Kelionė su knyga: Hansas Kristianas Andersenas. Karalius iš pasakininkų tarpo

Taip jau atsitiko, kad Danijos mėnesį žymime tada, kai gimė garsiausias Danijos rašytojas. Ir garsiausias vaikų literatūros kūrėjas.

Hansas Kristianas Andersenas.

Jo gimimo dieną pažymime kaip Tarptautinę vaikiškos knygos dieną. Jo vardo apdovanojimas - aukščiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų rašytojams ir knygų iliustruotojams, kartais vadinamas ir "mažuoju Nobeliu". Vienas iš H. K. Anderseno medalio nuostatų punktų - teikiamas už naujausią kūrinį, "įnešusį indėlį į vaikų ir jaunimo literatūrą", gyvam, aktyviai kuriančiam rašytojui.

Tėvams turbūt reiktų atkreipti dėmesį į šiuos rašytojus, kad vaikai skaitytų tikrai vertingą literatūrą.

Hansas Kristianas Andersenas

H. K. Anderseno premijos laureatai - rašytojai
(1956-2014)

1956 m. Jella Lepman, Vokietija; Eleonora Farjeon, Didžioji Britanija;
1958 m. Astrid Lindgren, Švedija;
1960 m. Erichas Kästneris, Vokietija;
1962 m. Meindertas DeJongas, JAV;
1964 m. René Guillot, Prancūzija;
1966 m. Tove Jansson, Suomija;
1968 m. Jamesas Krüssas, Vokietija; José Maria Sanchez-Silva, Ispanija;
1970 m. Gianis Rodaris, Italija;
1972 m. Scottas O‘Dellas, JAV;
1974 m. Maria Gripe, Švedija;
1976 m. Cecil Bødker, Danija;
1978 m. Paula Fox, JAV;
1980 m. Bohumil Riha, Čekoslovakija;
1982 m. Lygia Bojunga Nunes, Brazilija;
1984 m. Christine Nöstlinger, Austrija;
1986 m. Patricia Wrightson, Australija;
1988 m. Annie M.G. Schmidt, Nyderlandai;
1990 m. Tormodas Haugenas, Norvegija;
1992 m. Virginia Hamilton, JAV;
1994 m. Michio Mado, Japonija;
1998 m. Katherina Paterson, JAV;
2000 m. Ana Maria Machado, Brazilija;
2002 m. Aidanas Chambersas, Didžioji Britanija;
2004 m. Martinas Waddellis, Didžioji Britanija.
2006 m. Margaret Mahy (Naujoji Zelandija)
2008 m. David Almond (Didžioji Britanija)
2012 m. Maria Teresa Andruetto (Argentina)

George Lober skuptūra Niujorke, Centriniame parke

2014 m. Nahoko Uehashi (Japonija)

Suaugusiems pasakų mėgėjams radome nelabai žinomą pasaką, kurią, tikiuosi, su malonumu perskaitysite.

Nykštukas ir prekijas

Buvo kartą tikras studentas - jis gyveno palėpėje, o kišenėse jam vėjai švilpė. Ir buvo kartą tikras prekijas - jis gyveno užėmęs pirmąjį aukštą, jam priklausė visas namas, prie jo tad laikėsi nykštukas, mat čia kasmet Kalėdų vakarą gaudavo dubenį košės, o su ja - dar nemenką gniūžį sviesto! Ką tat prekijui tereiškė!.. Taigi nykštukas vis sukos krautuvėje - iš to gali daug ko pasimokyti.

Vieną vakarą pro užpakalines duris į krautuvę užėjo studentas -norįs pirkti žvakių ir sūrio. Pasisiųsti jis neturėjo ko, tad - kur dėsis - teko pačiam eiti pirkinių. Studentas gavo, ko norėjęs, užmokėjo, prekijas palinksėjo jam „gerą vakarą", su juo ir jo pačiutė - o, tai tokios poniutės būta, kuri ne tik linksėti moka, ji turėjo iškalbos dovaną!.. Studentas atsakydamas taip pat jiems linktelėjo, tik staiga sužiuro ir kad įknibs į popieriaus skiautę, kurion sūris įvyniotas. Ta skiautė buvo išplėšta iš senos knygos, kurios nieku gyvu nevalia plėšyti, - senos knygos, pilnos eilių.

"Nauji karaliaus drabužiai" Odensėje H.K Anderseno
gimtajame mieste. Skulptorius Keld Moseholm

- Ana ten tų lapų dar mėtos, - tarstelėjo prekijas. - Už juos tokiai moterėlei andai daviau žiupsnį kavos pupelių. Kad duosit aštuonis skatikus, galit imti, kas likę!

- Dėkoju, - atsakė studentas, - verčiau imu juos vietoj sūrio! Gana bus man ir duonos su sviestu! Begal liūdna, kad tokia knyga visa į skutus skutelius išdraskyta. Jūs - šaunus vyras, praktiškas žmogus, bet apie poeziją ne ką daugiau nutuokiat kaip tas kubilas!

Čia tai bent stipriai pasakyta, ypač apie kubilą, bet prekijas tik nusijuokė, ir studentas nusijuokė, juk jis taip pasakė lyg pokštaudamas. Bet nykštukas vis tiek perpyko, kam apie prekiją kažkas drįsta nepagarbiai kalbėti - juk jis namų šeimininkas ir parduoda geriausią sviestą.

Kai tik atėjo naktis, krautuvė jau uždaryta ir visi, išskyrus studentą, jau sugulę, nykštukas įslinko į kambarį ir nusičiupo ponios dirbtinius dantis - kam jie jai miegant. Kokiam tik daiktui svetainėje jis tuos dantis uždėtų, tas tuoj pagauna tarkšti, visas savo mintis ir jausmus vingriai dėstyti - ne prasčiau kaip poniutė, prekijo pati. Tačiau tą daikčiuką tik po vieną jie galėjo gauti, ir tai laimė -kitaip juk visi sykiu neužsičiaupdami tratėtų.

Ką gi, trinktelėjo nykštukas tuos dantis ant kubilo, kur seni laikraščiai sumesti.

- Ar teisybė, kad tamsta nežinai, kas yra poezija? - paklausė jis.

- Kaip aš nežinosiu, - subosijo kubilas. - Tai toks dalykas, kurį pačioje laikraščio apačioje spausdina, paskui gali ją iškirpti! Manyčiau, to gero savyje turiu daugiau nei studentas, o juk aš - tik paprastas kubilas, ką ten lygint su prekiju!

Marshall Fredericks fontanas "Gulbė ir bjaurusis ančiukas"
Pasaulyje yra aštuoni tokie fontanai

Švystelėjo nykštukas dantis ant kavamalės - ta kad pasileis terkšti! Pritaisė juos ir sviesto statinaitei, tada stalčiui, kur pinigai sudėti... Visų nuomonė tokia pat kaip ir kubilo, - o jei jau dauguma dėl ko sutaria, tokią nuomonę pridera gerbti.

- Dabar tai studentas gaus! - įsišėlo nykštukas ir tylutėliai nustypčiojo virtuvės laiptais į palėpę, kur gyveno studentas. Kambarėly degė šviesa, nykštukas dirstelėjo pro rakto skylutę – studentas įnikęs į knygą, tą pačią suplėšytą knygą, kurią buvo gavęs iš prekijo. Betgi - kokia kambarėly liejos šviesa! Iš knygos veržės skaistus spindulys, jis virto kamienu, galingu medžiu, šis augo, kilo, plačiai kėtė šakas virš studento. Kiekvienas lapas - tikra gaivumą, kiekvienas žiedas - vis daili mergaitės galvutė, štai vienų akys tamsios ir spindinčios, kitų - tokios žydros ir nepaprastai skaisčios. Kiekvienas vaisius - tviskanti žvaigždė, ir visa aplinkui nuostabiausiais balsais atbalsiais skamba!

O, tokios grožybės mažylis niekad nebuvo regėjęs ir patyręs - ką ten, nė įsivaizduot negalėjo, kad tokios esama! Jis tik stiebės ant pirštų galiukų ir žiūrėjo žiūrėjo pro rakto skylutę ... - kol šviesa kambarėly užgeso. Studentas mat užpūtė lempą ir taisės miegoti, bet nykštukas liko kur buvęs, nes vis dar skambėjo nuostabiai švelni daina, saldi lopšinė ramiam studento miegui.

- Koks stebuklingas grožis! - negalėjo atsistebėti nykštukas. -To tai tikrai nelaukiau!.. Man regis, liksiu pas studentą!.. - Bet čia ėmė svarstyti, ir svarstė protingai, o tada atsiduso: „Et, negausi iš studento košės!.." Tuomet apsisuko ir nulipo žemyn - taip, žemyn pas prekiją. Ir labai gerai, kad vėl ten pasirodė - kubilas jau buvo bebaigiąs visus poniutės dantis sušnekėti: pradėjo nuo vienos eilės ir išdėstė visa, ką savy talpino, dabar gi apsisukęs taikėsi tą patį per kitą eilę leisti. Tik čia grįžęs nykštukas pastvėrė tuos dantis ir nunešė atgal poniutei. Šiaip ar taip, nuo to laiko visa krautuvė - nuo pinigų stalčiaus ligi malkų prakurui - visad laikėsi tokios pat nuomonės kaip kubilas ir taip jį gerbė, taip juo tikėjo, kad vėliau, kai tik prekijas sumanydavo garsiai paskaityti „Meno ir teatro skelbimus" iš savo „Kronikos" laikraščio - to, kuris išeina vakarais, - visiems jiems rodėsi, kad tos žinios iš kubilo einančios.

Tik nykštukas nebenustygo apačioje ir negalėjo ramiai klausytis visos tos išminties ir mokytumo: vos tik iš palėpės kambarėlio išsprūsdavo sužibusi šviesa, jos spinduliai lyg tvirtos inkaro grandinės imdavo tempti jį aukštyn; jis dirstelėdavo pro rakto skylutę, ir jį užliedavo tokia didybė, kokią pajuntame žvelgdami į virstančias jūros bangas, kai jas gena audros dievas. Ir nykštukas prapliupdavo verkti, nė pats nežinojo, kodėl ritasi ašaros, bet tose ašarose glūdėjo kažkas palaiminga!.. O, kaip būtų nuostabu sėdėti kartu su studentu po tuo medžiu! Deja, tam niekad nelemta išsipildyti... Ir jis džiaugės galėdamas žvelgti pro rakto skylutę. Nykštukas vis dar stypsojo ten pat, šaltam koridorėly, kai pro palėpės stogo dangtį ėmė košti rudens vėjai. Darėsi šalta, žvarbu, bet mažylis nieko nejuto tol, kol kambarėly tebetvieskė šviesa ir vėjas neišnešiojo paskutinių dainos garsų. Brrr! - tada visas sužvarbęs tuoj nusirabždino laiptais žemyn į savo šiltą kertelę. Kaip čia jauku ir patogu!.. O kai sulauks tos dienos ir gaus kalėdinės košės su geru gumulu sviesto - na, tada jau tikrai prekijo viršus!

Lotte Olsen skulptūra "Coliukė Odensėje

Ūmai vidury nakties nykštukas pašoko iš miegų nuo baisaus triukšmo, langinių dundėjimo - kažkas iš lauko pliekia jas kumščiais. Skardena panaktinio švilpukas - kilęs baisus gaisras, visa gatvė nutvieksta liepsnų! Ar čia namuos dega, ar pas kaimynus? Kur?! Siaubas! Prekijo pačiutei visai galva susisuko: ji iš ausų auksinius auskarus išsisegė ir paslėpė kišenėje - bent tiek išgelbės. Prekijas lėkt savo obligacijų, tarnaitė - šilkinės pelerinos, ji išgalėjo tokią įpirkti. Kiekvienas tik žiūrėjo, kaip ką geriausia išgelbėti, nykštukas irgi nežiopsojo - dviem žingsniais liuoktelėjo laiptais aukštyn pas studentą: tas ramiausiai prie atdaro lango bestovįs, dairosi į liepsnas, jos iš kiemo kitoj gatvės pusėj verčias.

Nykštukas tuoj čiupt nuo stalo stebuklingąją knygą, šmurkšt ją į savo raudoną kepurę ir apglėbė abiem rankom – didžiausias namų lobis išgelbėtas! Tada pasileido kiek kojos neša, užsirabždino ant stogo, ant pat kamino užsikorė ir sėdi sau ten apšviestas skersai gatvę liepsnojančio namo, abiem rankom suspaudęs raudoną skryblių, kuriame lobis paslėptas. Na, dabar jau manė žinąs, kur linksta širdis, kur jo tikroji vieta. Bet vos tik netrukus liepsnas užgesino, nykštuko širdelė atvėso... - ir jis taip sugalvojo: „Reikės man tarp jųdviejų dalintis! - tarė sau. - Negaliu visai be prekijo apsieiti - vis dėl tos košės!"

Ir kaip tai žmogiška!.. Juk mes visi irgi pas prekiją lankomės - košės.