Kelionė su knyga: Japonija. Sakuros, geišos ir kamikadzės

Šiuo įrašu pradedame Kultūros sostinės ciklą. Džiugu, kai gimtasis miestas tampa kultūros sostine, dar džiugiau, kai pasirenka tokį būdą švęsti - pristatyti pasaulio kultūrą.

Pirmosios šalys, pagal programą - pačios tolimiausios. Tolimieji Rytai.

Pristatant tokį platų regioną ( 1 574 000 000) visada norisi sistematizuoti, "sudėlioti į lentynėles", tačiau pasirodo, jog dėlioti nelabai yra ką.

Kultūriškai Tolimieji ryta (arba Rytų Azija) tapatinama su Kinijos kultūros įtaka, kitaip tariant sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt.

Sinosferą sudaro šie kultūriniai subregionai:
Kinija - įskaitant kinų dominuojamus regionus: Honkongą, Taivaną, Makao
Junanis
Japonija
Korėja (Šiaurės ir Pietų Korėjos)
VietnamasGali būti priskiriamas ir Singapūras, kur dominuoja kinai ir jų kultūra.

Japonija - Nippon koku - pažodžiui - saulės kilmė. Poetiška, tiesa? o toliau lieka tik sausi skaičiai: Japonija išsidėsčiusi 6852 salose, beje, vulkaninės kilmės, tad japonai žemės drebėjimų, ugnikalnių nelabai baiminasi. Skaičiuojama, kad per metus Japonija iškenčia apie 3 tūkstančius žemės drebėjimų, taigi - beveik po 8 kasdien.
Japonijoje gyvena (2010 m. duomenimis) 126 804 433 gyventojų. Didžiausias miestas - Tokijas, o jame (su priemiesčiais) - beveik 30 mln. gyventojų. daugmaž 10 Lietuvos valstybių viename mieste. 98,4 proc. šalies gyventojų – japonai, tad nenuostabu, kad kultūra negreitai perima svetimas įtakas. Ir tiesą sakant - būtų gaila, jeigu perimtų.

Skaitymui parinkome Yasunari Kawabata romano "Tūkstančiai gervių" ištrauką.
Kawabata, Yasunari (1899-1972). Tūkstančiai gervių : romanas / iš rusų kalbos vertė Aldona Mickienė. Vilnius : Alma littera, 2007 (Kaunas : Aušra). - 230 p.

Baigėsi darbo diena, ir Kikudzis jau buvo beišeinąs, bet jį pakvietė prie telefono.
- Čia kalba Fumika, - išgirdo jis ragelyje tylų balsą.

- Alio... Mitanis klauso...

- Tai aš, Fumika...

- Taip, supratau.

- Atleiskite, kad trukdau jus, į darbą skambinu. Bet kitaip nebūčiau spėjusi atsiprašyti...

- O kas atsitiko?

- Šiandien išsiunčiau jums laišką ir, atrodo, pamiršau užklijuoti pašto ženklą.

- Taip? Aš dar neturėjau malonumo jį gauti...

- Pašte pirkau dešimt ženklų, išsiunčiau laišką, o kai parėjau namo, žiūriu - visi ženklai tebėra. Koks išsiblaškymas! Tai ir skambinu jums, noriu atsiprašyti, kol negavote laiško.

- Nereikėjo vargintis dėl tokio menkniekio, - atsakė Kikudzis, o pats pagalvojo: tikriausiai praneša, kad ištekėjo. - Laiškas apie džiugų įvykį?

- Taip... Žinote, gal todėl buvau tokia išsiblaškiusi, kad vis dvejojau, ar siųsti jums laišką, ar ne. Juk niekada jums nerašiau... Nava... svyravau, dvejojau, o pašto ženklą taip ir užmiršau.

- Atleiskite, iš kur skambinat?

- Iš automato, prie Tokijo geležinkelio stoties. Čia eilutė, laukia telefono.

- Iš automato? - Kikudzis šiek tiek nustebo, bet netikėtai pasakė: - Sveikinu jus!

- Dėkui... Iš teisybės, mane galima sveikinti. Bet... kaip jūs sužinojote?

- Nagi Kurimoto pasakė.

- Kurimoto-san?! Iš kur ji suuostė? Baisi moteris!

- Na, dabar turbūt nebesusitiksite su Kurimoto... -Jis padelsė valandėlę. - Ar prisimenate, kaip ragelyje šniokštė lietus, kai paskutinį kartą kalbėjomės telefonu?..

- Taip, jūs sakėte... Tada aš buvau persikrausčiusi pas draugę ir taip pat dvejojau - pranešti jums ar ne. Kaip dabar... Bet dabar vis dėlto nusprendžiau pranešti.

- Man maloniau, kad jūs pati viską pasisakote. O šitą naujieną aš išgirdau iš Kurimoto ir taip pat svarsčiau - sveikinti jus ar ne.

- Žinote. Labai liūdna, kai kiti tave laiko dingusia be žinios...

Jos balsas, silpnas, vis nuščiūvantis, buvo labai panašus į motinos. Kikudziui ūmai užgniaužė kvapą.

- Nors man tikriausiai derėtų dingti... - Fumika nutilo ir kiek patylėjusi pridūrė: - Dabar aš gyvenu mažyčiame nejaukiame kambarėlyje. Susiradau jį sykiu su darbu.

- Taip?..

- Pradėjau dirbti per pačius karščius, tai pavargstu...

- Na žinoma, tuo labiau iškart po vestuvių...

- Kaip, kaip?.. Jūs pasakėte - po vestuvių?..

- Na taip!.. Dar kartą sveikinu.

Torii - tradiciniai japoniški šintoizmo vartai,
dažniausiai stovintys prie įėjimo į Šinto šventyklą.
Jie simbolizuoja perėjimą nuo žemiško vulgarumo prie šventumo.
Japonijos kultūrai susimaišius su atėjusiu budizmu, šiuo metu
torii randami ir japonų budistinėse šventovėse

- Kaip jums negėda!.. Kas per paiki juokai!

- Betgi jūs ištekėjote...

- Aš?! Ištekėjau?

- Argi ne?

- Na ką jūs?! Nejau galėčiau tekėti šiuo metu, kai mano tokia būsena?.. Dar taip neseniai mirė mama, ir aš...

- Taip, bet...

- Tai jums Kurimoto-san pasakė?

- Taip.

- Bet kodėl, kam?.. Nesuprantu... O jūs, Mitani - san, patikėjote?

Rodėsi Fumika klausia pati save. Kikudziui staiga pasidarė lengva ir linksma.

- Klausykit, Fumiko-san, ką čia mes kalbam telefonu? Gal susitikime!

- Gerai!

- Aš tučtuojau lekiu į Tokijo geležinkelio stotį, prašom palaukti manęs.

- Bet...

- Ar kur kitoje vietoje...

- Nenorėčiau laukti gatvėje. Jei galima, atvažiuosiu pas jus į namus?

- Žinoma, bet susitikime ir važiuokime drauge.

- Tai aš vis tiek turėsiu kur nors jūsų laukti.

- Gal užeikit pas mane į darbą?

- Ne, verčiau viena važiuoju.

Fudzijamos kalnas (aukščiausias Japonijoje),
žydinčios sakuros ir šintoizmo šventyklos -
Japonijos simboliai

- Gerai. Aš tuoj pat išeinu. Jei nusigausite anksčiau už mane, prašom eiti į vidų ir jaustis kaip namie.
Fumika sės į elektrinį traukinį Tokijo geležinkelio stotyje ir, žinoma, pasieks jo namus anksčiau. Bet Kikudziui dingojosi, kad jie gali atsidurti tame pačiame traukinyje, ir išlipęs savo stotelėje jis ėmė akimis ieškoti Fumikos minioje.

Ji vis dėlto atvažiavo pirm jo.

Tarnaitė pasakė, kad ji sode, ir Kikudzis tiesiai iš prieškambario, neužsukęs nė į kambarį, nuskubėjo į sodą.
Mergaitė sėdėjo ant akmens oleandro pavėsyje. Po paskutinio Tikakos vizito tarnaitė vakarais, prieš pareinant Kikudziui, palaistydavo sodą. Sena sodo vandentiekio kolonėlė, pasirodo, nebuvo sugedusi.
Akmuo, ant kurio sėdėjo Fumika, prie žemės dar buvo drėgnas. Baltas oleandras ir raudonas oleandras... Ryškiai raudoni žiedai sodrioje tamsioje žalumoje dega it vidurdienio saulė, o balti skleidžia vėsą. Švelniai liūliuojančios žiedų bangos apsupusios Fumikos figūrėlę. Ji taip pat balta - balta suknele su siauru mėlynu apvadėliu apie atlenktą apykaklę ir kišenes.
Leidžiasi saulė, o jos spinduliai skverbiasi pro lapus už Fumikos nugaros ir krinta Kikudziui prie kojų.

- Sveika atvykusi!

Kikudzis atvirai džiaugėsi, net jo eisenoje buvo jausti džiaugsmas.

Fumika turbūt pirmoji norėjo pasisveikinti, bet nespėjo ir dabar pasakė:
-        Atleiskite, kad sutrukdžiau jus, paskambinau į darbą.
Ji atsistojo susigūžusi, tartum norėdama pasislėpti.
Gal jai pasirodė, kad Kikudzis paims ją už rankos, jei ji sėdės.
-        Telefonu kalbėjote tokius baisius dalykus, tai ir atėjau... paneigti...
-        Jūs apie savo vedybas? Atvirai sakant, aš ir pats buvau priblokštas...
-       Dėl ko? — Fumika nuleido akis.
-        Dėl ko? Ir dėl vieno, ir dėl kito. Iš pradžių - kad ištekėjote, paskui - kad, pasirodo, nė nemanėte tekėti... Abu kartus buvau priblokštas.
-Abu kartus?

- Žinoma! Kaipgi nebūsi priblokštas...

Kikudzis ėmė žingsniuoti per sodo takelio akmenis.
- Eikime į kambarį pro čia. - Jis atsisėdo ant galerijos krašto. - Kodėl be manęs nėjote į vidų?.. Prieš keletą dienų, kai vieną vakarą ilsėjausi galerijoje - buvau ką tik iš kelionės, - prisistatė Kurimoto.

Iš atokesnio kambario pasigirdo tarnaitės balsas, ji šaukė Kikudzį. Turbūt norėjo pasiteirauti dėl vakarienės. Kikudzis išeidamas iš darbo skambino jai ir prašė pasirūpinti. Jis įėjo į vidų ir grįžo persivilkęs baltu drobiniu kimono.

Kol jo nebuvo, Fumika pasipudravo veidą. Ji palaukė, kol Kikudzis atsisės, ir paklausė:

Kioto geišos arbatos cereminijoje

-        Ką gi jums pasakė Kurimoto-san?
-        Paprasčiausiai pasakė: „Fumiko-san ištekėjo..." Tačiau...
-        Ir jūs, Mitani-san, patikėjote?
-        O kaip nepatikėsi? Negi ateis į galvą, kad tai melas.

- Ir nė nesuabejojote? - Fumikos akys, didelės, giedros, greitai drėko. - Nejau aš dabar galiu tekėti?! Jūsų manymu, galėčiau taip padaryti? Juk ir mama, ir aš taip išsikankinome, taip prisikentėjome... Ir tos kančios dar nesibaigė... ir... - Ji kalbėjo apie motiną tarsi apie gyvą žmogų. - Ir mama, ir aš... Daug kas į mus žiūrėjo palankiai, bet ne visi, mes visuomet vylėmės, kad žmonės mus supras. O gal tai iliuzija? Tavo paties atvaizdas tavo sielos veidrodyje?

Rodėsi, kad Fumika tuoj tuoj pravirks. Kikudzis valandėlę tylėjo, paskui tarė:
-        Fumiko-san, prisimenate, aš jus klausiau: nejau manote, kad aš dabar galėčiau vesti... Tą dieną, kai smarkiai lijo, prisimenate?
-        Kai griaustinis dundėjo?
-        Taip. O šiandien jūs manęs to paties klausiate.
-        Bet tai ne tas pat.
-        Jūs tada keletą sykių pakartojote, kad aš vesiu.
-        Bet tai... Tarp manęs ir jūsų, Mitani-san, didžiulis skirtumas... - Fumika nenuleido nuo Kikudzio ašaromis kūpančių akių. -Taip, taip, didžiulis skirtumas.
-        O koks?
-        Pirmiausia, kita visuomeninė padėtis...
-        Visuomeninė padėtis ?..
-        Žinoma. Bet ne vien tai... Tiek to, nekalbėsime apie visuomeninę padėtį. Svarbiausia- mūsų labai skirtingi likimai. Aplink mane viskas taip niūru, tragiška...
-        Turite galvoje didžią nuodėmę? Jeigu taip, tai pirmiausia apie mane reikia kalbėti.
-        Ne! - Fumika ryžtingai papurtė galvą ir jai iš akių pabiro ašaros. Jos lėtai nuriedėjo skruostais ir nukrito ant krūtinės. - Mama visą nuodėmę prisiėmė sau ir numirė. Beje, aš negalvoju, kad tai buvo nuodėmė. Tai buvo jos sielvartas. Taip man atrodo... Juk nuodėmė lieka visam laikui, o sielvartas žmogui praeina...
Kikudzis nuleido akis.
-        Kam gi vadinate savo likimą niūriu? Juk taip metate šešėlį ant savo motinos mirties.
-        Gal ne visai taiklų žodį pavartojau - ne likimas niūrus, o didis sielvartas...
-        Bet didis sielvartas...
Kikudzis norėjo pasakyti: lygiai kaip ir meilė - tačiau nutylėjo.
-Taigi va, tarp mūsų didžiulis skirtumas... Juk jūs, Mitani-san, turite nusižiūrėjęs mergaitę, - pasakė Fumika. - Kiek suprantu, Jukiko-san sutinka tekėti už jūsų. Kurimoto-san, regis, buvo tos nuomonės, kad mama trukdė jūsų vedyboms. Ir mane ji laiko kliuviniu, todėl ir sumelavo, esą aš ištekėjusi. Kitaip nepaaiškinsi.

- Bet ji pasakė, kad Inamura-san taip pat ištekėjo.

Fumika nepaprastai nustebo. Bet tik akimirką.
- Negali būti... Netikiu... Ne, ne, tai melas, be jokios abejonės, melas! -Ji smarkiai papurtė galvą. - Kada gi tai įvyko?

Japonijos imperatorius su šeima. Antrasis iš kairės -
sosto įpėdinis Naruhito. Tačiau jo dukra sosto paveldėti
negalės... Japonijos imperijos ateitis - vienintelio jaunosios
kartos princo Hisahito (priekyje) rankose

- Inamuros-san vestuvės? Turbūt visai neseniai.

- Ir tai melas!

- Ji pasakė, kad ir Jukika, ir jūs ištekėjote. Todėl ir patikėjau, - ištarė Kikudzis. - Bet apie Jukiką gal teisybę Kurimoto sakė.

- Na jau ne! Ji meluoja!.. Kas gi kelia vestuves per tokį karštį? Pabandyk užsivilkti visą puošnų vestuvių apdarą -tuoj būsi šlapia...
- Tai, jūsų manymu, vasarą vestuvės apskritai nekeliamos?

- Taip, galima sakyti, nekeliamos... Nebent išimtiniais atvejais. Juk vestuvių apeigas gali atidėti iki rudens...

Drėgnos Fumikos akys kažkodėl sudrėko dar labiau, ašaros biro jai ant kelių ir ji įtemptai žiūrėjo į šlapias dėmes.

- Bet kam, kam Kurimoto-san sumelavo?..

- Ir kaip mikliai apgavo mane, — pasakė Kikudzis. Bet kodėl šis melas išspaudė Fumikai ašaras?
Kol kas aišku tik viena — Tikaka apie Fumiką sumelavo.

O Jukika gal tikrai ištekėjo ir Kurimoto širsdama, kad nepavyko piršlybos, sumanė žūtbūt atitraukti Fumiką nuo Kikudzio, tad ir primelavo apie ją.

Vis dėlto šitoks aiškinimas nevisiškai patenkino Kikudzį. Jam ėmė atrodyti, kad žinia apie Jukikos vedybas taip pat netikra.

- Šiaip ar taip, - tarė jis, - kol sužinosime, ar teisybę sakė Kurimoto apie Jukiką, tokio sąmojo nei suprasti, nei paaiškinti negalima.

- Sąmojo?

- Sakykime, kad tai buvo sąmojis.

- Bet jeigu šiandien nebūčiau paskambinusi, tai ir galvotumėt, kad ištekėjau. Nieko sau sąmojis...

Tarnaitė vėl pašaukė Kikudzį. Jis grįžo su voku rankose.

- O štai ir jūsų laiškas, Fumiko-san! Tas pats be pašto ženklo...

Kikudzis šypsojosi ir buvo beatplėšiąs voką.

- Ne, ne, neskaitykit!

- Kodėl?

- Nenoriu. Prašom grąžinti! - Fumika neatsistodama pasislinko prie Kikudzio ir siekė laiško. - Atiduokite!

Kikudzis vikriai paslėpė voką už nugaros.

Fumiką dešine ranka bandė pačiupti voką, o kaire instinktyviai atsirėmė į Kikudzio kelius. Rankos, rodos, traukė kūną į skirtingas puses, ir Fumika neteko pusiausvyros. Bet kai ją prarado, rankos ėmė veikti sutartinai: dešinioji tebesiekė laiško, o kairiąja mergaitė laikėsi, kad nepargriūtų. Ir vis dėlto atrodė, kad Fumika tuoj tuoj parpuls. Jos galva kone lietė Kikudzio krūtinę, o liemuo buvo grakščiai išsilenkęs. Bet mergaitė neparkrito, išsilaikė, ir nepaprastai lengvai, mitriai. Kairiąja ranka, kuria pirma atsirėmė Kikudziui į kelius, dabar visai nebesirėmė, ji buvo tik padėta.

Koks miklumas! Koks grakštumas! Kikudzis tikėjosi pajusiąs visą jos kūno svorį, o ji nė nepalietė jo. Ir vis dėlto Kikudzis suvirpėjo - taip stipriai jis pajuto moterį, ponią Ojotą.
Ir kaipgi Fumika išsilaikė?.. Kada ji ėmė remtis silpniau? Tai buvo neįtikėtinas miklumas, slaptas moters atsargumas...

Kikudzis tarėsi tuoj tuoj pajusiąs jos kūno svorį, bet pajuto tik moters šilumą ir aromatą.

Svaiginantis aromatas. Jis, tas aromatas, suėmė viską - ir ilgą dieną, ir vasaros karštį, ir patį gyvenimą. Taip kvepėjo ponios Ojotos glamonės...

Japonai - tradicijų saugotojai. Jiems tai stabilumo
(reiškia ir gerovės) garantas. Moterys eina puse žingsnio
atsilikę nuo vyrų. Japonijos imperatoriškoji šeima

- Nagi atiduokite! Prašom... Kikudzis daugiau nesipriešino, atidavė.

- Aš jį suplėšysiu.
Fumika nusigręžė ir sudraskė laišką į skutelius. Jos kaklas buvo drėgnas, ir nuogos rankos taip pat.
Kai Fumika vos neparkrito, vis dėlto išsilaikė - iš pradžių ji labai išbalo, paskui smarkiai išraudo. Matyt, jai pasidarė karšta.

Standartinė vakarienė, atnešta iš artimiausio restorano, buvo be skonio.

Prie Kikudzio įrankių stovėjo cilindro formos puodukas. Jį, kaip visuomet, pastatė tarnaitė.
Kikudzis ūmai visą dėmesį sutelkė į puoduką. Fumika taip pat žvilgtelėjo į jį.
- Pasirodo, jūs geriate iš puoduko?
- Taip.

- Kaip negerai išėjo... - pasakė Fumika. Tačiau jos balsas nūnai buvo mažiau sutrikęs nei pats Kikudzis. -Padovanojau jums, o paskum gailėjausi. Laiške rašiau apie tai.

-        Apie ką?
-        Na, apie puoduką... Prašiau atleisti už tokią menką dovaną.
-        Menką? Na jau! Nuostabus puodukas!
-        Ne, sinas nelabai geros kokybės. Kitaip mama nebūtų kasdien gėrusi iš to puoduko.
-        Aš, teisybė, ne ką išmanau, bet man atrodo - sinas geras. - Kikudzis paėmė puoduką ir pavartė.

- Bet yra kiek tik nori daug geresnio sino. Gersite iš to puoduko, netikėtai prisiminsite kitus ir pagalvosite, kad jūsiškis prastesnis...

-        Aš neturiu namuose kito sino.
-        Sakykim, neturite, bet galite kur nors pamatyti. Ir pagalvosite, kad tas, kitas, geresnis. Man ir mamai bus labai labai skaudu.
Kikudziui suspaudė gerklę, bet jis pasakė:
-        Nagi liaukitės, kur aš pamatysiu kitų puodukų? Juk nevaikštau į arbatos gėrimo ceremonijas. Visai numojau ranka.
-        Ar maža kas, galite atsitiktinai pamatyti. O ir anksčiau tikriausiai matėte geresnio sino.
-        Na, žinote, tada galima daryti išvadą, kad dovanoti galima tik pačius geriausius daiktus.
-        Tikra tiesa! - Fumika pakėlė galvą ir pažiūrėjo Kikudziui į akis. - Aš galvoju kaip tik taip. Laiške prašiau jus sudaužyti puoduką ir šukes išmesti...
-        Sudaužyti? Tokį puoduką?.. Tokį senovinį dirbinį?.. Puodukui, ko gero, trys ar net keturi šimtai metų. Kas žino, gal kadaise jo paskirtis buvo kita, niekas nė negalvojo iš jo gerti arbatą. Ėjo metai, žmonės saugojo jį, rūpestingai perdavinėjo iš rankų į rankas. Jis ėjo iš kartos į kartą. O kas nors vežėsi jį į tolimą kelią, ir jis keliavo patogiame dėkle... Ne, nedaužysiu puoduko dėl jūsų užgaidos!
Bet juk prie krašto išlikusi ponios Ojotos lūpų žymė...

Po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje,
darbuotojai grįžo kaip savanoriai, jie jautė pareigą
gelbėti savo Tėvynę ir tautą nuo nelaimės.
Tautinis mentalitetas - pareiga aukščiau visko.
Kamikadzės - irgi japoniškas žodis

Fumika minėjo, kad, pasak motinos, lūpų dažai įsigeria į keramiką ir nenusiplauną, nors šimtą kartų plauk. Ir iš tiesų Kikudzis daug kartų trynė ir plovė tą puoduko vietą, o tamsi dėmė buvo kaip buvusi. Tiesa, spalva toje vietoje blyškiai ruda, o ne raudona, bet vis dėlto vos pastebimai rusvo atspalvio. Norėdamas tikrai gali palaikyti ją išblukusiais lūpų dažais. Tačiau pats sinas taip pat gali būti vos vos rauzganas. Ir, be to, visai nebūtinai dėmelę turėjo palikti ponios Ojotos lūpos, juk iki jos iš puoduko gėrė daug kitų žmonių. Gal tą pėdsaką paliko ankstesni jo savininkai? Juk paprastai geriant iš puoduko arbatą lūpos liečia vis tą pačią vietą. Ir vis dėlto ponia Ojota turbūt dažniau kilojo šitą puoduką prie lūpų negu kiti jo savininkai, - juk ji gėrė iš jo kasdien...

Kažin ar pati ponia Ojota buvo sugalvojusi kasdien gerti iš puoduko ir paversti jį kasdieniu, ar jai patarė tėvas, - nei iš šio, nei iš to pagalvojo Kikudzis.
Beje, jo tėvas ir Fumikos motina dažnai laikydavo rankose kitus du puodukus - cilindro formos, Rioniu darbo, raudoną ir juodą. Suporinti puodukai. Nelyginant sutuoktiniai. Jo tėvas ir Fumikos motina taip pat lyg niekur nieko gerdavo iš jų arbatą.

Gal tėvas kartais prašydavo ponią Ojotą pamerkti į sino ąsotį rožių arba gvazdikų. Arba paduodavo jai puoduką ir grožėdavosi nuostabia moterimi su senoviniu puoduku rankose...

Po jųdviejų mirties ir ąsotis, ir puodukas atsidūrė pas Kikudzį. O dabar pas jį Fumika - ponios Ojotos duktė.

- Tai ne užgaida. Aš kalbu visai rimtai: puoduką reikia sudaužyti, - pasakė Fumika. - Kai padovanojau ąsotį, jūs apsidžiaugėte, ir aš pagalvojau - turiu dar vieną sino dirbinį, jį irgi padovanosiu jums. Norėjau, kad gertumėt iš jo arbatą kiekvieną dieną... O dabar man gėda dėl tokios niekingos dovanos.

-       Nereikia taip kalbėti! Tai labai puikus sinas. O gėda ir net nuodėmė - naudotis tokiu puoduku kasdien!
-        Ir vis dėlto prastas puodukas! Yra begalės nepalyginamai gražesnių. Man baisu galvoti, kad laikysit rankose šitą siną ir dar pradėsit lyginti...
-        Jūsų nuomone, dovanoti galima tik pačius geriausius daiktus?

Etiketas Japonijoje - labai svarbu. Reikia žinoti kada ir kam
nusilenkti (pasisveikinti) ir netgi - kokiu kampu.
Nuotraukoje - JAV prezidentas Obama sveikina
Japonijos imperatorių

- Nelygu kam ir kokiomis aplinkybėmis...

Fumikos žodžiai įsmigo Kikudziui į pačią širdį. Vadinasi, ji mano, kad ponios Ojotos atminimui turi būti padovanotas šedevras?.. Taip bus geriau ir jam pačiam, Kikudziui. Prisimindamas ponią Ojotą ir Fumiką, jis turi lytėti lūpomis ar pirštais nuostabiai gražius daiktus.
Tikriausiai tai pats slapčiausias jos troškimas. Ir to įrodymas - sino ąsotis.

Šaltas ir kartu kupinas vidinio karščio sino blizgesys Kikudziui priminė ponios Ojotos kūną. Ir tas priminimas neturėjo nieko nešvankaus, neturėjo nė lašelio kartulio, nė kruopelės gėdos, nes tikras grožis - aukščiau viso to. O ponia Ojota buvo tobulas gamtos kūrinys. Gamta panoro sukurti moterį ir sukūrė ponią Ojotą. O šedevro negalima teisti- jis neturi trūkumų... Šit apie ką galvodavo Kikudzis kiekvieną kartą, kai žiūrėdavo į sino ąsotį.

Ir dar, žvelgdamas į jį, Kikudzis prisimindavo Fumika. Ir pasakė jai apie tai telefonu, kai anądien pliopė lietus. Išdrįso pasakyti telefonu. Ir tada Fumika prisiminė dar vieną sino dirbinį ir atnešė Kikudziui puoduką.

Bet, ko gero, ji sako tiesą: puodukas neprilygsta ąsočiui.

-        Tėvas, regis, turėjo kelioninę dėželę, - tarė Kikudzis. - Greičiausiai joje yra ir puodukas - daug prastesnis už šitą siną.
-        O koks jis?
-        Kas jį žino, aš nemačiau.
-        Labai norėčiau pažiūrėti. Esu tikra, kad jūsų tėvo puodukas gražesnis už šitą. Jeigu taip ir bus, šitą sudaužysiu, gerai?
-        Jums pavojinga rodyti...
Grakščiai krapštinėdama desertui paduoto arbūzo sėklikes, Fumika vėl pareikalavo parodyti puoduką. Kikudzis liepė tarnaitei atidaryti arbatos namelį - ryžosi paieškoti dėželės. Jis išėjo į sodą. Fumika žengė jam įkandin.
-        Aš nežinau, kur ta dėželė. Va Kurimoto iš karto pasakytų. Ji čia viską žino.
Kikudzis pasigręžė. Ant Fumikos krito balto oleandro šešėlis. Jos kojos, apautos kojinėmis ir sodo getomis, lietė krūmo šaknis.
Arbatos dėželė, pasirodo, gulėjo midzujoje, ant šoninės lentynos.
Kikudzis atnešė ją į arbatos gėrimo kambarėlį ir pastatė priešais Fumiką. Mergaitė oriai pasitempusi laukė, kol jis atvynios. Paskui ištiesė ranką.
-        Galima?
-        Prašom, tik labai apdulkėjusi.
Kikudzis išėjo į sodą ir nupurtė dulkes.
-        Žinote, ant lentynos gulėjo negyva cikada, jau pilna kirmėlių...
-       O čia, šitame kambarėlyje, švaru.
-        Jį Kurimoto aptvarkė. Neseniai. Kaip tik tą dieną, kai pranešė, kad jūs ir Jukika ištekėjote. Švarinosi ji vakare, jau buvo tamsu, gal užtat ir nepastebėjo cikados.
Fumika atidarė dėželę ir išėmė ryšulėlį, matyt, supakuotą puoduką. Pasilenkė ir ėmė mazgyti šilkinę virvutę. Jos pirštai šiek tiek virpėjo.
Apvalūs Fumikos pečiai nusileido, ir Kikudzis, stebėdamas mergaitę iš profilio, vėl atkreipė dėmesį į grakštų, ilgą jos kaklą.
Fumikos lūpos buvo kietai sučiauptos, bet apatinė vis dėlto šiek tiek atsikišusi į priekį. Ir ši lūpa, ir putlus ausies lezgelis atrodė nuostabiai mieli.
-        Karacus, - Fumika žvilgtelėjo į Kikudzį.
Jis atsisėdo arčiau.Fumika pastatė puoduką ant tatamio.
Mažytis, taip pat cilindro formos karacaus puodukas greičiausiai buvo skirtas kasdieniam arbatos gėrimui, o ne ceremonijai.
-        Kokios taisyklingos formos! Aiškiai gražesnis už aną siną.
-        Na, kaip galima lyginti karacų ir siną? Tai visai skirtinga keramika.
-        O kodėl negalima? Tereikia sustatyti abu puodukus greta - ir viskas kaip ant delno.
Kikudzį irgi patraukė taisyklinga karacaus forma, jo grynumas ir jis paėmė puoduką į rankas.
-        Atnešti siną? - paklausė jis.

Tokijo gatvėje

- Aš pati atnešiu. - Fumika atsistojo ir išėjo.

Kai abu puodukai atsidūrė šalimais, Fumika ir Kikudzis pažvelgė į kits kitą.
Paskui abu kaip susitarę nukreipė žvilgsnį į puodukus. Kikudzis kiek sutriko ir tarė:

- Juk tai vyriškas ir moteriškas puodukai. Išsyk matyti, kai abu greta.

Fumika linktelėjo. Atrodė, ji neįstengia žodžio ištarti. Kikudzis ir pats susijaudino. Jo paties žodžiai jam nuskambėjo keistai.

Karacaus puodukas buvo plynas, be piešinio. Pro mėlį su vos pastebimais abrikosų spalvos atšvaitais bliksėjo purpuras. Tvirtos, vyriškos linijos.
- Turbūt tai mėgstamiausias jūsų tėvo kelioninis puodukas. Jo skonio...
Fumika, regis, nepajuto, kokia pavojinga linkme pakreipė pokalbį.
Kikudzis nesiryžo pasakyti, kad sino puodukas jam mena ponią Ojotą. Bet vis tiek dabar tie puodukai greta - tartum Fumikos motinos ir Kikudzio tėvo širdys.
Senoviniai puodukai. Nužiesti prieš tris keturis šimtus metų. Griežtos linijos ir nieko įmantraus. Beje, šitas griežtumas turi savotiško geidulingumo. Ir jėgos.
Du puodukai greta. Dvi nuostabios sielos. Kikudzis regėjo savo tėvą ir Fumikos motiną.
Puodukai... Realūs daiktai. Realūs ir nekaltai gražūs. Jie stovi dviese tarp jo ir Fumikos. O jis su Fumika dviese žiūri į puodukus. Ir tarp jų, gyvų, taip pat nėra nieko nepadoraus. Viskas tyra. Jiems nedraudžiama sėdėti va taip - šalia...
Nejau žiūrėdamas į šitas griežtas linijas ir svidžius paviršius Kikudzis ūmai pamiršo kaltę? Juk jis pasakė Fumikai tąsyk, po atminu savaitės: „O aš va sėdžiu čia, su jumis... Gal aš elgiuosi labai nedorai..."

- Koks grožis... - tarytum pats sau ištarė Kikudzis. — Kas žino, gal tėvas dažnai čiupinėdavo tuos puodukus, apžiūrinėdavo, nors tai ir keista, turint galvoje tokį žmogų kaip tėvas. Ir kaltės jausmas užslopdavo, visos nuodėmės dingdavo.

- Nuodėmės?.. O Dieve!..
-Tikrai... Žiūri į tą puoduką ir galvoji - tas, kas gėrė iš jo arbatą, negalėjo turėti jokių nuodėmių, nieko blogo negalėjo turėti... O tėvo gyvenimas keliskart trumpesnis nei šito puoduko...

Vaizdas į sodelį pro arbatos namelio langą. Japoniški
sodai priskiriami prie tradicinės kultūros

- Mirtis tyko ir mūsų. Baisu... - šnibždomis pasakė Fumika. - Aš visą laiką stengiuosi negalvoti apie ją... apie mamą... Nevalia galvoti apie mirtį, kai ji tavęs tyko.

-Taip... jūs teisybę sakote... Negalima nuolat galvoti apie mirusiuosius. Ima atrodyti, kad tu pats miręs.
Tarnaitė atnešė virdulį. Turbūt pamanė, kad jiems reikia verdančio vandens arbatos ceremonijai- Kikudzis ir Fumika jau ilgokai sėdėjo arbatos namelyje.
-        Gal pasinaudosime šitais puodukais ir surengsime mažytę arbatos ceremoniją? Įsivaizduosime, kad keliaujame... - pasiūlė Kikudzis.
Fumika mielai sutiko.
-        Norite, kad mamos sinas patarnautų paskutinį kartą? Kol jo dar nesudaužėme... - Fumika išėmė iš arbatos dėžutės bambukinę šluotelę ir išėjo nuplauti.Vasaros saulė dar nebuvo nusileidusi...
-        Kaip kelionėje... - Fumika maišė mažyte šluotele mažyčiame puoduke.
-        Kelionėje... Viešbutyje, taip?
-Kodėl viešbutyje?.. Gal ant upės kranto kalnuose. Ak, reikėjo paimti ne verdančio vandens, o šalto, būtų kaip iš kalnų upeliuko...
Fumika išėmė šluotelę ir pakėlė juodas akis į Kikudzį, bet tuoj vėl nuleido. Nukreipė žvilgsnį į puoduką. Davė jį Kikudziui. Ir puodukas, ir Fumikos žvilgsnis sustingo kažkur ties jo keliais. Kikudzis pajuto, tarytum Fumiką prie jo neša banga...
Paskui ji pastatė priešais save motinos siną ir pradėjo maišyti arbatą. Bambuko šluotelė ėmė dunksėti į puoduką. Fumika nustojo maišyti.
-        Kaip sunku!
-        Taip, puodukas labai mažas, sunku maišyti, - pasakė Kikudzis.
Bet puodukas čia buvo niekuo dėtas - Fumikai virpėjo rankos ir ji nebevaliojo judinti šluotelės.

Fumika žemai nulenkė galvą. Dabar ji, regis, žvelgė į savo pirštus.

- Mama neleidžia taisyti arbatos...
- Kaip, kaip?..
Kikudzis atsitiesė, pakilo ir suėmė Fumiką už pečių, lyg padėdamas jai atsistoti, nes ji buvo tartum kerų prikaustyta. Fumika nesipriešino...

Skaitykite bibliotekoje taip pat: