Kelionė į užsienį Lietuvoje

Negalime nepasidalyti atradimu - savo mėgstamo žurnalo "Kelionės ir pramogos" straipsniu - apie pasaulio vietovių pavadinimus Lietuvoje. Regis turime įvairių senovę siekiančių vietovardžių, kilusių iš pavardžių (Jonava ar Joniškis, netgi Kaišiadorys, sako, kilo iš totoriško vardo Chaišadar), turime sudurtinių vietovardžių, sudarytų iš vardo ir kokio bendrinio žodžio (Ilgakiemis, Petrapilis - senasis lietuviškas Peterburgo pavadinimas). Kartais vietovardis nurodo, jog gyvenamoji vieta yra prie kokios upės, miško, ar ežero, mūsų gimtasai Panevėžys  - vieta prie Nevėžio. O štai Antakalnis yra tiesiog "Ant Kalno". Būna, kad vietovė pavadinama kokio augalo (Kauno Ąžuolynas), arba gyvūno (Gegužinė) garbei. O kartais kokiame kaime ar miestelyje apsigyvena svetimtaučiai ar svetimgenčiai  žmonės ir tada atsiranda 40 Totorių kaimas arba Kuršėnai, kur apsigyveno iš Kuršo pabėgę gentainiai....

Bet tos vietovės, apie kurias rašo Rimantas Šilagalis - ypatingos. Jos liudija kintančius pavadinimus ir mūsų tautiečių aplankytas vietas, arba - rodančias ilgesį joms.

Paskaitysime ...

 

Rimantas Šilagalis

Išgirdus žodžius Niujorkas, Sachara, Indija, Meka, Dunojus, Pompėja, piramidė, tundra, kalnai ir kt., prieš akis iškyla didingi reginiai, sunkiai akimis aprėpiamos vietovės su paslaptingumo, didingumo aureole. Jas žino milijonai žmonių. Kyla svajonė pamatyti tai savo akimis, patirti jų jėgą, o ne tik klausytis kitų įspūdžių.

„Varau į Kaukazą, svainis pirtį žadėjo iškūrenti, o grįždamas dar užšoksiu į Londoną uošvių aplankyti", — pasigiria sutiktas kaimynas, nešinas anaiptol ne didžiuliu lagaminu, o tik prekybos centro maišeliu. Prisipažinkime, kiekvienam sukeltų įtarimą toks netikėtas atsakymas į klausimą apie savaitgalio planus. Kaip ir tokios frazės: „Savaitgalį praleidau Amerikoje", „Vakar buvau Vudstoke", „Gimiau Madagaskare."




Yra ir Rojus Lietuvoje. Už 6 km.

Vis dėlto šie žodžiai gali būti šimtaprocentinė tiesa, nors pradžiai kiek suglumintų. Ne kiekvienam topteli mintis, kad ir Lietuvoje turime dalelę to, kas yra pasaulyje. Tik pas mus kitas mastelis. Bet ir tai suteikia konkrečiai vietovei paslaptingumo, žavesio, ji tampa turistų traukos objektu.

Galime išskirti kelias tokių vietovių grupes:

1. Užsienietiški vietovardžiai (toponimai), kurių galime rasti Lietuvos žemėlapyje ar pan.: Paryžius, Europa, Odesa, Dunojus, Gauja ir kt.

2. Užsienietiškas vietas ar objektus primenančios vietovės: Lurdas, Venecija, Troja ir kt.

3. Užsienio geografinę aplinką primenančios vietovės: tundra, japonų sodas, taiga, Kaukazas, Alpės, Bermudų trikampis ir kt.

4. Įvaizdį, reginį primenančios vietovės: Niujorkas, Vudstokas, Kamčiatka, Čikaga, Šanchajus ir kt.

5. Virtualūs, įsivaizduojami objektai: Everestas, geležinė uždanga ir kt.

6. Tam tikrų sąsajų turinčios vietovės: Taškentas, Jeruzalė, Pompėja, Mirties slėnis, Baikalas ir kt.

7. Sąvokos, tapusios bendrinėmis: Meka, Šveicarija ir kt.

Taigi, nebūtina išsiruošti tolimon kelionėn po pasaulį, nors... Nereikės užsienio kalbų, vizų, sunkių lagaminų.

Atraskime ir pamatykime pasaulį Lietuvoje. Daugelis vietovių paliks tikrai neišdildomų įspūdžių, nors bus ir tokių... Galima sakyti: genys margas, o Lietuva dar margesnė. Yra vietovių, kurioms gresia išnykti, pvz., Europa. Bet yra ir naujai atsirandančių, pvz., Everestas. Taip gyvosios tautosakos skrynelė pasipildo vis naujais faktais.

Kelionei, kaip įprasta, reikalingas gidas, knyga, žemėlapis, vadovas. Kad būtų lengviau keliauti po „pasaulį Lietuvoje", žemiau pateikiamas „užsienio" geografinių objektų Lietuvoje sąvadas.

Dėl vietos stokos nėra galimybės išsiplėsti aiškinant kiekvienos čia pateiktos sąvokos prasmę. Esame raštingi. Šiuo atveju „Google" tikrai padės, nors ir ne šimtu procentų.

 

UŽSIENIETIŠKOS VIETOVĖS LIETUVOJE

Aleksandrija — kaimas Skuodo rajone, prie Skuodo ir Mažeikių kelio. Kaimas pradžioje vadintas Truikinais  (Trokiny), vėliau buvusio Žemaičių vyskupo Aleksandro Sapiegos garbei pradėtas vadinti Aleksandrija.

Aleksandrija — Šiaulių priemiestis. 3 km į rytus nuo Šiaulių centro, abipus kelio į Kairius ir Radviliškį. Rajonas kalvotas, kalvose trykšta keli šaltiniai, turintys gydomųjų savybių. Dvaras grafo N. Zubovo žmonos Aleksandros garbei buvo pavadintas Aleksandrija.



Kėdainių Alpės. Kraupokos...

Aleksandrija — kaimas Kupiškio rajone, 2 km į pietryčius nuo Kupiškio, abipus kelio į Anykščius. Aleksandrijos vardas minimas nuo 1898 m., o iki tol kaimas vadintas Bėda. 

Aleksandrija. Taip Žvėrynas (Vilniaus miesto dalis) vadintas XIX a. pabaigoje iki 1901 m., kai buvo prijungtas prie miesto. Deja, šis pavadinimas neprigijo. Vienu metu Žvėrynas buvo vadinamas ir Saltoniškėmis.

Alpės. Kėdainiuose šalia fosforo trąšų gamyklos „Lifosa" jau apie pusšimtį metų kyla gipso kalnai, praminti Kėdainių Alpėmis. Tai egzotiškas ir mūsų aplinkai neįprastas vietovaizdis. Dėl kraštovaizdžio panoramos, atsiveriančios iš 60 m aukščio, Alpėse lankosi nemažai turistų ar šiaip smalsuolių.

Amerika — kaimavietė rytinėje Prienų rajono dalyje, vos keli kilometrai nuo Aukštadvario.

Amerika — nedidelis ežerėlis Plungės rajono šiaurėje, 10 km į šiaurės rytus nuo Platelių, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalas (Red Light Distrkt) — turbūt pati žinomiausia vieta Amsterdame. Vilniuje Raudonųjų žibintų kvartalas — Sodų gatvė. Tai trumpa, tačiau intensyvi gatvė stoties rajone. XIX—XX a. pr. viešnamių Vilniuje buvo daugybėje vietų, bet koncentravosi jie daugiausia Užupyje ir Tymo gatvės kvartale.

Arabija — viensėdis Molėtų rajone, 5 km nuo Dubingių.

Vilnius — Šiaurės Atėnai. Ši emblema Vilniui priskiriama dėl XVIII a. pab.—XIX a. pr. paplitusio naujo architektūros stiliaus — klasicizmo. Jis laipsniškai išstūmė įmantrų vėlyvojo baroko stilių ir formavo naują architektūros madą, paremtą Graikijos ir Romos imperijos architektūra.

Būtent šiuo stiliumi L. Gucevičiaus suprojektuoti pagrindiniai miesto statiniai — katedra, miesto rotušė — ir sukūrė Vilniaus — Siaurės Atėnų įvaizdį. Lietuvą kaip Šiaurės Atėnus norėjo matyti lietuvių kultūros propaguotojas Vakarų Europoje, poetas O. Milašius dar praeito amžiaus pradžioje.

Šaltosios Azijos miškas yra Biržų rajone, netoli Kupreliškio.

Lietuvos Baikalas — Tauragno ežeras — primena Baikalą — siauras puslankio formos ir giliausias Lietuvos ežeras. Tauragnas tyvuliuoja giliame, pailgame, vandenų išraustame klonyje — rinoje. Dalį jos semia ežeras, viduryje sudarydamas 60,5 m gelmę.

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie Bermudų trikampį JAV. Per pastarąjį šešiasdešimtmetį be pėdsako dingo daugiau nei 1000 žmonių ir per 100 laivų bei lėktuvų. To bemaž užteko, kad Vakarų Atlante, netoli Jungtinių Valstijų pietryčių pakrantės esantis rajonas būtų pramintas Bermudų trikampiu, Mirties trikampiu, Velnio jūra, Atlanto kapinėmis.

Bermudų trikampis yra ir Baltijos jūroje. Visa Baltija gali būti rami, o šioje vietoje gali kilti audra, apledėja laivai ir siaučia uraganas. Čia atsiranda keista ryšio duobė. Ši vieta Baltijos jūroje dar vadinama Velnio trikampiu.

Besarabija — vieno iš Šiaulių miesto rajonų neoficialus pavadinimas, atsiradęs XIX a. antroje pusėje pradėjus statyti amatų dirbtuves ir gyvenamuosius namus piečiau 1871 m. atidaryto Liepojos—Romnų  geležinkelio. Besarabija buvo vadinama beveik visa pietinė miesto dalis nuo geležinkelio iki Verdulių kaimo rytuose ir iki dabartinės Gardino gatvės pietuose.

Ilgus metus Panevėžys dėl itin kriminogeninės padėties buvo vadinamas Čikaga šalia Nevėžio. Prieš kelerius metus, sutriuškinus pavojingą, žiaurumu pagarsėjusią „Tulpinių" gaują ir už grotų susodinus nusikaltėlius, imta kalbėti, kad mieste ramu.

 Danija. Vietovardžių žodyne pateikti trys upėvardžio variantai: Danė, Dangė ir Danija. Mokslininkai seniai diskutuoja, kuris upės vardas yra seniausias ir kuris vartotinas kalboje.

Didysis kanjonas. Menčių kaime, šalia Naujosios Akmenės, viename didžiausių Lietuvoje Menčių klinčių karjere, keliauninkai pasijunta kaip Didžiajame Kanjone Amerikoje.

Dunojus — ežeras Sakių rajone, Višiupiškės upės baseine.

Dunojus — viena aukščiausių (282,6 m virš jūros lygio) Lietuvos kalvų. Ji yra Vilkaviškio rajone, prie Vištyčio ežero.

Dunojus, arba Gudonių ežeras, — nenuotakus ežeras Lazdijų rajone, 6 km į rytus nuo Seirijų. Giliausia vieta siekia 10 m. Tai aukščiausiai virš jūros lygio esantis ežeras Lietuvoje.



Važiuojam?

Egiptas — nedidelis kaimelis Molėtų rajone, 6,5 km į pietryčius nuo Inturkės. Keisto pavadinimo kaime — tik viena sodyba. Bet tai turistų traukos centras.

Europa — kaimas Vilniaus rajone prie Dūkštų. Net seniausi kaimo gyventojai negali pasaky­ti, iš kur šis pavadinimas kilęs. 1788 m. žemėlapyje šalia Vilniaus puikuojasi ir Europos užrašas.

Jonavos Europa — Jonavos rajono dalis, apimanti gyvenvietes, pavadintas Europos sostinių vardais: Paryžių, Londoną, Šveicariją ir Veneciją. Vienas iš turistinių renginių — dviračių žygis Jonava—Paryžius—Londonas—Šveicarija.

Everestas. 2006 m. lapkričio 27 d. virš Kukiškio Kaimo buvo pasiekiąs Lietuvos oreivystės rekordas. Karšto oro balionu nuo Šiaulių Utenos link skrisdami 150 km/val. greičiu pilotas Vytautas Samarinas ir alpinistas Vladas Vitkauskas šioje vietoje buvo pakilę į 10,064 km aukštį. Taip simbolinis Everestas atsirado ir Lietuvoje, o Anykščių krašte — dar vienas lankomas objektas.

Fliorencija — kaimas Raseinių rajone. Vietovės pavadinimas primena vieną gražiausių Italijos miestų — Florenciją. Šis Dubysos regioninio parko kampelis ir Luknės upelio slėnis savo grožiu pamalonintų net ir visko mačiusias akis. Netoli — poeto, lietuvių literatūros klasiko Maironio tėviškė.

Gauja — upė Latvijoje. Ne tik Latvija didžiuojasi savo Gaujos upe, ji gerai pažįstama ir Lietuvos vandens turizmo mėgėjams. Nors lietuviškos Gaujos pakrantėse neišvysite tokių uolų kaip Latvijoje, mūsiškė Gauja ne mažiau žavi. Teka į pietryčius, kerta vadinamąjį Dieveniškių pusiasalį. Jos versmės — 10 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų. Gaujos nacionalinis parkas (Latvija)  įkurtas 1973 m., kad būtų išsaugotas unikalus gamtos paminklas — Gaujos upės slėnis. Gaujos  kraštovaizdžio draustinyje, esančiame Dieveniškių kilpoje, siekiama išsaugoti lėkštą, platų Gaujos upės slėnį, gatvinius Gudelių, Pagaujūnų, Girdžiūnų kaimus.

Geležinė uždanga — politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliacija nuo Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo. Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga. Lietuvos pietryčiuose vėl susiformavo „geležinė uždanga". 

Indijos piliakalnis

Gudai — kaimas Mažeikių rajone, 6 km į pietryčius nuo Viekšnių. Vakariniu pakraščiu teka  Virvytė.

Gudai — kaimas Šilutės rajone, šiauriau Pagėgių.

Indija — kaimas kairiajame Akmenos krante Šilalės rajone, šalia kelio Tauragė—Šilalė. Pavadinimas kildinamas iš seno baltiško žodžio „indija", reiškiančio „žemės gilumą". Šis pavadinimas   su egzotišku tikrosios Indijos kraštu nieko bendra neturi.

Indijos piliakalnis yra Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Indijos kaimo.

Japoniškas sodas — neatsiejama japonų kultūros dalis. Per amžius jis jungė religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą. Dainuojančių akmenų slėnis — taip poetiškai šalia Darbėnų Kretingos  rajone kuriamą japonišką sodą pavadino žemaitis  Š. Kasmauskas. Sodas pradėtas kurti 2007 m. atokioje laukymėje ir pretenduoja būti didžiausias Europoje. Alytuje irgi yra japoniškas sodas. |               Tai Mažoji Japonija Alytuje. Viskas prasidėjo 1998 m., kai privačiame sklype Tekančios Saulės        šalies kultūros entuziastas K. Ptakauskas sukūrė Ryto rasos sodą. Ateityje šis sodas galbūt dar  taps turistų traukos centru Dzūkijoje, japoniškos kultūros Meka Lietuvoje. Vilniaus universiteto botanikos sode 0,5 ha plote taip pat sukurtas japoniškas sodas. Jis sodintas vadovaujantis vadinamojo Edo periodo japoniško pasivaikščiojimų sodo kūrimo principais. Dar vienas japoniškas sodas kuriamas Vilniuje šalia Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių sankirtos. Jį projektuoja vienas garsiausių kraštovaizdžio architektų Siro Nakane iš Japonijos.

Jeruzalė — Vilniaus priemiestis pramintas Jeruzale dėl čia maldininkus traukdavusio Kryžiaus kelio. Nuo 1930 m. Jeruzalė yra Vilniaus dalis.

Vilnius — Šiaurės Jeruzalė. Vilniaus istorija neįsivaizduojama be jidiš kultūros. Vilnius, kaip Lietuvos Jeruzalė, Šiaurės Jeruzalė, litvakų kultūrinis, intelektinis, religinis centras, iškilo XVIII a. antroje pusėje. Legendos byloja, kaip Vilnius nusipelnė šio vardo. Pasakojama, kad Napoleonas, pamatęs sinagogų gausą, žydų pamaldumą, sušukęs: „Juk tai Jeruzalė Lietuvoje!"

Lietuva — lygumų kraštas, tačiau vartant vietovardžių sąvadus sunku tuo patikėti. Tikrų „kalnų" ne vienas šimtas, bet turime ir ne vieną gyvenvietę, pakrikštytą kalnais. Tai suteikia tai vietovei egzotiškumo ir turistinio patrauklumo.

Kalnai — kaimas Kelmės rajone, 12 km nuo Naudvario.

Kalnai — kaimas Vilniaus miesto teritorijos šiaurės rytų dalyje. Prie miesto prijungtas 1958 m. Tai Naujosios Vilnios rajonas.

Kalnai — kaimas Molėtų rajone, 6 km nuo Giedraičių.

Kalnai — kaimas Radviliškio rajono vakarinėje dalyje, 3 km į pietus nuo Šiaulėnų.

Kalnai — kaimas Raseinių rajone, 2 km nuo Žaiginio.

Kalnas — kaimas Pasvalio rajone, prie kelio „Via Baltica", 5 km į šiaurę nuo Pumpėnų, Įstro dešiniajame krante.

Kamčiatka — studentų kvartalas Saulėtekyje, kuriame yra 10 Vilniaus universiteto ir 3 Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendrabučiai ir kitų statinių. Pavadintas taip dėl to, kad šis miesto kampelis labai nutolęs nuo Vilniaus centro.

Kamčiatkos miškas yra prie kelio Linkmenys—Kaltanėnai (Utenos rajonas).

Ne kartą teko girdėti lietuviškaisiais Karpatais vadinant išraiškingas Vilniaus, Aukštadvario ar kt. apylinkes.



Prašom pasirinkti, į kurį Londoną norite keliauti.

Kaukazas — piliakalnis Anykščių rajone, archeologijos paminklas. Jis yra Papilio upelio dešiniojo kranto kalvoje ir dar vadinamas Papilių piliakalniu.

Kaukazas — vienas iš Šiaulių miesto rajonų tarp Prūdelio, žydų kapinių ir Ežero gatvės. Rajono pavadinimas, matyt, kilo XIX a. pabaigoje dėl stačių vietovės šlaitų. Tarpukario laikotarpiu tai buvo mėgstama slidininkų poilsio vieta.  

Kaukazas — kaimas į šiaurę nuo Karmėlavos, tarp gyvenvietės ir Neries upės. Įsikūręs ant stataus skardžio, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į Neries slėnį. Kaimo pavadinimas kilo nuo vietovės palyginimo su Kaukazo kalnais.

Kaukazo kalneliu vadinamas Paluknio kapinynas, esantis Raseinių rajone, Paluknio kaime.

Latviai — kaimas Elektrėnų savivaldybėje, kairiajame Neries krante. Netoliese Pilies kalnas, arba Latvių piliakalnis.

Liepojos mikrorajonas yra šiaurinėje Klaipėdos dalyje, dešiniajame Danės krante.

Lijonas — upė, Strėvos dešinysis intakas (ilgis 11 km). Lijonas teka per Stoniavą, pro Antakalnio kaimą.

Lijonas (Naujas Dvaras) — Žiežmarių apylinkėje buvęs kaimas, 5 km į šiaurės vakarus nuo Žiežmarių. Lijonas minimas nuo 1744 m. Per kaimavietę teka upė Lijonas. Nuo 1970 m. Lijone niekas negyvena.

Lijono miškas (vietinių žmonių vadinamas Liepynu) yra apie 4—5 km į vakarus nuo Kaišiadorių. Vardas kilęs nuo Lijono dvaro.

Žinomiausias - Palangos Lurdas

Londonas — kaimas Jonavos rajone, Dumsių seniūnijoje, prie magistralės Kaunas—Zarasai—Daugpilis. Manoma, kad pavadinimas turi perkeltinę vietovardžio reikšmę, kurią sugalvojo vietos dvarininkai, keliaudami po Europos šalis.

Lurdas — viena žymiausių ir lankomiausių šventų vietų pasaulyje (Prancūzija). Lurdu paprastai vadinama vieta prie šaltinėlio ar upelio su įrengta lauko akmenų niša ir Marijos statula. Šiandien lurdas yra tapęs neatsiejama liaudies pamaldumo dalimi. Tokių vietų Lietuvoje, ir ypač Žemaitijoje, yra gana daug. Svarbiausi Lietuvoje: Ablingos lurdas, Gardamo lurdas, Girdiškės lurdas, Kantaučių lurdas, Kartenos lurdas (Abakų kaimas), Nemakščių lurdas, Pajūrio lurdas (Šilalės rajonas), Palangos lurdas, Pamūšio lurdas, Plungės lurdas, Šiluvos lurdas, Šv. Jono šaltinis — Lietuvos lurdas (prie Kavarsko), Užluobės lurdas ir kt.

Madagaskaras — kaimas Zarasų ra­jono pietvakariuose, prie Antalieptės ir Daugailių kelio, paribyje su Utenos rajonu. Dalis Lietuvos inteligentų XIX a. puoselėjo viltį įkurti koloniją užjūryje, kur gyventų lietuviai. Dėl tinkamų klimato ir demografinių sąlygų buvo pasirinktas pietinis Madagaskaras. Planas ir liko tik planas. Iš kur kilęs egzotiškas kaimo pavadinimas, nežinoma.

Marijampolę Suvalkijos jaunimas dažnai vadina Majamiu. Tai panašaus skambesio trumpinys. Tikrasis yra JAV.

Meka — vietovė, esanti pusiaukelėje tarp Sueco ir Adeno (Arabijos pusiasalyje), kasmet sutraukia per milijoną maldininku. Tai musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtasis miestas, pats švenčiausias iš visų islamo miestų. Dažnai taip vadinamas kokios nors veiklos centras, traukiantis tam tikrus žmones, pvz., turistų meka. Pastarųjų Lietuvoje daugiausia. Žinomiausios Lietuvoje: Baisogala — Lietuvos žemdirbystės mokslų meka, Bitėnai — Lietuvos leidėjų ir spaustuvininkų meka, Ignalina — Lietuvos žiemos sporto atstovų ir sporto mėgėjų meka, Joniškėlis — vynuogininkų meka, Kaunas — Lietuvos krepšinio meka, Kryžių kalnas — lietuvių krikščionių meka, Kulautuva — bardų meka, Mosėdis — Žemaitijos turistų meka, Nemunaitis — oreivių meka, Nemuno delta — ornitologų meka, Palūšė — Lietuvos turistų meka, Papilė — geologų meka, Plateliai — Lietuvos nardymo meka, Šiluva — maldininkų, piligrimų ir turistų meka, Svencelė — Lietuvos vėjo meka, Kernavė — archeologų meka, Trakai — karaimų meka, Žemaičių Kalvarija — tikinčiųjų meka ir kt.

Mirties slėnis yra tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų. Ten 1870—1872 m. buvo įkurta karo belaisvių — prancūzų stovykla. Dėl blogų kalinimo sąlygų, išsekimo, ligų daug belaisvių mirė. Jie buvo laidojami čia pat įrengtose stovyklos kapinėse, todėl slėnis ir pavadintas šiuo vardu. Tikrasis Mirties slėnis yra žemiausia, sausiausią ir karščiausia vietovė visoje JAV teritorijoje.

Mielieji jaunystės namai - Vilniaus Niujorkas

Monmartras garsėjo žymių menininkų vardais. Čia gyveno ar turėjo studijas ir dirbo Salvadoras Dali, Amedėjas Modiljanis, Klodas Monė, Pablo Pikaso, Vincentas van Gogas. Lietu­viškasis Monmartras — Užupis. Neretai šis menininkų pamėgtas Vilniaus rajonas lyginamas su Paryžiaus Monmartru ar Kopenhagos Kristianija.

Niujorkas — kvartalas Saulėtekyje. Tokį pavadinimą kvartalas gavo dėl čia esančių dan­goraižių — šešiolikaaukščių Vilniaus universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendrabučių.

Odesa — viensėdis Trakų rajone, nuo Rūdiškių 3 km.

Visai lietuviška, ar ne? Tulpių žydėjimas Burbiškio dvare

Mažoji Olandija — Burbiškio dvaras. Ne tik į Olandiją pavasariais suplūsta tūkstančiai turistų stebėti tulpių žydėjimo šventės. Burbiškio dvaro tulpynai irgi nuostabūs. Burbiškio dvaras turi bene didžiausią iš Baltijos šalių dvarų tulpyną — gegužę čia sužydi daugiau kaip 400 rūšių. Kiti pavadinimai: mažoji Lietuvos Olandija, lietuviškoji Olandija. 

Ostankinas II — kaimas Vilkaviškio rajone, 3 km nuo Alvito.

Paryžius — kaimas Jonavos rajone. Manoma, kad vietovę (kaip ir kitas analogiškas šiame krašte) taip pavadino po Europą keliavę Lietuvos dvarininkai. Paryžiaus kaimas turėjo ir savo įžymybę — Eifelio bokštą — 36 m aukščio miškininkų bokštą. Nors šiame Paryžiuje gyvena tik 3 šeimos, kaimas sulaukia turistų dėmesio.

Paryžius — viensėdis Radviliškio rajone, 11 km nuo Sidabravo.

Česukų piramidė (Merkinės piramidė). Kaimas garsus jame esančia bioenergetine piramide, pastatyta  2003 m. Povilo ir Onutės Zėkų iniciatyva. Česukų piramidė yra žinoma dėl energinių galių, kaip teigiama, gydančių ligas, suteikiančių dvasinės pusiausvyros, todėl yra gausiai lankoma.

Kernavė — lietuviškoji Pompėja. Staiga apleistą miestą keliems šimtams metų paslėpė Neries potvynių sunešti smėlio sluoksniai. 1390 m. Kernavėje, panašiai kaip 79 m. po Vezuvijaus išsiveržimo Romos imperijos mieste Pompėjoje, laikas staiga „sustojo". Šie miestai niekada nebuvo atstatyti. Lietuviškoji Pompėja atrasta 1986 m.

Vilniaus Pompėja — teritorija tarp arkikatedros ir Lietuvos nacionalinio muziejaus. Tyrimų metu archeologai čia atidengė skirtingų laikotarpių ir įvairios paskirties mūrinių bei medinių XIV—XVIII a. statinių fragmentų.

Sachara — pelkė, durpynas ir miškas Rokiškio rajone. Gana kontrastinga su Sacharos dykuma Afrikoje. Sachara — tai prieš pusę amžiaus buvęs durpynas, kur gamindavo kurui skirtas durpes. Jis buvo eksploatuojamas jau prieškarinėje Lietuvoje. Kuršių nerija nuo seno vadinama Baltijos sachara. Kuršių nerijos kraštovaizdžio tapatinimas su „smėlio kalnais", „dykuma" rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo XVI a. Balta smėlio juosta XIX a. pradžioje driekėsi vos ne palei visą Kuršių marių pakrantę. Tad ne veltui Kuršių nerijai prigijo tokie pavadinimai kaip Sachara, prūsų Sachara, šiaurės Sachara ar Lietuvos Sachara. Dažnas apsilankęs Kuršių nerijoje išsiveža dykumos įspūdį.

Jonionių akmenys

Jonionių akmenys — lietuviškas Stounhendžas (netoli Merkinės) — senovės paleoastronominė stebykla. Jonionių akmenys sukelia įspūdį, kad tai ne atsitiktinė akmenų sankaupa, o žmogaus rankų kūrinys. Galbūt tai mūsų protėvių gamtos ciklų stebėjimo patirtis, užrašyta akmenimis. Čia dažnai švenčiamos lietuviškos pagoniškos šventės. 

Dar vienas Lietuvos stounhendžas yra Etnokosmologijos muziejaus parko teritorijoje.

Žemaitiškas stounhendžas — tai Lopaičių šventvietė, esanti 1 km į šiaurės rytus nuo Tverų.

Lietuvos Suomija — kaip tik žmonės nevadina unikalaus Zarasų krašto. Viena gražiausių Lietuvoje vietovių dažnai vadinama ežerų kraštu, lyginama su ežeringąja Suomija. Čia ne tik Zarasų, bet ir Utenos, Molėtų, Ignalinos, Zarasų, Anykščių rajonai.

Suvalkai — gyvenvietė Vilkaviškio rajone, prie Vilkaviškio ir Gižaikelio kelio.

Šanchajus — Vilniuje, Šnipiškėse, šiauriau dangoraižių esantis medinių pastatų kvartalas dažnai vadinamas Šanchajumi, Šampane. Šnipiškės — išskirtinė vieta sostinėje. Šalia modernių namų ir verslo centrų čia stūkso lūšnelės. Praėjusio šimtmečio pradžios statyba dvelkia senovės dvasia: vanduo gyventojams tiekiamas iš kolonėlių, namai daugiausia šildomi krosnimis, dviejų aukštų statiniai dažniausiai mediniai, neasfaltuotos, be šaligatvių ir tik vietomis apšviestos gatvės. Nors vietiniai gyventojai šioje rajono dalyje jaučiasi gana saugūs, neretas miestietis vengia Šanchajaus, ypač naktimis.

Švedai — kaimas Vilniaus rajono Sudervės seniūnijoje, šalia Riešės ežero.

Šveicarai — kaimas Vilniaus rajone, 6 km nuo Rudaminos, 142 gyventojai (2011 m.).

Žodis Šveicarija Lietuvoje tapo bendriniu. Žmonės gražiausius gamtovaizdžius Lietuvoje yra linkę prilyginti Šveicarijai, nors nėra nei tokių kalnų, nei slėnių. Juo įvardijamos vietovės, nepriklausomai nuo teritorijos dydžio. Dažnai ši sąvoka patenka į fotografų akiratį. Keletas pavyzdžių: Lietuva = Šveicarija, Kavarskas — Lietuvos Šveicarija, Rytų Lietuva — Šveicarija Lietuvoje, Zarasai — mažoji Lietuvos Šveicarija, Dauginčių atodanga vadinama Lietuvos Šveicarija ir t. t.

Šveicarija — kaimas Jonavos rajone, Dumsių seniūnijos centras. 2011 m. patvirtintas Šveicarijos herbas. Gyvenvietės centre plazdanti Šveicarijos vėliava stebėtinai panaši į anos šalies valstybinę, tik šveicariškas kryžius dar padabintas lietuviško ąžuolo lapais.

Šveicarija — kalvos į šiaurę nuo Sapieginės, Antakalnyje. Čia išvysime Šveicarijos erozinį raguvynų kraštovaizdį. Profesorius C. Kudaba yra sakęs, kad tokio reljefo mums kiekviena Europos sostinė galėtų pavydėti, tad ne veltui Šveicarija pavadinta. Vilniaus Šveicarija garsėja ir kaip slidininkų mėgstama vieta.

Šveicarijos miškas (Šveicarijos miško parkas) yra Vilniuje. Po Antakalnio — paties žaliausio Vilniaus rajono — apylinkes dažnai rengiamos išvykos. Maršrutas driekiasi vaizdingais Sapieginės ir Šveicarijos miško takais.

Lietuvos taiga. Lietuvoje galima susipažinti su rūsčia, bekrašte Sibiro taiga, kurioje vyrauja spygliuočiai medžiai. Pamatyti taigą galime Punios šile, Ažvinčių girioje, Dubravos miške.

Taškentas — pietinis Šiaulių miesto rajonas. 1965 m. čia buvo pradėti statyti daugiabučiai gyvenamieji namai. Juose po 1966 m. žemės drebėjimo Taškente (Uzbekija) buvo apgyvendinta keliolika šeimų, netekusių namų. Nuo tada ši miesto dalis dažnai ir oficialiai vadinama Taškentu.

Tilžė — kaimas šiaurės rytinėje Akmenės rajono dalyje, 1 km į šiaurę nuo Naujosios Akmenės.

Tilžė — kaimas Zarasų rajone, šiauriniame Drūkšių ežero krante. Į šiaurę nuo kaimo eina siena su Latvija, pietvakariuose plyti Tilžės miškas.

Tilžė — upelis Šiaulių rajone. Išteka iš Rėkyvos ežero, teka per Rėkyvos aukštapelkę į vakarus. Įteka į Dubysą. Ilgis 9,8 km.

Totoriai — kaimas Biržų rajone, 9 km į šiaurės vakarus nuo Biržų. Pavadinimas kilo nuo XVII a. šiose apylinkėse apgyvendintų totorių samdinių, saugojusių šiaurines Biržų kunigaikštystės sienas. Spėjama, kad anuomet Totorių kaime gyveno vien totoriai.

Totoriai — kaimas Kupiškio rajone, 3 km nuo Skapiškio. Kaimo pavadinimas sietinas su Vytauto Didžiojo laikais, kai buvo leista žmonėms iš anų kraštų kurtis jo prigimtinėje Lietuvoje.

Troja buvo faktinis ir legendinis senovės miestas, stovėjęs dabartinės Turkijos šiaurės vakarų regione — Anatolijoje. Legendinę Troją išgarsino Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje" ir „Odisėjoje".

Kernavė — lietuviškoji Troja. Kernavę galima laikyti senosios pagoniškosios kultūros liudininke, kuri demonstruoja ir krikščionybės skverbimosi į šį kraštą požymius. Visame Baltijos jūros regione nėra kito tokio penkių piliakalnių komplekso. Tai išskirtinė vietovė, liudijanti išnykusią unikalią kultūros tradiciją, 2004 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą.

Mažoji Žemaičių Troja — Lopaičių piliakalnis. Manoma, kad ant šio piliakalnio XIII a. stovėjo žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis.

Verkiuose (Vilnius) gali slėptis dar viena lietuviška Troja.

Šauklių riedulynas — Lietuvos tundra. Šauklių tundra (kadagynas) prasideda 3 km į pietvakarius nuo Mosėdžio, 1 km į pietryčius nuo Šauklių. Čia saugomas unikalus vietovės kraštovaizdis. Šauklių tundrai 1971 m. suteiktas draustinio statusas.

Ukrainka — viensėdis Molėtų rajone, 11 km nuo Laičių.

Venecija — kaimas Jonavos rajone, į pietryčius nuo Jonavos, šalia kelio į Ruklą.

Mingės kaimas su "pagrindine gatve" - beveik Venecija

Dėl gražaus, unikalaus gamtovaizdžio Lietuvos Venecija yra vadinamas ir Minijos, arba Mingės, kaimas — žvejų gatvinis kaimas Minijos upės žemupyje. Vienintelis gatvinis kaimas, kuriame gatvę atstoja upė — tilto per upę nėra.

Vaiguvos upelis-gatvė — lietuviškoji Venecija Plokščiuose. Abipus upelio išsidėsčiusios sodybos, o gatvės gyventojai savo kiemus pasiekia tik važiuodami ar brisdami upelio vaga.

Vudstokas. Akustinis Vudstokas, Lietuviškasis Vudstokas, Mažasis Vudstokas — tokiais epitetais gerbėjai, aktoriai ir muzikantai vadina Kulautuvoje rengiamą dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja". Festivalis „Bliuzo naktys" prie Lūksto ežero, Karklėje vykstantis muzikos festivalis irgi tituluojami lietuviškuoju Vudstoku. Lietuviškuoju Vudstoku dar vadinama ir kantri muzikos sostinė Visaginas.

Apie lietuviškus vietovardžius skaitykite daugiau mūsų bibliotekoje: