Na taip, vasara baigiasi, o kelionė aplink pasaulį tęsiasi. Argentinoje ir Čilėje kapitono Granto nebuvo... teko laišką butelyje skaityti dar kartą. Šįkart geografų draugijos narys paganelis įžvelgė, kad nelemtoji paralelė ir sudužęs laivas tikrai tikrai yra Australijoje... Paralelė, žinoma, ten, o laivas...
Pirmiausia - Jules Verno žinios apie XIX Ausraliją Paganelio lūpomis...
Pirmiausia - Jules Verno žinios apie XIX Ausraliją Paganelio lūpomis...
Devintas skyrius
VIKTORIJOS PROVINCIJA
Buvo 1864 metų gruodžio 23-oji. Gruodis, toks niūrus, nemalonus ir drėgnas Siaurės pusrutulyje, čia turėtų vadintis birželiu. Astronominiu požiūriu vasara prasidėjo prieš dvi dienas, gruodžio 21-ąją, kai saulė pasiekė Ožiaragio atogrąžą; dabar dienos ėmė trumpėti. Taigi Glenarvanas išsirengė į naują kelionę karščiausiu metų laiku, beveik tropikų saulei kepinant.
Šioje Ramiojo vandenyno dalyje visos anglų valdomos žemės vadinamos Australazija. Jai priklauso Naujoji Olandija, Tasmanija, Naujoji Zelandija ir kelios aplinkinės salos. Pats Australijos žemynas padalytas į kelias kolonijas, labai nevienodas ploto ir gamtos turtų atžvilgiu. Pažvelgus į dabartinius Australijos žemėlapius, sudarytus Petermano ir Prešelio, pirmiausia krinta į akis tiesios tų dalių sienos. Anglai liniuote nubrėžė sutartines provincijų ribas. Neatsižvelgė nei j kalnų šlaitus, nei į upių tėkmę, nei į klimato įvairovę, nei į rasių skirtingumą. Kolonijos it inkrustacijos gabalai ribojasi taisyklingais stačiakampiais. Iš tiesių linijų, stačių kampų pažinsi, kad tai geometro, o ne geografo darbas. Tik žavingai netaisyklingi krantai su fiordais, įlankomis, kyšuliais, limanais gamtos vardu
protestuoja prieš tokį taisyklingumą.
Šis šachmatų lentos vaizdas visada (ir labai pagrįstai) siutindavo Žaką Paganelį. „Jei Australija priklausytų Prancūzijai, prancūzų geografai tikrai nebūtų davę tiek valios kampainiui ir brėžikliui.“
Šioje didžiulėje saloje yra šešios kolonijos: Naujasis Pietų Velsas - sostinė Sidnėjus; Kvinslandas - sostinė Brisbanas; Viktorijos provincija - sostinė Melburnas; Pietų Australija - sostinė Adelaidė; Vakarų Australija — sostinė Pertas ir pagaliau Šiaurės Australija, dar neturinti sostinės. Tik pakrantės apgyvendintos kolonistų. Vos keletą reikšmingesnių miestų galima aptikti per du šimtus mylių nuo kranto. Žemyno vidurys, kitaip tariant plotas, lygus dviem trečdaliams Europos, beveik neištirtas.
Laimė, trisdešimt septinta lygiagretė neina per šias bekraštes, sunkiai pasiekiamas dykumas, dėl kurių mokslas sudėjo tiek aukų. Glenarvanas nebūtų nugalėjęs tų kliūčių. Dabar jam tereikėjo keliauti per dalį Pietų Australijos: per siaurą Adelaidės provincijos ruožą, skersai visą Viktorijos provinciją ir apversto trikampio - Naujojo Pietų Velso - viršūnę.
Nuo Bernuilio kyšulio iki Viktorijos provincijos sienos - vos šešiasdešimt dvi mylios. Dvi dienos kelio, ne daugiau, ir Airtonas tikėjosi kitos dienos vakare nakvoti Esplyje, vakariausiame Viktorijos provincijos mieste.
Kelionės pradžioje raiteliai ir arkliai visada žvalūs. Gerai, kad raiteliai žvalūs, bet arklių nedera leisti šuoliais. Išsiruošus į tolimą kelią, juos reikia tausoti. Taigi buvo nutarta kasdien nujoti vidutiniškai ne daugiau kaip 25 - 30 mylių.
Be to, arkliai turėjo prisitaikyti prie daug lėtesnių jaučių, tų gyvų mechanizmų, kurie praranda tiek laiko, kiek sutaupo jėgos. Vežimas su keleiviais, maisto atsargomis buvo vilkstinės branduolys, judanti tvirtovė. Raiteliai galėjo ir nejoti šalia vežimo, tačiau privalėjo per daug nuo jo nenutolti.
Kadangi nebuvo nustatytos žygio dienotvarkės, kiekvienas iki tam tikros ribos galėjo daryti ką tinkamas: medžiotojai - jodinėti po lygumą, galantiški vyrai - šnekučiuotis su vežimo gyventojomis, filosofai - filosofuoti. Paganelis, apdovanotas visomis savybėmis, turėjo visur suspėti ir iš tiesų visur suspėdavo.
Kelionė per Adelaidės provinciją nebuvo įdomi. Mylių mylias traukėsi tai virtinės neaukštų dulkėtų kalvų, tai bekraščiai negyvenamų žemių plotai, čia vadinami bušais, tai pievos, apaugusios krūmokšniais, kurių šiurkščius sūrius lapus itin mėgsta avys. Palei neseniai nutiestą telegrafo liniją, jungiančią Adelaidę su pakrante, ganėsi pigs faces - Naujosios Olandijos kiauliasnukės avys.
Iki šiol lygumos beveik niekuo nesiskyrė nuo Argentinos pampų. Tokia pat žolėta ir lygi žemė, toks pat ryškiai nubrėžtas akiratis. Maknabsas sakė, kad jie tebesą Argentinoje, bet Paganelis patikino, kad vietovės netrukus pasikeisiančios. Pasikliaudami jo žodžiais, keleiviai laukė nuostabių dalykų.
Apie trečią valandą furgonas pervažiavo didelę, be jokio medelio plynę, vadinamą moskitų lyguma. Geografas su pasitenkinimu pasakė, kad šis vardas visiškai tinkąs. Keleiviai ir arkliai labai kentė kandžiojami tų įkyrių dvisparnių vabzdžių. Apsiginti nuo jų buvo neįmanoma; kad įkąstas vietas ne taip skaudėtų, keleiviai įsitrindavo amoniaku iš kelioninės vaistinėlės. Paganelis nebesivaidydamas siuntė velniop nuožmiuosius moskitus, skaudžiai sugėlusius ilgą jo kūną.
Į pavakarę viena kita akacijų gyvatvorė pagyvino lygumos vaizdą; šen bei ten augo baltų gumamedžių; tolėliau keleiviai pamatė šviežias provėžas; paskui - Europos medžius - alyvmedžius, citrinmedžius, žaliuosius ąžuolus - ir pagaliau – gerai prižiūrimas statinių tvoras. Aštuntą valandą jaučiai, Airtono kartelės raginami, atvyko į Red Gamo stotį.
Gyvuliai - pagrindinis Australijos turtas. Gyvulių ūkiai čia vadinami stotimis, o gyvulių augintojai - skvoteriais, tai yra tupinčiais. Iš tikrųjų kiekvienas kolonistas, pavargęs bekeliaudamas per tuos bekraščius plotus, pirmiausia tupiasi ant žemės.
Red Gamo stotis maža ir nežymi. Bet Glenarvanas čia buvo be galo nuoširdžiai ir vaišingai priimtas. Šiose vienišose sodybose keleivio visada laukia padengtas stalas, ir kiekvieną atvykėlį kolonistas australas sutinka kaip mielą svečią.
Rytojaus dieną, vos tik ėmė švisti, Airtonas pajungė jaučius. Jis norėjo vakare pasiekti Viktorijos provincijos sieną. Žemės paviršius pamažėle darėsi vis nelygesnis. Kiek akis užmato, bangavo nedidelės kalvos, nubarstytos skaisčiai raudonu smėliu. Galėjai pamanyti, kad vėjas kilnoja didžiulę raudoną lygumoje pamestą vėliavą. Kur ne kur siūravo maliai - baltai taškuotais, tiesiais ir lygiais kamienais pušys, - iškėlę šakas su tamsžaliais spygliais viršum vešlios prerijos, kur straksėjo linksmi urvinių triušių būriai. Paskui traukėsi ištisi plotai, apaugę krūmokšniais ir jaunais gumamedžiais. Pagaliau atskiros žalumynų grupės, krūmokšniai užleido vietą medžiams, ir keleiviai pirmąkart pamatė Australijos miškų vaizdą.
Artėjant prie Viktorijos provincijos sienos, peizažas pastebimai keitėsi. Keleiviai jautėsi patekę į naują kraštą. Jų kelionės kryptis visą laiką buvo tiesi linija, ir jokia kliūtis - nei ežeras, nei kalnas — neprivertė nuo jos nukrypti ir eiti apylankom. Jie gerai žinojo pirmą geometrijos aksiomą: tiesė — trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų. Apie nuovargį ar sunkumus nebuvo nė kalbos. Keleiviai taikėsi prie lėtos jaučių žinginės; rambūs gyvuliai negreiti, bet traukia nesustodami.
Vilkstinė, per dvi dienas nukeliavusi šešiasdešimt mylių, gruodžio 23-osios vakare pasiekė Esplį, pirmą Viktorijos provincijos miestą Vimeros apygardoje, šimtas keturiasdešimt pirmame geografinės ilgumos laipsnyje.
Airtonas pastatė vežimą prašmatniu „Karališkojo viešbučio“ vardu pavadintos smuklės kieme. Vakarienei ant stalo garavo įvairūs avienos patiekalai.
Visi daug valgė, bet dar daugiau kalbėjo. Kiekvienas norėjo sužinoti ką nors nauja apie Australijos žemyną ir smalsiai klausinėjo geografą. Paganelio nereikėjo ilgai prašinėti, ir jis papasakojo Viktorijos provincijos, arba Laimingosios Australijos, istoriją.
- Neteisingas pavadinimas! - tarė jis. - Geriau reikėjo pavadinti Turtingąja Australija, nes kaip žmonėms, taip ir kraštams tinka posakis: „Turtas laimės nesuteikia“. Auksingųjų sąnašynų suvilioti, Australiją užplūdo žiaurūs, viską naikinantys avantiūristai. Patys tai pamatysite, kai keliausime per auksinguosius rajonus.
- Bet juk Viktorijos kolonija gana neseniai įkurta? - paklausė ledi Elena.
- Taip, vos prieš trisdešimt metų. 1835 metų birželio 6 dieną, antradienį...
- Septintą valandą penkiolika minučių vakaro, - pridūrė majoras, mėgstąs pašiepti Paganelio aistrą tikslioms datoms.
- Ne, septintą valandą dešimt minučių, - rimtai atkirto geografas, - Betmanas ir Folkneris įkūrė Port Filipo koloniją toje pačioje įlankoje, kur dabar yra didelis Melburno miestas. Penkiolika metų kolonija priklausė Naujajam Pietų Velsui, kurio sostinė buvo Sidnėjus. Bet 1851 metais ji buvo paskelbta nepriklausoma ir pavadinta Viktorijos provincija.
- Ir nuo to laiko ji smarkiai suklestėjo? - paklausė Glenarvanas.
- Patys spręskite, brangusis, - atsakė Paganelis. — Štai paskutinės statistikos duomenys, ir tegul Maknabsas galvoja, ką nori, bet aš nežinau nieko iškalbingesnio už skaitmenis.
- Varykite, — tarė majoras.
- Gerai. 1836 metais Port Filipo kolonijoje buvo du šimtai keturiasdešimt keturi gyventojai. Dabar Viktorijos provincijoje gyvena penki šimtai penkiasdešimt tūkstančių gyventojų. Septynių milijonų kvadratinių pėdų plotą užima vynuogynai, per metus duodantys šimtą dvidešimt vieną tūkstantį galonų vyno. Šimtas trys tūkstančiai arklių laksto lygumose, ir šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt du raguočiai ganosi bekraštėse ganyklose.
- Kiaulių turbūt irgi daugokai yra? — paklausė Maknabsas.
- Taip, majore, septyniasdešimt devyni tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt penkios.
- O kiek avių, Paganeli?
- Septyni milijonai šimtas penkiolika tūkstančių devyni šimtai keturiasdešimt trys, Maknabsai.
- Priskaitant ir šitą, kurią dabar valgome, Paganeli?
- Ne, be šitos, nes tris ketvirčius jau suraitėme. į
- Puiku, Paganeli! - šūktelėjo ledi Elena, nuoširdžiai juokdamasi. - Reikia pripažinti, kad jūs neįveikiamas geografijos žinovas, ir mano pusbroliui Maknabsui, kad ir kažin kiek jis stengtųsi, nepavyks jūsų nutverti suklydus.
- Bet juk mano profesija, ponia, tuos dalykus žinoti ir prireikus jums papasakoti. Todėl galite tikėti manimi, kai sakau, kad šiame keistame krašte mūsų laukia stebuklai.
- Bet ligi šiol... — buvo bepradedąs Maknabsas, kuriam patikdavo siutinti geografą.
- Palūkėkit, palūkėkit, nekantrusis majore! - sušuko Paganelis. — Jūs tik ką peržengėte sieną ir jau nepatenkintas! Aš jums sakau, aš jums kartoju, aš jums tvirtinu, kad šis kraštas - keisčiausias pasaulyje. Jo atsiradimas, gamta, žemės turtai, klimatas ir net galimas ateityje jo išnykimas stebino, stebina ir stebins visus pasaulio mokslininkus. Įsivaizduokite, mielieji, žemyną, kurio kraštai, o ne vidurys, lyg milžiniškas žiedas pirma iškilo iš jūros; jo centrinėje dalyje tikriausiai slūgso požeminė pusiau išgaravusi jūra; čia upės senka, nei ore, nei žemėje nėra drėgmės; medžiai kasmet nusimeta žievę, ne lapus; lapai atsigręžę į saulę ne plokštuma, o statmenai ir neteikia pavėsio; dauguma medžių nedega; didžiuliai akmenys ištirpsta nuo lietaus; čia girios - žemos, žolė — aukščiausia, gyvuliai - labai keisti: echidnos ir ančiasnapiai, kuriems gamtininkai specialiai sudarė kloakinių poklasį; čia šokinėja kengūros nevienodo ilgumo kojomis; čia kiaulia- snukės avys; lapės skraido iš medžio į medį; gulbės - juodos; žiurkės suka lizdus; bower bird priiminėja savo salonuose sparnuočius draugus; paukščiai stebina keleivius savo čiulbesiu ir gebėjimais: vienas muša valandas tartum laikrodis, kitas pliaukši kaip pašto karietos vežėjas botagu; trečias mėgdžioja galąsto- ją; ketvirtas tiksi kaip laikrodžio švytuoklė; čia vienas giesmininkas kvatoja rytą, kai saulė teka, o kitas rypuoja vakare, kai ji leidžiasi! O, tai keisčiausias kraštas: jame viskas daroma atbulai, paradoksų žemė, griaunanti gamtos dėsnius! Visai teisingai botanikas Grimaras veikale „Augalai“ pasakė: „Štai ji, Australija, visuotinių dėsnių parodija, arba, teisingiau, iššūkis kitoms pasaulio šalims!“
Paganelio tirada liejosi taip greitai, jog rodės, nebus galima jos sustabdyti. Iškalbusis Geografų draugijos sekretorius nebesi- valdė. Jis varė ir varė mosikuodamas rankomis, lyg būtų norėjęs viską sulaužyti, ir šakute taip, jog stalo kaimynams ėmė grėsti rimtas pavojus. Bet pagaliau jo balsą nustelbė griausmingi sveikinimo šūksniai, ir Paganelis turėjo nutilti.
Tikrai po šitokio visų Australijos keistenybių išvardijimo, rodės, nebuvo ko klausti. O vis dėlto majoras nesusilaikė nepaklausęs ramiu balsu:
- Jau viskas, Paganeli?
- O ne, dar ne viskas! - skubiai atsiliepė mokslininkas, pagautas naujo įkarščio.
- Kaip? - labai sudominta paklausė ledi Elena. - Argi Australijoje yra dar nuostabesnių dalykų?
- Taip, ponia! Australijos klimatas! Savo keistumu jis pranoksta visa, ką pasakojau.
- Negali būti! - sušuko visi.
- Aš nekalbu apie higienines Australijos oro, turinčio daug deguonies ir mažai azoto, savybes; čia nėra drėgnų vėjų, nes pasatai pučia lygiagrečiai su krantais, o daugelis ligų, pradedant šiltine ir baigiant tymais bei chroniškais negalavimais, — visiškai nežinomos.
- Nieko sau pranašumas, - tarė Glenarvanas.
- Žinoma, bet aš apie tai nekalbu, - atsakė Paganelis. - Čia klimatas pasižymi viena... neįtikėtina savybe.
- Kokia? — paklausė Džonas Menglas.
- Jūs nepatikėsite.
- Patikėsim, patikėsim! — sušuko susidomėję klausytojai.
- Sis klimatas...
- Sakykite pagaliau!
- Dorina žmogų!
- Dorina žmogų?
- Taip, - įtikinamai atsakė mokslininkas. - Jis turi poveikį žmogaus dorovei! Metalai čia nerūdija, o juo labiau žmonės. Tyras, sausas oras greitai išbaltina drobes ir sielas. Anglija, teisingai pastebėjusi šias klimato savybes, nutarė čia siųsti žmones pasitaisyti.
- Ir ši įtaka aiškiai jaučiama? - paklausė ledi Elena.
- Taip, klimatas veikia žmones ir gyvulius.
- Jūs nejuokaujate, Paganeli?
- Anaiptol! Arkliai ir galvijai čia nepaprastai klusnūs. Jūs pamatysite.
- Negali būti!
- Bet taip yra! Ir piktadariai, atvežti į šį gaivinantį ir sveiką klimatą, per keletą metų lyg atgimsta. Sis reiškinys žinomas filantropams. Australijoje būdas taisosi.
- Bet kuo jūs, Paganeli, toks geras žmogus, - tarė ledi Elena, - tapsite šioje ypatingoje žemėje?
- Tobuliausiu žmogumi, - atsakė Paganelis, - tik tobuliausiu žmogumi!
VIKTORIJOS PROVINCIJA
Buvo 1864 metų gruodžio 23-oji. Gruodis, toks niūrus, nemalonus ir drėgnas Siaurės pusrutulyje, čia turėtų vadintis birželiu. Astronominiu požiūriu vasara prasidėjo prieš dvi dienas, gruodžio 21-ąją, kai saulė pasiekė Ožiaragio atogrąžą; dabar dienos ėmė trumpėti. Taigi Glenarvanas išsirengė į naują kelionę karščiausiu metų laiku, beveik tropikų saulei kepinant.
Šioje Ramiojo vandenyno dalyje visos anglų valdomos žemės vadinamos Australazija. Jai priklauso Naujoji Olandija, Tasmanija, Naujoji Zelandija ir kelios aplinkinės salos. Pats Australijos žemynas padalytas į kelias kolonijas, labai nevienodas ploto ir gamtos turtų atžvilgiu. Pažvelgus į dabartinius Australijos žemėlapius, sudarytus Petermano ir Prešelio, pirmiausia krinta į akis tiesios tų dalių sienos. Anglai liniuote nubrėžė sutartines provincijų ribas. Neatsižvelgė nei j kalnų šlaitus, nei į upių tėkmę, nei į klimato įvairovę, nei į rasių skirtingumą. Kolonijos it inkrustacijos gabalai ribojasi taisyklingais stačiakampiais. Iš tiesių linijų, stačių kampų pažinsi, kad tai geometro, o ne geografo darbas. Tik žavingai netaisyklingi krantai su fiordais, įlankomis, kyšuliais, limanais gamtos vardu
 |
| Dvylika apaštalų - uolos Ramiojo vandenyno pakrantėje, jos tikrai buvo ir XIX amžiuje |
Šis šachmatų lentos vaizdas visada (ir labai pagrįstai) siutindavo Žaką Paganelį. „Jei Australija priklausytų Prancūzijai, prancūzų geografai tikrai nebūtų davę tiek valios kampainiui ir brėžikliui.“
Šioje didžiulėje saloje yra šešios kolonijos: Naujasis Pietų Velsas - sostinė Sidnėjus; Kvinslandas - sostinė Brisbanas; Viktorijos provincija - sostinė Melburnas; Pietų Australija - sostinė Adelaidė; Vakarų Australija — sostinė Pertas ir pagaliau Šiaurės Australija, dar neturinti sostinės. Tik pakrantės apgyvendintos kolonistų. Vos keletą reikšmingesnių miestų galima aptikti per du šimtus mylių nuo kranto. Žemyno vidurys, kitaip tariant plotas, lygus dviem trečdaliams Europos, beveik neištirtas.
Laimė, trisdešimt septinta lygiagretė neina per šias bekraštes, sunkiai pasiekiamas dykumas, dėl kurių mokslas sudėjo tiek aukų. Glenarvanas nebūtų nugalėjęs tų kliūčių. Dabar jam tereikėjo keliauti per dalį Pietų Australijos: per siaurą Adelaidės provincijos ruožą, skersai visą Viktorijos provinciją ir apversto trikampio - Naujojo Pietų Velso - viršūnę.
Nuo Bernuilio kyšulio iki Viktorijos provincijos sienos - vos šešiasdešimt dvi mylios. Dvi dienos kelio, ne daugiau, ir Airtonas tikėjosi kitos dienos vakare nakvoti Esplyje, vakariausiame Viktorijos provincijos mieste.
Kelionės pradžioje raiteliai ir arkliai visada žvalūs. Gerai, kad raiteliai žvalūs, bet arklių nedera leisti šuoliais. Išsiruošus į tolimą kelią, juos reikia tausoti. Taigi buvo nutarta kasdien nujoti vidutiniškai ne daugiau kaip 25 - 30 mylių.
Be to, arkliai turėjo prisitaikyti prie daug lėtesnių jaučių, tų gyvų mechanizmų, kurie praranda tiek laiko, kiek sutaupo jėgos. Vežimas su keleiviais, maisto atsargomis buvo vilkstinės branduolys, judanti tvirtovė. Raiteliai galėjo ir nejoti šalia vežimo, tačiau privalėjo per daug nuo jo nenutolti.
Kadangi nebuvo nustatytos žygio dienotvarkės, kiekvienas iki tam tikros ribos galėjo daryti ką tinkamas: medžiotojai - jodinėti po lygumą, galantiški vyrai - šnekučiuotis su vežimo gyventojomis, filosofai - filosofuoti. Paganelis, apdovanotas visomis savybėmis, turėjo visur suspėti ir iš tiesų visur suspėdavo.
Kelionė per Adelaidės provinciją nebuvo įdomi. Mylių mylias traukėsi tai virtinės neaukštų dulkėtų kalvų, tai bekraščiai negyvenamų žemių plotai, čia vadinami bušais, tai pievos, apaugusios krūmokšniais, kurių šiurkščius sūrius lapus itin mėgsta avys. Palei neseniai nutiestą telegrafo liniją, jungiančią Adelaidę su pakrante, ganėsi pigs faces - Naujosios Olandijos kiauliasnukės avys.
Iki šiol lygumos beveik niekuo nesiskyrė nuo Argentinos pampų. Tokia pat žolėta ir lygi žemė, toks pat ryškiai nubrėžtas akiratis. Maknabsas sakė, kad jie tebesą Argentinoje, bet Paganelis patikino, kad vietovės netrukus pasikeisiančios. Pasikliaudami jo žodžiais, keleiviai laukė nuostabių dalykų.
Apie trečią valandą furgonas pervažiavo didelę, be jokio medelio plynę, vadinamą moskitų lyguma. Geografas su pasitenkinimu pasakė, kad šis vardas visiškai tinkąs. Keleiviai ir arkliai labai kentė kandžiojami tų įkyrių dvisparnių vabzdžių. Apsiginti nuo jų buvo neįmanoma; kad įkąstas vietas ne taip skaudėtų, keleiviai įsitrindavo amoniaku iš kelioninės vaistinėlės. Paganelis nebesivaidydamas siuntė velniop nuožmiuosius moskitus, skaudžiai sugėlusius ilgą jo kūną.
Į pavakarę viena kita akacijų gyvatvorė pagyvino lygumos vaizdą; šen bei ten augo baltų gumamedžių; tolėliau keleiviai pamatė šviežias provėžas; paskui - Europos medžius - alyvmedžius, citrinmedžius, žaliuosius ąžuolus - ir pagaliau – gerai prižiūrimas statinių tvoras. Aštuntą valandą jaučiai, Airtono kartelės raginami, atvyko į Red Gamo stotį.
Gyvuliai - pagrindinis Australijos turtas. Gyvulių ūkiai čia vadinami stotimis, o gyvulių augintojai - skvoteriais, tai yra tupinčiais. Iš tikrųjų kiekvienas kolonistas, pavargęs bekeliaudamas per tuos bekraščius plotus, pirmiausia tupiasi ant žemės.
Red Gamo stotis maža ir nežymi. Bet Glenarvanas čia buvo be galo nuoširdžiai ir vaišingai priimtas. Šiose vienišose sodybose keleivio visada laukia padengtas stalas, ir kiekvieną atvykėlį kolonistas australas sutinka kaip mielą svečią.
Rytojaus dieną, vos tik ėmė švisti, Airtonas pajungė jaučius. Jis norėjo vakare pasiekti Viktorijos provincijos sieną. Žemės paviršius pamažėle darėsi vis nelygesnis. Kiek akis užmato, bangavo nedidelės kalvos, nubarstytos skaisčiai raudonu smėliu. Galėjai pamanyti, kad vėjas kilnoja didžiulę raudoną lygumoje pamestą vėliavą. Kur ne kur siūravo maliai - baltai taškuotais, tiesiais ir lygiais kamienais pušys, - iškėlę šakas su tamsžaliais spygliais viršum vešlios prerijos, kur straksėjo linksmi urvinių triušių būriai. Paskui traukėsi ištisi plotai, apaugę krūmokšniais ir jaunais gumamedžiais. Pagaliau atskiros žalumynų grupės, krūmokšniai užleido vietą medžiams, ir keleiviai pirmąkart pamatė Australijos miškų vaizdą.
Artėjant prie Viktorijos provincijos sienos, peizažas pastebimai keitėsi. Keleiviai jautėsi patekę į naują kraštą. Jų kelionės kryptis visą laiką buvo tiesi linija, ir jokia kliūtis - nei ežeras, nei kalnas — neprivertė nuo jos nukrypti ir eiti apylankom. Jie gerai žinojo pirmą geometrijos aksiomą: tiesė — trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų. Apie nuovargį ar sunkumus nebuvo nė kalbos. Keleiviai taikėsi prie lėtos jaučių žinginės; rambūs gyvuliai negreiti, bet traukia nesustodami.
Vilkstinė, per dvi dienas nukeliavusi šešiasdešimt mylių, gruodžio 23-osios vakare pasiekė Esplį, pirmą Viktorijos provincijos miestą Vimeros apygardoje, šimtas keturiasdešimt pirmame geografinės ilgumos laipsnyje.
Airtonas pastatė vežimą prašmatniu „Karališkojo viešbučio“ vardu pavadintos smuklės kieme. Vakarienei ant stalo garavo įvairūs avienos patiekalai.
Visi daug valgė, bet dar daugiau kalbėjo. Kiekvienas norėjo sužinoti ką nors nauja apie Australijos žemyną ir smalsiai klausinėjo geografą. Paganelio nereikėjo ilgai prašinėti, ir jis papasakojo Viktorijos provincijos, arba Laimingosios Australijos, istoriją.
- Neteisingas pavadinimas! - tarė jis. - Geriau reikėjo pavadinti Turtingąja Australija, nes kaip žmonėms, taip ir kraštams tinka posakis: „Turtas laimės nesuteikia“. Auksingųjų sąnašynų suvilioti, Australiją užplūdo žiaurūs, viską naikinantys avantiūristai. Patys tai pamatysite, kai keliausime per auksinguosius rajonus.
- Bet juk Viktorijos kolonija gana neseniai įkurta? - paklausė ledi Elena.
 |
| Melburnas - Viktorijos provincijos pradžia, sostinė, antras pagal dydį Australijos miestas |
- Septintą valandą penkiolika minučių vakaro, - pridūrė majoras, mėgstąs pašiepti Paganelio aistrą tikslioms datoms.
- Ne, septintą valandą dešimt minučių, - rimtai atkirto geografas, - Betmanas ir Folkneris įkūrė Port Filipo koloniją toje pačioje įlankoje, kur dabar yra didelis Melburno miestas. Penkiolika metų kolonija priklausė Naujajam Pietų Velsui, kurio sostinė buvo Sidnėjus. Bet 1851 metais ji buvo paskelbta nepriklausoma ir pavadinta Viktorijos provincija.
- Ir nuo to laiko ji smarkiai suklestėjo? - paklausė Glenarvanas.
- Patys spręskite, brangusis, - atsakė Paganelis. — Štai paskutinės statistikos duomenys, ir tegul Maknabsas galvoja, ką nori, bet aš nežinau nieko iškalbingesnio už skaitmenis.
- Varykite, — tarė majoras.
- Gerai. 1836 metais Port Filipo kolonijoje buvo du šimtai keturiasdešimt keturi gyventojai. Dabar Viktorijos provincijoje gyvena penki šimtai penkiasdešimt tūkstančių gyventojų. Septynių milijonų kvadratinių pėdų plotą užima vynuogynai, per metus duodantys šimtą dvidešimt vieną tūkstantį galonų vyno. Šimtas trys tūkstančiai arklių laksto lygumose, ir šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt du raguočiai ganosi bekraštėse ganyklose.
- Kiaulių turbūt irgi daugokai yra? — paklausė Maknabsas.
- Taip, majore, septyniasdešimt devyni tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt penkios.
- O kiek avių, Paganeli?
- Septyni milijonai šimtas penkiolika tūkstančių devyni šimtai keturiasdešimt trys, Maknabsai.
- Priskaitant ir šitą, kurią dabar valgome, Paganeli?
- Ne, be šitos, nes tris ketvirčius jau suraitėme. į
- Puiku, Paganeli! - šūktelėjo ledi Elena, nuoširdžiai juokdamasi. - Reikia pripažinti, kad jūs neįveikiamas geografijos žinovas, ir mano pusbroliui Maknabsui, kad ir kažin kiek jis stengtųsi, nepavyks jūsų nutverti suklydus.
- Bet juk mano profesija, ponia, tuos dalykus žinoti ir prireikus jums papasakoti. Todėl galite tikėti manimi, kai sakau, kad šiame keistame krašte mūsų laukia stebuklai.
- Bet ligi šiol... — buvo bepradedąs Maknabsas, kuriam patikdavo siutinti geografą.
- Palūkėkit, palūkėkit, nekantrusis majore! - sušuko Paganelis. — Jūs tik ką peržengėte sieną ir jau nepatenkintas! Aš jums sakau, aš jums kartoju, aš jums tvirtinu, kad šis kraštas - keisčiausias pasaulyje. Jo atsiradimas, gamta, žemės turtai, klimatas ir net galimas ateityje jo išnykimas stebino, stebina ir stebins visus pasaulio mokslininkus. Įsivaizduokite, mielieji, žemyną, kurio kraštai, o ne vidurys, lyg milžiniškas žiedas pirma iškilo iš jūros; jo centrinėje dalyje tikriausiai slūgso požeminė pusiau išgaravusi jūra; čia upės senka, nei ore, nei žemėje nėra drėgmės; medžiai kasmet nusimeta žievę, ne lapus; lapai atsigręžę į saulę ne plokštuma, o statmenai ir neteikia pavėsio; dauguma medžių nedega; didžiuliai akmenys ištirpsta nuo lietaus; čia girios - žemos, žolė — aukščiausia, gyvuliai - labai keisti: echidnos ir ančiasnapiai, kuriems gamtininkai specialiai sudarė kloakinių poklasį; čia šokinėja kengūros nevienodo ilgumo kojomis; čia kiaulia- snukės avys; lapės skraido iš medžio į medį; gulbės - juodos; žiurkės suka lizdus; bower bird priiminėja savo salonuose sparnuočius draugus; paukščiai stebina keleivius savo čiulbesiu ir gebėjimais: vienas muša valandas tartum laikrodis, kitas pliaukši kaip pašto karietos vežėjas botagu; trečias mėgdžioja galąsto- ją; ketvirtas tiksi kaip laikrodžio švytuoklė; čia vienas giesmininkas kvatoja rytą, kai saulė teka, o kitas rypuoja vakare, kai ji leidžiasi! O, tai keisčiausias kraštas: jame viskas daroma atbulai, paradoksų žemė, griaunanti gamtos dėsnius! Visai teisingai botanikas Grimaras veikale „Augalai“ pasakė: „Štai ji, Australija, visuotinių dėsnių parodija, arba, teisingiau, iššūkis kitoms pasaulio šalims!“
Paganelio tirada liejosi taip greitai, jog rodės, nebus galima jos sustabdyti. Iškalbusis Geografų draugijos sekretorius nebesi- valdė. Jis varė ir varė mosikuodamas rankomis, lyg būtų norėjęs viską sulaužyti, ir šakute taip, jog stalo kaimynams ėmė grėsti rimtas pavojus. Bet pagaliau jo balsą nustelbė griausmingi sveikinimo šūksniai, ir Paganelis turėjo nutilti.
 |
| Eukaliptas - turbūt didžiausia pasaulio vaistažolė? |
- Jau viskas, Paganeli?
- O ne, dar ne viskas! - skubiai atsiliepė mokslininkas, pagautas naujo įkarščio.
- Kaip? - labai sudominta paklausė ledi Elena. - Argi Australijoje yra dar nuostabesnių dalykų?
- Taip, ponia! Australijos klimatas! Savo keistumu jis pranoksta visa, ką pasakojau.
- Negali būti! - sušuko visi.
- Aš nekalbu apie higienines Australijos oro, turinčio daug deguonies ir mažai azoto, savybes; čia nėra drėgnų vėjų, nes pasatai pučia lygiagrečiai su krantais, o daugelis ligų, pradedant šiltine ir baigiant tymais bei chroniškais negalavimais, — visiškai nežinomos.
- Nieko sau pranašumas, - tarė Glenarvanas.
- Žinoma, bet aš apie tai nekalbu, - atsakė Paganelis. - Čia klimatas pasižymi viena... neįtikėtina savybe.
- Kokia? — paklausė Džonas Menglas.
- Jūs nepatikėsite.
- Patikėsim, patikėsim! — sušuko susidomėję klausytojai.
- Sis klimatas...
- Sakykite pagaliau!
- Dorina žmogų!
- Dorina žmogų?
- Taip, - įtikinamai atsakė mokslininkas. - Jis turi poveikį žmogaus dorovei! Metalai čia nerūdija, o juo labiau žmonės. Tyras, sausas oras greitai išbaltina drobes ir sielas. Anglija, teisingai pastebėjusi šias klimato savybes, nutarė čia siųsti žmones pasitaisyti.
- Ir ši įtaka aiškiai jaučiama? - paklausė ledi Elena.
- Taip, klimatas veikia žmones ir gyvulius.
- Jūs nejuokaujate, Paganeli?
- Anaiptol! Arkliai ir galvijai čia nepaprastai klusnūs. Jūs pamatysite.
- Negali būti!
- Bet taip yra! Ir piktadariai, atvežti į šį gaivinantį ir sveiką klimatą, per keletą metų lyg atgimsta. Sis reiškinys žinomas filantropams. Australijoje būdas taisosi.
- Bet kuo jūs, Paganeli, toks geras žmogus, - tarė ledi Elena, - tapsite šioje ypatingoje žemėje?
- Tobuliausiu žmogumi, - atsakė Paganelis, - tik tobuliausiu žmogumi!
********************************************************************
Gregoris Deividas Robertsas; (g. 1952 m. Melburne, Australijoje) unikalus rašytojas. Teisingiau - unikalios biografijos rašytojas. Ši detalė nulėmė, kodėl skaitymui parinkome jo kūrinio ištrauką.Australija - labai įvairi. Vienintelis išskirtinumas - vienintelė valstybė, kuri užima visą žemyną. Daugiau tokių nėra. Taigi - didelė (24 mln) valstybė, turtinga istorija, turtinga ir dabartinė literatūra. Pasirinkimą turėjome platų - Colleen McCullough (Kolina Makalou) su populiariausiu sovietiniais laikais išleistu jausmų (ir erotinėmis scenomis!) romanu, Liane Moriarty - psichologiniais romanais, Michael Robotham - populiariais detektyvais. Vis dėl to, Robertsas unikaliai siejasi su Australijos istorija. Buvęs filosofijos ir politologijos studentas, įniko į narkotikus ir pradėjo plėšikauti... Pateko į kalėjimą, iš jo pabėgo, 10 metų slapstėsi Indijoje, sulaikytas Vokietijoje... ir taip toliau. Laimingoji pabaiga - pasikeitimas, knyga, nauja šeima. Vadinasi - viltis yra kiekvienam. Kaip kad ir Australijoje, į kurią Didžioji Britanija trėmė nusikaltėlius...
PIRMAS SKYRIUS
DAUG LAIKO IR DIDUMOS PASAULIO PRIREIKĖ, kad sužinočiau, ką reiškia meilė, likimas ir pasirinkimas, bet esmę supratau akimirksniu - kankinamas, prirakintas prie sienos. Pro riksmus galvoje prasikalė mintis, kad net kruvinas, sukaustytas grandinėmis, bejėgis tebesu laisvas: galiu nekęsti savo kankintojų arba jiems atleisti. Atrodo, ne kažin kas - žinau. Bet kai į kūną rėžiasi, veržiasi geležis ir daugiau nieko neturi, tokia laisvė tolygi marioms galimybių. Ir pasirinkimas - neapykanta ar atleidimas - gali nulemti tavo gyvenimą.
Mano istorija ilga ir tankiai apgyventa. Buvau maištininkas, nugramzdinęs idealus heroine, filosofas, pragaišinęs sąžinę nusikaltimuose, poetas, pražudęs sielą griežtos apsaugos kalėjime. Per priekinę sieną tarp dviejų sargybos bokštų pabėgęs iš kalėjimo, tapau labiausiai ieškomu žmogumi tėvynėje. Mane lydėjo sėkmė, per visą pasaulį nuskraidinusi mane į Indiją: ten pritapau prie Bombėjaus mafijos. Buvau ginklų prekiautojas, kontrabandininkas, klastotojas. Trijuose žemynuose buvau pančiojamas grandinėmis, mušamas, badomas, marinamas badu. Kariavau. Pakliuvau į pačią ugnį. Ir likau gyvas, o kiti žmonės žuvo. Dauguma jų buvo geresni už mane, tiesiog jų gyvenimą sugniuždė klaidos, suniokojo viena pikta kažkieno neapykantos, meilės ar abejingumo akimirka. O aš juos laidojau, daug užkasiau tokių vyrų, o jų istorijas ir jų gyvenimus sielvartas sulydė su manuoju.
Bet mano istorija prasideda ne nuo jų ir ne nuo mafijos: reikia grįžti į pirmąją dieną Bombėjuje. Teko susitepti rankas, nes taip buvo lemta. Man krito sėkminga korta - sutikau Karlą Saranen. O nuo tos akimirkos, kai pažvelgiau jai į žalias akis, krito kita korta. Taigi ši istorija prasideda kaip visos - nuo moters, miesto ir trupučio sėkmės.
Pirmas dalykas, atkreipęs mano dėmesį Bombėjuje tą pirmą dieną, buvo kitoks kvapas. Užuodžiau jį dar nematydamas ir negirdėdamas Indijos, kai ėjau į virkštelę panašiu koridoriumi, kuris jungė lėktuvą su oro uostu. Pirmąją valandėlę Bombėjuje tas kvapas mane, pabėgusį iš kalėjimo, naujai gimusį plačiajam pasauliui, sujaudino ir nudžiugino, bet aš jo nepažinau, negalėjau pažinti. Dabar žinau, kad tai salsvas, prakaituotas vilties, neapykantos priešybės kvapas; ir gižus, troškus godulio, meilės priešybės, kvapas. Tai prisikeliančių ir merdinčių dievų, demonų, imperijų bei civilizacijų kvapas. Tai melsvaodės jūros kvapas, nesvarbu, kurioje salos miesto dalyje būtum, tai metalinio mašinų kraujo kvapas. Oras trenkia šešiasdešimties milijonų gyvūnų, kurių didžiąją pusę sudaro žmonės ir žiurkės, maišatimi, miegu ir atliekomis. Jis dvokia sielvartu, kova dėl būvio, lemtingomis nesėkmėmis ir meile, kuri teikia drąsos. Jis kvepia dešimčia tūkstančių restoranų, penkiais tūkstančiais šventyklų, dargahų (musulmonų šventojo kapas), bažnyčių, mečečių ir šimtu turgų, kurių vienuose prekiaujama tik kvepalais, kituose - tik prieskoniais, smilkalais ar šviežiomis gėlėmis. Kartą Karia pavadino jį bjauriausiu maloniu kvapu pasaulyje ir, žinoma, buvo teisi, kaip visada. Bet dabar, atvykęs į Bombėjų, jį pirmiausia atpažįstu uosle - miesto kvapas mane pasveikina, primindamas, kad grįžau namo.
Antras dalykas, atkreipęs mano dėmesį, buvo karštis. Išpiltas prakaito stovėjau eilėje prikibusiais prie kūno drabužiais, nors vos prieš penkias minutes išlipau iš lėktuvo su kondicionuotu oru. Širdis daužėsi paklusdama naujam klimatui. Kiekvienas įkvėpimas buvo nuožmi nedidelė pergalė. Sužinojau, kad šis atogrąžų prakaitas plūsta be paliovos, nes kasdieninė, kasnaktinė kaitra nėra sausa. Troški drėgmė visus Bombėjaus gyventojus paverčia varliagyviais, kvėpuojančiais oru su vandeniu; pripranti ir pamėgsti arba išvažiuoji.
Dar į akis krito žmonės. Asamai, džatai, pandžabai; Radžasthano, Bengalijos, Tamil Nadu gyventojai; atvykėliai iš Puškaro, Kočio, Konarko; kšatrijai, brahmanai, neliečiamieji; hinduistai, musulmonai, krikščionys, budistai, paršai, džainai, animistai; šviesiaodžiai ir tamsiaodžiai, žaliomis, auksiškai rudomis ir juodomis akimis - prabangioji neprilygstamos gražuolės Indijos veidų ir figūrų įvairovė.
Visi Bombėjaus milijonai ir dar vienas. Du geriausi kontrabandininko draugai - mulas ir kupranugaris. Mulai perneša kontrabandą per pasienio kontrolės punktus. Kupranugariai - naivūs turistai, padedantys kontrabandininkui pereiti sieną. Kontrabandininkai su padirbtais pasais ir asmens dokumentais slepiasi tarp bendrakeleivių - kupranugarių, kurie laimingai ir nepastebimai pergabena juos per oro uosto ar pasienio kontrolės punktus nieko nenutuokdami.
Tada aš nieko nežinojau. Kontrabandos gudrybių išmokau vėliau, po daugelio metų. Pirmą kartą keliaudamas į Indiją pasiklioviau nuojauta, o vienintelė kontrabandinė prekė buvau aš pats, mano trapi medžiojama laisvė. Turėjau svetimą Naujosios Zelandijos pasą su savo nuotrauka vietoj savininko. Darbą atlikau pats, ir atlikau netobulai. Maniau, kad įprastam patikrinimui pasas tinka, bet jei kiltų įtarimų ir kas nors susisiektų su Naujosios Zelandijos policijos vyriausiuoju komisaru, labai greitai paaiškėtų, kad tai klastotė. Skrisdamas į Indiją iš Oklando, klaidžiojau po lėktuvą ieškodamas tinkamų naujazelandiečių. Užtikau būrelį studentų, antrą kartą vykstančių į pusiasalį. Prašydamas juos pasidalyti patirtimi ir duoti patarimų, užmezgiau paviršutinišką pažintį, ir prie oro uosto kontrolės punkto priėjome kartu. Indijos pareigūnai nusprendė, kad aš keliauju su ta nesivaržančių atviraširdžių grupe ir į mano dokumentus dirstelėjo tik prabėgomis.
Į deginančią kaip antausis saulėkaitą už oro uosto sienų prasibroviau vienas, apsvaigęs nuo išsigelbėjimo džiaugsmo: perliptas dar vienas mūras, pereita dar viena siena, laimėta dar viena para bėgti ir slėptis. Iš kalėjimo pabėgau beveik prieš dvejus metus, bet bėglio gyvenimas - amžinas, kasdieninis ir kasnaktinis pavojų vengimas. Ir nors nesi visiškai laisvas, niekada nesi visiškai laisvas, naujovės lūkestingos ir baugiai jaudina: naujas pasas, nauja šalis, naujos džiaugsmingos baimės raukšlės mano jauname veide, po pilkomis akimis. Stovėjau ištryptoje gatvėje po mėlynu sukepusiu Bombėjaus dangaus kupolu, o širdis buvo gryna ir ištroškusi vilčių kaip liūtingas rytas Malabaro sode.
- Sere! - išgirdau balsą už nugaros. - Sere!
Kažkas griebė mane už rankos. Sustojau. Raumenys įsitempė kovai, bet aš pažabojau baimę. Nebėk. Nepulk į paniką. Atsisukau.
Priešais stovėjo mažas žmogelis nešvaria ruda uniforma, nešinas mano gitara. Jis buvo ne tik mažas, jis buvo neūžauga, didele galva, baikščiai naivia dauno mina. Atkišo man gitarą.
- Jūsų muzika, sere. Pametėte savo muziką, taip?
Tai tikrai buvo mano gitara. Iškart supratau, kad užmiršau ją prie bagažo karuselės. Neįsivaizdavau, kaip mažasis žmogelis suprato, kad gitara mano. Nurimęs ir nustebęs nusišypsojau, o neūžauga išsišiepė su gąsdinamu kvailučio atlapaširdiškumu. Jis padavė man gitarą, ir aš pastebėjau, kad jo rankos plėvėtos kaip vandens paukščio kojos. Ištraukiau iš kišenės kelis banknotus ir pasiūliau, bet jis nerangiai atsitraukė storomis kojomis.
- Ne pinigai. Mes čia esame padėti, sere. Sveikas atvykęs į Indiją, - tarė ir nurisnojo į kūnų mišką ant šaligatvio.
Nusipirkau bilietą į miestą Veteranų transporto įmonės - joje dirba buvę Indijos armijos kariai - autobuse. Pamatęs, su kokia baisia ir atsainia jėga mano kuprinė ir kelionmaišis buvo švystelėti ant bagažo krūvos autobuso viršuje, nusprendžiau gitarą laikyti rankose. Atsisėdau ant galinio suolo, šalia įsitaisė du ilgaplaukiai keliautojai. Autobusas greitai prisipildė indų ir užsieniečių, daugumos jaunų ir ieškančių, kur pigiau.
Kai autobusas buvo beveik pilnas, vairuotojas krėsle atsisuko, grėsmingai mus nužvelgė, pro atviras duris išspjovė raudoną betelio sulčių čiurkšlę ir paskelbė, kad tuoj išvyksime.
- Thyk haiy čalo! (Gerai, važiuojam (hindi)
Variklis sukriokė, dundėdama ir trinksėdama įsijungė pavara, ir mes baisiu greičiu nudūmėme per minias nešikų ir pėsčiųjų, pasislenkančių, atšokančių ar pasitraukiančių iš kelio per kelis milimetrus nuo mašinos. Mūsų konduktorius, įsitaisęs ant apatinio autobuso laiptelio, išradingai ir piktai juos plūdo.
Kelionė iš oro uosto į miestą prasidėjo plačia šiuolaikiška autostrada, apaugusia krūmais ir medžiais. Panašu į tvarkingą kasdienišką peizažą aplink tarptautinį oro uostą mano gimtajame Melburne. Pažįstamas vaizdas užliūliavo mane; o keliui susiaurėjus pribloškė kontrastas - lyg būtų iš anksto apgalvotas. Nes kai daugybė greitkelio juostų virto viena ir dingo medžiai, pirmą kartą išvydau lūšnynus, ir man suspaudė širdį iš gėdos.
Šalikelėje, kiek akys užmato, it rudos ir juodos kopos driekėsi lūšnos, ištirpdamos horizonte kaip purvinas karščio sukeltas miražas. Apgailėtini būstai buvo sudurstyti iš skudurų, plastiko ir kartono lakštų, nendrinių demblių ir bambuko lazdų. Kiūtojo susiglaudę, o tarp jų vingiavo siauri takai. Milžiniškose platybėse nebuvo nė vieno statinio, daug aukštesnio už žmogų.
Atrodė neįmanoma, kad vos už kelių kilometrų nuo šios išblėsusių vilčių gaisravietės stovi šiuolaikinis oro uostas su turtingais ir ryžtingais keleiviais. Iš pradžių pamaniau, kad atsitiko nelaimė, kad lūšnynai - pabėgėlių stovyklos vos bepasivelkantiems išlikėliams. Po kelių mėnesių sužinojau, kad lūšnynų gyventojai iš tikrųjų išlikėliai: iš kaimų juos išvijo tokios nelaimės kaip skurdas, badas ir galvažudžiai. Ir kas savaitę į miestą atvyksta po penkis tūkstančius naujų išlikėlių, ir taip mėnuo po mėnesio, metai po metų.
Pro šalį vingiavo kelio kilometrai, lūšnynų gyventojų šimtai virto tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių, o aš kamavausi. Lyg mane terštų sveikata ir pinigai kišenėse. Žmonėms, nepraradusiems atjautos ir pirmą kartą susidūrusiems su šio pasaulio neturtėliais, širdį drasko kaltė. Aš plėšiau bankus, prekiavau narkotikais, o kalėjimo prižiūrėtojai mušdami sulaužė man kaulus. Buvau perdurtas ir pats esu sužeidęs kitus. Pabėgau iš griežtojo režimo kalėjimo, pilno žiaurių vyrų, pasirinkęs sunkiausią būdą - per priekinę sieną. Ir vis dėlto, pirmą kartą išvydus juodą lūšnynų vargą, sielvartingai plytintį iki horizonto, man pabalo akys. Valandėlę atrodė, lyg jas kas badytų peiliais.
Paskui rusenanti gėda ir kaltė įsiplieskė pykčiu, iš įtūžio dėl tokios neteisybės gniaužėsi kumščiai: Kokia vyriausybė, - pamaniau. Kokia santvarka taikstosi su tokiomis kančiomis?
Bet lūšnynai tebesidriekė, kilometras po kilometro, paįvairinami tik siaubingo klestinčių įmonių ir aptrupėjusių, apsamanojusių palyginti pasiturinčių žmonių daugiabučių kontrasto. Lūšnynai tebesidriekė, ir jų gausa palaužė mano užsienietišką užuojautą. Ėmiau stebėtis. Milžiniškose bendruomenėse pradėjau įžiūrėti žmones. Pasilenkė moteris, šukuodama juodą aksominę kasų psalmę. Kita prausė vaikus vandeniu iš varinio dubens. Vyras varėsi tris ožkas su raudonais kaspinais, pririštais prie antkaklio. Kitas vyras skutosi prieš įskilusį veidrodį. Visur žaidė vaikai. Vyrai kibirais nešė vandenį. Kitur taisė lūšną. Kad ir kur žiūrėjau, žmonės šypsojosi ir juokėsi.
Autobusas dėl kamščio sustojo, ir iš lūšnos netoli mano lango išniro vyriškis - užsienietis, blyškios kaip naujieji atvykėliai autobuse odos, prisidengęs tik kinrožių žiedais išmarginta strėnjuoste. Jis pasirąžė, nusižiovavo ir nesivaržydamas pasikasė nuogą pilvą. Veido išraiška ir laikysena spinduliavo tobulą buką ramybę. Pajutau, kad pavydžiu šiam žmogui pasitenkinimo ir šypsenų, kuriomis jį pasveikino pulkelis čiabuvių, einančių keliu pro šalį.
Autobusas trūktelėjęs vėl pajudėjo, ir vyriškis dingo man iš akių. Bet tas reginys visiškai pakeitė mano požiūrį į lūšnynus. Pamatęs ten žmogų, svetimą šiai šaliai kaip aš, įstengiau įsivaizduoti tame pasaulyje save. Neįtikėtinai keisti ir tolimi mano patirčiai dalykai staiga pasidarė įmanomi, suvokiami, galų gale - žavūs.
Tada įsižiūrėjau į žmones ir pamačiau, kokie jie užsiėmę, kaip smarkiai reikia plušėti taip gyvenant. Kartais šmėkštelintis trobelių vidus stulbino tokio skurdo švara: grindys kaip stiklinės, tvarkingi švytinčių metalinių puodų nuo didžiausio iki mažiausio bokštai. Galiausiai, nors turėjau tai pastebėti pirmiausiai, pamačiau, kokie gražūs čia žmonės: moterys, susisupusios į raudoną, mėlyną, auksinį audeklą, moterys, basos einančios per raizgų aptriušusį lūšnyną kantriai ir nežemiškai grakščiai; baltadančiai vyrai migdoliškomis akimis; ir meiliai draugiški dailaus sudėjimo vaikai, vyresni žaidžiantys su jaunesniais, daugelis pasisodinę ant klubo mažą broliuką ar sesytę. Praėjus pusvalandžiui nuo kelionės pradžios, aš pirmą kartą nusišypsojau.
- Bjauru, - tarė šalia sėdintis vaikinas, nenuleisdamas akių nuo vaizdo už lango. Klevo lapo aplikacija ant švarkelio skelbė, kad jis kanadietis, aukštas, stambus, šviesiomis akimis, rudais plaukais iki pečių. Jo bendras atrodė panašiai, tik buvo žemesnis ir kresnesnis. Juodu net mūvėjo vienodus nuskalbtus džinsus, avėjo tokiais pat sandalais ir vilkėjo minkštais kartūniniais palaidiniais.
- Vėl atvažiavote?
- O jūs pirmą kartą? - paklausė jis, užuot atsakęs. Aš linktelėjau. - Taip ir maniau. Nesijaudinkite. Toliau vaizdas bus šiek tiek gražesnis. Lūšnynų mažiau. Bet Bombėjuje visur bjauru. Tai skurdžiausias Indijos miestas, šventas žodis.
- Teisybę sakai, - pritarė žemesnysis vaikinas.
- Toliau bus pora gražių šventyklų ir keli dideli pakenčiami britų laikų pastatai su akmeniniais liūtais ir žalvariniais žibintais. Bet čia ne Indija. Tikroji Indija prie Himalajų, Manalyje, šventajame Varanasio mieste ar pajūryje, Keraloje. Tau teks palikti šį miestą, jeigu ieškosi tikrosios Indijos.
- Kur jūs, vaikinai, traukiate?
- Mes ketiname apsistoti ašramoje, - pareiškė aukštojo vyruko draugas. - Jai vadovauja Radžnyšas. Punėje. Tai geriausia ašrama šalyje.
Dvi poros vaiskių šviesiai mėlynų akių stebeilijo į mane, miglotai, beveik kaltinamai smerkdamos, kaip įprasta žmonėms, įsitikinusiems, kad rado vienintelį tikrą kelią.
- Nuomosies?
- Atleisk, nesupratau.
- Nuomosies nakčiai kambarį Bombėjuje ar važiuosi toliau?
- Nežinau, - atsakiau ir vėl sužiurau pro langą. Sakiau tiesą: nežinojau, ar noriu apsistoti Bombėjuje, ar keliauti... kur nors kitur. Nežinojau, ir man buvo nesvarbu. Tą akimirką buvau pavojingiausias ir žaviausias padaras pasaulyje, pasak Karlos: drąsus ryžtingas vyras be jokių planų. - Tiesą sakant, dar negalvojau. Bet, ko gero, kurį laiką pagyvensiu Bombėjuje.
- Mudu pernakvosime, o rytą išvažiuosime traukiniu. Jei norit, galime kartu nuomotis kambarį. Trims daug pigiau.
Įdėmiai žiūrėjau jam į atviras mėlynas akis. Gal iš pradžių geriau nuomotis kambarį kartu, - pamaniau. Jų tikri dokumentai ir nerūpestingos šypsenos nuslėps mano padirbtą pasą. Gal bus saugiau.
- Be to, daug saugiau, - pridūrė vyrukas.
- Aha, tikrai, - pritarė jo draugas.
- Saugiau? - paklausiau neva atsainiai.
Siaurais tarpekliais tarp trijų ir keturių aukštų pastatų autobusas važiavo lėčiau. Gatvėse stebuklingai, paslaptingai ir veikliai sūkuriavo eismas - pamišėliškas autobusų, sunkvežimių, dviračių, automobilių, jaučių kinkinių, motorolerių ir žmonių šokis. Pro atdarus mūsų apdaužyto autobuso langus plūdo troškus, bet gana malonus prieskonių, kvepalų, išmetamųjų dujų, jaučių mėšlo kvapų mišinys, o neįprastos muzikos raibulius nuolat perrėkdavo balsai. Kiekviename kampe kabojo milžiniškos indų filmų afišos. Jų neįtikėtinos spalvos švytėjo už įdegusio aukštojo kanadiečio veido.
- O, žinoma, daug saugiau. Čia tikras Gotamas, brolau. Vietos beglobiai vaikai moka daugiau būdų, kaip ištraukti pinigus, nei velnio kazino.
- Tai būdinga miestams, - paaiškino žemasis. - Visi jie vienodi. Ne tik čia. Tas pats dedasi Niujorke, Rio de Žaneire, Paryžiuje. Visi didmiesčiai purvini ir beprotiški. Tai miestiškas dalykas, supranti, ką sakau? Išvažiuok iš didmiesčio ir pamilsi Indiją. Tai nuostabi šalis, bet miestai suknisti, dievaži.
- O prakeikti viešbučiai dar bjauresni, - pridūrė aukštasis. - Tave gali apšvarinti vien už tai, kad numeryje parūkei žolės. Dėl kratų susitarta su policininkais, o šie atima visus pinigus. Saugiausia laikytis krūvoje ir keliauti būriu. Paminėsi mano žodį.
- Mauk iš miesto, kiek įkabini, - patarė žemasis. - Viešpatie aukštielninkas! Matėt?
Autobusas įsuko į plataus prospekto vingį, apkraštuotą didžiuliais akmenimis, įbruktą įverstą į žalsvai mėlyną jūrą. Uolos buvo nusėtos juodomis aptriušusiomis lūšnomis it niūraus senoviško laivo nuolaužomis. Lūšnos degė.
- Po perkūnais! Tik pažiūrėkit! Tas tipas iškepei - suriko aukštasis kanadietis, rodydamas į bėgantį prie jūros vyrą liepsnojančiais drabužiais ir plaukais. Vyras paslydo ir žnektelėjo tarp riedulių. Jį pasivijo moteris su vaiku ir užgesino ugnį rankomis ir savo drabužiais. Kiti lūšnyno gyventojai bandė gesinti trobeles arba tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kaip pleška jų menki namukai. - Matot? Tas tipas pakratė kojas, galvą guldau.
- Aiškus daiktas! - dusdamas pritarė žemasis.
Vairuotojas, kaip ir kiti ratuotieji, pristabdė autobusą, kad apžiūrėtų gaisrą, bet netrukus vėl padidino greitį ir nuvažiavo. Judrioje gatvėje nesustojo nė viena mašina. Atsisukęs žiūrėjau pro galinį autobuso langą, kol apanglėję degėsiai virto mažutėmis dėmelėmis, o rudi dūmai - kuždesiu apie pražūtį.
Ilgo pajūrio bulvaro gale pasukome į kairę ir įvažiavome į plačią gatvę su moderniais pastatais. Čia stovėjo didingi viešbučiai su livrėjomis vilkinčiais durininkais po spalvingomis stoginėmis, prabangūs restoranai, it girliandomis vainikuoti kiemo sodais. Oro transporto ir kitų bendrovių buveinių nublizginto stiklo ir žalvario fasaduose blykčiojo saulė. Gatvės kioskai slėpėsi nuo ryto saulės po plačiais skėčiais. Čia vaikščiojo indai, apsiavę sunkiais batais ir apsivilkę vakarietiškais dalykiniais kostiumais, ir indės, apsimuturiavusios brangiais šilkais. Visi atrodė ryžtingi, rimti ir oriomis minomis zujo tarp didžiulių įstaigų pastatų.
Visur akį rėžė kontrastas tarp įprastų ir neįprastų vaizdų. Sankryžoje greta modernaus sportinio automobilio sustojo jaučių kinkinys. Už palydovinės televizijos lėkštės nusilengvinti apdairiai pritūpė vyriškis. Prekes iš senoviško medinio vežimo su mediniais ratais krovė elektrinis šakinis krautuvas. Lyg triūsli, nenuilstama, tolima praeitis būtų per laiko užtvaras sveikutėlė prasiveržusi į ateitį. Man toks įspūdis patiko.
- Beveik atvažiavome, - paskelbė mano pažįstamas. - Centras už kelių kvartalų. Ne komercinė miesto dalis, o tik turistų rajonas, kur susitelkę dauguma pigių viešbučių. Paskutinė stotelė. Vadinama Kolaba.
Abu vyrukai išsitraukė iš kišenių pasus, kelioninius čekius ir susikišo į kelnių priekį. Žemasis net laikrodį nusisegė ir sykiu su pinigais, pasu, kitomis vertybėmis įbruko į trumpikių sterblę. Sugavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo:
- Atsargumas nepakenks.
Nusvirduliavau į priekį. Kai autobusas sustojo, pirmas nulipau laipteliais, bet minia ant šaligatvio neleido man nė žingsnio žengti. Tai buvo tarpininkai - gatvėse dirbantys įvairių viešbutininkų, narkotikų prekiautojų ir kitų miesto verslininkų parankiniai, ir jie darkyta anglų kalba rėksmingai siūlė mums pigius numerius viešbutyje ir pelningus sandėrius. Pirmas tarpduryje stūksojo mažas žmogelis didžiule, beveik tobulai apvalia galva. Jis vilkėjo džinsiniais marškiniais, mūvėjo mėlynas medvilnines kelnes. Suriko bendrams nutilti ir atsisuko į mane: tokios plačios ir spindulingos šypsenos kaip gyvas nebuvau matęs.
- Labas rytelis, puikieji serai! - pasveikino jis mus. - Sveiki atvykę į Bombėjų! Norite pigių ir gerų viešbučių, taip?
Jis žiūrėjo man tiesiai į akis, plačioji šypsena neužgeso. Toje saulėtoje šypsenoje švytintis šelmiškas gyvumas, nuoširdesnis ir labiau jaudinantis už laimę, persmelkė mane iki širdies gilumos. Mūsų žvilgsniai susitiko tik akimirką, bet tiek pakako, kad nuspręsčiau: šiuo mažu žmogeliu su didele šypsena galiu pasitikėti. Tada nežinojau, kad tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
Kai kurie keleiviai, išlipę iš autobuso, pradėjo blaškytis ir spurdėti tarpininkų būryje. Abu jaunieji kanadiečiai be kliūčių brovėsi per minią, plačiai ir vienodai šypsodamiesi tiek bruzdantiems tarpininkams, tiek susijaudinusiems turistams.
Tik dabar, žiūrėdamas, kaip vikriai vinguriuodami jie skverbiasi pro žmones, pastebėjau, kokie abu tvirti, sveiki ir gražūs. Iškart ryžausi priimti jų pasiūlymą kartu užsisakyti kambarį. Šalia jų mano pabėgimas iš kalėjimo darėsi neįtikimas, kaltė dėl to, kad gyvenu pasaulyje, išnyko.
Mažasis vedlys čiupo mane už rankovės ir nusitempė nuo būrio prie autobuso galo. Ant stogo mikliai kaip beždžionė užsikorė konduktorius ir švystelėjo man į rankas kuprinę ir kelionmaišį. Ant šaligatvio, grėsmingai braškėdami ir trinksėdami, pasipylė kiti krepšiai. Keleiviai prišoko gaudyti krintančių savo vertybių, o vedlys vėl nuvilko mane į šalį, į ramią vietelę už kelių metrų nuo autobuso.
- Aš vardu Prabhakaras, - pareiškė melodingai darkyta anglų kalba. – Koks jūsų gražusis vardas?
- Mano gražusis vardas Lindsėjus, - pamelavau vardą iš padirbto paso.
- Aš vadovas po Bombėjų. Labai geriausias pirmaklasis vadovas po Bombėjų, toks aš. Visą Bombėjų pažįstu nuostabiai puikiai. Jūs norite viską pamatyti. Aš tiksliai žinau, kur yra daugiausia visko. Galiu jums parodyti net daugiau negu viską.
Prie mūsų prisidėjo abu jaunieji keliautojai, persekiojami atkaklios apdriskusių tarpininkų ir gidų šutvės. Prabhakaras dar kartą aprėkė neklusnius bendradarbius, ir jie per kelis žingsnius atsitraukė, nenuleisdami godžių akių nuo mūsų krepšių ir kuprinių.
- Dabar iš karto noriu pamatyti švarų pigų viešbučio numerį, - tariau.
- Žinoma, sere! - išsišiepė Prabhakaras. - Galiu jus nuvesti į pigų viešbutį, labai pigų viešbutį, per daug pigų viešbutį ir net tokį pigų viešbutį, kuriame niekada neapsistotų nė vienas sveiko proto žmogus.
- Gerai, vesk, Prabhakarai. Užmesime akį.
- Ei, palauk, — įsikišo aukštesnis vaikinas. - Ketini jam mokėti? Klausyk, aš žinau kelią į viešbučius. Neįsižeisk, brolau, neabejoju, kad tu puikus gidas, bet mums tavęs nereikia.
Pažvelgiau į Prabhakarą. Jo didelės tamsiai rudos akys, įsmeigtos man į veidą, neslėpė linksmybės. Kito tokio romaus žmogaus kaip Prabhakaras Kharė nepažinojau: jis tiesiog negalėjo iš pykčio pakelti balso ar rankos, ir tai pajutau jau tada, pirmosiomis mūsų pažinties akimirkomis.
- Ar man tavęs reikia Prabhakarai? - paklausiau nutaisęs rimtą miną.
- O, taip! - suriko jis. - Jums taip neapsakomai manęs reikia, kad aš beveik raudu dėl jūsų bejėgiškumo! Dievas žino, kokios baisybės jus gali ištikti, jei Bombėjuje neturėsite tokio neprilygstamo kelrodžio kaip aš!
- Aš jam sumokėsiu, - pasakiau bendrams. Šie gūžtelėjo pečiais ir čiupo kuprines. - Na, Prabhakarai, eime.
Pakėliau kuprinę, bet ją skubiai griebė Prabhakaras.
- Jūsų bagažus nešu aš, - mandagiai pareiškė.
- Nereikia. Pats galiu.
Plačioji šypsena išblėso, Prabhakaras maldaujamai susiraukė.
- Prašom, sere. Tai mano darbas. Mano pareiga. Turiu stiprią nugarą. Man nesunku. Pamatysit.
Mano auklėjimas priešinosi.
- Ne, nereikia...
- Prašom, misteri Lindsėjau, tai mano garbės reikalas. Pažiūrėkit į tuos žmones.
Prabhakaras delnu parodė į tarpininkus ir vedlius, kuriems pavyko susirasti klientų tarp turistų. Kiekvienas guviai ir ryžtingai plumpino per eismo artilerijos apšaudomą gatvę savo būrelio priekyje, nusitvėręs po krepšį, lagaminą ar kuprinę.
- Na, gerai, tiek to... - sumurmėjau nusileisdamas. Tai buvo pirmoji iš nesuskaičiuojamų kapituliacijų, kurios ilgainiui taps skiriamuoju mūsų bendravimo požymiu. Apskritą Prabhakaro veidą vėl išplėtė šypsena, ir jis stvėrė kuprinę, o aš užkabinau dirželius jam ant pečių. Kuprinė buvo sunki, Prabhakaras ištiesė kaklą, pasilenkė ir nukinkavo. Mano žingsniai buvo didesni, taigi ėjau šalia, matydamas jo įsitempusį veidą. Jaučiausi kaip baltasis ponas, pavertęs čiabuvį nešuliniu gyvuliu, ir man buvo bjauru.
Bet jis juokėsi, tas smulkutis indas. Tarškėjo apie Bombėjaus žymenybes, kurias reikia pamatyti, pakeliui rodydamas garsius paminklus. Pagarbiai ir maloniai kalbino abu kanadiečius. Šypsojosi ir praeidamas sveikinosi su pažįstamais. Be to, buvo stiprus, daug stipresnis, negu atrodė: iki viešbučio ėjome penkiolika minučių, o Prabhakaras nė karto nestabtelėjo ir nesulėtino žingsnio.
Užlipę į ketvirtą aukštą stačiais, tamsiais senoviškais laiptais didžiulio pastato su fasadu į jūrą gale, atsidūrėme „Indijos svečių namų“ fojė. Kiekvieno aukšto iškabos skyrėsi - „Apsaros“ viešbutis, „Azijos žvaigždės“ svečių namai, „Pajūrio“ viešbutis, taigi viename pastate buvo įsikūrę keturi skirtingi viešbučiai. Kiekvienas užėmė po aukštą ir turėjo atskirą personalą, savitą stilių ir teikė kitokias paslaugas.
Abu jaunieji keliautojai, Prabhakaras ir aš su kelionmaišiais ir kuprinėmis įvir- tome į mažą fojė. Už plieninio stalo prie koridoriaus į numerius sėdėjo aukštas raumeningas indas akinamai baltais marškiniais, su juodu kaklaraiščiu.
- Sveiki atvykę, - tarė jis ir atsargiai - tik skruostuose atsirado duobutės - šyptelėjo. - Sveiki atvykę, jaunieji džentelmenai.
- Kokia skylė, - sumurmėjo aukštasis mano pažįstamas, apžiūrinėdamas apsilupusius dažus ir laminuotas pertvaras iš medžio drožlių plokščių.
- Čia misteris Anandas, - skubiai įsiterpė Prabhakaras. - Geriausias geriausio Kolabos viešbučio administratorius.
- Užsičiaupk, Prabhakarai! - suniurnėjo misteris Anandas.
Prabhakaras dar plačiau nusišypsojo.
- Matote, koks įstabus administratorius yra misteris Anandas? - sušnibždėjo jis ir nusišypsojo man. Paskui atsisuko į įstabųjį administratorių ir nusišypsojo jam. - Atvedžiau jums tris puikius turistus, misteri Anandai. Pačius geriausius klientus pačiam geriausiam viešbučiui, taip?
- Liepiau tau užsičiaupti! - atkirto Anandas.
- Kiek? - paklausė žemasis kanadietis.
- Atsiprašau? - sumurmėjo Anandas, tebeskersakiuodamas į Prabhakarą.
- Trys žmonės, vienas kambarys, viena naktis, kiek?
- Šimtas dvidešimt rupijų.
- Ką! - pratrūko žemasis. - Gal juokaujat?
- Per brangu, - pritarė jo bendras. - Dingstam iš čia.
- Puiku, - atšovė Anandas. - Galit eiti kur nors kitur.
Kanadiečiai pradėjo rinktis kelionmaišius, bet juos sulaikė sielvartingas Prabhakaro riksmas.
- Ne! Ne! Tai pats gražių gražiausias viešbutis. Prašom pažiūrėti kambarį! Prašom, misteri Lindsėjau, pažiūrėti žavųjį kambarį! Tiktai pažiūrėkite žavųjį kambarį!
Stojo trumpa tyla. Abu jaunuoliai delsė tarpduryje. Anandas tyrinėjo svečių registracijos žurnalą staiga susidomėjęs įrašais. Prabhakaras įsikibo man į rankovę. Pajutau šiokią tokią užuojautą gidui ir susižavėjau Anando manieromis. Jis neketino mūsų maldauti ar įkalbinėti užsisakyti numerį. Jei mums reikia kambario, turėsime sutikti su jo sąlygomis. Pakėlęs akis nuo žurnalo, jis pažvelgė į mane atvirai ir tiesiai, kaip vienas pasitikintis savimi vyras žiūri į kitą. Anandas pradėjo man patikti.
- Norėčiau pamatyti žavųjį kambarį, - tariau.
- Taip! - nusijuokė Prabhakaras.
- Gerai, eime! - atsiduso kanadiečiai ir nusišypsojo.
- Koridoriaus gale, - nusišypsojo ir Anandas, nuo kabyklos už nugaros nukabino kambario raktą su sunkia varine numerio lentele ir per stalą metė man. - Paskutinis kambarys dešinėje pusėje, drauguži.
Kambarys buvo didelis, su trimis vienvietėmis lovomis, užklotomis užtiesalais, vienu langu į jūrą ir keliais į judrią gatvę. Visos sienos buvo nudažytos žaliai: atspalviai šiek tiek skyrėsi, nors nuo kiekvieno galėjo paskausti galvą. Lubos suskilinėjusios, kampuose nukarę plonyčiai nusilupusių dažų ritinėliai. Betoninės grindys, paslaptingai grumuliuotos ir nelygiai banguotos, nuožulniai žemėjo langų į gatvę pusėn. Iš baldų dar buvo trys maži faneriniai staliukai ir apdaužytas medinis tualetinis staliukas su įtrūkusiu veidrodžiu. Ankstesni gyventojai paliko savo buvimo ženklų: apvarvėjusią žvakę „Bailey s Irish Cream“ butelio kaklelyje; Neapolio gatvės nuotrauką iš kalendoriaus, lipnia juostele priklijuotą prie vienos sienos; du susiraukšlėjusius balionus, karančius nuo palubės ventiliatoriaus. Tokiuose kambariuose žmonės užsigeidžia rašyti ant sienų vardus ir žodžius, visai kaip kalėjimo kamerose.
- Imu, - nusprendžiau.
- Taip! - suriko Prabhakaras ir iškart nuskuodė fojė link.
Mano pažįstami iš autobuso susižvelgė ir nusijuokė.
- Neverta ginčytis su šiuo tipu. Jis pamišęs.
- Kaip labas rytas, - prunkštelėjo žemasis. Jis prikišo nosį prie užtiesalo, pauostė ir atsargiai atsisėdo ant lovos.
Prabhakaras grįžo su Anandu, nešinu sunkia registracijos knyga. Po vieną užpildėme žurnalą, o Anandas patikrino mūsų pasus. Sumokėjau už savaitę iš anksto. Anandas grąžino kanadiečiams pasus, bet manąjį pasiliko ir mąsliai tapšnojo juo per skruostą.
- Naujoji Zelandija? - sumurmėjo.
- O kas? - suraukiau kaktą svarstydamas, ką jis pamatė ar numano. Buvau labiausiai ieškomas Australijos nusikaltėlis, pabėgęs iš kalėjimo, kuriame turėjau atsėdėti dvidešimt metų už ginkluotus apiplėšimus, ką tik įtrauktas į Interpolo ieškomų asmenų sąrašą. Ko jis nori? Ką jis žino ?
- Hm. Tiek to, Naujoji Zelandija. Turbūt jums reikės rūkalų, daug alaus, kelių butelių viskio, išsikeisti pinigus, merginų, vakarėlių. Jei ko nors norėsite, praneškite man, na (Ne; kodėl gi ne, juk taip (hindi)?
Jis pliaukštelėjo pasą man į delną ir išėjo iš kambario, piktai dėbtelėjęs į Prabhakarą. Tarpininkas tarpduryje susigūžė, bet linksmai tebesišypsojo.
- Didis žmogus. Didis administratorius, - prapliupo girti Prabhakaras, kai Anandas išėjo.
- Čia apsistoja daug naujazelandiečių, Prabhakarai?
- Nelabai, misteri Lindsėjau. O, bet tai nepaprastai puikūs jaunikaičiai. Juokiasi, rūko, geria, myli moteris kiaurą naktį, o paskui vėlei juokiasi, rūko ir geria.
- Aha. Turbūt nežinai, kur gauti hašišo, Prabhakarai?
- Menkas niekas! Galiu gauti vieną tolą, vieną kilogramą, dešimt kilogramų, net žinau, kur yra visas sandėlis...
- Man nereikia sandėlio hašišo. Noriu tik parūkyti.
- Taip atsitiko, kad kišenėje turiu vieną tolą, dešimt gramų, geriausio afganų čaraso (Indinės kanapės dervinė medžiaga).
- Norit pirkti?
- Kiek?
- Du šimtai rupijų, - viltingai paprašė Prabhakaras.
Spėjau, kad iš tikrųjų hašišas kainuoja perpus pigiau. Tačiau du šimtai rupijų - tais laikais apie dvylika JAV dolerių - sudarė dešimtadalį tokio kiekio kainos Australijoje. Mečiau jam ryšulėlį su tabaku ir papirosiniu popieriumi.
- Gerai. Susuk suktinę, išmėginsim. Jei man patiks, nupirksiu.
Mano naujieji bičiuliai jau tysojo gretimose lovose. Juodu susižvelgė ir nutaisė panašias minas: suraukė kaktas ir papūtė lūpas, kai Prabhakaras išsitraukė iš kišenės gabalėlį hašišo. Persigandę, it užkerėti žiūrėjo į mažąjį žmogelį, o šis atsiklaupė ir ėmė sukti suktinę ant dulkėto tualetinio staliuko.
- Vargu ar šis sumanymas geras, brolau.
- Aha, policija gali mus prikirpti už narkotikus!
- Man atrodo, Prabhakaras patikimas. Netikiu, kad mus suims, - atsakiau, išvyniojau savo kelioninę antklodę ir užtiesiau ant lovos po ilgais langais. Palangė buvo su atbraila, aš pradėjau ten dėti atminimo dovanas, niekučius ir amuletus - juodą akmenį, Naujojoje Zelandijoje man duotą vaiko, suakmenėjusį sraigės kiaukutą, rastą vieno draugo, vanago nagų apyrankę, padarytą kito. Aš buvau pabėgėlis. Neturėjau nei namų, nei tėvynės. Mano krepšiai buvo pilni draugų dovanotų daiktų: didžiulė pirmosios pagalbos vaistinėlė, kurią jie nupirko susimetę, piešiniai, eilėraščiai, kriauklės, plunksnos. Net drabužiai, kuriais vilkėjau, ir batai man ant kojų buvo draugų dovanoti. Kiekvienas daiktas buvo svarbus; tremtyje, persekiojamas, ant palangės susikūriau namus, o talismanai buvo mano šalis.
- Be abejo, vaikinai, jei jums neramu, eikite pasivaikščioti ar palaukite už durų. Parūkęs jus parsivesiu. Tiesiog pažadėjau draugams, jei nuvyksiu į Indiją, pirmiausia parūkysiu hašišo galvodamas apie juos. Ketinu tesėti pažadą. Be to, man susidarė įspūdis, kad administratoriui nė motais. Ar čia draudžiama rūkyti hašišą, Prabhakarai?
- Rūkyti, gerti, šokti, muzikuoti, tratintis - labai prašom, - patikino Prabhakaras, linksmai šypsodamasis ir trumpam atsitraukęs nuo darbo. - Čia viskas labai prašom. Išskyrus muštynes. „Indijos svečių namuose“ muštynės - prastos manieros.
- Matot? Didelio čia daikto.
- Ir mirtis, - pridūrė Prabhakaras, mąsliai kraipydamas apvalią galvą. - Misteriui Anandui nepatinka, jei čia miršta žmonės.
- Ką tu pasakei? Ką jis čia pliauškia apie mirtį?
- Šitas šiknius rimtai kalba? Įmerkėm subinę. Čia miršta? Jėzau!
- Mirti irgi galima, - maloningai leido Prabhakaras ir ramindamas pasiūlė pametusiems galvą kanadiečiams dailiai susuktą suktinę. Aukštasis paėmė ir užsitraukė. - „Indijos svečių namuose“ miršta nedaug žmonių, dažniausiai sudžiūvę narkomanai. Jums su tokiais gražiais dideliais riebiais kūnais tas negresia.
Jis atnešė man suktinę, ir žavi šypsena mane nuginklavo. Kai grąžinau suktinę, Prabhakaras, neslėpdamas pasitenkinimo, užsitraukė ir vėl padavė ją kanadiečiams.
- Geras čarasas, taip?
- Tikrai geras, - sutiko aukštasis. Jis šiltai, nuoširdžiai šypsojosi - nuo tada tokia plati atvira šypsena man siejasi su Kanada ir kanadiečiais.
- Perku, - tariau. Prabhakaras padavė man hašišą, aš perlaužiau dešimtgraminį gumulą ir pusę mečiau kambario bendrams. - Čia jums. Rytojaus kelionei traukiniu į Punę.
- Ačiū, brolau, - atsakė aukštasis, rodydamas gabalą draugui. - Tu padorus vyrukas. Trenktas, bet šaunus.
Išsitraukiau iš kuprinės butelį viskio ir atkimšau. Dar vienas ritualas, dar vienas pažadas draugei Naujojoje Zelandijoje: ji prašė išgerti į jos sveikatą, jei man pavyks su padirbtu pasu patekti į Indiją. Šie menki ritualai - suktinė, viskio gėrimas – man buvo svarbūs. Buvau įsitikinęs, kad praradau tuos draugus, kaip praradau šeimą ir visus pažįstamus, kai pabėgau iš kalėjimo. Maniau, kad tikrai niekada jų nebepamatysiu. Buvau pasaulyje vienas kaip pirštas, neturėjau nė menkiausios vilties grįžti, o visą mano gyvenimą sudarė prisiminimai, talismanai ir meilės pažadai.
Jau ketinau gurkštelėti iš butelio, bet nei iš šio, nei iš to pirmiau pasiūliau Prabhakarui.
- Nuolankiausiai jums ačiū, misteri Lindsėjau, - karštai padėkojo jis plačiomis iš džiaugsmo akimis. Atlošė galvą ir kliūstelėjo į burną viskio, neliesdamas lūpomis butelio. - Pats geriausias, pirmos klasės „Johnie Walker“. O, taip.
- Gurkštelėk dar, jei nori.
- Tik menką gurkšnelį, labai dėkoju, - jis vėl maktelėjo, net kaklas išsipūtė. Luktelėjo, apsilaižė ir ėmė kliukinti trečią kartą. - Atsiprašau, ak, labai atsiprašau. Koks puikių puikiausias viskis, net sugadino mano geras manieras.
- Klausyk, jei jis tau taip patiko, pasilik butelį. Aš turiu dar vieną. Nusipirkau lėktuve neapmuitintus.
- Oi, ačiū... - atsakė Prabhakaras, bet šypseną lyg vėjas nupūtė.
- Kas yra? Nenori?
- Noriu, noriu, misteri Lindsėjau, labai noriu. Bet jei būčiau žinojęs, kad čia mano viskis, o ne jūsų, nebūčiau taip sau pataikavęs gerdamas.
Jaunieji kanadiečiai nusijuokė.
- Žinai ką, Prabhakarai, aš tau atiduosiu pilną butelį, o atkimštąjį drauge išgersime. Tinka? O čia du šimtai rupijų už hašišą.
Šypsena vėl nušvito, jis pakeitė pradėtą butelį pilnu ir meiliai, atsargiai laikė jį glėbyje.
- Bet, misteri Lindsėjau, jūs suklydote. Aš sakiau, kad šis geriausias iš geriausių čarasas kainuoja šimtų rupijų, o ne du šimtus.
- Hm.
- O, taip. Tik šimtų rupijų, - pareiškė Prabhakaras, atsainiai grąžindamas man vieną banknotą.
- Gerai. Klausyk, Prabhakarai, aš alkanas. Lėktuve nevalgiau. Ar galėtum man parodyti gerą švarų restoraną?
- Be abejo, žinoma, misteri Lindsėjau! Žinau tokių puikių restoranų su tokiais įstabiais maistais, kad jūs iš laimės subloguosite.
- Įkalbėjai, - tariau stodamasis ir pasiėmiau pasą su pinigais. - Jūs, vaikinai, eisite?
- Ką, į gatvę? Gal juokauji.
- Na, gal vėliau. Daug vėliau. Bet mes pasaugosime tavo daiktus ir palauksime, kol grįši.
- Ką gi, kaip norit. Po poros valandų pareisiu.
Prabhakaras lankstėsi, pataikavo ir, mandagiai atsisveikinęs, išėjo. Aš išsekiau paskui, bet kai dariau duris, prabilo aukštasis kanadietis:
- Klausyk... gatvėje elkis šaltai, a? Nežinai, koks čia gyvenimas. Niekuo negalima pasitikėti. Čia ne kaimas. Miesto indai yra... žodžiu, būk atsargus. Gerai?
Registratūroje Anandas įdėjo į seifą mano pasą, kelioninius čekius ir didžiumą pinigų, išrašė išsamų kvitą, ir aš išėjau į gatvę. Ausyse it kirai virš potvynio vandens su neršiančiomis žuvimis sukosi ir maišėsi perspėjami jaunojo kanadiečio žodžiai.
Prabhakaras vedė mus į viešbutį plačia, medžiais apsodinta, palyginti tuščia gatve, vingiuojančia palei įlanką nuo aukštos akmeninės Indijos Vartų arkos. Tačiau gatvė prieš pastatą buvo prisigrūdusi žmonių ir mašinų, o balsų, automobilių klaksonų ir prekeivių šauksmų ūžesys priminė liūties pliaupimą ant medinių ir metalinių stogų.
Čia vaikščiojo ar būreliais stovėjo ir plepėjo šimtai žmonių. Per visą gatvės ilgį susispaudusios driekėsi parduotuvės, restoranai ir viešbučiai. Kiekvienos parduotuvės ar restorano priekyje glaudėsi mažutė krautuvytė. Tas įsibrovėles į šaligatvį aptarnavo du ar trys pardavėjai, sėdėdami ant sulankstomų kėdučių. Buvo negrų, arabų, europiečių ir indų. Kalba ir muzika keitėsi su kiekvienu žingsniu, į karštą orą iš restoranų sklido vis kitokie kvapai.
Tarp gausybės mašinų vinguriavo vyrai su jaučių kinkiniais ir karučiais, prikrautais arbūzų, maišų su ryžiais, gaiviųjų gėrimų, pakabų su drabužiais, cigarečių ir ledo luitų. Visur pilna pinigų: Prabhakaras pasakė, kad čia juodosios rinkos prekybos valiuta centras: visiškai atvirai buvo skaičiuojami ir ėjo iš rankų į rankas stori banknotų pluoštai. Netrūko elgetų, žonglierių ir akrobatų, gyvačių kerėtojų, muzikantų ir astrologų, chiromantų, sąvadautojų ir narkotikų prekeivių. Be to, gatvė buvo nešvari. Pro viršutinius langus be perspėjimo lėkė šiukšlės, o ant šaligatvio ar kelio į krūvą suverstose atliekose šmėkščiojo ir puotavo riebios bebaimės žiurkės.
Gatvėje labiausiai krito į akis daugybė luošų ir ligotų elgetų. Čia puikavosi, stoviniavo restoranų ir parduotuvių tarpduriuose, kibo prie praeivių, profesionaliai aimanuodami, visokiausių negalių ir vargų apniktieji. Kaip ir tada, kai pirmąkart pro autobuso langą pamačiau lūšnyną, nuo kenčiančios gatvės vaizdo veidą man nutvieskė raudonis. Bet Prabhakaras vedė mane per Įdegančią minią atkreipdamas dėmesį į kitą elgetų gyvenimo pusę, švelninančią siaubingą suvaidinto graudaus bejėgiškumo karikatūrą. Būrelis elgetų sėdėjo tarpduryje ir lošė kortomis, keli neregiai su draugais gardžiuodamiesi šveitė žuvį su ryžiais, o linksmi vaikai paeiliui važinėjosi su bekoju jo vežimėliu.
Kol ėjome, Prabhakaras iš šono dirsčiojo į mane.
- Kaip jums patinka mūsų Bombėjus?
- Aš jį dievinu, - atsakiau, ir tai buvo tiesa. Mano akimis, miestas buvo gražus, pašėlęs ir jaudino. Romantiški britų laikų pastatai stūksojo šalia modernių verslo bokštų veidrodiniu fasadu. Padrikas apleistų daugiabučių guotas subyrėdavo į gundomai išdėstytas turgaus daržoves ir šilkus. Iš kiekvienos parduotuvės ir pravažiuojančio taksi sklido muzika. Spalvos buvo gyvos, kvapai - svaiginamai malonūs. O tiek besišypsančių akių, kiek tose sausakimšose gatvėse, niekur kaip gyvas nebuvau matęs.
O svarbiausia, Bombėjus buvo laisvas - džiugiai laisvas. Mačiau išsivadavusią, nesuvaržytą dvasią visur, kur tik pažvelgdavau, ir pajutau, kad visa širdimi atsiliepiu. Net gėda, užliejusi man veidą, kai pirmą kartą išvydau lūšnynus ir elgetas, išnyko supratus, kad tie vyrai ir moterys laisvi. Niekas nevijo elgetų iš gatvių. Niekas nevarė iš miesto lūšnynų gyventojų. Jų gyvenimas buvo sunkus, bet jie laisvi gyveno tuose pačiuose soduose ir gatvėse kaip įtakingi turtuoliai. Jie buvo laisvi. Miestas buvo laisvas. Man tai be galo patiko.
Ir vis dėlto šiokį tokį nerimą kėlė tikslų tirštumas, skurdo ir godulio karnavalas, maldavimų atkaklumas ir gatvėje rezgamos pinklės. Nemokėjau nė vienos kalbos iš tų, kurias girdėjau. Nieko neišmaniau apie vietos kultūras, aptaisytas chalatais, sariais ir turbanais. Lyg būčiau atsidūręs įmantrios, sudėtingos dramos spektaklyje neturėdamas teksto. Bet aš šypsojausi, šypsotis nesunku, net kai gatvė atrodo keistai ar glumina. Buvau bėglys, ieškomas, persekiojamas asmuo, už mano galvą buvo paskirtas atlyginimas. Ir vis dėlto vienu žingsniu aplenkiau medžiotojus. Buvau laisvas. Kai esi bėglys, kiekviena diena prilygsta gyvenimui. Kiekviena laisva valandėlė yra apsakymas su gera pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą