Pekino dienoraščiai

Mūsų tinklaraštyje jau buvo 'atkeliavę' kinai. Tiesa, kinai - Vilniuje. Šįkart pristatome atvirkštinę kelionę - lietuvaitė keliauja į Pekiną (Běijīng), Kinijos sostinę.

Kuo įdomi knyga? Tiesa, kaip ir kitos pristatomos knygos, ji - kelionės įspūdžiai, tačiau ši kelionė - užtrukusi metus. Autorė studijavo Pekino universitete pagal mainų programą. Knygoje nerasite nurodymų kur geriausia apsistoti ar geriausios kavinės adreso, bet padeda pažinti kultūrą, kuri europiečiui - visiškai kitokia, svetima iš esmės.

Autorė - poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatrologiją.

Kas labiausiai džiugina skaitytoją - autorės gyvas ir ironiškas stilius.

Skaitome ...

Nihao!

2010 09 02, -22:00 Pekino laiku

Štai aš jau Pekine, o dar ką tik glosčiau savo katiną Rainių, gėriau valerijonus ir graudinausi, dar ką tik Kijeve laukdama persėdimo nužiūrinėjau išsirikiavusius chasidų jaunuolius, dar ką tik pūčiau ašarų pilną nosį.

Kelionė buvo itin sklandi, ukrainiečių stiuardesės kalbėjo tik savo gimtąja kalba - nesvarbu, ar suomis, ar kinas teiravosi to ar ano. Buvo proga prisigerti savo mėgstamiausių ukrainietiškų sulčių - prisimenu, kaip kadaise Odesoj, apimta vitamininio kvaitulio, pirkdavau jas litrais.    

Šalia manęs visas tas aštuonias skrydžio valandas sėdėjo mano amžiaus rumune, su kuria užmezgiau sausą, tačiau naudingą pokalbį - ji Kinijoj jau antrus metus kalbą studijuoja (Drakulos rudaakė atkalbėjo nuo parytinio metro laukimo: išlipus iš lėktuvo patarė imti taksi ir nesijaudinti, kad apsuks). Paskolinau jai ausines, kad galėtų žiūrėti „Žiedų valdovą". Priešais sėdėjo rusas, kuris nugirdė skandinavą - abu skaldė diedų juokus, neva kibino, bruko man savo pagalves ir degtinę. Užsidengiau galvą užklotu, kad jokie seniai su savo girtais „servisais" netrukdytų tas skrydžio valandas man kontempliuoti išsiskyrimą ir krapinti jaudulio ašaras.

Paryčiais nusileidom Kinijoj: tušti oro uosto eskalatoriai ir freskos su būdomis bei povais, ryjančiais kosminius vabzdžius! (Antrą kartą leisdamasi eskalatoriaus laiptais šių eilučių autorė pamatė, jog vadinamosiose freskose vaizduojama kas kita - „budos ir vabzdžiai", ko gero, buvo adrenalino sukelta haliucinacija - V. G., 2012, kovas.) Paskui - sklandi pasų kontrolė: patikros pabaigoje reikėjo paspausti pokemoninį mygtuką su šypsenėle, jeigu tau patiko ši nebyli dokumentų registracija. Patiko!

Pekinas - Kinijos sostinė. 17,2 milijonų gyventojų talpinanti

Labai patiko ir taksistas, kuriam po nosim pakišau savo aukštosios mokyklos iškvietimo raštą. Kokius 11 kartų stojom  praeivių teirautis kelio, vežė per bundantį miestą 30 km. Galiausiai paleido prie didžiulio, vijokliais apaugusio pastato. Įėjau į kiemą dardėdama lagaminu, pažadinau būdelėj snaudžiantį sargybinį, vėl pakišau jam raštą - gavau leidimą eiti toliau.

Apėjau - nė gyvos dvasios, tik nuorodos į „Piano class", „Library", išrikiuoti dviračiai, raudonos kiniškos lempos, didžiulis erdvus kiemas ir pro atvirus langus sklindantis knarkimas... Beldimais ir skambučiais ėmiau atakuoti tarptautinio skyriaus duris - už gerų 20 min. išlindo mieguistos kinės galva, įsileido vidun. Jokių „English", tik pantomima. Liepė ateiti rytoj, nes tik rytoj vyks naujų studentų registracija. Ėmiau gestais teirautis, „kur man šiandien dėtis, kur miegoti, tai gal duokit room, dormitory" ir pan. Ši kažkam paskambino ir davė ragelį: iš vaikų klyksmo išniro sorry, but come tomorrow, dormitory is not ready, registration - tomorrow. Na ką, padėkojau ir ėmiau teirautis apie pigias prisiglaudimo kur nors galimybes. Mergina parodė dešinę kryptį.

Viešbutyje gavau trivietį kambarį, nes vienutės buvo užimtos - registracijoj dirbantis vyrutis prisiekė, kad tikrai tikrai gyvensiu viena.

Lifte groja muzika, tačiau sienose kaip katė su šunim pjaunasi vamzdžiai. Pro savo kambario langą matau skalbimo mašinų žarnas, klozetus, mašinų dalis. Lovos - trys sesės - matyti, kad daug regėjusios. Kažkas ant vienos kraujavo, kitoje kažkam vidurius suko, tik trečioji ne tokia patyrusi - jaunėlė, joje jau ir spėjau numigti.

Dangaus vartų pagoda

Yra televizorius, rodo laidas apie grožio kremus, rodo, kaip keisto šou dalyviai imituoja lapes (pasitelkiama pantomima), rodo kinišką BBC (CC TV) - dabar žinau, kad tropinė audra nusiaubė Šanchajų, kad Kinijoj labai daug užsieniečių studentų, kad rugsėjo 1 d. milijonai vaikų ėjo pagerbti Konfucijaus.

 Išėjau į miestą: pasirodo, apsistojau senojo Pekino dalyje, hutongų rajone. Gatvelių suplanavimas byloja apie XIII a., kvapas - apie prastą higieną, pilkas dangus - apie smogą. Gatvėje lupami česnakai, minkomas faršas, sklaidomi medžiagų rietimai, numyžinami vaikai. Mankšta daroma prie konteinerio, plaukai kerpami į puodą. Kanalas - žolėmis kimštas vanduo - kiek dvokia, tačiau į jį drąsiai neria savo „cigūninius" pratimus pabaigusi senutė. Kita atlieka keistas aido apeigas: mauroja kaip meška į kitą krantą ir labai apsidžiaugia, jeigu aidas sugrįžta į ją gražiu ir aiškiu pavidalu.

Krautuvėlėse kainos nesurašytos, todėl vienas iš manęs už vandenį pareikalauja 10 juanių (kiek daugiau nei vienas euras -atsisakau), kitas už du žaliosios arbatos buteliukus, alų ir vandenį paprašo 12 juanių. Tie žolelių ir žaliosios arbatos gėrimai jau spėjo užkariauti mano širdį - maukiu kaip pakvaišusi, jaučiu iš jų gaunamą žvalumą. Kaži ar kažką panašaus gaučiau iš vištos pirštų - pardavinėja su visais nagučiais vakuuminiuose pakeliuose, padėti prie traškučių... Laukiu nesulaukiu kalbos pamokėlių, nes dabar tik pečiais gūžčioju ir nieko nesuprantu. O vietiniai mane laiko turiste - rikšos siūlo pavežti savo karietiniais dviračiais: Please lady, sit here, come there.

Galiausiai pasiryžau nueiti papietauti, nors jaučiausi pakankamai soti nuo laiko juostų skirtumo, smogo ir žaliosios arbatos. Meniu buvo su paveikslėliais: dūriau pirštu į kažkokią tamsiai žalių dumblių ar makaronų krūvą. Atnešė slidžius, aštrius kažką. Kaip elgtis su pagaliukais, pasirepetavau tik prieš pat skrydį, todėl turėjau ką veikti: nuo į mane susmeigtų akių ir mano fiasko prieš pagaliukus bei slidžius kažką kaktą išmušė prakaitas. Vargais negalais tas aštrias gyvates įveikiau ir triumfuodama išėjau į ūžiančią gatvę.

Imperatoriškasis mauzoliejus

Pasistiprinusi nusprendžiau pastiprinti Kinijos šunis. Iš rankinės vietiniam Rikiui ištraukiau sušutusią juodą duoną su ištižusiu, į ją įsigėrusiu sūriu (širdies draugo sutepti sumuštiniai kelionėje liko nepanaudoti). Šuva ilgai uostė ir dvejojo, tačiau atbulais dantimis ėmė ėsti. Pekino Brisiu supažindinusi su Lietuva (per duoną - trūko tik druskos) palinkėjau jam skanaus ir pasižiūrėjau į akis: kad atsiminčiau tą žvilgsnį, kuris -negali žinoti - galbūt kada nors bus patiektas mano lėkštėje.

Ni hao, Central Academy of Drama, ahoy, Pavlina

2010 09 03

Naktį, kai viešbutį drebino kinų knarkimas, dėl laiko skirtumo buvau budri kaip pelėda. Įsijungiau televizorių ir iki ryto žiūrėjau laidas apie visokius koldūnus bei patiekalus. Keltis buvo tikra kančia, nes organizmui turėjo būti miego piko valandos.

Prisistačiau Central Academy of Drama - registratūros budėtoja, ta apsimiegojusi, dabar jau žvali kine, palydėjo į bendrabučio kambarį.

Kambarys puikus - su švaria lova, televizoriumi, spintelėmis, stalinėmis lempomis ir termosu - suskubau užsiplikyti arbatos. Už sienos išrikiuotos skalbimo mašinos, švarūs dušai,  prausimosi kriauklės... Kur kas geriau nei vakarykštis viešbutis: vamzdžiai čia nesipjauna ir niekas nesmirdi.

Vos spėjus išsidėlioti daiktus ir tūkstantį kartų retoriškai lubų paklausti, kas bus antrosios, kambaryje stovinčios lovos šeimininkas, atsivėrė durys ir įžengė man prirašyta kambario draugė - liesa, aukšta, dvasingo ir elegantiško - jeigu taip galima pasakyti - veido mergina, ant galvos nešanti didžiulę šviesių, renesansiškų garbanėlių kupetą. Veido „elegantiškumas" pakišo koją spėjant tautybę: prancūzė? Ne. Pralošiau savo pačios viktorinoje, trukusioje vieną sekundę (kitą sekundę jau vyko prisistatymas ir whereareyoufrom  iniciacija).

Čekė!

Pavlina Prahoje studijuoja teatro režisūrą ir kinų kalbą - atvyko pusmečiui pagilinti sinologijos žinių, pasitobulinti kalbą. Iš karto atsirado, kas padeda nusipirkti telefono kortelę. Kartu nuėjom papietauti. Vėl užsisakiau kažką iš žolių serijos. Jas bedorojant atkeliavo ir ryžių lėkštė, kurios būtų užtekę penkiems vyrams.

Už lango jau tamsu, kažkas universiteto aikštelėje spardo kamuolį, koridoriuj pešasi korėjietės. Čekė kraipo galvą, kad aš drąsi - kinų nė mur mur, o metus čia žadu būti. Ką žinau, kol kas man čia viskas įdomu ir neturiu kuo skųstis - valerijonų buteliukus nugrūdau giliai giliai į lagaminą.

Pekino prologas

2010 09 04

Koridoriuj, už durų, azijietės studentės (jos - japonės arba korėjietės, t. y. priklausančios „užsieniečio" kategorijai. Kinės ir kinai gyvena kitame korpuse) dar neišsipakavo savo pokemoninių krepšių - atrodo, kad į savo kambarį susivežė visą rūbų ir kosmetikos parduotuvę: naktį, kuri mano lietuviškam organizmui yra diena, klajojau po bendrabutį ir kalbėjausi su tų mergaičių avalynės kariauna (auksu ir sidabru tviskantys batukai niekada nemiega).

Čekė irgi vartėsi iki paryčių, traškėjo mūsų grūdų (taip - ne vištų pūkų) pagalvės. Po tokių naktų rytais guodžia gryna, nepaprasto skonio žalioji arbata. Išgeri pusę termoso ir atsigauni.

Su Pavlina nusprendėm aplankyti garsiąją Dangaus šventyklą. Milžiniškame XV a. pastatų komplekse vykdavo dangaus dievybių pagerbimo apeigos, čia lankydavosi Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriai. Teko maždaug šešias stoteles važiuoti metro: rankinių turinys peršviečiamas rentgenu, tada perki bilietą ir sėdi į keleiviais kimštą traukinį. Važiuoti smagu: metro įmontuoti TV ekranėliai, pučia oro kondicionieriai, lempučių mirksėjimai praneša stoteles.

Išlipom bjauriame rajone, kur kertasi šimtas transporto mazgų. Vos įėjus į Dangaus šventyklos parką, patenkama į kitą planetą (pirkom tik parko bilietą, nusprendėm, kad mūsų organizmai dar nepasiruošę šventykloms, t. y. per didelei įspūdžių lavinai): seni kaip pasaulis medžiai, apsipylę keisčiausiais žiedais, susiraizgę pagodų stogai su drakonų galvomis. Pilnas parkas vietinių, kurie šoka, dainuoja arba griežia senoviniais styginiais. Ir visa tai daroma sau, ne dėl turistų. Ausis patraukė saksofoninintų ir fleitininkų kvartetas: vyrai pūtė vos kelias gaidas, o juos apstojusi minia dainavo bendrą dainą. Kas nedainavo - šoko. Aplinkui striksėjo keisti paukščiai - gražuoliai šarkos ir povo palikuonys.

Ėjome tiltu, kuriuo vaikščiojo Mingų dinastijos imperatorius, aplankėm gyvulių aukojimo vietą, imperatoriaus abstinencijos rūmą, kur bėgdavo jo susilaikymo nuo alkoholio, moterų ir skanumynų dienos. Dangaus parke yra Aido siena, Solsticijos stebėjimo stotis - visi pastatai veria akį ir atima žadą. Jaučiausi kaip sapne, kaip „Discovery" kanalo laidoje, kaip nežinau kur...

Tąkart pirmą kartą pamačiau kažką panašaus į saulę - pro pilką dangų lendančius jos spindulius. Smogas - storas audeklas, užmestas ant dangaus kūnų - nei saulės, nei mėnulio, nei Aušrinės, anei Jupiterio spindulys neprasimuštų pro šią užuolaidą.

Hutonge verda gyvenimas

Vakare, kai pradėjo temti (dėl smogo tai vyksta anksčiau), patraukėm link metro. Teko papozuoti iš kitų miestų atvykusiems kinų turistams, kurie, ko gero, nėra matę europiečių; teko prasibrauti po tūkstantinį suvenyrų siūlytojų tuntą. Nusukom į šalį - įtraukė turgaus ir įvairių daiktų krautuvės sūkurys. Pasitiko tūkstantis vaisių ir keisčiausių daržovių, čia pat iškabinėti varžtai, klozetai, audeklai, peiliai... Įlindom į sausakimšą parduotuvę, nusipirkom nešiojamuosius termosus - būtinas daiktas, jeigu save laikai ne turistu, jei ketini „įsilieti į vietinių gretas"; iš man neregėtų užkandžių skyriaus nusipirkau džiovintų gėlių (gal tiks prie arbatos arba alaus), bambukų ūglių ir vytintų krevečių uodegėlių batonėlių. Atrodo, galėtum toje krautuvėlėje šimtą metų praleisti tyrinėdamas kiekvieną daiktą ir vis vien neištyrinėtum.

Išėjusios susigundėm stabtelti vietinių sausakimšame restorane. Mums puolė asistuoti būrys kinų, pasodino prie didžiulio puodo, po kuriuo ruseno ugnis. Pavarčiusios meniu, užsisakėm tam tikru numeriu pažymėtą komplektą iš kokių šešių patiekalų. Padavėjas nustebo, kad tiek mažai norime: paprastai kinai sėdi pulkais ir vienu metu ragauja dvidešimt patiekalų. Gavom aštuonkojų, riešutų kremo, kažkokių žolių, kažkokių daržovių, marinuotų česnakų, žuvies rutuliukų ir makaronų. Viską įmeti į puodą, palauki, kol apvirs, išsitrauki, padažai į riešutų kremą, o paskui valgai. Skonis keistas, bet maistas šviežutėlis. Visi įmanomi receptoriai ir penki šeši pojūčiai (intuicija diktuoja, kaip su tuo maistu elgtis: ką lupti, ką pavilgyti, ką kiek laiko virti) dirba maksimaliai - ne mažiau įdomu nei šventykloje. Kinai draugiškai šypsojosi, rodė liuksus ir žarstė komplimentus, pasak jų regos, itin egzotiškai atrodančiai, Pavlinai.

Paskui ėjom du kvartalus pro gatvėje maudomus vaikus, butuose įsikūrusias parduotuvėles, pro kirpyklas, autoservisus ir batų parduotuves...

Dar ir dabar miestas ūžia kaip pakvaišęs: visi kepa, verda. Man čia viskas patinka, išskyrus naktį - kūnas žino, kad Pekino tamsa reiškia lietuvišką dieną: labai kankinasi.

Nemiga, Konfucijus, Kurosawa ir kitos pasiūlos

2010 09 05

Tas valandų skirtumas išves iš proto. Vėl visą naktį varčiausi grūdų lovoj, snūstelėjau tik porą valandų, nors po liežuviu sukišau visą Eifelį valerijonų.

Ryte su Pavlina patraukėm į muziejų. Pakeliui prisėdusios ant šiukšlių krūvos ir įmerkusios džinsų klešnes į čia pat tekančią šlapimo upę, išgėrėm po rauginto pieno „vazelę" - visi vietiniai rytais tokias geria.

Uždraustojo miesto - Kinijos imperatorių rūmų prieigos

Nacionaliniame kinų meno muziejuje kaip tyčia kokios devynios salės buvo uždarytos. O likusiose aštuoniose kabojo vien karo ir bombardavimo scenas vaizduojantys paveikslai. Medžio raižiniai techniškai tobuli - išraižyk kad gudrus tūkstantinės minios veidus, gaisro dūmus, šešėlius. Janas Matejka su savo bataliniu šedevru galėtų slėptis - galerijoj kabo gal šimtas mateikinių formatų. Paveiksluose ne kažkokie kunigaikščiai kardais (kurių gal net nebuvo) mojuoja, o tikros žaizdos srūva, mėsos į tave drimba, moterys rauda, vėliavos plėšosi. Liu Yamingo darbuose ne karas, bet žmogaus būtis vaizduojama - vien pilkos spalvos, o jose tai nėščioji guli, tai mergina nutvieksta saulės stovi, tai gimtadienį švenčia vaikai. Toks fotorealizmas, kad chiromantas, žiūrėdamas į paveikslų veikėjų delnus, kiaurai permatytų jų likimus.

Prie išėjimo radom knygyną - jame prisivarčiau šiuolaikinio Kinijos meno albumų. Dabar žinau: ši šalis turi daug vietinių varholų.

Kadangi iš Lietuvos sulaukiau honoraro, nusipirkau neįmantrią muilinę. Tai dabar labai džiaugiuosi, nes be fotoaparato jaučiausi nevisavertė.

Kai su Pavlina atsidūrėme Wangfujingo stiklinių parduotuvių rajone, galėjau pleškinti neribotą skaitmeninę „juostelę", lyg būčiau puskvaišė turistė. Čia jaunimas atrodo kaip iš MTV, siurbčioja kavą iš plastikinių puodelių ir kalba angliškai. Tokia tarsi Amerika.

Tradicinė Pekino opera - itin savita ir
europiečiui - egzotiška

Nunėrėm į užsieniečiams skirtą keturių aukštų knygyną - praradau laiko pojūtį. Įsisukau į tradicinės medicinos skyrelį, varčiau Konfucijaus tezių tomus. Labiausiai mane pakerėjo kainos ir kompaktų skyrius: už 1 eurą gali gauti Kurosawos, F. Lango, Bergmano, Visconti DVD, šimtai stelažų su Pekino operos spektaklių įrašais. Grobis netilpo į rankinę, net žandai sukaito iš jaudulio.

Prašūkavome garsųjį egzotiškų užkandžių turgų. Patenki į pirtį po atviru dangumi: šalia Wangfujingo dangoraižių įsikūrę virėjai tau pasiruošę iškepti gyvatę, jūrų žvaigždę, kirminų, šilkverpių, vandens vabalų, jūrų arkliukų, krabų. Apie galvijų išpjovas net nekalbu - ar įdomus tas jautis, palyginti su jūrų ežiu (nehiperbolizuoju: jie kepa net ežius)?

Iš „Amerikos" patekome į „Maskvą": gigantiška Tiananmeno aikštė, Nacionalinis muziejus, paminklas herojams primena Kremliaus kompleksą.  Žmonių - milijonas.  Aplankysiu šias kultines vietas žiemą, kai turistai įšals.

Kol ėjom į metro, kelis kartus pozavome kinų bernams. Jie labai džiaugėsi, nes grįžę į savo miestą (jie, kaip ir mes, įtariu, pirmą kartą gyvenime atsidūrė Pekino centre) draugams galės parodyti tokias panas, kurios egzistuoja tik televizoriuose. Aš ne tokia įdomi, tačiau mėlynakė Pavlina su savo lininėm garbanom Kinijoje yra tikras stebuklas. Net ir tas garbanas nukirpus, ji liktų stebuklas, nes yra labai jautri ir protinga. Gerai sutariam, panašius dalykus mėgstam, tų pačių nemėgstam. Pvz., mūsų kompiuteryje saugomos fonotekos identiškos, mėgstam tas pačias spalvas ir turime polinkį į melancholiją.

Nuo metro stotelės namo ėjome siauromis gatvelėmis, hutongais: kas sofą išsinešęs miega, kas riešutus gliaudo, kas kojų nagus kerpasi, kas prekiauja į karutį sumestais liemenukais.

P. S. Persikai šioje šalyje - kamuolio didumo. Migdolų pieno skonis yra kažkas tarp migdolo ir autoserviso.

Gal šiandien pavyks užmigti, būtų gerai, nes rytoj 8 vai. į mokyklėlę: bus egzaminas, nustatys kinų kalbos žinias. Maniškės yra žemiau nulio, priskirs prie atsilikėlių. Bet viskas juk pataisoma.

* Hutongai - siauros gatvelės ir alėjos tarp neaukštų gyvenamųjų namų, kurie turi uždarą kiemą - siheyuan. Hutongai yra mongoliškosios kultūros palikimas - XIII a. Čingischano armijai užėmus Pekiną mieste atsirado šie siaurų alėjų kvartalai. Tai - išskirtinis Pekino architektūros bruožas. Teigiama, kad be hutongų Pekinas nebūtų Pekinas, miestas prarastų savo žavesį ir tapatybę. Nepaisant to, valdžios įsakymu daugelis hutongų yra griaunami, jų gyventojai perkeliami į naujos statybos daugiabučius (vietiniai gyvena be patogumų, pvz., naudojamasi bendrais, kitame gatves gale esančiais, tualetais). Tokia „kilni" modernizacija žaloja ne tik miesto veidą - naikinama ir hutongų gyventojų „kultūra", tradicinis gyvenimo būdas (dėl unikalaus išplanavimo „hutongiečiai" yra pripratę prie artimos kaimynystės, bendruomeniškumo).