Kai į rankas įkrito Šilerio XXX, nusiraminau - romantizmas, audros, revoliucijos, rašėm... Bet atsiverčiu literatūros vadovėlį - oi ne, čia visiškai ne romantizmas, čia kažkas iš klasicizmo. Kol radau protingą paaiškinimą: "Vokiečių literatūroje klasika ir romantizmas nebuvo izoliuoti, jų ryšys akivaizdus. Todėl, Todėl, nors literatūros istorijos vadovėliuose, monografijose kartais siekiama šias dvi tendencijas atskirti vieną nuo kitos, nuosekliai tai padaryti yra sunku. Gėtės ir Šilerio aiškiausiai išreikšta vokiečių klasikos dvasia, be abejo, turi daug esminių skirtumų nuo romantizmo ideologijos bei estetikos, tačiau, nepaisant to, klasiką ir romantizmą prasmingiau suvokti kaip tos pačios epochos kultūros reiškinius. [...]
XVIII a. vokiečių literatūros negalėsime gerai suprasti, nesusieję jos su Europos šviečiamuoju sąjūdžiu. Tačiau sąvoka šviečiamoji visai to šimtmečio literatūrai apibūdinti taip pat neteisinga, nors tai mėginama daryti kai kuriuose vadovėliuose 32. Vokiečių literatūros istorikai vartoja tris sąvokas XVIII a. nacionalinei literatūrai nusakyti: Švietimas (Aufklarung), ,,Audros ir veržimosi" sąjūdis (Sturm und Brang), klasika (Klassik). Tai priimtini terminai, neaišku, kodėl mėginta tokio skirstymo atsisakyti."
