Andrius Pauliukevičius. Mano Afrika . - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2017]. - 264 p.
Kiek skaitėme kelionių knygų pristatėme, jos buvo dvejopos: kelionių įspūdžiai į svetimas šalis ir toje vietoje įsikūrusių lietuvaičių pasakojimai. Ši knyga - "du viename": Andrius Pauliukevičius pasakoja apie matytą šalį, greta jo žmonos, Namibijos gyventojos Ilkos Adams paaiškinimai, pasakojimai. Iki šiol ši pora jau buvo išleidusi knygas apie sportą bei sveiką mitybą, tad kelionių vadovas - netikėta. Bet tikrai patrauklu.Ragaujame....
Namibija
Pastebėjote, kad Lietuvos Respublikos ir Afrikos žemyno formos yra panašios? Afrika yra tarsi ištempta j viršų ir j apačią Lietuva, o Lietuva - tarsi suspausta Afrika. Namibija Afrikoje yra Marijampolės apskritis Lietuvoje. O Namibijos sostinė Vindhukas yra Marijampolė.
Namibija yra demokratinė valstybė, jai vadovauja prezidentas. Tai gera žinia mano artimiesiems, kurie baiminasi dėl to, kur nutekėjo mano gyvenimas. Namibijos pavadinimas kilęs nuo šalia Atlanto vandenyno esančios Namibo dykumos. Šalies pavadinimui parinktas gamtos objektas, o ne tauta, kurios pavadinimas yra daugelio pasaulio valstybių pavadinimų šaknis. 90 proc. Namibijos gyventojų sudaro juodieji ir spalvotieji, 10 proc. - baltieji. Joje gyvena keliolika etninių grupių. Didžiausia yra ovambų grupė, sudaranti pusę šalies gyventojų.
Pirmieji Gerosios Vilties kyšulį dar 1488 m. atrado portugalai, bet didelių reikalų ten neturėjo. 1652 m. olandai atplaukė j dabartinę Pietų Afrikos Respubliką ir įkūrė koloniją ten, kur dabar stovi Keiptaunas (Cope Town). Kalbėdami senąja olandų kalba, jie davė pradžią afrikanui (afrikoons kalbai), kuria kalba didelė Pietų Afrikos Respublikos ir Namibijos gyventojų dalis. Tai vakarų germanų kalbų grupei priklausanti kalba, kuria kalbama Afrikos žemyno pietuose.
Ilgainiui į tą senąją olandų kalbą įsimaišė žodžių ir frazių iš kitų kolonizatorių: anglų, prancūzų, portugalų bei vietinių žmonių kalbų, todėl nebuvau Labai nustebęs, kad mums su llka svečiuojantis Norvegijoje, kurios kalba priklauso šiaurės germanų (skandinavų) kalbų grupei, užėjusį kavinę ir paėmus norvegų kalba parašytą meniu, ji galėjo suprasti beveik viską.
Ilgainiui afrikanas ėmė skirtis nuo savo prosenelės - olandų kalbos. Ji tapo tokia nevientisa, kad iškilo daugybė sunkumų jų susisteminti ir paskelbti rašomųja kalba. Tačiau sakoma, kad ji nėra sudėtinga, ir mokant anglų arba vokiečių kalbų, įmanoma jų suprasti.
Afrikanas (afrikaans) Anglų k. (English) Lietuvių k.
Goeie more Good morning Labas rytas
Dankie Thank you Ačiū
Ik verstaan dit I understand it Aš tai suprantu
Wat is jou naam? What is your name? Kuo tu vardu?
Wat maak jy? What are you doing? Ką tu veiki?
Ek is lief vir jou I Love you Aš tave myliu
Is jy honger? Are you hungry? Ar tu alkanas?
Ja! Yes! Taip!
Turiu pripažinti, kad aš pats, nepaisant to, kad ten buvau jau 8 kartus, išskyrus kelias budinčios frazes, daugiau nieko neišmokau. Nors turiu tam pasiteisinimų - kiek išmoksti per kelias savaites, per likusias 50 pamiršti.
Po 1990 m. kovo 21 d. paskelbtos nepriklausomybės nuo Pietų Afrikos Respublikos valstybine kalba Namibijoje tapo anglų kalba. Afrikanui ir vokiečių, kalboms, kurios iki tol buvo oficialios šalies kalbos, liko regioninių kalbų statusas. Be jų, šalyje dar yra 10 pripažįstamų regioninių kalbų. Ne tarmių, kaip Lietuvoje, kur vieni vis tiek gali suprasti kitus arba gali persijungti į bendrinę kalbų, o kalbų!
 |
| Andrius Pauliukevičius ir Ilka Adams |
Nors, tiksliau kalbant, angliškai kalba tik labai išsilavinę žmonės. Kiti kalba Nomish. Tai pačių Namibijos gyventojų sukurtas save pašiepiantis terminas. Žodis Nomish yra žodžių Nomibian ir English junginys. Anglų kalba jiems nėra gimtoji. Jie yra ją išmokę. Ir išmokstama, ir kalbama, ir tariama taip, kaip tai daro aplinkiniai, kurie irgi labai gerai jos nemoka. Todėl norint suprasti Nomish, kartais reikia nemenkų pastangų.
90 proc. Namibijos gyventojų yra krikščionys, kurių didelę dalį sudaro evangelikai liuteronai, tačiau yra ir Romos katalikų. Musulmonų labai mažai. Liuteronybę į Namibiją atvežė vokiečiai. Mus vestuvių metu palaimino liuteronų dvasininkas, nors aš esu krikštytas ir kitas bažnytines procedūras atlikęs pagal Romos katalikų papročius. Visa Ilkos šeima labai tikinti.
Vieną sekmadienį su llka ir jos mama nuvykome į liuteronų apeigas. įėjome į didžiulę koncertų salę, joje stovėjo garso aparatūra ir pradėti groti rengėsi muzikantų grupė, kurią sudarė gitaristas, klavišininkas, būgnininkas ir kelios vokalistės. Mes beveik vėlavome, nes keliaudamas su moterimis beveik visada vėluoji ir mums vos tik įėjus, pamaldos prasidėjo. Jos vyko tokia tvarka: muzikantai groja, vokalistės dainuoja, dviejuose ekranuose bėga teksto eilutės (atliekamos religinės dainos), susirinkusieji linguoja, ploja ir dainuoja kartu. Ir negali nedainuoti, nes tai labai paprasta ir atmosfera skatina tai daryti. Po to pamokslininkas pakalba kelias minutes ir vėl dainos. Didžiausias skirtumas tarp katalikiškų pamaldų, į kurias taip dažnai būdavau tempiamas vaikystėje, ir tų, kuriose buvau Vindhuke, buvo atmosfera ir savijauta. Ir vienur, ir kitur giedamos religinės giesmės. Nėra taip, kad liuteronų apeigose smagiau ir norisi dainuoti, nes ten skamba Rihanna, Beyonce ar Jay Z muzika. Bet ten nuotaika rašant vienu sakiniu yra tokia: Dievas tau davė gyvenimų ir gyvenimas yra šventė. Vaikystėje iš bažnyčios visada išeidavau prislėgtas, sugraudintas. Taip, Kristus buvo kankinamas, žmonės miršta kasdien, pasaulyje yra daug skausmo ir kančios, bet pabuvus ten, man įstrigdavo jausmas, kad tiktai ir yra, todėl bažnyčios aš ilgai vengiau. Pastaruoju metu vėl buvau ten kelis kartus nuėjęs (teisingumo dėlei pasakysiu, kad su llka sekmadieniais Vilniuje kartais lankomės tarptautinėje Evangelikų reformatų bažnyčioje, ten apeigos vyksta anglų kalba, jas veda dažniausiai iš JAV į Vilnių laikinai pagyventi atvykęs šventikas, būna labai smagu ir įdomu) ir man tie slogūs prisiminimai bei nuogąstavimai, kad vėl bus taip pat, ėmė sklaidytis. Dabar tai jau nebeatrodo taip tamsu ir taip blogai, kaip buvo mano vaikystėje.
Kaip minėjau, esu Romos katalikas, o llka ir jos šeima - liuteronai. Ir vieni, ir kiti yra krikščionys. Liuteronybė yra atskilusi krikščionybės šaka. Ji atsirado 1517 m. Vokietijoje, kai vienuolis Martynas Liuteris ėmė protestuoti prieš tai, kad katalikų bažnyčios atleidinėjo nuodėmes už jas susimokėjus ir skatino grįžti prie to, kas parašyta Šventajame Rašte. Būdamas 42-ejų, jis suvokė, kad celibatas nėra didis malonumas, vedė ir susilaukė 7 vaikų. Gerai atsiėmė už iššvaistytus dešimtmečius.
Taigi, liuteronų kunigai neturi laikytis celibato, dažniausiai turi žmoną ir vaikų, ir man vestuvių metu buvo smagiau gauti palaiminimą iš šeimą sukūrusio žmogaus. Tai yra tas pats, kas mokytis vairuoti su vairavimo instruktoriumi, kuris pats taip pat vairuoja, palaiminimas ar pamokslas kuriant šeimą iš žmogaus, kuris jos neturi, man yra tokie pat įtikinami, kaip vairavimo instruktorius, kuris pažįsta kelio ženklus, moka kelių eismo taisykles, žino, kad nereikia važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui, žino, kad žiedu negalima važiuoti atbuline pavara, žino, kad automobilyje su mechanine pavarų dėže yra 3 pedalai, žino, kada kurį spausti ir gali puikiai tai paaiškinti, bet pats vairuotojo pažymėjimo neturi ir už vairo nesėda. Liuteronai taip pat nepasakoja sako nuklydimų ir savo fantazijų kunigui ir neprašo atleidimo už jas, nes apie tai jie kalba tiesiogiai su Dievu ir atleidimo prašo tiesiai iš jo.
Namibija - politiškai stabili šalis. Kai 2015 m. rugpjūtį Izraelyje fotografavausi savo motyvacinės knygos viršeliui, pasibaigus fotosesijoms fotografės Mildos Rūkaitės vietinis bičiulis žydas Dov manęs pasiteiravo, ar man nebūtų įdomu važiuojant iš Arado į oro uostų Tel Avive, prasukti pro Palestinos teritorijų? Man buvo įdomu. Vietinio pakelėje patruliuojančio saugumo pareigūno buvome sustabdyti ir patikrinti, nes, Dov teigimu, mano išvaizda ten nėra labai įprasta. Tai va, Namibijoje nėra nieko panašaus: policija šypsosi ir apsaugininkai paprašo kartu nusifotografuoti.
Vis dėlto gatvėse turi būti apdairus. Nerekomenduojama vaikščioti tamsiu paros metu. Verčiau važiuoti savo mašina arba taksi. Mes šios rekomendacijos laikomės ir prieš sutemstant grįžtam namo. Namibijoje nereikia puoštis, mūvėti laikrodžių, nešioti papuošalų, su savimi rekomenduojama turėti tik būtiniausius daiktus ir nedaug pinigų. Nereikia nešiotis dokumentų, kortelių, o kažką perkant gatvėje, kišenėje turėti šiek tiek grynųjų, bet netraukti ir nerodyti visos piniginės. Aš ten vaikštau vilkėdamas drabužius iš „Mr. Price" parduotuvės - panašiai kaip „Primark“ Anglijoje. Tai ne dėvėtų drabužių parduotuvė, bet už marškinėlius ar šortus moki 50-100 Namibijos dolerių, tai maždaug 3-5 eurai. Neatrodai labai prabangiai ir j save neatkreipi dėmesio.
Vietiniai girdi ir užuodžia turistų, todėl ten, kur reikia susimokėti, dažniausiai kalbėdavo llka, aš tylėdavau. Taupumo sumetimais. Man buvo liepta tylėti ir aš supratau, kad taip reikia daryti. Kai kuriuose parkuose vietiniams daromos nuolaidos. Skelbiamos ir parašytos kainos yra kainos turistams, Ilkai pradėjus kalbėti afrikanu, visiems tapdavo aišku, jog mes - vietinių pora ir mums tai kainuos mažiau.
Išskyrus turistų lankytinas vietas, tokias kaip nacionaliniai parkai, kuriose yra tik turistai ir parko administracija, nepatartina klaidžioti, fotoaparatų pasikabinus ant kaklo. Net sostinėje ir ypač sostinėje irgi verčiau to nedaryti. Apskritai, reikia stengtis neatrodyti kaip turistui: nemūvėti plačių rudų šortų su didelėmis šoninėmis kišenėmis ir nevaikščioti su atverstu žemėlapiu. Mane gelbsti tai, kad atrodau kaip „marozas" ir turiu kietų Rytų europiečiams būdingų akcentų.
Namibijos valiuta yra Namibijos doleris. Bet šalyje taip pat galima atsiskaityti ir Pietų Afrikos Respublikos randu, kurio santykis su Namibijos doleriu yra vienas su vienu.
Kartais, kai kur nors valgome, savimi besididžiuojanti šeimininkė paklausia: „Afrikoje tikriausiai to nėra?" Arba pabando įsitikinti tuo, kuo jau yra beveik tikra: „Afrikoje tikriausiai vėdarų, kiaulės kojų arba kiaulės galvos troškinio nėra?“ Aš su pasididžiavimu atsakau, kad ten ir lauko tualetų nėra, nes jie yra pažengę labiau nei mes.
Lietuvoje lauko tualetai paplito Pirmojo pasaulinio karo metu, tai yra prieš šimtmetį. Suprask, kad iki tol gamtiniai reikalai buvo atliekami tiesiog gamtos prieglobstyje. Daugelis Lietuvos kaime gimusių ir užaugusių žmonių pirmų kartų su namuose įrengtu tualetu susipažino tik persikėlę į miestuose pastatytus daugiaaukščius. Viename interneto portale radau 2015 metais atliktų apklausų, pagal kurios rezultatus kiek daugiau nei 40 procentų respondentų atsakė, kad labai dažnai naudojasi lauko tualetu. Tai yra taip baisu, kaip tik gali būti, nes žiemų gali nušalti, o per vasaros karščius baisiai smirda. Aš pats turiu giminaičių, kurie taip gyvena, bet analogiškos patirties neįgijau lankydamas daugybę likos giminių Namibijoje. Ir šalyje, kurios plotas 8 kartus didesnis nei Lietuvos, o gyventojų yra mažiau nei Lietuvoje, vietos užtenka visiems, todėl daugiaaukščių namų labai mažai ir visi aplankyti giminaičiai gyvena nuosavuose namuose, miestų pakraščiuose.
Namuose esantys prie kanalizacijos sistemos prijungti tualetai kolonizatorių olandų dėka Pietų Afrikos Respublikoje, kur tuo metu augo mano uošvis Henry Adamsas, atsirado 1955-1958 metais. Namibijoje, kuri tuo metu buvo Pietų Afrikos Respublikos provincija, - šiek tiek vėliau.
Vonios kambariai Namibijoje taip pat atsirado tokiu pačiu metu. Pirmiausia pas baltuosius, vėliau pas spalvotuosius. Juodieji tokios privilegijos neturėjo. Iki tol namuose būdavo atskiras kambarys, esantis šalia virtuvės, - washroom, kuriame prausdavosi „balėjose". Dažniausiai tame pačiame vandenyje prausdavosi visa šeima, nes čiaupo su vandeniu nebuvo ir vandenį reikėdavo atsinešti iš toli. Išskyrus lūšnynuose gyvenančių visuomenės dalį, visi, kas turi namus, turi tualetų ir vonių.
Apartheidas
Apartheidas yra Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės 1948-1994 metais vykdyta politika, kurios pagrindiniai principai buvo rasių atskyrimas ir juodųjų, spalvotųjų bei indų diskriminacija visose įmanomose gyvenimo sferose. Namibija iki 1990 m. kovo 21 d. nepriklausomybės paskelbimo buvo Pietų Afrikos Respublikos provincija, taip kaip Lietuva buvo viena iš penkiolikos Tarybų Sųjungos respublikų, ir Namibijoje aptariamu laikotarpiu galiojo ta pati tvarka kaip ir PAR.
Nežinant apie apartheidą, Namibijos istorijos, kultūros, ekonomikos suprasti neįmanoma. Kaip ir nežinant pokario istorijos neįmanoma žinoti, kodėl Lietuvos miestuose stovi „chruščiovkės" (masiškai 1961-1985 m. Sovietų Sųjungos teritorijoje statyti blokiniai ir plytiniai penkiaaukščiai, dalį kurių buvo numatyta naudoti 25 metus, dalį - 50 metų, tačiau remontuojant ir renovuojant naudojami ir dabar; dalis mūsų tokiuose gyveno arba tebegyvena, dar gyvens ir mirs), kodėl Marijampolė prieš tai vadinosi Kapsuku, o Visaginas - Sniečkumi, kodėl devintajame dešimtmetyje buvo taip svarbu, kad Kauno „Žalgiris“ laimėtų prieš Maskvos „CASK“, o 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos krepšinio rinktinė - prieš NVS (Nepriklausomų valstybių sandrauga) - valstybių sąjungų, sudarytų iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų).
Apartheidas Namibijoje ir sovietinis režimas Lietuvoje paveikė ne tik tuo metu gyvenusias, bet veikia dar ir po jų žlugimo gyvenančias kartas.
Apartheidas suskirstė gyventojus j keturias grupes: juodieji, baltieji, spalvotieji ir indai.
Taip pat nustatė kriterijus, pagal kuriuos buvo klasifikuojama, ar žmogus yra juodasis, ar spalvotasis ir ar spalvotasis, ar baltasis. Vėliau, pagal kitų testų rezultatus, spalvotieji buvo skirstomi į subkategorijas.
Turiu įrodymų, kad tai nelengva padaryti. Štai aš su colored rasei priklausančiu bičiuliu Svenu. Ir štai mes su Ilkos krikšto tėvų vaikais Joshua ir Cassidy. Jų tėvas yra airio ir afrikietės palikuonis. Taigi, spalvotasis, nors atrodo kaip baltasis. Motina - spalvotoji ir atrodo kaip spalvotoji. Ir štai, berniukas atrodo kaip airis, o mergaitė - kaip spalvotoji.
Apartheido laikais registruojant vaikus buvo galima spalvotą vaiką, jo nematant, priregistruoti kaip baltąjį, jei, pavyzdžiui, tėvas yra baltasis, o motina spalvotoji. Vaikui užaugus, galėjo pasirodyti spalvotojo bruožai, bet jis užregistruotas kaip baltasis ir turi daugiau privilegijų.
******
Kitas apartheido ramstis buvo žmonių apgyvendinimas pagal jų rasinę priklausomybę. Nepaisant tarptautinio viešumo ir protestų, ginkluotos policijos pajėgos vijo juodaodžius ir spalvotuosius iš jų gyvenamųjų rajonų, varė į sunkvežimius ir vežė už miesto į jiems skirtas teritorijas, kuriose jie turėjo įsikurti. Taip Vindhuke atsirado juodųjų rajonas Katutura, kuris hererų genties kalba reiškia „vieta, kurioje mes nenorime gyventi" arba „vieta, į kurią buvome priversti persikelti". Kai kada buvusius juodųjų namus buldozeriai lygino su žeme, o naujoje vietoje buvo statomi nauji, baltiesiems skirti namai. Apie Katuturą plačiau aprašiau skyriuje, skirtame šalies sostinei. Rudiesiems (Rudaisiais kitaip vadinami spalvotieji) skirtas Chomaso (Khomosdal) rajonas. Buffer zone - buvo gatvė, kuri dalijo baltųjų ir spalvotųjų rajonus. Jei esi baltas ir pasitaikė taip, kad tavo namas spalvotųjų rajone, turi pasistengti persikelti j kitą pusę.
Dėlto, kad kai kada yra tikrai sunku tiksliai nustatyti žmogaus rasinę priklausomybę, daugybės šeimų nariai būdavo priskiriami skirtingoms rasinėms grupėms ir taip šeimos išskiriamos, o jų nariai iškeldinami gyventi į atskirus rajonus.
Įstatymas, varžantis spalvotųjų ir juodųjų judėjimo laisvę, Namibijoje panaikintas 1984 metais. Pietų Afrikos Respublikoje jis gyvavo ilgiau. Nuo tų metų visi galėjo keliauti visur: į visus rajonus, restoranus, viešbučius, parkus ir taip toliau. Juodieji ir spalvotieji galėjo pirkti namus baltųjų rajonuose. Ir nors dar iki 1990 metų apartheidas oficialiai gyvavo, šis teisinis pakeitimas padėjo pamatus tam, kad skirtingos rasės vėl mokytųsi gyventi kartu.
Nuo 1953 metų apartheido valdomose Pietų Afrikos Respublikoje ir Namibijoje atsiranda ženklai „Tik baltiesiems" (Whites only), kurie reiškia, kad nuo dabar yra atskiri viešieji sektoriai baltiesiems ir visiems tamsaus gymio žmonėms. Jiems draudžiama pasirodyti baltaodžiams skirtose vietose. Juodieji gyventi ar dirbti baltųjų gyvenamuosiuose rajonuose galėjo tik turėdami specialų leidimą, tačiau jų žmonos ar vaikai turėjo likti juodųjų rajonuose. Baltųjų teritorijose patruliuodavo policija, kuri tikrindavo ten matomus juodaodžius.
Atskirti paplūdimiai, baseinai, automobilių stovėjimo vietos šalia kino teatrų, kai kurie pėsčiųjų tiltai, viešieji tualetai... ir sąrašas dar tęstųsi. Net mieste stovintys mediniai suoleliai buvo skirti tik baltiesiems sėdėti. Teatruose ir kino teatruose, restoranuose ir viešbučiuose, esančiuose baltųjų gyvenamuosiuose rajonuose, juodieji neturėjo teisės lankytis. O juodųjų gyvenamuosiuose rajonuose kino teatrų nebuvo. Juodieji teatruose galėjo tik dirbti. Netgi lankytis baltiesiems skirtose bažnyčiose buvo draudžiama.
Ilkos mama pasakojo, kad baltieji, važiuodami traukiniu, važiuodavo pirmąja klase. Jie - rudieji ir juodieji keliavo kroviniams vežti skirtuose vagonuose. Autobusu nevažiavo. Važiuodavo autobuso tempiamoje lagaminams skirtoje priekaboje, kurioje sėdėdavo po tiesiogine saule. „Apartheidas buvo sistema, kuri vertė visus nebaltuosius jaustis ne žmonėmis."
„Jei parduotuvėje, priėjus prie kasininko, už tavęs j eilę atsistotų 5 baltaodžiai, tu eilėje būtum šeštas ir tol nesusimokėtum už savo prekes ir neišeitum namo, kolto prieš tave nepadarys visi baltieji."
Spalvotieji ir juodieji negalėjo pirkti drabužių ar batų, prieš tai juos pasimatavę, nes tokiu būdu juos „išteptų" ir baltasis jau negalėtų jų avėti. Daugybė spalvotųjų ir juodųjų nešiojo per mažus arba per didelius batus, nes net namuose paruoštos pagal pėdos ilgį atmatuotos juostelės ne visada užtikrino, kad pasirinksi tinkamą dydį, todėl vaikščiojo arba šlepsėdami, arba užsirietusiais pirštais.
*******
Vienintelė Namibijoje gyvenanti lietuvė Sandra Jakštaitė gyvena prie Atlanto vandenyno esančiame Volvis Bėjuje. Namibija gavo nepriklausomybę 1990 metais, bet Volvis Bėjus dar tebepriklausė Pietų Afrikos Respublikai iki pat 1994-ųjų, kol apartheidas žlugo ir ten. Tad 20 metų Namibijoje gyvenanti lietuvė taip pat vis dar jaučia jo palikimų:
„Vietiniai Namibijos žmonės, žinoma, labai įvairūs: įvairių kultūrų, įvairios patirties ir kalbantys įvairiomis kalbomis, todėl pradžioj nebuvo lengva apčiuopti ir nuspėti, su kokiomis problemomis ar sunkumais teks susidurti. Namibiečiai yra gana draugiški, komunikabilūs, bent jau toks buvo pradinis įspūdis.
Tik pradėjusi gyventi tarp jų, negalėjau nepastebėti, jog žmonės dar labai susiskaldę į etnines grupes: ne tik tarp skirtingų rasių, bet ir tarp tos pačios rasės, bet skirtingomis kalbomis kalbančiųjų, pavyzdžiui, juodaodžiai ovambų (oshivambo) kalba kalbantys žmonės artimai nebendraus su nama-damara kalba kalbančiais žmonėmis, arba vokiečiai palaikys minimalius ryšius su afrikano kalba kalbančiais žmonėmis. Galėčiau gana drąsiai sakyti, jog kiekviena Namibijoj pragyventa diena reikalauja atsižvelgti į tuos istoriškai susiklosčiusius rasinius skirtumus, kiekvienų dienų priimant bet kokį sprendimų tenka atsargiai pergalvoti, kaip pasielgti šioj ar anoj situacijoj. Gal tiems, kurie jaučiasi priklausą vienai ar kitai rasinei ar etninei grupei, nebūtina j tai kreipti dėmesio, bet man - baltajai, tačiau neužaugusiai apartheido sistemoje ir atvykusiai iš buvusios TSRS, kuri rėmė juodaodžių žmonių kovų prieš apartheidu ir kartu padėjo Namibijai gauti nepriklausomybę, ir kaip moteriai, gyvenimų susiejusiai su tamsiaodžiu vyru, - laviravimas tarp tų dviejų polių buvo ir yra neišvengiamas. Kodėl užsiminiau apie TSRS? Nes vietiniai baltaodžiai arba pajutę mano rytietišką akcentą, arba sužinoję, iš kur esu, dažnai mane susieja su Rusija, o Rusija jiems buvo priešė.
Dažnai jaučiausi sėdinti ant tvoros, kuri skiria du pasaulius. Vienas tikrai didelis privalumas šioje situacijoje buvo ir yra tas, kad aš galėjau matyti abu pasaulius savo autentiškumo kontekste: jei bendrauju su tamsiaodžiais, matau juos ir jų aktualijas kaip viena iš jų, ne kaip turistė. Ir jei bendrauju su baltaisiais, jie laisvai demonstruoja savo pasaulėžiūrų ir įsitikinimus, nes ir aš esu balta. Vis dėlto keletu kartų esu patekusi į keistas situacijas: sykį, tik atvykus į Vindhuku, gatvėje sustojo mašina ir elegantiška, išsipuošusi moteris pasisiūlė mane pavėžėti kur tik man reikia. Pasakojo, kaip jai patinka sutikti žmonių iš įvairių šalių, kaip įdomu, iš kur aš ir ką veikiu, ir taip toliau. Išgirdusi, jog gyvenu su tamsiaodžiu vyru, ji tikriausiai labai gailėjosi, jog man davė savo telefono numerį, nes man net „viso gero" nepasakė... Kita vertus, juodaodžiai, jei neparodai susidomėjimo dėl asmeninių priežasčių (tarkim, neturi laiko bendrauti, arba tiesiog nenori), dažnai irgi traukia rasės kortą ir apkaltina rasizmu, nes nesi draugiška.
 |
| Namibijos sostinė Vindhukas |
Juodieji galėjo mokytis ir įgyti tik darbininkų klasei reikalingus įgūdžius ir profesijas. 1959 metais atskirti universitetai juodaodžiams, spalvotiems ir indų kilmės žmonėms. Baltojo vaiko išsilavinimui valstybė statistiškai skirdavo 10 kartų daugiau lėšų nei juodojo ar spalvotojo. Juodieji ir baltieji turėjo atskiras ligonines ir baltieji gydytojai rinkosi dirbti baltųjų ligoninėse. Vadinasi, juodųjų ligoninėse buvo daug ligonių ir beveik nebuvo gydytojų.
Ilka pradėjo lankyti mokyklų jau nepriklausomoje Namibijoje. Tai jau buvo atvira mokykla, į kurią galėjo eiti visų rasių vaikai. Pirmą kartą žodį „spalvota" (colored) ji išgirdo ir mamos, jo reikšmės pasiteiravo būdama vienuolikos. Tuomet kažkas iš aplinkinių paklausė: „Kas ši spalvota mergaitė, kuri kalba kaip baltoji?" Taip jau sutapo, kad vaikystėje jos draugai buvo baltieji, todėl ji perėmė įprastą baltųjų dialektą. Dabar, kai ir juodieji lanko tas pačias mokyklas kaip ir baltieji, jie išmoksta kalbėti baltųjų dialektu.
******
„Iš mokyklos laikų iki devintos klasės saugau gerus prisiminimus", - pasakoja ji.
Baigusi 8 klases, Ilka pateko į geriausią Vindhuko mokyklą, kuri apartheido metu buvo tik baltųjų mokykla. Ir ten pradėjo jausti, ką reiškia būti ne baltąja. Spalvoti vaikai klasėje buvo tarsi fonas, į kuriuos kreipiama mažai dėmesio, į jų klausimus atsakoma kuo trumpiau, atmestinai paaiškinami nesuprantami dalykai arba jie ignoruojami. Nuo tada ji nustojo būti mylimiausia mokytojos mokine, kokia buvo iki tol ir kokia dėl savo darbštumo vėl tapo, atvykusi studijuoti į Vilnių. Klasės vaikai visada buvo susiskaidę į baltųjų, spalvotųjų ir juodųjų būrelius. Kuo tamsesnės spalvos esi, tuo žemesnė tavo praba. Netgi tarp juodųjų atspalvis vaidina vaidmenj - šiek tiek šviesesnis yra geriau nei šiek tiek tamsesnis.
Mes, lietuviai, po nepriklausomybės atgavimo vienodai draugaujam su lietuviais, lenkais, rusais. Mano klasėje buvo 3 berniukai su slaviškomis pavardėmis ir niekas niekada apie tai nesusimąstė, nepaisant to, kad Lietuva yra buvusi Rusijos imperijos sudėtyje, buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Jie buvo tokie patys, kaip ir visi kiti. Kodėl ten, taip pat praėjus jau daugiau nei 25 nepriklausomybės metams, rasės vis dar yra atsiskyrusios? Vaikai nesuvokia skirtingų tautybių ir skirtingų spalvų ar atspalvių tol, kol suaugusieji jiems tai paaiškina. Ir aš klausiau jaunesniojo IIkos brolio Jose, kodėl Namibijoje yra taip? „Tai vis dar apartheido palikimas. Tėvai, pamatę savo atžalą, žaidžiančią su šviesesniu ar tamsesniu vaiku, klausia jo: „Ką su juo darai ir kodėl nežaidi su savo spalvos vaikais?“, taip augindami kitą kartą, kuri laisva valia elgiasi taip pat, kaip jie buvo priversti galvoti, elgtis ir jausti." Taip yra šiandien, bet Ilka prognozuoja šviesesnę ateitį: „Afrikano, kuria daugiausia kalba baltieji ir spalvotieji Namibijos gyventojai, ir vietinių genčių kalbų, kuriomis kalba vietiniai juodieji, populiarumas mažėja. Jauna, auganti karta vis dažniau kalba anglų kalba. Aš manau, kad bendra kalba nustelbs rasinius skirtumus ir kitos kartos bus atviresnės viena kitos atžvilgiu.“
Dabar dar grįžkime prie to, kas buvo. Šią istoriją man pasakojo mano uošvė. Tai vyko irgi jau po apartheido žlugimo, likos vyresnis brolis Charlis mokėsi toje pačioje mokykloje. Jis tik, kaip ir dera normaliam sveikam berniukui, nebuvo stropus mokinys.
Dabar dar grįžkime prie to, kas buvo. Šią istoriją man pasakojo mano uošvė. Tai vyko irgi jau po apartheido žlugimo, likos vyresnis brolis Charlis mokėsi toje pačioje mokykloje. Jis tik, kaip ir dera normaliam sveikam berniukui, nebuvo stropus mokinys.
Pasibaigus vienoms vasaros atostogoms, miesto Laikraštyje buvo išspausdinti sąrašai mokinių, kurie, atsižvelgiant j mokymosi rezultatus, toje prestižinėje mokykloje bus paliekami arba iš jos šalinami. Maksimalus galimas balų skaičius buvo 40. Mažiau nei 35 reiškė atsisveikinimą su mokykla. Charlis turėjo 34, vadinasi, turėjo būti perkeltas į kitą mokyklą. Kaip mes, žvelgdami j mokinių, studentų ar bet kokius kitokius sąrašus, spręsdami iš pavardės, galime pasakyti, kas yra lietuvių, kas rusų ar lenkų kilmės, taip Namibijoje pagal vardus ir pavardes gali pasakyti, kas yra kokios spalvos. Liekančiųjų sąraše mama rado du vaikus, kurie turėjo mažiau nei 34 balus, tačiau „baltas" pavardes. Kitą dieną ji sėdėjo prie mokyklos direktoriaus kabineto. Jai buvo pasakyta, kad direktorius labai labai užsiėmęs ir gali tekti labai ilgai laukti. „Aš visai dienai išėjau iš darbo ir palauksiu", - atšovė ji. Tą akimirką mokyklos darbuotojai dar nežinojo, kad ji turi įprotį skaityti laikraščius. Po pusvalandžio jai buvo leista užeiti ir ji padarė laikraščių apžvalgą, po kurios Charlis buvo grąžintas įj prestižinę mokyklą. Grįžusi namo, dar apskambino visas pažįstamas spalvotas moteris, kurių vaikai ten mokėsi, ir direktoriui teko dar bent keli panašūs vizitai, po kurių jis pašalintas iš mokyklos.
Ilkos mama pati gimė ir užaugo miestelyje, kuriame gyveno tik spalvotieji, mokytojos mokykloje buvo spalvotos, tad iki pat įstojimo į universitetą su apartheidu iš arčiau nesusidūrė, nes ten, kur visi vienodi, visi lygūs. Stodama studijuoti socialinio darbo, suvokė, kad nuo dabar, atsižvelgiant į odos spalvą, yra mokyklos, kur ji gali ir kur negali studijuoti. Studijavo spalvotųjų universitete, į kurį buvo priimami ir juodieji. Ir ten spalvotieji buvo viršesni juodųjų atžvilgiu. Taisyklė „Kuo šviesesnis, tuo geresnis“ galiojo visur. Dėstytojai buvo baltieji. Visas kalbas apie lygybę, teises ir apie politiką buvo stengiamasi kuo greičiau užčiaupti. Ir kalbėti apie tai buvo rizikinga: „Už tai buvo klijuojama bėdų kėlėjo (troublemaker) etiketė, gaudavai puikią progą vėliau neišlaikyti egzaminų ir likti be darbo."
Net apartheidui žlugus ilgą laiką mokytojais ir dėstytojais vis dar dirbo išskirtinai baltieji. Ilka pirmą tamsesnės spalvos mokytoją pamatė jau baiginėdama mokyklą. Dabar juodųjų ir rudųjų mokytojų yra daugybė, tačiau prireikė laiko, kol jie įgijo reikiamą išsilavinimą ir galėjo ateiti dirbti.
Apartheidui žlugus afrikano, kuri iki tol buvo valstybinė kalba, svarba smuko. Pietų Afrikos Respublikoje ji yra viena iš vienuolikos oficialių kalbų. Namibijoje - viena iš regioninių kalbų. Oficiali kalba yra anglų. Ja kalbama visose įstaigose.
Ilka prisimena, kad 1994 ar 1995 metais, nors jau buvo praėję 4-5 metai po nepriklausomybės paskelbimo, vieną dieną atėjus į mokyklą buvo surinkti visi afrikano kalba parašyti vadovėliai ir išdalyti angliški, nors didžioji mokytojų dalis (jie visi buvo baltieji) tuo metu dar sklandžiai angliškai net nekalbėjo. Mokytojais dirbo baltieji olandų palikuonys. Tikriausiai didžioji visuomenės dalis, kurios 90 proc. sudaro juodieji, į afrikaną žiūrėjo kaip į užkariautojų kalbą. Kalbą, kuri buvo primesta, kurią vergai turėjo išmokti kalbėti, nes ja kalbėjo jų šeimininkai. Panašiai, kaip Lietuvai atgavus Nepriklausomybę sumažėjo noras mokėti rusų kalbą.
Tamsiaodžiai neturėjo teisės dalyvauti oficialių sporto organizacijų veikloje. Jie net negalėjo stebėti visų sporto varžybų, o į daugelį jų turėjo atskirus įėjimus, sėdimas vietas ir tualetus.
Dar prieš apartheido įsigalėjimą, Pietų Afrikos Respublika ėmė atsitverti nuo likusio pasaulio. Apartheidas nepriėmė kitų valstybių komandų arba pats j jas nevyko, jei jose buvo tamsiaodžių sportininkų. Tarkime PAR baltųjų kriketo komanda žaidė su Anglijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos rinktinėmis, kadangi joms atstovavo tik baltieji atletai, tačiau ne su Indija ar Pakistanu.
Šalies futbolas skilo taip, kad ketvirtajame dešimtmetyje buvo baltųjų Pietų Afrikos futbolo asociacija, Pietų Afrikos indų futbolo asociacija, Pietų Afrikos afrikiečių futbolo asociacija ir Pietų Afrikos bantu futbolo asociacija. Bantai yra Centrinėje ir Pietų Afrikoje gyvenančių tautų grupė.
Dėl rasinės politikos Pietų Afrikos Respublika nedalyvavo olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1992 metų. Namibijos, kuri tuo metu buvo PAR provincija, sportininkai - taip pat. Nepriklausomybę nuo PAR 1990 metais paskelbusi Namibija, kaip ir nuo TSRS nepriklausoma Lietuva, pirmų kartų olimpinių žaidynių arenose pasirodė 1992 metais Barselonoje. Abi naujai gaublyje atsiradusios šalys tų kartų parsivežė po 2 medalius.
Mano draugas Joe Kapena: „Žinote, man augant, apartheidas niekada smarkiai neveikė mano gyvenimo. Tačiau kai subrendau, suvokiau, kad noriu būti geras sportininkas, pradėjau jausti, kokia nesąžininga sistema yra apartheidas. Kai mokantis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse buvo formuojama mokyklos regbio komanda, jos treneriai visada duodavo lygias galimybes baltiesiems į ją patekti. Baltieji taip pat gaudavo daug daugiau žaidimo laiko. Tai kėlė juodųjų žaidėjų nepagarbą tokiems trenerių sprendimams. Mums, spalvotiesiems, visada buvo labai sunku užsiiminėti sporto šakomis, kuriose dominavo baltaodžiai žaidėjai arba treneriai.
Mes, juodaodžiai žaidėjai, visada buvome genetiškai pranašesni ir treneriai tai žinojo. Liūdniausia būdavo, kai baltasis treneris prieina ir tau pasako, kaip vertina tave kaip žaidėją, bet po to atsisuka į tau už nugaros esantį baltąjį žaidėją ir pasako jam, kad aikštelėje žais jis.
Būdamas žaidėju žinojai, kad arba užsičiaupi, arba visus metus tik sėdėsi ant suolelio. Taigi, mes pasirinkome užsičiaupti. Taigi, buvo sunku, nes dėl vietos komandoje turėjome varžytis su baltaisiais žaidėjais, kurie turėjo trenerių užnugarį.“
Savo prisiminimais apie regbį apartheido laiku dalijasi Sandra Jakštaitė: „Vienas iš nemaloniausių įvykių buvo, kai, mums einant gatve, važiuodami po regbio varžybų besilinksminantys baltaodžiai vyrukai iš mašinos šaukė keiksmažodžius ir šovė į mane guminiu šoviniu. Pataikė į ranką, kuri stipriai ištino. Regbis, ypač prieš 20 metų, buvo tik baltųjų žaidimas, kaip kokia apartheido atšaka. O kad šovė į mane, irgi ne atsitiktinumas, nes rasiškai mišrioj šeimoj „išdavikas" baltųjų akyse yra baltasis. Tarp kitko, kad regbis asocijavosi su apartheidu, galima įsitikinti ir žiūrint „Invictus" - filmų apie Nelsoną Mandelą (vaidino Morganas Freemanas ir Mattas Damonas).“
Be rasinės diskriminacijos apartheido laikais buvo daugybė kitų ribojimų: uždrausta pornografija, lošimai, homoseksualizmas, sekmadieniais neveikė kino teatrai, sekmadieniais nepardavinėjamas alkoholis. Dalis šių draudimų Namibijoje liko iki šiol.
Iki 1976 metų nebuvo televizijos, nes baltaodžių vyriausybė į iš televizoriaus skambančių anglų kalbų žvelgė kaip į grėsmę afrikano kalbai, kuria kalbėjo šalies kolonizatoriai ir kurių buvo priversti išmokti vietiniai šalies gyventojai.
*****
Žinote, kas kalbant su likos mama, iš to ką pasakiau, mane stebino labiausiai? Tai, kad kalbėdama apie daugybę šių dalykų ji juokėsi arba stengėsi perteikti tai šiek tiek komiškai. Kaip Balys Sruoga „Dievų miške", nes tikriausiai ironija buvo patikimiausias būdas tai išgyventi ir likti sveiko proto.
Nepriklausomybės nuo Pietų Afrikos Respublikos paskelbimas ir apartheido žlugimas panaikino barjerus ir nuo to momento formaliai bet kas galėjo nuveikti arba pasiekti bet ką, tačiau turėjo praeiti daug laiko, kol prieš tai žeminami juodieji ir spalvotieji galėjo patys tai suvokti ir tuo patikėti.
Apartheido panaikinimas atnešė tam tikrą baltųjų diskriminaciją. Baltiesiems tapo labai sunku užimti renkamus postus, nes dauguma šalies gyventojų juodieji, visada besąlygiškai balsuojantys už juodąjj kandidatą, net jei jo kvalifikacija ir kompetencija neprilygsta baltojo oponento kvalifikacijai ir kompetencijai.
Visai neseniai turėjome Seimo pirmininkę ir Ministrą Pirmininką, kuriems pavykdavo pasakyti kokį nors linksmą dalyką. PAR turi juodaodį prezidentą Jacobą Zumą, kuriam sunkiai sekasi perskaityti skaičius.
Jei suprantate angliškai, turėsite iš ko pasijuokti. Jei neveiks ši nuoroda, www.youtube.com paieškoje įveskite „Jacob Zuma numbers".
Šeima
llka: „Namibijoje visoms rasėms šeima yra svarbus dalykas. Mes palaikome glaudžius ryšius ne tik tarp artimiausių šeimos narių - tarp tėvų ir vaikų, bet taip pat tarp dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių. Kadangi nuo 18 m. gyvenau svetur, turiu stiprius ryšius su tėvais ir broliais, tačiau ne tokius stiprius su pusbroliais. Vis dėlto, kai esu Namibijoje, stengiuosi pamatyti kiekvienų iš jų. Abu mano broliai turi tokius stiprius ryšius su pusbroliais, kad jų tarpusavio santykiai atrodo kaip brolių, o ne pusbrolių."
Man atrodo, kad Ilkai lankantis namuose kartų per metus ir savo pusbrolius bei pusseseres matant kartų ar du per metus, pasimatymų dažnumas nesmarkiai atsilieka, o kai kuriais atvejais ir neatsilieka, nuo dažno lietuviško pasimatymų dažnumo. Liūdna realybė ta, kad kai užaugame ir sukuriame savo šeimas, verslus arba turime darbus, taip į juos įsitraukiame, kad sunku rasti laiko ištraukti galvų ir apsidairyti, kas vyksta aplinkui. Atleiskite už mano šaltumų, bet remdamiesi arba vidutine Lietuvos gyventojų gyvenimo trukme, arba vidutine konkrečios šeimos vyrų ar moterų gyvenimo trukme, galite pasiskaičiuoti, kiek kartų turite potencialių galimybę tuos giminaičius dar pamatyti. Tam reikia pasiskaičiuoti, kiek potencialiai metų dar liko Jums patiems, kiek Jūsų giminaičiams ir turint omeny vidutinį pasimatymų skaičių per metus, galite gauti gan tikslių ateities prognozę.
****
llka: „Būdami vaikais, mėgome Lankyti senelius. Senelis mūsų šeimoje vadinamas oupa, senelė - ouma. Mes mylime juos taip, lyg jie būtų mūsų tėvai. Dėl labai stiprių šeimos ryšių Namibijoje labai sunku suorganizuoti mažas šventes ar susitikimus. Tarkime, mano tėvelio gimimo dienos proga į namus jo pasveikinti gali laisvai susirinkti 30 šeimos narių. Tai yra tiek, kiek Europoje ateina j vestuves."
Trečios mūsų kelionės į Namibiją metu, likus kelioms dienoms iki mūsų išvykimo, Ilkos mama sukvietė į svečius visus Vindhuke gyvenančius šeimos narius, kurių mes patys su llka dėl kelionių pas gepardus ir liūtus nespėjome aplankyti. Taigi, jie galėjo atvykti ir bent kartą per metus pamatyti mus, o mes pamatyti juos ir tą susitikimų ritmą išlaikyti. Tai buvo sekmadienis, pirmadienį turėjome išskristi, ir mama paskyrė laiką - 16 valandą. Užkandžiams nupirkome ledų ir vaisių. 16 valandą į duris niekas nesibeldė, prie vartų nestovėjo, kaip dainuoja klasikė ir telefonas tylėjo", gėlių į vazas merkti nereikėjo ir iš viso, išskyrus skersvėjo genamas virtuvėje virš stalo praskrendančias muses, jokio judesio nebuvo. 16.15 vai. niekas nepasikeitė. Man pasirodė, kad jie nėra labai punktualūs, bet garsiai to nesakiau. Santuokoje nevalia negražiai pasisakyti apie kito šeimą. 16.30 vai. - tas pats. Kai mokėmės mokykloje, kiekvieną kartą suskambus skambučiui j pamoką, laukdami mokytojos, tikėdavomės, kad ji vėluos. Jei vėluos kelias minutes, pamoka bus keliomis minutėmis trumpesnė. Jei vėluodavo ilgiau nei penkias minutes, imdavo rastis viltis, kad pavėluos 15 min., tada turėsime „langą" ir bus galima eiti j šalia mokyklos esantį miškelį daryti prisitraukimų. Kai praeidavo 15 minučių, o mes skaičiuodavome sekundžių tikslumu, iš koridoriaus dingdavome greičiau nei šviesos greičiu, nes jei einant 16 minutei mokytoja pasirodys ir mes dar nebūsime dingę, pamoka vyks. Neatsimenu iš kur, bet mokykloje buvo tokia taisyklė - jei mokytoja 15 minučių nepasirodo - pamokos nebus. Todėl aš nuo mokyklos laikų esu išmokytas laukti ne ilgiau nei 15 minučių ir šį įgūdį toliau taikau. Na, bet čia Afrika, galbūt tų laikų reikia dvigubinti, galbūt trigubinti? 16.45 vai. - nieko nėra. Keturgubinti? Bet nieko nebuvo ir 17.50 vai. Jau buvau alkanas, ledai manęs netenkino, Ilkos irgi, tad nesunkiai įkalbėjau ją važiuoti į miestų pavakarieniauti. Po to, kai grįžome, mama pasakojo, kad 18 valandų buvo susirinkusi visa šeima.
***
llka: „Vienas iš tokių stiprių ryšių privalumų yra tas, kad jei kuri nors šeima išgyvena ne pačius geriausius laikus, tarkime, patiria finansinių sunkumų, būtinai bus kas nors, kas padės. Mano vyresnis brolis šiuo metu kiekvienų mėnesį siunčia pinigus ir taip palaiko du pusbrolius. Taip pat yra normalu, kad palikę tėvų namus ir pradėję dirbti vaikai kiekvienų mėnesį finansiškai remia savo tėvus. Mano jaunesnio brolio žmona net ir po vedybų, kai pradėjo gyventi atskirai nuo tėvų, kiekvieną mėnesį duoda jiems pinigų. Mano mama taip pat moka už tėvo sesers anūkės mokyklą. Namibijoje, ypač juodųjų bendruomenėje, yra daugybė rūpinimosi vienas kitu pavyzdžių, todėl šeimos ryšiai reiškia, kad kartu šventi šventes, bet taip pat esi įpareigotas padėti kam nors, kai tam reikia pagalbos. Net jei jie nėra tavo artimiausi šeimos nariai, jie vis dar tavo brolis ir tavo sesuo.
Abi mano šeimos - tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės - kiekvieną dienų bendrauja whatsApp app'su. Kiekviena šeima turi savo grupę. Jau metus nebuvo dienos be kokio nors pranešimo, nes jie nuolat bendrauja. Be šventų Kalėdų ir Velykų šventimo kelis kartus permetus būna dideli šeimų susirinkimai.
Tėtis yra iš 11 vaikų šeimos, mama - iš 6. Mano tėvai turi 3 vaikus ir tai daugiausia iš jų visų brolių ir seserų. Šiuo metu populiariausia turėti 2 vaikus ir nedažna šeima jų turi daugiau, išskyrus atvejus, jei jiems nepavyksta iš karto susilaukti berniuko ir mergaitės, tada jie bando toliau.
Juodųjų šeimos turėjo tradiciją savo gerovę demonstruoti vaikų skaičiumi. Tai reiškia, kad kuo daugiau vaikų turi, tuo turtingesnis esi ir turtingesnis būsi senatvėje, nes visi jie tavimi rūpinsis. Tikriausiai yra juodųjų šeimų, gyvenančių menkai išsivysčiusiuose regionuose, kurios vis dar laikosi šios tradicijos, tačiau didžioji dalis retai turi daugiau nei 2 vaikus. Žmonės stengiasi įvertinti savo finansines galimybes, skaičiuoja, kiek vaikų galėtų išlaikyti ir jais rūpintis. Daugybė žmonių persikėlė į miestus ir nebegyvena savo ūkiuose, kaip tai būdavo anksčiau, kur reikėjo daug pagalbinių rankų viską padaryti ir prižiūrėti. Mano tėtis, jo broliai ir seserys turėjo keltis 4 valandą ryto tam, kad prieš eidami j mokyklą dar atliktų savo darbus: pamelžtų karvę, surinktų vištų padėtus kiaušinius ir pašertų gyvulius. Dabar miestuose gyvenantys žmonės propaguoja modernų gyvenimo būdą. Tik tokios juodųjų gentys kaip himbai (Ovohimba), kurios vis dar gyvena autentiškai, gali turėti dideles šeimas.
Tėvai mums leido laikyti naminių gyvūnų nuo tada, kai man suėjo 10 metų ir jau buvau pakankamai atsakinga, kad galėčiau jais rūpintis. Taigi, visada laikėme šunį ir katę. Ir daugelis kitų mano šeimos narių, kadangi gyvena nuosavuose namuose, laiko arba katę, arba šunį, arba abu. Naminius gyvūnus paprastai laiko arba baltieji, arba spalvotieji. Juodųjų bendruomenei tai nebuvo įprastas dalykas. Žinoma, yra juodaodžių, laikančių šunį arba katę, tačiau tai retas reiškinys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą