2012 m. birželio 5 d., antradienis

Ispanija. Don Kichoto keliu

Man turėtų patikti ši kelionė. Pradžia - prie Panevėžio "Meno teatro", kur pastatyta Henriko Orakausko skulptūra šiam Liūdnojo veido riteriui ir nusitęsianti į tolimą kraštą, kur keliavo šis riteris. Ispanai, žinoma, yra suinteresuoti kuo plačiau propaguoti savo šalies kultūrą ir turizmą, tad nuo 18 a. (!) bandomos rasti vietos, kuriomis herojų vedė Miguel de Cervantes  vaizduotė.  Dar 1780 m. Ispanijos karališkosios akademija nustatė labiausiai tikėtiną maršrutą. Šiomis dienomis yra sudarytas 2500 km. maršrutas, kuris 2007 metais apdovanotas Europos Tarybos kaip geriausias metų Europos kultūros maršrutas.

 "Don Kichotą" įprasta laikyti vienu didžiausių Renesanso literatūros kūrinių, nors tyrėjai pastebi, jog šiame kūrinyje juntama ir barokinės epochos įtaka. Pats autorius - Miguel de Cervantes Saavedra - neturtingo karo gydytojo vaikas mokėsi jėzuitų mokykloje, išbandė ne vieną profesiją - buvo kardinolo palydovu camarero,  kareiviu (grįžtantį iš mūšių su maurais Alžyro piratai paėmė į nelaisvę, kur iškalėjo 5 metus), maisto išteklių komisaru, mokesčių rinkėju. O genialiausią savo kūrinį  "Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis" pradėjo rašyti kalėjime.
Nei tarnyba, nei kūriniai, išleisti ne vieną kartą Servantesui neatnešė turtų, rašytojas mirė 1616 metais (kaip ir Šekspyras), jo kapas nežinomas, dauguma portretų - tik spėjami.


Spėjamos Don Kichoto kelionės



APIE ŠAUNIĄ PERGALĘ, NARSINGOJO DON KICHOTO PASIEKTĄ BAISINGOSE IR NEREGĖTOSE GRUMTYNĖSE SU VĖJO  MALŪNAIS, TAIPGI APIE KITUS ŠVIESAUS ATMINIMO NUTIKIMUS
Taip bešnekėdami, vidury lygumos jie pastebėjo lyg trisdešimt, lyg keturiasdešimt vėjo malūnų, ir Don Kichotas, vos tik juos išvydęs, tarė ginklanešiui:
                    Likimas rikiuoja mūsų reikalus geriau, nei mes patys galėjome to tikėtis: antai, mielasai bičiuli Sančai Pansa, matai trisdešimt, o gal ir truputį daugiau uvėrių milžinų -eisiu su jais kirstynių ir visiems gyvastį atimsiu, o grobis, mūšyje laimėtas, bus pradžia mūsų būsimo turto... Tai teisingas karas: mes didžiai pasitarnausime Dievui nušluodami nuo žemės paviršiaus pikto sėklą.
                    Kurgi jūs matot milžinus? - paklausė Sančas Pansa.
                    Antai, - atsakė Don Kichotas, - matai, kokios ilgos jų rankos, kai kurių bus bene dviejų lygų ilgumo!
Garsieji Don Kichoto malūnai.
Dabar - kultūros paminklas. Jo dėka.

                    Atleiskit, jūsų malonybe,  - tarė Sančas, - betgi ten anaiptol ne milžinai, kaip jums dingojas, o vėjo malūnai, o tai, ką jūs vadinat rankomis, - sparnai: vėjo pučiami, jie suka girnas.
                      Iškart matyti, jog nuotykių ieškoti tau pirmiena, - atrėžė Don Kichotas. - Tai milžinai, ir jeigu tau baisu, pajojėk į šalį ir sukalbėk poterius, o aš tuo tarpu stosiu į nuožmią ir nelygią kovą...
Sulig tais žodžiais, nepaisydamas ginklanešio Sančo, šaukiančio visu balsu, jog ne milžinus jis puola, o tikrų  tikriausius vėjo malūnus, pentinais surėmė pašones savo žirgui Rosinantui. Jis buvo taip tvirtai įsiteigęs, jog tai milžinai, kad nei girdėjo ginklanešio Sančo riksmų, nei matė, kas priešais jį stovi, nors buvo visai arti malūnų, tik griausmingu balsu grūmojo:
                     Nebėkite, bailūs ir niekingi padarai! Juk puola jus vienas vienintelis riteris... Tuo metu dvelktelėjo vėjelis, ir dideliausi sparnai pajudėjo. Tai išvydęs, Don Kichotas sušuko:
                    Mosuokite, mosuokite! Jei turėtute daugiau rankų už patį milžiną Briarėją, ir tuomet neišvengtute atpildo...

Miguel de Cervantes Saavedra (1547 - 1616)

Sulig tais žodžiais jis atsidavė visa širdimi savosios damos Dulsinėjos globai ir, melsdamas ją paramos tokią sunkią valandą, gerai prisidengė skydu, atkišo ietį, paleido Rosinantą šuoliais, bloškėsi artimiausio malūno link ir smeigė ietimi į sparną, tačiau tuo metu vėjo šuoras su tokiu įsiūčiu suktelėjo sparną, jog ietis išlakstė į šipulius, o žirgas ir raitelis, nusviesti į šalį, kaip reikiant aplamdyti nusirito žeme.
Sančas Pansa puolė padėti savo ponui, kiek asilas įkerta, ir prišokęs pamatė, jog šis nevalioja nė krustelėti... Taip smarkiai plojosi jis sykiu su Rosinantu.
                    Dievulėliau! - sušuko Sančas. -Jaugi nesakiau jūsų malonybei, kad žiūrėtumėt, ką darot, kad čia vėjo malūnai, ir tiek? Niekas nebūtų jų sumaišęs, nebent tik tas, kam vėjai švilpia galvoj.
Servanteso amžininko El Greco (1541 - 1614), 
"Moters su šaliu" portretas.
Ar galėjo taip atrodyti Dulsinėja?

                    Patylėki, mielasai bičiuli Sančai, - atsiliepė Don Kichotas. - Nieko nėra permainingesnio už karo laimę, juo labiau kad, man regis - ir tai greičiausiai teisybė, - išmintingasai Frestonas, kuris pagrobė mano knygas drauge su kambariu, milžinus bus pavertęs malūnais, idant paveržtų iš manęs pergalės laurus: taip didžiai jis manęs nekenčia! Bet anksčiau ar vėliau jo piktuosius kerus išsklaidys mano kalavijo galybė.
                    Kaip Dievas duos, - atsakė Sančas Pansa.
Jis padėjo Don Kichotui pasikelti ir vėl užsodino riterį ant Rosinanto, taipgi vos kojas bepavelkančio. Aptardami patirtą nuotykį, juodu nujojo toliau Lapisės tarpeklio link, nes ten, pasak Don Kichoto, tokioje judrioje vietoje, tikrai nestigsią gausybės visokiausių nuotykių; tik mūsų riteris labai krimtosi ietį praradęs ir, išliedamas širdgėlą ginklanešiui, taip kalbėjo:

Alcalá de Henares  - Servanteso gimtasis
miestas
                    Menu, esu skaitęs, jog vienas ispanas riteris, vardu Djegas Peresas de Vargas, kirstynėse susitrupinęs kalaviją, išsilaužė iš ąžuolo lyg drūtą šaką, lyg visą kamblį ir tą dieną maurams pridarė tiek eibių, tiek jų išgalabijo, kad buvo pramintas Galabija, ir nuo to laiko ir jis, ir jo palikuonys turi dvigubą pavardę: Vargas Galabija. Visa tai pasakoju tau todėl, kad ir pats ketinu iš pirmo pasitaikiusio ąžuolo  - nesvarbu, paprasto ar akmeninio - išsilaužti šaką, tokią pat drūtą ir smagią, kokia tikriausiai švaistėsi Vargas, ir su ta šaka rankose atlikti tokius žygdarbius, jog dėkosi likimui, suteikusiam tau garbę savo akimis regėti ir stebėti veikalus, kurie vėlesnėms kartoms, ko gero, atrodys neįtikėtini.

Alcalá de Henares,
Don Kichoto skulptūra

                    Viskas Dievo valioj, - atsakė Sančas. - Tikiu, jog taip ir bus, kaip jūsų malonybė šnekat. Tik mažumą atsitieskit, nes, man regis, per daug jau kreivai sėdit,  - ko gero, smarkiai prisitrenkėt, kai nupuolėt žemėn.
                    Tavo teisybė, - atsakė Don Kichotas, - ir jei nevaitoju iš skausmo, tai tik todėl, jog klajojantiems riteriams nevalia vaitoti sužeistiems, nors jiems ir viduriai lauk virstų.
— Jei tokia byla, neturiu ko nė sakyti, - atsiliepė Sančas, - bet Dievas mato, kaip aš nusidžiaugčiau, jeigu jūsų malonybė sudejuotumėt, kai jums ką nors suskaustų. Na, o aš subliaučiau nuo menkiausio skausmo, žinia, jeigu tik klajojančių riterių ginklanešiams valia dejuoti.
Don Kichotas nesusitvardė nepasijuokęs iš savo ginklanešio naivumo ir pareiškė, jog tasai galįs dejuoti, kada ir kiek tik nori, ir netyčia, ir iš geros valios, nes ligi šiolei nebuvo skaitęs, kad tokie dalykai riterijos nuostatų draudžiami.
Tuomet Sančas priminė Don Kichotui, jog metas valgyti. Tasai atsakė, jog kol kas nesijaučiąs alkanas, bet Sančas galįs valgyti, kada tik panorėsiąs.
Castila la Mancha, jo apylinkėse bastėsi
Liūdnojo veido riteris
 Ponui leidus, Sančas kuo patogiau įsitaisė ant asilo ir, išsiėmęs iš doklo prisitiektas atsargas, įniko šveisti pamažėl jodamas paskui Don Kichotą ir tolydžio patraukdamas gurkšnį iš vynmaišio su tokiu pasigardžiavimu, jog pavydas būtų pašokęs net labiausiai išlepintam Malagos smuklininkui, nes tame krašte, kaip žinoma, vyno į valias. Ir taip jam begirksnojant, iš galvos išgaravo visi pono pažadai, o nuotykių, kad ir pačių pavojingiausių, ieškojimas atrodė jau nebe sunki priedermė, tiktai malonus poilsis.
Pagaliau, kai nusileido naktis, mūsų keliauninkai apsistojo giraitėje, ir Don Kichotas išsilaužė sausą žalgą, užmovė geležinį antgalį, nuimtą nuo sulaužytosios, ir pasidarė pakenčiamą ietį.
Visą tą naktį Don Kichotas akių nesudėjo - godojo apie savąją širdies damą Dulsinėją visa kuo mėgdžiodamas riterius, kurie, kaip buvo skaitęs knygose, ištisas naktis praleisdavo be miego giriose ir tyruose minėdami savąsias damas.
Alcalá de Henares, Servanteso aikštė
Visai kitaip praleido ją Sančas Pansa: pilvas jo buvo pilnutėlis, žinia, ne cikorijų nuoviro, tad miegojo jis kaip suvystytas ligi pat ryto ir, jei nebūtų jo prižadinęs Don Kichotas, dar neveikiai būtų pasibudęs, nors saulės spinduliai plieskė tiesiai į akis, o gausybė paukštelių linksmu čiulbėjimu sveikino naują dieną. Vos atsikėlęs, siektelėjo vynmaišio, o kai tik pastebėjo, kad šis gerokai sumenko nuo vakarykštės dienos, skaudžiai nusmelkė širdį pagalvojus, jog, tuo keliu keliaujant, ne taip jau spėriai pasiseks senkančias atsargas papildyti.
Don Kichotas atsisakė pusryčių, nes, kaip minėjome, buvo sotus saldžių prisiminimų.



Skaitykite bibliotekoje:




Komentarų nėra: