Kelionė su knyga: Tolimi artimi kaimynai

Kai kalbame apie Lietuvos kaimynus, be abejo, pirmiausia turime galvoje latvius. Jie mums artimiausi, jie mūsų "braliukai". Toliau, dažniausiai - apie Lenkiją, su kuria sieja istorija, senos draugystės ir seni vaidai. Kažkada su nuoskauda stebėjome, kad Estija nebelaiko savęs Baltijos valstybe, o sieja save su kraujo giminaičiais - Skandinavija, tačiau visvien mūsų sąmonėje išlieka, kad Estija - Baltijos valstybė.

Kur kas liūdniau, kad tas geografinis skirstymasis nepaliečia kultūros ir literatūros. Estų kūryba Lietuvoje mažai žinoma, dar mažiau versta, ypatingai - šiais laikais. Liūdna, deja...

Skaitymui parinkome vieną žinomesnių lietuviams estų autorių - Anton Hansen Tammsaare. (1878 - 1940). Valstiečių vaikas, pramokęs pats skaityti, lankęs parapijinę mokyklą, kurioje mokytojavo poetas Jacobas Tammas. Po pertraukos mokėsi Tartu universitete (studijavo teisę), literatūroje reiškėsi nuo XX amžiaus pirmųjų metų. Nuo 1919 metų gyveno Taline, vertėsi vien literatūrine kūryba. Laikomas vienu stipriausių XX amžiaus estų literatūros kūrėjų.

Antonas Hansen Taamsaare. Gyvenimas ir meilė /iš estų k. vertė A. Kalm. - Vilnius : Vaga, 1978. - 302 p.

Vainų Irmai buvo jau devyniolika metų, kai pavasarį baigė miestelio gimnaziją. Tą pavasarį buvo jos konfirmacija, ir brandos atestatą ji atsiėmė su ta pačia baltytėlaite suknele, su kuria priėmė ir komuniją. Suknelė dar ir dabar tarytum dvelkė švelniu palaiminimo kvapu, ir iškilmingas mokyklos baigimo aktas atrodė tartum šventiškas.

Vis dėlto buvo apmaudu, labai apmaudu: ji neturėjo raudonos rožės prisisegti prie krūtinės, nes miestelyje niekur negalėjai gauti jos. Beje, jeigu ir būtų toji rožė atsiradusi, už ją būtų reikėję mokėti - būtų tekę pažadėti save. Kaip tik prieš tą atmintiną dieną, visai vakare, kelyje ji susitiko Kalmų Edį, kuris ir paklausė ją:

— Ar žinai, Irma, Kazės preili (panelė, vertėjo pastaba) rytoj ateis su raudona rože prie krūtinės.

— Girdėjau,- žvelgdama pro šalį, tarė Irma.

— O ar žinai, kas dovanos jai rožę? - kamantinėjo Edis.

— Šneka, vaistininko sūnus,- atsakė Irma.

— Tikrai,- patvirtino Edis ir, merginai apsisukus eiti, droviai tarstelėjo jai pavymui.- O tu ar nenorėtum rytoj gauti rožę?- vaikino žodžiai nuskambėjo maldaujamai, jo balsas suvirpėjo.

— Iš kur gausi? - atsakė Irma ir atsigręžė. - Rožes augina tik pastorius ir vaistininkas. Negi, jie duos? Ką, nejaugi ruošiesi pavogti?

— O kad ir pavogti, - atsakė vaikinas.

— Vogtos rožės aš nenoriu,- atrėžė mergina.

— O jeigu iš miesto parvešiu, ar imsi?- paklausė vaikinas.- Apžergiu dviratį ir lekiu! Aš mielai, o tu..

Mergina susimąstė, žvelgdama į šalį. Pagaliau tarė:

— Geriau nereikia, Edi. Bijau, kad tavo galvoje vis tas pat.

— Tas pat, bet ir ne tas pat,- atsakė vaikinas.

— O aš nenoriu girdėti nei viena, nei kita,- atšovė mergina.

— Vis dėlto paklausyk! - prašė vaikinas.- Anksčiau aš norėjau... kai tik baigsi mokyklą, o dabar esu pasiruošęs laukti. Tik pažadėk, bent kada, po metų, dvejų ar trejų...

— Nieko nežadėsiu, liaukis! - pertraukė jį mergina.

— Būk gera, Irma, pažadėk! - nusiminęs maldavo vaikinas.- Pažadėk šiaip sau, leisk man svajoti, suteik bent vilties...

— Nejaugi turiu tau meluoti?- paklausė mergina.

— O jeigu aš pats to noriu! Pražūsiu, patikėk, Irma, jeigu nesuteiksi man vilties. Jeigu atsisakysi ištekėti už manęs...

— Palik mane ramybėje, Edi!- atsiduso mergina ir nuėjo.

— Luktelk, bent paklausyk, ką pasakysiu!- šūktelėjo vaikinas jai pavymui. Ji stabtelėjo, bet neatsigręžė, ir jis vėl prašneko:
— Žinai, Irma, tvirtai tikiu, jeigu tu būtum su manim, aš pasidaryčiau visiškai kitoks. Mesčiau girtauti ir visa kita, ką žmonės pliauškia. Tik dirbčiau ir galvočiau apie tave.

— Tikras vyras galvoja apie save,- pamokė Irma.

— O aš noriu galvoti vien apie tave,- pakartojo jis.- Niekad savęs nemylėjau, myliu tiktai tave, Irma. Tiktai tave!

Bet Irmos tą akimirką visai nedomino, kad Edis myli tiktai ją, ir ji atsisakė rožės. Taigi rytojaus dieną į gimnaziją su rože prie krūtinės ateis tik prekybininko Kazės duktė, nes pirmoji jos meilė buvo vaistininko sūnus. Ir visą naktį prekybininko duktė jautė jam didėjančią meilę ir svajojo, kaip ji, vienintelė iš dvidešimt šešių savo vienmečių, ateis su rože prie krūtinės.

Tačiau rytojaus dieną viskas susiklostė kitaip - ne taip, kaip svajojo naktį prekybininko duktė: su rože prie krūtinės atėjo ne ji vienintelė, o ir vienkiemininkų Kalmų duktė Valvė. Ir visi vienu balsu nusprendė, kad prekybininko dukters rožė niekis palyginti su vienkiemininkų dukters rože. Ir staiga prekybininko Kazės duktė pajuto, kaip jos akyse menksta vaistininko sūnus, nors naktį liepsnojo jos meilė ir švelnumu degė jam jos jausmai. Ir ji nebepajėgė sutūrėti ašarų - ėmė apraudoti tą jo menkystę. O kad ji būtų susiprotėjusi, jog, ko gero, kaltas ne vaistininko sūnus, o pirmoji jų meilė, kuri tokia trapi ir įnoringa, neįstengdama nugalėti netgi rožių varžybose!

Beviltiškai nusiminusi, prekybininko duktė patikėjo, kad vaistininko sūnus žiauriai ją apgavo; gražiausią rožę išrinko vienkiemininkų Kalmų dukteriai, o jai atidavė niekam tikusią, kurią pats laikas išmesti į vidurkelį, po mašinų ir valstiečių vežimų ratais.

Rašytojas su šeima

Irma turėjo tvirtą nuomonę apie puikiąją Kalmų Valvės rožę, ir ji galėjo guldyti galvą, kad, taip manydama, ji neapsirinka. O iš tikrųjų Valvės rožė buvo skirta Irmai. Irma jos atsisakė, tai Edis atidavė rožę seseriai — aišku, norėdamas supykinti, paerzinti Irmą: „Nors tu ir nemyli manęs, o aš tave vis dėlto myliu. Ir nieko tu nepadarysi, šit imsiu ir prisegsiu savo meilę kartu su rože seseriai prie krūtinės." Taip manydama, Irma prieš savo valią pajuto, kaip ją nutvilkė šiltas jausmas, tarsi ir jos krūtinėje būtų nubudusi meilė.

Tačiau, kai ji su draugėmis išėjo iš mokyklos, pamatė su dviračiu stovintį Kalmų Edį; jis laikė raudonų rožių puokštę; marškinių apykaklė buvo atsegta, ir krūtinė suprakaitavusi.

— Atleisk, aš pavėlavau, nesuspėjau laiku,- atsiprašė vaikinas ir atkišo rožes nustebusiai merginai, kuri rankoje laikė susuktą brandos atestatą.- Aš atvežiau jas tau šiaip sau, juokais, norėdamas įsitikinti, priimsi jas ar ne.

Ištarus Edžiui šiuos žodžius, jo veidą iškreipė apgailėtina grimasa.

— Man ne juokai galvoje,- nežinia ant ko pykdama, atsakė Irma ir nė nepagalvojo imti atkištas rožes - iš karto nuėjo paskui drauges. „Tad Valvei rožę davė ne Edis, jis atvežė jas tik dabar..."- svarstė ji.

Jai taip besvarstant, pro šalį ant dviračio pralėkė Edis ir sviedė rožes jai po kojomis. Irma vos nesuklupo ant jų.

Ką daryti? Pakelti rožes? Ne, jokiu būdu! Jeigu jos tyčia numestos, Irma jų nepakels. Ir ji nuėjo.

Tačiau, metusi akį į dviratininką, Irma išvydo, kad jis jau toli ir neatsigręždamas mina pedalus, netgi nepažvelgęs, kas atsitiko rožėms.

Irma stabtelėjo. Gal vis dėlto paimti? Bent vieną, pačią gražiausią? Juk Edis sakė, kad atvežė jas šiaip sau, juokais. O jeigu ji paims jas taip pat juokais? Taigi, tik juokais.

Ir Irma sugrįžo, pakėlė rožes nuo žemės, nusprendusi pasiimti pačią gražiausią. Kaip gaila - visos jos buvo vienodai gražios, ir Irma nežinojo, kurią išsirinkti ir kurias numesti. Ji pasivijo drauges ir, norėdama išsipainioti iš keblios padėties, išdalijo jas merginoms - sau pasiliko tiktai vieną.

Irma neprisisegė rožės prie krūtinės, bijodama apkalbų O jeigu Edis sužinos, kad ji susirinko rožes! Todėl ji tik laikė vieną rankoje it paprastą laukų gėlelę, nuskintą šalikelėj.

Paminklas rašytojui Taline

Vienas dalykas, manė Irma, laikyti rožę rankoje, o kitas - prisisegti prie baltytėlaitės suknelės ant krūtinės, kur plaka širdis, o širdyje - meilė. Juk širdyje tikrai ims rusenti meilė, jeigu prisisegsi raudoną rožę prie krūtinės! Tačiau Irmos širdyje meilė neruseno. Neruseno ji ir daugelio draugių širdyje. Tik visos jos svajojo apie meilę. O Irma net nesvajojo arba, teisybę sakant, jeigu ir svajojo, tai apie tolimą ir nepasiekiamą meilę, kuri klaidžioja kažkur po platųjį pasaulį.

Visos susidomėjo - iš kur vis dėlto Kalmų Valvė gavo rožę, ir prekybininko dukterį tai stačiai privarė iki ašarų. Kas padovanojo rožę Valvei? Matyt, turi kažkokią užslėptą meilę, slaptą garbintoją? Valvė neatskleidė savo rožės paslapties - tik klastingai bei valiūkiškai šypsojosi, ir jos draugės nejučia nusprendė: „Taip, ko gero, tai užslėpta meilė, tik ji gali suteikti tiek džiaugsmo jaunai merginai."

Didžiai jos nustebo ir nusivylė, kai dar tą pačią dieną paprastai ir proziškai buvo įminta ta mįslė. Mokyklos baigimo džiaugsmas galiausiai pavirto liūdesiu, ir širdį užvaldė nejauki tuštuma. Tarsi susitarusios, jos įsižiūrėjo bažnyčios pusėn, kur už mūro aptvaro stūksojo apsamanoję kryžiai ir šimtamečiai antkapiai. Merginos pasuko kapinių linkui - ieškoti ten paguodos. Vos joms priartėjus prie kapinių vartų, pro juos išėjo pastoriaus kambarinė ir pasivadino Kalmų preili į šalį - tarstelėti poros žodelių. Kai ji pasitraukė į šoną, kitos, lėtai sau eidamos takeliu, išgirdo, kaip kambarinė vos ne visu balsu paklausė Valvę:

— Nagi, preili, kuri sukėlė didesnį peifall (furorą, vertėjo pastaba), jūs ar Kazės preili? Ponia pastorienė labai nori žinoti.

— Pasakykite poniai pastorienei, kad Kazės preili rožė yra niekis prieš mano rožę. Ji taip supyko, kad, matote, netgi nėjo su mumis, o braukdama ašaras, pasuko tiesiai į namus,- paaiškino Valvė.

— Negi! - nustebusi šūktelėjo kambarinė.- Net ėmė verkti!

— Ji, matyt, manė vienintelė būsianti su rože, ir staiga - atėjau su rože ir aš.

— Kaip apsidžiaugs mūsų ponia, kai sužinos! - pasakė kambarinė.- Ponia taip myli savo rožes, tartum jos turėtų sielą.

Visoms pasidarė aišku: Valvės rožė buvo iš pastoriaus sodo. Irma labai nustebo, kodėl iš karto nesusiprotėjo - juk ji numanė, kokie Kalmų ir pastoriaus santykiai. Nusistebėjo ir miestelio kepėjo duktė: kas jau kas, o ji gerai žinojo - jeigu bent kas ketinama daryti vaistininko namuose, pastoriaus šeima nesėdi, sudėjus rankas. Ir atvirkščiai.

Rankraštis

Žinoma, tokios mintys buvo nelabai girtinos, o be to, dar ir nepagrįstos. Tai visos suprato, kai Kalmų Valvė neslėpdama paaiškino, kaip ponios pastorienės rožė atsidūrė ant jos krūtinės. Ponia pastorienė pati išrinko pačią gražiausią rožę ir pati, savo ranka, ją prisegė. Ir pamanykite, ką ji dar pasakė! O pasakė ji šit ką: „Tebūnie ši rožė Kalmų preili ženklas, kad ponas dievas ir gerieji žmonės neapleis jos lemtingą valandą." Tikrai taip pasakė ponia pastorienė, kai savo ranka segė gražiausią rožę Valvei prie krūtinės. Ir visos vienu balsu nutarė, kad tai gražūs ir prasmingi žodžiai.

Irma kartojo tuos žodžius, eidama viena namo. Diena buvo šilta ir saulėta. Danguje - nė debesėlio. Tik praėjusi pro paskutiniuosius miestelio namus ir užkopusi ant kalvos, nuo kurios atsivėrė platus horizontas, ji pamatė iš pietvakarių kylant retus debesėlius - tokius ramius ir švelnius, kad Irmos krūtinę užgulė skausmas. Dar niekados anksčiau ji nežinojo, kad tolimų debesų virtinė, vienur kitur juosianti mėlyną padangę, gali sukelti tokį skausmą širdyje, tarsi joje būtų gimusi pirmoji meilė.

Su tuo skausmu ji ir parėjo namo, visai pamiršusi, kad šiandien tokia brangi diena, kurios ji laukė su tokiu ilgesiu, tarsi jai turėjo atsiverti pasaulio vartai.

— Na, dukrele, tu visai nesidžiaugi, kad baigei mokyklą! - tarė motina.

— Ak, mama, džiaugsmas ir liūdesys visada kartu,- atsakė Irma.

— Iš kur gavai šią rožę?

— Rožę? - išsiblaškiusi, tarsi nesuprasdama, paklausė duktė; ji visai ją pamiršo.- Ak, šitą? Šiaip sau parsinešiau, juokais.

— Kas tau ją davė?

— Aš pati pasiėmiau,- atsakė Irma.

— Kurgi tos rožės taip jau mėtosi? - toliau kamantinėjo motina.

— Ant kelio mėtėsi,- paaiškino duktė.- Daug jų ten buvo, kitas draugėms išdalijau, o vieną pasilikau.

— Na, ir meluoji,- nepatikėjo motina.

— Sakau tikrą teisybę,- patvirtino duktė.

— Tai kaip jos ten atsidūrė? - motiną apėmė smalsumas.

Viru vartai - pagrindinis įėjimas
į Talino senamiestį

— Taigi, kaip jos ten atsidūrė...- susimąsčiusi tarė Irma.

— Ar tik ne Edis? - paklausė motiną.

— O kas gi kitas,- atsakė Irma.

— O iš kur jis gavo?

— Parvežė su dviračiu iš miesto... man parvežė,- paaiškino Irma.

— Ir tu nepriėmei?

— Už jas jis reikalavo labai brangiai.

— O paskui numetė ant kelio, ką?

— Numetė man po kojom ir pats nudūmė su dviračiu.

— O paskiau tu vis dėlto susirinkai jas nuo žemės?

— Surinkau ir išdalijau kitoms, tik tą vieną sau pasilikau, nes jis paskui pasiūlė jas šiaip sau, nieko už jas nereikalaudamas.

— Ir vis tiek neėmei iš jo rožių! - stebėjosi motina.

— Jis sakė, kad dovanoja jas šiaip sau, juokais! Parvežė jas tik juokais! O ką, ar aš jam pajuokai?!

— Na, ir kvailas vaikas dar esi! - sušuko motina.- Mokaisi, kali pusę savo amžiaus., bet protingesnė nepasidarei. Vis dar vaikas. Ir vis eini kvailyn. Kai vaikinas ką nors daro juokais, tai jis rimtai galvoja. Kai tavo velionis tėvas buvo jaunas, jis taip pat daug juokavo, kad nė nepastebėjau, kaip viskas surimtėjo. Taip yra su vaikinais. Nesuprantu, kodėl tau nepatinka Edis.

— Jis - girtuoklis,- pasakė Irma taip, tarsi pati būtų netikėjusi savo žodžiais.

— Visai jis ne girtuoklis, dukrele, tik retkarčiais išgeria. O kas gi gers tą degtinę, kurią mūsų fabrikai gamina ir po šalį išvežioja? Juk ne mes, moterys! Ir ne jaučiai bei arkliai! O vyrai, mūsų pačių vyrai. Žinai, dukrele, ką aš tau pasakysiu: tikra moteris ir girtuoklį vyrą sutvarkys. Juk ne girtuokliu jis gimsta, tai kam jam girtuokliu mirti.

— Dėl manęs Kalmų Edis gali girtuokliu ir mirti, aš jau jo negydysiu,- pasakė Irma.

— O senasis Kalmas tvirtina., kad tu jo sūnų pavertei girtuokliu.

— Tai jis nori apvesdinti savo sūnų netgi su bežemio valstiečio dukterimi, jeigu ji yra baigusi gimnaziją?- atžariai paklausė Irma.

— Ne, dukrele, senasis Kalmas kitaip mano,- prakalbo motina.- Jis mano, kad dabar ta bežemio valstiečio duktė netinka į porą jo sūnui. Ko gera, perdaug rafinuotai išauklėta, perdaug protinga. Jo nuomone, blogai, kai moteris protingesnė už vyrą. Aš jam aiškinu, kad mokykloje įgyto proto, girdi, ilgam nepakaks, nes tas protas - knyginis, o jis vis savo - negerai, sako. Dėl moterų proto šiais laikais vyrai ir geria, jis vis savo porina.

— Žinoma, kur matyta, kad bežemio valstiečio duktė baigtų gimnaziją, o ūkininko sūnus, išmestas iš antros klasės, kaltų kalvėje geležį,- pašaipiai tarė Irma.

— Išsikraustei iš galvos, ar ką? - subarė motina.- Nejau tu manai, kad aš vienui viena būčiau tave išmokiusi, jeigu senasis Kalmas nebūtų padėjęs?

Talino senamiestis, Šv. Katerinos gatvė

— Baik galų gale, mama, tas kalbas,- atžariai atsakė Irma.- Tu kalbi taip tik todėl, kad įpirštum man Edį. Ak, jeigu suprasčiau, kas tave spiria taip dažnai kalbėti apie vedybas? Juo labiau, kai dabar man atviras visas pasaulis. Galiu netgi į Angliją išvažiuoti; jeigu tik noriu, šit ir išvažiuoju drauge su Kazės Hilde.

— Šneka, kad ji laukia nesulaukia, kada baigs mokyklą, taip jau užsiplieskė ištekėti,- pasakė motina.

— O šiandien gyrėsi važiuosianti į Angliją, tikrai važiuosianti,- patvirtino Irma.

— Tur būt, vaikinas ją metė, ne kitaip,- nusprendė motina.- Apveidi mergina tokių kvailysčių nedaro.

— Ne, Robis nuo jos nė per žingsnį nesitraukia, pasidarė it pakvaišėlis, bet Hildė jį metė,- paaiškino Irma.

— Tikisi Anglijoje susirasti geresnį, ar ką? - paklausė motina.

— Nejaugi merginos vyrų ieškoti ten važiuoja?

— O ko gi? - nusistebėjo motina.- Ko jūs ieškote plačiame pasaulyje? Žinai, miela dukrele, jaunai merginai nėra nieko svarbesnio pasaulyje, kaip susirasti vyrą.

— Ir vaiką, taip, mama? - pridūrė Irma.

— Tikrai, dukrele!- patvirtino motina.- tie, kas turi daug pinigų, gali važinėti, kur tik širdis geidžia. O kur pasidėti beturčiui? Jeigu jis kur ir nuvažiuoja, kas ten jo laukia,— tik darbas ir vargas. Jau geriau namie, negu svetur. Senasis Kalmas - žmogus pasiturintis, jį ir pastorius gerbia. Žinai, ką jis man sakė? Ogi sakė, kad aš tau priminčiau, girdi, nesitrenk tu nei iš šio, nei iš to klaidžioti po platųjį pasaulį...

— Ir tegu, girdi, pasilieka ant išsinuomoto žemės sklypelio ir bežemio valstiečio lūšnelėj, kad nesumažėtų ūkininkui darbo rankų,- pašaipiai pridūrė Irma.

— Ne, dukrele, senasis Kaimas taip nesakė,- nesutiko motina.- Jis sakė, kad Edžiui būtų pravartu metams kitiems nuvažiuoti į miestą pasimokyti, pasilavinti...

— O aš čia, vienkiemyje, jo laukčiau, taip? - pertraukė Irma.

— Kaip tu pati panorėtum,- atsakė motina,- pasiliktum čia ar drauge su Edžiu važiuotum į miestą, ir paskiau grįžtumėte, nes tėvas žada nupirkti Edžiui iš senio Kerbio dirbtuvę su visais įrankiais. Na, ir ko dar trūksta, tik gyvenk ir augink vaikus! Štai Kerbis jau seniai porina - laikas, sako, į atilsį, gana savo amžiuje priplušau. Iš bado nemirsiu, jeigu, sako, kojas ant pečiaus užkelsiu. O tėvas ir nedraustų, jeigu Edis ir pasiliktų mieste, ten įsikurtų. Nebijok, sako, senio Kerbio dirbtuvė ne pirmas ir paskutinis daiktas, už pinigus ir ką kita galima įsigyti. Šit kaip mano senasis Kalmas, o ne taip, kaip tu manai.

— Kodėl tu, mama, man tą ūkininko sūnų Edį perši? - paklausė Irma.- Visą laiką apie jį ir tešneki, tartum pasaulyje nebūtų didesnės laimės, kaip už jo ištekėti.

— Nejaugi iš tikrųjų ne taip? - įtikinamai atsakė motina.

— Tu pagal save sprendi, mama, o aš ne dėl tavęs vienos gyvenu,- papriešgyniavo Irma.- Tau, matyt, patinka senasis Kaimas, šit tų ir manai, kad man patinka Edis. O jis man nepatinka! Nepatinka, nes mes pažįstame vienas kitą iš mažumės, drauge augome. Per daug pažįstame vienas kitą, štai kas.

— Tu buvai protingesnė vaikystėje: tau patikdavo tik seni, priprasti žaislai. Juo labiau aptašyti, tuo mielesni ir artimesni.

— Edžio aš netąsiau, kodėl jis turėtų būti man mielesnis ir artimesnis,-atšovė Irma.

— Kaipgi taip! - atsiduso motina. - Kad ir šiandien! Gal manai, kad jis nesikrimto, kai atvežtas iš taip toli rožes turėjo mesti tau po kojomis!

— Juk aš jas susirinkau,- atšovė gindamasi Irma.

— Gerai, kad bent kiek jį myli,- atsakė motina.

— Fe! Myli! - šūktelėjo Irma.- Ne iš meilės. Tiesiog gėlių pagailo. Jeigu ant žemės vietoje rožių būtų tysojęs Edis, patikėk, mama, aš jo nebūčiau kėlusi. Dėl manęs, kas nori, tas tegu ima, man nereikia tokio apskretėlio.

— Kalmų nuomininko preili, matyt, kvaištelėjo! - nusistebėjo motina. - Šeimininkų sūnus jai apskretėlis, o tikra motina - nuodėgulis.

— Neprasimanyk, mama, - pasakė Irma.- Niekados tavęs nepavadinau nuodėguliu.

— Prisimink, dukrele, gerai prisimink, gal ir pavadinai.

— Ne, nepavadinau,- gynėsi Irma. - Nė galvoti negalvojau, o tuo labiau nepavadinau.

— O prisimeni tą pavasarį, kai snigo ir visus kvietė į šventę, o tavęs nepakvietė? Ką tu man pasakei?

— Nieko nepasakiau. Pasakiau tik - kas gi mane kvies, jeigu mano motina kampininkė. Štai ir viskas. Ir tai tiesa - tu juk kampininkė, visi tave taip vadina.

— Ne, mielas vaike, taigi, kad ne visi taip vadina. O jeigu taip ir vadintų, nejaugi tikra duktė privalo tai kartoti? Negi manai, kad turi kartoti? Juo labiau, jeigu duktė mokyta, jeigu motina, gerų žmonių remiama, ją išmokslino.

"Besibučiuojantys studentai" - fontanas Tartu

— Mama, brangioji,- meiliai prabilo Irma. - Iš tikrųjų tąkart paikai pasielgiau, taip sakydama, ir vien tik todėl, kad labai supykau. O tu visą laiką tai nešiojai širdyje? Tu juk žinai, aš nieko bloga negalvojau, tiesiog įsikarščiavusi taip pasakiau.

— Iki šiol dar nežinau, - atsakė motina. - Ką tik kitą žmogų pavadinai baidykle.

— Juk Edis ir yra baidyklė! - sušuko Irma. - Tu tik pažiūrėk, koks jis vakare grįžta namo.

— Tai aš, tavo nuomone, esu kampininkė. Juk visi žino, kas išties aš esu.

— Palūkėk, mama, palūkėk metus kitus, nebebūsi kampininkė, - tvirtai pasakė Irma. - Dievaži, tai tikra teisybė, kaip teisybė, kad šiandien baigiau mokyklą. Aš pasirūpinsiu, kad nebūtum kampininkė?

— Geriau nesirūpink, dukrele, - pasakė motina. - Nesirūpink manimi, geriau pagalvok apie save! Iki šiol pragyvenau, kaip nors pragyvensiu ir toliau. Žiūrėk,, kad savo gyvenimą sutvarkytum. Gyvenimas ne gimnazija, kur tavimi rūpinasi kiti ir už tave moka, gyvenime kiekvienas už save privalo mokėti ir galvoti. Ir apie tą kampininkę aš prakalbau ne iš pykčio. Kas man, senai, tas tuščias žodis! Seno žmogaus, juo labiau kampininkės, širdis it nunešiotas puspadis, ją per ilgą amžių ir šiaip, ir taip daug kas žodžiais trypė. Jos jau nejaudina koks žodis, nebent dievo žodis bažnyčioje arba maldykloje. Kas kita - jauna siela, todėl tai sakau tau. O tuokart, pavasarį, per šventes, tavęs nekvietė ne dėl to, kad aš kampininkė, o dėl to...

— Dėl ko gi? - nerimastingai, tarsi išsigandusi, paklausė Irma.

— Dėl tavęs pačios,- pasakė motina.- Tavęs nenorėjo.

— Jie meluoja, praėjus tiek laiko! - susijaudinusi sušuko Irma.- Ir tu, mama, tiki visokiais klastingais šmeižtais!

— Kokie čia klastingi šmeižtai, jeigu buvo girdėti, kad Kazės vienkiemiui reikėjo išsirinkti - ar tave kviesti, ar Edį ir Valvę, nes visus tris kviesti nebuvo kaip - kivirčų neišvengtum.

— Na, žinoma,- nirtingai pasakė Irma,- jeigu jau kviesti, tai būtinai ūkininkaičius, o ne kampininkės dukterį. Taip ir yra, kaip sakiau.

— Ne, dukrele, išsirenka pirmiausia tuos, kurie su žmonėmis sutaria, o ne tuos, kurie dantis galanda.

— Štai mes ir išsiaiškinom, kad kampininkės duktė dantis galanda! - pašaipiai sušuko Irma.

— Ne kampininkės duktė, o tu, dukrele,- paaiškino motina.- Tu taip išpuikai, kad tau ir tas blogai, ir tas negerai. Visai nosį užrietei, save keli aukščiau už visus tuos ūkininkaičius, ūkininkaites ir pirklių panaites.

— Taip, keliu. Juk niekas negavo tokio gero brandos atestato, kaip aš! - išdidžiai pasigyrė Irma.

— Ir su tuo geriausiu brandos atestatu vis dėlto sugrįžai į kampininkės lūšnelę, o ne kur kitur,- atrėžė motina.

— Nieko, rasiu ir geriau, šiek tiek luktelėk, visas gyvenimas man dar prieš akis,- tvirtai įsitikinusi, atsakė Irma.

— Ką gi, luktelsime,- ramiai sutiko motina.- O ką manai namuose veikti?

— Nėra ką čia veikti,-- atsakė Irma.- Apskritai vasarą nėra ką veikti, teks palaukti rudens - ir į miestą.

— Tai manai sėdėti visą vasarą, sudėjus rankas? - sumišusi paklausė motina.

— O tu kaip manai? - paklausė Irma.- Nejaugi turiu parsisamdyti Kalmams kaip padienė darbininkė.

— Kalmams ar kur kitur, aš nežinau,- kalbėjo motina,- tik sergėk dieve, nejaugi per pačias giedriausias dienas manai bastytis be darbo? O už ką rudenį į miestą važiuosi, jeigu vasarą nieko neužsidirbsi? Kampą gal teta duos, bet ką valgysi ir kuo apsirengsi, pačiai reikės pasirūpinti.

Šie žodžiai tarytum privertė Irmą iš padangių nusileisti ant žemės. Priešais akis jai iškilo virtinė tolimų debesų, į kuriuos visai neseniai ji žvelgė su veriančiu skausmu širdyje. Ir ji susimąstė, kodėl tie debesys kartais sukelia tokį skausmą jai širdyje. Tačiau visa tai prisipažinti sau arba papasakoti kitam ji negalėjo. Ji tik dabar numanė žinanti, bent spėjanti, kodėl širdyje gimsta saldus skausmas, kai dangus žydras ir viršum miškų bei laukų, pelkių bei raistų stūkso tarsi amžinoje rimtyje sustingę vieniši debesys.

— Jeigu parsisamdysiu, tai tik Kalmams... - pagaliau prabilo Irma.

— Taip ir aš manau, kurgi kitur,- sutiko motina.- Tėvas, gal būt, pasiųs į darbą ir Valvę, šit ir dirbsite dviese, abi mokytos.

— Vienai būtų geriau,- tarė Irma.