Balandį visas Panevėžys, kaip Lietuvos kultūros sostinė turėtų nukeliauti į Daniją. Ko ten? O čia jau pasirinktinai... Vaikai tikriausiai keliautų į Legolendą arba kurį nors Hanso Kristiano Anderseno muziejų. Istorijos mėgėjai - pažiūrėti šalies, kur gyvena pačių pirmųjų vikingų palikuonys. Pedagogai - pasisemti naujų profesinių idėjų, nes Lietuvoje labai populiarios danų idėjos šioje srityje. Visi paniurėliai ir nelaimingi - į miestelį, kuris vadinamas vienu iš keturių laimingiausių pasaulio miestų. Ar reikia daugiau krypčių? Literatūra. Lietuvoje danų literatūra ne pati populiariausia. Be Anderseno pasakų, žinoma. Šio rašytojo sėkmė - nepakartojama. Galbūt jo asmenybė - tas pradas, kuris taip pažadino danus rūpintis vaikų gerove?
Peter Hoeg (g. 1957) |
Peteris Hoegas yra laimėjęs Danų literatūros prizą "Aukso laurai" taip pat Danų kritikų literatūros premiją.
Skaitome.
Aš radau duris, vedančias iš kalėjimo į laisvę, ir rašau tam, kad jas parodyčiau jums.
Galbūt pasakysite, kažin kiek jau tos laisvės jis gali norėti, gimęs Fino saloje, kuri vadinama Danijos Gran Kanarija, ir dar pastoriaus namuose, kuriuose dvylika kambarių ir kiemas didumo sulig parku. Turėdamas tėtį, mamą, vyresnę seserį ir brolį, ir senelius, ir prosenelę, ir šunį, kurie tiktų reklamuoti ką nors brangaus, bet visai šeimai labai naudinga.
Ir nors aš, žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje, matau ne kažin kiek, nes iš Fino mokyklos septintokų esu priešpaskutinis pagal ūgį, ir dar prie liaunesnių, vis tiek nemažai vyresnių ir stambesnių žaidėjų Fino stadione lieka tik žiūrėti, kai sklendžiu pro šalį kaip banglentininkas vėjui ant keteros, ir jausti šiaušiantis plaukus, kai smūgiuoju nuodingąja dešine.
Galbūt sakysite, tai ko jis dar skundžiasi, o kaip, jo manymu, gyvena kiti keturiolikmečiai berniukai, o aš turiu du atsakymus.
Danija įsikūrusi salose ir pusiasalyje, tad jūra - visad šalia. Argi keista, kad danai - pirmieji vikingai? |
Pirmas - taip, jūs
teisūs, neturėčiau skųstis. Tačiau kai tėtis su mama dingo ir tapo labai keblu
viską paaiškinti, pastebėjau, kad kai ką buvau pamiršęs. Buvau pamiršęs, kol
dar buvo šviesu, išsiaiškinti, kuo galėčiau kliautis, kai pradeda temti.
Antras atsakymas -
sudėtingasis. Apsidairykit aplinkui: kiek žmonių yra iš tikrųjų laimingi? Netgi
kai turi tėtį su maserati ir mamą su audinės kailiniais - o taip vienu metu
pastoriaus namuose ir buvo, - kiek iš tikrųjų yra tokių, kurie turėtų dėl ko
šaukti „valio"? Tai argi nekyla klausimas, kas gali išlaisvinti žmogų?
Dabar galbūt pasakysite, kad pasaulyje kiek
tik akys užmato pilna žmonių, pasirengusių pasakyti, kur tau eiti ir kaip
elgtis, o aš tik dar vienas iš jų; viena vertus, jūs teisūs, kita vertus, šis
atvejis kitoks.
Jei būtumėt girdėję mano
tėvą sakant pamokslą Fino bažnyčioje prieš jam dingstant, būtumėt girdėję jį
kalbant, kad Jėzus yra kelias, ir patikėkit - mano tėvas gali tą pasakyti taip
gražiai ir taip paprastai, tarsi kalbėtų apie taką, vedantį į sodą, ir mes visi
po akimirkos jau, rodos, leidžiamės tuo taku.
Jei būtumėt per pamaldas
sėdėję ant taburetės šalia vargonų, kuriais grojo mano mama, ir paskui būtumėt
dar trumpam pasilikę, ji būtų papasakojusi, kad muzika yra ateitis, o ji groja
ir apie tai kalba taip, kad jums iškart būtų kilęs noras užsisakyti pirmąsias
fortepijono pamokas ir nusipirkti fortepijoną už savo vaiko gyvybės draudimo
išmoką.
Jei po pamaldų būtumėt
užsukę į pastoriaus namus kavos vieną iš tų dienų, kai pas mus svečiuodavosi
mano mylimiausias dėdė Jonas, kuris medžioja lokius Mongolijoje, savo namų
prieškambaryje laiko lokio iškamšą ir vadovauja profesinei sąjungai, tai
būtumėt išgirdę jo ne trumpesnį nei dvidešimties minučių monologą apie tai, kad
iš tikrųjų kamštį iš butelio išmuša tik fizinis pasitikėjimas savimi ir
gebėjimas sutelkti darbininkų klasę, ir tai jis sako ne tam, kad paerzintų mano
tėtį, - jis tuo visiškai rimtai tiki.
Jei paklaustumėt mano
klasės draugų, jie pasakytų, kad tikrasis gyvenimas prasideda baigus devynias,
nes tada dauguma Fino salos vaikų palieka namus ir išvažiuoja toliau mokytis į
pensioną arba į profesinę mokyklą Greno mieste.
Grenlandija - didžiausia pasaulio sala, oficialiai - Amerikos žemyne. Lygiai taip oficialiai yra Danijos Karalystės dalimi, kaip autonominis vienetas. beje, ši sala - vienintelė šalis, išėjusi iš Europos sąjungos |
Galiausiai, jei
pažvelgtumėt iš „Didžiojo kalno", o tai yra narkomanų reabilitacijos
centras iškart į vakarus nuo Fino miesto, ir paklaustumėt visiškai atvirai,
akis į akį, klientų, kurie visi iki vieno buvo narkomanai nesulaukę šešiolikos,
jie pasakytų, kad nors dabar jau yra švarūs ir be galo dėkingi už gydymą ir
nekantrauja pradėti naują gyvenimą, vis dėlto nieko nė iš tolo panašaus į ilgą
ir švelnią reabilitaciją nesitikėkit, kai esate rūkę opiumą arba vartoję
heroiną.
Ir patikėkit manimi: esu
įsitikinęs - visi tie žmonės teisūs, netgi „Didžiojo kalno" klientai.
Šito išmokau iš savo
vyresnės sesers Tiltės. Vienas iš jos talentų yra gebėjimas vienu metu galvoti,
kad visi žmonės teisūs, ir kartu būti visiškai įsitikinusiai, jog ji vienintelė
iš tikrai didelio būrio supranta, apie ką kalbama.
Visi mano išvardyti
žmonės, visi jie rodo duris į savo mėgstamiausią kambarį, tame kambaryje laukia
Jėzus arba Šuberto dainos, arba valstybinis baigiamasis egzaminas po devynių
klasių, arba lokio iškamša, arba nuolatinis darbas, arba pagiriamasis pliaukšt
per sėdimąją, ir, žinoma, daugelis šių kambarių yra tiesiog pasakiški.
Tačiau kol esi kambaryje,
tol esi viduje, o jeigu esi viduje, esi įkalintas.
Durys, kurias pamėginsiu
jums parodyti, yra kitokios. Jos veda ne į kokią nors naują uždarą erdvę. Jos
veda iš pastato.
Ne aš tas duris radau,
nesu toks pasitikintis savimi, tai mano vyresnė sesuo Tilte jas rado.
Buvau šalia, kai tai
atsitiko, prieš dvejus metus, prieš pat pirmąjį tėčio ir mamos dingimą; man
buvo dvylika, Tiltei keturiolika, ir nors viską prisimenu taip aiškiai, lyg tai
būtų įvykę vakar, nežinojau, kad ji pastebėjo būtent tas duris.
Pas mus kaip tik viešėjo
prosenelė, ji virė sriubą iš pasukų.
Kai prosenelė verda tą
sriubą, ji stovi ant dviejų taburečių, sustatytų viena ant kitos, kad pasiektų
maišyti puodą. Taip yra todėl, kad ji gimė maža, o paskui jos stuburas buvo dar
šešiskart susmukęs, ir ji liko tokia kuprota, kad reikėtų apdairiai rinktis
fotografavimo kampą, jeigu jau tektų ją fotografuoti tai šeimos reklamai, apie
kurią anksčiau užsiminiau, nes kupra didumo sulig skėčių stovu.
Farerų salos - irgi Danijos Karalystės dalis. Irgi su plačia autonomija. |
Užtat daugelis tų, kurie
buvo sutikę mano prosenelę, mano, kad jei Jėzus vėl pasirodytų, visai galimas
daiktas, pasirodytų kaip devyniasdešimt trejų moterėlė, nes apie prosenelę
galėtum pasakyti - tobulai gera. Tai reiškia, kad jos širdis tokia didelė, jog
vietos ten užtenka visiems, netgi tokiems tipams kaip Kajus Molesteris ir Fino
mokyklai vadovaujantis ministerijos atstovas Aleksandras Bisteris Finkeblodas,
kurį norint mylėti, reikėtų būti jo motina, ir netgi to tikriausiai negana, nes
kartą mačiau jį pasitinkant savo mamą prie kelto, ir atrodė, kad netgi jai tai
pernelyg sunkus išbandymas.
Vis dėlto nereikėtų dėl
mūsų prosenelės apsirikti. Žmogus neišgyvena devyniasdešimt trejų, ir
nepergyvena savo vaikų, ir neatlaiko šešių stuburo susmukimų ir Antrojo
pasaulinio, ir neprisimena Pirmojo pabaigos, jeigu jo nevaro į priekį kas nors
ypatinga. Pasakyčiau taip - jei prosenelė būtų automobilis, jo kėbulas būtų
besubyrantis. Bet variklis dirbtų taip, tarsi būtų ką tik iš gamyklos.
Kalbant apie žodžius, tai
prosenelė gana santūri, ji dalija žodžius kaip saldainius, tarsi nedaug jų
turėtų, gal taip ir yra, kai tau devyniasdešimt treji.
Tad kai ji staiga,
nepasukdama galvos, ištaria: „Noriu kai ką jums pasakyti", mes visi
nuščiūvam.
„Mes" - tai mano
tėvai, mano vyresnysis brolis Hansas, Tilte, aš ir mūsų šuo, Baskeris
Trečiasis, foksterjeras, taip pavadintas pagal knygą apie Baskervilių šunį, o
Trečiasis dėl to, kad yra jau trečias šios veislės šuo mūsų namuose per Tiltės
gyvenimą; ji reikalavo, kad kaskart, kai nugaišdavo šuo ir įsigydavome naują,
jo vardas būtų tas pats, tik pridėtas eilės numeris. Kiekvieną kartą pasakydama
šuns vardą žmonėms, kuriems anksčiau nebuvo nusišypsojusi laimė su mumis
susipažinti, Tilte priduria ir numerį. Tada žmonės nežymiai krūpteli, galbūt
dėl to, kad vardas primena kitus šunis, nugaišusius prieš Baskerį, ir aš manau,
kad kaip tik dėl to Tilte ir reikalavo tokio vardo, nes ją visada domino mirtis
- labiau nei šiaip jau domina vaikus.
Kai norėdama ką nors
pasakyti prosenelė atsisėda į vežimėlį, Tilte užsikvempia ant virtuvės stalo
pakeldama kojas nuo grindų, kad prosenelė galėtų įvažiuoti po ja. Tiltei visada
reikia sėdėti prosenelei ant kelių, kai ši nori ką nors pasakyti, tačiau
prosenelė dabar silpnesnė, o Tilte sunkesnė, taigi dabar jos tai daro šitaip:
Tilte pasikelia, o pasaulis įsitaiso po ja, tada ji susiraito prosenelei ant
kelių, o prosenelė dabar jau mažesnė už Tilte.
- Mano tėvai, - pasakoja
prosenelė, - jūsų proproseneliai, nebuvo labai jauni, kai susituokė, jiems buvo
apie keturiasdešimt. Vis tiek jie susilaukė septynių vaikų. Buvo ką tik susilaukę
septintojo, kai mirė mano mamos brolis su žmona, mano dėdė ir teta, jie abudu
užsikrėtė ispaniškuoju gripu ir mirė beveik tuo pačiu metu. Jie paliko dvylika
vaikų. Mano tėvas išvažiavo į laidotuves Nordhaune. Po laidotuvių turėjo įvykti
pasitarimas ir po jo visa giminė turėjo pasidalyti tuos dvylika vaikų, taip
darydavo anais laikais, beveik prieš devyniasdešimt metų - svarbiausia buvo
išgyventi. Kelionė kinkiniu nuo Fino iki Nordhauno truko dvi valandas, tėvas
grįžo tik vakare. Įėjo į virtuvę, kur žmona stovėjo prie viryklės, ir pasakė:
- Aš pasiėmiau juos visus.
Mano mama džiaugsmingai
pakėlė akis:
Danams vaikai labai svarbu. Tad Jūsų paslaugoms ne tik žaidimai "Lego", bet ir nuotykių parkas tuo pačiu pavadinimu. |
- Ačiū, Andersai, už pasitikėjimą.
Kai prosenelė baigė
kalbėti, virtuvėje tvyrojo tyla. Nežinau, kiek laiko ji truko, nes laikas buvo
sustojęs, pernelyg daug reikėjo suprasti, kad galėtum galvoti, veikiausiai
tiesiog pasidavėme. Reikėjo suprasti, kas dėjosi prosenelės tėvo galvoje, kai
jis per laidotuves pamatė tuos dvylika vaikų ir jam sąžinė neleido jų išskirti.
O labiausiai reikėjo suprasti jo žmoną, kai jis grįžęs ištarė: „Aš juos
pasiėmiau visus." Nė sekundės abejonių, jokio verksmo vien nuo minties,
kad dabar bus ne tik savi septyni vaikai, jau vien tai gali atrodyti gana
blogai, kai pagalvoji apie mus tris pastoriaus namuose, o namuose du tualetai
ir, be to, vienas svečiams, o čia dabar staiga devyniolika vaikų.
Kažkurią akimirką, kai
tyla jau buvo užtrukusi nežinia kiek laiko, Tilte prabyla:
- Ir aš norėčiau tokia būti!
Mums visiems atrodė, kad
suprantame, ką ji nori pasakyti, ir tam tikra prasme taip ir buvo. Manėme, kad
ji norėtų būti tokia kaip tas tėvas, arba kaip ta mama, ar kaip jie abudu, ir
sugebėti auginti devyniolika vaikų, jeigu jau reikia.
Ir teisingai, ji tai
turėjo minty. Bet ji taip pat turėjo minty ir ką kita.
Prieš prabildama, kol
tęsėsi ta ilga tyla, Tilte aptiko duris. Arba bent jau įsitikino, kad jos yra.
O dabar kai ko jūsų
paklausiu. Paklausiu, ar iš savo gyvenimo prisimenate akimirkų, kai buvote
tikrai laimingi. Ne šiaip sau džiaugėtės. Ar buvote patenkinti. Bet buvote
tokie laimingi, kad tai buvo visiškai, šimtu procentų, tobula. Jei
neprisimenate nors vienos tokios akimirkos, nėra labai gerai, bet tuomet dar
svarbiau, kad mano žodžiai jus pasiektų. Jei prisimenate nors vieną, o dar
geriau keletą, paprašysiu apie tas akimirkas pagalvoti. Tai svarbu. Nes kaip
tik tokiomis akimirkomis durys pradeda vertis.
Papasakosiu apie porą
savo akimirkų. Jos niekuo neypatingos. Aš apie jas papasakosiu tam, kad jums
būtų lengviau susirasti tokių savo gyvenime.
Tokia akimirka buvo, kai
mane pirmą kartą išrinko į Fino salos Visų žvaigždžių komandą, kuri liepą žais
su žemyninės dalies komanda. Sąrašą skaitė pagrindinės sudėties komandos
treneris, kurį mes vadiname Fakyru, nes jis plikas ir laibas kaip šepetėlis
pypkei valyti, ir dar dėl to, kad jo nuotaika ištisus metus tokia, tarsi būtų
ką tik permiegojęs ant stiklo šukių.
Dar niekada nebuvo išrinktas
nė vienas jaunesnis nei penkiolikos, todėl išgirdęs garsiai tariamą savo vardą
buvau užkluptas netikėtai.
Trumputę akimirką buvo
net sunku pasakyti, kur esu - ar ne savo kūne, ar savo kūne, ar abiejose
vietose vienu metu.
Kita akimirka buvo tada,
kai Kone paklausė, ar mes būsime pora. Ne ji pati paklausė, ji atsiuntė vieną
iš savo freilinų, Sonją. Ėjau namo iš mokyklos, Sonja prisigretino: „Kone liepė
paklausti, ar judu būsit pora."
Trumpą akimirką jautiesi
taip, tarsi kažkas būtų ištraukęs kamštį iš dugno, nesupranti, ar sklendi, ar stovi
ant žemės. Jausmas, kad sklendi, nėra išsigalvojimas - visas apčiuopiamas
pasaulis staiga pasidaro kitoks.
Nyhavn - arba "Naujasis uostas" - uostas ir pramogų vieta kanale Kopenhagoje |
Buvo dar vienas nutikimas
su Kone, iš tų laikų, kai mums tebuvo maždaug šešeri ir kartu lankėme darželį.
Visame Fino mieste iš viso tėra trys šimtai vaikų ir tik viena mokykla ir vienas
vaikų darželis, taigi mes visi lankėme tą patį darželį ir tą pačią mokyklą.
Darželis buvo gavęs
kelias milžiniškas medines alaus statines iš Fino alaus daryklos. Tas statines
jie pakėlė ant rąstigalių, sudėjo jose grindis, išpjovė nedideles dureles ir
langelius, ir jos buvo naudojamos kaip žaidimų nameliai. Vienoje iš tų statinių
aš paklausiau Konės, ar ji galėtų prieš mane nusirengti.
Galbūt nustebsite, kaip
išdrįsau, nes atrodau pernelyg drovus paklausti kelio iki bandelinės, aš ir
pats turiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš tų kartų, kai pats nusistebėjau.
Tačiau jei kada nors
sutiksite Kone, suprasite, kad yra moterų, kurios įkvepia vyrus
neįprasčiausiems poelgiams, nors joms dar tik šešeri.
Ji nieko neatsakė.
Tiesiog iš lėto pradėjo nusirenginėti. Nusirengusi visiškai nuoga ji iškėlė
rankas ir ėmė lėtai lėtai priešais mane suktis. Mačiau trumpučius šviesius
pūkelius ant jos odos, aplink mus buvo statinė, apvali kaip laivas ar kaip
bažnyčia, ir viso to alaus, kuris per šimtą metų buvo įsigėręs į medį, kvapas.
Ir aš pajutau, jog tai, kas vyksta tarp Konės ir manęs, yra kažkaip susiję su
visu likusiu pasauliu.
Paskutinė akimirka - pati
ramiausia. Aš mažiukas, gal kokių trejų, nes pas mus ką tik atsiradęs Baskeris
Antrasis, jis įsiropštęs į tėvų lovą, kurioje ir aš miegodavau. Aš nušliuožiu
nuo lovos ant grindų ir pastūmiu dvivėres įstiklintas duris, vedančias į sodą.
Manau, galėjo būti ankstyvas ruduo, saulė žemai, o žolė šalta kaip ledas ir
degina pėdas. Tarp medžių driekiasi didžiuliai voratinkliai, juose kaip
milijonas mažulyčių deimantų kyburiuoja rasos lašeliai, atspindintys vieni
kitus. Labai ankstyvas metas, ir rytas toks giedras ir skaidrus, ir
neprilygstamas, tarsi iki jo nėra buvę jokio ryto, ir net nereikia jokio kito,
šito kopijos, nes šis rytas - amžinas.
Tą akimirką pasaulis
visiškai tobulas. Nėra nieko, ką reikėtų padaryti, o ir nėra kam, nes žmonių
čia nėra, netgi manęs nėra, viską užtvindęs džiaugsmas. Visa tai trunka labai
trumpai, ir baigiasi.
Kronborgo pilis - viena iš daugelio Danijoje. Ji - šiaurės rytų Zelandijos (Danijos dalies, nepainioti su Naująja Zelandija) Renesanso paminklas. Labiausiai žinoma dėl to, kad Šekspyras čia įkurdino "Hamletą" |
Žinau, kad jūsų gyvenime
irgi yra buvę tokių akimirkų. Ne tokių pačių, bet panašių.
Noriu, kad pastebėtumėte
tas sekundes, kol dar nesuvoki, kokia ypatinga yra situacija, ir dar nesi
pradėjęs galvoti.
Nes kai tik ateina
mintys, vėl grįžti atgal į narvą.
Kai kas tame kalėjime,
apie kurį kalbu, labai niūru. Jis pastatytas ne vien iš akmenų ir betono, ir
grotų ant langų.
Jeigu taip būtų, būtų
paprasčiau. Jei būtume įkalinti įpras-tai, jau būtume radę kokią nors išeitį,
netgi tokie nedrąsūs tipai kaip aš su jumis. Būtume iš Greno ar Orhuso
susiveikę porą šimtų gramų tų rausvų miltelių, kuriuos naudoja lėktuvų modelių
reaktyviniuose varikliuose, kai Fino saloje švenčiama Didžioji aitvarų ir
sklandytuvų diena. Tikrai būtume susiradę ir nerūdijančio plieno vamzdelį su
sriegiais galuose, ir porą sraigtelių, būtume išsigręžę vamzdelyje nedidelę
skylutę, pripildę vamzdelį tų miltelių ir įkišę dagtį nuo naujametinio
fejerverko, ir būtume išsprogdinę tokią kaip reikiant skylę sienoje, o tada jau
tiek mus ir tematei.
Bet to nepakaktų. Nes tas
kalėjimas, apie kurį kalbu, yra mūsų visų su jumis gyvenimas ir tai, kaip mes
tą gyvenimą gyvename; tas kalėjimas sumūrytas ne vien iš akmens, jis padarytas
ir iš žodžių bei minčių. Ir mes patys nuolat jį atstatome ir prižiūrime - tai
ir yra blogiausia.
Pavyzdžiui, ir tą kartą, kai Sonja manęs
paklausė atsiųsta Konės. Pirmajai sekundei praėjus, kai šokas buvo ką tik
pakeitęs visą pasaulį, jis vėl sugrįžo. Nes pradedi galvoti: „Ar tikrai, ar
gali būti, kad draugauti ji nori su manim, gal yra koks kitas Peteris? Ir kodėl
būtent aš? Ir jeigu tikrai aš, tai ar aš jai tikrai tinku? Ir kažin kiek viskas
truks? Ir net jeigu truks ilgai, o tuo aš tikiu ir to tikiuosi, tai juk vis
tiek kada nors baigsis, ar ne?"
„Ir gyveno jie ilgai ir
laimingai iki amžiaus galo."
Šitokia pabaiga manęs
niekada netenkino.
Pasakas prieš miegą
Tiltei, man ir Baskeriui skaitydavo tėtis. Kai pasaka baigdavosi žodžiais „ir
gyveno jie laimingai iki amžiaus galo", man visada pasidarydavo neramu,
tik negalėdavau to paaiškinti.
Tinkamus žodžius rado
Tilte. Kartą - jai tada buvo ne daugiau kaip septyneri - ji ištarė:
- O ką reiškia „iki amžiaus galo"?
- Tai reiškia iki mirties, - atsakė tėtis. Tada Tilte paklausė:
- Ar jie mirė oriai? Tėtis patylėjo. Ir atsakė:
- Apie tai nieko nerašo. Tilte vėl paklausė:
- O kas po to?
Aarhus miesto centras - muziejus po atviru dangumi. Miestas pradėtas minėti 948 metais, kaip vyskupijos centras. O iki to buvo vikingų gyvenvietė. O svarbiausia - tai vienas iš 4 laimingiausių pasaulio miestų. |
Aš tai žinau, iš kur
Tilte pasigavo tą orią mirtį. Iš Bermudos Svartbag Janson, kuri Fino saloje yra
ir akušerė, ir laidojimo namų savininkė, o taip yra todėl, kad sala mažytė ir
daugelis užsiima keliais dalykais iškart, kaip, pavyzdžiui, mama - ji ir vargonininkė,
ir bažnytininke, ir traktorių aikštelės konsultantė.
Tilte dažnai bendraudavo
su Bermuda ir padėdavo jai paguldyti lavonus į karstą. Jos ir tas posakis.
Tačiau tai vis tiek nepaaiškina visko. Patys
pagalvokite. Sėdi su septynmete mergaite ir klausaisi pasakos, o tos pabaigos,
na, kad jie gyveno laimingai iki amžiaus galo, esmė yra ta, kad tai turėtų būti
laiminga pabaiga ir vaikučiai turėtų būti gerai nusiteikę prieš miegą ir
apsidairę įsitikintų, kad jų tėvelis ir mamytė, jie patys ir šuniukas taip pat
laimingi gyvens iki amžiaus galo, o tai bus taip negreitai, kad netgi galėtum
pasakyti „amžinai". Ir štai septynmetė mergaitė, Tilte, ima ir paklausia,
ar jie numirė oriai.
Kai Tilte šitaip
paklausė, aš supratau, kodėl manęs niekad nenuramindavo tokia pabaiga. Aš
negalėjau, o gal nedrįsau galvoti kaip Tilte. Bet aš tarsi jaučiau. Galimas
daiktas, jog jie gyvena laimingai. Bet kas tada, kai priartėjam prie pabaigos,
prie amžiaus galo?
Ten jau tikriausiai nebe
taip šaunu.
Dabar papasakosiu, kas
mums atsitiko. Iš tikrųjų ne tam, kad papasakočiau apie mus. Tam, kad pats
pamėginčiau prisiminti, kada durys atsidarė, ir kad jas parodyčiau jums.
Danija, kaip ir kaimyninės šiaurės šalys - monarchija. Karalienė Margaretė (Margrethe) - centr, languota suknia. Sosto įpėdinis princas Frederikas - stovi antras iš kairės. Po jo į sostą ateis princas Christianas - sėdi greta močiutės karalienės (žaliais marškinėliais) |
Negaliu padėti jums pro
tas duris išeiti, nes aš ir pats pro jas, tiesą sakant, nebuvau išėjęs. Bet
jeigu mes su jumis tas duris rastume ir būtume pakankamai daug kartų priešais
jas stovėję, aš žinau, kad vieną dieną mes kartu išeitume į laisvę.
Niekada ne vėlu turėti
laimingą vaikystę.
Tai mudu su Tilte
perskaitėme bibliotekoje, man tas sakinys visada patiko. Tačiau nereikia apie
jį mąstyti. Pradėjęs mąstyti sustosi. Tuomet pasakysi, kad tai juk neturi
prasmės, juk vaikystė jau pasibaigusi, o tai, kas baigta, jau yra kaip yra, ką
nors pakeisti jau per vėlu.
Užuot galvojus, reikia
tiesiog įsileisti tuos žodžius: niekada ne vėlu turėti laimingą vaikystę.
Manau, kad tai tiesa. Tik
kartais gali būti sunku.
Tačiau Tilte sako, kad
sunkumų nėra, yra tik įdomūs iššūkiai.
Norėčiau pasakyti, kad su
vienu iš įdomiųjų iššūkių, pasitaikiusių siekiant turėti laimingą vaikystę,
susidūrėme Didįjį penktadienį Blogordo aikštėje, Kopenhagoje.
Danų literatūra bibliotekoje:
Adler-Olsen, Jussi Moteris narve / iš anglų kalbos vertė Vaiva Lešinskaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 456 p.
Bang, Hermann Joachim Prie kelio ; Tinė / iš danų kalbos vertė L. Petravičius. - Vilnius : Vaga, 1978. - 287 p.
Birkegaard, Mikkel Šešėlių biblioteka / iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. - Vilnius : Metodika, 2011. - 359 p.
Blixen, Karen Iš Afrikos / Karen Blixen ; iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - [Vilnius] : Lietuvos rytas ; Madrid : Mediasat Group, [2006]. - ("Lietuvos ryto" kolekcija)
Braneris, Hansas Kristianas Žaislai : romanas apie vieną firmą / iš danų k. vertė Zita Marys. - Vilnius : Vaga, 1984. - 253 p.
Danų novelės / sudarė Zita Marys ; vertė Danutė Krištopaitė … [et al.]. - Vilnius : Vaga, 1987. - 438 p.
Grøndahl, Jens Christian Luka : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2004 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)
Grøndahl, Jens Christian Spalio tylėjimas : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2002 (Kaunas : Spindulys). - 237 p.
Grøndahl, Jens Christian Keturios kovo dienos / iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2013. - 375 p.
Grøndahl, Jens Christian Kitokia šviesa : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 279 p.
Grøndahl, Jens Christian Spalio tylėjimas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2013 (Vilnius : Spauda). - 238 p.
Hall, Martin Paskutinis romantikas : romanas / iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė-Andreikienė. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 395 p.
Harmer, Hans Henning Kuomet gyvatė neriasi : politinis trileris / iš danų kalbos vertė Andrius Stašaitis. - Kaunas : Markas, 2000 (Kaunas : Aušra). - 382, p
Heinesen, William Geroji viltis / iš danų kalbos vertė Leonas Petravičius. - Vilnius : Vaga, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 404, p.
Helleberg, Maria Alberto : romanas / iš danų kalbos vertė Daiva Sajenkienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 382 p.
Hermann, Iselin Cosman Skubus paštas : susirašinėjimas, kurį spaudai parengė Žanas Lukas Forio : romanas / iš danų kalbos vertė Viktorija Alekseičikaitė. - Vilnius : UAB "Baltų lankų" leidyba", 2003 (Vilnius : Vilspa). - 131 p. (Savaitgalio knyga : SK)
Jacobsen, Jens Peter Nilsas Liunė / vertė Liucina Starevičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1969. - 212 p.
Jacobsen, Jens Peter Ponia Mari Grubė ; Nilsas Liūnė / iš danų kalbos vertė Jonas Smilga, Liucina Starevičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1999 (Vilnius : Vilspa). - 356, [2] p. - (Pasaulinės literatūros biblioteka)
Jensen, Johannes Vilhelm Karaliaus pražūtis / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - 2-asis patais. leid. - Vilnius : Alma littera, [2005] (Kaunas : Spindulys). - 229 p.
Kaaberbøl, Lene Berniukas lagamine : romanas / iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas. - Vilnius : Alma littera, 2010 (Kaunas : Spindulio sp.). - 277 p.
Korch, Morten Flintės sūnūs : romanas / [iš danų kalbos vertė Danutė Jensen. - Kaunas : Tyrai, 1998 (Kaunas : Spindulys). – 187 p. -
Larsen, Michael Gyvatė Sidnėjuje : romanas / iš danų kalbos vertė Vaida Balaševičiūtė. - Vilnius : Tyto alba, 1998 (Vilnius : Standartų sp.). - 345 p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).
Llambías, Pablo Henrik Meilės kalnas : romanas / iš danų kalbos vertė Aušra Valling Pedersen. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 143 p.
Møller, Henriette E. Kaizeris : romanas / iš danų kalbos vertė Agnė Ranonytė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2010 (Vilnius : Petro ofsetas). - 157 p.
Panduro, Leif Fernas iš Danijos : romanas / iš danų kalbos vertė Kęstutis Tiknevičius. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1997. - 174 p.
Pirmas rytas : danų novelės / iš rusų k. vertė V. Stravinskas. - Vilnius : Vaga, 1973. - 222 p.
Pontoppidan, Henrik Peras, laimės kūdikis : romanas / iš danų k. vertė Z. Marienė. - Vilnius : Vaga, 1992. - 555 p. - (Nobelio premijos laureatai)
Sarvig, Ole Nepamiršk : burleska/ iš danų kalbos vertė Zita Marys. - Vilnius : Vaga, 1981. - 127 p.
Sebergas, Peteris Ganytojai : apysaka / iš danų k. vertė Z. Marys. - Vilnius : Vaga, 1980. - 143 p.
Varmer, Hjørdis Vargšas berniukas iš Odensės : knyga apie Hansą Kristianą Anderseną / Hjørdis Varmer, Lilian Brøgger ; iš danų kalbos vertė Jonas Smilga. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2005.- 111 p.
Wulff, Hilmar Saulės klajūnas : autobiografinė apysaka / Hilmaras Vulfas ; iš danų kalbos vertė J. Grigienė. - Vilnius, 1962. - 174 p.
Skaitykite bloge taip pat:
Karen Blixen. Iš Afrikos
Bang, Hermann Joachim Prie kelio ; Tinė / iš danų kalbos vertė L. Petravičius. - Vilnius : Vaga, 1978. - 287 p.
Birkegaard, Mikkel Šešėlių biblioteka / iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė. - Vilnius : Metodika, 2011. - 359 p.
Blixen, Karen Iš Afrikos / Karen Blixen ; iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - [Vilnius] : Lietuvos rytas ; Madrid : Mediasat Group, [2006]. - ("Lietuvos ryto" kolekcija)
Braneris, Hansas Kristianas Žaislai : romanas apie vieną firmą / iš danų k. vertė Zita Marys. - Vilnius : Vaga, 1984. - 253 p.
Danų novelės / sudarė Zita Marys ; vertė Danutė Krištopaitė … [et al.]. - Vilnius : Vaga, 1987. - 438 p.
Grøndahl, Jens Christian Luka : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2004 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 333 p. (XX amžiaus aukso fondas)
Grøndahl, Jens Christian Spalio tylėjimas : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2002 (Kaunas : Spindulys). - 237 p.
Grøndahl, Jens Christian Keturios kovo dienos / iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2013. - 375 p.
Grøndahl, Jens Christian Kitokia šviesa : romanas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 279 p.
Grøndahl, Jens Christian Spalio tylėjimas / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2013 (Vilnius : Spauda). - 238 p.
Hall, Martin Paskutinis romantikas : romanas / iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė-Andreikienė. - Vilnius : Tyto alba, 2008 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 395 p.
Harmer, Hans Henning Kuomet gyvatė neriasi : politinis trileris / iš danų kalbos vertė Andrius Stašaitis. - Kaunas : Markas, 2000 (Kaunas : Aušra). - 382, p
Heinesen, William Geroji viltis / iš danų kalbos vertė Leonas Petravičius. - Vilnius : Vaga, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 404, p.
Helleberg, Maria Alberto : romanas / iš danų kalbos vertė Daiva Sajenkienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 382 p.
Hermann, Iselin Cosman Skubus paštas : susirašinėjimas, kurį spaudai parengė Žanas Lukas Forio : romanas / iš danų kalbos vertė Viktorija Alekseičikaitė. - Vilnius : UAB "Baltų lankų" leidyba", 2003 (Vilnius : Vilspa). - 131 p. (Savaitgalio knyga : SK)
Jacobsen, Jens Peter Nilsas Liunė / vertė Liucina Starevičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1969. - 212 p.
Jacobsen, Jens Peter Ponia Mari Grubė ; Nilsas Liūnė / iš danų kalbos vertė Jonas Smilga, Liucina Starevičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1999 (Vilnius : Vilspa). - 356, [2] p. - (Pasaulinės literatūros biblioteka)
Jensen, Johannes Vilhelm Karaliaus pražūtis / iš danų kalbos vertė Zita Marienė. - 2-asis patais. leid. - Vilnius : Alma littera, [2005] (Kaunas : Spindulys). - 229 p.
Kaaberbøl, Lene Berniukas lagamine : romanas / iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas. - Vilnius : Alma littera, 2010 (Kaunas : Spindulio sp.). - 277 p.
Korch, Morten Flintės sūnūs : romanas / [iš danų kalbos vertė Danutė Jensen. - Kaunas : Tyrai, 1998 (Kaunas : Spindulys). – 187 p. -
Larsen, Michael Gyvatė Sidnėjuje : romanas / iš danų kalbos vertė Vaida Balaševičiūtė. - Vilnius : Tyto alba, 1998 (Vilnius : Standartų sp.). - 345 p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).
Llambías, Pablo Henrik Meilės kalnas : romanas / iš danų kalbos vertė Aušra Valling Pedersen. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008 (Kaišiadorys : AJS sp.). - 143 p.
Møller, Henriette E. Kaizeris : romanas / iš danų kalbos vertė Agnė Ranonytė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2010 (Vilnius : Petro ofsetas). - 157 p.
Panduro, Leif Fernas iš Danijos : romanas / iš danų kalbos vertė Kęstutis Tiknevičius. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1997. - 174 p.
Pirmas rytas : danų novelės / iš rusų k. vertė V. Stravinskas. - Vilnius : Vaga, 1973. - 222 p.
Pontoppidan, Henrik Peras, laimės kūdikis : romanas / iš danų k. vertė Z. Marienė. - Vilnius : Vaga, 1992. - 555 p. - (Nobelio premijos laureatai)
Sarvig, Ole Nepamiršk : burleska/ iš danų kalbos vertė Zita Marys. - Vilnius : Vaga, 1981. - 127 p.
Sebergas, Peteris Ganytojai : apysaka / iš danų k. vertė Z. Marys. - Vilnius : Vaga, 1980. - 143 p.
Varmer, Hjørdis Vargšas berniukas iš Odensės : knyga apie Hansą Kristianą Anderseną / Hjørdis Varmer, Lilian Brøgger ; iš danų kalbos vertė Jonas Smilga. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2005.- 111 p.
Wulff, Hilmar Saulės klajūnas : autobiografinė apysaka / Hilmaras Vulfas ; iš danų kalbos vertė J. Grigienė. - Vilnius, 1962. - 174 p.
Skaitykite bloge taip pat:
Karen Blixen. Iš Afrikos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą