Braliukai Latviai: Janis Rainis

Šįkart pristatome savo artimiausių kaimynų ir giminiškos tautos atstovą Janį Rainį. Juolab, šis poetas yra gyvenęs Panevėžyje, tiesa, tai nebuvo patys maloniausi jo gyvenimo metai - po pusmečio laisvo gyvenimo, dirbant advokato darbą, ką tik susituokęs poetas buvo pasodintas į kalėjimą Panevėžyje, vėliau - ištremtas į Pskovą.
Sunku įvertinti poeto kūrybą, nežinant viso latvių literatūros kontekstą. Pagal laikotarpį galėtume palyginti su lietuvišku Maironiu, pagal kryptį - Lietuvoje XX amžiaus pradžioje nebuvo stipraus kairiosios krypties poeto, o Julius Janonis nespėjo išsiskleisti...




Janis Rainis

Janis Rainis 1905 m.

BROLIAMS LIETUVIAMS (vertė K. Korsakas)

Ar kalnų tai sienos,

Ar tai jūrų gelmės

Mums skersai užstojo kelią, 

Draudė eit bendrai?

Kraštas mūsų lygus,

Upės mūsų ramios.

Klaidos - nesusipratimai

Draudė eit bendrai.

Viena širdys jautė,

Vienas protas tarė:

Mūsų gyslų vienas kraujas

Liepė eit bendrai.

Broliai mūs tikrieji,

Saulėj šioj arčiausi,

Eisim, pertvaras įveikę,

Jungt abu kiemu!

PASAULIO VIENIŠUMAS 

Vienas visada, -

Mano žvilgsnį traukia visata,

Šaukia tūkstančiai žvaigždžių šviesių,

Bet esu atskirtas nuo visų –

Vienas visada.

Vienas visada –

Šviesulių sukimasis greta,

Bilda, virpa ratai dideli,

 Gaudžia pamatų duobė gili,

Pražūtis įtraukia nebyli –

Vienas visada.

Vienas visada –

O dangaus dirva tuščia, šalta,

Krinta snaigėm saulių palaikai,

Siautėja žvaigždžių pūga ilgai,

Mirusius palaidoja rūkai –

Tiesia delnus motina tamsos,

Senos saulės virpa padausiuos,

Niekas nebūty nebealsuos –

Vienas visada. 

Vienas visada —

Traukia būtį praraja juoda,

Juodos saulės, laukdamos mirties,

Susidaužia, ir iš kibirkšties

Gimsta vėl šviesa, kur amžiais švies, —

Bloškia vėl žvaigždes krūvon erdvė,

Ir gyvybės girnos mala vėl,

Byra saulės – amžina srovė, -

Vėl nauji pasauliai erdvėse.

Žemėms gęstant, liks būtis jose,

Būčiai gęstant, lieka jos dvasia, -

Vienas visada.

 Vienas visada, -

Aukso plaukas - spindulys skliaute,

Ten žvaigždė manoji palikta.

Aukso plauke, spinduly dangaus,

Dar tave dvasia kaip saitą jaus,

Kai besvorės saulės iškeliaus,

Kai šaka nulūžus krist neliaus,

Kai žvaigždė mana gest pasmerkta, -

Vienas visada.

 

BŪTYBĖS TIKSLAI

Sielon kreipk erdves ir, stygas įtempęs,

Skriek į tolumas, — visa ką aprėpki,

Denk pasaulio šio įtrūkius,

kai puoli Vienyti visatą!

Tavo siela taps visata didžiulė,

Visata įgaus sąmonę kaip siela,

Augs tava mintis, savo sielos gylin

Kreipdama visatą!

BŪTYBĖS GYVENIMAI

Priežastys — tavo pirmas gyvenimas,

Antras — verpetan traukiančios pasekmės,

Kol dega tavo kurtas laužas,

Tarp abiejų mirtis išsitenka.

Dvasia ir kūnu visetą tobulink,

Ranka ir galva menką išaukštinki,

Kitų darbuos ir siekiuos gyvas

Tartum žvaigždė švytėdamas deki.

GALINGASIS

Stūkso jis tamsoj už mano krėslo

Ir akim grėsmingom rūsčiai žvelgia

Man per petį — didelis, galingas.

Susilieja apdaras jo ilgas

Su nakties migla — štai ranką kelia,

Tiesia, lyg mane pasmaugti taikos,

O mana širdis apmirus laukia.

Jo šešėlis ant manęs štai krinta,

Spindesiui pilkšvam į tolį tįstant,

Prieš mane kažkur jis nusidriekia.

 Ir aštraus šešėlio galas tartum

Didžio kardo smaigalys grasina

Mano žvaigždę kelrodę pasiekti,

Ir širdis nuo jo pabėgti stengias.

Vis didyn didžiulis baubas auga,

Nors širdis dar bėga, jis artėja:

Sekdamas kiekvieną mano žingsnį,

Į manąsias pėdas stato kojas.

Nors bandau aš valandas pagreitint,

Dar greičiau jisai visas pagrobia.

Kai širdis pavargusi sustoja,

Juodą tinklą virš manęs jis audžia,

Valandas nelyg žuvis žvejoja,

Vortinkliais apraizgo mano sielą -

Drugio lervą ant rudens paklodės.

Pančioja mane jis mano žodžiais,

Mano darbus spąstais man paverčia,

Mano dainomis mane apgauna,

Mano mintys kilpomis man tampa,

Kad it kirmis šliaužiočiau jo valioj.

Neregėtas, negirdėtas niekad

Surūdijusias grotas ištraukia

Iš kažkokio šimtmečio pakampių, -

Bando apipinti mano širdį.

Betgi aš nenoriu būti vergas!

Aš nenoriu pojūčių ne savo,

Svetimų idėjų ir svajonių

Viešpačių nenoriu pripažinti!

Kas tu toks, kad pančius man uždėtum?

 Aš kviečiu kovon tave, bevardi!

Nebijau grėsmingų tavo žvilgsnių,

Stoki prieš mane, šiurpioji šmėkla!

Ko slenki pavymui it šešėlis,

Taikaisi tamsoj mane užklupti?

Ne, slapčia manęs tu nepavergsi,
Pančiais nepriversi tau paklusti!

Kai atsigręžiu, regiu tik rūką,

Debesį, žaibuojantį padangėj:

Užanty — audra, kruša jo rankoj

Ir šalta ugnis tamsioj krūtinėj.

Kaipgi aš apglėbsiu jį didžiulį?

Kaipgi aš kovosiu su beformiu?

Kaipgi aš jį pasklidą įveiksiu?

Kaipgi aš pajudinsiu žodžiu jį? -

Su siaubu širdis atsitokėja.

Vėlei nejudėdamas jis sėdi,

Šaknimis į žemę įsirausęs,

Sostą sau iš atmatų sukrovęs,

Vaiko svajones kulnu primynęs,

Į žmonių triūsus blauzdas atrėmęs,

Nuomones už diržo užsikišęs.

Nejudėdamas ten pat dūluoja,

Pampsta vis labiau kiekvieną mirksnį,

Tartum dūmų kamuolys nuo laužo -

Žagarų, sausų žolių ir lapų 

Palei žemę iš paskos man tįsta.

Dūmuose seni vaizdai iškyla,

Tyliai spindi, skamba jaunos dienos.

Dūmai graužia man akis, tik tarpais

Tumuluos kažkas lyg ir sušvinta.

Lėkdama sužimba kibirkštėlė?

Gal būties liepsna? Vaikystės akys?

Gal žalia viltis? Raudonas džiaugsmas?

 Ko, širdie, pradėjai tu virpėti?

Gaudyki tas kibirkštis, tą šviesą, -

Dūmų milžiną vis tiek įveiksiu!

Kibirkštis pilna būties gyvybės,

Kibirkštis ne tavo, šmėkla, — mano,

Tos ugnies, kuri many liepsnoja!

Sviesiu ją į tavo tamsią ryklę.

Mes tave, galingasis, apgausim:

Mano ateities dienas pagrobsi,

Bet pirmiausia pats jas pasiimsiu,

Savo gyvą kvapą joms įkvėpsiu.

Laikas, šniokšdamas per mano širdį,

Lėks nelyg raudonas žaizdro vėjas.

Imki jį tada, nes jis jau mano!

Ryki valandas, kurios jau mano!

Aš tave penėsiu kuo norėsiu:

Tuk nuo atliekų dienų manųjų!

Slibiną pasaulio atpenėjęs,

Pats tave sukūręs, pats ir keisiu. -

Dek, širdie, o kibirkštie ugnine!

Praeities, žinau, nebepakelsiu,

Nors numirus — ateitį ji lemia,

Betgi ši diena dar mano rankoj,

Pats aš paklustu dar savo rankai.

Ši diena dar ateities valdovė,

Nors praeitimi pati jau tampa.

Kursiu aš save kaip siela lieps man,

Savo aplinką patsai sugersiu,

Savo pagrindą pats pasirinksiu,

Sąmoningai ateitį paversiu

Praeitim, slenksčiu rūstaus likimo.

Neatimsiu tau jėgos, vaiduokli,

Netgi dar padidinsiu aš tau ją

Ir tave išgelbėsiu nuo siaubo.

Būsiu su tavim kiekvieną mirksnį,

Gyvas tu su manimi gyvensi:

Kairėje laikysiu tai, kas buvo,

Namas Panevėžyje, kur 1987 metais gyveno
 J. Rainis ir Aspazija

Dešine ranka - kam būti lemta.

Vardą duosiu tau, bevarde šmėkla,

Tau, besiele šmėkla, sielą duosiu!

Kils širdis iš nežinios į aukštį, -

Vėtra ir perkūnija, ir saulė,

Ir visa gamta ims man tarnauti,

Mano pojūčiams šešiems paklusus.

Sielai šimtąsyk stipresnei tapus,

Žaibo šviesą skleist ims mano akys,

Lėks man iš burnos ugnis ir garas,

Medžiagas mintis kaip saulė skaidys,

Skepetą erdvės išskleis ir plėšys, -

Laiko veidrodį iš naujo blizgins, -

Aš tave, galiūne, nugalėjau.

Skaitykite mūsų bloge apie Latviją taip pat:

 Lai dzivo Latvija

Nepažįstama, tikrai nepažįstama Latvija