Lina Ever. Kelyje: 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Pristatome labai "skanią" knygą su daugialype kelione. Pirmoji ir svarbiausia - su kunigu Algirdu Toliatu ir jo požiūriu į gyvenimą, aplinką, žmogų. Antroji - vidinė autorės kelionė, trečioji - ta, kurią mes įprastai vadiname kelione, lankant turistinius objektus ar žvalgantis po šalį.  Pastarąją dalį ypač akcentuoja Algimato Aleksandravičiaus fotografijos. Tiesą sakant, pirmoji kelionė ir patiko labiausiai, ji labiausiai paliečia, kviečia sustoti, įsiklausyti, apmąstyti tai, ką perskaitėme. Gal būt jūsų įspūdžiai bus kitokie? Ragausime: 

Lina Ever. Kelyje : 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu /[nuotraukos Algimanto Aleksandravičiaus]. - Vilnius, 2018. - 325 p.

-    Aš dar niekada nebuvau piligrime. Iš tiesų dar niekada nebuvau išsiruošusi į kelių dienų žygį pėsčiomis, - sakau atsilošusi galinėje nuomoto automobilio, visu greičiu skriejančio autostrada, sėdynėje.

-    Visi šiame gyvenime esame piligrimai Dievo karalystės link, tik kai kurie taip ir neišsiruošia į kelią, - pasimuisto priekinėje sėdynėje Algirdas.

-    Išeiti į kelią ne visada lengva. Sukliudo tai darbai, tai vaikai, tai namų reikalai, tai nepabaigiami įsipareigojimai kitiems. Taip ir tempi sunkių pareigų prikrautą savo vežimą, nematydamas prošvaisčių, - sakau labiau sau, nei jam.

-    Kartais turi tiesiog atsistoti ir išeiti. Trumpam palikti kasdieninius sunkius savo nešulius, pareigas ir net mylimus žmones, kad grįžęs juos iš naujo atrastum. Nutolti nuo jų, kad atrastum save. Kad išgirstum šnabždant Dievą.

-    Tame informaciniame triukšme, kuriame mes gyvename, jį tikrai sunku išgirsti, - sako Algimantas, patildydamas radiją.

-    Bet keliauti pėsčiomis gal kiek nesaugu, niekada nežinai, kas kelyje gali nutikti, - išsakau abejonę.

Lina Ever

-    Gyventi irgi yra nesaugu, niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo, - šūkteli Algimantas, lėtindamas greitį.

-    Piligrimystė ir yra tam skirta, kad bent trumpam nusimestum tai, kas tave laiko pririšę prie žemės - turto, niekur nevedančių santykių, per sunkų įsipareigojimų, pasenusių nuostatų, aptrupėjusio įvaizdžio nešulį. Kad taptum laisvas ir suartėtum pats su savimi, - sako Algirdas, žvelgdamas pro langą. Paskui pasisuka į mane ir tęsia: - Aišku, kad nesaugu, susitikimas su nepažįstamu savimi ir kelia žmogui didžiausią baimę. Bet tose ribinėse situacijose mūsų laukia kopėčios į dangų.

-    Bus ir kopėčių, bet pradžioje mūsų laukia daugybė žingsnių per miškus ir tarpeklius, per balas ir griovius, daugybė laiptelių aukštyn ir žemyn, nuovargis ir nutrintos kojos, paprastas maistas ir piligriminės nakvynės vietos, - šypteliu.

-    Visai kaip gyvenimo kelionėje, - sako Algimantas.

-    Kaip danguje, taip ir ant žemės, - šypsosi kunigas.

ĮVADAS

Visada mėgau pasaulį tyrinėti savo kojomis, mėgstu meditacinį žingsnių ritmą, mėgstu ne praskristi, ne nušokti, ne pralėkti dviračiu, bet eiti ir stebėti. Ir stebėtis. Vaikščiojimas yra pats lėčiausias keliavimo būdas, todėl jį pasirinkus atrodo, kad visas pasaulis pradeda lėčiau suktis, dienos tampa begalinėmis, ištirpsta praeitis ir ateitis, lieka tik rytas ir vakaras. Ir diena po dienos pradedi džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip švariai paklota lova, sausi drabužiai ar šiltas maistas. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi tyla ir pokalbiais, net jei kalbiesi viso labo pats su savimi. Džiaugiesi net tuo, kad nėra ryšio, esi atjungtas nuo pasaulio, todėl visiškai laisvas. Tau nereikia priimti jokių sprendimų, nereikia pasauliui pranešti kur esi, nes tu jį palikai už nugaros, tereikia dėti vieną žingsnį po kito ir judėti į priekį.

Algirdas Toliatas

Kai prieš dvejus metus lankiausi Saksonijos Šveicarijoje ir sužinojau legendą apie Dailininkų kelią, iš karto supratau, kad trokštu juo nueiti labiau, nei aplankyti tolimas pietų šalis ar perplaukti vandenynus. Tada ir pagalvojau, kad tai gali būti įdomi piligriminė kelionė per miškus ir uolas, per kalnus ir debesis, kurie suteikė įkvėpimą ne vienam menininkui. Nors piligriminės kelionės tikslas yra ateiti į šventyklą, bet iš tiesų, kas žino, kur Dievo daugiau - kalnuose ar tarpekliuose, miškuose ar bažnyčiose, choro giesmėje ar paukščių balsuose. Gal kunigas žino, nusprendžiau paklausti. Išdėsčiau idėją kunigui Algirdui Toliatui tik norėdama palaikymo ir nesitikėdama, kad jis pats ras laiko išeiti į miškus. Ir kad idėja užkrės savo draugą fotografą, Nacionalinės premijos laureatą Algimantą Aleksandravičių.

Sakoma, kelionėje daug kas paaiškėja apie tave patį ir apie bendrakeleivius. Bet man nereikėjo aiškumo, savo pasauliu buvau patenkinta, jį sutvarkiusi ir saugiai įsidėjusi nešiausi kuprinėje. Ėjau į kelią kaip žurnalistė, kaip rašytoja, norinti surasti ir suprasti, o galiausiai ir užrašyti laimingo gyvenimo formulę, galbūt padėsiančią kitiems. Norėjau sužinoti patarimų, praktikų, receptų, kaip užmegzti ryšį su Dievu ir greitai tapti laimingam, turtingam, žymiam, kaip gyventi ir atostogauti, kad pavydėtum pats sau, kaip rasti gyvenimo prasmę ir ramybę šiame be proto greitai besisukančiame pasaulyje. Ir visiškai buvau nepasiruošusi stebėti, kaip kunigas Algirdas išvilioja mane iš saugaus bokšto į atvirą lauką, aštriais žodžiais sugriauna jį mano akyse, o man pravirkus prie jo šukių, liepia statyti namus iš naujo. Nes norint būti laimingam, negalima užsidaryti bokšte, o namus statyti reikia kasdien. Kasdien uždavinėti klausimus, kasdien ieškoti atsakymų ir duonos kasdieninės ir kasdien išgirsti, kuriuo keliu mus veda Dievas.
Penkios mūsų kasdienos ir sudėtos į šią knygą.

Į aikštelę Lybentalio tarpeklyje, kur pasideda Dailininkų kelias, žygeivius patogiai atveža autobusas tiesiai iš Pirnos stoties. Atvažiuoja toks didžiulis, su „garmoške" iš jo išlipa vienintelis keleivis - vyras su šunimi, bet išlipęs tykiai nužingsniuoja paupy išsirikiavusių kaimo trobelių link.

Vairuotojas pypteli mums, kad patrauktume automobilį ir patys pasitrauktume, ir vos išsisukęs tarp didžiulės uolos ir upelio visiškai tuščias autobusas nulinguoja siauru keliuku atgal. Vėlyvo rudens pirmadienį esame čia visai vieni. Mūsų automobilis stovėjimo aikštelėje - taip pat vienintelis. Fotografas kenčia kojos skausmus ir negali eiti viso kelio, todėl dalį maršruto įveiks automobiliu. Mums taip irgi lengviau, nereikės tempti visų savo daiktų ant pečių ar rūpintis jų pervežimu iš vienos nakvynės vietos į kitą.

Stovim aikštelėje apstulbę, pamatę pirmąją visu grožiu atsivėrusią uolą sulig keturiasdešimties aukštų namu. Jos paviršius toks geltonas ir toks lygus, kad ji panaši į ką tik atpjautą biskvitinio torto gabalą. Įsižiūrėjusi matau daugybę sluoksnių, keliose vietose įskilusių iki pat apačios. Nors gal ji vis dėlto panašesnė į trapų Napoleono tortą. Imperatorius, beje, šiuose kraštuose buvo ilgesniam laikui apsistojęs ir tikriausiai taip pat aikčiojo grožėdamasis gamta.

Užvertusi galvą tyrinėju debesis ir aukštai viršuje augančius medžius. Ana ten berželio šaknys atrodo kaip nubėgęs šokoladinis glajus, o šalia augantis klevas - lyg būtų aplietas geltonu glaistu, keli kelmai netoliese - lyg žirniukai iš M&M saldainių pakuotės.

Algimantas čiumpa fotoaparatą ir nusiveda Algirdą prie uolos. Kunigas lipa siena kaip voras, tačiau pakibęs trijų metrų aukštyje su sutana labiau primena šikšnosparnį. Nežinau, kad jis moka laipioti. Iš tiesų, nieko apie jį nežinau. Kaip ir jis apie mane. Bet tikiuosi susipažinti. Penkios dienos - nemažai laiko. O kelionėje laikas tąsus, jis gali temptis kaip pučiamoji amerikoniška guma, kurios taip troškome vaikystėje. Kartais po kelių dienų kelionės grįžti namo lyg po mėnesio.

Šiaip pažintis mezgu nesunkiai, mėgstu su atsitiktiniais žmonėmis pasikalbėti, man prie širdies bendrauti su kitokiais nei aš, patinka suprasti, ką ir kaip jie mąsto. Kartais būna daug smagiau šnekučiuotis su teta iš kaimo ar su užaugusių vaikų draugais nei su savo bendraamžiais. Bet kunigas - čia jau visai kito kietumo riešutėlis. Baugu, kad nelieptų žegnotis prieš valgant ir poteriauti prieš užmiegant

Liebenthal

Pamenu, mano tėčio teta dirbo pas kunigą kažkur Suvalkijoje, vaikystėje dažnai užvažiuodavome į tą medinę dviejų galų trobą, kur buvo klebonija, kambaryje stovėjo pianinas, o gal net maži vargonėliai, šalia ant piupitro gulėdavo Biblija, ant stalelio išrikiuoti būdavo žalvariniai indai ir ąsočiai sakralioms apeigomis, o ant sienos kabėjo didelis Marijos portretas. Šis kambarys dažniausiai būdavo uždarytas, mus sodindavo idealiai tvarkingoje virtuvėje prie apskrito senovinio stalo, uždengto rankomis siuvinėta balta staltiese vąšeliu apnertais kraštais, pildavo arbatą į gėlytėmis margintus puodelius, o po valandos iš krosnies traukdavo minkštutėlį, traškia pluta apsigaubusį kugelį. Kai įeidavo kunigėlis, visi pašokdavom ir choru ištardavome „Garbė Jėzui Kristui''. Jis buvo malonus žmogus, visada šypsodavosi, nuoširdžiai džiaugdavosi mus matydamas. Ne taip, kaip tas griežtas kunigas Radviliškyje, egzaminavęs mane prieš Pirmąją Komuniją.

Vėliau dirbdama laikraštyje sutikau nemažai kunigų. Vieni buvo mieli, kiti dėjosi, treti mieli tapdavo tik išgėrę, o ketvirti niekaip negalėjo išsiplėšti iš savų maldaknygių pasaulio, buvo griežti ir pikti, kaip vaikų nemylintis fizikos mokytojas. Ir su jokiu kunigu man neteko praleisti daugiau nei penkių valandų kartu. O dabar turėsiu išbūti net penkias dienas.

Fotografas tupinėja ieškodamas rakurso, kunigas siūbuoja ant gelsvos uolos, iš po jo pirštų trupa smėlis, jis ieško kitų atramos taškų, ir aš suprantu, kad man prieš akis vyksta pirmasis kūrybinis aktas. Kitaip ir būti negali, juk mes esame menininkų kelyje. Tiksliau sakant, tuoj būsim.

Stoviu šalia informacinio stendo, žiūriu į žemėlapį, į nuorodas, kur prasideda mūsų kelias, ir nežinau, kodėl jis užtvertas balta ir raudona įspėjamąja juosta. Prieinu arčiau. Lietaus paplautu keliu dėl akmenų griūties eiti draudžiama. Taip ir parašyta –VERBOTEN.  Taukšteliu delnu sau per kaktą - tokia nesėkmė nuo pat pradžių.

Atsiverčiu kelionės vadovą ir karštligiškai galvoju, kokiu kitu keliu nueiti iki didžiausio pasaulyje Richardo Wagnerio paminklo. Jei eitume uždraustuoju keliu, jį pasiektume per ketvirtį valandos, tačiau kiek laiko užtruksime eidami aplinkui, nė neįsivaizduoju. Paklausti irgi nėra ko.

Jau valanda po vidurdienio, o mes dar nežengėm nė žingsnio tikslo link. Trypčioju nervingai, net padai niežti, kaip noriu eiti, noriu būti kelyje, noriu nustoti galvoti ir planuoti, o atsiduoti keliui ir pagaliau užmegzti kažkur vedantį pokalbį. Bet Vokietijoje gyvenu ne pirmus metus, negaliu peržengti užrašo Verboten, o versti kunigą pažeisti taisykles vos prasidėjus kelionei tai jau turbūt būtų nuodėmė.

-    O kodėl negalime eiti? Menininkų kelio pradžia juk čia, - klausia Algirdas, audamasis storapadžius kalnų batus.

-    Nes parašyta Verboten, - rodau į juosta užtvertą kelią. Algirdas abejingai trukteli pečiais. Norėčiau paklausti, ką jis apie tai mano, bet kol kas nedrįstu. Jis daug ką slepia po šypsniais, kol kas negaliu atspėti ką.

Apvažiavę didelį ratą pagaliau laukuose randam mašinų stovėjimo aikštelę. Keliolika minučių paklaidžioję randam keliuką žemyn.

"Malerweg" - Dailininkų kelio atkarpa

-    O, ne, ir vėl, - sušunku. Jis užtvertas vieline dviejų metrų tvora. Tokias stato per didelius koncertus žmonių srautams reguliuoti. Tokiomis statybininkai aptveria pavojingas teritorijas. Ant tvoros mažas lapelis, o ant jo didelėmis raidėmis parašyta Verboten. Vėl akmenų griūties pavojus.

-    Panašu, kad vieną vokišką žodį jau išmokom, - juokiasi Algirdas.

Nebemoku nuslėpti susierzinimo. Nesu itin didelė Wagnerio gerbėja, bet šis paminklas unikalus, pastatytas 1933 metais nuošalioje vietoje išprotėjusio dėl jo muzikos skulptoriaus Richardo Guhro. Turim ten nueiti, spiriasi ir fotografas, tiesiog dievinantis jo muziką.

-    Aišku, kad einam, kas mums gali uždrausti? - sako jis ir stipriu judesiu trukteli tvorą. Tuščioje gatvelėje nė vieno žmogaus, kiemų varteliai taip pat uždaryti. Baugščiai dairausi, ar neatsiras vokiečio, kuris paslaugiai iškviestų Polizei. O kartu laukiu kunigo žodžio, noriu perleisti jam, kaip kokiam mokytojui ar policininkui, atsakomybę už mūsų rizikingus sprendimus.

-    Einam, ko jūs laukiat? - paragina Algirdas. - Nuo likimo vis tiek nepabėgsim. Akmuo gali ir mieste ant galvos užkristi, o kalnuose turi būti nuolat tam pasirengęs.

-    Bijai vilko, neik į mišką, - juokiasi Algimantas ir pirmasis žengia ant slidžių grindinio akmenų, apgriuvusio Lochmiulės malūno link - jame buvo parašyta didžioji operos „Lohengrinas" dalis. - Man atrodo, didesnė tikimybė išsisukti koją ant šito stataus tako, nei sulaukti krintančio akmens.

-    Kunige Algirdai, mes ką tik pažeidėme taisykles. Ar tu manai, kad tai ne nuodėmė?

-    Nebūk fariziejus laikydamasi taisyklių raidės, - atšauna jis. - Niekam blogo nepadarysime perlipę tvorą.

Nesistengiu nuslėpti nuostabos:                   

-    Tai jeigu man atrodo, kad taisyklė kvaila, galiu ją sulaužyti?

-    Irgi ne, - atsako, ir aš jau nieko nebesuprantu. - Reikia į viską žiūrėti kūrybiškai, juk galiausiai einame menininkų keliu. Jei vienas menininkas pastatė skulptūrą, o kitas menininkas, - mosteli į atsargiai besileidžiantį fotografą, - nori ją pamatyti, juk negalime jų ignoruoti. Žmogiškumas turi būti aukščiau už taisykles. Mūsų problema, kad kartais įsikabiname į taisykles, kaip aš dabar į šitą turėklą, ir laikomės iš paskutiniųjų bijodami, kad jas pajudinus, parasime atramas ir mūsų pasaulis sugrius. Fariziejai nebuvo blogi žmonės, tik siaurų pažiūrų ir vykdė įstatymą paraidžiui. O Kristus žiūrėjo į viską lanksčiai, jis už kiekvieno įstatymo pirmiausia matė žmogų ir jo poreikius.

Esu nustebusi. Vokiečiai mėgsta gyventi pagal taisykles ir jiems net į galvą neateina jas pažeidinėti. Žodis verboten jiems šventas.

Jie net nesigilina, kas draudžiama ir kodėl. Jei negalima, vadinasi, negalima. O jei pamatys pažeidėją, jaus pilietinę pareigą pranešti atitinkamoms institucijoms ir tikrai nemanys esantys skundikai,

-    Nepastebi, kad mes dažnai tampame savo sukurtų taisyklių įkaitais? - tęsia jis atsargiai leisdamasis žemyn. - Taisyklės reikalingos kaip orientyrai, bet mes liaujamės žvelgę plačiau ir nematome, kas aplink. Vienodų situacijų nebūna, turim atsižvelgti į įvairius veiksnius ir aplinkybes ir tiesiog žinoti, kad nėra vienintelio atsakymo, ar gerai, ar blogai, sukti atgal, ar perlipti tvorą. Kartais per tokį trumparegiškumą kaip tik pasukame klaidingais keliais, o kartais darome tokį didžiulį lankstą, kad net patį tikslą pamirštame.

-    Bet jei dabar atvažiuotų policija, tikrai užsidirbtume baudą, - sakau.

- Jei policininkai laikytųsi įstatymo kaip fariziejai, tada turbūt užsidirbtume, - juokiasi jis atsipalaidavęs, o aš baugščiai žvilgteliu viršun, ar nepamatysiu jų švyturėlio. - Suvaržęs menininko laivę ir neleidęs jam pasisemti įkvėpimo, turbūt padarytum didesnę žalą, nei perlipęs tvorą. Įstatymas, sukurtas žmogui padėti, skaitomas pažodžiui kartais gali tapti žudiku. Galima suimti fotografą ir laikyti jį belangėje penkias dienas, o galima jam leisti eiti toliau prisiėmus riziką ant savo pečių, ir tikėtis, kad jis padarys nuostabių kadrų, kurie paskui įkvėps kitus žmones geriems darbams. Tai ką renkiesi - įstatymą ar žmogiškumą?

Trukteliu pečiais ir leidžiuosi toliau. Šlapi spalvoti lapai taip tankiai nukloję keliuką, kad beveik nebematyti kelių šimtmečių senumo grindinio akmenų. Turiu žiūrėtų kad neslystelėtų koja, nors žvilgsnis bėga tolyn, kur kalno papėdėje boluoja apleistas malūnas. Apsiniaukusią rudens dieną jis atrodo šiurpokas, bet kartu ir labai romantiškas. Įvairiaspalviai lapai guli ant aptrupėjusių malūno čerpių, jų prikritę už senai nevarstytų langinių, į lietvamzdžius ir tuščius gėlių vazonėlius. Versdamasis per neaukštą užtvanką šniokšdamas žemyn alma vanduo, mes lendame pro išlikusią malūno arką, iš abiejų pusių suspaustą uolų, su išlikusiu romantišku kambarėliu virš jos. Atrodo, tolumoje net galėtum išgirsti paskutinio vokiečių kompozitoriaus romantiko Richardo Wagnerio akordus.

Kad ir kaip būtų netikėta, iš tiesų po kelių minučių juos išgirstame. Prie didingo į uolą atsirėmusio paminklo pastatytas garsiakalbis, iš kurio, paspaudus mygtuką, pasigirsta „Lohengrino" operos uvertiūros garsai. Lėtai garsėjanti muzika, atrodo, pažadina ir paminklą, ir malūną. Viskas atgyja, sušniokščia. Muzikos ritmu lėtai sukasi lapai, stiebiasi žolės, skrenda vabaliukai, nenukrypdamas nuo partitūros čiurlena upelis. Mes bijom kalbėti, stovim visiškai vieni, apstulbę, pakerėti reginio, šiek tiek besijaučiantys nejaukiai, lyg nepriklausytume šiai vietai, lyg į didingą spektaklį būtume prasmukę be bilietų. Muzikos energija kyla, auga, veržiasi, o kulminacijoje sužvangus lėkštėms, girdžiu, kaip nuo uolos dardėdamas nurieda akmuo.

- Turbūt šiame malūne vis dar gyvena kipšas, - šnabždu tyliai, nes kol kas nežinau, ką apie juos galvoja kunigas Algirdas.

Tarp uolų įspraustas malūnas per penkis šimtus metų ne kartą degė, ne kartą buvo sugriautas akmenų griūčių, o paskutinis jo šeimininkas žuvo pakliuvęs į malūno ratą. Devynioliktame amžiuje čia buvo svečių namai, kuriuose apsistodavo daugelis menininkų romantikų, keliaujančių Dailininkų keliu. Čia pasisemti ramybės ir įkvėpimo atvykdavo ir Dresdene tuomet dirbęs žymusis kompozitorius. Dabar jau trisdešimt metų malūnas stovi apleistas ir kažkas aiškiai trukdo jo atnaujinimo darbams.

-    Beprotiškai gražu, - sušunka fotografas.

-    Dieviškai gražu, - pritaria kunigas.

-    Pasakiškai gražu, - neišlaikau ir aš.

Tai buvo aukščiausio lygio spektaklis gamtai. Jei stebėčiau jį su kitais keliautojais, įspūdis turbūt būtų silpnesnis, bet tykų rudens pirmadienį, kai aplink nė gyvos dvasios, uvertiūra suvirpina vidaus stygas daug stipriau, nei spektaklis Dresdeno Semperio operos teatre. Wagneris jau aštuoniasdešimt penkerius metus, kaip savo sukurtos operos personažas Lohengrinas, šv. Gralio riteris ir tiesos ieškotojas, stovi giliai miškuose, ne kiekvienam prieinamoje vietoje, stovi uolos užuovėjoje tvirtai įsispyręs kojomis į žemę, apsuptas penkių mūzų, po kojomis čiurlena upelis, vešliai žaliuoja samanos ir kiekvieną rudenį medžiai pažeria spalvotą konfeti. O jis stovi ir klausosi, kaip jo kūryba dera su rūsčia šios vietos gamta, žiūri į apstulbusius keliautojus, nesitikėjusius tokio reginio siaurame Lybentalio tarpeklyje, ir išdidžiai šypsosi, lyg seniai būtų įminęs šventojo Gralio paslaptį.

Pagarbiai, lyg kokioj šventykloj, lipu samanotais postamento laiptais aukštyn, prie bronzinio paminklo. Šalia akmenyje išskaptuotas dubenėlis, sklidinas lietaus vandens, pribiręs lapų. Lyg pagoniškas aukuras, lyg šventinto vandens dubuo bažnyčioje, prie kurio pamaldžiai pritupiu ir žvelgiu į atsispindinčius debesis. Visas mūsų gyvenimas - tik atspindys mažoje balutėje. Tik dalelytė kažko didingo, pagalvoju. Tik uvertiūra.

Sulig paskutiniais akordais, minkštu samanų kilimu nusileidžiu žemyn. Na ir kas, kad Wagneris buvo mėgstamiausias Hitlerio kompozitorius. Na ir kas, kad jo muzika chaotiška ir, užuot suteikusi ramybę ir džiaugsmą, dažniausiai sujaukia klausytojo vidinį pasaulį visai neromantiškais virpesiais. Galvą prieš jį lenkiu vien todėl, kad mokėjo sutelkti visas stichijas ir suausti į didų kūrinį. Ir visai nebesvarbu, dieviškų ar velniškų jėgų vedamas jis komponavo savo muzikines pasakas. Nes pasakos negali būti blogos. Jos gali būti šiurpiai gražios, kaip ši vieta.

-    Ar nesakiau, kad kartais verta perlipti tą tavo verboten, - šypteli kunigas. - Vien tam, kad rastum šventąjį Gralį.

Šypsausi ir aš. Neįtikėtina, kad mūsų kelionė prasideda nuo populiariausios viduramžių pasakos apie šv. Gralį ir besąlygiškai Dievo galybe tikėjusio Parsifalio sūnaus Lohengrino paveikslo, kuris operos pabaigoje taip nuoširdžiai meldėsi, kad iš dangaus nusileido baltas balandis ir dingo visi prakeiksmai.

-    Čia taip nerealu! - džiūgauja Algimantas ir dairosi, lyg norėdamas įsitikinti, kad nieko nepamiršo, kad kiekvienas medis, kiekvienas lapelis, rūstusis kompozitorius ir šios vietos pasakiška atmosfera tikrai saugiai sluoksniais sugulė jo fotoaparate.

O aš nė neįsivaizduoju, kad šį šūksnį dar ne kartą išgirsiu iš mūsų fotografo. Jis tvirtai sudėtas, stambokomis kojomis užtikrintai remiasi į žemę, vairą sugniaužęs rankose laiko taip pat tvirtai, kaip ir fotoaparatą, o žvitrios akutės greitai bėgioja ieškodamos aukos fotoaparatui pasotinti. Ir vis dėlto po pusės dienos kartu suprantu, kad jis pats tikriausias romantikas, per gamtos vaizdus ir simbolius atskleidžiantis giliai tūnantį savąjį pasaulį.

Dailininkų kelias virsta šlapiu palei upelį vingiuojančiu takeliu, kuriame klimpsta ir už medžių šaknų kliūva mano ir Algirdo batai. Pagaliau mes savo kelyje, pagaliau esame tikri piligrimai, bandantys žvilgsniais ir žingsniais pajusti šį pasaulį. Sakoma, nėra tokios problemos, kurios neišspręstum vaikščiodamas. Juk Sokratas, Aristotelis ir kiti mąstytojai pasaulio problemas sprendė vaikštinėdami. Nietzsche savo žymiuosius veikalus taip pat sukūrė vaikščiodamas. Net Kantas, niekuomet nepalikęs Karaliaučiaus ir niekur nekeliavęs, kasdien išsiruošdavo pasivaikščioti.

Žingsniavimas yra pati stipriausia meditacija. Lyg ir susilieji su gamtos ritmu, tampi jos dalimi, vabaliuku, ropojančiu takeliu, lygiu su visais kitais miško gyventojais. Nebeturi nei praeities, nei ateities - vieną palikai, o iki kitos dar neatėjai, šiuo metu tiesiog esi kelyje, atsisakęs ankstesnio savęs ir dar nežinantis, kokį save sutiksi kelio gale.

Einame tylėdami. Viduje vis dar skamba muzika, ir pirmasis užrašų knygelėje užrašytas klausimas „Kaip Dievas gali padėti mums tapti laimingais?" atrodo ne tik kad banalus, bet ir visai nereikalingas.

- Ribas mes patys nusistatom, - pirmasis prabyla Algirdas, mums žingsniuojant aukštyn prieš srovę. - Patys jas kuriam ir patys jas laužom. Ir gerai. Jei nelaužysim, gyvensime lyg kalėjime ir negalėsime judėti toliau. Kartais gyvenimas nustato ribas ir pamėtėja iššūkių arba pristato tvorų, tarp kurių mes randame užuovėją ir apgaulingą saugumą. Žmonės - tokie keisti padarai, jie apsnūsta, nugrimzta ir gyvena patogiai neperžengdami tų ribų, nepriimdami iššūkių. Neišeidami į kelionę. Netgi priešingai - jie leidžia kasdien toms riboms siaurėti, kaip šiam tarpekliui, kol juos pradeda veržti, ir tada tampa nelaimingi. O gyvenimui grožio suteikia nuolatinė tėkmė, - jis stabteli ten, kur upelis šniokšdamas ritasi per akmenis. - Matai, koks skaidrus tekantis upės vanduo. O kas bus, jei ją užtvenksim?

-    Tada vanduo sušils, galbūt susidrums, prisiveis varlių, nebebus toks skaidrus ir gaivinantis.

-    Būtent. Todėl ir žmonės neturėtų sustoti, nurimti ir nugrimzti, nes kaipmat apauga maurais. Jei apsistatai sienom, sulipdai užtvanką, nusibrėži aiškias ribas, kur prasideda tavo pasaulis, tampi panašus į tą tvenkinį, kuris ilgainiui apaugs žolėm ir netgi virs pelke. Nes stovintis vanduo nebūna skaidrus.

-    Tai ką patartum? Kaip būti ta upe?

-    Tiesiog imti ir būti, - sako, lyg būčiau paklaususi, kaip iškepti kiaušinienę. - Netrypčioti vietoje, neapsnūsti, neapsitverti sienomis, bet judėti, tekėti, kurti, būti atviram tam, ką matai, ką sutinki savo kelyje. Reikia nebijoti improvizuoti, nebijoti sunkių situacijų, nes net ir jos geriau už ramų pelkėjimą.

Atplėšiu akis nuo upelio ir pažvelgiu aukštyn, kur kabo senų namų balkonai, atveriantys nepakartojamus vaizdus į tarpeklį, iš nedidelių namelių kaminų rūksta dūmai, o ankštuose terasiniuose kiemeliuose šalia mažų suolelių pūpso sugrėbtų lapų kaugės.

Gyvenimas čia, atrodo, turėtų būti panašus į pasaką. Norėčiau čia likti, bet mes tik svečiai, tik praeiviai, kurių žingsniai tuojau pat dingsta amžinybėje, o pėdsakus tuoj apsemia vanduo.

-    Žiūrėk, kaip čia gražu gyventi, - mosteli jis ranka, lyg atspėjęs mano mintis. - Atrodo kiekvieną rytą turėtum pabusti nustebęs ir laimingas, bet nesu tikras, ar čia gyvenantys žmonės tai išties pastebi, ar kasdien padėkoja už tokią dovaną. Įsirengia namus, pasistato terasas, nugrimzta į patogumus ir nebemato grožio aplink.

-    O gal vis dėlto mato, tik nebe taip jautriai reaguoja, kaip pirmą kartą.

-    Kartais atrodo, kad paprastas praeivis, vargšas piligrimas, praeidamas pro šalį, mato daugiau, nei tas, kuris būna čia kasdien. Nes keliautojas yra nuolat alkanas įspūdžių. Jis yra smalsus, jis dairosi. Keliauja atsimerkęs ir pasiryžęs viską priimti širdin, kas tik pasitaikys jo kelyje. Jis atsikratęs savininkiškumo, bent jau kelionės metu jo neslegia turtai ir sienos, statusas ir elgesio normos, todėl jis moka džiaugtis ir matyti.

-    Keliautojas iš tiesų turi tik tiek, kiek nešasi su savimi, - pasakau ir pagalvoju, kad mano kuprinėje šiandien tik vanduo, sumuštinis, žemėlapis, lietaus apsiaustas ir užrašų knygelė.

-    Bet kartu jam priklauso visas pasaulis, - sako jis, lipdamas laipteliais į Lomeno miestelį.

-    Mes dabar labai turtingi, mums priklauso šis miškas, šis upelis ir tiltas, šis kelias ir net šie be pakovos krentantys lapai, - šypsausi lipdama per juos.

-    Taip, bet mes nesinešame jų su savimi, o pasidžiaugę einam toliau ir po kelių minučių mums priklausys visai kiti dalykai. Tokia ir yra mūsų krikščioniškos piligrimystės užduotis - išmokti turėti taip, lyg neturėtum. Išmokti džiaugtis tuo, kas tau nepriklauso. Stengtis labiau būti ir mažiau turėti.

Keliaudamas pėsčiomis tai supranti be vargo, pagalvoju. Keliaudamas netgi fiziškai pajunti, kaip slegia turėjimas, nes kuo mažiau neši, tuo lengviau eini.

Laipteliai atveda mus į nedidelio miestelio nedidelę gatvelę. Čia pastoriavo vargšo batsiuvio iš Berlyno sūnus Nikolajus, devyniolikto amžiaus pradžioje pirmasis išleidęs kelionės po šias vietas vadovą. Žingsniuojame asfaltuota gatvele, dairomės į vokiškai tvarkingus privačius kiemelius, išpuoselėtus gėlynus, išlygintas užuolaidas, lyg su pincetu išravėtus gėlynus ir spalvotus nykštukus prie durų.

-    Pastorius Nikolajus turėjo dievišką akį, jis mokėjo gamtos stebuklais žavėtis kasdien ir užkrėsti kitus žmones. Iš tiesų, kad neatbuktume, kad galėtume matyti, koks nuostabus pasaulis, kad

įstūmė dieviškumo įrodymų, mums reikia nuolat būti kelyje. Turime nuolat save žadinti, nuolat jausti alkį ir eiti atmerktomis lis ir širdimis.

-    Nuolat perlipti tvoras, - juokiuosi.

-    Tikintis, kad už jų rasime ką nors naujo, - jis atsako kuo rimčiausiai. - Ir žinai, kas svarbiausia? Turime kasdien į mus supančius dalykus ir žmones žvelgti lyg pirmą kartą. Stebėtis, džiaugtis ir kaskart ką nors atrasti. Tai padeda jaustis laimingais.

-    Bet alkis siejamas su nelaime. Alkani žmonės dažniausiai būna pikti ir nelaimingi, - sakau.

Štai ši
Bernd Gross skulptūra, skirta Richardui Vagneriui minima tekste

-    Tik alkanas žmogus priima maistą kaip dovaną, - atsako jis man. - Tik alkanas moka juo mėgautis ir jaučia dėkingumą pasisotinęs, o visi kiti tik prikemša pilvus. Kalbu ne vien apie fizinį, bet ir apie dvasinį alkį, kuris verčia mus ieškoti atsakymų į pačius įvairiausius klausimus. Tu teisi, mes nenorime būti alkani, tai vargina, tai atima saugumo jausmą, todėl statome namus, užpildome šaldytuvus, perkame minkštas lovas ir nugrimztame jose. Išeiti į kelią, patirti nepatogumus ir alkį, atsiduoti labiau atsitiktinumui, nei taisyklėms, atvira širdimi priimti sutiktus žmones - tai juk be galo vargina. Mes randame tūkstančius priežasčių to nedaryti. Tai laiko neturim, tai pinigų, tai nuotaikos, tai tinkamų bendrakeleivių.

Jis pakelia galvą į dangų ir dairosi į grėsmingai artėjančius debesis. Prieš kelias minutes juos pastebėjau ir aš, bet nusprendžiau nekreipti dėmesio. Kita vertus, tie besimainantys pilki atspalviai danguje yra netgi savotiškai gražūs. 

-    Viskuo sotus žmogus yra nuobodus, - tęsia Algirdas. - Jis susikuria gražią oazę, rojaus sodą, įkalina save jame ir net nepastebi kaip po truputį pradeda trauktis pelėsiu. Jis nebenori iškišti nosies už savo kiemo tvoros ir tampa nelaimingas, nes niekas jo nebe- jaudina. Jam reikia naujų dirgiklių, bet ilgainiui ir jie nebejaudina, kaip turtuolio nebejaudina dar vienas automobilis garaže.

-    Tada jis ieško knygų, kaip tapti laimingam, - šypsausi aš. - Ir mes esame pasiruošę jam padėti.

-    Taip, tikisi rasti dešimt patarimų, kaip tapti laimingam nenulipant nuo sofos ir kaip įsigyti draugų, neatveriant durų, - juokauja kunigas.

-    Ne, mūsų knygoje pats pirmas patarimas skambės...

-    Kelk užpakalį nuo sofos, aukis batus ir leiskis į kelionę, - sako jis, ir mes abu nusikvatojame.

-    O antroji bus...

-    ...neimk daug maisto, kad pakeliui išalktum.

 -   Ir perlipk visas pakeliui atsiradusias tvoras, - pridedu aš.

-    Su šituo patarimu reikėtų atsargiau, nes kai kurios tvoros mus saugo nuo pavojų. Gal geriau skambėtų - įvertink riziką keliaudamas.

Kelias minutes kunigas žingsniuoja gatvele tylėdamas, aš tipenu iš paskos gromuliuodama jo juokais pasakytus žodžius. Įdomu, kaip atskirti nuo pasaulio atitveriančias sienas nuo tų, kurios mus apsaugo? Bet nespėjus suformuluoti klausimo, jis stabteli prie tvoros ir šūkteli man:

-    Žiūrėk, argi tai ne nuostabu? Ar kada matei prijaukintą po kiemą bėgiojančią stirną?

Žvėrelis pribėga, smalsiai uosto mus, leidžiasi Algirdo glostomas. Šypsausi, nes tai lyg ir patvirtina ką tik išgirstus žodžius, kad išėjęs į kelią ir smalsiai dairydamasis visuomet pamatysi ką nors nepaprasto. Po kelių minučių pribėga ne taip draugiškai nusiteikęs didelis šuo, išbaido stirną ir akimirkos idilę. Bet matau, kad jie gyvena draugiškai, kaip brolis su seserimi dalijasi vienu kiemu.

Gerai, kad už tvoros, dar pagalvoju. Matyt, kai kurių tvorų reikia.

Knygą rasite Panevėžio miesto bibliotekose