Pristatome naują kelionių įspūdžių knygą. Vytautas Žutautas
Rojaus žemėje beieškant : kelionių reportažai: Kuba, Dominikos Respublika ir Haitis, Jamaika, Šri Lanka, Maldyvai, Mauricijus. - Kaunas, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 238 p.
Sunku ką nors pasakyti apie knygą, kurią norisi perskaityti per naktį. Juolab apie tokias šalis, kur savo kojomis nenukeliausiu, o lėktuvu nuskristi nuosava piniginė neleis.
Kas belieka - skaityti knygą.
Kas belieka - skaityti knygą.
Per visas informavimo priemones kubiečiams daug metų teigta, kad socializme visi žmonės esantys lygūs. O iš tikrųjų, nors visi žmonės yra lygūs, bet valdininkai - lygesni už kitus. Ir valdant Fideliui, ir prie Raulio. Kubos valdininkai (ypač tie, kurie „stovi socializmo sargyboje"), gauna didesnius atlyginimus (dalį jų - „kukais"), naudojasi kitomis privilegijomis. Pavyzdžiui, automobiliais.
 |
| Havanos katedra |
Paprastam kubiečiui nusipirkti automobilį iki šiol beveik nėra jokių galimybių. Apie laisvą prekybą dar tik kalbama. Parduoti ir pirkti galima tik tas lengvąsias, kurios pagamintos iki 1959 metų. Kol rusai Kubą šelpė, dar atsiųsdavo „Žigulių" ir „Moskvičių", o tie būdavo išdalijami socialistinio lenktyniavimo pirmūnams. Dabar valdžia automobilius perka tik savo reikmėms. Visi kiti važinėja arba didžiulėmis 7-ojo ar net 6-ojo dešimtmečio amerikietiškomis mašinomis, arba surūdijusiais „Žiguliais". Ir vieni, ir kiti nuolat genda, tad vairuotojai yra ir labai geri mechanikai.
Jei gatvėje sugenda koks 1953-iųjų „Mercury", atidarius variklio dangtį tuoj sulenda kokios šešios galvos ir, žiūrėk, po kurio laiko čiaudėdamas dūmais automobilis jau rieda.
Beje, automobilių numerių spalva irgi nevienoda: vienokia - valstybinių, kitokia - nuomojamų, o direktorių ir partijos veikėjų automobilių numeriai - rudos spalvos. Pamatęs tokį automobilį kelių policininkas tik atiduoda pagarbą ir valdininko netrukdo. Štai tau ir socializmas.
 |
| Gatvėje |
Policininkų keliuose daugybė, vairuotojus jie stabdo dažnai, bet ar technika tvarkinga, nežiūri. Tikrina, ar neišgėręs, ar neviršija greičio, klausia, kur važiuoji. Greitį irgi nustato be jokių prietaisų - iš akies. Jei baudžia, nepasiginčysi, jeigu kvito nerašys - bauda mažesnė. Vairuotojai irgi solidarūs - jei kelyje dirba policija, visi iš eilės mirkčioja ilgosiomis šviesomis. Keliuose labai daug dviratininkų, arklių traukiamų vežimų. Kai kur tai vienintelė susisiekimo priemonė. Mažesniuose miesteliuose arkliukai kaip maršrutiniai autobusai - į vežėčias telpa iki 12 keleivių.
Na o Havanoje keleivius vežioja „kupranugariai" - tam tikri „trigubi" autobusai, sumontuoti ant MAZ'o važiuoklės. Į vieną suvirintuose trijų autobusų kėbuluose telpa 350 keleivių.
Jei neturi pinigų taksi, tenka laukti tokio „kupranugario" - antraip į namus negrįši. Pats miestas nemažas - 2 milijonai gyventojų, - o nei metro, nei troleibusų. Kitados troleibusai kursavo (linijos nutiestos), bet susidėvėjo, o nupirkti naujų nėra už ką. Tad tie pačių pasigaminti autobusai labai praverčia. Darbininkus į įmones suvežą savas transportas - autobusai, panašūs į amerikietiškus mokyklinius. O miestiečiams tenka laukti „kupranugario". Visa laimė, kad kubiečiai niekada niekur neskuba ir yra kantrūs, jiems valandą laukti autobuso - neilgai. Tie kantriausieji, ko gero, dar sulauks laikų, kai valdžia leis nusipirkti ir turėti savo automobilį.
BE ČE GEVAROS - NĖ ŽINGSNIO
Jau rašėme, kokia graži Havana buvo iki F. Kastro. Kas iš jos likę dabar? Kaip prieš revoliuciją, taip ir dabar išlikusios gatvės, vedančios vandenyno link, gaivūs rytai, kai gatvėmis plūsta vandenynu atsiduodantis vėjas, dienos karštis, kai visi slepiasi medžių pavėsyje, sodriai mėlynas dangus ir beveik tokios pat spalvos jūra.
Pats miestas išlikęs, tačiau jo dvasia pasikeitusi. Gyvenimas gatvėse lyg apmiręs, sulėtėjęs. Iki vakaro moterys, apsirengusios gana spalvingai (kartais tik su sijonėliu ir liemenėle), tarytum mieguistos tvarko savo reikalus. Vyrai užskalbtais rūbais irgi tingiai slampinėja šaligatviais. Turintieji darbą fabrike dirba ir, aišku, vagia.
 |
| Havanos gatvėje. |
Jeigu papulsite į kvartalą, kur yra cigarų fabrikas, jums kas dešimt žingsnių siūlys pirkti pačių geriausių cigarų - „Cohibos" markės, kuriuos rūko ir pats Fidelis Kastras. Tiesa, jie nebūtinai būna vogti. Geriausi cigarų vyniotojai darbo dienos pabaigoje turi teisę išsinešti 3 cigarus. Tą kvartalą išduoda ne tik cigarų prekeiviai, bet ir tabako kvapas. Kaip pas mus sovietmečiu, taip ir dabar tame tabako fabrike (beje, ir kituose) būtina gamybinė mankšta. Gamyba sustabdoma, moterys surikiuojamos prie savo darbo stalų, per garsiakalbius pasigirsta muzikos garsai ir - „viens du, viens du!" - žmonės mankštinasi.
O gatvėje - savas gyvenimas. Turistams nelengva, nes juos vietiniai nuolat užkabinėja. Ir ne tik kad paklaustų, iš kur atvykę, bet ir kad pasiūlytų ką nors pirkti. Marškinėlius, pypkes,
 |
| Gatvėje |
dėžutes, pelenines, ant kurių - Če Gevaros portretas. Kol gyvas, F. Kastras, matyt, yra uždraudęs ant kiekvieno kampo ar daikto kabinti savo portretą, tad žmonės šlovina kitą „revoliucijos didvyrį" - Če Gevarą. Ryžtingas jo žvilgsnis žvelgia nuo sienų. O jei pirksite kasetę ar kompaktinį diską, jame būtinai bus daina apie Če Gevarą.
Havanos kvartalai skiriasi architektūra ir amžiumi. Dalis statyta ispanų, dalis - amerikiečių, o pakraščiuose - rusiškos komunalinės 5-9 aukštų „dėžutės". Įsivaizduojate, koks gyvenimas tokiame saulės prikaitintame bute? Todėl beveik visuose -uždangstyti langai ir praviros durys. Kad vėjas bent kiek išvėdintų. Kur gyvena turtingesnis, pamatysi iš tolo. Ten kabo kondicionieriaus dėžė. Sostinės centre - rūmai. Neremontuojami jie sensta, krenta tinkas, dažai nusilupinėję. Atrodo lyg po karo, lyg juose niekas negyventų. Bet ant virvių padžiauti skalbiniai išduoda, kad šie rūmai netušti. O skalbiniai - tai tarsi Havanos simbolis. Moterys viską skalbia rankomis, o džiovina vėjas ir saulė. Skalbinių pilni balkonai ir kiemai.
Kelionėje po Kubą mus lydėjo prieš 20 metų čia gyventi atvažiavusi rusė Marina ir vairuotojas Umbertas, senas kubietis. Jiedu ir buvo mūsų gidais. Marina - iš Sibiro, į Kubą ją parsivežė ten inžinieriaus specialybės mokęsis kubietis. Jos dukterys - viena mokosi universitete, o kita dar vidurinėje - tikros kubietės, net nemoka rusiškai. Aplankyti senelius - labai brangus malonumas. Tai pavyksta padaryti tik jeigu už bilietus sumoka Marinos giminės iš Rusijos. O jie irgi neturtingi.
Per 20 metų Marina dar neperpratusi visų Kubos įstatymų vingrybių. Pavyzdžiui - kad net ir pasistatęs nuosavą namuką jo negali parduoti. Komunalinių butų ir pas mus nebuvo galima parduoti, tik išsikeisti į kitą. Kuboje taip yra ne tik su komunaliniais butais, bet ir su nuosavais namais. Gyvenk, o po to palik savo vaikams. Bet Raulis Kastras jau yra pažadėjęs, kad ir namus, ir butus bus galima parduoti. Muziejus kaip muziejus, bet čia įrengta aikštelė, nuo kurios visa Havana kaip ant delno. Liftu pakyli į 50 metrų aukštį ir gėrėkis panorama. Priešais memorialą - plati gatvė ir tribūnos, kuriose per šventines demonstracijas įsitaiso Kubos vyriausybė. Už jų - didelis pastatas su Če Gevaros portretu. Tai Vidaus reikalų ministerija.
Marina džiaugiasi bent tuo, kad sugebėjo savo dukterims įteisinti dvigubą pilietybę - Kubos ir Rusijos. Tad jos, kaip ir užsienio pilietės, jei kada nors turės pinigų, galės nusipirkti lengvąjį automobilį. Nesugebėjo Marina atsakyti ir į mūsų klausimą, kur nusipirkti baldų. Tokių parduotuvių Kuboje nėra, talonų baldams profsąjungos irgi nedalina. Tad tenka ieškoti auksarankio meistro arba pačiam imtis įrankių, lentų ir vinių. Stalas, kėdė, suolas - visas džiaugsmas.
Kaip ir visiems turistams, Marina mums patarė Havanoje pirmiausiai aplankyti Če Gevaros muziejų, įrengtą krantinėje, kur jis ir gyveno. Taigi po revoliucijos Če Gevara buvo paskirtas finansų ministru, bet ilgai Kuboje neužsibuvo. Savo temperamento vėl šaukiamas į kovą, Če Gevara išvažiavo daryti revoliucijos Bolivijoje - 1966 metais jis ten ir žuvo. Šis ir kiti revoliucionierių muziejai panašūs kaip du vandens lašai.
 |
| Mochito |
Mums buvo daug įdomiau apžiūrėti fortus ir sulaukti, kol vakare, devintą valandą, iššaus senovinė patranka. Ta tradicija išlikusi nuo senų laikų, kai Havaną siaubdavo piratai. Tada devintą valandą iššaudavo patranka, o siauriausioje uosto sąsiaurio vietoje tarp dviejų fortų būdavo ištempiama grandinė, tad po devintos vakaro į Havaną neįplaukdavo nė vienas laivas - ryto turėdavo laukti reide. Dabar grandinė nebetempiama, bet tradicijos šauti iš patrankos nebuvo uždraudęs net Fidelis.
Toliau turistų laukia ekskursijos į ginklų muziejų. Ši vieta revoliucijoje suvaidino vos ne lemiamą vaidmenį - čia apsiginklavo sukilėliai.
Automobilių muziejus. Tai F. Kastro kolekcija. Joje - ir labai senas gaisrininkų automobilis, traukiamas arklių.
Tabako fabrikas. Paviljone - visų rūšių cigarų paroda, taip pat įvairūs aksesuarai - žiebtuvėliai, degtukai, kirpikliai. Kaip sukami cigarai, nei fotografuoti, nei filmuoti neleidžiama.
Chosės Marčio memorialas. Tas Ch. Martis buvo žmogus, kovojęs už visos Centrinės ir Pietų Amerikos išlaisvinimą iš kolonizatorių priespaudos. Tame regione jis yra savotiškas Marksas ir Engelsas.
 |
| Mėgstamiausias E Hemingvėjaus baras |
Dar - Kapitolijus, universitetas, senamiestis, kinų pastatytas Arbatos miestelis, kolonijinės kapinės. Beje, pastarosios gan įdomios. Jos veikia ir dabar, o paminklus galima statyti be jokių planų ir projektų. Tad kaip kas sumano, kiek turi pinigų, taip ir stato. Kapinėse pilna koplyčių, įvairių skulptūrų, bokštų ir net piramidžių.
KOKTEILIAI, IŠGARSINTI HEMINGVĖJAUS
Lankantis Havanoje būtų nuodėmė neaplankyti vietų, susijusių su rašytoju, Nobelio premijos laureatu E. Hemingvėjumi. Kuboje jis gyveno nuo 1940 metų, finansiškai rėmė pogrindininkus, kurie kovojo su F. Batistos režimu. Kuboje parašyti vieni geriausių E. Hemingvėjaus kūrinių. Didžiausias šedevras, pelnęs Pulicerio, o 1954 metais - ir Nobelio premiją, yra jo romanas „Senis ir jūra", sukurtas žvejų kaimelyje Kochimare. Žvejo Santjago prototipas - Gregoris Fuentesas, „Pilaro" kapitonas. G. Fuentesas tapo legenda, jis buvo dažniausiai fotografuojamas Kubos žvejys.
 |
| Istoriniai vaizdai. E. Hemingvėjus bare |
Havanoje apie E. Hemingvėjų iki šiol sklando legendos. Bet ne tiek apie jo kūrybą, kiek apie jo girtuoklystes. Šampaną, viskį, konjaką ir romą rašytojas rinkosi ne pagal butelio etiketę, bet pagal kokybę. E. Hemingvėjus išgarsino du barus ir kelis kokteilius. Ir dabar į barus „Bodeguita del Medio" ir „Floridita" turistai plaukia miniomis, kad pasėdėtų ant tų pačių kėdžių, ant kurių sėdėjo E. Hemingvėjus, kad išgertų po stiklinę kokteilio, kurį jis mėgo. Pats E. Hemingvėjus sakydavo, kad savo mochitą geriąs „Bodeguitoje", o daikirį - „Floriditoje".
Taigi mūsų palydovė Marina veda mus į „Bodeguita". Matyt, užsikimšusi kanalizacija, nes aplink tvyro smarvė, o prie įėjimo dirba santechnikai. Bare sausakimša, bet barmenai sukasi vikriai. Ant baro paruoštus 20 stiklinių kokteilių išperka akimirksniu. Užsisakome po mochitą. Tai nepigus malonumas, kurį sau gali leisti tik turistai, mat vienos stiklinės kaina - 8 „kukai". Mochitas gaminamas iš romo, citrinos, ledo, dar sumaigoma mėtos šakelė. Barmenas tai daro mediniu grūstuvu, o maigo tik stiebelį, nesužalodamas lapų. Tos mėtų sultys pagerina mochito skonį, sumažina troškulį. Šis kokteilis buvo žinomas ir iki E. Hemingvėjaus - sako, buvęs išrastas kažkokio garsaus pirato. Vietiniai kreolų žyniuonys vartodavo mėtas nuo nelaimių ir troškulio.
 |
| E. Hemingvėjaus namas -memorialinis muziejus Kuboje |
„Floriditoje" žmonių nė kiek ne mažiau nei „Bodeguitoje". Kampe - bronzinė E. Hemingvėjaus figūra. Ji stovi toje vietoje, kur rašytojas gerdavo daikirį. Baltasis romas, truputis cukraus, citrinos ir maltas ledas. Ir tai geriate 30 laipsnių karštyje... Koks tai jausmas, E. Hemingvėjus yra aprašęs romane „Salos vandenyne": „Jis gėrė dvigubą šaldytą daikirio kokteilį, Konstantės pasididžiavimą,
kuriame nesijautė alkoholio skonio ir kurio išgėręs jautiesi tartum sniego debesy leistumeis su slidėmis apledėjusiu kalno šlaitu, o po šeštos ar aštuntos taurės - tartum leistumeis apledėjusiu šlaitu neprisirišęs".
 |
| Ši knyga buvo parašyta Kuboje ir apie Kubą |
Amerikiečių klasikas „Floriditai" atidavė nemažą dalį savo gyvenimo ir sveikatos. Tame pačiame romane aprašyta prostitutė Doroji Lilė irgi dirbo „Floriditoje". Rašytojas buvo ją beprotiškai įsimylėjęs. Kai trečiajai E. Hemingvėjaus žmonai Martai atsibodo gyventi viešbučio „Ambos Mundos" 511-ajame kambaryje ir ji, priemiestyje radusi dvarą, nusprendė ten persikelti, rašytojas ilgai tam priešinosi, nes dvaras buvo toli nuo „Floriditos". Toli nuo Dorosios Lilės, kurios gražią šypseną, nuostabias tamsias akis, gelsvai žalios spalvos odą buvo įsimylėję daug Havanos vyrų.
Ir vis dėlto E. Hemingvėjui teko kraustytis į Finka Vigiją.
Kartu su trečiąja žmona, 50 kačių ir 9000 knygų. Jis pragyveno ten paskutinius 22 savo gyvenimo metus, kol 1961 metų liepos 2 dieną nusišovė iš medžioklinio šautuvo. E. Hemingvėjaus kūryboje mirties, netekties tema buvo viena iš svarbiausių. Karas jam buvo padėjęs suvokti gyvybės trapumą, mirtis jam buvo kasdienybė. Galiausiai ją pats ir pasirinko.
Dabar tame viešbučio „Ambos Mundos" 511-ajame kambaryje niekas negyvena. Jis paliktas ekskursantams, kurie važinėja didžiojo rašytojo keliais. Muziejus įrengtas ir Finka Vigijoje. Už įvažiavimą į tą sodybą tenka sumokėti 8 „kukus". Penkis - už įvažiavimą, tris - gidui, nepriklausomai nuo to, ar jis reikalingas. Sodyba paskendusi tropinėje žalumoje. Biblioteka, miegamasis, svečių kambarys, darbo kabinetas - visa tai galima apžiūrėti tik pro pravertus langus. Į vidų užeiti draudžiama, nes neva bijomasi, kad kas nors nenugvelbtų neįkainojamų eksponatų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą