Su malonumu pristatau naujai gautą knygą: Marius Abramavičius Neboisia "Klajūno užrašai : Gruzija. - Vilnius, 2011. Net 14 kartų šioje šalyje lankęsis rašytojas savo įspūdžius, patyrimus ir dienoraščius per metus sulipdė į vieną knygą. Skaitytojai gali tikėtis daug netikėtų ir dar greičiausiai nematytų Gruzijos veidų. Rasti joje autoriaus asmeninius potyrius, pastebėjimus ir patarimus. Knygoje perteiktas nepaprastas gruzinų linksmumas bei išraiškingi jų charakteriai. Oficialūs šalies aprašymai tikrai nėra tokie patrauklūs kaip asmeninės patirtys ar paprasti gyvenimiški anekdotai.
Žinoma, skaitome ištrauką....
Pikaso gatvė, kur gyvena mano bičiulis Murtazas, driekiasi ties Saburtalo ir Nutsubidzės mikrorajonų riba. Toji gatvė, veikiau, akligatvis, - unikalus reiškinys. Vienas aktyvus menininkas pateikė miesto merijai siūlymą pavadinti ją ispanų tapytojo Pablo Pikaso vardu. Ir pavadino. Čia nuo seno kūrėsi dailininkai, statėsi namus - dirbtuves. Vidurinei Azijai kadaise reikėjo didelių vadų didelių portretų, taigi dailininkai, gavę didelius užsakymus, tokius portretus ir paišė už didelius pinigus, kurie paskui virsdavo plytomis, skiediniu, cementu, namais. - O džinsų man tėvai nenupirkdavo, - prisimena Murtazas, - viską namui išleisdavo.
Užtai dabar jis gali džiaugtis. Kambariai - tikros galerijos. Ir svečiams vietos į valias, ir dvi didžiulės dirbtuvės pastogėj. Aplink ramybė, jokio mašinų gaudesio, o žvelgiant iš balkonų, atsiveria miesto tolumos. Už namo ir aplinkui - sodas su granatmedžiais, slyvom, figom, raitosi vynuogienojai. Tik pačią gatvelę rasti sunku.
- Man į Pikaso gatvę, - sakau taksistui. Jis pasižiūri į mane išpūtęs akis.
- Tai kad nėra pas mus tokios.
Septintą kartą atvykęs į Tbilisį, apsistoju Čuguretyje, pačiame gyvybingiausiame mikrorajone, netoli Mardžanišvilio metro. Išėjęs iš namo pro pagrindines duris, už dviejų metrų matau sėdinčius mašinų saugotojus. Jie - unikalus reiškinys Gruzijoje, nuolat budintys oficialiose ir neoficialiose automobilių stovėjimo aikštelėse, kurių čia yra visur, nes mašinos statomos kur tik įmanoma ir neįmanoma, net ant šaligatvių. Už penkių metrų - vaistinė, už aštuonių - maisto parduotuvėlė. Kitoje gatvės pusėje, kurią pasiekiu eidamas per perėją su šviesoforu (o jie labai reti šiame mieste), - dvi gruziniškos kepyklėlės, pilnos skanių obuolių pyragų, įvairiausio dydžio ir traškumo chačapurių (tešlos pyragėlių su skirtingų gruziniškų sūrių įdaru), lobio (tai chačapurio pusbrolis su pupelių įdaru) ir kitokių šviežutėlių kepinių. Interneto kavinė - už septyniasdešimties metrų, metro stotelė -už šimto. Net ligoninė, viena seniausių mieste, už dviejų šimtų metrų, bet, kaip vėliau išsiaiškinau, nuo pasiutligės ten neskiepija.
 |
| Sveti Tskhoveli katedra, pastatyta prieš tūkstantį metų |
Senamiestis. Pro spalvotus vitražo stiklus...
„Marika manija, marika manija..." Visą rytą kažkas šaukė
man Į sapną iš gatvės, taip keistai, vienodu tonu. Tbilisyje
rytas. Tvanku... Jau po karo.
Sename name, sename lange, prie apvalaus veidrodžio
vyras skutasi barzdą susikaupęs.
Nusileido vakaras ir žvelgia į naktinį miestą, į moterį,
terasoj džiaustančią skalbinius.
Didžiulės baltos paklodės tamsią naktį tamsiame
kieme šviečia.
Senas akmeninis grindinys akacijų žiedlapiais nuklotas.
 |
| Sveti Tskhoveli |
Jautriai ir su meile už norvegiškus pinigus sutvarkytas Betlemi - Betliejaus - kvartalas prasideda prie Jeruzalės skvero ir driekiasi kiek labiau į vakarus. Tai - Tbilisio senamiestis, senojo miesto širdis. Jau V amžiuje čia stovėjo pirmieji namukai. Aišku, jų nebėra. Seniausi išlikę gyvenamieji namai datuojami XVII amžiumi, o didžioji dauguma statyti XIX amžiuje, visi kiek išsiklaipę dėl žemės drebėjimų.
Betliejaus gatvės pradžioj vienoje pusėje - nuostabus namas su vitražais puošta laiptine, kitoje pusėje - laiptai, kylantys aukštyn ir pro dvi Betliejaus bažnyčias - žemutinę ir viršutinę - vedantys į gražią terasą, nuo kurios atsiveria miesto panorama.
 |
| Motina Kartli |
Slaptais metaliniais laiptukais lipu kalno šlaitu. Viršuje manęs lūkuriuoja grėsmingai nusiteikusi skulptūra „Kartlis Deda" - „Motina Kartli", simbolizuojanti Gruziją. Jos simbolika aiškinama taip: „Ateisi kaip draugas, būsi pavaišintas, o su kardu atėjęs, nuo kardo ir žūsi“, bet mano bičiulis Murtaza sako paprasčiau: „Pit ne budeš, golovu otrežu...“ (Negersi – galvą nukirsiu“) Mat Motina Kartli vienoje rankoje laiko didžiulį kardą, o kitoje- taurę. O kai kas tvirtina, kad Gruzija – vyrų valdoma.
(...)
Užėjęs lietus išvaikė kompanijas, mažuose tarpukiemiuose kepusius šašlykus ir praeivius vaišinusius naminiu vynu (gan rūgštoku), tik didžiulėje gėlėmis išpuoštoje terasoje angeliškais balsais tebedainuoja nedidukas choras ir vaikai zuja po krentančiais lašais. Mano bičiulis tapytojas Murtazas ir jo giminaičiai, taip pat menininkai, eksponuojantys savo darbus lauko terasoje, vis dar ragauja čačą (vynuogių degtinę), kuri man pasirodė kiek stiproka. Jie stiprumą „gesina" šviežiu alumi, atsivežtu tiesiai iš gamyklos. Bet netrukus vakarėlis baigiasi, visi išsiskirsto, lietaus debesys miegoti nugena ir mane. Atsigulu ant sofutės ir kaipmat išskrendu ant miego sparnų.
Kitą dieną sėdžiu pas Murtazą namie prie lango ir bandau atsigauti po ilgos ir neramios vakarykštės dienos. Noriu, žvelgiu kairėn - į televizijos bokštą, noriu - į naują eklektišką prezidentūrą, su reichstaginiu užmoju pastatytą, noriu - į gigantomanišką bažnyčią, virš viso miesto besistiebiančią. Bet labiausiai patinka žvalgytis į debesis, dangaus žaidimus bežaidžiančius.
Solalakis - senoji miesto dalis, susispaudusi ir pakibusi ant šlaito po Narikalos tvirtove. Kada ji pastatyta, tiksliai nežinoma, bet VII amžiuje jau gyvavo ir vadinosi Šuris-Ciche. 1827 metais ją smarkiai apgadino žemės drebėjimas. Dabar viskas taip greitai restauruojama ir kinta, kad, atvykęs po kurio laiko, vietoj senųjų matau jau restauruotas ir vakarais apšviestas kažin kokias žaislines terasas. Užtai sutvarkė kelią į tvirtovę, šaligatvius ir laiptelius.
Klaidžiodamas gatvelėmis dairausi. Kartais už tvoros amteli didokas šuo, kartais švysteli bažnytėlės mažyčiai žydri kupolai, kartais priešais išdygsta stebukliniai namai - su plakatais ir paveikslais, iškabintais terasose. Durys ir langai atidaryti, kiemai pereina į kambarius, koridoriai virsta miesto takeliais. Čia bevaikštinėdamas net laiką pamirštu.
 |
| Narikala tvirtovės laiptai |
Nuo Laisvės aikštės, kurioje tviska paauksuotas šv. Georgijus, smeigiantis drakoną, gatvelių labirintu traukiu link Gorgasalio skverelio šalia Metechio tilto. Ėjimo variantų - tūkstančiai, ir netgi neieškodamas vis tiek rasi ką nors įdomaus. Čia ir armėnų bei gruzinų bažnyčios, sinagoga ir mečetė. Visos šventyklos greta viena kitos. Ištroškus galima keliauti į Leselidzės gatvę, centrinę senamiesčio arteriją, kur visada daug automobilių ir gausu įvairiausių parduotuvėlių. Čia galima rasti gero vyno krautuvėlę, pasidairyti joje, paklausinėti, paragauti. Tada kopiu aukštyn ir nuo Narikalos tvirtovės kalvos šlaitų svaigdamas ir medituodamas stebiu po kojomis ūžaujantį miestą.
Tbilisyje žiema, iškrito sniegas. Visi jį mato, bet netiki. Kai čia visai netikėtai pasninga, šaligatviai ir gatvės tampa nuotykių arenomis. Ne šaligatviai, o čiuožyklos su smagiais kalneliais. Tradiciškai manoma, kad Tbilisyje sniego nebūna, o jeigu ir iškrenta, vis tiek tuoj ištirpsta. Vadinasi, ir valyti nereikia. Jei vis dėlto neištirpsta savaitę, sako: „Ištirps kitą", jei laikosi visą mėnesį: „Nagi, kiek galima... Bet, ai, vis tiek tuoj ištirps." Ir ištirpsta. Nes, žiūrėk, jau ir pavasaris.
Pirmosiomis sausio dienomis miestą staiga užgriuvo pūga. Eismas kaipmat buvo paralyžiuotas, tik pavienės mašinos vasarinėmis padangomis kaip karvės čiuožinėjo plačiais apledėjusiais keliais.
- Ai, rytoj ištirps, - sako mano bičiulis skulptorius Iraklis ir važiuoja pirkti žieminių padangų. Bet jų jau nėra, iš pat ryto išgraibstė.
 |
| Sololaki gatvė |
Gruzijoje, kurioje didžioji dalis gyventojų - stačiatikiai, tarpušventis prasideda nuo Naujųjų metų ir tęsiasi iki Kalėdų, bet švęsti pradedama ir anksčiau, per katalikų Kalėdas. Pakili nuotaika apgaubia miestą.
Senamiesčio Solalakio rajone slidinėju klaidžiodamas siauromis gatvelėmis, po kiemus ir užkaborius. Viename kieme, namo balkone, stovi vyras ir moja man, kviečia užsukti. Pakylu lauko laiptais ir patenku į kambarį, kuriame randu smagią kompaniją ir stalą, nukrautą vaišėmis. Ir prasideda... Netgi nėra kada pažiūrėti į didingą vaizdą, atsiveriantį iš balkono, nebent kai einu dar įsipilti vyno iš didžiulio stiklinio indo.
Čia šeimininkauja trys broliai Tbilisio armėnai ir jų mama. Tostai, smagios kalbos, nematyti neragauti patiekalai - ir nė nepastebiu, kaip pilkšva tamsa nusileidžia ant miesto. Imu sukti galvą - ieškau priežasties ištrūkti iš šios smagios draugijos, mat metas namo. Pasipila linkėjimai ir sveikinimai, draugiški apsikabinimai ir pažadai susitikti ateityje.
Keista, bet kai kitąkart grįžęs į Tbilisį vėl klaidžiojau po senamiestį, šito kiemo neberadau, nors jaučiau, kad jis visai šalia, čia pat, už posūkio, toks nepasiekiamai artimas.
Bažnyčios. Religiniai subtilumai, vyriški ir moteriški
Tamsiaplaukė moteris prie Betliejaus laiptų kastuvu
kasa žemę tarp žydinčių rožių krūmų.
- 0 kas čia bus? - klausiu.
- Geltonos tulpės, geltonas tulpes sodinsiu.
Balti balandžiai kyla, vartos ore tiesiai virš armėnų
bažnyčios įgriuvusiu kupolu.
Eina keturios moterys gatve šventadienio naktį. Kulniukai
 |
| Bažnyčia Betlemi kvartale |
atsisuka, persižegnoja ir visos keliauja toliau.
Pila kaip iš kibiro. Vaikinukas bėga tekinas, staiga
sustoja, pasisuka šventyklos pusėn, tris kartus lėtai
persižegnoja, o tada vėl greitai greitai nuskuodžia,
taškydamas vandens purslus.
Policininkas žingsniuoja atnaujintu stoties peronu,
eina ir žegnojasi - kartą, du, tris, ir žiuri kažkur į tolį.
Ir aš pasižiūriu. Toli toli, kur tolsta traukinys,
matyti didžiosios Tbilisio bažnyčios kupolas.
Gruzijoje į stačiatikių bažnyčią vyrų su šortais neleidžia, o moteris leidžia ir su šortais, ir su marškinėliais be rankovių, ir vilkinčias atvirą vasarišką suknelę, svarbu, kad skarelė ant galvos būtų, plaukus uždengtų. Bet ir tai nelabai būtina. Į moterų drabužius nežiūrima taip griežtai, kaip į vyriškus šortus. Tačiau jeigu šortai žemiau kelių, jau galima šventyklon eiti, nes tai jau tikriausiai nebe šortai. Bet būna ir tolerantiškų prižiūrėtojų, leidžiančių net ir giesmę po šventyklos skliautais sugiedoti.
Jau tamsu, krapnoja, Rustavelio prospekte platanai dengia dangų. Sėdžiu ant suolelio gatvėje, priešais šventyklos duris. Kažkoks praeivis žvilgteli į mane, paskui sustoja prie bažnyčios slenksčio ir ima žegnotis, kaskart kakta paliesdamas žemę - ir taip devynis kartus. Tada tris kartus pabučiuoja kairę koloną, paskui dešinę koloną, apsigręžia ir nueina sau. Iš kur toks uolumas? Ir dar naktį... Lieku vienišas sėdėti ant suoliuko. Pirmadienis. Jau po vienuoliktos.
Pirmą sykį atvykusiam į Tbilisį būtinai reikia pamatyti senąją sostinę Mcchetą ir Džvario (Kryžiaus) šventyklą. Kaimynas jau laukia kieme ir netrukus, po rytinės kavos, jo žiguliuku jau riedame šiltos saulės nutviekstais Tbilisio pakraščiais.
 |
| Dvari bažnyčios įėjimas |
 |
| Džvari bažnyčios vaizdas |
Plati autostrada neria po uolomis į slėnį ir prieš akis atsiveria didinga panorama. Kvėpuoju visais plaučiais ir aikčioju. Sukiojamės ieškodami kelio į kalną, link Džvario, mėtomės iš vienos kelio juostos į kitą, ir staiga, važiuojant per tiltą, pamatau tiesiai į mus lekiančias mašinas. Pasirodo, mano vairuotojas sugebėjo įvažiuoti į priešpriešinę kelio juostą. Dabar jau įspūdžių per akis. Lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai garsiai signalizuodami artėja, ūkaudami lekia pro šalį, o mes bandom apsisukti, apsisukti... Išsisukti...
Pagaliau stoviu prie garsiosios Džvario šventyklos, architektūros šedevro, žvelgiu į dviejų upių - Mtkvari ir Aragvos - santaką ir matau... ką noriu, tą ir matau, įsivaizduoju ikikrikščionišką miestą ir kadaise čia stovėjusią Mėnulio šventyklą, ir įsiveržusių romėnų pulkus, ir Lermontovą, kadaise čia vaikščiojusį, paskui apdainavusį Džvarį savo poemoje „Mcyri".
Džvario šventyklos šventoriuje karvės graužia Troškimų medį, o varpų virvės pririštos - kad nepultum skambinti ir angelo kviesti. Taip sakė stačiatikių kunigas: kai varpu skambini, angelą sargą šauki. Žmogus šventiko drabužiais knygas pardavinėja. Kokia apgaulinga išvaizda, koks akių dūmimas. Šventykloje - tobulas kryžiaus formos skliautas, ir dangus tobulas virš jo. Tik vardo žmogaus, kuris šį grožį sukūrė, nebeliko.
Iš čia kaip ant delno matyti senoji Gruzijos sostinė Mccheta.
užsisakykite knygą mūsų bibliotekoje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą