Arūna Kaminskienė, Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija

Tikrų kelionių mėgėjų knyga, pristatanti tikrą pasakų kraštą. Na, bent jau nuotraukose - pasakiškos pilys, nuostabaus grožio rotušės bei katedros, kalnai, kriokliai ir išpuoselėti miestai. Knygos anotacijoje rašoma, jog viena autorių gyvena Bavarijoje, tad knyga ne tik turistinių objektų pristatymas, bet ir bavarų kasdienybės perteikimas, tarkime, jų mėgstami receptai. Pirmiausia ragaujame tekstą, o tekste rasite ir receptą iš knygos. 

Arūna Kaminskienė, Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija : viena gražiausių planetos vietų. - Vilnius : Aukso pieva, 2017 (Vilnius : Standartų sp.). - 347 p.

Aukštutinė Bavarija

Bet kurioje kelionėje nėra didesnio malonumo už jos pradžią.

Charles Dudley Wamer

Pirmoji pažintis su Bavarija. Kochelis

Alpių papėdėje prigludęs miestelis svetingai mus priėmė net porą kartų. Tai pats pirmasis mūsų aplankytas Bavarijos kampelis. Kochelis iš karto sužavėjo tapytais namų fasadais ir kalnų panorama. Tikras bavariškas provincijos miestelis, kur visą dieną atidarytos daugumos namų durys, pakelti garažų vartai, kur sveikinasi kiekvienas praeivis, o gėlės svarina savo žiedus praeiviams po kojomis. Čia niekas neskuba, ir net atrodo, kad niekada nedirba. Tačiau išpuoselėtos gyvatvorės ir gėlynai prie namų kalba visai priešingai. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad atviri garažai pirmą kartą ir mus suklaidino. Kadangi važiavome nemažas būrelis - aštuoniese, pakeliui, kad nereikėtų stabčioti kasdien, parduotuvėje nusipirkome porą pakuočių mineralinio vandens ir pamiršome automobilyje. Važiuodami apžiūrėti apylinkių nutarėme viso vandens su savim nesiimti ir likusią dalį padėjome į, kaip manėme, šeimininko, iš kurio nuomojomės apartamentus, garažą. Bet paaiškėjo, kad palikome ją pas kaimyną. Turbūt smagu buvo kaimynui, užėjus į garažą, rasti jį ne apšvarintą, o kaip tik praturtėjusį.

Kochelis - nedidelis, 4000 gyventojų turintis miestelis, įsikūręs šalia to paties pavadinimo ežero. Čia rasite tapytojo Franzo Marco muziejų, vandens parką ir turistus traukiančias įvairaus sudėtingumo kalnų trasas. Gražu pažiūrėti, kaip vokiečių šeimos, atvažiavusios ir įsikūrusios apartamentuose ar viešbutėliuose, jau tą pačią dieną skuba į gamtą. Visi - tiek tėvai, tiek vaikai - su kuprinėmis vorele traukia į kalnus. Ne vienas mažylis pasikabinęs ant kuprinėlės nešasi į žygį ir savo žaislinį draugą.

Kochelio viešbutis

Abu kartus Kochelyje buvome įsikūrę butuose, miestelio pakraštyje, prie pat kalno, kur vakarais girdisi kriokliuko šniokštimas. Butai pasitaikė tikrai žavūs. Net nesitikėjome, kad gali taip būti viskas apgalvota iki smulkmenų. Miegamajame prie lovos stovi žadintuvas, vonioje belieka pasidėti tik savo higienos priemones, o virtuvėje, jei yra noro, gali užsiimti kulinarijos šedevrų kūrimu.

Net pledai padėti terasoje, jei sėdint vėsų vakarą norėtųsi įsisupti. Sodelis pilnas gėlių. Tik neapkarpyti medžiai užgožia kalno grožį. Tačiau iš antrojo aukšto buto kalnas atsiskleidė visu gražumu.

Beviešint pirmą kartą, vieną dieną skyrėme tik Kocheliui. Iš vakaro nusprendėme, kad kiekvienas miegos tiek, kiek tilps, ir paskui kas ką norės, tą ir veiks. O vakare susitikę pasidalysim įspūdžiais.

Išaušo gražus rytas. Mudu su vyru pakirdome gana anksti, tad tyliai, kad neprižadintumėme gretimame kambaryje miegančios dukros ir jos draugės, papusryčiavome ir išsiruošėme į miestelio centrą. Pro ištapytus namelius pasukame prie ežero. Nuo tiltelio matosi vienišas žvejys, sėdintis prie upės, ir platus, žemas kriokliukas. Bet tikrai ne tas, kurio šniokštimą girdėjome vakare - per daug toli. Beveik šalia ežero stovi nemažai automobilių. Įdomu, kas gi ten vyksta? Juk negali suvažiuoti šitiek žvejų. Smalsumas atveda į vietinį blusų turgų. Prekeiviai čia renkasi ne tik parduoti, bet ir pabendrauti, susitikti su bendraminčiais. Pasivaikščiojimo rezultatas: derybos, smulkūs pirkiniai ir lauko kavinukėje suvalgyta dešrelė.

Traukiant atgal užklumpa lietus. Čia dažnai taip nutinka, juk aplinkui kalnai. Kartu su vietiniu senuku slepiamės kažkokioje stoginėje prie medienos apdirbimo meistro namo. Senukas su dviračiu. Lyja ilgokai, tad mūsų likimo draugas, atsirėmęs į dviratį, pradeda snūduriuoti. Viena akimi stebime, kad nenuvirstų – būtų paskui jam bėdos. Staiga vėl švysteli saulė, ir mes visi paliekam pastogę.

Pačiame miestelio centre užuodžiame mėšlo kvapą. Dairomės, iš kur tai. Žiūrim, šalia centrinio viešbučio - karvidės. Pro langelius matome šmėžuojančius tai karvių snukius, tai uodegas. Kvapelis ne koks, bet, regis, niekam nekliūva. Yra kaip yra.

Vakaras prie ežero

Grįžę papietaujame terasoje, pailsime. Po truputį pradeda rinktis mūsiškiai. Dalijamės įspūdžiais. Draugė su sūnumi aplankė kriokliuką prie mūsų namų. Merginos apėjo miestelį, likusį laiką praleido prie ežero. Draugų pora apėjo aplink ežerą. Juos užklupo lietus, bet abu jautėsi patenkinti atliktu žygiu. Pasakoja, kad miestelyje statomos užtvaros automobiliams, vyks kažkokia eisena... Jau ir nebesiklausome iki galo - su vyru tekini skubame pažiūrėti, kas ten darosi. Pasivejame medžiotojų koloną. Kiekviena grupelė neša savo vėliavą. Visi dalyviai su tautiniais kostiumais ir medžiotojų klubo skrybėlėmis. Šventė patiems sau - dalyvių kur kas daugiau nei žiūrovų. Visi renkasi prie ežero, kur ant pastatytos pakylos laikomos trumpos šventosios Mišios, ir klauso įkvėpto politinio pamokslo. Net ir nemokant kalbos, tai galima suprasti iš gausybės tarptautinių žodžių. Aplinkui girdisi juokas, komentarai, bėgioja tautiniais kostiumais išpuošti vaikai. Dauguma suaugusiųjų taip pat juos vilki. Be galo gražu, kad jie taip moka ir mėgsta dėvėti šiuos kostiumus. Pakelėse nuobodžiauja policininkai. Sveikinasi. Mes atsakome. Eisena grįžta į centrą, nes dalyviai, pasirodo, apsistoję centriniuose pašto svečių namuose („Gasthof zur Post"). Štai kodėl tuo metu, kai ieškojau vietos nakvynei, gavau atsakymą, kad ten nėra vietų. O gal ir gerai, bent jau mūsų nosims neteks uosti karvių mėšlo kvapo.

Antrą kartą Kochelyje lankėmės po kelerių metų, šešiese. Buvo likę nepamatyta daug objektų, tad nutarėme užpildyti šią pažinimo spragą. Kambarius išsinuomojome pas tą patį šeimininką, tik jau kituose butuose. Vėl vieną dieną paskyrėme miesteliui ir jo apylinkėms. Ir vėl kiekvienas lankėme tai, ką norėjome.

Šįkart papietavę su vyru patraukiame prie krioklio. Vietiniai po pietų ilsisi savo verandose: kas snūduriuoja, kas skaito, kas šnekučiuojasi. Tingi popietė. Pagaliau ūksmingu miško takeliu, vinguriuojančiu į kalną, prieiname mažuliuką kriokliuką. Negi tai jis vakarais taip triukšmauja? Tikrai ne, nes kažkur tolumoje girdisi nepalyginti garsesnis šniokštimas. Einam toliau. Vaizdai malonūs akiai. Dar ir grybuką randame, bet paliekame augti ir traukiame savo takais, kol pagaliau pamatome užtvanką. Įsitaisome ant rąstų šalia upės ir gėrimės reginiu. Tai štai kieno šniokštimą girdime vakarais.

Netikėtai takeliu nuo kalno, keldamos triukšmą, išnyra dvi mūsų kelionės draugės ir pareiškia, kad tikrojo krioklio mes dar nė nematėme. Pasako ir nė nestabtelėjusios nuskuba į miestelį, o mes patraukiame pirmyn. Pakeliui sutinkame vieną kitą turistą.

„Grüß Gott, Grüß Gott" (Garbė Dievui (vok.), - sveikinasi sutiktieji. Bavarijoj visur taip. Retas sutiktas kalnuose praeis nepasisveikinęs. Šalia takelio stovi pažintiniai stendai su informacija apie šios vietovės augmeniją ir gyvūniją. Pailsusį keliauninką prisėsti kviečia suoleliai. Ir prisėdame. Juk suoleliai pastatyti kaip tik taip, kad sėdėdamas matytum pačius gražiausius vaizdus. Prieiname dar vieną krioklį, bet dar ne tą. Tikrasis dar toliau. Visai neprastas ir aukštas - gražiai atrodantis tiek stebint nuo medinio tiltelio, tiek nuo jį supančių takelių. Šioje vietoje, kaip daugelyje Bavarijos kurortinių miestelių, gausu takelių, kuriais apsukę ratą sugrįžtame atgal į miestelį.

Benediktinų vienuolynas 

Augalai, knygos ir... alus. Benediktinų vienuolynas

Daug geriau žinoti, kad išdrįsai siekti savo svajonių, nei nugyventi gyvenimą snaudžiant ir apgailestaujant. Gilbert E. Kaplan

Už aštuonių kilometrų nuo Kochelio stūkso Benediktinų vienuolynas (Benediktbeuern), garsėjantis ekologiškais produktais. Tai vienas seniausių (įsteigtas 793 m.) ir gražiausių vienuolynų Aukštutinėje Bavarijoje. Vienuolynas nukentėjo ir nuo karo su vengrais, ir nuo gaisrų, tačiau kaskart būdavo prikeliamas naujam gyvenimui ir vis gražėjo. Tvarkomas, puoselėjamas ir plečiamas nuo 1699 metų jis pavirto nuostabiu barokiniu ansambliu. 1803 metais, įvykus sekuliarizacijai (Sekuliarizacija - turto, žemių, įstaigų, privilegijų atėmimas iš Bažnyčios ir jų perdavimas pasaulietinei valdžiai. Napoleonui 1801 m. sumušus Austriją, prie reichstago buvo įsteigta speciali deputacija, kuri pradėjo nacionalizuoti Bažnyčios turtus. 1803 m. vasario 25 d. deputacijos nutarimu visos Bažnyčios valdytos teritorijos imperijoje, išskyrus Maincą, taip pat 45 iš 51 imperijos miestai (išskyrus Augsburgą, Liubeką, Niurnbergą, Frankfurtą prie Maino, Bremeną, Hamburgą), mažosios vokiečių fiurstų ir grafų teritorijos (iš viso 112 imperijos vienetų) buvo išdalytos Napoleonui lojalioms vokiečių valstybėms), vienuolynas buvo nusavintas valstybės ir jo patalpose įkurta optinio stiklo gamykla. Vėliau pastatas tarnavo kaip kareivinės, invalidų namai, kalėjimas.

Važiuodami keliu iš tolo pastebime du nedidelius kupolus ir didžiulį pastatų kompleksą. Naujas vienuolyno istorijos puslapis buvo atverstas 1930 metais, kai kompleksą nuo pražūties išgelbėjo Šv. Jono Bosko saleziečių (Don Bosco Salesiani) kongregacija. Ji restauravo pastatus ir įkūrė religinio švietimo bei mokslo centrą jaunimui ir suaugusiesiems. Šiandien čia veikia du universitetinio lygio fakultetai: socialinių mokslų ir teologijos filosofijos. Lankytojams organizuojamos įvairios ekskursijos, edukacinės programos, tačiau galima pasivaikščioti ir savarankiškai.

Įžengus pro vartus mus pavilioja jaukūs kiemeliai, išpuoselėti rožynai, akys klydinėja neįmantriais, vietomis piešiniais puoštais pastatų kontūrais. Aidžiais koridoriais patenkame į sales, kurias galima lankyti be gido. Vienuolyno pakrašty prisiglaudusios nedidelės kapinaitės. Trumpam užsukame ir ten.

Komplekso centre esanti bažnyčia sulaiko ilgiau. Prisėdę ir užvertę galvas gėrimės šviesiais lipdiniais ir nuostabiomis freskomis. Tačiau vėl laikas įkvėpti gryno oro. Juk čia visur tiek daug įdomaus.

Meditacijos sodas - maloni ir savotiškai atpalaiduojanti šio įvairialypio komplekso dalis. Jo viduryje sukurtas labirintas iš keturių rūšių augalų: žolelių, skirtų maisto gamybai, vaistažolių, augalų, siejamų su tam tikra simbolika, ir afrodiziakų. Netoliese ekologiškas vienuolyno daržas, kuriame auginami įvairūs augalai ir žolelės. Jis pritaikytas ir neįgaliesiems bei žmonėms, turintiems ribotas judėjimo galimybes. Akliesiems ir silpnaregiams augalų pavadinimai Brailio raštu išrašyti ant keraminių bei metalinių plokštelių.

Čia pat nedidelėje ekologiškų produktų parduotuvėlėje parduodamos daržovės, prekiaujama ir čia pagamintais muilais, vazelinais, kitomis kosmetikos priemonėmis, saldumynais, sultimis, pienu ir sūriu. Viskas geros kokybės ir puikaus skonio. Nuklystame ir į dar vieną nedidelę parduotuvėlę, prisišliejusią prie žemės ūkio paskirties pastato. Joje siūlomi įvairūs žolelių mišiniai, medus, actas su žolelėmis, aliejai, vietoje gaminamas likeris su aukso dalelėmis, knygos apie augalus. Nenuostabu, kad tokios literatūros čia gana daug. Juk vienuolyne saugomas vienas seniausių medicinos rankraščių Bavarijos regione - Benediktbeurer Rezeptar („Benediktinų vienuolyno receptai"), siekiantis XIII amžių. Jame yra trisdešimt penkių augalų aprašymai ir rekomendacijos, kaip juos panaudoti medicinos tikslams, grožio procedūroms bei maistui.

Kad jau užsiminiau apie knygas, užsukime į biblioteką, kurioje saugoma per 250 senųjų rankraščių. 1803 metais čia buvo rastas žymusis Karmina Burana (Carmina Burana) rankraščių rinkinys, susidedantis iš XII-XIII a. poemų ir eilėraščių tekstų. Tai poezija apie meilę, vyną, dvasinius išgyvenimus, parašyta viduramžine lotynų kalba, įterpiant posmų senovine prancūzų ir vokiečių kalbomis. Iš viso daugiau kaip 240 kūrinių, kurių dalis su melodijomis. Remdamasis šiuo rankraščiu, vokiečių kompozitorius Carlas Offąs parašė kantatą, kurios premjera įvyko 1937 m. birželio 8 d. Frankfurto prie Maino operos teatre. Kantata tebėra populiari iki šių dienų ir laikoma Carlo Offo kūrybos šedevru.

Nereikia pamiršti, kad, be viso kito, vienuolynuose buvo labai išvystyta ir aludarystė. Vienuoliai ilgai trunkančių pasninkų metu galėdavo tik gerti, todėl greitai suprato, kad alus jiems tiesiog likimo skirtas, ir pavadino jį „skysta duona". Alų jie virdavo patys, naudodami jam tik kokybiškus produktus. Kadangi mokėjo kalbas, galėjo studijuoti senovinius alaus gamybos receptus ir pritaikyti juos savo reikmėms. Net kelis šimtmečius vienuoliai šitaip „savivaliavo" gamindami alų. Kad pagaliau juos sukontroliuotų, 1487 metais hercogas Albrechtas IV (Bayern) išleido įsaką, kuris skelbė, kad alaus gamybai galima naudoti tik miežius, apynius ir vandenį. Ir jokių mielių. Kviečių taip pat nebuvo galima naudoti - jie turėjo likti kaip žaliava kepėjams. Iš pradžių šis įsakas galiojo tik Miuncheno alaus darykloms (dėl to iki šiol jis dar vadinamas Miuncheno alaus grynumo įstatymu), vėliau ir Aukštutinei Bavarijai - be išimties ir šiam vienuolynui. Remiantis šiuo įsaku, 1516 metais buvo priimtas Bavarijos alaus grynumo įstatymas. Iki šių dienų vienuolynuose veikiantys alaus sodai kviečia paskanauti vietinio alaus.

Prisivaikščiojus ateina metas pailsėti ir užkąsti. Pailsinti kojas kviečia nedidelė kavinė „Kaffeepause im Garten". Malonu augalijos apsuptyje išgerti kavos puodelį su burnoje tirpstančiu pyragėliu ar gabalėliu torto, tačiau saldumynų nesinori ir mes pasukame į alaus sodą. Smalsu paragauti, kuo čia vaišina. Dvi moterys iš mūsų kompanijos užsinori arbatos. Įdomiausia, kad vokiečių kalba parašytame meniu arbatos nėra, tačiau angliškame randu medžiotojų arbatą (Jägertee). Arbatos pavadinimas įtarimo nesukelia, tačiau padavėjas mūsų užsakymą palydi šypsena. Prie gretimo stalelio įsitaisiusi pagyvenusių vokiečių pora kažkodėl irgi susižvalgo ir garsiai sukrizena. Įdomu, ar čia šiaip sutapimas, ar kažką reiškia. Ilgai laukti užsakymo netenka. Netruko atnešti ir arbatą, kuri jau iš tolo skleidė gardų aromatą. Kvapas geras, tačiau... reikėjo matyti ragautojų veidus. Arbatos užteko visiems, o kas liko, buvo supilta į gertuvę juodai dienai. Tai buvo tiesiog užpiltinė Jägermeister su šlakeliu arbatos. Ne veltui už gretimo staliuko sėdėję vokiečiai taip krizeno, išgirdę, ko prašo moteriškės.

Vienuolyno komplekse yra ir nakvynės namai. Užtrukti ilgėliau čia verta ne tik dėl vienuolyno įdomybių, bet ir dėl nuostabių apylinkių ir daugybės pasivaikščiojimo takų.

Baltasis ridikas

Bavarijos alaus soduose vasarą dažnai siūlomas šaltas užkandis Brotzeit, arba Brotzeitteller. Jų yra įvairiausių: Gemischte Brotzeit - lėkštėje, nors dažniausiai ant medinės pjaustymo lentelės, bus pridėta sūrio, dešros, agurkėlių, duonos, sviesto ir t.t.  Käseteller - vienos arba kelių rūšių sūrių rinkinys. Bet aš siūlau būtinai paragauti baltųjų ridikų. Vasarą bavarų virtuvė be jo neįsivaizduojama. Radi, Bierradi, Raditeller - taip jis čia vadinamas. Pjaustomas gražia plona spirale, barstomas druska. Dažniausiai patiekiamas su sviestu užtepta duona, apibarstyta laiškiniais česnakais. Amatininkų mugėse neretai galima pamatyti ir ridikų pjaustyklę. Suki rankenėlę ir vyniojasi graži ridiko spiralė. Išradingesnieji kartais net druskos indelį pritaiso - nebereikia atskirai barstyti. Viską padaro pjaustyklė.

Man labai skanu ir baltųjų ridikų salotos. Jos paprastos paprasčiausios. Tereikia ridiko ir druskos, o užpilui - vandens, pipirų, šiek tiek acto, šaukšto aliejaus, kai kas įberia ir truputį cukraus - kaip kam skaniau.

Ridiką stambiai sutarkuojame, įberiame valgomąjį šaukštą druskos ir leidžiame jam „išsiverkti" (taip visada sako mano anyta),  kartkartėmis paspaudant, nupilant susidariusią sunką, užpilant šiek tiek vandens, vėl nupilant. Ir taip, kol mūsų gomuriui ridikas tampa ne per kartus. Tada pagardiname užpilu. Vienam vidutinio dydžio ridikui aš jį gaminu iš 300 ml vandens, dviejų valgomųjų šaukštų acto esencijos (25 procentų), vieno arbatinio šaukštelio cukraus, trupučio pipirų, druskos (1,5-2 arbatiniai šaukšteliai, jei ridikas visą druską jau būna „išverkęs") ir vieno valgomojo šaukšto aliejaus (nebūtinai). Jei norite, galite salotas apiberti susmulkintais laiškiniais česnakais. Taip paruoštos ridikų salotos puikiai tinka su keptomis dešrelėmis, karka ar šaltais užkandžiais.

  

Spalvota vaikystės pasaka. Oberamergau

Kartais istorijoje kartojasi tai, kas buvo išgalvota pasakoje.

Victor Hugo

Senų senovėje įsikūrusi nedidelė keltų gyvenvietė net ir gražiausiuose sapnuose negalėjo įsivaizduoti, kad taps pasaulinio masto įžymybe. Kiekvienais metais čia apsilanko beveik pusė milijono žmonių. Juos vilioja be galo įdomūs teatralizuoti vaidinimai bibliniais siužetais ir nuostabiomis freskomis išdabinti namai.

Oberamergau

Vykstant Trisdešimties metų karui (1618-1648), miestelį 1632 metais ištiko ir baisi maro epidemija. Stengdamiesi sustabdyti jos  plitimą, gyventojai aplink miestelį pastatė sargybinius. Šie turėjo stebėti, kad į miestelį nepatektų svetimi žmonės ir neplatintų užkrato. Tačiau ir tai nepadėjo. Epidemija išplito ir po apylinkes. Apimti siaubo, gyventojai meldė Dievo pagalbos ir davė įžadą - jeigu liga pasitrauks, rengti vaidinimus apie Kristaus kančią ir mirtį. Po šio įžado epidemija labai greitai baigėsi ir jau kitais metais miestelyje buvo suvaidintas pirmas spektaklis „Kristaus kančia".

Tai įspūdingas renginys. Masinėse scenose dalyvauja per 1000 žmonių. Vaidinti spektakliuose gali tik Oberamergau gyventojai - čia gimę arba gyvenantys bent dvidešimt metų. Anksčiau spektakliuose dalyvaudavo vieni vyrai, tačiau prieš keletą metų šie apribojimai buvo panaikinti ir nuo šiol vaidinti gali ir moterys. Iki 1810 metų spektakliai vykdavo kapinėse priešais bažnyčią. Vėliau Kristaus kančios scenos pradėtos vaidinti didelėje miesto pievoje. Šioje vietoje 1900 metais buvo pastatyta salė, kurioje telpa 4000 žiūrovų. Šio atviro teatro scenos plotas siekia net 45 kvadratinius metrus ir ji laikoma pačia didžiausia atvira scena pasaulyje.

Istorijos puslapius verčiant atgal, verta pažymėti, kad šiais spektakliais buvo susidomėjęs ir karalius Ludwigas II. Jo garbei 1871 metais buvo suvaidintas spektaklis, kuris karaliui paliko tokį gilų įspūdį, jog į savo rūmus pietums jis pakvietė pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Atsidėkodamas jo didenybė miesteliui padovanojo marmurinį Nukryžiuotąjį ir specialų raštą, kuris dabar saugomas Oberamergau kraštotyros muziejuje.

Kasmet rugpjūčio 24 dieną miesto pakraštyje, ant kalno, uždegamas laužas. Tamsoje ugnies karūna šviečiantis kalnas ir fejerverkai tapo kasmetine simboline padėka miestelio globėjui.

Tačiau spektakliai vaidinami tik kas dešimt metų. Artimiausias vyks 2021 metais, o mes į Oberamergau atvykome pasigrožėti nuostabiomis freskomis išdabintais namų fasadais. Yra tokia miestelių kategorija, kurią galima pavadinti vienu žodžiu - pasaka. Po vieną tokią pasaką ir pasivaikščiokime.

Čia nepaskubėsi, nes kiekvienas namas yra tikras meno kūrinys. Beveik visi šio miesto namai išpuošti freskomis, vadinamosiomis Lüftlmalerei, vaizduojančiomis religines scenas, pasakų siužetus arba tradicinius ornamentus. Lüftlmalerei - tai tapybos ant tinko technika, būdinga Aukštutinės Bavarijos miestams. Šios tapybos pradininkas Franzas Seraphas Zwinkas (1748-1792) gimė Oberamergau. Terminas Lüftlmalerei aiškinamas dvejopai. Vieni teigia, kad jis kilęs iš šios tapybos pradininko gimtojo namo pavadinimo „Zum Lūftl", kiti - kad susijęs su tuo, jog tapytojai dirbo kabodami ore. Vokiečių kalboje yra keli žodžiai, reiškiantys „orą": orai, jaučiami lauke, vadinami Wetter, o oras, kuriuo kvėpuojame, kuris džiovina, vadinamas žodžiu Luft.

Tačiau turbūt įtikinamiausias yra šis aiškinimas: pavadinimas kilęs iš to, kad freskos buvo tapomos ant dar neišdžiūvusio tinko, kad geriau įsigertų dažai ir piešinys būtų atsparesnis atmosferos poveikiui. Dažams tiesiog reikėjo laiko išdžiūti ore.

Vaikštinėdamas gatvėmis visiškai nevalingai sustoji pasigrožėti namų fasadais. Čia gražu bet kuriuo metų laiku. Kiekvienas namas nepakartojamas. Nebežinai, kurion gatvelėn pasukti, į kurią pusę bežiūrėti. Puolame tai vienur, tai kitur. Galva tik ir sukiojasi į visas puses. Vienas įspūdingiausių - „Piloto namas", pastatytas 1775 metais. „Judo namas" taip vadinamas nuo tada, kai jo šeimininkas garsiajame spektaklyje suvaidino Judą. Vėliau šią tradiciją tęsė ir jo sūnus. Tiesiog privaloma paaikčioti ir prie „Jonuko ir Grytutės" bei „Raudonkepuraitės" namų. Puošniai atrodo ir senasis miestelio viešbutis „Alte Post", pastatytas 1612 metais.

Besigrožėdami namais, netrukus prieiname Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią. Ji visai paprasta iš išorės, tačiau neapsirikite. Šis kuklumas - apgaulingas. Bažnyčios vidų puošia gausybė įvairiaspalvių freskų ir paauksuotų detalių.

Tačiau ne tik puošnūs namai sulaiko mus šiame miestelyje. Auksarankiai Oberamergau gyventojai svečius vilioja ir medžio drožiniais. Medžio drožyba, kaip papildomas pajamų šaltinis, valstiečius gelbėjo žiemos mėnesiais jau nuo XVI amžiaus. Aplink augantys miškai teikė puikios žaliavos įvairiems medžio dirbiniams.

Pirmuosiuose drožiniuose vyravo bibliniai motyvai - tai buvo Marijos, Kristaus, Nukryžiuotojo vaizdai, įvairios kalėdinės figūrėlės. Vėliau imta drožti ir įvairiausius suvenyrus, kuriuos po pasaulį platino keliaujantys pardavėjai. Jų garbei miestelio centre pastatyta skulptūra.

Oberamergau gyventojai stebina ir tapyba ant stiklo, vaško dirbiniais, kitais amatais. Nedidelės parduotuvėlės pilnos gražiausių dirbinių, tad beveik neįmanoma atsispirti ir iš miestelio išvykti tuščiomis rankomis.

Miškų apsuptyje. Mitenvaldas

Nesistebintis keliautojas yra kaip paukštis be sparnų.

Moshlih Eddin Saadi

Tarp snieguotomis viršūnėmis pasidabinusių kalnų įsikūręs Mitenvaldas buvo pats pirmasis mūsų aplankytas pasakų miestelis. Jis, visame pasaulyje žinomas daugiau nei 700 metų, nuo seno garsėjo kaip sielininkų miestas, nes šalia tekančia Izaro upe buvo plukdomi sieliai net iki Vienos. Vėliau daug metų jame vykdavo puikios mugės. Tačiau kai čia smuikus gaminti pradėjo Matthias Klotzas, miestelis tiesiog sužydėjo. Pasakojama, kad Matthias Klotzas mokėsi pas žymųjį italų smuikų ir violončelių meistrą Andrea Amatį ir grįžęs į gimtąjį miestelį pradėjo gaminti smuikus, išgarsinusius jį visame pasaulyje. Iki šių dienų Mitenvaldas yra plačiai žinomas kaip smuikų, citrų ir gitarų gamintojų miestas. Čia veikia dešimt smuikų dirbtuvių. Smuikai gaminami iš tam tikros rūšies eglių, kurios auga Bavarijos miškuose ir kurių mediena džiovinama apie penkiolika metų. Miesto centre, netoli Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, name, kuriame XVII amžiuje gyveno Matthias Klotzas, veikia Smuikų muziejus.

Mitenvaldas

Mitenvaldas, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia „vidury miško". Gaila, kad mes ne paukščiai ir negalime pasigrožėti juo iš aukštai. Tačiau tai padaryti galima užkopus į artimiausią viršukalnę arba pakilus į kalną gondoliniu keltuvu. Mitenvaldas garsėja sniego trasomis, apšviestomis ir tamsiuoju paros metu. 2003 metais čia netgi vyko pasaulio slidinėjimo varžybos. Bet mes lankėmės vasarą ir slidžių trasos mums visai nerūpėjo. Rūpėjo vienintelis dalykas - įsitikinti, ar tikrai šis miestelis toks gražus, kaip atrodė iš nuotraukų internete. Gražus, tikrai labai gražus. Tikras perlas Alpių apsuptyje. Toks nuostabus, kad po kelerių metų vėl sugrįžome juo pasigrožėti.

Miestas pavergia nuo pat pirmų žingsnių. Lūžtantys nuo gėlių balkonai, raižytos langinės masina eiti vis toliau ir atrasti naujas gražias vietas. Pasukame už kampo ir jau iš tolo ant spalvoto namo fasado išvystame mielą iškabą su smuikeliu. Tai Smuikų muziejus. Čia pat ištapytu bokštu puikuojasi Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. Bažnyčioje kiekvienas turi savo vietą. Ant suolų pritvirtintos lentelės su pavardėmis. Kuo toliau, tuo gražiau. Ištapytos namų sienos, mažos parduotuvytės, jaukios kavinukės, miesto centre vos ne šaligatviu čiurlenantis plepus upeliukas, niekur neskubantys turistai - tikra mažutė pasaka. Tapyti namų fasadai atima žadą, nes dar nebuvome lankęsi Oberamergau mieste. Nors iš tikrųjų namų tapyba Mitenvaldas nenusileidžia Oberamergau. O gal ir neturi nusileisti, nes ir čia namų fasadus ištapę tas pats Franzas Seraphas Zwinckas. Ne veltui Johannas Wolfgangas von Goethe, sužavėtas šio miestelio grožio, pavadino jį atgijusiu paveikslu.

O kas gali būti geriau nei jausmas, kad esi šio nuostabaus paveikslo dalis. Net nežinai, ar fotografuoti viską iš eilės, ar tiesiog sugerti vaizdus ir užrakinti savo atminties kertelėje. Tokiuose gražiuose miesteliuose nepaskubėsi. Todėl sėdame kavinėje prie lauko staliųkų ir, grukšnodami kavą, stebime aplinkui besidairančius miestelio pakerėtus turistus, klausomės čiurlenančio upelio, žvilgsniu dar kartą paglostome puošnius namų fasadus. Ir tik viena mintis krebžda galvoje - ar vietiniai tikrai žino, kokio grožio apsuptyje jie gyvena?  

Volpertingeris (Wolpertinger) - mitinis Bavarijos gyvūnas

Bavarijos krašte yra net tik daug gražių miestų, jis išsiskiria ir nuostabia gamta bei legendomis. Bavarijoje gyvena net vienas mitinis gyvūnas - Volpertingeris. Gyvena jis miške, dažnai - kalnuose. Yra labai baikštus, todėl pamatyti jo beveik neįmanoma. Juo labiau pagauti ar sumedžioti. Bet jei vis tiek sumanytumėte leistis į Volpertingerio medžioklę, žinokite, jis - pavojingas! Įspraustas į kampą, Volpertingeris gali jus apspjauti ir tada apspjautoje vietoje jums kuokštais ims augti plaukai. Arba gali aplieti kitu savigynos tikslais naudojamu ir baisią smarvę skleidžiančiu skysčiu, kurio niekuo nenuplausite. Tiesa, ta smarvė savaime išnyksta... po septynerių metų.

Vis dėlto nepaisant visų šių pavojų kai kurie Bavarijos medžiotojai gali jums pasigirti tarp savo medžioklės trofėjų turį ir šio žvėrelio iškamšą. Dažniausiai tai bus kiškis su stirnino ragais, kartais dar su paukščio sparnais, kartais - su ančiuko snapu; tai gali būti ir lapė su erelio sparnais ar šerno kojomis...

Pasakojama, kad pirmasis toks žvėrelis atsirado iš didelės meilės tarp... kiškės ir stirnino. Dėl to ir jo išvaizda tokia. Netikite, kad jis egzistuoja? Tada užsukite į Volpertingerių muziejų Mitenvalde.

Į lagaminą dėkite taip pat istorinius romanus: