Liuda Matonienė. Vilnius: meilės stotelės

Metai po metų vis populiarėja vietinis ir savaitgalių turizmas, kuris įauga į kasdienio gyvenimo kultūrą, gyvenimo būdą. Kuriami maršrutai pagal istorines knygas (pvz. pagal k. Sabaliauskaitės "Silva Rerum").  Naujoji L. Matonienės knyga skirta tiems, kurie nori turiningo pasivaikščiojimo po sostinę, nori geriau pažinti Vilnių. Ir žinoma - romantiškų istorijų. Senamiestyje tokių - nemažai. Taigi - knygą į rankas ir  pirmyn ieškoti romantikos Vilniuje

 

 

 Ragaujame tekstą...

Matonienė, Liuda. Vilnius: meilės stotelės : romantiškasis miesto žemėlapis. - Vilnius : Tyto alba, 2017 (Vilnius : BALTO print). - 215, [1] p. : iliustr., portr. ; 24 cm

 

Valdovų rūmų interjeras

 

LDK VALDOVŲ RŪMAI
Katedros a. 4

Kotrynos Jogailaitis ir Jono Vazos istorija iš tiesų verta  jei ne kostiuminės istorinės dramos, tai bent detektyvinio filmo. Jų sąjunga, sudaryta Livonijos karo metais politiniais sumetimais, patyrė atšiaurios gamtos išbandymų ir galingų valdovų rūstybę, tačiau atvėrė Europai Švediją ir pradėjo naują Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų dinastiją.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų dydis ir renesansinis atikas primena XVI amžiaus viduryje toje vietoje stovėjusius renesansiniu stiliumi rekonstruotus rūmus. Manoma, kad ištaigingą valdovų rezidencijos ansamblį XVI amžiaus viduryje kūrė italų architektai Bernardino Zanobi ir Giovanni Cini, rūmų puošybos darbus atliko skulptorius

Giovanni Maria Padovano, o italų dendrologas J. Hartulanas įveisė erdvų parką su alėjomis,

Valdovų rūmai

vejomis, gėlynais, balto marmuro skulptūromis, tvenkiniais ir dekoratyviniais tilteliais. Tokiuose rūmuose 1554-1559 metais gyveno Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas su trečiąja žmona Kotryna, palikusia gerų atsiliepimų apie laikotarpį Vilniuje. Rūmuose gana dažnai apsistodavo ir valdovo seserys.

Žygimantas Augustas turėjo keturias seseris. Gražiai vienodai aprengtos, sušukuotos, išmokslintos merginos tebuvo savo motinos Bonos Sforcos šešėliai. Karalienė visą dėmesį skyrė sūnui, o dukterų ateitimi beveik nesirūpino. Tik vyriausioji Izabelė laiku ištekėjo už Transilvanijos kunigaikščio, mat gavo neblogą kraitį, o antroji, Sofija, buvo ištekinta tik trisdešimt ketverių. 1557 metų vasario mėnesį karalienė Bona išvyko į Bari kunigaikštystę gimtojon Italijon, palikusi dvi netekėjusias dukteris. Kotrynai tuo metu buvo trisdešimt vieni, jos seseriai Onai - trisdešimt ketveri. Tais laikais mergina galėdavo tekėti sulaukusi vos trylikos metų, o ištekinti dvidešimtmetę ar vyresnę jau būdavo sudėtinga. Šių dviejų seserų likimu teko rūpintis broliui. Jo valia Kotryna ir Ona Jogailaitės gyveno tai Krokuvoje, tai Varšuvoje, bet daugiausia laiko praleisdavo Vilniuje. Vis dėlto, regis, Žygimantas Augustas jų nemylėjo - negalėjo atleisti joms ir motinai, kad nemėgo  žmonos Barboros, ir rasdavo visokių kliūčių jų vedyboms. 

Dėl Kotrynos Jogailaitės vyrai tebesivaržė net ketvirtajame jos gyvenimo dešimtmetyje. Jos rankos siekė Badeno hercogas, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, 57 metų našlys. Kunigaikštis Kotrynai nuolat siųsdavo laiškus ir dovanas ir per savo pasiuntinį laiške prašė paskubinti derybas, skųsdamasis, kad jam, senam žmogui, labai šalta miegoti vienam. Tačiau po metų jam vis dėlto buvo atsakyta neigiamai, mat jis buvo liuteronas. Per Žygimanto Augusto trečiąsias vedybas Kotrynai dėmesį rodė būsimosios karalienės brolis Ferdinandas Habsburgas, bet, matyt, žinodamas apie jo slaptą santuoką su austrų patarėjo dukra, Žygimantas santuokai nepritarė. Pagal to meto madą valdovas seserų Kotrynos ir Onos portretus siuntė ir į Švedijos karališkuosius rūmus valdant Gustavui Vazai, tačiau derybos neužsimezgė.

Žygimantas Augustas uždraudė pasiuntiniams su seserimis susitikti, tik leido pasižiūrėti į jas, einančias į Katedrą melstis. Net iš tolo caro pasiuntiniai įžvelgė jaunesniosios sesers Kotrynos grožį. Maža to, Lietuvos ir Lenkijos valdovas kėlė sąlygą tartis dėl galimų vedybų tik Maskvos kariuomenei pasitraukus iš Livonijos. Derybos tęsėsi tris savaites. Kotryna visą tą laiką vaikščiojo apsiverkusi, nes Europoje jau buvo pasklidusios kalbos pie tironišką Ivano IV elgesį. Galiausiai, matyt, Kotrynos laimei, derybos nutrūko.

Kotryna Jogailaitė. Autorius nežinomas

Aptariamais 1560 metais karo veiksmai Livonijoje atsinaujino, pretenzijas į Livoniją pareiškus ir Švedijai. Žygimantas Augustas siekė sudaryti sąjungą su Švedija prieš Maskvą ir gauti iš jos paskolą, todėl pasiūlė tais pačiais metais į Švedijos karaliaus sostą sėdusio Eriko XTV Vazos broliui Suomijos kunigaikščiui Jonui Vazai atiduoti į žmonas Kotryną. Šį kartą konfesiniai skirtumai jam nebeatrodė svarbūs. Tačiau Erikas XTV uždraudė broliui vesti Jogailaitę.
 Vis dėlto Jonas, pamatęs Kotrynos atvaizdą, tikriausiai susižavėjo, be to, norėjo įtvirtinti savo, kaip Suomijos kunigaikščio, autonomiją, todėl nepakluso karaliaus valiai ir 1562 metais atvyko į Gdanską, paskui į Kauną tęsti derybų dėl tuoktuvių. Rugsėjo 12 dieną Kaimo rotušėje buvo aptartos sąlygos ir sudaryta vedybų sutartis.

Žinodamas apie Vazų konfliktą Žygimantas Augustas stengėsi atidėti sesers vestuves, tačiau gavęs iš jaunikio 120 tūkstančių auksinų paskolą tuoktuvių datą net paankstino. Vedybų sutartyje buvo numatyta, kad protestantas vyras privalo sutikti su katalikiškos santuokos apeigomis ir pažadėti nesikišti į žmonos tikėjimo reikalus. Pagal šią sutartį, vyrui mirus, Kotryna būtų gavusi našlės pinigus net jei gyventų ne Švedijoje.

Spalį Jonas Vaza atvyko į Vilnių oficialiai prašyti Kotrynos rankos. Prie reprezentacinių Rūdninkų vartų jį iškilmingai pasitiko didžiojo kunigaikščio dvaras, Vilniaus vaitas ir visas magistratas, amatininkų cechai su vėliavomis ir miestiečių minia. Čia jo laukė ir pats Mikalojus Radvila Juodasis, mirusios valdovo žmonos Barboros pusbrolis, iš pradžių priešinęsis vedyboms, o dabar, matyt, susitaikęs su valdovo sprendimu. 

Spalio 4 dieną įvyko vestuvės, tapusios Vilniuje vienu įspūdingiausių XVI amžiaus įvykių, mat buvo labai neįprastos. Paprastai  karališkosios vestuvės būdavo rengiamos jaunojo šalyje. Tačiau Jonas buvo liuteronas, o Žygimantas Augustas reikalavo katalikiškų vestuvių - tokios protestantiškoje Suomijoje ar Švedijoje negalėjo įvykti. Maža to, tuoktuves būtent Vilniuje lėmė ir Jono Vazos nesantaika su broliu Švedijos karaliumi. Katedroje jaunuosius sutuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vestuvių puota Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose truko visą savaitę. Liejosi vynas, stalai lūžo nuo valgių, vyko šokiai, riterių turnyrai ir žirgų lenktynės. Rotušės aikštėje buvo iškeltos vaišės miestiečiams. Baigiantis vestuvių puotai, spalio 11-ąją, Jonas Vaza užrašė Kotrynai Helmės pilį Estijoje, visas gražiąsias Alandų salas, Raumos miestą Suomijoje. Kitą dieną sutuoktinių pora išvyko iš Vilniaus.

Kotryna Jogailaitė iš savo motinos Bonos Sforcos buvo paveldėjusi 50 tūkstančių dukatų, tačiau šio palikimo taip ir negavo. Vis dėlto nuotaka iš Lietuvos išsivežė nemažą kraitį - 32 tūkstančius dukatų. Kitą didelę kraičio dalį sudarė brangenybės: vertingi papuošalai, brangūs drabužiai, indai ir sidabro šakučių rinkinys - didelė naujovė, nes Suomijoje ir Švedijoje šakutės dar nebuvo žinomos. Kotryną lydėjo 100 karietų, 1 200 žirgų. Jonas Vaza leido žmonai atsivežti, be rūmų damų, ir tris katalikų kunigus, siuvėją, vaistininką bei keturis neūžaugas juokdarius.

Buvo planuojama Suomiją pasiekti laivu iš Rygos. Tačiau tais metais žiema buvo tokia ankstyva ir atšiauri, kad Rygos įlanka užšalo, laivas įstrigo tarp lyčių, ir jaunieji buvo priversti rizikuodami gyvybe grįžti ledu į uostą. Paskui nutarė rizikuoti dar labiau ir keliauti per Pernu ir Revelį (Taliną). Pernu miestą tuo metu buvo užėmęs Erikas XIV. Rūstaudamas, kad Jonas Vaza vedė prieš jo valią, jis įsakė iš jaunavedžių palydovų atimti arklius. Taigi, toliau palyda kelionę tęsė pėsčiomis. O pakeliui jų tykojo įniršusio, kad buvo sužlugdyti planai įsitvirtinti Livonijoje, Ivano Rūsčiojo sutelkta penkių tūkstančių vyrų kariuomenė, pasirengusi įvykdyti caro įsakymą pagrobti Kotryną ir nugabenti ją į Maskvą. Turbūt įvyko stebuklas, nes Kotrynai ir Jonui pavyko išvengti caro kareivių pasalos ir laimingai pasiekti uostą.

Jonas Vaza. Dail. Johan Baptista van Uther

Vis dėlto tuo jų bėdos nesibaigė - dar vienas išbandymas jaunavedžių laukė jūroje. Juos užklupo stipri audra, laivą užnešė ant seklumos, ir Suomijos krantą Jonas su Kotryna pasiekė valtimi. Pagaliau povestuvinė kelionė, trukusi ilgiau nei du mėnesius, baigėsi laimingai. Jonas ir Kotryna apsigyveno Suomijos kunigaikščio rezidencijoje - Turku, švediškai Abo, pilyje. Čia kunigaikštienės garbei surengtos iškilmės truko keletą mėnesių. Jos kraitis buvo eksponuojamas pilyje, ir jo pasižiūrėti važiavo žymiausios Suomijos bajorų šeimos. Gyveno jie taikiai ir ramiai, tačiau Jono brolis Erikas XlV, jau pramintas Pamišėliu, ėmė įtarti, kad Jonas nori paveržti iš jo Švedijos karaliaus sostą. Tūždamas Erikas XlV apkaltino jį išdavyste, apsupo ir užėmė Turku pilį, o sutuoktinius įkalino Gripsholmo pilyje netoli Stokholmo. Kotryną norėjo išsiųsti į Vilnių, tačiau net ir grasinimais nepavyko priversti kunigaikštienės palikti Jono.

Tada viltį vėl atgavo Ivanas Rūstusis. Jis rašė Švedijos karaliui laiškus, siūlydamas visokią pagalbą ir žadėdamas amžiną taiką, jei tik šis atiduos jam Kotryną. Tačiau ji buvo ištikima savo vyrui ir pasiliko kalėti pilyje. Iš pradžių pora glaudėsi viename kambaryje, paskui gavo keletą patalpų ir galėjo pasivaikščioti pilies sode. Kalėjime jiems gimė dukrelė Izabelė; bet po dvejų metų kalėjime ir mirė. Gimė ir sūnus Zigmantas Vaza, vėliau tapsiantis Abiejų Tautų Respublikos valdovu.

Ivanas IV pasiuntė delegaciją ir darė spaudimą Erikui, kad atiduotų Kotryną. Šis sutiko, o Joną III ir jo sūnų Zigmantą ketino nužudyti. Tačiau niekaip nenurimstančio Ivano Rūsčiojo veiksmai paskatino  švedų liaudies maištą prieš karalių Eriką. Tautą palaikė kitas brolis - Karolis Vaza - ir karalius buvo nuverstas nuo sosto. 1567 metų spalio mėnesį, ketverius metus iškalėję, kunigaikštis Jonas ir Kotryna su sūneliu buvo išlaisvinti ir Upsalos katedroje karūnuoti Švedijos karaliumi ir karaliene.

Tad Eriko Pamišėlio nuogąstavimai pasitvirtino, o Kotrynos ištikimybė buvo apvainikuota - ji, katalikė, tapo protestantiškos Švedijos valdove. Iš visų iki tol valdžiusių Švedijos karalienių Kotryna buvo labiausiai išsilavinusi, kilusi iš garsiausios to meto giminės. XVII amžiaus kronikininkas Aegijus Girsas apie ją parašė: „Ji rūpinosi ne tik karaliumi, bet ir visa karalyste, ypač vargšais ir tais, kuriems reikėjo pagalbos, buvo maloni ir gera linkinti karalienė.“ Jonas III Vaza neprieštaravo, kad vaikai būtų auklėjami katalikiškai - atrodo, kad Kotryna turėjo nemažą įtaką savo vyrui ir atvėrė Švediją Europai. Jos dėka karalius leido išlikusiems katalikų vienuolynams vėl priimti novicijus, bendravo su Romos popiežiumi ir net bandė sugrąžinti į liuteronų liturgiją tam tikrus katalikų liturgijos elementus. Tuo laikotarpiu Švedijos karalių pilis Stokholme buvo perstatyta renesanso stiliumi. Kadaise kunigaikštienė Elena į Vilnių atvežė tviskančią Bizantijos dvaro prabangą, o Kotryna Jogailaitė, kilmingiausia visų laikų Švedijos karalienė, paskatino šalyje plisti ne tik Renesanso epochos architektūros stilių, bet ir kultūrines vertybes.

Karalienė Kotryna mirė 1583 metais, sulaukusi penkiasdešimt septynerių, ir buvo palaidota Upsalos katedroje atskiroje koplyčioje. Santuokoje ji pragyveno daugiau nei dvidešimt metų ir įvykdė tai, kas buvo išraižyta vestuvių žiede: „Niekas, išskyrus mirtį“ - niekas, išskyrus mirtį, neišskyrė jos su mylimu vyru.

Kotrynos ir Jono sūnus Zigmantas Vaza tapo motinos gimtosios šalies valdovu ir Vazų dinastijos pradininku - tetos Onos Jogailaitės dėka jis buvo išrinktas ir vainikuotas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi. Jis pradėjo statyti šventajam karalaičiui Kazimierui skirtą koplyčią prie Vilniaus katedros, kurioje prieš daugelį metų jo tėvai susituokė ir pradėjo bendrą gyvenimą, kupiną sunkumų ir pavojų, bet jie nepajėgė įveikti ištikimybės, kilnumo, pagarbos ir meilės.

Jonas Vaza ir Kotryna Jogailaitė kalėjime su sūnumi,
būsimu karaliumi Žygimantu Vaza. Dail. Józef Simmler

 Karališkoji aistra

Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia - įspūdingas Lietuvos baroko architektūros paminklas. Jos statyba buvo baigta Zigmanto Vazos sūnaus Vladislovo valdymo laikais: šventojo relikvijos į naująją koplyčią iškilmingai perkeltos 1636 metų rugpjūtį, vadovaujant Vilniaus vyskupui Abraomui Vainai. Romantiška Vladislovo Vazos meilės istorija taip pat susijusi su Vilniumi. Jis kas treji metai reziduodavo Žemutinės pilies valdovų rūmuose, mylėjo Vilnių ir būdavo iškilmingai čia sutinkamas. Valdovų rūmai tuomet įgijo baroko bruožų, o kadangi Vladislovas Vaza buvo didelis operos gerbėjas, šiuose rūmuose buvo pastatyta ir pirmoji opera Lietuvoje - dešimtmečiu anksčiau nei Paryžiuje ar Londone.

Miestietę Jadvygą Luškovską, juodaplaukę, skaisčios odos gražuolę bedugnėmis akimis, dvidešimt aštuonerių metų sosto įpėdinis Vladislovas Vaza pirmą kartą pamatė turbūt viename iš Lvovo salonų ir pasijuto lyg perkūno trenktas. Jadvyga taip pat neliko abejinga grakštaus šviesiaplaukio karalaičio žavesiui. Jų meilės vaisius buvo sūnus Vladislovas Konstantinas. Vladislovas Vaza jį pripažino, tačiau mylimosios vesti negalėjo - valdovo santuoka turėjo būti naudinga valstybei, tad po tėvo mirties 1633 metais paveldėjęs sostą ir karūną jis 1637 metais per pro-cura susituokė su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II dukterimi Cecilija Renata. Nepatiko jam nei jos portretas, nei ji pati, arkivyskupui net teko paraginti jį prisiminti sutuoktinio pareigas. Mylimąją Jadvygą jis ištekino už didiko Jano Vipiskio ir paskyrė jį Merkinės seniūnu, o pats per vestuves nelaimingas ištarė norįs mirti Jadvygos glėbyje, o paskui nuolat ją lankė.

Karališkojoje šeimoje taip pat gimė kūdikis. Vladislovas pamilo vaiką, tačiau žmonai liko šaltas - nežavėjo jo nei Cecilijos Renatos gebėjimas gražiai šokti, nei atjauta ir pasiaukojimas, kai slaugė jį sergantį, nesušildė širdies. Po poros metų gimusi dukrelė mirė, išgyvenusi vos mėnesį. Laukdamasi dar vieno vaiko medžioklėje karalienė parkrito ir pagimdžiusi negyvą kūdikį pati mirė vos 33 metų, pragyvenusi santuokoje šešerius metus. Karalius vedė antrą kartą, tačiau jo širdis priklausė Merkinės seniūnienei.

Sveikatai sušlubavus karalius veržėsi į Lietuvą, ir 1648 metų kovo 10 dieną karališkoji pora atvyko į Vilnių. Paviešėję išsirengė grįžti, bet pakeliui karalienė sunegalavo, ir Vladislovas ta proga užsuko į Merkinę - pamedžioti ir, žinoma, aplankyti Jadvygos. Tačiau pats apsirgo ir 1648 metų gegužės 20 dieną mirė, kaip ir troško, ant mylimosios rankų.

Jau mūsų laikais po Šv. Kazimiero koplyčios altoriumi buvo rasta alavinė urna su užrašu „Vladislovo IV Vazos širdis ir vidaus organai“. Širdis - ne kaulas, iš jos iki mūsų dienų beliko dulkės, tačiau ji simbolizuoja meilę. Vladislovas Vaza palaidotas Krokuvoje, bet Lietuvoje liko jo meilė Vilniui, o gal ir moteriai, gyvenusiai jo širdyje.