Aplink pasaulį kapitono Granto beieškant: Naujoji Zelandija

Žygis vyksta toliau... O toliau - Naujoji Zelandija, nes Paganelis kitaip išdėstė raides.. ir dar todėl, kad neperauklėti nusikaltėliai apiplėšė grupę ir patikėjo, kad jie pagrobė ir laivą...
O toliau mintys sukasi apie "Naujoji". Kodėl Naujoji ir kur tada Senoji? Lietuvoje yra Senieji Trakai, Naujoji Akmenė... o pasaulyje Naujųjų yra žymiai daugiau. Vien pavadinimas "Naujasis pasaulis"  nusako, kad kažkur yra ir senieji... New York - Njujorkas, o senasis Jorkas - Anglijos provincija, New Bern, o senasis - Šveicarijoje, New Jersey, o senasis - sala prie Prancūzijos krantų, priklausanti Anglijai... Taigi, Zelandija - Danijos provincija, kurios vardu pavadinta sala. Šias salas surado olandas - Abelis Tasmanas, kurio vardu pavadinta netoliese esanti sala. 

Vasario 7 dieną, šeštą valandą ryto, Glenarvanas davė ženklą išvykti. Dar naktį nustojo lyti. Tačiau saulė nepasirodė, nes visas dangus buvo apsitraukęs pilkšvais debesimis. Oras nebuvo per šiltas, ir atrodė, kad dienos žygis keliautojų nenuvargins.

Paganelis pagal savo žemėlapį apskaičiavo, jog Kahua kyšulį nuo Oklando skiria aštuoniasdešimt mylių. Einant kasdien po dešimt mylių, tai būtų aštuonių dienų žygis. Tačiau, užuot keliavus vingiuotomis jūros pakrantėmis, Paganelis pasiūlė vykti pro Ngarnavahijos kaimą, esantį Vaikato ir Vaipos upių santakoje, už trisdešimties mylių nuo Kahua kyšulio. Pro šį kaimą eina „sausumos pašto traktas“ — kelias, tikriau sakant, šunkelis, kertąs beveik visą salą nuo Napiro - miesto prie Haukso įlankos - iki pat Oklando. Iš tenai nebetoli ir Drario miestas, kurio puikius viešbučius taip giria gamtininkas Hochšteteris.

Keliautojai, užsidėję ant pečių kiekvienam paskirtą dalį krovinio, patraukė Aoteos įlankos krantu į šiaurę. Ėjo atsargiai, susiglaudę mažu būreliu, nešėsi užtaisytus karabinus ir nuolat instinktyviai žvilgčiojo į rytuose plytinčią lygumą. Paganelis neišleido iš rankų savo puikiojo žemėlapio, su tikro žinovo entuziazmu konstatuodamas jo tikslumą iki smulkiausių detalių.

Gana ilgai būrelis klampojo smėlynu, susidariusiu iš sutrupėjusių kiaukutų geldelių bei sepijų kaulų, sumišusių su geležies oksidu ir peroksidu. Magnetas, prikištas prie tokio smėlio, beregint aplimpa žvilgančiais kristalėliais.

Ant kranto, kylančios jūros bangų skalaujamo, tvarsėsi keletas jūros gyvūnų, kurie be baimės žiūrėjo į praeivius. Apvalūs ruonių snukiai, plačios kaktos ir protingos akys turėjo švelnią, netgi meilią išraišką. Visai suprantama, kodėl pasakos savotiškai supoetino šiuos įdomius vandens gyventojus ir pavertė kerinčiomis sirenomis, nors jų balsas yra tik nelabai malonus ausiai kriuksėjimas. Naujosios Zelandijos pakrantėse yra daugybė ruonių, ir medžiotojai už jų riebalus ir kailius gauna didelius pinigus.

Tarp ruonių buvo matyti ir trys ar keturi jūros drambliai — melsvai pilkos spalvos, dvidešimt penkių ar trisdešimties pėdų ilgio gyvūnai. Šitie milžinai, tingiai išsitiesę minkštame didžiulių dumblių guolyje, kilnojo aukštyn įtraukiamus straublius ir tarytum vaipydamiesi nuolat krutino ilgus, įvijus, šiurkščius ūsus, primenančius kamščiatraukį arba suraitytus puošeivos ūsus. Robertas su didžiausiu susidomėjimu stebėjo šitą nematytų gyvūnų pasaulį ir staiga didžiai nustebęs sušuko:

- Žiūrėkite, ruoniai ėda akmenis!

Iš tiesų kai kurie ruoniai nepaprastai godžiai rijo pakrantės akmenėlius.

- Po šimts, tikrai! — atsiliepė Paganelis. — Aiškiausias įrody- ; mas, kad šitie gyvūnai minta žvirgždu.

- Kaip jie suvirškina tokį keistą maistą? - tarė Robertas. -Tai vis dėlto ne maistas, mielasis; akmenys jiems reikalingi tik kūnui pasunkinti. Prisirijus sunkių daiktų, jiems lengviau pasinerti po vandeniu. Grįžę į krantą, jie tuojau pat akmenėlius atryja. Matysi, kaip tie ruoniai netrukus ners į vandenį.

Iš tiesų koks pustuzinis ruonių, turbūt pakankamai pririję žvirgždo, sunkiai nušliaužė krantu žemyn ir dingo vandenyje. Bet Glenarvanas negalėjo gaišti brangaus laiko, laukdamas, kol jie sugrįš ir atris akmenis. Nors Paganelis ir apgailestavo, bet valandėlę pertraukta kelionė vėl buvo tęsiama.

Dešimtą valandą keliautojai sustojo papusryčiauti ant jūros kranto, prie didelių bazaltinių uolų, primenančių keltų dolmenus (Dolmenai - keltų padermių, senovėje gyvenusių dabartinėje Prancūzijoje, paminklai, kuriuos sudaro vienas didžiulis plokščias akmuo, gulįs ant dviejų stačių akmenų). Čia pat, jūros pakraštyje, jie rado daugybę austrių. Austrės buvo mažos ir nelabai malonaus skonio. Olbinetas, Paganelio pamokytas, jas pakepino ant žarijų. Iškeptos austrės pasirodė besančios daug skanesnės, ir Olbinetas vos spėjo tiekti jas praalkusiems kelionės draugams.

Pasistiprinę keliautojai leidosi įlankos pakrante tolyn. Ant dantytų uolų, net ir ant jų viršūnių, knibždėte knibždėjo jūros paukščių: fregatų, žuvėdrų, vėplių ir didžiulių albatrosų, kurie nejudėdami stypsojo ant pačių uolų smaigalių.

Iki ketvirtos valandos popiet būrelis be jokių sunkumų ir nuovargio nužygiavo dešimt mylių. Ledi Elena ir Merė pasiūlė keliauti iki pat nakties. Atėjo metas keisti kelio kryptį: norint pasiekti Vaipos slėnį, reikėjo apeiti šiaurėje stūksančius kalnus.

Tolumoje driekėsi plačios, neapžvelgiamos pievos. Keliautojai nusprendė, jog kelionė lygia pieva turės būti labai lengva, tačiau, pasiekę tą žalumos ruožą, labai nusivylė. Pieva greit baigėsi, ir prasidėjo tankūs, baltais žiedeliais aplipę krūmokšniai, augą pramaišiui su tais aukštais paparčiais, kurie ypač paplitę visoje Naujojoje Zelandijoje. Tik dideliu vargu buvo galima prasiskinti kelią pro tvirtus, sumedėjusius jų stiebus. Vis dėlto iki aštuntos valandos vakaro keliautojų būrelis apėjo pirmuosius Hakarihoatos kalnyno gūbrius ir pagaliau sustojo nakvynės.

Nužygiavus keturiolika mylių, ne pro šalį buvo ir pailsėti. Kadangi nebuvo nei vežimo, nei palapinės, miegoti visi gavo ant žemės, po didžiulėmis Norfolko pušimis. Guolį pasiklojo iš antklodžių, kurių turėjo pakankamai.

Glenarvanas ėmėsi visų galimų atsargumo priemonių. Jisai pats ir jo kelionės draugai, gerai apsiginklavę, visą naktį pasikeisdami po du ėjo sargybą. Nekūrė jokio laužo. Ugnis yra puiki apsauga nuo laukinių žvėrių, tačiau Naujojoje Zelandijoje nėra nei tigrų, nei liūtų, nei lokių, nei kitų plėšriųjų žvėrių. Užtat čia gyvena dvikojai jaguarai — zelandiečiai, o juos ugnis galėjo tiktai privilioti.

Naktis praėjo be jokių nuotykių. Ramybę retkarčiais trikdė tik smėlinės musės, čiabuvių vadinamos ngamu, kurios gana skaudžiai gylė, ir drąsi laukinių žiurkių šeima, kuri be atodairos puolė produktų maišus.

Kitą rytą, vasario 8-ąją, Paganelis atsikėlė ramesnis, bemaž nebejausdamas baimės. Maoriai, kurių jis ypač bijojo, nepasirodė. Net sapnai apie baisiuosius žmogėdras jo nekamavo.

- Aš pradedu tikėtis, - su pasitenkinimu tarė jis Glenarvanui, - kad šis mažutis mūsų pasivaikščiojimas baigsis laimingai. Šįvakar pasieksime Vaipos ir Vaikato santaką ir išeisime į Oklando kelią, o ten susitikimo su čiabuviais jau nebebus ko bijoti.

- Kiek kelio dar mums liko iki Vaikato ir Vaipos santakos? — paklausė Glenarvanas.

- Penkiolika mylių — maždaug tiek pat, kiek nukeliavome vakar.

- Bet jei mūsų kelias eis ir toliau per tuos nesibaigiančius brūzgynus, nenukeliausime per dieną penkiolikos mylių.

- Ne, - atsakė Paganelis, - mes eisime Vaipos upės krantu, o ten, priešingai, kelias turėtų būti lengvas.

- Tad žygiuojam! - sušuko Glenarvanas, pamatęs, jog moterys jau pasiruošusios.

Iš pradžių, pirmąsias valandas, keliautojams dar trukdė tankūs krūmynai, pro kuriuos nebūtų galėjęs prasiskverbti nei joks vežimas, nei arklys. Užtat jie nelabai ir pasigedo savo australiškojo vežimo. Kol Naujosios Zelandijos miškus išraižys vieškeliai ir plentai, ten keliauti bus galima tik pėsčiomis. Nesuskaitoma daugybė įvairių rūšių paparčių gina savo gimtąją žemę taip pat atkakliai kaip ir patys maoriai.

Taigi, keliaujant per lygumas, supančias Hakarihoatos kalnyną, būreliui reikėjo nugalėti nemaža kliūčių. Tačiau dar prieš vidurdienį jis pasiekė Vaipos krantus ir toliau jau be jokių sunkumų patraukė paupiu į šiaurę.

Žavingą Vaipos slėnį raižė daugybė skaidrių upeliukų, linksmai čiurlenančių pro tankius krūmokšnius. Naujojoje Zelandijoje, pasak botaniko Hukerio, yra du tūkstančiai įvairių augalų rūšių, iš kurių penki šimtai užtinkami vien tik šiose salose. Gėlių čia maža, ir jų žiedai nepasižymi spalvų įvairumu; beveik visiškai nėra vienmečių augalų, užtat gausybė papartinių, varpinių ir skėtinių.

Iškilę iš šios tamsios žalumos, stūksojo pavieniai dideli medžiai - skaisčiai raudonai žydinčios metrosideros, Norfolko pušys, tujos su statmenai aukštyn kylančiomis šakomis ir savotiški kiparisai, čia vadinami „rimu“, tokie pat liūdni kaip ir jų europiniai giminaičiai. Visų šių medžių kamienai buvo užgožti įvairiausių paparčių.

Medžių šakose ir krūmuose čirksėdami skraidė kakadu, žali kakarikiai su raudonomis plunksnomis pakaklėje, taupo su dailiomis juodomis žandenomis ir anties didumo rausvos papūgos žvilgančiomis sparnų plunksnomis, gamtininkų pavadintos „pietų Nestorais“.

Majorui ir Robertui pavyko, neatsitraukiant nuo viso būrio, nušauti keletą tilvikų ir kurapkų, nutūpusių į žemus lygumos krūmus. Kad nereikėtų gaišti laiko, Olbinetas pešė juos eidamas.

Tuo tarpu Paganelis, kuriam nelabai rūpėjo paukštienos skonis, mielai būtų pasigavęs bent vieną tų paukščių, kurių pasitaiko tiktai Naujosios Zelandijos salose. Gamtininko smalsumas buvo stipresnis už keliautojo apetitą. Jo atmintyje, kuri retai suklysdavo, iškilo vaizdas keisto čionykščio paukščio tui, kurį europiečiai vadina kartais „pojuoku“ - dėl jo nuolatinio kvatojimo, o kartais „klebonu“ - dėl juodų it sutana jo plunksnų ir ryškaus balto lopo pakaklėje.

- Šitas tui, - pasakojo Paganelis majorui, - per žiemą taip nutunka, kad nebegali skraidyti. Tada jis prasidreskia snapu krūtinę ir atsikrato nereikalingų riebalų, kad palengvėtų. Ar tai jums neatrodo keista, Maknabsai?

- Taip keista, - atsakė majoras, - kad aš netikiu nė vienu jūsų žodžiu.

Paganelis didžiai apgailestavo, negalėdamas pagauti nė vieno šių nuostabių paukščių ir netikinčiam majorui parodyti kruvinas žaizdas jų krūtinėse.

Štai tokiomis vietovėmis keliavo Paganelis ir
kompanija, štai tokius medžius matė Gvyneira -
poniai Bisli jie atrodė kaip piktžolės (pietinė kordilina)

Tačiau jam pavyko užtikti kitą keistą paukštį, kuris, persekiojamas žmonių, šunų ir kačių, pabėgo į negyvenamus rajonus ir, atrodo, netrukus visai išnyks iš Naujosios Zelandijos faunos. Robertas, kaip tikras pėdsekys šniukštinėdamas po krūmus, iš šaknų supintame lizde rado porą paukščių, panašių į vištas, tik be sparnų ir be uodegos, keturpirštėmis kojomis, ilgais it perkūno oželių snapais ir baltomis, į plaukus panašiomis plunksnomis, dengiančiomis visą jų kūną. Atrodė, kad šitie keisti gyvūnai sudaro kažkokią pereinamąją stadiją tarp paukščių ir žinduolių.

Tai buvo zelandiškieji kiviai, gamtininkų vadinami apterix australis, kurie minta vikšrais, vabzdžiais, kirminais, grūdais. Kiviai gyvena vien tik Naujojoje Zelandijoje. Su dideliu vargu tepavyko jų įsiveisti Europos zoologijos soduose. Savotiška, ne- grakšti šio paukščio išvaizda ir juokingi judesiai visados traukė keliautojų dėmesį, o kai Diumonas d’Urvilis dviem laivais vyko į savo didžiąją ekspediciją Okeanijos tyrinėti, Mokslų akademija specialiai pavedė jam parvežti į Europą bent vieną šių keistų paukščių. Tačiau, kad ir daug dovanų pažadėjęs čiabuviams, Diumonas d’Urvilis neįsigijo nė vieno gyvo kivio.

Labai apsidžiaugęs tokiu retu radiniu, Paganelis susirišo abu paukščius ir pasiėmė, ketindamas juos padovanoti Paryžiaus zoologijos sodui. Entuziastingasis geografas jau įsivaizdavo lentelę, pakabintą prie paties gražiausio visame sode narvo, su viliojančiu užrašu: „Žako Paganelio dovana“.

Tuo tarpu keliautojų būrelis be didesnio vargo žygiavo paupiu Vaipos tėkmės kryptimi. Kraštas čia buvo dykas: jokio čiabuvių pėdsako, jokio tako, kuris būtų liudijęs gyvenant šiose lygumose žmones. Upė daiktais tekėjo pro aukštus krūmus, o kitur tyliai sroveno tarp plynų smėlingų krantų. Šitokiose vietose prieš akis atsiverdavo visa lyguma - iki pat kalvų, kuriomis rytuose baigėsi platus slėnis. Kalvos, paskendusios bemaž neperregimose ūkanose, keistomis formomis panėšėjo į kažkokius didžiulius priešistorinius gyvulius. Atrodė, jog tai būrys staiga suakmenėjusių milžiniškų bangžuvių. Buvo aiškiai matyti, kad tie nelygūs, išraižyti kalnų masyvai yra vulkaninės kilmės. Iš tiesų juk ir visa Naujoji Zelandija - palyginti nesenas vulkaninių procesų padarinys. Ji ir dabar kaskart aukščiau kyla iš vandens. Kai kurios paviršiaus dalys per pastaruosius dvidešimt metų yra pakilusios visą sieksnį. Salų gilmenyse tebesiautėja ugnis, kuri kartkartėmis jas gerokai sukrečia, sudrebina, o kai kur be atvangos veržiasi aukštyn pro jų geizerių gerkles ir ugnikalnių kraterius.

Iki ketvirtos valandos keliautojai lengvai nužygiavo devynias mylias. Pagal žemėlapį, į kurį be perstojo žiūrėjo Paganelis, Vaipos ir Vaikato santaka turėjo būti ne toliau kaip už penkių mylių. Ten eina kelias į Oklandą. Pasiekus santaką, buvo numatyta sustoti ir įsirengti nakties stovyklą. Iš ten iki sostinės tėra penkiasdešimt mylių: tai dviejų ar trijų dienų žygis pėsčiomis, arba, jei kartais pasitaikytų pašto vežimas, kursuojąs tarp Oklando miesto ir Haukso įlankos dukart per mėnesį, — aštuo- nių valandų kelionė arkliais.

- Taigi, - tarė Glenarvanas, - šią naktį dar teks praleisti po plynu dangumi.

- Taip, — atsakė Paganelis, — bet tikiuosi, kad paskutinį kartą.

- Juo geriau, nes ši kelionė - iš tikrųjų nelengvas bandymas ledi Elenos ir Merės Grant ištvermei.

- Vis dėlto jos kenčia nesiskųsdamos, - pridūrė Džonas Menglas. - Beje, pone Paganeli, kiek prisimenu, jūs kartą kalbėjote apie kažkokį kaimą, esantį netoli upių santakos.

- Taip, - atsakė geografas. — Tai Ngarnavahija. Kaip rodo Džonstono žemėlapis, jis yra maždaug už dviejų mylių nuo santakos, žemupio link.

- O kaip manote, ar negalėtume tenai pasiieškoti nakvynės? Ledi Elena ir mis Merė sutiktų nueiti dar porą mylių, kad tik būtų galima nakčiai sustoti pakenčiamame viešbutyje.

-Viešbutyje? - sušuko Paganelis. - Maorių kaime jūs nerasite nei smuklės, nei nakvynės namų, o apie viešbutį nėra ko nė kalbėti! Jų kaimas - tiktai krūva paprasčiausių lūšnų, ir aš patarčiau ne tik neprašyti ten prieglaudos, bet ir iš viso jame nesirodyti.

- Jūs amžinai būgštaujate, Paganeli, - tarė Glenarvanas.

- Mielasis sere, turint reikalą su maoriais, nepasitikėjimas visuomet geriau už pasitikėjimą. Nežinau, kokie dabar jų santykiai su anglais: gal sukilimas jau užgniaužtas, o gal net eina prie laimingo galo. O gal karas dabar pačiame įkarštyje? Gal ir nekuklu taip kalbėti, bet mes ne tokie jau paprasti žmonės, kad čiabuviai neapsidžiaugtų mus pačiupę. O aš anaiptol nenorėčiau savo kailiu patirti čiabuvių vaišingumo. Taigi manau, kad išmintingiausiai padarysime, jei visiškai aplenksime Ngarnava- hijos kaimą ir pasistengsime išvengti bet kokio susitikimo su laukiniais. Kai pasieksime Drarį - taip, tada nebebus ko bijoti, ir mūsų drąsiosios draugės galės ramiai ir patogiai pailsėti po varginančios kelionės.

Geografo argumentai buvo svarūs. Ledi Elena pripažino, kad rizikuoti nėra prasmės, ir mielai sutiko praleisti dar vieną naktį po atviru dangum. Nei ji, nei Merė Grant neprašė daryti postovio ir žygiavo upės krantu tolyn.

Praslinkus dviem valandoms, kalnus ir slėnius pradėjo gaubti pirmosios vakaro sutemos. Saulė, prieš pasislėpdama už horizonto, staiga pasirodė debesų properšoje ir sviedė į žemę paskutinius nuožulnius spindulius, kurie purpuru nutvieskė toli rytuose stūksančias kalnų viršūnes. Tai buvo tarsi paskutinis jos atsisveikinimas su keliautojais.

Glenarvanas ir jo draugai paskubino žingsnį. Jie žinojo, kokia trumpa esti šioje geografinėje platumoje prieblanda ir kaip staiga čia užklumpa naktis. Upių santaką reikėjo pasiekti, kol dar ne visiškai sutemę. Tačiau nuo žemės pakilo tirštas rūkas, ir buvo labai sunku rasti teisingą kelią.

Laimė, nieko nematydami keleiviai galėjo vadovautis klausa. Netrukus pasigirdo stipresnis nei anksčiau vandens šnarėjimas: tai ir buvo dviejų upių santaka. Kai keliautojai pasiekė tą vietą, kur Vaipa, sūkuriuodama ir šniokšdama, liejosi į Vaikato vagą, buvo aštunta valanda.

- Tai Vaikatas! - sušuko Paganelis. - O kelias į Oklandą eina jo dešiniuoju krantu.

- Viską pamatysime rytoj, - atsakė majoras. - O nakvoti sustokime čia. Tasai mažas medžių guotas, kuris va netoliese dunkso, yra užaugęs kaip tik tam, kad mums būtų patogiau įsirengti nakties stovyklą. Pavakarieniaukime ir gulkime miegoti!

- Bet vakarienei, - tarė Paganelis, — turėsime pasitenkinti džiūvėsiais ir sausa mėsa, nes ugnies kurti negalima. Mes čia atvykome slaptai, tad pasistenkime slaptai iš čia ir pasišalinti. Laimė, mus dengia migla.

Būrys sustojo prie medžių guoto. Laikydamiesi geografo priesako, visi tylomis sausai užkando; netrukus keliautojai, nuvarginti penkiolikos mylių žygio, kietai miegojo.

Dešimtas skyrius

TAUTINĖ UPĖ

Kitą rytą, saulei tekant, viršum upės niūksojo gana tirštas rūkas. Dalis garų, kurių buvo prisotintas oras, nuo rytmečio vėsos sutirštėjo ir lyg storas debesis apgaubė visą vandens paviršių. Tačiau pakilusios saulės spinduliai veikiai prasiskverbė pro ūkanas. Miglos ėmė sklaidytis, iš po jų uždangos pamažu išniro krantai, ir pagaliau visu savo rytmetiniu grožiu pasirodė ir Vaikato upė.

Toje vietoje, kur abi upės subėga j vieną, tarp jų vagų driekiasi ilgas, krūmokšnių apriestas, smailėjantis žemės liežuvis. Sraunus Vaipos vanduo dar ketvirtį mylios teka nesimaišydamas su lėtesne Vaikato srove; tačiau tyki ir galinga upė netrukus sutramdo audringąjį upokšnį ir ramiai neša jo vandenis kartu su savaisiais į platų Ramiojo vandenyno glėbį.

Išsisklaidžius rūkams, pasirodė laivelis, plaukiąs Vaikato upe aukštyn. Tai buvo septyniasdešimties pėdų ilgio, penkių pėdų pločio ir trijų pėdų gylio piroga, išskaptuota iš vieno čionykštės eglės - kahikateos kamieno, į viršų užriestu nelyginant Venecijos gondolos priekiu. Jos dugnas buvo išklotas sausais paparčiais. Aštuoniais irklais varoma piroga greitai skriejo vandens paviršiumi, o vienas vyras, sėdįs pačiame užpakalyje, trumpu plačiu irklu ją vairavo.

Tai buvo kokių keturiasdešimt penkerių metų Naujosios Zelandijos gyventojas - augalotas, plačiakrūtinis, raumeningas, stiprių rankų ir kojų. Iškila, gilių raukšlių išvagota jo kakta, veriantis žvilgsnis ir niauri veido išraiška kėlė baimę visiems. Iš nepaprastai išdailintos ir smulkios tatuiruotės, kuri margino visą jo kūną ir veidą, galėjai spręsti, jog tai maorių vadas, ir netgi aukšto rango. Nuo ereliškos jo nosies šnervių į abi puses šakojosi dvi juodos spiralės, kurios, apsukusios gelsvas akis, jungėsi kaktoje ir smigo į vešlius plaukus. Lūpos, kurios prasiverdamos parodydavo dvi eiles akinamai baltų dantų, taip pat smakras buvo perdėm išraižyti simetriškais marginiais, o jų vingiai, įmantriai raitydamiesi, leidosi iki pat tvirtos krūtinės. 

Aštuoniais irklais varoma piroga greitai skriejo vandens paviršiumi.  

Tatuiruotė - pagal čiabuvius „moko“ — yra didelių nuopelnų ženklas. Šių garbingų marginių nusipelno tik tas, kuris pasižymi bent keliose kovose. Į ją neturi teisės nei vergai, nei paprasti žmonės. Žymius vadus visuomet galima atskirti iš dailių ir meistriškų tatuiruotės piešinių, dažniausiai vaizduojančių įvairius gyvūnus. Kai kurie vadai net po penketą kartų iškenčia gana skausmingą tatuiruotės operaciją. Juo žmogus čia garsesnis, juo jis daugiau „išpaišytas“.

Diumonas d’Urvilis gana išsamiai yra aprašęs šį įdomų paprotį. Jis teisingai nurodo, kad „moko“ turi tą pačią reikšmę kaip ir herbai, kuriais taip didžiuojasi kai kurios Europos aristokratų šeimos. Tačiau, priduria jis, tarp vienų ir kitų esama skirtumo: europiečių šeimos herbas dažnai rodo tik paties giminės įkūrėjo nuopelnus ir visiškai nieko nesako apie jo palikuonis; asmeniški Naujosios Zelandijos gyventojų herbai akivaizdžiai liudija, jog tie, kurie įgijo teisę juos nešioti, ne kartą įrodė ypatingą savo narsumą.

Reikia pasakyti, kad tatuiruotė, be visuotinės pagarbos, rodomos jos savininkui, teikia ir neginčijamą naudą: oda darosi žymiai storesnė ir ne tokia jautri nepalankioms oro permainoms bei nuolatiniam moskitų gylimui.

O dėl vado, kuris vairavo laivelį, tai iš pirmo žvilgsnio galėjai matyti, kad jis įžymus asmuo. Smailas albatroso kaulas - maorių tatuiruotojų įrankis - jau penktą kartą siaurais ir giliais brėžiais buvo išvagojęs jo veidą. Tatai aiškiai rodė ir visa išdidi jo laikysena. Ant pečių jis buvo užsimetęs platų apsiaustą, apsiuvinėtą šuns kailiu. Jo strėnjuostė dar buvo kruvina nuo paskutinių kovų. Nukarusiuose ausų speneliuose kabojo sunkūs žalio nefrito auskarai, o po kaklu — karoliai iš punamu — šventų akmenėlių, kurie, čiabuvių įsitikinimu, turi stebuklingą galią.

Per petį jis buvo persimetęs anglišką šautuvą, o pašonėje turėjo smaragdo spalvos patu patu - aštuoniolikos colių ilgio dviašmenį kirvį.

Priešais jį nejudėdami, it suakmenėję, sėdėjo devyni žemesnio rango kariai, bet taip pat gerai ginkluoti, ne mažiau rūsčios išvaizdos ir su tokiais pat apsiaustais. Kai kurie, matyt, buvo neseniai sužeisti. Jiems prie kojų gulėjo trys nuožmūs šunys. Aštuoni irklininkai atrodė esą vado tarnai ar vergai. Jie yrė kiek įkabindami, ir laivelis gana greitai plaukė prieš srovę, kuri, tiesa, čia buvo gana lėta.

Šios ilgos pirogos viduryje susispaudę sėdėjo dešimt belaisvių europiečių. Jų kojos buvo surištos, bet rankos laisvos.

Tai buvo Glenarvanas, ledi Elena, Merė Grant, Robertas, Paganelis, majoras, Džonas Menglas, Olbinetas ir abu jūreiviai.

Praėjusios dienos vakare mūsų keliautojų būrelis, paklydęs tirštame rūke, apsinakvojo pačiame vidury didelės čiabuvių stovyklos. Vidurnaktį čiabuviai užklupo juos miegančius, paėmė į nelaisvę, surišo, nugabeno į paupį ir susodino į laivelį. Iki šiol su belaisviais jie elgėsi gana padoriai, tačiau buvo aišku, kad bet koks pasipriešinimas betikslis. Jų ginklai ir šaudmenys pateko į laukinių rankas, ir jų pačių karabinų kulkomis kiekvienas bematant galėjo būti nudėtas vietoje.

*****************************************************

Ir - pratęsiame toliau.  Su kita rašytoja. Su Christiane Gohl. Ji taip pat rašo ir Ricarda Jordan, Sarah Lark ir Elisabeth Rotenberg slapyvardžiais. Tikras detektyvas, ar ne? Autorė ne tik turi keletą slapyvardžių, ji rašo ir apie keletą šalių, Naujoji Zelandija - ne vienintelė, pakliuvusi į rašytojos objektyvą. Tiesa, kitų šalių aprašymų lietuviškai kol kas neturime. Tik "Baltojo debesies šalyje" ir "Maorės daina" iš trilogijos.
Įdomu tai, kad autorė nėra Naujosios Zelandijos gyventoja, ji - vokietė, dirbusi gide ir šioje šalyje. Dabar gyvena Ispanijoje ir augina arklius. Labiau žinoma kaip vaikų rašytoja. Beje, Christiane Gohl  pratęsė vokiečių rašytojų, rašiusių apie autochtonus gyventojus plejadą - Karlas Majus, Lizelotė Welskopf-Henrich yra žinomi kūriniais apie indėnus. 

Džeraldas Vordenas su visa manta lėtai vilkosi iš paskos, o Laputė su jaunais aviganiais sparčiai ginė avis pirmyn. Džeraldas išsinuomojo tris krovininius vežimus ir į juos sukrovė Londone nusipirktus baldus, kitus namų apyvokos daiktus, taip pat nemažą Gvyneiros kraitį: nedidelius rakandus, sidabro gaminius, prabangius stalo ir lovos skalbinius. Gvyneirai ponia Šilkam nieko nešykštėjo ir net skyrė dalį savo pačios atsinešto kraičio. Kraustydama skrynias ir pintines Gvyneira aptiko daugybę nereikalingų brangių daikčiukų, kurių per trisdešimt metų niekam neprireikė net Manoro dvaro sodyboje. Ką su jais darys šiame pasaulio krašte, Gvyneira niekaip nesumojo. Tačiau Džeraldas, regis, laikėsi duoto žodžio ir užsimojo visą Gvyneiros kraitį nugabenti į Kivordą. Trys vežimai, kuriuos traukė sunkieji arkliai ir asilėnai, riedėjo Kenterberio lygumomis pažliugusiais nuo lietaus keliais, tad kelionė gerokai prailgo. Jojamiesiems arkliams tai buvo tikra kančia, Igreina be paliovos šlapinosi. Tačiau Gvyneirai nebuvo kada nuobodžiauti: mergina negalėjo atplėšti akių nuo bekraščių lygumų, vešlių, žaliuojančių ganyklų, kuriose mielai ganytųsi avys, ir didingų Alpių tolumoje. Po kelių lietingų dienų stojo tokie pat giedri orai kaip ir atplaukimo dieną. Ir vėl jai knietėjo ranka paliesti kalnus, kurie rodėsi esą taip arti. Kraštovaizdis už Kraistčerčo bematant ėmė keistis: lygumos darėsi vis kalvotesnės. Daugiausia plytėjo neaprėpiamos lankos, tik kur ne kur kyšojo krūmokšniai arba uolos, tarsi išdykaujančio milžino nusviestos į žaliąsias marias. Kelią kartais užtverdavo upeliai ir upės, tačiau jie nebuvo sraunūs, todėl persikelti nebuvo sudėtinga. Kai kur tekdavo apvažiuoti neaukštas kalvas ir tada prieš akis atsiverdavo nedidelis, skaidrus ežerėlis, kuriame atsispindėdavo dangus arba uolos. Pasak Vordeno, daugelis ežerų šioje vietovėje vulkaninės kilmės, tačiau veikiančių ugnikalnių nebėra.
Palei upes ir ežerus glaudėsi gana kuklūs fermerių namai, šalia ganėsi avys. Pamatę raitelius žmonės išeidavo iš namų ir tvartų paplepėti. Džeraldas persimesdavo vienu kitu žodžiu, bet atsisakydavo kviečiamas atsipūsti ir atsigaivinti.
 - Jei prasidėsime su jais, iki Kivordo nenusigausime ir poryt, - paaiškino, kai Gvyneira jam prikišo tokį atžarumą.

Jai buvo smalsu apsižvalgyti kokiame nors mielame mediniame namelyje, nes manė, kad jos busimoji pastogė panašiai atrodys. Džeraldas tik trumpai sustodavo upių pakrantėse ar prie sąžalynų ir ragindavo toliau keliauti. Pirmąją kelionės dieną tik vakarop stabtelėjo šalia fermos, kuri atrodė gerokai didesnė ir tvarkingesnė nei tų naujakurių sodybos pakelėse.
- Bisliai - pasiturintys žmonės. Kurį laiką Lukas kartu su jų vyriausiuoju sūnumi mokėsi pas jų guvernerį ir kartais juos pasikviečiame į svečius, - paaiškino Džeraldas. - Bislis daug metų plaukiojo pirmuoju vairininko padėjėju. Nuostabus jūrininkas. Būtų jam geriau sekęsi su avimis, seniai būtų prasigyvenęs. Tačiau jo žmona užsimanė turėti fermą, nors tu ką. Regis, jos giminės šaknys iš kaimiškos vietovės Anglijoje. Taigi Bislis dabar bando jėgas žemės ūkyje. Fermeris džentelmenas... - Džeraldo balsas skambėjo pašaipiai. Paskui jis nusišypsojo. - Gal daugiau džentelmenas. Juk jie gali daryti ką nori, kas jiems uždraus? Jie rūpinasi kultūriniu ir viešuoju naujakurių gyvenimu. Pernai buvo surengę net lapių medžioklę.
Gvyneira nustebo.
- Juk sakėte, kad lapių čia nėra?
Džeraldas išsišiepė.
- Na, medžioklės taisyklės truputį pasikeitė. Bet jo sūnūs miklių kojų. Jie ir žymėjo kvapų pėdsakus.
Gvyneira nusijuokė. Šis ponas - gana įdomus žmogus, bent jau išmano apie arklius. Garde šalia namo ganėsi grynaveisliai gyvuliai, tikriausiai parsiplukdyti iš Anglijos. Privažiavimas prie namo apželdintas pagal senas angliškas tradicijas. Šis mielas raudonveidis ponas Gvyneirai truputį pasirodė panašus į jos tėvą. Bislis tik valdė žemę, užuot dirbęs ją savomis rankomis, tačiau ir neperėmė iš kartos į kartą perduodamų daugelio žemvaldžių įgūdžių sumaniai vadovauti, darbams fermoje iš savo kabineto. Privažiavimas, sakykim, įrengtas skoningai, bet arklių aptvaras prašyte prašėsi nudažomas, pievos nuganytos, vandens loviai priskretę.
Regis, Bislis labai apsidžiaugė pamatęs Džeraldą. Atkimšo butelį geriausio viskio ir prapliupo girti tai Gvyneiros grožį, tai bandšunių vikrumą, tai Velso kalnų avių vilną. Jo žmona, išsičiustijusi pusamžė dama, nuoširdžiai pasisveikino su Gvyneira.
- Turėsite man papasakoti apie Anglijos madas! Tik pirma aprūdysiu jums savo sodą. Turiu didelių ambicijų auginti gražiausias rožes visoje lygumoje. Bet neįsižeisiu, jei norėsite mane aplenkti, miledi! Turbūt atsigabenote gražiausių rožių kerų iš motinos sodo ir nepamiršote kelionėje jų prižiūrėti?
Gvyneira sutriko. Įdėti dukrai rožių kerų net poniai Šilkam nebūtų šovę į galvą. Dabar daugiau iš mandagumo ėmė gėrėtis gėlėmis, kurios kaip du vandens lašai panašios į auginamas jos motinos ir sesers soduose. Ponia Bisli vos neapalpo, kai Gvyneira apie tai užsiminė ir atsitiktinai ištarė Dianos Ridlevort vardą. Turbūt tas palyginimas su garsiąja Gvyneiros seserimi poniai Bisli prilygo aukščiausiam gėlininkės įvertinimui. Gvyneira nepavydėjo jai to džiaugsmo. Pati ji tikrai negalvojo apie ambicingus planus varžytis su ponia Bisli. Labiau nei rožėmis domėjosi laukiniais augalais, vešinčiais aplink išpuoselėtą sodą. 

- A, tai pietinė kordilina, - numykė ponia Bisli, kai Gvyneira mostelėjo į augalą palmės lapais. - Ji iš lelijinių (Iš tiesų pietinė kordilina priklauso laksmanijinių šeimai) šeimos, atrodo visai kaip palmė. Kaip ir visos piktžolės, labai gaji. Žiūrėkite, kad jūsų sode neįsiveistų. Ir štai ten... - ji parodė į žydintį krūmą. Gvyneirai jis patiko labiau už ponios Bisli rožes. Po lietaus išsiskleidę sodriai raudoni žiedai atrodė įspūdingai tarp tamsžalių lapų. - Pūkmirtė, - paaiškino ponia Bisli, - ji paplitusi visoje saloje. Su ja nelengva kovoti. Nuolat turiu žiūrėti, kad neišsikerotų rožyne. Iš sodininko man mažai naudos. Jis nesupranta, kodėl vienus augalus reikia prižiūrėti, o kitus naikinti.

Pūkmirtė. Ta pati piktžolė. Maoriai ją vadina
pohutukawa

Pasirodo, Bislių tarnai maoriai. Tik avims prižiūrėti nusisamdę keletą baltųjų, kurie čia atvyko laimės ieškoti ir tikino tą darbą išmanantys. Gvyneira pirmą kartą išvydo grynakraujį čiabuvį – jis iš pradžių jai pasirodė gana bjaurus. Ponios Bisli sodininkas buvo nedidelio ūgio, kresnas, tamsiais garbanotais plaukais, rusva odą, veidas sudarkytas tatuiruočių. Vyrui, be abejo, turėjo patikti dantyti ir vingiuoti randai, jeigu sutiko kęsti nežmonišką skausmą. Geriau įsižiūrėjusi į jį Gvyneira įsitikino, kad jis maloniai šypsosi. Vis dėlto vyras išmokytas būti mandagus: žemai linkčiodamas sveikinosi su damomis ir atvėrė joms sodo vartus. Jo apranga nesiskyrė nuo baltaodžių samdinių, tačiau Gvyneira spėjo, kad to iš jų reikalauja šeimininkai. Kol dar nebuvo europiečių, maorių apdaras greičiausiai buvo kitoks.
- Ačiū, Džordžai! - pabrėžtinai maloniai padėkojo ponia Bisli, kai sodininkas paskui jas užvėrė vartus.
- Tai jis vardu Džordžas? - apstulbo Gvyneira. - Maniau, kad... ak, tiesa, tie žmonės buvo greičiausiai pakrikštyti angliškais vardais, ar ne?
Ponia Bisli gūžtelėjo pečiais.
- Tiesą pasakius, nieko apie tai neišmanau, - prisipažino ji. - Klausytis mišių į Kraistčerčą važiuojame retai. Tam sugaištume visą dieną. Užtat sekmadieniais kartu su tarnais meldžiamės namuose. Bet ar žmonės patys ten veržtųsi vien dėl to, kad yra krikščionys, arba jeigu juos paraginčiau... negalėčiau to pasakyti.
- Tai kodėl jis vardu Džordžas? - neatstojo Gvyneira.
- Ak, vaikeli, aš jį taip pavadinau. Nesiruošiu mokytis čiabuvių kalbos. Jų vardų net neįmanoma ištarti. Bet jis, regis, dėl to nepyksta, ar ne, Džordžai?
Vyras linktelėjo ir nusišypsojo.
- Tikrasis vardas Tonganui! - tarė jis vis dar apstulbusiai Gvyneirai rodydamas į save. - Jūrų dievo sūnus.
Į krikščionišką vardą nebuvo panašu, bet jį ištarti Gvyneirai neatrodė sudėtinga. Taigi ji nusprendė savo tarnų nekrikštyti.
- Iš kur maoriai išmoko angliškai? - kitą dieną paklausė Džeraldą, kai juodu susiruošė keliauti toliau. Bisliai labai nenorėjo jų išleisti, kita vertus, suprato, kad po tiek laiko Džeraldui rūpi Kivordo ferma. Apie Luką nedaug ką išgirdo, išskyrus keletą mandagių frazių.
 Tėvui išvykus, regis, nebuvo kojos iškėlęs iš namų. Bent pas Bislius nesiteikė užsukti.
Tą rytą Džeraldas buvo prastai nusiteikęs. Kai Gvyneira, kaltę suvertusi nuovargiui po netrumpo jojimo ir rytoj laukiančiai kelionei, tą vakarą anksti nuėjo gulti, abu vyrai turbūt dar ilgai vaišinosi viskiu. Jai pabodo klausytis ponios Bisli monologo apie rožes ir kalbų apie Luką, mat jų iki valiai buvo girdėjusi Kraistčerče. Esą, koks jis kultūringas žmogus ir talentingas kompozitorius, iš jo visada gali pasiskolinti naujausių pono Bulverio-Litono ir kitų genialių rašytojų veikalų.
- A, tie maoriai... - nenoromis prisiminė merginos klausimą Džeraldas. - Niekada nežinai, ar jie supranta, ką jiems sakai, ar ne. Amžinai turi ką nors nugvelbti iš šeimininkų, o moterys paskui neša savo vaikams. Jie nori būti kaip ir mes. Tai pagirtinas dalykas.
- Ar jie nelanko mokyklos? - smalsavo Gvyneira.
Džeraldas nusijuokė.
- Kas gi mokys maorius? Daugelis atvykėlių žmonų džiaugiasi galėdamos pačios savo atžaloms bent kiek įpūsti tos civilizacijos! Tiesa, čia esama kelių misionierių stovyklų ir Biblija išversta į maorių kalbą. Jei tau taip maga išmokyti vieną kitą nutrūktgalvį juoduką taisyklingos anglų kalbos - prašom, aš tau nekaišiosiu pagalių į ratus!
Gvyneirai tai rūpėjo kuo mažiausiai, bet galbūt rastųsi naujų galimybių Helen. Ji šyptelėjo prisiminusi savo draugę, vis dar viešinčių pas Boldvinus Kraistčerče.  Hovardas O’Kifas iki šiol dar neišsijudino, nors vikaras Česteris kasdien tikindavo, kad jis tikrai pasirodys. Be to, sunku pasakyti, ar žinia apie atkakusią Helen apskritai bus jį pasiekusi, ir dar jam reikia pagalvoti, kas jį galėtų pavaduoti fermoje.
- Kaip tai pavaduoti? - paklausė Helen. - Argi jis neturi pagalbininkų ūkyje?
Vikaras nutylėjo. Gvyn vylėsi, kad jos draugės nelaukia kokia nors nemaloni staigmena.
Pati Gvyneira nuo pat pradžių buvo labai patenkinta savo naująja tėvyne. Arčiau Alpių daugėjo kalvų ir kraštovaizdis įvairėjo, buvo mielas akiai ir čia ideali ganiava avims. Apie vidurdienį Džeraldas linksmai pranešė, kad jie ką tik perėjo Kivordo pašto stoties ribas ir dabar jau atsidūrė savoje žemėje. Gvyneirai ši vietovė priminė rojaus kampelį: vešli žolė, tyras vanduo gyvuliams girdyti, kur ne kur medžių guotai ir net pavėsingos giraitės.
- Juk pasakojau, kad dar ne viską plynai iškirtau, - aiškino Džeraldas apmesdamas žvilgsniu lygumas. - Dalį miško reikėtų palikti. Jame yra ir vertingų medžių, taigi būtų gaila sudeginti. Kada nors mediena gali pabrangti. Būtų galima medžius plukdyti upe. Kol kas juos paliksime. Žiūrėk, štai ir pirmosios avys! Įdomu, ką čia tie gyvuliai daro? Seniausiai turėjo būti išginti į kalnus...
Džeraldas susiraukė. Gvyneira, jau spėjusi gana gerai jį perprasti, iškart sumojo, kad kaltininkams gresia baisiausios bausmės. Girdint aplinkiniams dažniausiai nešykštėdavo žodžių liedamas savo pasipiktinimą. Tačiau šįkart susilaikė. Gal todėl, kad Lukas nusikalto? Gal nenorėjo kompromituoti sūnaus sužadėtinės akivaizdoje - juolab prieš pirmąjį jų susitikimą?
Gvyneira tiesiog netvėrė kailyje - taip magėjo pamatyti namus ir pirmiausia busimąjį vyrą. Likus visai nedaug iki namų, pastatytų tokioje pat didelėje kaip Bislių fermoje, mintyse jau matė, kaip Lukas juokdamasis skuba artyn. Jie prajojo ūkinius fermos pastatus. Džeraldas buvo pastatęs daug apluokų ir pašiūrių avims kirpti. Gvyneirai patiko toks jo įžvalgumas. Ji nustebo pamačiusi tiek daug pastatų. Keturių šimtų galvų kaimenė, kuri priklausė jos tėvui Velse, jau buvo laikoma didele. O čia tų gyvulių skaičiuojama tūkstančiais!
- Na, Gvyneira, man įdomu, ką dabar pasakysi? - švytėdamas iš pasitenkinimo paklausė Džeraldas, kai jo arklys susilygino su Igreina.
Buvo vėlyva popietė. Pažliugę keliai baigėsi ir kumelės kanopos subildėjo ant kietai suplūkto privažiavimo kelio, kuris vingiavo palei nedidelį ežerėlį anapus kalvos. Dar keli žingsniai - ir prieš akis išniro Kivordo fermos namas.
 - Štai ir atjojome, panele Gvyneira! - išdidžiai pareiškė Džeraldas. - Sveika atvykusi į Kivordą!
Nors Gvyneira buvo viskam pasirengusi, vos nenusirito nuo balno iš netikėtumo. Vidury neaprėpiamų žaliuojančių lygumų, Alpių fone, stūksojo saulės nutviekstas angliško stiliaus statinys! Mažesnis nei Silkamų dvaro sodyboje, su mažiau bokštelių ir flygelių, bet šiaip labai panašus. Tik Kivordo fermos namas buvo net gražesnis, nes projektuotas vieno architekto, nė karto neperstaty tas ir neatnaujintas, kaip tai darydavo daugelis savininkų Anglijoje. Kaip ir minėjo Džeraldas, tai buvo pilko smiltainio statinys, su erkeriais ir dideliais langais, kai kurie buvo su balkonėliais. Abipus plačios įvažos driekėsi kol kas tuščios gėlių lysvės. Gvyneira nusprendė jose pasodinti lengvai prižiūrimų pūkmirčių krūmų. Jie paįvairintų fasadą.
Šiaip ar taip, viskas jai atrodė kaip sapne. Regis, tuojau pabus iš miego supratusi, kad to neįprasto kortų lošimo „Dvidešimt vienas“ niekada ir nebuvo. Vietoj to tėvas, iš avininkystės sukrovęs kraitį, išleido ją už kokio nors kilmingo Velso pono iš Kardifo. Ir štai dabar ji bus šio namo savininkė.
Tik tarnai kažkaip nederėjo prie bendro vaizdo, nors jie pasitikdami ponus kaip ir Anglijoje išsirikiavo priešais įėjimą. Vyrai buvo su livrėjomis, moterys su prikyštėmis ir kykais. Tik visi buvo tamsiaodžiai, daugelio veidus puošė tatuiruotės.
- Sveiki atvykę, pone Džeraldai! - pasisveikino žemaūgis, kresnas vyras ir šypsena nutvieskė jo platų veidą, idealią „drobę“ tatuiruotėms. Iškilmingai mostelėjo ranka į vis dar mėlyną dangų ir saulės apšviestą kraštovaizdį. - Sveika atvykusi, panele! Žiūrėkite: jūsų atvykimu džiaugiasi rangi, dangus, o papa, žemė, kurią palietė jūsų kojos, jums dovanoja savo šypseną!
Toks širdingas sutikimas sujaudino Gvyneirą ir ji nevalingai ištiesė jam ranką. 
- Vitis, mūsų namų tarnas, - pristatė Džeraldas. - O štai čia mūsų sodininkas Hoturapa ir tarnaitės Moana su Kiri.
- Panele... Gva... ne... - Moana linkčiodama ketino pasveikinti Gvyneirą pagal visus formalumus, tačiau užsikirto, regis, negalėdama ištarti keltiško vardo.
- Panelė Gvyn, - paskubėjo jai į pagalbą Gvyneira. - Vadinkite mane paprastai: panele Gvyn!
Jai neatrodė, kad bus sunku tarti maorių vardus, ir nusprendė kuo greičiau išmokti keletą mandagumo frazių jų kalba.
Tai ir buvo visi tarnai. Gvyneirai pasirodė mažoka tokiam dideliam namui. O kur Lukas? Kodėl jis neatėjo jos pasveikinti kartu su visais?
- Tai kur... - Gvyneira jau buvo to beklausianti Džeraldo, tačiau jis aplenkė ją. Kur dingo Lukas, regis, jis tiek pat žinojo kaip ir Gvyneira.
- Viti, kur mano sūnus? Galėtų greičiau pajudinti savo sėdynę ir paskubėti susipažinti su busimąja... aaa, norėjau pasakyti... pagerbti viešnią...
Tarnas šyptelėjo.
- Ponas Lukas išjojęs, jis kontroliuoti ganyklos. Ponas Džeimsas sako, kažkas turi pasirūpinti, pirkti medžiaga arklių apluokams. Toliau taip laikyti arklių negalima. Ponas Džeimsas labai supykęs. Todėl ponas Lukas išjojo.
- Užuot pasitikęs tėvą ir nuotaką? Nebloga pradžia! - piktinosi Džeraldas.
Gvyneira buvo supratingesnė. Ji negalėtų sau rasti vietos žinodama, kad Igreina palikta nesaugiame apluoke. Be to, ganyklų apžiūrėjimas labiau derėtų jos išsvajotam jaunikiui nei knygų skaitymas ir barškinimas pianinu.
- Ką gi, Gvyneira, mums belieka kantriai laukti, - nusiramino ir Džeraldas. - O gal kaip tik gerai, kažin ar Anglijoje norėtum pirmąkart pasitikti savo busimąjį vilkėdama raitelės drabužiais ir išdrikusiais plaukais...
Šiaip ši mergina išsileidusia šukuosena ir nuo jojimo saulėje įraudusiais skruostais jam atrodė žavi, o Lukui galėjo pasirodyti kitaip...
- Kiri nuves tave į kambarį, padės nusiprausti ir susišukuoti. Po valandos susitiksime prie arbatos stalo. Iki penktos valandos sūnus turėtų grįžti, šiaip jo pasijodinėjimai neilgai trunka. Taigi pirmasis jūsų susitikimas įvyks stilingoje aplinkoje, tad ko daugiau benorėti.
Gvyneira būtų norėjusi visai kitokios aplinkos, tačiau turėjo susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.
- Gal kas nors galėtų paimti mano lagaminus? - paklausė apsidairiusi. - Ak, ne, tau bus per sunku, Moana. Ačiū, Hotaropa... ak, Hoturapa... Dovanokite, pasistengsiu įsiminti. Kiri, o kaip maoriškai bus „ačiū“?
- Gal galėtume nusiųsti poną Džoną parvežti Dafnės? Ir dvynukių? Maldauju, ponia Godvaind, joms čia tikrai atsiras darbo. Juk turime ką nors daryti!

[...]
Įžengusi pro paradines duris Gvyneira atsidūrė erdviame prieškambaryje, kur svečiai dažniausiai nusivelka, o damos taisosi šukuosenas. Ją linksmai nuteikė veidrodinė spinta su sidabriniu dubeniu svečių vizitinėms kortelėms. Įdomu, kam čia galėtų rūpėti vizito formalumai? Kita vertus, galbūt neprašyti svečiai, ypač prašalaičiai, čia nepageidaujami. O atsitiktinai užsukęs žmogus turi laukti, kol kambarinė pirmiau apie jį praneš Vičiui, tada tasai pasakys ponams? Gvyneira prisiminė anuos pakelėse gyvenančius fermerius, kurie skubėjo iš namų pamatę artėjančius raitelius, ir Bislių šeimą, kuri taip nuoširdžiai apsidžiaugė sulaukusi svečių. Tie žmonės neprašė parodyti vizitinių kortelių. Regis, ir maoriams tokie dalykai nepriimtini. Įdomu, kaip Džeraldas tai aiškino tarnui.
Iš prieškambario durys vedė į priimamąjį, dar ne iki galo apstatytą, įrengtą viską gerai apgalvojus ir, be abejo, anglų aristokratų namų stiliumi. Laukdami priėmimo žmonės čia galėjo jaukiai įsitaisyti. Jame buvo židinys ir bufetas su indais arbatai gerti. Džeraldo atsigabenti krėslai ir sofa dar neišpakuoti. Kai viskas bus sutvarkyta, pagalvojo Gvyneira, išties bus gražu, tik kam visa tai.
Kambarinė Kiri tuojau pat nuvedė ją į svetainę su senoviškais masyviais angliškais baldais. Jie užgriozdė visą erdvę. Jei ne įstiklintos durys į didelę terasą, kambarys būtų atrodęs labai niūrus. Vis dėlto interjeras nebuvo naujausios mados: baldai ir kilimai greičiausiai antikvariniai. Gal tai Luko motinos kraitis? Jei tai tiesa, ji turėjo būti iš pasiturinčios šeimos. Bet gal ji klysta? Galimas daiktas, Džeraldas labai sumanus avių augintojas, kadaise drąsiai plaukiojęs jūromis ir, galima sakyti, yra mikliausias kortų malkos pašytojas, kokių iki šiol nėra matę kašalotų medžiotojai. Tačiau štai tokiam Kivordo fermos namui pastatyti šioje dykvietėje reikia kur kas daugiau pinigų ir jų neįmanoma užsidirbti iš kašalotų medžioklės ir avininkystės. Čia bus prisidėjęs ponios Vorden kraitis.
- Užeikite, panele Gvyn, - maloniai ir šiek tiek susikrimtusi pakvietė Kiri. - Aš truputis padėti, tik dar turėti virti ir paduoti arbata. Moana negerai su arbata, geriau mes paskubėti, kol ji sudaužyti puodelis.
Gvyneira nusijuokė. Jei taip atsitiktų, ji atleistų Moanai.

2015 metais buvo skaičiuojama, kad Naujoje Zelandijoje auginama daugmaž 29
milijonai avių, beveik 10 vienetų kiekvienam gyventojui. 

- Šįkart aš pati pilstysiu arbatą, - pareiškė Gvyneira nustebusiai merginai. - Taip nuo senų laikų priimta Anglijoje. Šių įgūdžių mokiausi keletą metų, Jie būtini, jei nori ištekėti.
Kiri pažiūrėjo suraukusi kaktą.
- Tai jūs pasiruošusi dėl vyras, kai mokėti pilti arbatą? Pas mus svarbiau, kai pirma mėnesinė...
Gvyneira ūmai išraudo. Kaip Kiri gali taip atvirai šnekėti apie tokius dalykus! Kita vertus, Gvyneirai dabar praverstų bet kokia informacija. Laikoma, kad prasidėjus mėnesinėms mergina jau gali tekėti - taip priimta ir Anglijoje. Gvyneira puikiai prisiminė, kaip motina atsiduso sužinojusi, kad Gvyn jos jau prasidėjo. „Ak, vaikeli, - pasakė ji, - jau ir tave užklupo toji bėda. Dabar turėsime ieškoti tau vyro.“
Kaip visi tie dalykai susiję, merginai niekas neaiškino. Gvyneirai tekdavo tramdyti isteriško kikenimo priepuolius, kai uždavusi panašių klausimų išvysdavo motinos veidą. Kartą Gvyn užsiminė, ar tai nebus kažkas panašaus į šunų rujojimą. Ponia Šilkam tučtuojau čiupo uostomąją druską ir visai dienai užsidarė kambaryje.
Gvyneira atsisuko į Laputę, žinoma, sekančią iš paskos. Regis, Kiri tai nelabai patiko, tačiau nieko nesakė.
Iš svetainės platūs, įviji laiptai vedė aukštyn, į gyvenamąsias patalpas. Gvyneira nustebo pamačiusi viešniai paruoštus kambarius.
- Šie kambariai turėjo būti pono Džeraldo žmonos, - paaiškino Kiri. - Bet ji mirė. Kambariai tušti. Dabar ponas Lukas įrengė jums!
- Ponas Lukas tuos kambarius įrengė man? - stebėjosi Gvyneira.
Kiri palinksėjo.
- Na taip. Iš sandėliuko atnešė baldus ir užsisakė... kaip jas vadina? Širmas langams...
- Užuolaidas, Kiri, - pataisė Gvyneira vis dar stebėdamasi.
i Buvusios ponios Vorden baldai buvo šviesaus medžio, kilimai - : rausvų., gelsvų ir melsvų atspalvių. Lukas ar kas kitas parinko kuklias rausvo šilko užuolaidas su gelsvai melsvais pakraščiais ir gražiai suklostęs jomis papuošė langus ir lovą. Dėl mėlyno užtiesalo ant sniego baltumo patalynės lova atrodė jauki. Šalia miegamojo buvo drabužinė ir nedidelė skoningai apstatyta svetainė: žemi krėslai, arbatos stalelis ir siuvimo reikmenų spintutė. Ant židinio atbrailos pastatyti įprasti sidabriniai rėmeliai, žvakidės ir dubenėliai. : Vienuose rėmeliuose įdėtas dagerotipas - šviesiaplaukės lieknos moters atvaizdas. Gvyneira paėmė ir įdėmiai įsižiūrėjo. Džeraldas : išties nemelavo, kai sakė, kad jo žmona - tikra gražuolė.
- Jūs dabar persirengti, ar ne? - ragino Kiri.
Gvyneira linktelėjo ir padedama maorės ėmė kraustyti lagaminą. Išvydusi puošnias Gvyneiros išeigines ir kasdienines sukneles iš brangiausių medžiagų Kiri neteko žado.
- Koks grožis, panele Gvyn! Koks jų slidumas ir minkštumas! Bet jūs per plonas, panele Gvyn. Negerai dėl vaikų laukimas!
Kiri išties rėžė visą teisybę į akis. Gvyneira juokdamasi paaiškino, kad ji tik atrodanti plona, iš tikrųjų ją lieknina štai šis surišamas korsetas. Po šia šilko suknia, kurią ji apsivilks, korsetas turi būti dar stipriau suveržtas. Kai Gvyneira parodė, kaip reikia  suveržti, Kiri kaip įmanydama stengėsi, nors ir labai krimtosi, kad Į savo naujajai poniai turi sukelti skausmą.
-Nieko baisaus, Kiri, aš pripratusi, - aikčiojo Gvyneira. - ; Mano motina dažnai sakydavo: kentėk, jei nori būti graži.
Regis, Kiri tik dabar suprato. Nedrąsiai kikendama palietė tatuiruotą veidą.
- Ak, štai kas! Panašiai kaip moku, ar ne? Tik kiekvieną dieną!
Gvyneira palinksėjo. Iš tikrųjų ji teisi. Gvyn vapsvos liemuo ir Kiri veido tatuiruotė - nenatūralu ir skausminga. Čia, Naujojoje Zelandijoje, mergina per daug nepaisys nustatytų normų. Kuri nors tarnaitė turės išmokti paplatinti jos drabužius, nebereikės I vargti su tais raišteliais. O kai pastos...
Kiri vikriai padėjo užsivilkti mėlyno šilko suknelę, tačiau sunkiau sekėsi ponią sušukuoti. Iššukuoti Gvyneiros garbanas, juolab jas susegti buvo ne taip lengva. Regis, Kiri niekada to nebuvo dariusi. Pagaliau šukuosena abiejų pastangomis buvo baigta, nors ir neatitiko nustatytų griežtų reikalavimų, o Helen, be abejo, būtų ja pasibaisėjusi, bet Gvyneirai ji atrodė žavi. Ugniaspalvių plaukų kupeta pagaliau pakluso šukoms. Vis dėlto kelios sruogos išsipešė, bet dėl to merginos veidas tapo žaismingas, bruožai sušvelnėjo ir atrodė mergaitiškesni. Po ilgo jojimo saulėje oda spindėjo, akys iš nekantrumo degė.
- Ar ponas Lukas jau namie? - paklausė Gvyneira.
Kiri gūžtelėjo pečiais. Tiesą sakant, iš kur ji galėjo žinoti. Juk visą laiką buvo su Gvyneira.
- O koks tas ponas Lukas, Kiri? - neištvėrė Gvyneira, nors motina buvo prisakiusi neklausinėti tarnų apie ponus.
Kiri vienu metu kilstelėjo pečius ir antakius ir tai atrodė gana juokingai.
- Ponas Lukas? Nežinau. Jis yra pakeha. Toks pat kaip visi, - maorė, regis, nesuko galvos, kokie jų darbdaviai. Pamačiusi, kad Gvyneira nusivylė, pagalvojo ir pridūrė: - Ponas Lukas... yra mielas. Be pyktis, be rėkimas. Mielas, ir tiek. Tik liesokas. 



Trečioji pusė mūsų bloge jau skelbta - maorių rašytojo knyga Witi Ihimaera. Banginių vadeliotoja