išsiruošė į separatistų kontroliuojamą Luhansko sritį. Įdienojus pasiekė antiteroristinės operacijos zoną. Čia jų automobilį sustabdė Ukrainos kariai, saugantys kelią tarp Dniepro ir Donecko.

- Blokposte budėjo jauni kareiviai. Linksmi, atsipalaidavę, matyt, nelabai patyrę. Važiavome nauju pikapu, todėl jie norėjo nusifotografuoti, - šyptelėjo dvasininkas.

Kariai pamiršo įspėti dvasininką, kad kai kuriuos kelius jau kontroliuoja separatistai.

- Pravažiavome dar kelis blokpostus. Nieko įtartina nepastebėjau. Postuose budintys kariai neturėjo Georgijaus juostelių ar Rusijos vėliavų. Atrodė kaip ukrainiečiai.

Pavakare šventiko automobilis buvo sustabdytas dar viename patikrinimo punkte. Tėvas Valentinas padavė pro langą dokumentus ir draugiškai pasisveikino: „Šlovė Ukrainai!“

- Jie įsiuto, puolė keiktis, įžeidinėti, - pasakojo šypsodamasis pro baltą barzdą. - Tik tada pamačiau, kad vienas kareivis prie diržo  segi Georgijaus juostelę. Supratau, jog pasielgiau kvailai. Puoliau aiškinti, kad esu dvasininkas, kad keliaujame pasikalbėti su kariais, vežame humanitarinę pagalbą.

Neįtikėtina, bet separatistai atlyžo ir juos paleido. Jau temo. Tėvo Valentino automobilis palengva riedėjo priešų užimtais miškais, laukais, šunkeliais, kad tik nepakliūtų separatistams į rankas. Padėtis buvo nepavydėtina.

- Gal dešimt blokpostų sugebėjome aplenkti, bet nežinojome, kad Luhanske įvesta komendanto valanda; po devintos vakaro važinėti automobiliais buvo draudžiama. Galiausiai jie mus pastebėjo ir sustabdė, - kalbėjo šventikas, rankoje spausdamas medinį kryžių, o mano akys nevalingai krypo į gilias žaizdas jo plaštakose, panašias į stigmas, kokios atsiveria karštai tikintiesiems.

- Patikrino pasus ir pamatė, kad esame iš Kijevo. Jiems netgi išsprūdo emocingas: „Oho!“ O kai maldaknygėje rado nuotrauką, kurioje esu įamžintas kartu su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka... - Tėvas Valentinas lyg teisindamasis skėstelėjo rankomis. - Iš kur galėjau žinoti, kad pateksime pas separatistus?

Prabangus pikapas buvo paimtas iš nuversto prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos garažų. Dvasininkui tą automobilį atidavė būsimasis Ukrainos gynybos ministras Valerijus Heletėjus, rėmęs šventiko misijas.

- Ir tada jie atidarė bagažinę. O ten - paketai su užrašu „Aidar“. Iškart suprato, kad vežame paramą jų priešams, - kalbėjo su šypsena. - Paketuose buvo ukrainietiškos uniformos, šarvinės liemenės, kareiviškos kojinės. Tada jau aiškiai supratau, kad nebeišsisuksime.

Reporteris, savanoris ir tėvas Valentinas buvo nuvežti į tamsoje skendintį kaimą šalia Luhansko. Tą vakarą juos tardė separatistas, bendrų vadinamas Batia. Kalbėjo rusiškai, bet su ukrainietišku akcentu. Buvo ypač žiaurus.

Žurnalistas iš Kijevo praskydo, sutiko bendradarbiauti ir buvo paleistas. Šventikui ir savanoriui iš Dniepro separatistai paruošė kitą planą.  

- Mums surišo rankas, užmovė maišus ant galvos ir mušė maždaug pusantros paros. Visą tą laiką spardė, daužė rankomis, tyčiojosi, spjaudė. Nemačiau, kas tai darė, - pasakojo tėvas Valentinas. - Jie klausinėjo apie mano užduotį, tikslus ir kam tarnauju. Sakiau, kad tarnauju Dievui.

Po kelių parų įkaitai buvo nuvežti į Rusijos Rostovo sritį. Tėvas Valentinas negalėjo tiksliai pasakyti kur - visą laiką ant galvos buvo užmautas suplėkęs maišas. Kai automobilis pakeliui stabtelėjo, dvasininkas išgirdo, kad separatistai kalbasi su Ukrainos pasieniečiais.

Pastarieji turėjo saugoti sieną su Rusija, bet daugelis parsidavė okupantams. Paskui jau girdėjo tik švarią rusų kalbą.

Kelionė truko kelias valandas. Galų gale automobilis sustojo ir separatistai išlipo. įkaitai liko sėdėti mašinoje. Pro supelijusio maišo audinį šventikas įžiūrėjo aplinkos detales: lauke vaikštančius kariškius, Rusijos vėliavas, girdėjo rusų kalbą ir technikos riaumojimą. Atrodo, automobilis stovėjo karinėje bazėje, o gal kokio nors štabo kieme.

Po valandėlės separatistai grįžo įsiutę, keikėsi ir spjaudėsi. Įkaitus bandė parduoti rusams, bet šie atsisakė imti. Automobilis vėl pajudėjo. Vėl važiavo kelias valandas.

- Mus nuvežė į kažkokį tvartą Ukrainos pasienyje, - kalbėjo šventikas. - Pirmą dieną davė riekę sudžiūvusios duonos ir saldaus vandens, paskui aštuonias paras marino badu. Na, vandens kartais atnešdavo.

Nosį laužė žmonių išmatų ir pūvančio maisto smarvė. Buvo liepos pradžia, karšta, ir tas dvokas visai išsekino įkaitus.

Galiausiai separatistai vėl įgrūdo dvasininką į automobilį ir nuvežė į Luhansko miesto administracijos pastatą. Prieš kelis mėnesius, kai Luhanske gyveno karo žurnalistas Romas, separatistai dar tik grasino užimti šį pastatą, o jau vasarą jo požemiuose buvo įkurtas kalėjimas, primenantis KGB ir SS laikus. Ten kalėjo dešimtys Ukrainos piliečių: profesionalūs kariai, karininkai, vietiniai politikai, žurnalistai, dvasininkai. Separatistai netgi buvo uždarę keturiolikos metų berniuką iš Luhansko už tai, kad ant jo nešiojamojo kompiuterio buvo prilipintas „Pravyj Sektor“ lipdukas.

- Jie mušdavo mus kiekvieną dieną. Vakarais prižiūrėtojai prisigerdavo, nusileisdavo į rūsį, išsivesdavo belaisvius ir daužydavo. Matyt, taip išliedavo savo apmaudą, - ramiai pasakojo dvasininkas. - Išgyveno ne visi.

Dabar tėvas Valentinas ėmė kalbėti lėčiau, tarp sakinių darė vis ilgesnes pauzes, netgi paprašė vandens. Stiklinę greitai pakišo Algis. Jis buvo taip susidomėjęs, kad net pasislinko prie mūsų.

- Mane mušdavo kaskart, kai Ukrainos savanorių batalionai pasiekdavo pergalę. Dauguma tų batalionų buvo sudaryti iš Maidano kovotojų, o aš buvau Maidano dvasininkas. Todėl ant manęs ir liejo pyktį. Jie sakydavo: „Karas yra karas, pralaimėjimai yra normalus dalykas, bet kodėl jūsiškiai žudo mūsų moteris, vaikus, šeimas? Kuo jie nusikalto? Juk mes tik ginamės.“

Tėvas Valentinas kalbėjo, esą jo patiriamas skausmas buvęs palyginti menkas. Gretimoje kameroje kalėjo Krymo totorių bendruomenės lyderė Gaidė. Jos separatistai ypač nekentė. Kiekvieną naktį smarkiai prisigėrę nusileisdavo į požemius, atrakindavo totorės kamerą ir prievartaudavo moterį kitų kalinių akivaizdoje.

- Man sunku pamiršti ne savo skausmą, o tas raudas, maldavimus, klyksmą, - pasakojo dvasininkas. Jo kalba jau priminė kuždėjimą. Susiraukė, pakėlė rankas prie ausų, tarsi bandytų nutildyti klaikius garsus. - Dieną naktį girdėjau klykiant iš skausmo vaikus, prievartaujamas moteris, paauglius. Jie nieko bloga nepadarė, tik buvo už Ukrainą.

Praslinkus mėnesiams tėvą Valentiną pažadino neįprastas garsas. Pramerkė akis ir pamatė separatistą, ant jo kameros grotų kabinantį spyną. Šventikas ne iškart suprato, kas vyksta.

2014-ųjų rugsėjo pradžioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos puolė separatistų pozicijas ir atsidūrė šalia Luhansko. Miestas buvo apsiaustas. Tiekimo keliai iš Rusijos - apšaudomi ir puolami partizanų.

Trūko maisto ir geriamojo vandens, todėl separatistai sumažino davinį belaisviams - anksčiau per dieną duodavo saują kruopų ir vieną riekę duonos, paskui - arba riekę duonos, arba saują kruopų. Kai pasidarė visai striuka, pradėjo žudyti belaisvius, mažindami burnų skaičių. Kas vakarą - po vieną.

Separatistas, uždėjęs spyną ant šventiko kameros grotų, nubaidė mirtį.

- Vieną vaikiną iš „Pravyj Sektor“ sudaužė „kalašnikovo“ buože kalėjimo koridoriuje. Skilo kaukolė, ir jis mirė ant grindų. Kitam jaunuoliui sulaužė krūtinės ląstą ir leido nusikankinti, - pasakojo tėvas Valentinas. - Iki šiol ausyse skamba jo vaitojimas.

Luhansko požemiuose dvasininkas praleido tris mėnesius. Kūną nusėjo žaizdos, išseko, puolė ligos, smarkiai sulyso.

- Jiems pabodo mane mušti, tingėjo net grotas atrakinti. Pasitenkindavo apspjaudydami ir įžeidinėdami, - šyptelėjo. - Sakydavo, kad aš visiškai nieko vertas. Net užmušti neverta.

Rugsėjo 20-osios vakarą į kamerą įžengė separatistų vadeiva ir paskelbė paleidžiantis šventiką.

- Maniau, išsives į lauką ir užmuš. Ne, nebijojau, buvau su tuo susitaikęs.

Šventiką išgelbėjo jo bičiulis Šalimas Melomedovičius; tas žmogus ilgai ir atkakliai ieškojo tėvo Valentino ir galiausiai išsiaiškino, kur jis laikomas. Tada per verslo partnerius pasiūlė išpirką separatistams. Tie sutiko.

Kokia gyvybės kaina? Tėvas Valentinas pasakė niekada to neklausęs.

Nerimo pritvinkę debesys plaukė virš Kijevo Kreščiatiko gatvės, virtuvė prisipildė tamsos. Prieblandoje šventiko veidas atrodė dar labiau sulysęs ir išbalęs. Tik akys liko tokios pat išmintingos. Atrodė, ištvėręs kankinimus jis perprato visas žmonijos paslaptis, galėjo perskaityti net juodžiausias svetimas mintis. Tas žmogus net gūdžioje tamsoje skleidė šviesą, įkvėpdamas Ukrainos karius.

 Sėdėdamas prieblandoje pasijutau esąs tikras nusidėjėlis, neišdrįstantis prabilti apie savo nuodėmingas mintis. Slėpiau jas vildamasis, kad šventikas neišvys jų mano akyse. Į tėvo Valentino šalį atkeliavau vedamas primityvaus troškimo patirti. Patirti siaubą, sukrėtimą, skausmą, stiprias emocijas. Norėjau išvysti kraują, žaizdas, pūlinius, mirtį. Troškau pamatyti tikrąjį smurto snukį, pasislėpusį po ideologijų kaukėmis. Užuosti to gyvulio nasrus, išgirsti staugimą, paliesti šiurkštų kailį, išgyventi baimę. Niekam nelinkėjau pikto ar skausmo, man rūpėjo karo ištiktų žmonių likimai. Bet dar labiau rūpėjo patirti. Jaučiausi menkysta, nes į Ukrainą mane atvedė toks pats primityvus troškimas, koks kurstė ir tėvo Valentino kankintojus.

Tą rugsėjo 20-osios vakarą separatistai tiesiog išspyrė šventiką iš automobilio į Luhansko gatvę. Jis nukėblino į autobusų stotį. Separatistai jam buvo davę 400 grivinų, todėl tikėjosi parvažiuoti į Kijevą. Tačiau per karą degalų kainos išsipūtė ir neužteko net bilietui iki Charkovo. Tėvas Valentinas gatvėje susistabdė taksistą ir tas sutiko pavėžėti iki pirmo Ukrainos karių blokposto.

Paleido prie kažkokio tilto, saugomo savanorių. Kariai apvilko tėvą Valentiną šiltais drabužiais ir davė mobilųjį telefoną, kad galėtų paskambinti šeimai - pirmą kartą po trijų mėnesių.

Dramatišką akimirką nufilmavo jaunas režisierius iš Odesos. Visi jį taip ir vadino - Režisieriumi. Vaikinas suko filmą apie karą, bet tapo savanoriu. Su Režisieriumi susipažinome atsitiktinai, netikėtomis aplinkybėmis atvykę į frontą.

 Skaitykite  bibliotekoje taip pat: