Kasmetinė Šiaurės šalių literatūros savaitė turi vis kitą temą, šiemet - "Ilgesys ir svajonės", tema absoliučiai universali, nors kiekvienas ilgimės skirtingų dalykų. Ypač tada, kai esame apriboti - erdvės arba laikotarpio....
Kas geriau išreiškia ribas, jeigu ne salos gyvenimas? 2021 metais oficialų šimtmetį švenčia Alandų salynas, turintis autonomiją Suomijos sudėtyje. Salynas, apie kurį didelė dalis keliautojų girdėto tik kaip apie trumpą stabtelėjimą kelionėje iš Talino ar Helsinkio į Stokholmą. „Vidury nakties sustosime 5 minutėms saloje“, sakė gidas ir tik smalsiausieji lindo žvilgterti į žemėlapius pažiūrėti į tą reikšmingą salą, nors praplaukėme jų jau šimtus.
Alandų salynas sudarytos iš daugmaž 17 tūkstančių salų, tik 6,5 tūkstančio jų turi pavadinimus, vos 60 - gyvenamos. 27 tūkstančiai salų ir 28 tūkstančiai gyventojų, daugiausiai kalbančių švediškai. Istoriškai Alandų salynas buvo Švedijos dalis, šimtmetį (nuo 1809 metų) priklausė Rusijai, nuo 1917 metų - Suomijai, tačiau joje turi itin plačią autonomiją, joje negalioja kai kurie Suomijos ir Europos sąjungos įstatymai.
Alandų salos žinomos ir trimis kūrėjomis Anni Blomqvist ir Ulla-Lena Lundberg, kurių kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą bei Sally Salminen, kurios knygos "Kotryna" vertimą turime.
Rašytoja Sally Salminen (1906- 1976) gimusi Vardė saloje Alanduose, neturtingoje šeimoje, po mokyklos baigimo dirbo parduotuvėje, vėliau Stokholme - tarnaite ir lankė neakivaizdinius rašymo kursus. 1930 metais Sally su seserimi išvyko į JAV, Niujorke dirbo tarnaite ir kartu rašė knygą "Katryna", ją išleido 1936 metais, laimėjusi konkursą. Ištekėjusi už danų dailininko, rašytoja grįžo į Daniją 1940 metais ir atsidėjo tik rašymui, bet buvusios sėkmės jau nesulaukė.
Kokia romano "Katryna" populiarumo paslaptis? Pati herojė - stipri, išdidi moteris, kaip kad salos, atsilaikančios prieš audras ir negandas.
Sally Salminen, Katryna. – 1994. – 332 p.
OSTERBOTENE
Katryna buvo šiaurės Osterboteno ūkininko vyriausioji duktė. Iš visų trijų seserų ji buvo gražiausia, linksmiausia ir išdidžiausia. Aukšta, stipri, ką tik paimdavo, darbas virte virdavo jos rankose: ar kirsdavo malkas miške, ar akėdavo ir ardavo lauke, ar verpdavo ir ausdavo namie. Malonu būdavo žiūrėti į Katryną, kai ji žiemos pavakare, saulei leidžiantis už snieguotų lygumų, grįždavo iš miško su vežimu rąstų. Su žydromis namų darbo pirštinėmis ji ramiai ir tiesiai sėdėdavo ant vežimo laikydama vadžias. Kojomis, apautomis dailiais auliniais batais, mušdavo taktą, pritardama savo džiugiai dainai. Storo milo sijonas ir žiponėlis gerai saugodavo ją nuo aštraus šalčio, o apvalūs skruostai raudonuodavo iš po skepetaitės it spanguolės. Mėlynos akys spindėdavo džiaugsmu.
Apylinkėje nebuvo nė vieno vaikino, kuris nebūtų bandęs pavilioti Katryną. Kokia puiki draugė prie darbo, kokia gera žmona ir motina ji būtų! Tačiau Katryna buvo jauna ir linksma, ir jos širdies dar nevaržė meilė.
Vieną pavasario vakarą ji sutiko jauną jūrininką, kuris kartu su savo draugais buvo atkeliavęs iš pamario. Vakarais svečiai linksmai leido laiką su apylinkės jaunimu. Ir Katryna sutiko savo likimą.
Šviesią pavasario naktį Katryna ir jaunas jūrininkas vaikštinėjo klonių keleliu. Vaiskus, kerintis miglos šydas gaubė pievas, pakelės žolėje dejavo griežlė. Vaikinas, vardu Johanas, krypuodamas, jūrininko eisena žengė šalia Katrynos, jo žydros akys šelmiškai spindėjo iš po susidraikiusių šviesių plaukų, ir jis be paliovos plepėjo keista, svetima tarme.
- Argi niekada nesi buvusi svetur? - kalbėjo jis. Tau reikėtų nuvažiuoti kur nors, pasižvalgyti po pasaulį. Galėtum atvykti į Olandą. Ten visai kas kita, tai ne ši nuobodi lyguma. Ar ji dar neįkyrėjo?
- Ne-e-e, - dvejodama atsakė Katryna.
- Aš negalėčiau visą gyvenimą ištverti vienoje vietoje. Man norisi pamatyti pasaulį, aš trokštu nuotykių, supranti? Tik dėl to ir plaukiojam. Nemanyk, jog Olande nėra žemės. O, ten yra gražių, didelių ūkių! Aš pats turiu plačią viensėdiją, gyvenamasis dviejų aukštų, baltai dažytas, su balkonais, tikri rūmai! Tokių žemų, sukrypusių lūšnų kaip kad jūsiškės pas mus nėra. Mūsų namai panašūs veikiau į miestiečių vasarines. Žinoma, man nėra reikalo plaukioti, bet aš nenustygstu vietoje, štai ir viskas.
- O kas žemę dirba?
- Samdiniai. Be to, žemė beveik pati savimi pasirūpina: viskas auga kaip žolė. Olande visai kitoks klimatas, ne toks kaip čia. Pas jus turbūt prakeiktai šalta žiemą ir daug sniego?
- Kartais pasitaiko, kad užpusto, bet man rodos, jog nėra jau taip šalta.
- Užpusto! Kaipgi jūs nesušąlat? Pas mus, Olande, kas kita, sniego dažnai visai nebūna. Todėl tenai viskas taip gerai auga.
- Ir čia gerai auga. Mums visai pakanka rugių ir bulvių.
- Rugių ir bulvių, cha cha! Kas iš tų rugių ir bulvių? Pas mus kas kita, mes turim kviečių, tikrų geltutėlaičių kviečių, daržovių, vaisių, obuolių...
- Obuolių?
- Žinoma, kiek tiktai nori!
- Argi iš tikro Olande auga obuoliai? - Katryną iš karto pavergė mintis apie obuolius.
- Taip, pas mus yra obuolių. Aš pats turiu didelį sodą. Gali kas rytas su rasa eiti į sodą ir skintis obuolių, kiek tik nori, raudonų, žalių, geltonų, mėlynų.
- Mėlynų obuolių? - stebėjosi Katryna, bet sužavėta viskuo tikėjo.
- Taip, taip, mėlynų obuolių, visokių spalvų ir visokių rūšių! - išsijuosęs tvirtino vaikinas, nebegalėdamas suvaldyti savo vaizduotės.
Keistas nerimas apėmė Katryną. Vieta, kur ji išgyveno visus savo dvidešimt trejus metus, dabar jai atrodė nepakenčiaai varginga ir nuobodi. Vienodos lygumos pasidarė jai bjaurios. Platūs banguojantys rugių laukai, tamsiai žalios, vešlios bulvių lysvės nebedžiugino jos akių. Ji svajojo apie auksinių kviečių laukus, apie kvepiančius vaisius, o svarbiausia apie obuolius, augančius toli pietuose, pasakiškose Olando saloje. Ji pradėjo nekęsti lėtų, nekalbių savo apylinkės vyrų, šlykštėtis savo ir draugių drabužiais. Anksčiau ji nepastebėjo, kode negražūs ir neskoningi yra jos šiurkštūs namų darbo rūbeiai. Olande viskas esą kitaip. Visi tenykščiai vyrai matę pasaulio, esą mandagūs kaip ponai, moterys vilkinčios plonomis, švelniomis fabrikinėmis suknelėmis. Ten nesą taip šalta, kad joms reikėtų rengtis lyg baidyklėms.
Tėvai vis dėlto nesipriešino jos vedyboms su Johanu. Tėvas jau anksčiau buvo girdėjęs apie turtingus olandiečius, ir iš tiesų ten, pietuose, augo visa, kas čia, šiaurėje, arba visai nedygdavo, arba nepribręsdavo. Motina pasakojo apie vieną savo draugę, kuri, ištekėjusi už olandiečio jūrininko, ilgainiui tapo tikra ponia. Ta draugė kartą, labai seniai buvo atsilankiusi Osterbotene, ir tiesiog neįmanoma apsakyti, kaip ji buvo išsipuošusi. Ji daug keliavusi drauge su savo vyru kapitonu, mačiusi Londoną, Paryžių.
Katrynos seserys nesislėpė truputį pavydinčios vyresniajai laimės. Visos trys moterys ruošė Katrynai kraitį, o ji pati visai nesirūpino. Johanas tvirtino, kad nieko nereikią - Olando moterys vilkinčios visai kitokiais drabužiais, dėvinčios kitokius baltinius. Be to, jau nebuvo kada verpti ir austi; laivas, kuriame tarnavo busimasis Katrynos vyras, žadėjo išplaukti į pietus po kelių dienų, ir ji turėjo vykti drauge. Motina buvo nepatenkinta, kad negali išpuošti savo pirmagimės dukters vestuvėms, tėvas taip pat nusiminęs. Ką pasakys kaimynai, kai jo vyriausiąją dukterį pastorius šeštadienio vakarą sutuoks be jokių vaišių - prasčiau negu kokio trobelninko mergšę, kurią bėda spiria tekėti. Tačiau Katryna jau dabar klausė tik Johano.
KUR OBUOLIAI AUGA
Plaukiant į pietus, visą laiką pūtė gaivus, palankus vėjas, ir kelionė mažuoju burlaiviu netruko nė savaitės. Kapitonui ir visai laivo įgulai buvo didelė pramoga vežtis jaunamartę. Jie davė Johanui atskirą kajutę ir iš paskutiniųjų įrengė ją kuo jaukiau, iškilmingiau. Johanas tučtuojau paaiškino Katrynai, kad jis laive esąs šis tas daugiau negu kiti bernpalaikiai. O jo sužavėta jaunoji žmona, niekad anksčiau nebuvusi jūroje, tikėjo kiekvienu žodžiu.
Tačiau idilė greit pasibaigė.
Johanas buvo kilęs iš vidutinio didumo salos, esančios į rytus nuo pagrindinio Olando, gyventojų vadinamo didžiąja sala, apie ją spiečiasi keli tūkstančiai mažesnių salelių ir šcherų. Toji salelė, vadinama Torsiu, yra keturkampės žvaigždės pavidalo, ir kiekviename jos rage yra po nedidelį kaimą. Visuose kaimuose gyvena kokie penki šimtai žmonių. Žvaigždės vidury stovi bažnyčia ir vėliau atsiradusi mokykla.
Ankstyvą vidurvasario rytą burlaivis išmetė inkarą nedideliame užutekyje prie vakarinio salos rago, o kol įgula pasipildys maisto atsargas, Johanas gavo leidimą palydėti savo žmoną į jos naujuosius namus. Drauge su kapitonu ir keliais jūrininkais jaunavedžiai maža valtele nusiyrė į krantą, ten jie pririšo valtelę prie netašytų sijų prieplaukos, pastatytos vandenyje, žemiau uolėtos pakrantės. Johanas ir Katryna, palikę vieni patys, pradėjo kopti į salą.
Pradžioje kelias skverbėsi uolėtu salos krantu, bet paskui visai netikėtai pasuko tiesiai į salos vidurį, ir žmogus, pirmą kartą atvykęs į salą, tikrai nustebdavo, išvydęs visai kitokį vaizdą negu nesvetingoje pakrantėje. Dešinėje kalnai lėkštėjo, ir čia jau augo ne mažos nuskurusios eglaitės, o aukštos, tiesialiemenės pušys ir senos skarotos eglės; tai buvo didingas, gūdus spygliuočių miškas. Kairėje kelio pusėje užutekio vanduo švelniai skalavo ramų, žole apaugusį krantą; pačiame įlankos pakraštyje svyravo nendrės, o už jų, vasaros vėjo linguojami, stiebėsi tankūs meldai. Ten buvo matyti lieptukų, valčių ir pilkų namelių šiaudiniais stogais. Už šios įlankos, žėrinčios vasaros grožiu, atokiau nuo kranto, kilo aukštyn kitas, dar gūdesnis, niūrus tarsi mūro siena spygliuočių miškas. Kalno atšlaitėje, tamsiame miško fone, stovėjo nedidelis raudonas namelis su baltai dažytomis langinėmis. Abu miškai traukėsi į salos vidurį, o klonis tarp jų vis platėjo ir platėjo, pavirsdamas dirvomis ir pievomis. Klonio tolumoje dunksojo kaimas. Už kaimo, žydrame vasaros danguje, buvo matyti vėjo malūnas su išskėstais sparnais.
Tai buvo Vesterbiu kaimas, o abu miškai, kurie tartum glamonėjančios rankos glėbė “žvaigždės ragą” ir saugojo kaimą nuo žvarbių jūros vėjų, vadinosi Šiaurinis ir Pietinis.
Dabar jau labiau pradėjo ryškėti abipus kelio prisigūžęs kaimas. “Puikus vieškelis, tik labai siauras”, - pagalvojo Katryna.
- Štai Vesterbiu! - staiga sušuko Johanas ir toliau traukė savo dainą.
Katryna šen bei ten matė įklonėje senoviškus, raudonai dažytus ūkininkų namus, skendinčius tarp medžių ir krūmų. Kur ne kur kalvos viršūnėje spindėjo šviesūs naujoviški na-mai. Jos širdis sustojo plakusi. Kuris iš tų namų yra jos? Kairėje kelio pusėje stovėjo gražus dviejų aukštų namas su balkonais, bet jis buvo ne baltas, o geltonas. Johanas vedė ją vis tolyn; vadinasi, ne tas. Dideliame sode stovėjo puikus šviesiai pilkas namas. Gal šis? Johanas parodė tą gražųjį namą, ir Katrynos skruostai nukaito, bet vyras tarė:
- Čia gyvena kapitonas Nordkvistas, šios salos karalius. Jis turi didžiausią ūkį, krautuvę ir daugybę laivų. Šis vyras, pati pamatysi, yra turtingesnis už milijonierių. Jis yra ir mūsų “Fridos” savininkas. Po velnių, tai stambiausias visoje Suomijoje laivų savininkas!
Jis išdidžiai mosavo rankomis, bet Katrynos mintys jau buvo toliau pietuose, prie šviesiai dažyto namo. Johanas parodė jį ir pasigirdamas tarė:
- Čia gyvena kapitonas Svensonas, irgi stambus ūkininkas
ir šykščiausias visame valsčiuje žmogus.
- Taip, - atsiliepė Katryna.
Nuošaliau, ant pasakiškai gražaus kalnelio, tamsiame Šiaurinio miško fone, matėsi šviesiai žalias namas. “Bus tas, - vildamasi galvojo Katryna, - bus tas. Jis toks šviesus, jog galima pavadinti baltu, ir net su balkonais”. Ji neišdrįso tiesiai paklausti, o tik tarė:
- Žiūrėk, Johanai, koks gražus namas.
- Taigi, - pritarė Johanas, - puikus namas. Jame gyvena kapitonas Engmanas. Jis neturi žemės, bet užtat begalę pinigų.
Tegu mane velniai parauna, tai linksmiausias pasaulio laivininkas.
- Aha, - tarė Katryna. - O kas gyvena šitoje dailioje sodyboje su mėlynais varteliais? Ji man primena gimtinės namus.
- Čia gyvena Kalia Seferis, - pasakė Johanas ir pridūrė tokiu balsu, lyg apie kokį labai svarbų daiktą būtų kalbėjęs:
- Seferiai yra didžiausi nenaudėliai ir sukčiai visame valsčiuje. Tiek utėlių, kiek yra jų namuose, nesutilptų tavo tėvo ūky.'
- Ak Dieve! - sušuko Katryna. - Kada gi mes prieisim viensėdijas? - netrukus paklausė ji.
- Viensėdijas? Mes jau didelę dalį jų praėjom.
- Argi tai buvo viensėdijos? O kodėl sklypai taip atitvėrinėti tvoromis?
- Taip turi būti. Matai, kiekvieno ūkininko pievos yra iš rytų, dirvos iš vakarų, ganyklos iš šiaurės, o iš pietų vėl pievos. Miško turim, kiek tik reikia, todėl galim apsitverti visas savo žemes.
- Aha, - vėl pakartojo Katryna. Jai pasirodė, kad žemė aplink staiga susitraukė, visur pasidarė ankšta, viskas surizgo.
Prie pat kelio stovėjo mažas raudonas namelis baltomis sąsparomis. Jį supo sodžiukas, ir Katrynai pasirodė, kad šalia namo yra daržas. Namelio pasienyje augo saulėgrąžos ir įvairiomis spalvomis mirgėjo medetkos. Žydinčios pelargonijos švietė languose, plonos užuolaidėlės pleveno nuo vėjo. Palei baltai ir raudonai dažytą tvorą augo penki dideli, ūksmingi medžiai, j kurių šakos svyrėjo toli ant kelio.
Katryna sustojo ir žiūrėjo netekusi žado.
- Obelys... - sušnibždėjo ji pagaliau.
- Taip, - atsakė Johanas. - Tai Ponios, kaip mes ją vadinam. Čia gyvena senutė pastoriaus našlė. Ji tikrai turi skanių obuolių. Pažvelk, ana kieme sėdi ji pati ir moko Eriko dukrelę Elvyrą rašyti. Taip, kai kurie ūkininkai labai dideliais dedasi! Eriko mergiotė ateina čionai ir mokosi skaityti, rašyti ir megzti, lyg ji būtų tikro kapitono duktė.
- Kurgi Eriko namai?
- Ana toliau, tie raudoni, šalia Nordkvisto. Eriksonas ne kažin koks ūkininkas, bet jo žmona yra gražiausia moteris visame Olande.
- Aha, - vėl pakartojo Katryna. Ji pradėjo jaustis nuvargusi, o jų kelionės galo nebuvo matyti. Kada gi Johanas pasakys: “Čia mes gyvenam”.
Jie priėjo plačią aikštę kaimo viduryje, ir Johanas paaiškino, kad tai esanti turgavietė ir kad šventadieniais čia susi renkąs visas kaimas.
- Argi? - atsakė Katryna.
- Tikrai. O tas raudonas namas dešinėje priklauso Bliumui. Jaunojo Viktoro Bliumo kojos kreiviausios visame valsčiuje, be to, jis yra menkas. Ana, toliau, ta krautuvė Nordkvisto.
Vieškelis pasuko į pietus, o kelias, kuriuo jie dabar ėjo per kaimą, buvo labai siauras ir akmenuotas. Jis visą laiką kilo aukštyn, dirvos buvo tuščios, išdegusios, šen bei ten kyšojo didžiuliai akmenys. Nameliai tarp uolų buvo maži ir nuskurę.
- Kas čia gyvena? - paklausė Katryna.
- Čia gyvena trobelninkai.
Vis toliau ir toliau Johanas vedė Katryną. Dabar aplinkui jau buvo vien tik uolos, o žemi namukai atrodė be galo vargani. Aukščiausiose kalvose stovėjo kaimo vėjiniai malūnai. Ant vieno malūno sparno tupėjo šarka ir pasityčiodama kvatojo. Kat rynai suspaudė širdį, bet ji vis dar tikėjosi, kad tas didelis baltas namas su balkonais ir sodu kaip nors stebuklingai išdygs priešais ją. Staiga vyras sustojo prie vienos trobelės.
- Štai mes ir namie! - linksmai ir išdidžiai sušuko jis, skėstelėjęs rankas.
Katryna tik žiūrėjo įbedusi akis. Priešais buvo menka lūšnelė, nedažyta, neapkalta lentomis, su nusmukusiomis kertėmis, vėjo apdraskytu stogu. Trobelė stovėjo ant plikos uolos, ir aplink ją nebuvo matyti nė menkiausios žalumėlės, tiktai šiukšlyne prie durų ir tarp supuvusių prieangio lentų kyšojo kelios dilgėlės. Tvoros liekanos ant kalnelio bylojo, kad kadaise namas buvo aptvertas. Malkinės nei tvarto nebuvo, užtat stovėjo sukrypusi kaip ir namelis išvietė, o jos durys kabojo ant vieno vyrio.
Katryna vėl žvilgtelėjo į namą. Jame buvo du langeliai pažaliavusiais stiklais; vieno išmušto stiklo vieton buvo įgrūstas murzinas skarmalas. Durų kampe žiojėjo didelė žiurkių išgraužta skylė.
Jaunoji moteris stovėjo apstulbusi, lyg perkūno pritrenkta, bet pagaliau atsipeikėjo ir atsigręžė į vyrą. Apmetusi jį šaltu žvilgsniu ir parodžiusi į namo pusę, piktai tarė.
- Taip, tai čia tas tavo didysis baltas namas su balkonais, - ir, žvilgtelėjusi į uolą bei dilgėles, pridūrė: - Ir sodyba, ir sodas.
Tačiau vyras visai nesijaudino. Labai nustebęs kilstelėjo antakius. .. - Mano didysis baltasis namas?. - Paskui jo veidas pralinksmėjo. - A-a, tiesa, cha cha cha... Argi tu patikėjai viskuo, ką aš tau pripaisčiau?
Katrynai jau sprūdo nuo lūpų aitrus atsakymas, bet tuo pat metu už nugaros pasigirdo skardus juokas, ir jie abu išsigandę atsigręžė. Kažin koks vyriškis ėjo uolos takeliu.
- Kaip žiūriu, Johanai, parsivedei į namus moteriškę! - sušuko jis ir vėl skambiai nusikvatojo.
- Tai kapitonas Nordkvistas! - greitai sušnibždėjo Johanas, paskui išsitiesė ir nutaisė geraširdišką miną.
“Kapitonas Nordkvistas, salos karalius, - pagalvojo Katryna. - Tas, kuriam priklauso anas didelis gražus namas.”
Ji atsidėjusi nužiūrėjo tą vyrą. Kapitonas buvo aukštas, stambaus sudėjimo, išdidžiai atstatęs krūtinę. Visi jo bruožai buvo stambūs ir ryškūs. Kakta aukšta, nosis ilga, nukumpusi, akys didelės, aiškios ir išsprogusios, burna plati. Tai buvo nebjaurus vyras, bet itin pabrėžtas išdidumas ir šiurkštumas gadino jo išvaizdą. Jis paspaudė Johanui ranką ir kandžiai nusijuokė.
- Kaip gyvuoji?
- Krutu po truputį, pasakė rospigas, užplaukęs ant seklumos. O kaip sekasi kapitonui? - paklausė Johanas.
- Neblogai, - atsakė šis.
“Kokia keista kalba?” - stebėjosi Katryna, ji jautėsi visai priblokšta.
Kapitonas įbedė į ją savo dygias akis, paskui nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Tada vėl nemandagiai, šiurkščiai nusijuokė ir su pašaipa kreipėsi į Johaną:
- Pasiutusiai gražią žmoną susiradai.
Johanas žengė žingsnį į priekį. Jis atrodė mažas, sukumpęs ir silpnas prieš tą milžiną, bet jo akyse nebuvo baimės, ir balsas skambėjo tvirtai.
- Taip, mano Katryna tai bent moteris... - pradėjo jis pilti begalinę žodžių srovę. Katryna jau viską žinojo, tik šį kartą jis gražbyliavo ne apie Olandą, bet apie Osterboteną, apie Katryną, apie jos seseris, tėvus, namus. Johanui pasakojant, Katrynos tėviškė vis augo ir augo, kol galop apėmė net pusę valsčiaus. Galvijų skaičius padidėjo trigubai, arklių - keturgubai.
Nordkvistas klausėsi su nepaprastai linksma mina ir niekinamai šypsojosi. Katryna matė, kad jis netiki nė vienu Johano pagyrų žodžiu. Per kelias minutes sudužo visos jos išdidžios viltys, skaisčios svajonės, dingo meilė bei pagarba vyrui. Liko vien nuoga žiauri tiesa. Ir dėl šitos sukrypusios lūšnos, dėl šios plikos uolos ji atsisakė savo namų. Ir jos vyras vien tuščias pagyrų puodas, juo niekas netiki, iš jo visi juokiasi. Ne kas kitas, o ji pati iš vaikiško naivumo leido save niekinti.
Pagaliau kapitono veidas surimtėjo.
- Klausyk, Johanai, žiūrėk, kad laiku sugrįžtum į laivą.
- Taip, taip , kapitone, laiku prisistatysiu, - nuolankiai prižadėjo Johanas.
Nordkvistas atsigręžė į Katryną ir pasakė:
- Rytoj ateisi pas mus ropių ravėti. O paskui pasiliksi šienapjūtei. – Nelaukdamas atsakymo, jis apsisuko ir nuėjo.
Katryna apstulbusi žiūrėjo jam įkandin. Ką tai reiškia? Argi ji turės dirbti pas svetimus? Ir dar šitaip, visai jos neatsiklausė, tiesiog paliepė.
Johanas išsiėmė iš kišenės raktą ir atrakino sulūžusias duris.
- Eikš, Katry, man jau reikia grįžti, nes paskui kapitonas keiks.
Jis greitai įėjo į vidų, Katryna įsekė iš paskos per mažytę tamsią priemenę.
- Kur grįžti? - paklausė ji.
- Į laivą, į laivą! Bene manai, kad jūrininkui yra kada sėdėti sausumoje? O, ne! - Jis numetė jos mažą ryšulėlį ir puolė prie durų.
Katryna išsigandusi sušuko:
- Ir tu tuoj manai eiti? Palikti čia mane vieną? Ką aš darysiu, juk aš čia visai svetima?
- O, Katry, tuoj susitvarkysi. Eik pas Nordkvistą šienaut o rudenį, tikriausiai prieš Kalėdas, sugrįšiu.
Jis staiga apkabino žmoną.
- O, Katry, aš mielai likčiau bent vieną dieną namie, be laivas nelauks; kapitonas jau turbūt pažaliavo iš pykčio. Lik sveika, pasimatysim rudenį.
Ir išėjo. Katryna žiūrėjo, kaip jis lyg mažas vaikas bėga pasišokinėdamas kalno takeliu. Kol ji spėjo atsipeikėti, vyrai jau buvo dingęs.
Ji pradėjo žiūrinėti tą kampelį, kuris dabar turėjo tapti jos namais. Vienas namelio galas buvo atitvertas ir padalytai į du tamsius užkaborius: priemenę ir kamarą; kambarėlis buvo tik vienas ir tas pats mažas. Langai be užuolaidų, palangės kirvarpų išgraužtos. Išblukę sienų apmušalai aprūkę ir nudriskę; žemos lubos beveik visai pajuodusios nuo dūmų. Atviras mažas židinys iš vidaus ir lauko pusės taip pat juodas ir pilnas pelenų. Ant trikojo stovėjo ketinis puodas, o ant vąšo kybojo apdaužytas kavinukas. Pažvelgė į katiliuką. Jis buvo pridžiūvęs košės nuo kažin kada, vidury styrojo medinis šaukštas. Kavinuke dvokė juodi kavos tirštimai.
Kampe, prie durų, stovėjo apskretusi spinta be vienos kojos, o jos vietoje pakištas akmuo. Spintoje ant lentynos stovėjo keli pridulkėję puodai apdaužytais kraštais ir pora žiauberių sužiedėjusios, apipelijusios duonos. Po spinta šmurkštelėjo žiurkė. Šlubas, nežmoniškai apaugęs stalas riogsojo po langu. Greta kertėje stovėjo lova - medinė atidaroma kanapa, kurios dangtis buvo čia pat atremtas į sieną, o patalas tebedrybsojo sujauktas nuo to laiko, kai jį paskutinį kartą prieš keletą mėnesių atsikėlęs paliko Johanas. Kitapus lango palei sieną stovėjo dvi kėdės, o kertėje sena komoda su perskilusiu veidrodžiu. Tarp komodos ir židinio buvo prie sienos prikalta dėželė kurui.
Katryna atsisėdo ant vienos kėdės ir žvalgėsi po vargingą, nejaukų kambarį. Jos pečius užgulė nepakeliama našta, kojos atrodė tarytum švino pripiltos, burnoje jautėsi kartus skonis. Sukaupusi visas jėgas, šiaip taip prisivertė pajudėti, atsikėlė ir pradėjo tvarkytis. Tačiau judėjo lėtai ir sunkiai, kaip senė. Ji rado medinį kibirą ir išėjo ieškoti vandens. Namie nebuvo šulinio, ir ji pasuko pas artimiausią kaimyną, kurio namelis atrodė taip pat skurdžiai kaip ir josios, tačiau ir ten vandens nerado. Pagaliau užtiko šulinį prie kelio, tolokai nuo namų. Ten prisisėmę kibirą.
Katryna išnešė ir išklostė ant uolos saulėkaitoje visą patalynę. Taip pat išgabeno lauk visus kitus daiktus ir sustatė palei prieangį. Malkų dėžės dugne radusi žabų, užsikūrė ugnį ir pasišildė vandens. Paskui viską nušveitė ir sustatė ant krančiuko džiūti. Rankšluosčio nerado nė vieno. Paskui išplovė visą namelį, sunešė atgal skurdžius rakandus, paklojo lovą. Baigusi triūsti atsisėdo ant kėdės, susidėjo rankas ant kelių ir apsidairė. Truputį buvo šviesiau, bet - ai, kaip varginga, kaip varginga! Ji pažvelgė pro langą: saulė buvo žemai vakaruose, už kaimo. Kažin, kelinta dabar galėtų būti valanda? Ant sienos kabojo senas laikrodis, ir kai Katryna jį užsuko, pradėjo garsiai taksėti, bet ji negalėjo jo nustatyti, nes nežinojo laiko. Užsigobusi skarelę, nubėgo pas artimiausią kaimyną, kurio namelis buvo dar vargingesnis ir žemesnis už jos, bet geriau užlaikomas ir net raudonai padažytomis sienomis.
Ji pamatė apdriskusį berniuką, plukdantį balutėje ant kalniuko laivelį. Sustojusi užkalbino:
- Kuo tu vardu?
- Lobetas.
- Ak, Robertas. Kaip gyvuoji?
- Klutu, pasakė lospigas, - atsakė berniukas, ir Katryna susijuokė; dabar ji tikrai žinojo, jog esanti Olande. Tačiau jo juokas buvo labiau panašus į kūkčiojimą.
Viduje žaidė penki ar šeši basi, alkanomis akutėmis vaikai. Katryna kreipėsi į vyriausią mergaitę, supančią ant keli1 mažylį.
- Mano laikrodis sustojo, gal galėčiau sužinoti, kelinta dabar valanda - aš iš gretimo namo.
- Antai laikrodis ant sienos, bet jis skuba pusvalandį, atsakė mergaitė, smalsiai žiūrėdama į Katryną.
- Ačiū, - atsakė ji ir pasiskubino išeiti.
Sukdama laikrodį nuo durų išgirdo ploną vyrišką balsą Ant slenksčio stovėjo žemas, riebus, raudono apvalaus veide vyras mažom, užgriuvusiom akutėm. Storais pirštais laikė brangią lazdą.
- O, tai tu mūsų naujoji gyventoja! Sveikinu atvykusią Vesterbiu, - sucypė jis.
- Ačiū, - trumpai atsakė Katryna.
Vyriškis tebekalbėjo tuo pačiu spiegiamu balsu:
- Noriu prisistatyti. Esu kapitonas Svensonas. Ateisi pas mane prie šieno. Rytoj pradedam pjauti.
- Bet, bet - kitas - kapitonas Nordkvistas jau buvo čia, - apstulbusi aiškino Katryna.
Vyriškio balsas nuostabiai greitai pasikeitė.
- Kad jį kur velniai! Pavėlavau. - Pagalvojęs tarė: - Tada ateisi pas mane kulti, įsidėmėk! - Ir nuklibikščiavo, pasiramstydamas lazdele.
Jauna moteriškė pažvelgė į jį pro langą. “Ateisi pas mane kulti”, - sušnibždėjo. Argi nuo šiol nebegalės tvarkytis savo gyvenimo kaip nori? Ji sėdėjo ant kėdės prie langelio ir galvojo. Saulė nusileido, vakaro žara nublanko. Dangus aptemo. Ji jautėsi nuvargusi, alkana, bet dabar tai buvo niekis. Kas daryti? Važiuoti atgal pas tėvus į Osterboteną! Ne, niekados negrįš paklydėlė duktė ir niekam neparodys savo pažeminimo! Beliko tik viena: eiti pas Nordkvistą ravėti ropių, paskui likti šienapjūtei, o vėliau kulti pas Svensoną. Pardavinėti savo jėgas už kąsnelį duonos - štai jos ateitis.
Kaip po saulėlydžio danguje ramiai išblėsta vakaro žaros, taip tyliai užgeso jos nerūpestingas jaunatvės džiaugsmas, kuris niekada nebepakils gyventi. Ji pamažu nusirengė ir atsigulė į kietą Johano lovą.
NAKTINIS SVEČIAS
Vieną vasaros vakarą Katryna gulėdama lovoje galvojo, kokie keisti gyvenimo keliai ir kokie įvairūs žmonių likimai. Ji ncžinojo dar, kad žmonės susiskirstę luomais. Temo, šviesios vasaros naktys jau buvo praėjusios, bet oras dar laikėsi gražus ir šiltas.
Tolumoje sušvilpė sirena. “Turbūt dabar vienuolikta valanda, - pagalvojo ji, - atplaukia garlaivis iš Mariehamno.” Ji tarsi matė prieplauką, ramų, tamsų įlankos vandenį, tyliai pliuškenantį į laivus ir valtis, stovinčius palei krantinę. Beveik visų apylinkės kaimų žmonės rinkdavosi ten. Gražiais vasaros vakarais rinktis prieplaukoje, susitikti su pažįstamais, žiūrėti į atkaukiančius garlaivius ir keleivius buvo visų mėgstamiausia pramoga. Vyrai daugiausia būreliais stoviniuodavo prie žibalo statinių ir ginčydavosi apie žemės ūkį, laivininkystę ir žvejybą, retkarčiais apie politiką. Moterys sėdėdavo ant molo prie Nordkvisto druskos sandėlio ir plepėdavo apie kambarines gėles, rankdarbius arba apie kiaušinių ir sviesto kainas. Jaunimas slankiodavo visur, o daugiausia sėdėdavo ant prieplaukos krašto, kai kurie vaikinai rodydavo savo vikrumą, vaikštinėdami siaurais tiltelio turėklais. Jų pokštai ir juokai toli būdavo girdėti nakties tyloje. Viena kita įsimylėjusių porelė nežymiai atsiskirdavo nuo kitų ir susėsdavo krante tarp uolų atplaišų.
Katryna viską įsivaizdavo. Keletą vakarų ji pati ten lankėsi, nes buvo atidi ir smalsi moteris, norėjo pažinti visus vietos papročius. Taip pat įdomu jai būdavo žiūrėti į garlaivius, Osterbotene neturėjo progos jų matyti. Tačiau greitai metė tą pramogą. Prieplaukoje, kaip ir kitur, visi jos šalinosi, ir ji vėl viena likdavo. Jei ją būtų palikę ramią, leidę sėdėti ant akmens, žiūrėti į vandenį ir klausyti vyrų kalbų, būtų buvusi labai patenkinta. Tačiau Katryna negalėjo pakęsti piktų žvilgsnių, kurie ją visur persekiodavo. Be to, ji primindavo žmonėms Johaną ir tuo kėlė pašaipas bei juoką. Todėl Katryna mieliau likdavo namie, savo mažoje trobelėje.
Garlaivis švilptelėjo tris kartus: dabar jis traukėsi nuo prieplaukos ir plaukė į Obu. Nordkvisto krautuvės tarnautojas susikrovė prekes į vežimą, paštininkas užsimetė maišą ant nugaros. Dykinėją kaimiečiai skirstėsi po namus. Dabar visas būrys priėjo Ponios namus, ir Sturbiu pramuštgalviai kuopia obuolius iš pastoriaus našlės sodo. Dabar jie jau bus... Katrynos mintys pakriko, bet vos tik užsnūdo, tuoj krūptelėjo išgirdusi prie namelio žingsnius. Lange ji pamatė vyriškio šešėlį, ir tuoj kažkas pasibeldė į duris.
“Kas tai galėtų būti, - galvojo Katryna, - nė vienam kaimo žmogui naktį nėra čia kas veikti.” Ji išsigando; gal koks girtas keleivis iš garlaivio paklydo ir nebežino kur eiti? O jos durys neužrakintos! Iš vidaus spynos nebuvo galima užrakinti, duris laikė tiktai medinis kaištis.
Ji klausėsi sulaikiusi kvapą. Dabar atsidarė lauko durys, ir žingsniai pasigirdo priemenėje. Visa drebėdama ji atsisėdo lovoje ir užsitraukė antklodę ant pečių. Pirkios durys iš lėto prasivėrė, ir vyriškis įėjo į vidų. Katryna nustebusi išpūtė akis. Tai buvo kapitonas Svensonas.
- Labas vakaras, Katryna, - meilutėliu balsu tarė kapitonas, smalsiai žiūrėdamas į ją.
- Ko čia kapitonui Svensonui reikia tokį vėlyvą metą? - trumpai ir griežtai paklausė Katryna.
Šis dar vylingiau nusišypsojo ir priėjo artyn. Paskui atsisėdo ant lovos krašto. Katryna pasišlykštėjusi atsitraukė prie sienos.
- Manau sau: reikia užeiti ir paplepėti su Katryna. Tokia graži naktis; buvau prieplaukoje. Nuodėmė, kad tokia jauna ir graži moteris turi visą vasarą sėdėti viena namie, kai vyras šėlsta jūroje.
Jis ištiesė ranką ir bandė apkabinti jos liemenį, o kita ranka traukė nuo jos antklodę. Tačiau dabar Katryna nebejautė baimės. Užkaitusiais skruostais sušuko ji gryna Osterboteno tarme: “Šalin, kiaule!” - ir, nutvėrusi už pečių, taip jį pastūmė, kad šis nusirito ant žemės.
Užraudęs iš pykčio kapitonas pašoko ir suriko:
- Prakeikta mergše! Manai, kad tu kažin kas? Aš tau parodysiu!
Katryna iššoko iš lovos su trumpais marškiniais, tarsi kovai pasiruošusi amazonė. Sverisonas nespėjo atsiginti, ji pripuolė ir išgrūdo jį pro duris; siauroje priemenėje jis bandė nepasiduoti ir parmetė ją žemėn, o pats kepėstavo trumpo-mis kojomis aukštielninkas ant aslos lyg apverstas vabalas. Tačiau vikriai ir stipriai Katrynai buvo vieni niekai sudoroti tokį ištižusį storulį. Ji griebė jį už pakarpos, apvertė ant didžiulio pilvo; kapitonas kūliais išsirito per slenkstį ir nuriedėjo į dilgėles šalia prieangio. Paskui keikdamasis šiaip taip išsikepurnėjo iš dilgėlyno ir nuvėžlino sau.
Katryna uždarė duris ir įėjo į trobą. Valandėlę stovėjo nejudėdama vidury aslos, bet paskui jos jėgos neatlaikė - drebėdama visu kūnu, parkrito į lovą. Tada lyg iš kokio šaltinio pilte pasipylė ašaros. Katryna buvo ne iš tų, kurios greitai verkia. Nors tiek patyrė nusivylimo ir sielvarto, palikusi tėvų namus, bet iki šiol nebuvo praliejusi nė vienos ašaros. O dabar verkė ilgai ir graudžiai. Ji sėdėjo tamsoje susirietusi vidury lovos, užsidengusi akis rankomis, o pečiai drebėjo nuo kūkčiojimo. Ji buvo labai suerzinta, bet verkė ir iš baimės, ir iš neapykantos. “Kraugeriai tie, - galvojo, - jiems negana, kad atiduodi savo darbą ir prakaitą - jie reikalauja visko, viso mūsų gyvenimo, tartum mes, vargšai darbininkai, tik ir tebūtume jų norams ir užgaidoms tenkinti.”
Nepakeliamas sielvartas prislėgė ją. Viskas buvo taip beviltiška. Nepaprasto liūdesio apimta, suspaudusi rankomis galvą, nejudėdama sėdėjo ji patamsy. Ir staiga pajuto savyje kažkokią didžiulę paslaptį, kuri privertė viską užmiršti: nevykusią santuoką, vargingą namelį, kapitoną Svensoną, visus godžius, piktus ūkininkus.
Kūdikis!
Taip, dabar tikrai suprato, jog laukia kūdikio. Ji kilstelėjo galvą ir pamatė, kad jau pradeda aušti. Išdidžiai laikydama galvą, rankas tvirtai prispaudusi prie krūtinės, žiūrėjo ji į savo vargingą kambarėlį, ir jos veide spindėjo džiaugsmas. Vis dėlto ji bus čia laiminga, ji nugalės skurdą ir vargą ir visiems Įrodys, kad laimė gali pražysti ir ant plikos uolos. Ji turės kūdikį, dėl kurio gyvens! Ši mintis buvo tartum šviesos spindulys jos niūriame gyvenime. Kol kas tos paslapties dar niekas nežino, bet greitai kaimo moterys sužinos ir skubės ant pirštų skaičiuoti laiką. Bet kas jai darbo? Ji jauna, tvirta ir nepalaužiama.
Ji daugiau nebandė užmigti: atsikėlė ir niūniuodama pradėjo rengtis. Kai visai išaušo rytas, ji triūsė po savo namelį, visą laiką spindėdama džiaugsmu, todėl atrodė neapsakomai graži.
Katryna niekada neužmiršo šitos nakties. Jos atmintyje ji liko kaip tamsiausia ir kartu šviesiausia gyvenimo valanda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą