Romain Gary. Vilnietis prancūzas

Lietuviai turbūt turi vieną panašu bruožą, kaip ir žydai - jie visur ieško savų. Kaip Prancūzijoje jų nerasi? Ten gyveno ir Oskaras Milašius, ir Jurgis  Baltrušaitis, mokėsi Juozas Miltinis ir visa krūva menininkų, visuomenės veikėjų. Argi gali būti kitaip? Paryžius - vienas iš pasaulio kultūros sostinių, mokslo ir meno centras.

Tikriausiai nekeista, kad Prancūzijoje radome saviškį, ar bent jau beveik saviškį - rašytoją Romain Gary, gimusį Vilniuje, diplomatą, aviatorių, filmų kūrėją.

 

 Gimęs 1914 metų gegužės 21 d. kaip Roman Kacew, rašytojas su motina Mina Owczyńska - žydų kilmės aktore persikėlė į Nicą, Prancūzija, būdamas 14 metų.

Toliau - dalyvavimas II pasauliniame kare kaip lakūnas (nors ruošė ir asmeninį pasikėsinimą į Hitlerį!), po karo tarnavo kaip diplomatas Bulgarijoje, Šveicarijoje, Bolivijoje. O po to, pasišventęs literatūrinei veiklai laimėjo net dvi Gonkūrų premijas - vieną (1956) savo tikru vardu, antrąją (1975) - už pseudonimo vardu išleistą knygą.

Beje - apie Gonkūrų premiją - prestižiškiausią Prancūzų literatūros premiją įsteigė rašytojas Edmonas Gonkūras, ji  suteikiama kasmet pirmąją gruodžio savaitę už geriausią modernų prozos kūrinį prancūzų kalba. Premijos dydis išliko nepakitęs nuo 1903 metų - 50 frankų čekis. Jis dažniausiai įrėminamas ir pakabinamas ant sienos kaip garbės ženklas.

Laureatų sąrašą pateikiame žemiau:

1903  John Antoine Nau Force ennemie 
1904  Léon Frapié La Maternelle
1905  Claude Farrère Les Civilisés
1906  Jérôme et Jean Tharaud Dingley, l’illustre écrivain
1907  E. Moselly Terres lorraines
1908  Francis de Miomandre Écrit sur de l’eau…
1909  Marius et Ary Leblond En France
1910  Louis Pergaud De Goupil à Margot
1911  Alphonse de Chateaubriant Monsieur des Lourdines
1912  André Savignon Les Filles de la pluie
1913  Marc Elder Le peuple de la mer

Romain Gary

1915  René Benjamin Gaspard
1916[2]  Henri Barbusse Le Feu, Lietuviškai "Ugnis".- Vilnius, 1954.
1916[2]  Adrien Bertrand l’Appel du Sol
1917  Henri Malherbe La Flamme au poing
1918  Georges Duhamel Civilisation
1919  Marcel Proust A l’ombre des jeunes filles en fleur (2 tomas – À la recherche du temps perdu,)
1920  Ernest Pérochon Nêne
1921  René Maran Batouala
1922  Henry Béraud Le vitriol de la lune and Le martyre de l’obèse
1923  L. Fabre Rabevel ou Le mal des ardents
1924  Thierry Sandre Le Chèvrefeuille, le Purgatoire, le Chapitre XIII
1925  Maurice Genevoix Raboliot
1926  H. Deberly Le supplice de Phèdre
1927  Maurice Bedel Jérôme 60° latitude nord
1928  Maurice Constantin-Weyer Un Homme se penche sur son passé
1929  Marcel Arland L’Ordre
1930  H. Fauconnier Malaisie
1931  Jean Fayard Mal d’amour
1932  Guy Mazeline Les Loups
1933  André Malraux La Condition humaine
1934  Roger Vercel Capitaine Conan
1935  Joseph Peyre Sang et Lumières
1936  Maxence Van Der Meersch L’Empreinte de Dieu
1937  Charles Plisnier Faux Passeports
1938  Henri Troyat L’Araignée
1939  Philippe Hériat Les enfants gâtés
1940  Francis Ambrière Les grandes vacances
1941  Henri Pourrat Le vent de mars
1942  Bernard Marc Pareil à des enfants
1943  Marius Grout Passage de l’Homme
1944  Elsa Triolet Le premier accroc coûte 200 Francs
1945  Jean-Louis Bory Mon village à l’heure allemande
1946  Jean-Jacques Gautier Histoire d’un Fait divers
1947  Jean-Louis Curtis Les Forêts de la Nuit
1948  Maurice Druon Les grandes familles
1949  Robert Merle Week-end à Zuydcoote
1950  Paul Colin Les jeux sauvages
1951  Julien Gracq Le Rivage des Syrtes (atsisakė premijos)
1952  Béatrix Beck Léon Morin, prêtre
1953  Pierre Gascar Les Bêtes
1954  Simone de Beauvoir Les Mandarins, angliškas vertimas: The Mandarins
1955  Roger Ikor Les eaux mêlées
1956  Romain Gary Les racines du ciel
1957  Roger Vailland La Loi
1958  Francis Walder Saint Germain ou la Négociation
1959  André Schwarz-Bart Le dernier des Justes
1960  Vintilă Horia Dieu est né en exil
1961  Jean Cau La pitié de Dieu
1962  Anna Langfus Les bagages de sable
1963  Armand Lanoux Quand la mer se retire
1964  Georges Conchon L’Etat sauvage
1965  Jacques Borel L’Adoration


Romain Gary 1975

1966  Edmonde Charles-Roux Oublier Palerme
1967  André Pieyre de Mandiargues La Marge
1968  Bernard Clavel Les fruits de l’hiver
1969  Félicien Marceau Creezy
1970  Michel Tournier Le Roi des Aulnes
1971  Jacques Laurent Les Bêtises
1972  Jean Carrière L’Epervier de Maheux
1973  Jacques Chessex L’Ogre
1974  Pascal Lainé La Dentellière
1975  Emile Ajar (Romain Gary) La vie devant soi
1976  Patrick Grainville Les Flamboyants
1977  Didier Decoin John l’enfer
1978  Patrick Modiano Rue des boutiques obscures
1979  Antonine Maillet Pélagie la Charette
1980  Yves Navarre Le Jardin d’acclimatation
1981  Lucien Bodard Anne Marie
1982  Dominique Fernandez dans la main de l’Ange
1983  Frédérick Tristan Les égarés
1984  Marguerite Duras L'Amant
1985  Yann Queffelec Les Noces barbares
1986  Michel Host Valet de nuit
1987  Tahar ben Jelloun La Nuit sacrée
1988  Erik Orsenna L’Exposition coloniale
1989  Jean Vautrin Un grand pas vers le Bon Dieu
1990  Jean Rouaud Les Champs d’honneur
1991  Pierre Combescot Les Filles du Calvaire
1992  Patrick Chamoiseau Texaco
1993  Amin Maalouf Le Rocher de Tanios
1994  Didier Van Cauwelaert Un Aller simple
1995  Andreï Makine Le Testament français
1996  Pascale Roze Le Chasseur Zéro
1997  Patrick Rambaud La Bataille
1998  Paule Constant Confidence pour confidence
1999  Jean Echenoz Je m’en vais
2000  Jean-Jacques Schuhl Ingrid Caven
2001  Jean-Christophe Rufin Rouge Brésil
2002  Pascal Quignard Les Ombres errantes
2003  Jacques-Pierre Amette La maîtresse de Brecht
2004  Laurent Gaudé Le Soleil des Scorta
2005  François Weyergans Trois jours chez ma mère
2006  Jonathan Littell Les Bienveillantes
2007  Gilles Leroy Alabama song
2008 Rahimi, Atiq !Atiq Rahimi Syngué Sabour: La pierre de patience
2009 Marie NDiaye Trois femmes puissantes
2010 Michel Houellebecq La Carte et le territoire  
2011 Alexis Jenni L'Art français de la guerre  
2012 Jérôme Ferrari Le Sermon sur la chute de Rome  
2013 Pierre Lemaitre Au revoir là-haut

XV

Gary, Romain  Toliau jūsų bilietas nebegalioja : [romanas] / Romain Gary ; iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, 2008 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 196 p.
Šiame bėgime, į kurį leidausi lenktyniaudamas su valandomis, man lieka vos keletas dienų. Užantspauduosiu šį sąsiuvinį voke ir paslėpsiu kontoros seife, kur tu, Žanai Pjerai, jį rasi „pagal senovinį ir iškilmingą paprotį". Iš karto turiu patikslinti, kad manęs niekada nėra aplankiusi mintis apie savižudybę dėl paprastos priežasties, kurią suprastų bet kuris smulkus ir vidutinis verslininkas, turintis finansinių sunkumų: tokiu atveju niekas nemokėtų draudimo. Kol kas aš vertas keturių šimtų milijonų, ir negali būti nė kalbos, kad taip save švaistyčiau.

Pagaliau norėčiau pasakyti, Laura, kad jeigu aš ir turiu teisę į kokią nors užuojautą, tai ne dėl to, kad bijau tave prarasti ir, žinoma, ne todėl, kad esu turtingas, o tik dėl to, kad myliu tave. Žinau, mano baimė šiuose puslapiuose akivaizdi. Ji buvo jaučiama ir mano santykiuose su sūnumi: tai buvo ir noras turėti savo tęsinį, kad visko galutinai neprarasčiau. Kai suvokiau, kad fantazijų jau nebepakanka, pabandžiau Laurą palikti. Maniau pastebėjęs, kad Žanas Pjeras žiūri į ją labai draugiškai, gal net švelniai. Jis, mano sūnus, toks panašus į mane: jis irgi vienas iš tų žmonių, kurie nieku gyvu neužleistų žemės lopinėlio, kaip ir visi mūsų giminėje. Man taip dažnai buvo kartojama: „Jis kaip iš akies trauktas jūs, tik trisdešimčia metų jaunesnis..." Taigi suvedžiau Laurą ir Žaną Pjerą per pietus savo namuose. Reikėjo  duoti šansą laimei. Kartais ji mėgsta, kad kas nors prie jos lįstų, merktų akis, rėžtų sparną apie ją, ir ji dažnai pasirodo esanti jautri vaizduotei. Jutau, jog savo santykiuose su Ruisu ir savimi priėjau galimybių ribą ir buvau pasirengęs nusileisti, kad tik gaučiau kokį nors palankų likimo ženklą. Todėl gaudžiau Lauros ir savo sūnaus žvilgsnius arba kiek nejaukias tylos akimirkas, kai staiga vienas pamato kitą pirmą kartą, - tylos, kuri užsitęsia per ilgai ir kurią reikia nutraukti, kad ji netaptų iškalbinga. Nežinau, ką būčiau daręs, jeigu prieš kelias savaites Laura man būtų pasakiusi: „Noriu, kad žinotum. Mudu su Žanu Pjeru mylime vienas kitą." Manau, būčiau pasielgęs tinkamai, nes tai būtų puikus būdas viską baigti, toks atvejis suteiktų idealią galimybę pažvelgti į viską ironiškai, elegantiškai ir subtiliai jausmingai, ir, tokiu būdu pamestas, aš dar sukelčiau širdies skausmą tiems, kurie mane pametė. Gal taip slapta siekiau išbandyti Laurą, nes norėdamas nusivesti ją taip toli, kaip ketinau pasielgti pats to nežinodamas, turėjau būti tikras, jog neapsirinku dėl Lauros man rodomų jausmų nuoširdumo. Su Žanu Pjeru Laura elgėsi taip natūraliai ir taip abejingai rodė draugiškus jausmus, kad susizgribau mąstantis apie gerai žinomą dalyką, kurio negaliu čia nepaminėti, nes mūsų ekranuose vis mažėja didžiųjų komikų, todėl pats Čarlis Čaplinas nedvejodamas priėmė pero titulą: Laura tikriausiai manė, kad Žanas Pjeras jai dar per jaunas - šalia savęs ji norėjo jausti brandų ir supratingą vyrą, kad ją vestų patyrusi ranka... Aš nesusilaikiau ir pratrukau juoktis.

-        Ko taip paslaptingai kikeni? - paklausė Laura.



Chauvet grota - pirmykščių piešinių vieta. Tai - pirmas
Prancūzijos kultūros paminklas.

-        Mano tėvo santykiai su savimi labai juokingi, - pareiškė Žanas Pjeras.

-        Brangioji, aš ketinu judu supiršti, tave ir savo sūnų...

-        Dieve, koks siaubas!

 -       Ačiū, Laura, labai miela, - pastebėjo Žanas Pjeras.

Aš vėl ėmiausi plekšnės.

-        Baimė pralaimėti, - pasakiau. - Todėl aš žaidžiu žaidimą „Kas greitesnis"...

-        Dar vienas šito pono bruožas, - pareiškė Žanas Pjeras. - Jis mano, kad yra toks pralaimėjimo menas, kuris vadinasi „humoras". Tai dažnai skatina atsisakyti pergalės - iš baimės pralaimėti.

-        Tik nesakykite, kad Prancūzijoje žmonės taip pat skirstomi į „laimėtojus" ir „pralaimėtojus", - pasakė Laura. - Maniau, taip yra tik Amerikoje.

-        Brangusis tėve, Laura nuostabi. Bet ji gimusi džiaugtis gyvenimu, būti linksma ir laiminga. Tu juk manai, kad šeimą galima sukurti ne tokiu pagrindu...

-        Jis darosi kandus, - tarė Laura.

-        ...Vieną dieną laikraštyje perskaičiau tokio turinio „asmeninį" skelbimą: „Ieškau gyvenimo draugės, gerai išmanančios buhalterinę apskaitą, balanso sudarymą, sąskaitas ir įmonės valdymą..."

-        Nieko naujo, - pasakiau. - Taip buvo visada.

-        Gal todėl ir verta tuo baigti, ką? - paklausė Laura.

-        Galima, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad, investiciniais terminais šnekant, mano metų vyras labai jaunai moteriai jau nerentabilus. Jis jau neturi padoresnės ateities, jo nebelaukia nei galimas suklestėjimas, nei perspektyvos...

Laura atsistojo.

-        Palieku jus, nes pradėjote kalbėtis apie verslą...

Jos balsas drebėjo. Ji stengėsi šypsotis.

-        įsitaisysiu greta ir paskaitinėsiu Karlą Marksą. Iki greito.

Iki pasimatymo, Žanai Pjerai.

-        Taip pat užmesk akį į Markuzės Vienmatį žmogų ir į Gramšį, - patariau. - Jiedu stovi ant tos pačios lentynėlės.

Aš tebesėdėjau užsimerkęs. Tyla jau truko šimtą metų.

-        Man, žinoma, visai nė motais, bet gal tai nebuvo labai būtina, - tarė Žanas Pjeras.

-        Gerai. Sutinku. Apgailestauju. Tai kur mudu baigėme?

-        Aš ką tik dvi valandas kalbėjausi su Kleindinsto advokatu. Jis pakeitė savo pasiūlymą... Padariau tau jo santrauką.

Jis išėmė iš piniginės popieriaus lapelį ir išskleidė: keletas eilučių. Žanas Pjeras - trumpumo genijus. Žvilgtelėjau į skaičius ir įsidėjau savo mirties nuosprendį į kišenę. Žanas Pjeras stebėjo mane.

-        Na?

-        Aš pagalvosiu.

Gourdon Pilis Alpėse minima jau IX amžiuje. Dabartinė
pilis ant 700 metrų uolos pradėta statyti XII amžiuje .

-        Vis dėlto tu neketini jo priimti? Kaip laužas, esi vertesnis dukart tiek.

-        Nesu tikras.

-        Bet pažiūrėkim! Žemės sklypai Nante, pastatai, mašinos ir atsargos... Jis tave griebia už gerklės.

-        Jis gerai informuotas, štai ir viskas. Žinoma, tai nedora. Bet ne visada pavyksta baigti gražiai.

-        Mes galim išsilaikyti iki spalio, tada gal pasikeis konjunktūra.

-        Nepasikeis, Žanai Pjerai. Arba pasikeis, tik ne mums. Ar prisimeni „šlubas antis", kurios turi išnykti? Furkadas oficialiai pareiškė, kad turi išgyventi tik stipriausieji. Kad atlaikytum konkurenciją, reikia milžinų... Tai pasaulinio masto gigantų amžius, kova dėl rinkų užkariavimo... Galingoji Europos valstybė, štai kas. Žinoma, tai nesąmonė, nes visi mūsų energijos šaltiniai, beveik visos mūsų žaliavos atsargos - daugiau nei aštuoniasdešimt procentų - visa ta maitinančioji substancija, be kurios negalime apsieiti, guli ne mūsų rūsiuose, o pas kitus, už vandenynų, naujose šalyse, kurių pavadinimus vos įstengiame ištarti... Bet ir toliau elgiamės „taip, tarsi", ir labai garsiai kalbame apie savo „nepriklausomybę"... Tai iliuzija, blefas... Šią vasarą sukiodamas radijo imtuvo rankenėlę pataikiau ant „Europa I" stoties, transliuojančios interviu su Žoberu. Žurnalistas jo klausia: „Bet juk jūs tada buvote užsienio reikalų ministras!" O Žoberas atsako: „Atleiskite, aš buvau iliuzionistas, užimantis Užsienio reikalų ministro postą!" Gražus prisipažinimas, ar ne?

Žanas Pjeras nenuleido nuo manęs akių. Aš gerai žinojau šitą žvilgsnį: jis atidžiai klausėsi mano samprotavimų, bet pirmiausia stengėsi įvertinti mano psichologinio „patikimumo" laipsnį...

- Aš negaliu kovoti su tarptautinėmis bendrovėmis. Taigi nematau kitos išeities, kaip tik priimti Kleindinsto siūlymą. Jeigu to nepadarysiu, nepraėjus nė trims mėnesiams įsikiš Paramos fondas ir perims verslą, sumokėjęs po franką už akciją. Be to, yra vienas dalykas, į kurį tu neatsižvelgei savo popierėlyje... Ne, neužmiršai, visai ne! Tik pasielgei elegantiškai: droviai nutylėjai mano gyvybės draudimą su trijų bendrovių parašais... Tai sudaro keturis šimtus milijonų, kurie skirti tavo motinai ir tau... Aš atsistojau.

Karkasono tvirtovė (Langedoke) - XIX pab. - XX a. viduryje
atstatytas istorinis paminklas, UNESCO saugomas
kultūros paminklas.

- Štai kokia mano laužo vertė!

Palydėjau jį iki durų, perėjau svetainę ir įžengiau į biblioteką. Laura buvo ką tik išėjusi: peleninėje dar baigė smilkti cigaretė. Užgesinau ją. Šalia peleninės ant stalo - popieriaus skautelė su šokinėjančia rašysena... Aš žinau. Suprantu. Ir taip pat - kad beprasmiška apie tai kalbėti nes tai žodžiais neįvardijami dalykai. Bet, Dieve, Žakai, - kas bus su manimi? Nenoriu tavęs prarasti dėl tokių... materialių priežasčių. Arba fizinių - tai tas pats. Įtariu, kad tavyje sumišo pasididžiavimas, išdidumas, orumas, ir prisiekiu, kad nežinau, ką jie reiškia, kai žmogus myli. Noriu ir toliau būti laiminga su tavimi anapus visko. O, beje, kas tau kalba apie laimę? Aš tau kalbu tiktai apie meilę. Žakai, nepalik manęs dėl savo įvaizdžio, dėl idėjos, kurią susikūrei apie save. Tai pernelyg nedora. Neprimink man šito laiško. Nekalbėk apie visus šituos dalykus. Aš noriu, kad viskas tarp mūsų būtų anapus...

Nulėkiau laiptais ir įšokau į taksi. Viešbutyje jos nebuvo. Apėjau visas brazilų naktines smukles, kur ji kartais užsukdavo „gurkštelėti" savo muzikos. Radau ją „Pango", ji sėdėjo tamsiame kampe, klausydamasi, kaip kažkoks juodukas virkdo pianiną. Nieko nesakydamas atsisėdau šalia. Paėmiau jai už rankos, kad patylėtų žodžiai. Prasėdėjome ten iki aušros klausydamiesi muzikos. Viskam reikia pradžios.

Manau, mudu būtume galėję laimėti keletą mėnesių, ir aš galbūt, Laura, būčiau radęs širdyje pakankamai meilės ir tikrų jėgų tave palikti, jeigu nebūtų sutrukdęs atsitiktinumas. Atsitiktinumas, buitis, likimo ironija: nesvarbu, kaip pavadiname tą smulkią monetą, kurią mums paliko graikų dievai, arba tas žlungančias įmones, bet visi žino, kad mes nesame jų objektas, nes negalima turėti išankstinių sumanymų ir planų ten, kur nieko nėra ir kur mes niekam nerūpime.

 

XVI

Jau keletą savaičių atidėliojau vizitą pas Vilelmus, todėl elgiausi labai nemandagiai. Anri Vilelmas daugelį kartų kvietė mane kaip akcininką dalyvauti sandoriuose su indoneziečiais geromis sąlygomis, ir daugiau nebegalėjau vilkinti savo mandagumo vizito. Laura atsisakė vykti su manimi: „Šitie žmonės, kaip sako prancūzai, - saulės mirtis." Nežinau, kuriame Brazilijos kampelyje buvo apsigyvenęs šis prancūzų „posakis", tačiau į Sen Zermeną prie Lė turėjau eiti vienas. Valdos užėmė keletą dešimčių hektarų, o namas, anksčiau priklausęs hercogui Stenfordui, gumšojo parko gilumoje. Alėjoje ir priešais namą stovėjo apie trisdešimt automobilių, todėl veltui ieškojau vietos. Apvažiavęs namą, palikau savo „Jaguarą" tarp mažalitražių ir nedidelių sunkvežimių, priklausančių tarnams ir tiekėjams. Užuot grįžęs atgal, pasinaudojau tarnybiniu įėjimu. Eidamas koridoriumi pro virtuves, dešinėje pusėje pastebėjau drabužių kabyklas, o ant vienos pa-kabos - vairuotojo švarką. Atpažinau jį iš karto, kai tik žvilgsnis užkliuvo už poros pirštinių su grobuoniškai sulenktais pirštais, pakištų po dešiniu kitelio antpečiu. Nuo jaunatviško jaudulio ėmė daužytis širdis, ir turėjau pasitelkti į pagalbą šypseną, kad jį sutramdyčiau. Ant pakabų kybojo ir kitų drabužių, be abejo, priklausančių papildomiems popietiniams tarnams, kurie čia užsuko persirengti juodomis kelnėmis ir baltais švarkais. Greitai it vagis dirstelėjau į dešinę ir į kairę: nieko, visos durys uždarytos. Pirštinės po antpečiu buvo tarsi asmens liudijimas, neleidžiantis apsirikti. Šį kartą mudu tikrai susipažinsime, pamaniau. Priėjau prie kitelio ir pasirausiau jo kišenėse. Tai, ko ieškojau, radau žalio plastiko piniginėje: ispanišką pasą, leidimą gyventi ir vairuotojo pažymėjimą Antonijaus Montojos vardu. Nuotrauka buvo Ruiso. Įsikišau dokumentus į kišenę ir patraukiau koridoriumi.

Liudviko XV salonas buvo tuščias, oras - nuostabus. Svečiai būriavosi pievelėse, o tarnai baltais švarkais klydinėjo nuo būrelio prie būrelio, be perstojo siūlydami gėrimus ir užkandžius su ta atkaklia ir reikšminga veido išraiška, kuri bent akimirką leidžia jiems pajusti, kad jie irgi egzistuoja. Užsidėjau akinius, nors abejojau, ar tarp svečių pamatysiu Ruisą. Ne jo stilius. Šiuo metu tikriausiai Vilelmo apartamentuose švarina stalčius. Beje, man nelabai rūpėjo, ar jis čia, ar ne. Turėjau jį savo kišenėje su vardu ir adresu. Dabar jis priklausė nuo mano malonės. Šiaip ar taip, jis grasino man mirtimi ir neįvykdė savo pažado: pasitenkino pavogdamas mano laikrodį. Jis nenusipelnė laukinio barbaro išvaizdos - buvo tiesiog apgailėtinas tipas. Mudviem reikėjo sutvarkyti mažą reikaliuką. Tik mudviem.

Pasisveikinau su ponia Vilelm, pasikalbėjau su jos vyru, apsikeičiau maloniomis frazėmis su keletu pažįstamų, išsisukau nuo mėginimo mane įtraukti į politinę diskusiją.

- Renjė, o aš jūsų visur ieškau jau trys dienos!

Atpažinau veikiau akcentą, o ne balsą: Džimas Dūlis. Jis stovėjo žalumos fone įdegusiu veidu, su romėnų patricijaus garbanėlėmis, atsagstytais marškiniais ant atleto krūtinės, o už parankės laikė tai, ką dera vadinti „prašmatnia būtybe" - nuo tada, kai žodis „deivė" paliko savo plunksnas ir orchidėjas Diuma sūnaus romanuose. Mėginau ją atpažinti, būgštaudamas, jog tai gali būti dar viena kino žvaigždė. Jos veidas buvo tarsi iš reklaminio plakato, bet ką jis reklamavo - filmą, maisto produktus ar kosmetinį kremą - neįstengiau pasakyti.

-Jūs, žinoma, pažįstate...

Jis vengė pasakyti jos vardą: ji buvo pernelyg garsi, kad būtų reikėję tai daryti.

-        Žinoma...

-        Praeitais metais mudu susitikome Kanuose, - paaiškino ji. Kanuose jau nebuvau įkėlęs kojos šimtą metų, bet tai buvo 

Normandijos krantas.

 visiškai nesvarbu.

Džimas Dūlis apkabino ją per liemenį.

-        Mano sužadėtinė, - pareiškė jis.

-        Štai kaip? Tada sveikinu...

Pasirodė padėklas, ir Dūlis paėmė vieną oranžado.

-        Daugiau nebegeriu alkoholio, - paaiškino. - Reikia mokėti rinktis, bičiuli, tiesa? Negalima kovoti iš karto visuose frontuose. Nuo tam tikro amžiaus alkoholis muša darbo našumo rodiklius...

-        Ak, pone Dūli, jums nėra ko būgštauti, - įsiterpė mergina.

-        Kai nori pasibirbint, brangioji, nėr baisesnio peilio už alkoholį.

Aš užsimerkiau: ne dėl žargono, dėl akcento...

-        Todėl verčiau meiliju atsisakyti alkoholio nei kitko...

Regis, jis visiškai pamiršo savo prisipažinimų pliūpsnius

„Grittyje". Sakoma: „Meluoja, kaip ir kvėpuoja." Bet Dūlis melavo, kad kvėpuotų. Melavo, kad gyventų. Tik akys, kaip ir anksčiau, rėkte rėkė tiesą apie jo baimes.

-        Atleiskite, darling, mudu turime pasikalbėti apie reikalus...

-        Taip, žinoma... Iki greito, pone... Ji dvejojo.

-        Renjė, - pasufleravau aš.

-        Buvo labai malonu...

Padavė man ranką, kurį laiką stengdamasi išlaikyti pozą, -blyškiai mėlyna suknelė, beretė, rožinis boa, - ir nuėjo truputį atsilošusi, vieną ranką padėjusi ant šlaunies. Dūlis niūriai nulydėjo ją žvilgsniu, paskui atsisuko į mane.

-        Kas čia per kekšė? Aš vėl atgavau amą.

-        Bet... kaip supratau, ji jūsų sužadėtinė, ar ne?

-        Ne, po velnių, aš taip visada sakau, kad padaryčiau žmonėms malonumą...

-        Klausykit, Dūli, kur jūs išmokote prancūziškai?

-        Žanson de Saji. Kodėl klausiate? Aš kalbu labai bjauriai?

-        Ne, priešingai, bet taip įdomu klausytis jūsų tarimo...

-        Neįmanoma visko turėti iš karto. Reikia ką nors palikti ir prancūzams.

Mergina grįžo.

-        Džimai, ar parvešite mane, nes aš išsiunčiau savo automobilį...

Dūlis įsistebeilijo į merginą sunkiu rūsčiu žvilgsniu.

-        Sakyk man, meilute... Mano draugas nenori patikėti, kad praėjusią naktį mylėjausi su tavimi tris kartus... Tai tiesa, ar aš tik giriuosi?

Mergina, regis, sutriko, paraudo, paskui drąsiai nusišypsojo.

-        Tiesa.

-        Gerai. Ačiū. O kaip tu čia atsiradai? Ar tave atvežė vienas iš tarnų, kad čia užmegztum naudingas pažintis?

Dabar jos akys pritvinko ašarų, ir nors buvo jauna, atrodė apgailėtinai - tokią miną gali nutaisyti tik seniai.

-        Atsakyk, katyte. Tai niekai. Kiekvienas renkasi kaip gali. Mes niekam nesakysim.

Saint Germain des Prés bažnyčia pastatyta 11 amžiuje.
Kažkada ji priklausė benediktinų vienuolynui

-        Liaukis, Dūli.

-        Suprantat, ji nori pereiti į kitą klasę, tai užknisa...

-        Klausykit, Dūli. Gana...

Bet jis iš tikrųjų liovėsi gerti. Jam buvo sunku, ir tai krito į akis.

-        Manau, mes kuriame sau iliuzijas, bičiuli, - pasakiau jam. -Nei „darbininkų klasė", nei nežabotos ordos iš Rytų neišspręs mūsų problemų. Nereikia kliautis jokia išorės pagalba. Šitą darbą mes turime atlikti patys. Gal reikia karinio perversmo?

-        French talk (Čia: „Jums, prancūzams, tik malti liežuviu." (angl.) - atkirto Dūlis.

Mergina išsitraukė iš rankinės nosinę ir kruopščiai nusišluostė akių kampučius, kad nesugadintų makiažo.

-        Mano draugas dirba pas vieną kulinarą ir... pažadėjo mane parvežti... Aš tiek kartų mačiau jūsų nuotrauką laikraštyje, pone Dūli... Su Marina Punji...

Jos balsas lūžinėjo. Ir vis dėlto ji buvo susišukavusi, pasidažiusi ir apsirengusi pagal geriausias reklamų rekomendacijas. Tai buvo iš tikrųjų neteisinga.

-        Mano draugas čia atvežė prekes ir...

Dūlis rausėsi savo piniginėje.

-        Aš nenoriu jūsų pinigų, pone Dūli, - pasakė mažoji prancūzaitė.

-        Aš tau tik duodu savo vizitinę kortelę, - pataisė ją Dūlis. — Žinau, tai ne ekonominė, o socialinė problema. Tu ne kekšė. Užsuk pas mane. Kuo tu vardu?

-        Marivona.

Jis apkabino ją per pečius.

-        Tu, Marivona, nesikrimsk. Visi nori vietos po saule. Tai vadinama socialiniu paaukštinimu. Užsuk pas mane. Aš tau pagelbėsiu. Na, skubėk, kvailute.

Mergina visa švytėjo iš laimės.

-        Ak, dėkui, pone Dūli.

-        Ir kai kreipiesi į žmogų „ponas" ar „ponia", niekada nepridėk jo pavardės. Tai atsiduoda prasčiokiškumu.

-        Štai kaip? Šito aš nežinojau.

-        Taip, tave tai iš karto išduoda.

Jis pažvelgė jai įkandin per oranžado stiklinės viršų.

-        Kvaila, kaip gatavi drabužiai laužo klasių barjerus, ar jums taip neatrodo, Renjė?

-        Negaliu pasakyti.

-        Tai vis dar mėšle?

-        Nežinau, ką jūs turite omenyje sakydamas „mėšle", Dūli. Mėšlas labai subjektyvus dalykas. Kiekvienam jis vis kitoks.

-        Kodėl atsisakote Kleindinsto pasiūlymo? Jis juk siūlo jums septynis šimtus milijonų ir aštuonis tūkstančius SOPAR akcijų.

Tai nemažai.

-        Kodėl jus taip domina mano padėtis? Jis man mirktelėjo.

-        Dėl Omaha Bičo ir partizanų...

-        Cut out the shit. (Baikit malti nesąmones angl).

-        Kodėl?

-        Todėl, kad noriu, jog parduotumėte Kleindinstui ir pasiimtumėte jo aštuonis tūkstančius akcijų.

-        Paskutinis jo pasiūlymas - trys šimtai penkiasdešimt milijonų ir aštuoni tūkstančiai akcijų. Tai nepriimtina.

-Sutikit.

-        Džimai, žinau, kad jūs labai stiprus ir labai įžvalgus... aš turiu omenyje reikalus...

Jis sukikeno.

-        Aš jums per daug priplepėjau Venecijoje... Parduokit. Garantuoju jums skirtumą tarp to, ką jums duoda Kleindinstas, ir paties aukščiausio 1974 metų akcijų kurso. Paties aukščiausio. Jų kaina nukrito šešiasdešimt aštuoniais procentais. Tai tvirtas pasiūlymas. Bet už tai jūs man perleisite aštuonis tūkstančius Kleindinsto akcijų.

Aš ėmiau suprasti.

-        Ir užsičiaupsit. Niekam nė žodžio, net savo sūnui.

-        Ar aštuonių tūkstančių akcijų jums užtenka perimti į savo rankas SOPAR?

-        Aš moku skaičiuoti. Skaičiuoju jau trejus metus. Noriu Kleindinsto kailio ir jį gausiu.

-        Ar galima paklausti, kodėl? O gal tai per daug asmeniška?

Kurį laiką jis draugiškai mane stebėjo.

-        Nesu tikras, bičiuli, ar galėsite suprasti. Jūs pernelyg... kaip tai sakoma? Mažas? Mažas ir vidutinis verslas, taip?

-        Taip.

-        Manau, kad Busakas, Fluara, Daso ar Pruvo mane suprastų. Visa esmė - jėga, drauguži. Jėga. Ar žinote šį žodį?

-        Jūs velniškai suprantamai aiškinate, bičiuli.

-        Taip, aš kalbu apie jėgą - savo ir Kleindinsto. Ar norite, kad išdėstyčiau smulkiau?

Notre Dame - svarbiausioji u bažnyčia

-        Labai gerai suprantu, apie ką būtų šnekama, Džimai.

Jis nė nemirktelėjo. Mokėjo atsimušinėti.

 -       Na, kaip?

-        Aš noriu rimtų garantijų.

-        Po savaitės gausite mano advokato laišką. Jį atplėšite, perskaitysite ir vėl užantspauduosite. Okay?

Kurį laiką patylėjau, paskui jo akyse šmėstelėjo savotiškai draugiška kibirkštėlė.

-        Taip bent nepriklausysite nuo trisdešimt milijardų apyvartos, dėl kurios per ateinančius metus Prancūzija, regis, ketina susitarti su Iranu. Juokas, ir tiek!

Nusviedė oranžado stiklinę į oleandrų krūmus ir pasišalino nuotykių ieškotojo žvilgsniu.

Man reikėjo keleto ilgų minučių atsipeikėti. Apie geresnį būdą savo verslui likviduoti nė negalėjau svajoti. Net, manau, mano pirmoji reakcija buvo tokia, kad tyliai ištariau: „Vis dėlto Dievas yra", o tai didžiausia garbė, kurią vienos didžiulės bendrovės prezidentas gali suteikti kitam.

Dar kiek paslampinėjau tarp svečių, atiduodamas duoklę svetingiems šeimininkams. Ruisą pastebėjau tada, kai jau ketinau išeiti. Jis ėjo per pievelę su baltu tarno švarku, rankoje laikydamas padėklą su tuščiomis stiklinėmis. Prisimenu pasididžiavimo akimirką ir beveik triumfą, kurį nežinia kodėl pajutau išvydęs tą Andalūzijos laukinį, aprengtą tarno livrėja. Gal todėl, kad tokia apranga jį nuasmenino, jis prarado gyvuliško žavesio aurą, kurią buvo įgijęs mano vaizduotėje ir nuo kurios pagaliau išsivaduosiu. Buvau tikras, jog mano fantazijos jam suteikė fizinio orumo mastą, ir tai darė jį neprieinamą, nors tikrovėje jis buvo menkysta: be jokios abejonės, apgailėtinas tipas, kurio galėjai paprašyti bet ko. Sekiau jį žvilgsniu, - jis buvo už trisdešimties žingsnių nuo manęs ir ėjo namo link, pakeliui rinkdamas tuščias stiklines, - blaškydamasis tarp noro juo atsikratyti ir baimės pamesti iš akių.

Pamačiau, kaip jis įėjo į saloną. Lėtai prisiartinau prie stiklinių durų ir pažvelgiau vidun.

Ruisas buvo betuštinąs ponių rankines, gulinčias ant sofos ir krėslų. Mano reakcija buvo stulbinama: atsigręžiau į pievelę ir įsitikinau, jog niekas iš kviestinių svečių ar tarnų neina namo link. Savotiškai atlikau sargybinio vaidmenį. Žinau, tokį mano susirūpinimą sunku suprasti, bet, šiaip ar taip, Ruisas, nors nieko apie tai nežinojo, buvo mano bendrininkas, ir aš norėjau, kad jis liktų laisvėje. Tą akimirką man daugiau nieko nereikėjo, ir nežinau, kodėl: arba todėl, kad norėjau patirti malonumą iš žaidimo, į kurį dar galėjau pretenduoti, arba dėl to, kad man pačiam trūko drąsos ir dorumo.

Ir dar turėjau grumtis su noru jį išgąsdinti. Netikėtai užkluptas, jis galbūt išsitrauktų peilį, ir jeigu jam truputėlį pasisektų... Gyvenimas - dar ne visada geriausias sprendimas. Bet jau buvau pakankamai jį ištyrinėjęs ir žinojau, kad su mūsų užkariautojais ir laukinėmis ordomis jį sieja neką glaudesni giminystės ryšiai nei su tarno švarku. Tai buvo smulkus chuliganėlis, pasirengęs iškrėsti bet kokią niekšybę, priimti bet kokį pasiūlymą. Prisiminiau jo si, senor, kurį sviedė man viešbučio kambaryje, kai liepiau jam pasinaudoti tarnybiniais laiptais... Jis čia pateko persirengęs vairuotojo uniforma, o paskui, kad galėtų tuštinti rankines, užsitempė padavėjo švarką.

Aš nepanorau išsiduoti, kad stebiu jį. Taip geriau: ir toliau išsaugosiu jam savo galią kaip šeimininkas, nors jis net neįtaria apie mano egzistavimą.

Gretimame kambaryje pasigirdo balsai, Ruisas atsisuko į duris, sustingo ir įsiklausė. Mačiau jo profilį. Tada šmėstelėjo keista mintis: tariau sau, kad tokio vyriško grožio vyras, pasitenkinantis vien vagystėmis, iš esmės beveik garbingas. Juk galėtų užsidirbti daug pinigų kitais būdais. Pajutau apmaudą, lengvą nerimą: su tokiu garbingumu mano vaizduotei nebuvo ką veikti.

Jis atsargiai padėjo ant sofos rankinę, kurią ką tik ištuštino, ir tyliai pasuko prie vestibiulio durų. Užsivilks vairuotojo uniformą ir ramiai paliks namus. Atsirėmęs į sieną apmiriau. Mano kišenėje gulėjo jo dokumentai.

Atsisveikinęs su šeimininkais, grįžau į Paryžių. Sėdėdamas prie vairo švilpčiojau. Susitikimas su Džimu Dūliu ir jo pasiūlymas leido man galutinai rasti išeitį. Dabar reikėjo kuo greičiau viską sukonkretinti. Ruisą sąmoningai išmečiau iš galvos. Skubėjau kuo greičiau susitikti su Laura ir pasakyti, kad pagaliau radau visų savo problemų sprendimą.

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat:
















































Skaitykite bloge taip pat: Pamatyti Paryžių ir numirti