Ne indoeuropiečiai Europos žemėlapyje. Vengrija. Örsi Ferenc

 

Žaidžiame žemėlapius toliau.

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Vengriją. Nuspręsta: Örsi Ferenc "Kapitonas Tenkešas" 

Vengrai Europoje - ypatinga tauta. Vien tuo, kad neturi greta jokių "braliukų", kaip kad mes - latvius.  Maža to, jie - ne indoeuropiečiai. Jų kalba priskiriama ugro-finų grupei, artimiausi "giminaičiai" gyvena Rusijoje, Vakarų Sibire, Tomsko srityje - chantai ir  mansiai. Kiek tolimesni giminės, bet arčiau gyvenantys - estai ir suomiai. Taigi - paklydėliai, išsikariavę vietą tarp aplinkinių tautų - slavų ir germanų. 

50 proc. skaitytojų nubalsavo už  Örsi Ferenc "Kapitonas Tenkešas". Galiu pastebėti, kad vengrai visada pirmiausia rašo vardą, o vardas Ferenc - vengriškas "Pranciškus". Kas pritraukė skaitytoją? Jei balsavo vyresni skaitytojai, tikėtina - jaunystės romantika,  nepriklausomybės kovos ir filmas.  Nestebina, kad ir "Kapitonas Tenkešas" yra ekranizuotas, nes autorius  Ferencas Joršis - pirmiausia dramaturgas ir scenaristas dirbęs tiek radijuje, tiek teatre, tiek televizijoje. "Kapitonas Tenkešas" - jo žinomiausias kūrinys. 

UŽMOKESTIS UŽ GALVĄ

Imperatoriaus armijos pulkininkas baronas Ekbertas Eberšteinas ėjo karinės tarybos rūmų koridoriumi. Jo batai garsiai kaukšėjo marmuro grindimis. Koridorius buvo tuščias. Net dvarininkų asmens sargybiniams su alebardomis buvo uždrausta pasirodyti čia, kur buvo įsitaisęs paslaptingasis imperijos grafas. Kiekvienam, kas čia ateidavo, nejučiom imdavo smarkiau plakti širdis ir pritrūkdavo kvapo.

Susitikti akis į akį su paslaptinguoju imperijos grafu dažnai būdavo sunkiau, negu patekti pas patį jo didenybę imperatorių Leopoldą I. Senasis imperatorius dabar daugiausia tik meldėsi už imperiją, o visus slapčiausius karinius reikalus buvo pavedęs imperijos grafui, kurio vardas niekada niekur nebuvo minimas.

Pulkininkas Eberšteinas nuo pat ankstyvos jaunystės buvo karys. Jis kovėsi su priešais pėsčias ir raitas ir ne kartą žiauriuose mūšiuose žvelgė mirčiai į akis, tačiau dabar jį krėtė drebulys. Laimė, lai truko neilgai, nes staiga atsidūrė prieš baltas suveriamas duris koridoriaus gale.

jaunas kapitonas atidarė jas ir skambiu balsu pranešė:

-               Pulkininkas baronas Ekbertas Eberšteinas!

Akimirka, ir pulkininkas Eberšteinas jau stovėjo salėje, kuri, sklindant iš koridoriaus šviesai, atrodė tarsi pritemdyta.

-               Prieikite arčiau, pulkininke! - pasigirdo balsas iš salės gilumos.

Baronas Liberšteinas pasisuko to balso pusėn, žengė artyn tris žingsnius, tvirtai sumušė kulnais, atiduodamas pagarbą, bet, kai  jau buvo bepradedąs gerai išmoktą pranešimą, imperijos grafas lengvu rankos mostu jį pertraukė.

-               Džiaugiuosi galėdamas asmeniškai su jumis susipažinti,—šypsodamasis tarė jis. Sėskitės, juk mes ne rikiuotės aikštėje.

- Tai man didelė garbė, - vėl buvo bepradedąs pulkininkas, bet kitame stalo gale patogiai krėsle įsitaisęs pagyvenęs vyras pertraukė jo žodžius.

- Ak, liaukitės, ponas barone. Tai, kad aš dabar jus priėmiau, yra didžiausio pasitikėjimo jumis ženklas. Esu giliai įsitikinęs, jog gerą patarimą daviau jo didenybei, rekomenduodamas jus toms užduotims, apie kurias tučtuojau sužinosite. Bet kalbėkime konkrečiai! Lig šiol jūs kovėtės su prancūzais...

- Ištisus trejus metus, jūsų ekscelencija, - išdidžiai linktelėjo pulkininkas.

- Žinau, žinau, - pertarė jį grafas ir toliau kalbėjo ramiu balsu: — Iš slaptų pranešimų žinau, jog jūs daug sykių pasižymėjote, ir aš nepaprastai džiaugiausi, galėdamas tiek daug gero apie jus pranešti jo didenybei imperatoriui. Dabar, - turiu pasakyti atvirai, - kai vis didesnį užmojį įgauna Rakocio ir jo bendrų maištas Vengrijoje, mums reikalingi tokie žmonės, kurie greit ir be gailesčio juos numalšintų. Todėl, - imperijos grafas atsistojo ir iškilmingai kalbėjo toliau,- jo didenybės imperatoriaus vardu įsakau jums tučtuojau važiuoti į Vengriją ir su savo būriais išvaikyti tarp Dunojaus ir Dravos gūžtą susisukusias maištininkų gaujas. Įsitvirtinkite  Šiklošo pilyje ir mokykite nuolankumo jo didenybei imperatoriui Šiklošo apylinkių gyventojus, kurie yra kalvinistai ir baisiai užsispyrę. Šiai užduočiai įvykdyti skirkite visas savo jėgas ir nuolat išsamiai informuokite rūmų karinę tarybą, tai yra, asmeniškai mane.

- Klausau, jūsų ekscelencija! - išdidžiai išpūtė krūtinę pulkininkas.

Imperijos grafas iškilmingu mostu padavė pulkininkui antspauduotą dokumentą.

- Štai jums raštiškas įsakymas!

Po to imperijos grafo balsas vėl atslūgo, jis apėjo aplink stalą ir, intymiai palinkęs prie barono, tarė:

-               Atkreipkite ypatingą dėmesį į maištininkų brigadininką Adamą Bėrį Balogą, kuris pastarosiomis savaitėmis persekiojo jo didenybę imperatorių iki pat Vienos sienų. Mano žvalgai pranešė, jog šis galvažudys dabar siautėja Šiklošo apylinkėse. Jis turi tik kelis šimtus karių, kita dalis jo armijos - tik neapmokyti valstiečiai. Kariniu požiūriu tai nerimta jėga.

-               Per dvi savaites juos sutvarkysime! - išpyškino pulkininkas.

-               Bet per daug savim nepasitikėkite! Tai nebus toks karas, kaip su prancūzais. Čia vengrai. Su jais bus sunkiau.

Baronas Eberšteinas šyptelėjo:

- Po dviejų savaičių atsiųsiu pranešimą, kad įsakymas įvykdytas, ir, kaip priedą prie jo, Adamą Bėrį Balogą. Gyvą ar mirusį, bet atsiųsiu.

- Tada jūs per tris savaites tapsite generolu! - nusišypsojo imperijos grafas. - Ir aš jo didenybės vardu jau dabar galiu pažadėti, kad Šiklošo pilis ir visos jos apylinkės — beveik penkiasdešimt tūkstančių  holdų*(holdas – apytikriai 6000 m2)  žemės - atiteks jums.

Baronas Eberšteinas iš džiaugsmo neteko žado.

-               Kol kas štai šimtas auksinių. Jie skirti tam, kas sugaus Adamą Berį Balogą ir atiduos į mūsų rankas, - imperijos grafas pastūmėjo pulkininkui ant stalo gulintį mažą aksominį maišelį.

Ir tada šaltos mėlynos paslaptingojo imperijos grafo akys staiga piktai blykstelėjo.

-               Jei sučiupsite ginkluotus valstiečius, kankinkite nesigailėdami!

-               Tuos, kurie neliks prie žagrės, sodinsiu ant kuolo! — džiūgaudamas užtikrino pulkininkas.

-               Teisingai, - linktelėjo imperijos grafas, - tik neužmirškite atlaikyti pamaldų už sielų išganymą, nes šiuo atžvilgiu jo didenybė imperatorius yra labai reiklus.

Ir jis pavargusiu rankos mostu atleido savo lankytoją.

Spinduliuodamas iš laimės, pulkininkas baronas Ekbertas Eberšteinas žengė durų link. Išdidžiom švytinčiom akim nužvelgė virš durų kabantį herbą. Jam atrodė, kad dvigalvis imperatoriaus erelis tarytum atsisuko  į jį  ir savo keturiomis akimis nuo šiol visą laiką seks barono Eberšteino šlovingus darbus, to barono Eberšteino, kuris išmokys paklusnumo ir atsidavimo jo didenybei imperatoriui užsispyrusius Šiklošo  vengrus.

***

Tą patį jis jautė ir po dviejų savaičių, kai, apsuptas kirasyrų, dragūnų ir pėstininkų kolonų, žygiavo Esėko keliu Šiklošo  linkui ir pirmąsyk pamatė pilies mūrus. Buvo gegužės pabaiga. Tenkešo kalno šlaitas skendėjo pavasario žalumoje, ir pilis atrodė kaip karūna ant žalio aksomo pagalvės.

Baronai Eberšteinai galėjo didžiuotis savo kilme - jų proseneliai valdė didžiulius dvarus, bet šeimos įstatymas buvo tvirtas ir negailestingas: turtą paveldėti galėjo tiktai vyriausiasis sūnus. Ekbertas buvo antrasis. Jis anksti suprato, kad dvasininku būti negalės dėl menkos galvos, todėl paklausė šeimos patarimo, kad jam, neblogos išvaizdos jaunuoliui, tiktų būti kariškiu. Iš vyresniojo brolio jis gaudavo kasmetinę rentą ir nuo jaunų dienų kardu pelnėsi duoną. Ir šit dabar, kai tolumoje pasirodė saulės nutvieksti Šiklošo  pilies mūrai, baronas Eberšteinas vaizduotėje jau regėjo savo būsimus turtus.

Bet neilgai jis galėjo taip svajoti, nes atlėkė dragūnų žvalgai ir pranešė, kad tarp Tenkešo ir Saršomio kalnų esančioje lygumoje kurucų būriai ruošiasi pulti.

Kadangi dragūnams vadovaujantis kapitonas Brukenbakeris manė, jog priešų bus net keli tūkstančiai, pulkininkas davė komandą išsirikiuoti taip, kaip kare su prancūzais: patrankas sustatyti į vieną eilę, už jų — pėstininkus, dragūnus ir laukti priešo. Kirasyrai, visada pasiruošę pulti mūšin, stovėjo rezerve.

Ir kaip vėliau jie nustebo, kai priešais patrankas pasirodė tik koks šimtas kurucų raitelių. Jie sustojo toliu kaip per šūvį ir kažką sušuko savo laukine barbariška kalba, kurioje nuolat kartojosi garsas „e“. Baronas Eberšteinas nesuprato nė žodžio, ir tas jį labai supykdė. Jis įsakė savo dragūnams tučtuojau išvaikyti tą saujelę.

- Kardus iš makštų! Riiisčia! - nuskambėjo komanda, ir dešiniojo flango dragūnai, kurie stovėjo kaip tik priešais mišką, darnia risčia, glaudžiomis gretomis leidosi įžūlių kurucų link. Nujojus šimtą žingsnių, pasigirdo nauja komanda:

 - Šuoliais!

Raiteliai ėmė šuoliuoti vis greičiau, tačiau kurucai nesitraukė, i ik trypčiojo vietoje ir piestu šokdino arklius. Iš visų išsiskyrė blizgančiomis juodomis akimis ūsuotas vaikinas. Dragūnai jau buvo čia pat, kai jaunuolis visa gerkle suriko:

- Pirmyn, kurucai!

Greičiau už žaibą menka kurucų saujelė puolė dragūnus. Arkliai beveik iš vietos pasileido šuoliais, į priekį ištiesti kardai blizgėjo saulėje, raiteliai pasiutusiu greičiu lėkė į baltais mundurais apsitaisiusius labancus.

Ir pašėlusiai dumiantis jautis staiga sustoja, kai jį užpuola vapsvų spiečius. Ypač jei vapsvos su plieniniais geluonimis. Kapitonas Brukenbakeris truktelėjo pavadžius. Jo bėris gražia garbanota uodega apsisuko atgal. Samdyti kareiviai padarė tą patį: jei jau vadas sprunka, reikia nešdintis ir jiems.

Kova buvo trumpa, dragūnai paprasčiausiai ėmė bėgti nuo šitaip beatodairiškai puolančių kurucų

Ir štai šią akimirką subruzdo Nadfalo miškas. Iš metro aukščio krūmų ėmė šokinėti kurucai, kurių buvo gerokai daugiau negu raitelių. Girdėjosi šauksmai „Jėzus“ ir „Marija“, bet dažniausiai viskas susiliedavo į pratisą gaudimą „Rakocis“, „Rakocis!“.

Pulkininkas Eberšteinas tučtuojau pastebėjo, kad kurucai taikosi smogti į dešinįjį sparną, iš kurio buvo atitraukęs dragūnus. Jis įsakė kirasyrams atsistoti pagrindinių jėgų priešakyje, artileristams apsukti patrankas visa devyniasdešimčia laipsnių, besitraukiantiems dragūnams greitai prisijungti prie kirasyrų, ir griaudinčiomis patrankų salvėmis pasveikino Rakocio kareivius. Bet šie, tarytum dešimt gyvenimų gyventų, mojuodami kardais vis greičiau vijo arklius į tų griežinį pragarą, norėdami kuo greičiau užkimšti patrankų gerkles.

Kapitonas Brukenbakeris nušuoliavo atgal prie savo pulkininko, kuris pro didžiulius žiūronus sekė kovos eigą. Jis matė, kad iš Nadfalo miško puolančių kurucų būrys yra daug mažesnis už jo. Kare su prancūzais įgytas patyrimas jam sakė, kad dabar reikia nesijaudinti ir ramiai laukti pasekmių. Tik šit sužaibavo jo paprastai blyškios vandens spalvos akys, nes kalvos šlaite pastebėjo kurucų štabą. Pro apvalias žiūronų linzes jis pamatė gražaus stoto, žilstelėjusiais plaukais vyrą. Jo kepurė buvo papuošta kiaunės kailiu ir garnio plunksna, - taip paprastai dabindavosi kurucų vadai.

-       Kas čia toks? - paklausė Eberšteinas šalia stovintį majorą Onelį, kurį Esėko tvirtovės komendantas jam buvo davęs už palydovą į Šiklošo  pilį.

-       Adamas Beris Balogas,- atsakė šypsodamasis tamsiaveidis italas.

Pulkininkas prisimerkė.

-       Fogeleri! Ritpekai! - šūktelėjo jis savo dviem taikliausiems šauliams. - Dešimt auksinių tam, kas nušaus tą žmogų!

Fogelerio, kurio galva buvo kaip kaladė, ir baltaplaukio Ritpeko daugiau raginti nereikėjo. Jie nusigavo iki patrankų ir, rūpestingai nusitaikę iš ilgavamzdžių šautuvų, vienu sykiu iššovė.

Kurucų vadas susvyravo balne, krito kniūbsčias ant arklio kaklo ir lėtai nušliuožė žolėn.

- Pataikė! - sušuko pulkininkas ir, jeigu ne kareiviai, iš džiaugsmo būtų trenkęs žemėn savo auksu siuvinėtą kepurę.

Ritpekas ir Fogeleris greitai adėkė atgal ir išpyškino:

- Ponas pulkininke, leiskite pranešti - nušoviau!

Tai jie išpylė abu kaip vienas, ir baronas Eberšteinas nusprendė, kad mūšio laukas - ne vieta ginčams.

- Pilyje nuspręsime, kam priklauso dešimt auksinių,- tvirtai pasakė jis.

- Man! - žybtelėjo akimis Fogeleris.

- Man! - sugriežė dantimis Ritpekas.

- Pilyje išsiaiškinsime! - pagrasino jiems lazda pulkininkas.

-Tas švabas keturkampe galva visada man stoja skersai kelio,- ėmė dejuoti Ritpekas.

- Tas pusgalvis danas visados mane apmauna! — subliovė Fogeleris.

- Pilyje išsiaiškinsime! - nuvijo baronas lazda ginčininkus.

Kol jis terliojosi su samdytais kareiviais, kurucų stovykloje įvykiai klostėsi štai kaip:

 Jaunuolis žibančiom juodom akim ir tamsiais ūsais, kurio linksmumo neliko nė kvapo, išsigandęs prilėkė prie nukritusio vado. Jis sustabdė savo arklį, nušoko žemėn ir susirūpinęs paklausė:

- Kas atsitiko, brigadininke? Jūs sužeistas?

Dusdamas ir prakaituodamas, Adamas Beris Balogas bandė pasikelti ant alkūnių.

- Užkeikite mane ant arklio, - sušnibždėjo jis.

Tačiau šie keli žodžiai, matyt, galutinai išsekino jo jėgas, akyse pasidarė tamsu, ir jis jau negirdėjo, kaip drąsusis jaunuolis išsigandusiu, bet skardžiu balsu suriko:

- Greičiau šen vežimą!

Janiui Lanciui nereikėjo dusyk kartoti. Jis pentinais taip spustelėjo arklį, kad šiam net kibirkštys iš po kanopų pažiro: bemat visas išsitiesė ir nunešė savo šeimininką miško link, kur buvo paslėpti gurguolės vežimai.

Jaunuolis savo vikriais pirštais greitai atsegiojo vado švarką ir lengviau atsiduso:

- Ačiū Dievui. Širdis plaka.

Jančis Pazonis jau laikė atkišęs kumeliuko oda aptrauktą gertuvę.

- Duokite jam gurkšnelį, kapitone! Pamatysite, tuoj atsigaus!

Didesnė kvepiančio muskato dalis nutekėjo vado ūsais, bet keli lašai pateko ir į burną.

Gal nuo vyno, o gal nuo atbildančio vežimo dundėjimo brigadininkas atsigavo. Jis iš lėto atsimerkė.

- Mūšis...

Kapitonu pavadintas jaunuolis apsidairė.

T uo metu dragūnai, vėl pakilę atakon, visu smarkumu spaudė žymiai mažesnį kurucų būrį.

Šis mūšis pralaimėtas... — tepratarė jis su kartėliu. — Bet dabar svarbiausia — nugabenti saugion vieton mūsų brigadininką.

Janis Lancis vežime pataisė šieną, po to abu atsargiai pakėlė ir paguldė Adamą Bėrį Balogą. Brigadininkas spustelėjo jaunuoliui lanką.

-       Mate, mano sūnau... Tu juk vietinis... pažįsti apylinkes. Pasilik čia... neduok labancams nė minutės ramybės... Žmones rinkis iš tų, kuriuos jie persekioja. Ir visi tau padės.

- Supratau, ponas brigadininke! — atsakė jaunas guvus kapitonas Matė Ekė, bet Adamas Beris Balogas to jau nebeišgirdo. Jis vėl neteko sąmonės.     ‘                    .

- Pridenkite vežimą! Pirmyn! - sušuko Matė, ir Janis Lancis su vikriuoju Jančiu Pazoniu greit nuvežė sužeistąjį kalnų link.

Tik dabar kapitonas Matė Ekė pastebėjo, kad ant žemės paliko brigadininko apsiaustas ir kiaunės kailiu bei garnio plunksna puošta kepurė.

* * *

Tuo tarpu Ritpekas ir Fogeleris, nepaisydami ir pulkininko lazdos, vis dar tebesiginčijo dėl dešimties auksinių. Nieko nepadarysi - samdytas kareivis samdytu ir lieka. Kas kariauja dėl pinigų, o ne dėl tėvynės, tam svarbiausia pinigai.

- Ponas pulkininke, tik pažiūrėkit! - staiga suriko Brukenbakeris, perrėkdamas ginčininkus. -Jie bėga! Jie bėga kartu su savo brigadininku!

Pulkininkas Eberšteinas prisidėjo žiūroną ir pamatė paskui vežimą nutįsusį dulkių debesį.

-       Vykitės! Čiupkit! Pristatykite jį man - gyvą ar mirusį! Šimtas auksinių už jo galvą!

Išpurtęs kapitono Brukenbakerio veidas visas išsiviepė:

- Tai jau galite pradėti skaičiuoti pinigus, ponas pulkininke!

Tik dabar Eberšteinas susigriebė, kokią didelę sumą jis pažadėjo.

- Palaukite! - sušuko jis. - Aš pats vadovausiu. Gyvą ar mirusį - vis tiek sučiupsiu!

Štabui buvo įsakyta sėsti ant arklių ir leistis vežimui iš paskos. Jau lėkdamas pro šalį, pulkininkas sušuko majorui Oneliui:

- Išrikiuokite pulką žygio tvarka ir traukite tiesiai į pilį.

Tuo tarpu vežimas suko Tenkešo kalno link. Kalnas buvo apaugęs pavasario žole, tarpekliai tirštai prižėlę vijoklių, ir vengrai tikėjosi, kad labancai pames jų pėdsakus. Matė Ekė lydėjo vežimą, kad geriau matytu persekiotojus. Pastarieji tuo metu bandė prasibrauti pro įnirtingai besikaunančius kurucus. Kapitonas matė, kad brigada neiškriko. Ligi paties kalno šlaito buvo girdėti ilgšio leitenanto Duimovičiaus šauksmas:

- Šekit, labancai! Šekit, velnio išperos!

Su juo buvo ir kiti: vaikiško veido Esterhajus, kuriam dygo dar lik kas antras ūsas, bet kuris su kardu darbavosi kaip šienpjovys su dalgiu. Ten buvo ir protingasis Baršonis, kurį jo ponai vis dar tikėjosi padaryti šventiku ir kuris dabar kiekvieną kardo kirtį palydėdavo šventu palaiminimu:

- Dievo Tėvo ir Sūnaus vardu še tau, labance!

Visa tai matė kapitonas, paskui staiga šalia jo tarsi iš po žemių išdygo senis su nukarusiais ant kaklo žilais plaukais.

- Dėdė Šiklošis! - sublizgo Matės Ekės akys, ir jis paskubom tarė: - Mūsų vadas sužeistas, padėk mums, nugabenk jį į Tenkešą. Aš tuo tarpu perimsiu vadovavimą brigadai.

Senis iš pažiūros atrodė ramus ir lėtas. Bet dabar jis taip vikriai užšoko ant Matės Ekės arklio, tarsi būtų koks jaunas piemuo. O Matė paspaudė pentinais vado sartį Murzą. Bejodamas pagriebė nuo žemės Adamo Bėrio Balogo apsiaustą ir užsimetė sau ant: pečių, užsidėjo ant galvos jo kiaunės kailiu ir garnio plunksna puoštą kepurę ir pašėlusiu greičiu nudūmė pas saviškius. Sartis Murza išplėtė šnerves, jo uodega švysčiojo ore. Beveik nesiekdamas kojomis žemės, jis nunešė Matę Ekę į mūšio lauką.

-       Žiūrėkite, mūsų brigadininkas! - sušuko ilgšis Duimovičius.

-       Surišiu juos į kūlį ir žarnas iškratysiu! - švokštė apsipylęs prakaitu Esterhajus.

-       Šventosios Dvasios vardu! -  šaukė Baršonis.

Šitaip rėkdami, jie puolė labancus.

Pulkininkas, pamatęs kapitoną Matę Ekę su brigadininko apsiaustu ir kepure, staiga sustabdė arklį.

-       Bet juk jis gyvas! — sušuko nustebęs.

Jis tučtuojau pasiuntė žmogų pas majorą Onelį, kad tasai mestų į kovą visus rezervus.

Labancams stabtelėjus, Matė Ekė prišoko prie savo būgnininko:

-       Duok signalą trauktis! Trauktis!

Būgnininkas smarkiai užsimojo ir taip trenkė šuns oda aptemptą būgną, kad net ašaros iš akių ištryško.

Kai labancai atsitokėjo, kurucų būrys jau buvo dingęs miške. I

- Vykitės priešą! Vykitės! - komandavo majoras Onelis, ir jo rezervas, išsirikiavęs frontu, nulėkė Nadfalo miško pusėn.

Tačiau pulkininkas Eberšteinas pastebėjo, kad nuo kurucų būrio atsiskyrė jų brigadininkas ir, lydimas dviejų raitelių, nušuoliavo į priešingą pusę - Tenkešo kalno link.

Tada jis pasiėmė kapitoną Brukenbakerį, feldfebelį Pitjiką, raitelių būrį ir leidosi trims vargšams kurucams pavymui. Tik staiga šie — Matė Ekė, Esterhajus ir Baršonis — dingo mažoje giraitėje. Akimirksniu nušoko nuo arklių, vienu kirvio kirčiu nukirto porą jaunų lapuotų medelių, virve surišo jų kamienus, ir kapitonas nutvėrė abu virvės galus.

Tada Matė Ekė Esterhajui ir Baršoniui davė paskutinį paliepimą:

- Leiskitės paskui mūsų brigadininką! Savo galvomis atsakote už tai, kad jis pasiektų tėvą Botianą.

Pats Matė Ekė, tvirtai laikydamas rankose virvės galus, išjojo iš giraitės. Žeme tempiami lapuoti medeliai kėlė tiek dulkių, kad atrodė, jog čia joja ištisas eskadronas.

Feldfebelis Pitjikas, kuris visados girdavosi, kad jo akys kaip erelio, džiūgaudamas pamojo pulkininkui:

- Žiūrėkite, ponas pulkininke! Va, kur jie bėga!

Ir pulkininkas Eberšteinas su savo būriu nulėkė paskui dulkių debesį.

Tuo metu mažasis Esterhajus su galvočium Baršoniu perkirto Mačkalų lygumą ir po valandos Kištotfale pasivijo Adamo Bėrio Balogo vežimą.

Mūšio lauke triukšmas nutilo, majoras Onelis liepė surinkti lavonus ir paguldyti į vežimus sužeistuosius.

O pulkininkas Eberšteinas tuo metu dėl šimto auksinių lėkė būrio priešaky paskui dulkių debesį.

Matė Ekė pastebėjo, kad jo sartis Murza visai nuvargo. Kad lengviau būtų joti, jis paleido vieną medelį. Kitą virvės galą pririšo prie balno.

 Staiga jis pamatė storaliemenį seną ąžuolą kurio šakos karojo nusvirusios virš kelio.

- Pirmyn, Murza! Pirmyn! - paragino kapitonas arklį ir nusitvėrė palinkusios šakos. Žirgas išslydo iš po jo ir, netekęs naštos, lengvai nušuoliavo tolyn, o Matė Ekė pasislėpė tarp šakų.

Po minutės viskas nurimo — nejudėjo nė vienas medžio lapelis.

Oi, kaip įtūžo pulkininkas Eberšteinas, kai pamatė ant kelio pamestą dulkes kėlusį medį! O labiausiai jis įsiuto, kai kapitonas Brukenbakeris išsiviepęs išklojo į akis visą teisybę:

- Ponas pulkininke, atrodo, kad jie mus gražiai apmovė!

Dusdamas ir putodamas iš pykčio, Eberšteinas subliuvo:

- Mes turim jį sučiupti! Gyvą ar mirusį!

Kapitonas Brukenbakeris norėjo tik pečiais truktelėti ir paklausti: - gerai, jis pasiruošęs, tik kurgi jo ieškoti? - kai ereliška feldfebelio Pitjiko akis vėl pastebėjo dulkių debesį.

- Va kur jis! Va kur jis! - rodydamas į tolį, ėmė šaukti triumfuojančiu balsu.

Pulkininkas Eberšteinas, kuris jaunystėje netapo dvasininku vien dėl to, kad jo galvelė buvo per kieta mokslams, dabar ilgai ir įtemptai galvojo, ką visa tai galėtų reikšti? Jis neprisiminė, kad karo tarnybos ar lauko rikiuotės statute būtų buvę kas nors panašaus parašyta.

Galiausiai pinigų troškimą įveikė nuovargis.

Kapitone! Toliau vykitės jūs! - išstenėjo pervargęs Eberšteinas. - Kai jį atgabensite čia, gausite šimtą auksinių.

Išpurtęs Brukenbakeris išsiviepė, parodydamas arkliškus i litinis.

-       Manim galite pasitikėti, ponas pulkininke! — pasakė kapitonas ir mostelėjo Fogelerio ir Ritpeko pusėn. - Abu taiklieji šauliai liks čia, o visi kiti - paskui mane!

Ir jie nujojo ta kryptimi, kurią nurodė ereliška feldfebelio Pitjiko akis, paskui dulkių debesį, slepiantį AdamąBėrį Balogą.

Nuvargęs pulkininkas Eberšteinas nušliuožė žemėn. Kažkada jis buvo puikus raitelis. Ilgus metus ėjo tarnybą Vienoje, ispaniškoje  raitelių mokykloje. Čia imperatoriaus žirgyno balti kaip sniegas ristūnai lipicai buvo mokomi elegantiškų judesių, gracingos žengsenos. Jodinėti po penkias šešias valandas per dieną, ir dar šitokioje aplinkoje, jauniems baronams buvo įprasta. Žiūrėdami į didžiulius veidrodžius, jie atidžiai sekdavo, kad kiekvienas žirgo judesys būtų grakštus, elegantiškas kaip rokoko laikų rūmininko nusilenkimas. Ir kartas nuo karto jie mesdavo žvilgsnį į gipsu išgražintą pakylą, kurioje skirdavo pasimatymus žymiausios Vienos aukštuomenės damos ir ponai. Be to, vienuolės čia atsivesdavo pažiūrėti savo rūpestingai auklėjamas mergaites, nes ateiti į šią vietą nebuvo laikoma nusižengimu geram tonui.

Tada jaunasis Ekbertas tik apie tai ir tesvajojo, kad vieną gražią dieną koks nors generolas arba, galimas daiktas, erchercogas  jį pastebės ir dėl jo šaunios išvaizdos bei jojimo meno padarys savo adjutantu. Vėliau šios jo svajonės iš dalies išsipildė - jis krito į akį angeliškai tyros sielos Amalijai, su kuria prieš altorių prisiekė ištikimybę ir kuri dabar Vienoje laukė iš jo gerų žinių.

Per tą laiką jaunas kapitonas tapo pulko vadu, ir likimas jam padovanojo tarnybą ne rūmuose, o karinėje įguloje ant Reino upės kranto.

Eberšteinas aptuko, pasidarė nepaslankus, ir jam kur kas patogiau būtų buvę sėdėti ant minkštos karietos sėdynės negu balne.

Ilgai trukęs jojimas jį labai nuvargino. Buvo gegužės pabaiga, saulė smarkiai kaitino, ir pulkininkas Eberšteinas, palikęs arklį saugoti abiem šauliams, nuspūdino prie didžiulio plačiašakio ąžuolo.

Nė vienas jo lapelis nejudėjo, tik platus šešėlis tamsavo ant saulės nublukintos žolės.

Pulkininkas sudribo po medžiu, nusiėmęs rūpestingai pasidėjo šalia savęs auksu siuvinėtą kepurę ir mezginiuota nosine susimąstęs pavėdavo aprasojusią kaktą.

Neilgai trukus jis pastebėjo netoliese keliu artėjantį seną kaimietį. Šis kiceno ramiai, nesidairydamas, žiūrėdamas tik sau po kojomis. Rankose jis nešėsi molinį ąsotį, kuris, matyt, buvo netuščias.

Nuo kautynių įkarščio, jojimo, karštos vidudienio saulės pulkininkas Eberšteinas buvo ištroškęs ir, žiūrėdamas į ąsotį, ėmė ryti seiles.

 - Ei, seni! — sušuko jis kaimiečiui.

Senis, - tai buvo ne kas kitas, kaip dėdė Šiklošis,- neva išsigando: neramiai nusitraukė nuo galvos kaimietišką gelumbinę kepurę ir pagarbiai prisiartino prie pulkininko.

- Ką čia turi tame ąsotyje, seni? - užsipuolė jį Eberšteinas.

- Truputį vynelio, gero vynelio, jūsų malonybe, - nuolankiai atsakė senis. - Jei neįsižeistumėt, mielai pasiūlyčiau paragauti...

- Duok greičiau šen! - nurijo seilę pulkininkas.

Senasis valstietis priėjo artyn ir drebančia ranka atkišo jam juodą molinį ąsotį. Baronas Eberšteinas pripuolęs godžiai čiupo jį abiem rankom.

- Koks dieviškas kvapas! Ir koks vėsus! — mėgaudamasis tapšnojo kaimietišką molinį indą.

Jis atsargiai pakėlė sunkų ąsotį prie lūpų ir burnoje jau beveik |.mtė vyno kvapą ir skonį...

'Tik staiga nežinia kodėl ąsotis kryptelėjo, suteliuškavo, iškrito jam iš rankų, barškėdamas pariedėjo galiuką ir subyrėjo, o ištroškusi žemė, tarytum to ir laukusi, bemat sugėrė brangų gėrimą.

Nevėkšla! Stuobry! - subliuvo ant senio pulkininkas.

Dėdei Šiklošiui iš išgąsčio drebėjo rankos ir kojos.

Dovanokit, jūsų malonybe! Dovanokit! Man labai gaila... Čia buvo mano vienintelis ąsotis, kito neturiu... Mielai atneščiau jums vyno... Vyno daug turiu, tik ąsočio... kito ąsočio neturiu.

Tuo tarpu senis pastebėjo abu taikliuosius šaulius, kurie susidomėję priėjo artyn.

-       Jūsų  malonybe! - sublizgo Šiklošio akys. - Šitie ponai kariūnai turi gertuves! Tegul eina su manim į rūsį, aš pripilsiu tokio vyno, kokį jūsų didenybė imperatorius geria tik per Velykas.

Pulkininkas Eberšteinas seniu patikėjo. Be to, jį masino nuo žemės kylantis palieto muskato kvapas. Ir jis dar labiau įsinorėjo gerti.

-       O ar toli tavo rūsys, seni? — paklausė, metęs tiriamą žvilgsnį į  Šiklošį. Visai arti, čia pat, jūsų malonybe! — mostelėjo tasai.

Hm...— suabejojo baronas, bet čia pat  jį įveikė muskato kvapas: - na gerai! Imk šituos du šaulius ir trauk! Tik greičiau!

Kai baronas Eberšteinas susigriebė, jog priešo žemėje jis liko vienui vienas, šauk nešaukęs  - abu taiklieji šauliai jau buvo toli. Juos, kaip ir jį patį, masino Dieviškas vyno kvapas, ir jie sparčiu žingsniu drožė Nadjarų vynuogynų link — į senojo Šiklošio rūsį.

Paskui Eberšteinas apsižiūrėjo, kad nėra labai ko ir bijoti. Senasis ąžuolas vienišas stovėjo prie kelio, kertančio didžiulę gražią pievą, per du šimtus žingsnių nebuvo matyti jokių krūmų, čia pat šalia pešė žolę puikus arklys su dviem pistoletais prie balno.

Bet štai virš jo galvos palengva sušlamėjo medžio lapai. „Lyg ir  vėjelis kyla, tuojau turėtų sugrįžti ir taiklieji šauliai“,- mėgaudamasis palieto vyno kvapu, galvojo jis.

Tuo metu storo ąžuolo kamieno kita puse atsargiai kaip katė nušliuožė žemėn kapitonas Matė Ekė.

Ant jo pečių buvo kurucų brigadininko apsiaustas, ant galvos kiaunės kailiu puošta kepurė su garnio plunksna. Veidą buvo taip apsirišęs tamsiai raudona skepeta, kad tik akys tesimatė.

Jis atsargiai iškišo galvą iš už medžio kamieno, kurio kitoje pusėje užsisvajojęs sėdėjo pulkininkas ir vėdavosi nosine. Jo kepurė, apvedžiota auksiniu galionu, gulėjo šalia, ir Matei Ekei tereikėjo tik ranki ištiesti, norint ją pasiekti. Ir staiga kapitoną pagavo nesulaikomas noras, prieš pradedant rimtą kalbą su šiuo pukšinčiu ponu, iš jo r kiek pasišaipyti. Atsargiai, kad nė žolelė nesukrutėjo, paėmė jis pulkininko kepurę, o vietoj jos padėjo savąją. Po to pamažėle ėmė judinti| virš jo galvos lapuotą šaką. Pulkininkas iš pradžių patenkintas sėdėjo, atkišęs kaktą šviežiam vėjeliui, bet kai tas ėmė stiprėti, bemat čiupo  nuo žemės kepurę. Greitai užsidėjo ją ant galvos ir... nustėro.

Vietoj auksinio galiono jis apčiuopė kiaunės kailį.

Tada bemat nusiplėšė ją ir akimirksnį žiūrėjo apstulbęs... Jau buvo bemanąs, jog įvyko stebuklas, tik staiga pajuto, kad kietas pistoleto vamzdis įsirėmė į šoną, ir kažkieno balsas sukomandavo:

-       Rankas aukštyn, pulkininke!

-       Kas tu? — išstenėjo šis drebančiu balsu.

-       Adamas Beris Balogas! — kirste nukirto nepažįstamasis.

-       Ak! -  iš siaubo Eberšteinas tik tiek ir teištarė.

-       -Jei norite atiduoti už mano galvą paskirtus šimtą auksinių, tai dabar kaip tik patogi proga, - toliau šaipėsi tas pats balsas.

 Baronas Eberšteinas pamažu nugalėjo savo išgąstį ir ėmė traukli prie diržo prisegtą piniginę. Kartu jo ranka artėjo prie įremto į jo šoną pistoleto vamzdžio, ir staiga netikėtu judesiu jis išplėšė kapitonui ginklą.

Bet kapitonas trenkė jam per riešą, ir pistoletas nulėkė į žolę. Tačiau Eberšteinui užteko laiko išsitraukti kardą, ir jis staigiai puolė Matę Ekę.

-       Dabar aš tave nudobsiu, šunie! — sustaugė jis.

Kapitonas vikriai išsilenkė kirčio, ir jo rankose sublizgo kardas.

-       Gerai, bet truputį vėliau... - šyptelėjo jis, blykstelėdamas juodom akim, ir taip staigiai straktelėjo į šoną, kad baronas Eberšteinas nespėjo nė apsidairyti, kaip plokščiąja kardo puse per baltas tymo kelnes gavo į užpakalį.

Imperatoriaus pulkininkui užplojo per užpakalį! Didesnio įžeidimo nesugalvosi! Kare su prancūzais nieko panašaus nebuvo galima  nė įsivaizduoti — ten pulkininkas kaudavosi tik su priešo pulkininku. Ir tai prisilaikydami tarptautinių riterių taisyklių.

O dabar jis stovi priešais maištininką ir tas elgiasi taip bjauriai su juo, kaip mokytojas su neklaužada vaiku. Su juo - baronu Eberšteinas!

Į siutęs jis puolė kurucą, kuris vikriai išsisukdavo nuo smūgių, tik retkarčiais atmušdamas juos savo kreivu kardu.

Vienąsyk, antrąsyk, trečiąsyk gavo pulkininkas per tymo kelnėmis aptemptą užpakalį.

Baronas iš pykčio net apsiputojo ir iš visų jėgų puolė Matę.

Dabar jau kardai susikryžiavo kaip reikiant, bet po minutės Eberšteinui buvo išmuštas ginklas. Vikriai kaip lūšis tas prakeiktas kurucas prišoko prie jo, užmynė koja ir įrėmė savo kardo ašmenis pulkininkui į gerklę.

Baronas Eberšteinas suprato, kad jau išmušė jo mirties valanda! Bet kardo ašmenys tepalietė tik kaklaraištį. Užtat virš raudonos skepetos žibančios akys verte vėrė jį.

- Tai dar ne galas, pulkininke! - kurucas žengė žingsnį atgal, ramiai pakėlė nuo žemės priešo kardą ir elegantišku mostu sviedė jį baronui. Šis bemat sugriebė ginklą ir visiškai užmiršo tarptautines riteriškumo taisykles: savo kardą kaip ietį paleido tiesiai priešui į širdį.

- Še tau, kiaule!

Riteris niekuomet nebūtų taip pasielgęs. Taip kaunasi tik plėšikai. Bet vėliau baronas Eberšteinas pateisino šį savo negarbingą poelgį, - priešininkas, girdi, nebuvęs riteris.

Bet pulkininko mestas kardas kliudė ne kapitono širdį, o tik jo kardo rankeną.

Čia jau ir Matė užsiplieskė pykčiu. Po akimirkos jis su dviem kardais jau artinosi prie pulkininko. Baronas Eberšteinas aukštyn iškeltomis rankomis traukėsi atgal, kol pakaušiu atsitrenkė į ąžuolo kamieną.

- Dabar aš galėčiau užmušti jus, pulkininke! - lyg iš kažkur toli išgirdo Eberšteinas kuruco žodžius.

* * *

 Tuo tarpu dėdės Šiklošio rūsyje kaskart darėsi vis linksmiau ir linksmiau....