2014 metų Literatūros geriausias

Ir vėl. Kaip kasmet. Vėl vienas rašytojas aukso raidėmis įrašytas į literatūros istorijos vardyną.

 Patrick Modiano (g. 1945 m). Prancūzas.
Tokios pirmosios žinios.
O toliau - randame -  vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, kurio vardas jau minimas visuose prancūzų literatūros vadovėliuose ir enciklopedijose. Jau pirmasis romanas „Žvaigždės aikštė" (1968) buvo apdovanotas prestižine Roger - Nimier premija, o „Tamsių krautuvių gatvė" (1978, liet. 1993) — Goncourt'ų premija.

P Modiano romanuose nuolat susipina praeitis ir dabartis, o gyvenimo patyrimas dažnai sąlygoja veikėjų poelgius. Keliaudamas praeities labirintais, rašytojas ieško atramos, kad geriau suprastų dabartį.  Į  jaunystės veržlumą, maksimalizmą R Modiano žvelgia subrendusio žmogaus akimis, iš naujo pasveria sukauptą gyvenimo patirtį.
Komisija pranešė, kad apdovanojimas autoriui skirtas už „atminties meną, prikėlusį sunkiausiai pagaunamus žmonių likimus ir atskleidusį okupacijos gyvąjį pasaulį". 

 

Modiano, Patrick (1945-) Povestuvinė kelionė ; Iš užmaršties gelmių : romanai / iš prancūzų kalbos vertė Aurelija Leonavičienė ir Jonė Ramunytė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 208 p. - (Dvidešimto amžiaus aukso fondas)

Žiūrėdamas į vaikiną ir merginą galvojau apie pirmą susitikimą su Ingrida ir Rigo Sen Rafaelio kelyje. Svarsčiau, kodėl jie sustabdė automobilį ir pasikvietė mane, lyg taip ir turėtų būti. Buvo galima pamanyti, kad visą amžių mane pažinojo. Žinoma, praleidus bemiegę naktį traukinyje, iš nuovargio man atrodė, kad viskas gyvenime įmanoma ir klojasi savaime: užteko nusileisti nuolaidžių šlaitu, pakelti ranką, ir automobilis kaipmat sustojo, žmonės padėjo nieko neklausinėję. Prisimenu, kaip užmigau po pušimis, o nubudęs išvydau žvelgiančias melsvas akis. Leisdamasis Tvirtovės gatve įsikibęs Ingridai į parankę, aš pirmą kartą gyvenime jaučiausi kito saugomas.

Bet nepamiršau, kaip šlubčiojo Rigo, nors kiek įmanydamas stengėsi eiti tiesiau, tarsi būtų norėjęs nuslėpti žaizdą, ir kaip tamsoje Ingrida man pašnibždėjo: „Mes apsimesime mirę". Matyt, jie jautėsi sulaukę gyvenimo saulėlydžio - bent jau Ingrida. Galbūt aš juos išblaškiau ir suteikiau laikinos stiprybės. O gal trumpam priminiau jaunystę. Juk būdami mano metų jie lankėsi Žydrajame Krante. Tuomet turėjo pasikliauti savimi. Jie buvo našlaičiai. Turbūt todėl Ingridai rūpėjo sužinoti, ar aš turiu tėvus.

Šį vakarą „Dodso" viešbučio kambaryje man nereikia žvilgčioti į užrašus. Viską atsimenu lyg vakar... Į Žydrąjį Krantą jie atvyko 1942 metų pavasarį. Jai buvo šešiolika metų, o jam — dvidešimt vieneri. Kitaip negu aš, jie išlipo ne Sen Rafaelio, o Žuan le Peno stotyje. Juodu atvyko iš Paryžiaus, apgaulingai prasmukę pro sieną. Ingrida turėjo suklastotą Ingridos Teirsen, Rigo žmonos, vardu išduotą asmens liudijimą, kuris ją sendino trejais metais. Rigo vežėsi po švarkų pamušalu ir lagamino dugne prislapstęs keletą šimtų tūkstančių frankų.

Aną rytą Žuan le Peno stotyje jie buvo vieninteliai keleiviai. Prie stoties laukė juodas fiakras su pakinkytu baltu arkliu. Nešini sunkiais lagaminais, jie nusprendė juo pasinaudoti. Arklys žingine patraukė pro tuščią pušyno skverą. Vežėjas sėdėjo pakreipęs galvą į dešinę. Iš nugaros žvelgiant atrodė, jog jis miega. Ties Kyšulio kelio posūkiu pasimatė jūra. Fiakras įvažiavo į pašlaitės alėją. Vežėjas pliaukštelėjo botagu, ir arklys pasileido ristele. Paskui trūkčiodamas sustojo prie didžiulio balto „Provansalio" viešbučio.

- Jiems reikia paaiškinti, kad tai mūsų povestuvinė kelionė, — pasakė Rigo.

Veikiančiame vieninteliame viešbučio aukšte jo negausūs svečiai, atrodė, gyveno slapčiomis. Kylant aukštyn liftas lėtai dardėjo pro tamsoje ir tyloje skendinčias laiptų aikšteles, kuriose niekada nebesustos. Norint lipti laiptais būtinai reikėjo neštis prožektorių. Didžiulis valgomasis buvo užrakintas, jo šviestuvą gaubė balta gelumbė. Nedirbo ir baras. Todėl žmonės būriavosi viename vestibiulio kampe.

Pro jų kambario langą viešbučio kiemo pusėje matėsi į paplūdimį vedanti pašlaitės gatvė. Išėję į balkoną virš pušyno, jie dažnai stebėdavo Kyšulio keliu sukantį fiakrą. Bekraštės tylos vakarais ilgai aidėdavo kanopų kaukšėjimas keliu. Ingrida ir Rigo varžydavosi, katro iš jų geresnės ausys ir katras paskutinis pagaus kanopų aidą.

Gyvenant Žuan le Pene atrodė, kad karas nevyksta. Vyrai nešiojo paplūdimio kelnes, o moterys — šviesius trumpus klostytus sijonus. Visi jie buvo kone dvidešimčia metų vyresni už Ingridą ir Rigo, bet iš išvaizdos nebūtum galėjęs to pasakyti. Įdegę, sportiškos eisenos, jie atrodė jauni ir tariamai nerūpestingi. Jie nežinojo, kaip pasisuks reikalai pasibaigus vasarai. Gerdami aperityvą jie keitėsi adresais. Kažin ar šią žiemą jie begaus kambarių Meževe? Tie, kuriems labiau patiko Vai d'Izeras, jau ruošėsi užsakyti kambarius Izerano tarpeklyje. Kiti anaiptol nenorėjo palikti Žydrojo Kranto. Galbūt Sen Trope, Altitiudo gatvėje 43, netrukus vėl bus atidarytas baltas viešbutis, panašus į laivą, užplaukusį ant seklumos ir įstrigusį tarp pušų prie Bujabeso paplūdimio. Ten būtų saugu. Įdegusiuose veiduose šmėstelėdavo nerimas: niekam nesinorėjo sakyti, kad be atvangos teks ieškoti kitos karo nepaliestos vietos ir kad tokių oazių pamažu vis mažės... Žydrajame Krante buvo pradėta normuoti maisto produktus. Reikėjo negalvoti apie nieką, kad neprarastum dvasinės pusiausvyros. Dykinėjant ištisas dienas kartais atrodydavo, jog esi apgyvendintas čia per prievartą. Turėjai viską mesti iš galvos. Verčiau maloniai lepintis saule ir grožėtis švelnaus vėjelio linguojamomis palmėmis... Užmerkti akis. Ingrida ir Rigo gyveno tokiu pat ritmu kaip ir kiti žmonės, pamiršę karą, bet laikėsi atokiau ir vengė su jais kalbėti. Iš pradžių visus stebino jų jaunystė. Gal jie laukia atvykstančių tėvų? O gal atostogauja? Rigo jiems atsakė, kad jiedviem su Ingrida tai yra „vestuvinė kelionė", ir tiek. Toks atsakymas anaiptol nenustebino, bet nuramino „Provansalio" svečius. Jeigu jaunuoliai vykstą į povestuvinę kelionę, vadinasi, situacija dar nesanti pati blogiausia ir žemė tebesisukanti.

Rytais juodu nusileisdavo į paplūdimį, kuris driekėsi už pušyno, tarp kazino ir Kyšulio kelio pradžios. „Taikos laikais", kaip sakė „Provansalio" durininkas, veikęs privatus viešbučio paplūdimys su pavėsine ir persirengimo kabinomis buvo uždarytas. Vasarotojai galėjo naudotis likusiais keliais šezlongais ir skėčiais nuo saulės. Bet vaikščioti į persirengimo kabinas buvo uždrausta iki karo pabaigos. Naujai atvykusiam poilsiautojui kildavo mintis, ar kartais jis nenusižengė atėjęs į šį paplūdimį. Jam netgi būdavo truputį gėda degintis saulėje. Pirmomis dienomis Rigo ramino Ingridą, nuolat būgštaujančią, kad kas nors nepaklaustų, ką jie čia veikia, mat ją tebeslėgė staigūs gyvenimo smūgiai, kuriuos patyrė Paryžiuje. Vienoje Žuan le Peno krautuvėje jis nupirko jai žalsvą maudymosi kostiumą ir trumpą klostytą paplūdimio sijoną su pastelės piešiniais, tokį pat, kokį nešiojo kitos moterys. Jie gulėdavo ant pontono, kol nudžiūdavo saulėje, ir vėl nerdavo į jūrą. Plaukdavo tolyn, paskui irdamiesi ant nugaros vienas greta kito grįždavo į krantą. Vidudienį svilinant karščiams, jie pereidavo tuščią kelią ir žingsniuodavo pušų ir palmių alėja iki pat „Provansalio". Už priėmimo stalo durininko dažniausiai nebūdavo. Bet Rigo laikydavo raktą maudymosi chalato kišenėje. Jiems lėtai kylant liftu, pro šalį viena paskui kitą šmėstelėdavo neapšviestos laiptų aikštelės su tikriausiai be galo ilgais tyloje skendinčiais koridoriais, kambariais, kuriuose, matyt, buvo likę tik lovų čiužiniai. Liftui kylant aukštyn, oras darėsi vis lengvesnis, juos apgaubdavo prietemos vėsa. Penktame aukšte didelės grotuotos durys trinktelėdavo jiems už nugaros, ir daugiau niekas nebedrumsdavo tylos.

Nuo balkono jie žiūrėdavo į pušyną, kurio pakraštyje tamsiai žaliame fone lyg balta dėmė matėsi kazino. Žvilgsnis nukrypdavo į tuščią pašlaitės gatvę, einančią palei viešbutį juosiančią sieną. Paskui jie užverdavo žalsvas kambario langines, tokios pat spalvos kaip Ingridos maudymosi kostiumas.

Vakarais per pušyno skverą jie eidavo vakarieniauti į Žuan le Peno restoraną, kuriame nebuvo apribojimų. Klientai atvykdavo iš Nicos ir Kanų. Iš pradžių Ingrida jautėsi truputį nejaukiai.

Prie skirtingų stalų sėdintys nuolatiniai lankytojai sveikino vienas kitą, vyrų pečius gaubė sportiniai megztiniai, moterys sėdėjo apnuoginusios įdegusias nugaras, o plaukus pridengusios kreoliškomis skarelėmis. Girdėjosi šnekučiuojantis angliškai. Karas buvo toli... Restorano salė užėmė greta kazino esančio pastato fligelį, bet dalis stalų stovėjo ant šaligatvio. Žmonės kalbėjo, kad savininkė — kažkokia panelė Kotijon — buvo susikivirčijusi su teisingumo organais, bet dabar naudojosi jų „globa". Ji buvo labai maloni ir norėjo, kad Žuan le Pene ją vadintų Princese de Burbon.

Grįžtant į viešbutį tamsiomis, be mėnesienos naktimis juos apimdavo nerimas. Nesimatė nė vieno degančio žibinto, nė vieno apšviesto lango. Tik Princesės de Burbon restoranas dar spindėjo šviesomis, tarsi ji paskutinė būtų drįsusi nepaisyti komendanto valandos. Bet už kelių žingsnių šviesos pradingdavo, ir jie eidavo tamsoje. Nutoldavo pokalbių šnabždesys. Visi dieną paplūdimyje matyti žmonės, kurie, apsėdę staliukus, veikėjuos raminamai, dabar atrodė nerealūs: tarsi gastroliuojančio teatro statistai, negalintys išvykti iš Žuan le Peno dėl prasidėjusio karo ir priversti vaidinti netikrų vasarotojų vaidmenį paplūdimyje ir apsišaukėlės Princesės de Burbon restorane. Sutemose baltuojantis „Provansalis" taip pat atrodė kaip milžiniška kartoninė dekoracija.

Kaskart einant per tamsoje skendintį pušyną, Ingridą ištikdavo ašarų priepuolis.

 

Pagaliau jie įeidavo į holą. Akys prisimerkdavo nuo ryškios sietyno šviesos. Už priėmimo stalo stovėdavo uniformuotas durininkas. Šypsodamasis jis paduodavo jiems kambario raktą. Pamažu daiktai atgaudavo savo reikšmę ir tikroviškumą. Jie vėl būdavo tikrame viešbučio hole su tikromis sienomis ir tikru uniformuotu durininku. Paskui keldavosi liftu. Iš naujo apimdavo abejonė ir nerimas, kai, paspaudus penkto aukšto mygtuką, vienas paskui kitą mygtukai jungdavosi į bendrą juostą, ženklinančią apačioje likusius pasmerktus aukštus.

Lėtai kėlęsi tamsoje, jie pagaliau patekdavo į laiptų aikštelę ir koridorių, kuriuose silpnai švietė paprastos elektros lemputės. Tokia buvo tikrovė. Jie eidavo iš šviesos į tamsą ir iš tamsos į šviesą. Reikėjo priprasti prie pasaulio, kuriame kas akimirką viskas galėjo pasikeisti.

Rytais atvėrus langines, ryški šviesa užliedavo kambarį. Lygiai taip kaip ankstesnėmis vasaromis. Žvilgsnį patraukdavo tamsi pušų žaluma, žydras dangus, o nuo paplūdimio link vedančios Saramartelio alėjos sklisdavo eukaliptų ir rododendrų kvapas... Išsimaudžius gulint ant pontono ir žiūrint į didžiulį baltą, tarsi į amžinybę kaitroje kylantį „Provansalio" fasadą, susidarydavo įspūdis, kad tas paminklas jus nuo kažko saugo.

Šiam peizažui sugadinti būtų užtekę menkiausios detalės, vienos tamsios dėmės, ir Rigo ją pirmą kartą pastebėjo pavakaryje ant pušų alėjos suolo. Pasivaikščioję pajūrio bulvaru, juodu su Ingrida traukė atgal. Ant suolo sėdėjo kažkoks vyras miestietišku kostiumu ir skaitė laikraštį. Tamsi kostiumo spalva paryškino pieno baltumo veidą, — tarytum tas žmogus niekada nebuvo deginęsis saulėje.

Kitą rytą jie tysojo ant pontono. Ir vėl Rigo pamatė tą pačią „tamsią dėmę", atsirėmusią į pylimo baliustradą kairėje paplūdimui vedančių laiptų pusėje. Vyriškis sekė akimis kelis saulėje besideginančius poilsiautojus. Rigo jį matė vienintelis, nes kiti buvo nusigręžę. Akimirksnį jis panoro parodyti jį Ingridai, tačiau bematant apsigalvojo. Nusitempė ją į jūrą, jie nuplaukė toliau nei paprastai, o paskui irdamiesi ant nugaros grįžo prie pontono. Ingrida norėjo likti paplūdimyje, nes medinis pontonas buvo perdėm įkaitęs. Rigo nuėjo jai ieškoti šezlongo. Grįžęs pas pakrantėje stovinčią Ingridą šviesiai žaliu maudymbsi kostiumu, jis pažvelgė į baliustradą. Vyriškis akylai sekė Ingridą rūkydamas prie lūpų prilipusią cigaretę. Nors kepino saulė, jo veidas buvo baltas kaip pienas. Kostiumas atrodė dar tamsesnis dėl kontrasto su baltomis paplūdimio kabinomis. Gerdamas aperityvą, Rigo vėl pamatė jį salės gilumoje, neatitraukiantį žvilgsnio nuo išeinančių iš lifto klientų.

Anksčiau jis nebuvo įsidėmėjęs jo veido bruožų. Tą patį vakarą Princesės de Burbon restorane turėjo pakankamai laiko tai padaryti. Vyriškis sėdėjo prie gretimo stalo, salės gilumoje. Jo veidas buvo kaulėtas. Šviesiai rusvi plaukai sušukuoti aukštyn. Pieno baltumo oda ties skruostikauliais atrodė raupuota. Jis vilkėjo miestietišką kostiumą ir be perstojo įdėmiai žvilgčiojo į stalus, prie kurių sėdėjo nuolatiniai lankytojai. Buvo galima pamanyti, jog nori juos surašyti. Galiausiai jo žvilgsnis sustojo ties Ingrida ir Rigo.

—      Atostogaujate?

Jis mėgino sušvelninti metalinį balsą, lyg stengdamasis išgauti gėdingą paslaptį. Ingrida atsigręžė į jį.

—      Panašiai, — atsakė Rigo. — Mes povestuvinėje kelionėje.

—      Povestuvinėje kelionėje?

Galvos linktelėjimu jis išreiškė tariamą susižavėjimą. Paskui iš švarko kišenės išsitraukė kandiklį, įkišo „Kaporalio" cigaretę — pakelis buvo padėtas ant stalo, — prisidegė ir taip smarkiai užtraukė dūmą, kad net skruostai įdubo.

—      Matyt, jums neblogai sekasi, jei esate povestuvinėje kelionėje...

—      Sekasi? Nejaugi iš tiesų jums taip atrodo?

Rigo gailėjosi įžūliai jam atkirtęs. Dėdamasis nustebęs, jis išplėstomis akimis pažvelgė į vyriškį.

—Jei atsižvelgsime į susiklosčiusias aplinkybes, nedaug jūsų amžiaus žmonių gali leistis į povestuvinę kelionę...

Vėl pasigirdo šleikščiai saldus balsas. Ingrida nepratarė nė žodžio. Rigo suprato, jog ji varžosi ir mielai išeitų iš restorano.

—      Kaip jūs galite pakęsti šias cigaretes? - paklausė vyriškio Rigo, mostelėjęs į padėtą „Kaporalio" pakelį.

Jam sukosi galva. Jis nebepajėgė tvardytis. Vyriškis jį stebėjo primerkęs akis. Rigo staiga sumetė jo paklausti:

—      Ar jos negraužia jums gerklės? Galiu pasiūlyti angliškų.

Jis bematant ištiesė jam „Kraveno" pakelį.

—      Aš nerūkau angliškų cigarečių, — kreivai šyptelėjęs tarė vyriškis. — Neturiu tam lėšų.

Kurį laiką jis žiūrinėjo meniu, paskui dėjosi nekreipiąs dėmesio į Ingridą ir Rigo. Jis nesiliovė žvilgčioti į stalus, tarsi būtų norėjęs įsidėmėti kiekvieno čia esančio žmogaus veidą, o vėliau užsirašyti.

Grįžęs į viešbutį, Rigo apgailestavo vaikiškai išsišokęs. Tą „Kraveno" pakelį jis buvo radęs tuščią naktinio stalelio stalčiuje, pamirštą kokio nors kliento anomis, prabanga garsėjusiomis prieškario dienomis. Jie stovėjo su Ingrida atsirėmę į balkoną. Apačioje mėnesienos šviesoje matėsi bažnyčios bokštas ir pajūrio pušys. Medžių šakos užstojo Princesės de Burbon restorano terasą.

—      Kažin kas yra tas tipas? — paklausė Ingrida.

—      Nežinau.

Jei jis būtų buvęs vienas, nėmaž nebūtų išsigandęs to žmogaus. Jis niekada dėl nieko nesibaimino nuo karo pradžios, tačiau būgštavo dėl Ingridos.

Dažnai „tamsios dėmės", kaip jį vadino Rigo, nesimatydavo. Galėjai pamanyti, kad Žuan le Peno saulė amžinai ją išblukino. Bet, nelaimei, ji pasirodydavo ten, kur niekas jos nebesitikėdavo. Visiems maudantis, imdavo ir atsirasdavo ant paplūdimio laiptų. Arba ant šaligatvio palei Kyšulio kelią. Kazino terasoje. Vieną vakarą, rengdamasis keltis liftu į kambarį pas Ingridą, Rigo už nugaros išgirdo metalinį balsą:

—      Vis dar povestuvinėje kelionėje?

Jis atsigręžė. Lipšniai žvelgdamas, priešais jį stovėjo tas pats vyriškis.

—      Taip. Dar povestuvinėje kelionėje.

Jis atsakė kiek galėdamas abejingiau. Dėl Ingridos.

Vieną naktį jis pabudo apie trečią valandą ir atidarė langą, nes buvo tvanku ir karšta. Ingrida miegojo numetusi antklodę nuo lovos. Ant jos peties ir klubo krito mėnulio šviesa. Jis nervinosi ir negalėjo užmigti. Atsikėlęs ant pirštų galų išėjo iš kambario, norėdamas kur nors gauti pakelį cigarečių. Koridoriaus lempos švietė dar silpniau nei paprastai. Lifte šviesa buvo užgesinta, bet apačioje tvieskė sietynas.

Jis rengėsi eiti per holą, bet staiga už priėmimo stalo pamatė „tamsią dėmę". Vyriškis stovėjo vienas, pasilenkęs prie plačiai atverstos registracijos knygos ir kažką rašėsi. Jis nepastebėjo Rigo, tad šis dar turėjo laiko apsigręžti ir grįžti į kambarį. Bet ir vėl, kaip aną vakarą Princesės de Burbon restorane, jam apsisuko galva. Jis lėtai nužingsniavo prie priėmimo stalo. Vyriškis buvo įnikęs į savo darbą. Priėjęs prie jo, Rigo padėjo rankas ant marmurinio stalo. Tada šis pakėlė galvą, ir jo veide sustingo šypsena.

—      Ieškau pakelio cigarečių, — pasakė Rigo.

—      Tikriausiai „Kraveno"? - pasigirdo nuo ano vakaro pažįstamas saldus balsas.

—      Aš jums trukdau dirbti. Geriau vėliau ateisiu.

Rigo pabrėžtinai pasilenkė prie užrašų knygutės, į kurią vyriškis kažką žymėjosi: jis pamatė ištisą sąrašą klientų pavardžių, nurašytų iš registracijos knygos. Vyriškis šiurkščiai užvertė užrašų knygutę.

 

—      Kadangi neturiu „Kraveno", jums teks pasitenkinti ir tokiomis...

Jis atkišo jam „Kaporalio" pakelį.

—      Ne, ačiū.

Rigo atsakė mandagiai. Jis neatitraukė akių nuo atverstos priešais jį didžiulės viešbučio registracijos knygos.

—      Jūs kažką užsirašinėjote?

—      Rinkau tam tikrą informaciją. O kol aš dirbu, jūs vis dar tęsiate povestuvinę kelionę...

Jis lipšniai pažvelgė į Rigo, kaip aną vakarą. Jam nusišypsojus sužibo auksinis dantis.

Rigo nuleido galvą. Prieš akis lyg dėmė juodavo jo kostiumas. Jis buvo visas suglamžytas. Nuo kaštoninės spalvos marškinių apykaklės kabojo juodas, truputį per mažas kaklaraištis. Vyriškis rūkė. Pelenai byrėjo ant švarko atlapų. Staiga nuo jo padvelkė keistas kvapas — tabako, prakaito ir žibuoklių kvepalų mišinys.

—      Man išties nemalonu, kad esame povestuvinėje kelionėje.

Bet taip yra... Kitaip ir būti negali...

Paskui jis apsisuko ir nužingsniavo per holą prie lifto. Atsidūręs ties grotelėmis, įdėmiai pažvelgė į vyriškį už priėmimo stalo. Tas irgi neatitraukė nuo jo akių. Nors ir stebimas Rigo, jis vėl lyg niekur nieko ėmėsi savo darbo. Sklaidydamas viešbučio registracijos knygą, tarpais kažką rašėsi į užrašų knygutę — tikriausiai kokią nors praleistą kliento pavardę.

Ingrida tebemiegojo. Rigo atsisėdo palei lovą ir žiūrėjo į lygų ir vaikišką jos veidą. Žinojo, kad nebeužmigs.

Jis išėjo į balkoną ir atsirėmė į jo kraštą. Iš ten galėjo žiūrėti į Ingridą. Ji miegojo priglaudusi kairį skruostą prie ištiestos rankos. Plaštaka svyrojo nuo lovos. Staiga jis išgirdo kanopų kaukšėjimą, pranašaujantį atvykstant fiakrą, bet suabejojo, ar jam nepasivaideno. Kodėl taip vėlai važiuoja fiakras? Garsas artėjo, ir jis pasilenkė per turėklus tikėdamasis pamatyti baltą arklį. Bet pušų vainikai buvo užstoję Kyšulio kelio posūkį.

Kanopų kaukšėjimui tolstant, jis negalėjo varžytis su Ingrida, katras iš jų ilgiau jį girdės. Jis užmerkė akis. Dabar kaukšėjimo beveik nebesigirdėjo. Tuoj neliks nė garso, ir niekas daugiau ne-drums tylos. Jis įsivaizdavo sėdįs šalia Ingridos keliu riedančiame fiakre. Pasilenkęs prie vežėjo teiravosi, koks kelionės tikslas, bet šis miegojo. Ingrida taip pat. Jos galva kadaravo jam ant peties, ir jis jautė, kaip ji alsuoja jam į kaklą. Nemiegojo tik jis ir baltas arklys. Jam neleido užmigti nerimas. O baltam arkliui? Kas būtų, jei staiga vidurnaktį jis imtų ir sustotų viduryje kelio?   .

Kitą rytą jie deginosi saulėje gulėdami ant pontono, bet retkarčiais Rigo pakeldavo galvą į kyšančią virš paplūdimio baliustradą, norėdamas patikrinti, ar ten kur nors nėra „tamsios dėmės". Bet ne. Ji buvo dingusi. Kažin ar ilgam? Kada ir kokioje Žuan le Peno vietoje ji vėl pasirodys?

Kambaryje Ingrida pamiršo plačiakraštę paplūdimio skrybėlę nuo saulės.

—      Einu jos atnešti, — pasakė Rigo.

—      Nereikia. Neik.

—      Ne. Nueisiu.

Tai buvo dingstis trumpam išeiti iš paplūdimio nejaudinant Ingridos. Jis norėjo patikrinti, ar kur nors netoliese nėra to žmogaus. Jį aptikus būtų pasidarę ramiau. Bet jo nebuvo nei parkuose, nei viešbučio hole. Nešinas paplūdimio skrybėle, Rigo patraukė aplinkine, į pušyną vedančia Oratuaro gatve. Saulė tiesiog vargino, todėl jis ėjo šaligatviu šešėlyje. Priekyje, maždaug už dešimties metrų žingsniavo aukštaūgis, gunktelėjęs vyras. Jis atpažino viešbučio durininką.

Tokias kaip ši paplūdimio skrybėles prieš dešimtį metų nešiojo jo motina. Ingrida ją pirko prie kazino esančioje krautuvėje, kurioje buvo tik ši vienintelė, vitrinoje padėta skrybėlė: baigiantis vasarai, matyt, kas nors — gal net jo motina — ją pamiršo Žuan le Pene kaip tuščią „Kraveno" pakelį, kurį jis rado stalčiaus gale.

Jam nesinorėjo aplenkti priekyje lėtai einančio durininko. Jis prisiminė vilą palei Kyšulio kelią, į kurią keletą kartųjį vežėsi motina, vykdama aplankyti savo draugės amerikietės. Tuomet jie išvažiuodavo iš Kanų po pietų. Jam buvo dešimt ar dvylika metų. Viešnagė pas amerikietę trukdavo iki pat vakaro. Svetainėje ir prie užtvankos sukinėdavosi daug žmonių. Visi domėjosi vandens slidžių sportu, o amerikietė pirmoji iš moterų jau slidinėjo. Jis puikiai prisiminė vieną svečią: saulėje įdegusį žilaplaukį vyriškį, sudžiūvusį kaip mumija, kuris irgi be galo mėgo slidinėti vandeniu. Prieš palikdama jį sode, kuriame jis žaisdavo vienas visą popietę, motina kaskart jam rodydavo į svečią sakydama: „Eik, pasisveikink su ponu Belbi". Užplūdo slogūs prisiminimai. Jie kilo žiūrint į priekyje žingsniuojantį durininką. Pasivijęs jis palietė ranka jo petį. Sis nustebęs atsigręžė ir nusišypsojo.

—      Jei neklystu, jūs esate viešbučio klientas?

Kažkokia jėga stūmė Rigo prie to žmogaus. Po bemiegės nakties jis jautėsi suglumęs ir labai bijojo, kad kas nors bloga neatsitiktų Ingridai, todėl buvo pasiruošęs stvertis bet kokio gelbėjimosi rato.

—      Aš esu ponios Pol Rigo sūnus...

Jam atrodė juokingi šie išsprūdę žodžiai. Kam dabar nei iš šio, nei iš to prisiminti motiną, mažai motiniškumo turėjusią moterį, kuri ištisas dienas jį palikdavo vilos sode, o vieną vakarą net visai pamiršo? Vėliau, kai jis stipo iš bado ir šalčio Alpių koledže, ji atsiuntė vienintelį, jos manymu, gerą daiktą — šilkinius marškinius.

—      Jūs iš tikrųjų ponios Pol Rigo sūnus?

Jis akylai žiūrėjo į Rigo, tarsi šis būtų buvęs Velso princas.

—      Bet, pone, reikėjo anksčiau man pasakyti, kad esate jos sūnus...

Durininkas išsitiesė ir atrodė toks susijaudinęs, jog Rigo dingojosi, kad ištarė magiškus žodžius. Jis pagalvojo, ar kartais nepasirinko Žuan le Peno kaip prieglobsčio todėl, kad ši vieta buvo susijusi su jo vaikyste. Liūdna, bet saugia vaikyste tokiame pasaulyje, kuris dar tikėjo savo amžinybe arba buvo perdėm lengvabūdiškas, kad galėtų galvoti apie ateitį. Tokia buvo ir jo motina, vargšė vėjavaikė... Ji nieko nebūtų nutuokusi apie karą nei apie vaiduoklišką šiandienos Žuan le Peną, kuriame gyvenama iš spekuliacijos su suklastotais dokumentais kišenėse. Ką gi, pačiu blogiausiu atveju jis sugebėjo ja pasinaudoti.

—      Aš puikiausiai prisimenu ponią Pol Rigo... Čia, į Žuaną, ji atvažiuodavo aplankyti draugų... O jūs, štai kad nori, esate jos sūnus...

Jis žvelgė į jį globėjišku žvilgsniu. Rigo buvo tikras, kad tas žmogus gali jam padėti.

—      Norėčiau jūsų paprašyti patarimo, — murmtelėjo jis. — Patekau į keblią padėtį...

—      Būtų geriausia pasišnekėti kitur.

Jis nusivedė jį po didelio balto pastato skliautu. Šio pastato stogus ir tuščius kiemus Rigo matydavo iš kambario balkono: čia buvo Sen Filipo mokykla. Jie įėjo į vieną kiemelį, kurio gale buvo dengta galerija, ir durininkas jį nuvedė prie kiemo pakraštyje augančio platano. Mostelėjęs į suolą po medžiu, jis tarė:

—      Sėskitės.

Pats irgi atsisėdo šalia Rigo.

—      Klausau jūsų.

Sis žilaplaukis vyras pagal amžių galėjo būti jam senelis, jis sėdėjo sukryžiavęs ilgas kojas. Iš išvaizdos jis panėšėjo į anglą arba amerikietį.

—      Taigi... — neryžtingai prabilo Rigo. — Aš atvažiavau čia iš Paryžiaus su mergina...

—      Su žmona, jei neklystu?

—      Ji nėra mano žmona... Aš jai parūpinau suklastotus dokumentus... Jai reikėjo išvykti iš Paryžiaus...

—      Suprantu...

O gal visa tai tik slogus sapnas? Kaip galėjai manyti, kad iš tikrųjų vyksta karas, sėdėdamas mokyklos kieme po platanu ir gaubiamas provincijos popietės ramybės? Viduje matėsi klasės, o šalia sėdėjo žilaplaukis malonaus balso žmogus, saugantis jaudinantį motinos prisiminimą. Be to, taip raminamai ir monotoniškai čireno svirpliai.

—      Jūs nebegalite likti viešbutyje, — pasakė jam durininkas. — Bet aš rasiu jums kitą prieglobstį...

—      Nejaugi iš tiesų manote, kad nebegalime pasilikti? — sušnibždėjo Rigo.

—      Kitą savaitę visus Žydrojo Kranto viešbučius tikrins policijos desantas.

Pro praviras klasės duris išslinko katė, nutipeno per galeriją ir susirangė saulės atokaitoje. Toliau nepaliaudami čireno svirpliai.

—      Mus jau tikrino tam tyčia iš Paryžiaus atvykęs žmogus.

—      Žinau, — pasakė Rigo. — Vyriškis tamsiu kostiumu. Negi manote, kad jis dar neišvažiavo?

—      Deja, — pasakė durininkas. —Jis sukiojasi tarp Kanų ir Nicos. Prašo duoti patikrinti visas viešbučių registracijos knygas.

Rigo padėjo ant suolo Ingridos paplūdimio skrybėlę. Nesulaukusi jo grįžtant, ji turėjo nerimauti. Jam norėjosi, kad ji būtų su jais mokyklos kieme, kuriame jauteisi saugus. Pačioje saulės atokaitoje miegojo katė.

—      Ar jums neatrodo, jog galėtume pasislėpti čia? — paklausė Rigo.

Jis parodė durininkui klases ir antrą aukštą, kuriame, be abejo, buvo miegamieji.

—      Turiu jums geresnę slaptavietę, — pasakė durininkas. — Vienos amerikietės vilą, kurioje kadaise dažnai lankydavosi jūsų gerbiamoji motina.

Pakeliui į paplūdimį Rigo svarstė, ką sakyti Ingridai. Nuslėps nuo jos, kad kitą savaitę turėtų atvykti policijos desantas, ir paprasčiausiai jai paaiškins, kad viena jo motinos draugė leido naudotis vila... Ar ne likimo ironija, kad motina primygtinai braunasi į jo gyvenimą, nors tada, kai reikėjo, jos niekada nebūdavo šalia? O dabar mirusi ponia Pol Rigo tarsi norėjo pelnyti atleidimą ir išpirkti visas jam padarytas kaltes.

Paplūdimys buvo tuščias. Atgręžti į jūrą stovėjo keli nesulankstyti šezlongai. Buvo likusi tik Ingrida. Ji deginosi saulėje ant pontono.

—      Sutikau „Provansalio" durininką, — pasakė Rigo. —Jis surado mums vilą. Netrukus turi uždaryti viešbutį.

Ingrida sėdėjo ant pontono krašto nukorusi kojas. Ji užsidėjo didžiulę skrybėlę, ir ši uždengė jai veidą.

—      Keista, — pasakė ji. — Jie visi išėjo vienu metu. Rigo neatitraukė akių nuo tuščių šezlongų.

—      Tikriausiai nuėjo prigulti pogulio...

Bet jis puikiausiai žinojo, kad kitomis dienomis tokiu metu paplūdimyje dar būdavo žmonių.

—      Ar eisime maudytis? — paklausė Ingrida.

—      Taip.

Ji nusiėmė skrybėlę ir padėjo ją ant pontono. Juodu nėrė į vandenį. Jūra buvo rami lyg ežeras. Jie nuplaukė įrašu apie penkiasdešimtį metrų. Rigo kilstelėjo galvą į paplūdimio ir pontono pusę. Tamsiame medžio fone raudonavo didelė Ingridos skrybėlė. Ji buvo vienintelis žmogaus pėdsakas pajūryje.

Po pietų, apie penktą valandą, jie išėjo iš paplūdimio, ir Rigo panoro kur nors gauti laikraštį. Ingrida nustebo. Nuo tada, kai atvyko į Žuan le Peną, jie neskaitė nė vieno laikraščio, tik kino žurnalą, kurį Ingrida pirkdavo kas savaitę.

Bet laikraščių pardavėjas nebedirbo. Gi de Mopasano gatvėje buvo nuleistos visų krautuvių užuolaidos. Jie vieninteliai žingsniavo šaligatviu. Paskui pasuko atgal.

—      Ar tau nekeista? — paklausė Ingrida.

—      Ne... Nė kiek... — atsakė Rigo, stengdamasis dėtis abejingas. — Sezonas baigėsi... Tik mudu galbūt to nepastebėjome...

—      Kodėl norėjai pirkti laikraštį? Kas nors atsitiko?

—      Ne.

Pušyno skveras taip pat buvo tuščias. Aikštelėje, kurioje paprastai ginčydavosi petankos* varžovai, nebuvo nė vieno žaidėjo: negi ir Žuan le Peno gyventojai išvažiavo iš miesto kartu su vasarotojais?

Prie „Provansalio" durų stovėjo fiakras su pakinkytu baltu arkliu, į kurį vežėjas baigė krauti krūvą lagaminų. Paskui užlipęs atsisėdo į savo vietą ir pliaukštelėjo botagu. Arklys lėta žingine patraukė žemyn viešbučio alėja. Ingrida ir Rigo akimirką stabtelėjo ant slenksčio, norėdami išgirsti tolstantį kanopų kaukšėjimą. Rigo apėmė baimė. Ją, matyt, pajuto ir Ingrida, nes pasakė:

—      Ko gero, netrukus čia prasidės žemės drebėjimas...

Aplinkui tvieskianti saulės šviesa dar labiau viską gramzdino tyloje.

Viešbučio holas buvo tuščias. Tokiu metu susėdę prie galinių stalų klientai gerdavo aperityvą, o kai Ingrida ir Rigo grįždavo iš paplūdimio, juos pasitikdavo pokalbių šurmulys. Durininkas stovėjo už priėmimo stalo.

—      Dar galite čia pernakvoti. Rytoj aš jus įkurdinsiu viloje.

—      Nejaugi likome tik mes vieni?

—      Taip. Kiti papietavę išvyko. Dėl vakarykščio straipsnio viename Paryžiaus laikraštyje...

Jis pasisuko į spintą su pertvaromis, kurioje kabojo keli nuo šiol nebereikalingi raktai.

—      Aš pakeičiau jums kambarį, — pasakė durininkas. — Taip saugiau... Apsistosite pirmame aukšte... Netrukus atnešiu vakarienę...

—      Ar turite tą straipsnį? — paklausė Rigo.

—      Taip.

Šį kartą, užlipę laiptais, jie ėjo naktinės lempelės apšviestu koridoriumi iki šimtas šešiolikto kambario. Langų užuolaidos buvo nuleistos, tačiau pro jas vis tiek skverbėsi saulė, liedama ant žemės plonyčius šviesos ruoželius. Ant lovos buvo likęs tik čiužinys. Rigo priėjo prie lango ir išskleidė durininko duotą laikraštį. Pirmame puslapyje į akis iš karto krito straipsnio pavadinimas: „Iškvėpintas Getas... Žydrojo Kranto viešbučių pasaulinė grietinėlė". Straipsnis prasidėjo pavardžių sąrašu. Jo pavardės nebuvo, nes ji skambėjo prancūziškai.

—      Kas rašoma straipsnyje? — paklausė Ingrida.

—      Nieko įdomaus...

Jis sulankstė laikraštį ir įkišo jį į naktinio stalelio stalčių. Po kelerių metų, pasibaigus karui, kai viešbutis vėl atgis kaip seniau, koks nors klientas aptiks šį laikraštį, panašiai kaip Rigo aptiko tuščią „Kraveno" pakelį. Jis atsigulė ant čiužinio šalia Ingridos ir prispaudė ją prie savęs. Jiems netgi nebebuvo reikalo pakabinti ant išorinės durų rankenos kortelę „Netrukdyti", kuri mėtėsi ant naktinio stalelio.

Jis miegojo prastai. Staiga nubudęs pasitikrino, ar Ingrida guli šalia ant čiužinio. Panoro užrakinti duris, bet tokio atsargumo visai nereikėjo: durininkas jam davė visraktį, kuriuo galėjo atidaryti viešbučio kambarius skiriančias duris.

„Tamsios dėmės" vedini, į holą įsiveržė žmonės, norėję prisidėti prie policijos desanto. Tačiau jis nėmaž nebūgštavo dėl Ingridos. Tie žmonės vaikščiojo visų penkių aukštų koridoriais pasišviesdami prožektoriais, sunkiai skrodžiančiais tamsą. Vieną po kito jiems reikėjo atidaryti visus du šimtus penkiasdešimt viešbučio kambarių, kad patikrintų, ar jie neužimti.

Jis girdėjo be perstojo trankant duris viršutiniuose aukštuose. Trinksėjimai artėjo, pasigirdo balsai: dabar „juoda dėmė" su kitais jau buvo jų aukšte. Jis suspaudė rankoje visraktį. Kai tik išgirs darant gretimo kambario duris, pažadins Ingridą, ir jie įslinks į kitą kambarį. Per visus aukšto koridorius jie žais su jais katę ir pelę. Aniems nepavyks jų sučiupti, nes juodu pasislėps „Provansalio" tamsoje.

Staiga jis vėl pašoko iš miegų. Nesigirdėjo jokio garso. Nė menkiausio durų trinktelėjimo. Pro langų užuolaidas skverbėsi dienos šviesa. Jis atsigręžė į Ingridą. Padėjusi skruostą ant rankos, ji miegojo lyg vaikas.

Palmių alėjos gale stovėjo vila su viduramžių stiliaus fasadu, virš kurio kyšojo bokštelis. Anuomet, kai atvažiuodavo čia kartu su motina, Rigo skaitė Valterį Skotą, tad „Aivenho" ir „Kventino Dervardo" pilis įsivaizdavo panašias į šią vilą. Jis nustebo pirmą kartą pamatęs, kad amerikietė ir „ponas Belbi" vilki kitaip negu knygų iliustracijose pavaizduoti personažai.

Durininkas pirmiausia jiems norėjo parodyti sodą.

—      Pažįstu jį skersai išilgai, — pasakė Rigo.

Jis galėjo net užsimerkęs vaikščioti alėjomis. Štai ten buvo šaltinis, netikri romėnų griuvėsiai ir anglišku stiliumi nupjauta plati pievelė, kuri nederėjo prie pajūrio pušų ir rododendrų. Vieną vakarą tos pievelės pakraštyje motina jį pamiršo ir be jo grįžo į Kanus.

—      Čia jūs būsite saugioje vietoje.

Durininkas klaidžiojo akimis po sodą. Spausdamas Ingridos ranką, Rigo stengėsi nugalėti nerimą. Jį slėgė įspūdis, kad grįžta į išeities tašką, į vietas, susijusias su vaikyste, kuri jo visai netraukė, ir kad jaučia nematomą savo motinos buvimą, nors seniai buvo pamiršęs nelaimingąją: su ja buvo susiję tik blogi prisiminimai. Vadinasi, ir vėl teks valandų valandas būti įkalintam šiame sode... Šiurpas perbėgo per nugarą. Karas jam iškrėtė piktą išdaigą, privertęs vėl grįžti į vaikystės kalėjimą, iš kurio seniai buvo pabėgęs. Tikrovė ėmė panašėti į dažnai sapnuotus košmarus: mokslo metų pradžią koledžo miegamajame...

—      Saugesnės pastogės negalėjau jums parūpinti, — pakartojo durininkas.

Jis stengėsi klausytis proto balso: motina mirusi, o jis jau suaugęs.

—      Jus kas nors neramina? — pasiteiravo durininkas. Ingrida taip pat pažvelgė į jį tiriančiu žvilgsniu.

—      Ne. Ne. Visiškai niekas.

—      Apie ką galvojai? — paklausė Ingrida.

—      Apie nieką.

Užteko išgirsti Ingridos balsą, pamatyti jos žvilgsnį, ir bematant praeitis subyrėjo į dulkes su visais menkaverčiais priedais: lengvabūde motina, vandens slidžių sporto čempione amerikiete, žilaplaukiu įdegusiu ponu Belbi ir apačioje ant estakados stoviniuojančiais svečiais, kurie gurkšnodavo kokteilį. Kaip jam galėjo rūpėti visi tie nublankę dalykai?

Jis žingsniavo šalia Ingridos per sodą, ne tokį didelį, kaip jam atrodė vaikystėje: ištisas miškas, kuriame visada bijojo pasiklvsti ir neberasti kelio į pilį.

— Dabar aš jums parodysiu vilą...

Jis nustebo pamatęs, kad vila irgi atrodo kukliai, palyginti su prisiminimuose išlikusiomis Valterio Skoto romanų pilimis. Vadinasi, viskas daug paprasčiau...

Skaitykite mūsų bloge taip pat:
 

2011 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Transtromeris

2012 Nobelio literatūros premijos laureatas Mo Yan

2013 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Alice Munro

 

 

 

Nobel.org pateikia statistiką: nuo Premijos įsteigimo (1901 m) iki šių metų įteikta 106 prizai, skirti 110 laureatų - 4 kartus prizai buvo padalyti. Neįteikti prizai   1914, 1918, 1935, 1940, 1941, 1942, ir 1943 metais. Apdovanotųjų tarpe - 76 prozos ir 3 ese rašytojai, 33 poetai ir 14 dramaturgų.

 

Nobel.org pateikia informaciją apie kiekvieną apdovanotąjį, tad - dažniausiai peržiūrimų  autorių dešimtukas:   

1.  John Steinbeck
2. Rabindranath Tagore
3. Ernest Hamingway
4. William Faulkner
5. Gabriel Garcia Marquez
6. Pablo Neruda
7. Wislawa Shymborska
8. Toni Morrison
9. Alice Munro
10. Winston Churchill

Vidutinis apdovanotųjų amžius - 65 metai, tarp visų Nobelio premijos laureatų (pagal prizus) - vienas aukščiausių - fizikai šį prizą gauna būdami vidutiniškai 55, o medikai ir chemikai - 58 metų.

Jauniausias apdovanotas rašytojas - Rudyard Kipling (42 metai)  (Radjaras Kiplingas, kas iš jūsų neskaitėte "Džiunglių knygos", kas nematėte "Mauglio"?). Vyriausioji apdovanotoji - Doris Lessing (88 metai).