Kelionė į islamą. Moters akimis

Keliauti į Rytų šalis nubalsavo patys blogo lankytojai. Pažadus reikia tesėti.

Viena kelionė jau kaip ir įvyko - pristatėme knygą, parašytą pagal pastarųjų metų ko gero įžymiausiojo Rytų šalių  veikėjo Osamos bin Ladeno sūnaus ir žmonos pasakojimus.

Bet akys užkliuvo už straipsnio anglų kalba, bei knygų lentynos apie moteris islamiškose šalyse ir keliaujame į rytus iš naujo. Antra vertus - kodėl į Rytus? Islamas - ne vien rytai. Galime samprotauti apie migraciją, galime samprotauti apie religijos plėtros amžių ir lyginti plėtrą su krikščionybės istorija:  islamui dabar - keturioliktas amžius, krikščionybė tokiame pat laikotarpyje  plėtėsi, ne visada taikiais metodais. Kitaip tariant - vyksta kultūrų kaita. Kaip mums, krikščioniškosios Europos atstovams atrodo svetima kultūra?

Taigi, Henry Makow ir jo kritika europietiškajai kultūrai. Perskaičiusi straipsnį, keletą kartų tikslinausi žodžius spausdintame žodyne - ar tikrai gerai supratau? Suprantu, jog autorius - vyresnės kartos atstovas, tačiau - argi europietiškos kultūros atstovė moteris - būtinai su bikini? Ar tik kraštutinumai nurodo kultūros esmę? Pats pavadinimas - pakankamai kraupinantis - "Burka versus bikini: moters pasileidimas" Toliau - tradicinio  moters gyvenimo modelio KKK (vaikai, bažnyčia, virtuvė) propaganda, su nemenka doze kritikos feminizmui. Pastarasis esą sugriovė tradicinę gyvenseną. O "pasileidimas" kur? Tame, kad moteris gali turėti interesų už namų sienų? kad "jos vaikai" yra ir "jo vaikai", kuriuos ir tėvas turi auginti, ugdyti?

Tiesą sakant, labiausiai nustebino ne drabužių kritika. Ne gyvenimo būdo, kuris buvo būdingas XIX a. Europai ir būdingas islamui dabar - propaganda. Nustebino mintis - kam priklauso viešumoje esanti moteris. Esą vilkinti burka - šeimai, o vilkinti bikini - ... miniai? Autoriui netgi nekilo mintis, kad moteris, kad ir kaip bevilkėtų, pirmiausia priklauso sau? 

Musulmonių drabužių tipai.
Atskirose šalyse egzistuoja skirtingi reikalavimai,
tik vienas jų - bendras: dengti plaukus

 Ši priklausomybė pirmiausia atkreipė komentatorių  dėmesį: musulmonai vyrai gynė ir gyrė burką kaip apsaugą nuo nepageidaujamo dėmesio ir (!) galimos prievartos, komentatorės - europietės moterys gynė feminizmą, kaip galimybę apsisaugoti nuo šių dviejų kraštutinumų ir laisvę pasirinkti savo gyvenimo būdą, sau patinkančius drabužius, sau priklausantį kūną, kurio nebūtina nei eksponuoti gražuolių konkurse, nei slėpti po drabužiu, labiau primenančiu palapinę. Taigi tikrasis "moteriškasis", feministinis klausimas būtų: "kiek visuomenės/kultūros suteikia  arba suvaržo moteris pačioms pasirinkti savo likimą?" Pasirinkimas dėvėti burkas ar bikini turėtų būti individualus pasirinkimas, be socialinių ar religinių (kur dominuoja vyrai), programavimo ar lūkesčių.   



Europietiškoji kultūra, mentalitetas  - nevienalyčiai.  Tą patį manau ir apie islamiškąjį pasaulį, kur griežtas Korano laikymasis "papuošiamas" ir tautiniais papročiais.

Tačiau kultūrų susidūrimas asmeniui gali būti ir skausmingas, ir nepriimtinas. Tik susidūrimas vyrams ir moterims - skirtingas, tokią išvadą padariau vartydama knygas apie islamą ir islamišką pasaulį. Vyrai į Artimuosius Rytus važiuoja kariauti arba tyrinėti, gi moterys, šį pasaulį gali rasti ir savo aplinkoje, įsimylėjusio žmogaus akimis.



Skaitome?



 Šį kartą turėjau prisisėsti uodegą ir baigti mokslus. Paskutinis mano pabaigtas diplominis darbas buvo skirtas makrobiotiniam maisto gaminimui. Vėliau sužinojau, kad ši subalansuota japoniško stiliaus dieta labai patiko Madonai. Savo žinias apie makrobiotines technologijas gilinau sveikatos centre Švedijoje, netgi sudariau ir kaip savo baigiamojo darbo dalį pateikiau tokių receptų knygą. Tolesne mano stotele vėl tapo Anglija: šį kartą nuvykau į Ist Grinstedo koledžą studijuoti akupunktūros. Ti irgi studijavo ten akupunktūrą, taip mudu ir susipažinome. 

Man ką tik buvo sukakę 26-eri ir maniau radusi svajonių vyrą. Tuomet nesupratau, kur lendu. Ti buvo šaunus, gražus, inteligentiškas, puikiai išsilavinęs - kaip tik toks vyras, kokio ieškojau. Už mane jis buvo dešimčia metų vyresnis, bet dėl to visai nesukau sau galvos. Jis man atrodė labai patrauklus. Aš jam irgi patikau. Spėju, kad mudu abu jautėmės truputį vieniši. Buvau ką tik persikėlusi gyventi į Angliją ir dar beveik nieko ten nepažinojau. Abu ieškojome rimtų santykių ir atrodė, kad puikiai vienas kitam tinkame.

Tai, kad Ti kilęs iš Saudo Arabijos, man neatrodė svarbu. Apmaudi klaida. Religija jis nesidomėjo. Abu aistringai domėjomės kinų medicina ir filosofija, tad, rodės, mums tiesiog buvo lemta susitikti akupunktūros kurse.

Po mėnesio pastojau. Dar po trijų mėnesių jau buvome susituokę. Tuomet nesijaučiau esanti visiška kvailė, - tikrai nesijaučiau. Rodės, viskas taip ir turi būti.

Ti kalbėjo apie savo pirmąją santuoką ir apie tai, kad jis pasimokė iš savo klaidų. Būdamas 21-erių jis vedė anglę merginą, bet vaikų juodu neturėjo. Jo motina tos santuokos niekada nepripažino ir norėjo, kad sūnus išsirinktų žmoną Saudo Arabijoje.

 Susituokėme Sautamptono civilinės metrikacijos biure 1990 m. gruodžio 17-ąją. Šią iškilmingą dieną ceremonijoje dalyvavome mudu su Ti, jo sesuo su vyru ir Ti bičiulis. Kiekviena mergina svajoja apie prašmatnias vestuves, bet Ti norėjo, kad šventė būtų kukli, skirta tik artimiausiems žmonėms ir per daug nekainuotų. Banko sąskaitoje jis turėjo daug pinigų (mačiau jo banko sąskaitos išrašus), bet pritariau, kad vestuvių pokylis būtų kuklus, nes ketinome pirkti namą ir man atrodė, kad švaistyti pinigus neprotinga.



Modelių namų siūlomi vestuviniai rūbai musulmonėms



Vilkėjau melsvą sijoną ir baltą palaidinę. Nors laukiausi, nėštumo stadija dar buvo tokia ankstyva, kad galėjau dėvėti įprastus drabužius. Po ceremonijos visi grįžome namo ir pasigaminome šio to užkąsti. Štai ir visas pokylis!

Kai Ti motina pareiškė nedalyvausianti vestuvėse, nes aš nesu arabė, man tai nebuvo staigmena. Tokių santykių, kokie buvo tarp mūsų, ji tiesiog nesuprato. Norėjo, kad sūnaus santuoka būtų iš anksto planuota. Vienintelės vestuvės, kuriose ji dalyvavo, buvo jos vyriausios dukters, - mat ji ištekėjo už arabo, - ir trečiojo sūnaus Adnano, kuris tuokėsi Saudo Arabijoje. Tiesą sakant, ji net nenorėjo su manimi susipažinti.



Vestuvių dieną puošiama nuotaka.
Plaukai privalo būti uždengti.



Ti garbei turiu pasakyti, kad jis motinai atrėžė:

- Jeigu nori ir toliau su manimi matytis, tau teks susitaikyti su tuo, kad turiu kitą žmoną.

Vis dėlto susipažinau su jo motina, nes vieną savaitgalį nuvažiavome į jos namus Ekseteryje. Ji elgėsi gana maloniai, bet vis tiek jaučiau tarp mūsų tvyrančią įtampą. Tiesiog aš nepateisinau jos lūkesčių. Jaučiau, kad nors ir labai stengčiausi būti gera žmona ir motina, mano trūkumas visuomet bus tai, kad aš ne arabė.

 Ilgainiui pamačiau, kad ji - nuostabi moteris, užsispyrusi ir nepriklausoma. Negalėjau ja nesižavėti, nors ji manęs ir nemėgo. Ji kolekcionavo tradicinius beduinų apdarus bei senovinius papuošalus ir Ekseterio muziejuje netgi surengė jų parodą. Be to, parašė ir pati išleido kelias knygas apie tradicinius arabų drabužius.

Kaip tik pačioje mūsų santuokos pradžioje Ti pasakė nenorįs, kad kada nors kas nors sugadintų mūsų santykius. Esu įsitikinusi, kad jis nuoširdžiai manė, jog viskas klostysis kuo puikiausiai. Kiek vėliau sužinojau, kad gyvenant su arabu vyru pilkųjų zonų nėra; nėra jokio vidurio. Viskas arba balta, arba juoda, ir nėra nė menkiausios erdvės deryboms.

Man reikėjo laikytis atokiau nuo islamo. Kad ir kaip gerbčiau pamaldumą, vis dėlto net nesuvokiau, kur lendu. Dieve mano, po laiko viskas atrodo taip lengva. Kita vertus, turiu keturis nuostabius berniukus, kurių neiškeisčiau į nieką pasaulyje, tad kam sukti galvą dėl to, kad galėjau gyventi kitaip?

Musulmonai gyvena savotiškai. Mano nuomone, - ir kalbu remdamasi savo patirtimi, - nemusulmonui sunku iki galo suvokti islamo esmę ir jo įtaką kasdieniam gyvenimui. Manau, kad žmogui, kuris nuo pat mažens nebuvo auklėjamas to tikėjimo dvasia, beveik neįmanoma iki galo jo perprasti. Taigi nors atsiverčiau į islamą, taip ir nesugebėjau prie jo prisitaikyti.

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, duosiu pavyzdį. Mudviem su Ti gyvenant Ekseteryje mūsų aplankyti atvažiavo jo brolis Adnanas su žmona Alija. Ji buvo apsirengusi nuostabiais drabužiais: juosėjo margą gėlėtą sijoną ir akį traukiančią palaidinukę. Prisiminkime, kad tuomet apie musulmonų papročius žinojau nedaug, bet, žinoma, per pirmąjį mūsų susitikimą pamėginau palaikyti pokalbį. „Alija, man tikrai patinka tavo drabužiai. Jie žavūs", - pasakiau.

 Ji pervėrė mane keistu žvilgsniu, bet nieko neatsakė. Kitą dieną Adnanas padavė man krepšelį, į kurį buvo įdėti tie drabužiai. Ir pasakė, kad dovanoja juos man. Paklaustas kodėl, tik šyptelėjo ir nuėjo.

Buvau sutrikusi. Maniau, kad pagyrusi Alijos drabužius pasielgiau tinkamai; juk čia nieko bloga, tiesa? Kaip aš klydau!

  Kai paklausiau Ti, kas vyksta, jis man paaiškino islamiškosios sąvokos „bloga akis" esmę. Sužinojusi ją, iš pradžių tikrai gali pasijusti sukrėsta. Mat jei kas nors nudėbia tave bloga akimi, tai reiškia, jog tas žvilgsnis gali užtraukti tau nelaimę. Gali nukentėti tu, tavo vaikai, kas nors iš plačios tavo giminės, gali būti padaryta žala tavo namams ar turtui. Ir viskas dėl netinkamo žvilgsnio, kuris gali būti pavydus arba, priešingai, giriamasis. Žmogus gali tave mylėti ir vis dėlto iš pavydo nužiūrėti tave bloga akimi. Nesvarbu, kokio motyvo vedamas žmogus pažvelgė bloga akimi, - nužvelgtasis tuoj pat imsis ryžtingų veiksmų.

Atsitikimas su Alija - puikiausias tokių veiksmų pavyzdys. Ji nusirengė, o jos vyras įdėjo drabužius į krepšelį ir atidavė man. Turėjau Alijai pasakyti: „Kaip gražiai tu atrodai šitaip apsivilkusi." Jei būčiau taip pasakiusi, mano žodžiuose nebūtų buvę nė menkiausios užuominos, kad jai pavydžiu. Padariau klaidą - žavėdamasi drabužiais sudariau įspūdį, tarsi pati norėčiau juos turėti. Taigi nuo tos dienos vengiau rizikuoti ir stengiausi elgtis taip, kad nebūčiau musulmonų neteisingai suprasta ir kad jie nepamanytų, jog buvo nužiūrėti baisiąja „bloga akimi", nes kitaip galėjau susilaukti rimtų nemalonumų.



Marselio gatvėje

Gyvendami Anglijoje, mudu su Ti atrodėme kaip paprasta vakariečių pora. Kasdien man nereikėjo dėvėti arabėms įprastų drabužių ar taikytis prie kokių nors islamiškų papročių. Iš pradžių atrodė, jog Ti susitaikė su tuo, kad esu šiuolaikiška moteris. Nebuvo matyti nė menkiausių požymių, kad vėliau dėl to šeimoje galėtų kilti įtampa. Džiaugiausi galėdama vilkėti labai madingus drabužius, be to, jaučiau - ir tebejaučiu - nenugalimą aistrą rankinėms ir batams. Man labai pasisekė, nes iš prigimties turiu gražią figūrą, nors pagimdžius keturis vaikus teko labai pasistengti, kad ją išlaikyčiau. Jei tik pasitaikydavo proga važiuoti atviru sportiniu automobiliu, leisdavau savo ilgiems šviesiems plaukams laisvai plaikstytis vėjyje. Labai mėgau nueiti kur nors pavalgyti ir truputį išgerti, taip pat nekantriai laukdavau progos apsilankyti klube arba pažiūrėti kino filmą. Visa tai dariau būdama laisva moteris ir tikėjausi taip gyventi su partneriu, netgi gimus vaikams. Tačiau vaikų susilaukėme vos susituokę ir vėliau Ti niekur nenorėdavo eiti.    



Rastas internete paveikslėlio prierašas skelbia,

jog tai modernios Jordanijos merginos.

Man patinka leisti laiką su labai įvairiais žmonėmis. Gal kas nors pamanys, kad esu linkusi flirtuoti ir liestis, bet tokia jau esu ir džiaugčiausi matydama, kad tokios pat savybės būdingos ir mano partneriui. Tačiau esu visiškai ištikima tam vieninteliam savo žmogui, ir visi, kurie mane pažįsta, gali tai patvirtinti. Iš prigimties esu nepaprastai ryžtinga. Ir, nepaisydama visų kliūčių, aukojausi, kad išsaugočiau mūsų šeimą.



Šeimos paplūdimyje

Jei atvirai, jau iš pat pradžių musulmoniškas gyvenimo būdas daug kartų mane pribloškė. Kai atsiverčiau į islamą, žinoma, jau žinojau, kad prieš įžengiant į mečetę reikia apsigobti galvą. Bet pirmą kartą išgirdusi apie šį paprotį labai nustebau. Praėjus savaitei po mūsų vestuvių turėjome nueiti į mečetę Londone jų užregistruoti. Nuvažiavome ten raudonu Ti „Volkswagen Golf" automobiliu ir pastatėme jį priešais mečetę.

Mudviem jau belipant iš mašinos, jis paklausė:



-        O kur tavo skara?

-        Kokia skara? - nustebau.

 -        Argi nežinai, kad prieš įžengdama į mečetę privalai užsidengti plaukus? - vėl paklausė jis.

Buvau apstulbusi ir atsisukau į jį nutaisiusi tokią veido išraišką, kuri, matyt, atrodė kaip didelis klaustukas. Ti suirzo ir ėmė raustis mašinos bagažinėje ieškodamas ko nors, kuo galėčiau apsigobti plaukus. Jis rado sarongo dydžio audeklo gabalą, - į skraistę panašų daiktą, kurį, man rodos, naudodavo tikrindamas tepalo lygį automobilio variklyje. Ti liepė man užsidengti juo plaukus. Nė nenutuokiau, kaip reikia jį vynioti, kad apsigobčiau galvą taip, kaip tai daro musulmonės, bet, manau, man visai neblogai pavyko.

Netrukus viskas staiga pablogėjo. Buvo labai vėjuota gruodžio mėnesio diena ir, man einant link mečetės, skarą atstojusi medžiaga ėmė slysti. Aš kaip įmanydama stengiausi vėl apsivynioti ja galvą, bet, manau, atrodžiau labai juokingai.

Ceremonijai pasibaigus, Ti užsiminė mečetėje buvusius žmones kalbėjus, kad jam nederėjo manęs vesti. Ką gi, tokių pasitikėjimą savimi skatinančių žodžių dar nebuvau girdėjusi... Mano tėvai norėjo atšvęsti mano vestuves ir Danijoje, tad per Kalėdas nuskridome ten ir Ti susipažino su mano draugais ir giminaičiais. Jis suvaidino žavingą spektaklį ir visiems patiko. Apsistojome mano sesers namuose, ten pirmą kartą per visą nėštumo laiką pasijutau blogai ir mane ėmė pykinti. Ti norėjo pasimylėti, bet pasakiau jam, kad jaučiuosi siaubingai. Jis atšovė:

Londono gatvėje

- Kai tavo vyras nori pasimylėti, privalai jį patenkinti.

Ir tai toli gražu nebuvo paskutinis kartas, kai man bus priminta, jog privalau atlikti savo pareigą. Atlikti savo pareigą? Visos tos „pareigos" mane ne juokais erzino. Turėjau atidžiau įsiklausyti į kažkur pakaušyje skambantį balselį, kuris man sakė: „Hele, nieko gero nelauk." Ilgainiui šis vienišas balselis virto tikru choru, nors iki tam tikros ribos aš vis dar nuolankiai paklusdavau. Turėjau paklusti, jei norėjau pasilikti bent menkiausią galimybę išsaugoti santuoką. 

Jau iš pat pradžių mūsų santykiuose atsirado įtampa, sukelta, mano nuomone, kvailo Ti žengto žingsnio. Jis Ist Grinstede toliau sau studijavo akupunktūrą ir kuo puikiausiai nusiteikęs siekė įgyti kvalifikacinį laipsnį. Ir tada pažeidė taisykles. Sautamptone įkūrė šeštadienio rytais veikiančią kliniką - nelicencijuotą kliniką! - ir net nesistengė šito slėpti. Ši žinia pasiekė koledžą, buvo sušauktas visuotinis susirinkimas, skirtas apsvarstyti Ti nusižengimui. Koledžo vadovybė jį pasikvietė ir pranešė, kad jį pašalina. Kadangi ir aš studijavau toje pačioje mokymo įstaigoje, jaučiau, kad neturiu kito pasirinkimo, tik nutraukti studijas. Ti perėjo mokytis į kitą koledžą Londone, bet kadangi jame buvo kita programa, jam teko kartoti visų metų kursą ir už tai sumokėti.

Beje, turiu kai ką paaiškinti: vos mums pradėjus draugauti Ti mane patikino, kad niekada negalėtų gyventi Saudo Arabijoje, nors toje šalyje yra gimęs. Iš Saudo Arabijos dar būdamas labai mažas jis persikėlė gyventi į Egiptą, o paskui, jam sulaukus vos aštuonerių metų, šeima išvažiavo į Angliją. Taigi Saudo Arabijos papročių jis taip ir neperprato, nors motina šnekėjo su juo tik arabiškai.

Pagal planą Ti ir jo broliai bei seserys turėjo baigti mokslus Anglijoje ir grįžti gyventi į Saudo Arabiją. Arabų kultūroje pabrėžiama išsilavinimo svarba, ir Ti motina suprato, kad leisti vaikams baigti angliškas mokyklas yra tiesiog idealu. O kaipgi jo motina galėjo išlaikyti septynis vaikus negaudama jokios finansinės pagalbos? Na, tiesą sakant, Ti tėvui priklausė sėkmingai veikianti kelionių agentūra, jis daugelio šalių musulmonams organizavo piligrimines keliones į Meką. Ti tėvas uždirbdavo gerokai daugiau, negu reikia šeimai išlaikyti.



Malda Trafalgaro aikštėje

Ti ir jo brolių bei seserų likimai susiklostė labai skirtingai. Įgiję mokslų daktaro laipsnius, Ti ir jaunesnysis jo brolis išvažiavo į Saudo Arabiją ir Džedos universitete buvo priimti dirbti profesorių padėjėjais. Tačiau po ketverių metų Ti ši šalis įgriso iki gyvo kaulo. Jis negalėjo rasti sau vietos ir grįžo į Angliją studijuoti akupunktūros. Jo brolis liko Saudo Arabijoje ir vedė. Vyriausia sesuo išvyko į Ameriką ir taip pat ištekėjo. Vyriausias jo brolis baigė medicinos studijas, vedė airę ir grįžo į Saudo  Arabiją. Jie susilaukė keturių vaikų, šie mokėsi Anglijoje, internatinėje mokykloje. Kitos dvi seserys ištekėjo už anglų ir liko šioje šalyje. Jauniausia sesuo didžiąją savo gyvenimo dalį nugyveno kartu su motina ir, man rodos, taip ir neištekėjo. 

Ti man vis kartodavo, kad Saudo Arabijoje jam nepatiko ir kad niekada nenorėtų vėl ten gyventi. Tikiu, kad tuo metu jis nuoširdžiai taip manė, bet priremtas prie sienos, matyt, pagalvojo, kad su vaikais tenai bus saugus. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai taip ir būtų buvę, bet kadangi turėjo reikalą su manimi, viskas susiklostė kiek kitaip.

Kai susipažinau su Ti, gerai nė nežinojau, kur yra Saudo Arabija. Žinojau, kad ten karšta, kad daug dykumos, naftos ir pinigų. Bet, ak, argi tai svarbu, juk... sutikau savo žmogų. Pamenu, mano draugai sakė: „Čia tai bent, Hele, jis tikrai geras laimikis. Jis puikiai atrodo, yra inteligentiškas ir bus pasakiškai turtingas." Na, dauguma tų apibūdinimų teisingi.

Jau vos užsimezgus mudviejų draugystei pamačiau, kad Ti domisi visomis religijomis. Jis, žinoma, buvo musulmonas, bet nesimeldė ir nėjo į mečetę. Mudu mėgavomės kiaulienos šonine, kumpiu, alumi, vynu ir viskuo, ką smerkė islamas. Tai, kad jis musulmonas, o aš krikščionė, atrodė visiškai nesvarbu. Tuo metu neatrodė, kad kurioje nors gyvenimo srityje tarp mūsų galėtų kilti interesų konfliktų.

Ti tikrai mokėjo sužavėti. Atrodo, buvau tiesiog apkerėta, ir, mano akimis žiūrint, jis nieko negalėjo padaryti ne taip. Nesakau, kad beprotiškai jį mylėjau, bet buvau labai susižavėjusi ir pametusi dėl jo galvą.

Kai dabar apie viską galvoju, suprantu, kad prieš įsipareigodama Ti ir ryždamasi gimdyti vaikus turėjau palaukti ir daug geriau jį pažinti. Tačiau esu impulsyvios prigimties ir santykiuose su Ti ji paėmė viršų. O paskui gimė vaikai...........

Skaitykite bibliotekoje taip pat:

Pirmoji lietuvių išleista knyga šia tema. Jos pagrindu sukurtas ir filmas, o internete pasklido ir filmuotas tėvo atsakas motinai, susigrąžinusiai vaiką, bet  nebeleidusiai bendrauti su tėvu.

Kitos knygos: