Viduržemio jūros brevijorius

Predragas Matvejevičius (Predrag Matvejević, g. 1932 m., Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) – Sarajeve studijavo romanų filologiją. 1967 m. Sorbonos universitete apsigynė disertaciją lyginamosios literatūros ir estetikos tema, o 1994 m. ten pat įgijo habilituoto daktaro laipsnį.1959–1991 m. Zagrebo universitete dėstė prancūzų literatūrą. 1991 m. apsisprendė emigruoti ir išvyko iš pradžių į Prancūziją, paskui į Italiją. Nuo 1994 m. Romos universiteto La Sapienza profesorius.

Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo į daugelį  pasaulio kalbų išverstas Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.

Knygą galime skaityti nuo bet kurios vietos, tai nėra vientisas tekstas, nėra  kelionės gidas. Nors, mano nuomone, šis tekstas geresnis už bet kurį kelionės gidą.

Apie Viduržemio jūros šalių žmones kalbama įvairiai. Jie retai pagiriami, kai to verti, ir dažnai nepelnytai koneveikiami. Aiškinama, kaip jie tapo miestiečiais, žvejais, jūreiviais arba kodėl liko valstiečiais, kerdžiais, žemdirbiais. Senieji gyventojai mažiau priklausė valstybei arba tautai negu miestui ir uostui - miestai ir uostai jiems atstojo ir valstybę, ir tautą, ir net reiškė kai ką daugiau. Jie labiau norėjo būti patricijais negu respublikonais. Labiau bendravo tarpusavyje negu su žemyno gyventojais - paprastai juos menkindavo, vadindavo piktais vardais ir dar bjauresnėm pravardėm. Tiek kilmingieji, tiek prastuomenė su žemyno žmonėmis elgėsi panašiai: pavesdavo jiems grubesnius darbus mieste, sunkesnius - prieplaukoje. Vietiniai ir atėjūnai skiriasi ir savo požiūriu į jūrą: vieni artinasi prie jos ir pakrantėje statosi namus, antri traukiasi ir įsikuria atokiau nuo vandens. Pirmi žvelgia į jūrą, anie atsuka jai nugarą. Ir apie jūrą jie kalba skirtingai. Vieni puola į jos bangas, kiti nesimaudo (net nesusivilgo) nė per didžiausius karščius. Čia nešioja kepurę ant galvos, ten ją nusiima. Viduržemio jūra juos paskyrė kapitonais.



Atos kalno vienuolynas

Salos skiriasi ne tik dydžiu ar pakrante, bet ir tuo, kiek jos atitolusios nuo žemyno, koks kanalas jas skiria, kaip galima į jas nusigauti - irkluojant ar nuplaukiant. Apie vienas saleles galima pasakyti, kad jos plūduriuoja arba skęsta, o apie kitas - kad jas laiko inkaras arba jos suakmenėjusios. Vienos panėši į sausumos likutį, atplėštą ir neužbaigtą. Kitos, lyg būtų laiku atsiskyrusios nuo kranto, tapo savipakankamos. Yra ir visiškai apirusių, chaotiškų salų. O kitose viskas, rodos, stovi savo vietose ir susidaro įspūdis, kad jose galima įvesti tobulą tvarką. Saloms priskiriami žmonių bruožai, savybės, nuotaikos: vienos jų vienišos, tykios, ištroškusios, nuogos, tuščios, kitos - nežinomos, prakeiktos, skurdžios, o dar kitos - laimingos, palaimintos. Vienos susirūpinusios, kitos nerūpestingos. Salos skirstomos ir pagal tarpusavio ryšius. Senojoje Heladėje buvo išskiriami du pagrindiniai tipai: Sporados ir Kiklados. Greičiausiai jos buvo pavyzdys vienuolių ordinams ir brolijoms, cenobitams ir anachoretams. Nelengva sudėlioti, kaip kai kurios jų buvo išsidėsčiusios, Balearų salos ir šalia jų Pitiusai, Kornatai aukštutinėje Adrijos jūroje arba piečiau, mažas archipelagas, pavadintas Elafitais netoli Dubrovniko, arba štai dar mažesnė prie Jero, tarp Liono įlankos ir Žydrosios pakrantės, bei Krekenos salynas visai arti Tuniso, o dar Lipario salikės Tirėnų jūroje, Toskanos salos tarp Tirėnų ir Ligūrijos jūros. Tokios įžymios salos kaip Malta su jos ordinu, Sicilija su šlovingomis šeimomis ir Korsika su karališka aureole nepakenčia apibendrinimų. Mažutės salelės be karstinių daubų ir uolinių smaigų, beveik bevandenės ir su skurdžia augmenija, dažniausiai pamirštamos labiau nei bet kuris karstinis reiškinys. Jei jos nepatenka į oficialų atlasą, praranda savo vietą jūros ir pajūrio protokole, amžiams lieka atskalūnės, vienišės, viengungės. Uolos, styrančios jų pakraščiuose, davė pradžią pasakojimams ir legendoms, ypač apie laivus skenduolius ir jų gelbėtojus. Viduržemio jūros pakrantėse jomis buvo tikima labiau nei kur nors kitur.

Sveti Stefan sala (Juodkalnija)

Salos taip pat yra susikaupimo ir nusiraminimo, atgailos ir kalčių išpirkimo, nelaisvės ir tremties vieta. Salose statomi vienuolynai, kalėjimai ir prieglaudos, vietos, kurios atskleidžia arba sustiprina salietiškas aistras ir keistenybes. O laimingiausios salos, kaip Atlantida, grimzdo į jūros gelmes drauge su visom savo vertybėm. Veik kiekvienos salos gyventojai tikisi, kad vieną dieną joje atsitiks kas nors svarbaus arba neįprasta: prisišvartuos laivas, atplaukęs iš nepažįstamų kraštų, iš jo išlips jūreiviai ir praneš gerą žinią, kad koks nors kapitonas paskelbs kažką kitką, naują. Atrodo, kad saliečiai laukia ilgiau nei kiti - galbūt laukimu skaičiuojamas jų laikas. Kadaise mirusiuosius laidodavo salose, kurios buvo laikomos belaikėmis. Šlovinga praeitis ir su ja susijęs išdidumas įgalindavo atskiras salas varžytis su žemynu ir epocha. Sunku pasakyti, kokios tokių ambicijų visame Viduržemio jūros regione priežastys ir kokios pasekmės.

Vienuma ir tyla saloje palankiai veikia svajojimą ir protinę veidą. Vienas iš pirmųjų Ptolemajų dinastijos valdovų, pavadintas Filadelfu, sukvietė į Farosą septyniasdešimt rabinų, vadinamų Sepuaginta ir kilusių iš dvylikos Izraelio genčių. Valdovas juos atskyrė septyniasdešimt dviem dienoms nuo žmonių ir gyvenimo tėkmės, idant ramybėje išverstų Jeruzalės Bibliją iš hebrajų kalba parašyto originalo į graikų kalbą. Tai įvyko anksčiau, nei minėtoji sala buvo sujungta su Aleksandrijos uostu ir joje pastatytas didysis švyturys, priskirtas prie pasaulio stebuklų. Mokyti rabinai kiauras dienas r naktis liejo prakaitą, kad vertimą padarytų ištikimą Įstatymui, suderintų su masorah [hebr. tradicija]. Salos įlankėlės labiau tiko šiam darbui nei būsimos Aleksandrijos bibliotekos, Viduržemio jūros šalių pasididžiavimo, aulos.

Einant nuo pakrantės į salos gilumą palaipsniui keičiasi požiūris į jūrą: sausuma įveikia pajūrį, o pajūris - pačią jūrą. Gyventojai veikiau yra žemdirbiai nei jūreiviai, rečiau žvejai nei gyvulių augintojai. Tokią tendenciją aptinkame ne vien salose. Stebėjau ją, keliaudamas nuo Toskanos pakrantės link Florencijos ir Veronos, iš Atėnų ir Salonikų link Balkanų tarpeklių, iš Malagos per Siera Moreną iki Madrido, iš Dalmatijos į Dalmatinska Zagorą, iš Afrikos paplūdimių į Sacharos oazes, iš Palestinos uostų iki Negyvosios jūros. Viduržemio jūros regiono savybės slopsta, bet vis dėlto reikiamose vietose neišnyksta.

Saliečiai ne tokie lengvabūdžiai kaip aplinkinių pakrančių gyventojai - jūra ne tik atskyrė juos nuo likusio pasaulio, bet ir nukreipė į save. Žemė jiems tampa kieta tik toje kanalo pusėje, kuri uos atskiria nuo žemyno. Jų tarmės skiriasi labiau, nei galėtų, dėl esamo nuotolio. Jų atskalūniškumas turbūt veikia ir jų santykius  - su kitais žmonėmis, todėl kai kur į juos žiūrima kaip į keistuolius. Kai kuriose salose gyvuoja daugiau kalbų, tai priklauso nuo to, iš kur atsikėlę jų gyventojai ir nuo kada ten gyvena, kaip sala juos priėmė ir kiek juos įkalino savyje. Saliečiai atviresni atvykėliams nei kiti žmonės, galbūt ir dėl to, kad patys, vos persikėlę per kanalą, tampa kitais. Jie suvokia, jog ir patys yra iš kažkur atkeliavę. Jie svajoja tik jaunystėje. Ir anksti suvokia, kad pasivėlino su svajomis. Į ateitį žvelgia kaip į pasikartojusią praeitį, geresnę praeities dalį. Tai ne vieninteliai skirtumai tarp jų ir kitų Viduržemio jūros gyventojų.

Vietovės, kur netoli jūros iškilę pavieniai miestai, kadaise buvo salos. Kanalas, skyręs jas nuo gretimos pakrantės, pirmiausia buvo užbertas žeme arba per jį nutiesti tiltai, tada sąsmauka padengta ir praplėsta - buvusi sala perdaryta į pusiasalį. Šitaip atsirado didysis Atėnų uostas Pirėjas, taip iškilo ir mažasis Primoštenas Adrijos jūroje. Čia nekalbama vien apie naudą ir tikslą, nes vieniems padėtis saloje kelia nejaukumo jausmą, o kiti ja didžiuojasi. Nejaukumas ir išdidumas - bruožai, kuriuos pastebime saliečių prigimtyje. Pagal juos galime atpažinti kai kurias gimines, gyvenančias Viduržemio jūros regione ir šalia jo.

Knygos iliustracija

Knygos iliustracija

Ten, kur daug salų, nelengva valdyti. Saliečiai to deramai neįvertina, o ir nėra laimingesni. Ir žemyne egzistuoja salų zonos, su paskendusiais uostais ir molais. Sunku nustatyti, kur senais laikais driekėsi sausuma, o kur tyvuliavo jūra. Žemės slinktis ir atramos netekimas yra kasdienis reiškinys. Nedrąsu net ir spėlioti, kaip atrodys rytojaus Viduržemio jūros kraštų žemėlapis - didingesnis ar labiau apstriukintas už dabartinį.

Knygos iliustracija

Pusiasalių padėtis ne tokia kaip salų. Vienų pusiasalių žmonės laikosi nuomonės, kad jiems pasisekė, jog nėra atskirti, kiti priešingai, nes juos lengviau prijungti prie žemyno. Ne visus pusiasalius vienodai skalauja jūra: vienus ji pasiekia mažiau nei per pusę, o kitų supa kone visą plotą. Trys didžiausi - Pirėnų, Apeninų ir Balkanų - ne visai pusiasaliai. Sunku pasakyti, kurioje vietoje jie yra pusiasaliai, o kur jau nebe. Pusiasaliai, kurie yra kitų, didesnių pusiasalių dalys, iš tiesų panėši į salas. Tai labiau nulemia krantas nei jūra. Italijoje Garganas ir Salentas yra pusiasaliai tiesiogine prasme, o Kalabrija - veikiau sala žemyne: nei Jonijos, nei Tirėnų jūros, skalaujančios jos krantus, neįstengė šio krašto pasisavinti. Peloponesas, prakasus Korinto kanalą, išsaugojo mažne visas savybes, kurios jam buvo būdingos kaip pusiasaliui, be to, įgavo ir salos bruožų. Chalkidikės pusiasalyje, besiskečiančiame į „tris didelius pirštus" Egėjo jūroje, yra Šv. Atono kalnas (Agion Oros) - pamaldumo sala. Istrija yra drauge ir pusiasalis, ir sala, pajūris ir žemynas. O štai Pelješaco pusiasalis, galima sakyti, labiau siekė būti sala, jis atskirtas tvirta Stono gynybine siena. Kiekvienoje pakrantėje rasime panašių išsiskiriančių dalykų. Jie nėra vien geografiniai, kartais tiesiog nulemti. Iš pusiasalio nėra lengviau pasitraukti nei iš salos, tačiau troškimas iškeliauti ne visada stipresnis. Skirtumų tarp salos ir pusiasalio nereikėtų nei sureikšminti, nei sumenkinti. Viduržemio jūros teritorijai tai nei duoda naudos, nei pakenkia.  

Pakrantės neturi nei pradžios, nei pabaigos. Sunku nustatyti, kaip jos tarpusavy susijusios, atrasti vietas, kur jų saitai stiprūs ir ilgalaikiai, o kur - daliniai ir laikini, aptikti erdves, kuriose jūra su sausuma susitaikiusios, o kur ne ir gal niekada nesusitaikys. Dirvos ir augalijos pavidalai ir sudėtis, žemės ir akmens rūšys, įvairiausi jų junginiai ir perskyros neleidžia apibendrinti ir nedvejoti. Uolos, jų išsikišę luotai ir keteros, įvairios olos ir nerijos, smėlis ir smėlėti paplūdimiai, tarpekliai, siauri ir dar  siauresni, įvairaus dydžio ir pavidalo įlankos ir užutekiai, įvairaus gylio ir kuo įvairiausių atspalvių seklumos, aštrūs rifai arba brastos, kyšuliai - matyt, nė vienas pavadinimas nėra visiškai tinkamas, nes visada arba bent jau iš dalies reiškia ir kažką kita. Uolų luistai daiktais liko vientisi ir susijungę, idant tolėliau, nors jų sudėtis lieka ta pati, suskiltų į gabalus arba sutrupėtų. Antai čia jie virto plokštėmis, lygiomis, glotniomis, o ana va ten - kriaušiais, gruoblėtais ir smailiaviršiais. Jų sluoksniai atskleidžia intymius kranto ir jūros santykius, visumos dalių atskyrimą arba jų susijungimą, kartais prievartinį ir būtiną, kitąsyk - atsitiktinį ir beprasmį. Jie parodo įvairius reiškinius, tektoninius ir architektoninius. Su jais greičiausiai susijusi Viduržemio jūros regiono architektūra: jonėninė, dorėninė, korintinė ir kitos, senesnės ir naujesnės. Tokia akistata kai kuriose vietose, neperdėčiau pasakęs, dramatiška: vienur uola nuzulinta, numarinta, kitur vis dar matyti gyslos ir nervai. Viduržemio jūros kraštų geologija kupina skausmingų pamokų ir dar skausmingesnių pranašysčių.

Kaipgi ten, kur akmenų ir uolų daugiau nei lygios ir derlingos žemės, smėlio ir dykynės nei laukų ir arimų, iš genties gali rastis tauta? Kaip iš minios ir išsibarsčiusių žemių suburti bendruomenę arba valstybę? Su šiuo klausimu Viduržemio jūros pakrantėse susidurdavo ir vietiniai gyventojai, ir atėjūnai, o pats Viduržemio jūros regionas siūlė įvairių atsakymų, neretai prieštaringų.

Atos kalnas (Graikija)

Kiekviena įlanka, mažesnė ir didesnė, daugiau ar mažiau atvira ir prieinama, turi savo padavimą, istoriją, pasakojimą. Jose prasideda ir baigiasi plaukiojimai ir nuotykiai. Vieni į ją žiūri kaip į nusiraminimo ir poilsio vietą, kiti - kaip į aistros ir meilės užuoglaudą. Jų tuštybė kartais primena salas: įlankos siekia tapti ištisa nenutrūkstama jūra, kaip kad salos trokšta tapti vientisu žemynu. Kartais joms pasiseka. Tokią padėtį arba pavadinimą vietos atlasuose gavo ne tik Ligūrijos, Tirėnų, Alborano, Marmuro ir Azovo jūros, taip pat Levanto ir dar kelios. Adrijos jūra ilgai buvo vadinama Venecijos įlanka. Kita vertus, Sidras, o jis didesnis ir už Adrijos, ir už Alborano, ir už Ligūrijos su Marmuro ir kitas jūras, taip ir liko įlanka, ir visi jį taip vadina. Tai apsprendžia ne vien pakrantės, bet ir pats Viduržemio jūros regionas.

O jūros miestai prisiminimais gyvena labiau nei kiti pasaulio miestai. Jiems praeitis dažnai svarbesnė už dabartį. Jų ateitis veikiau remiasi į prabėgusias dienas, o ne į einančias dabar. Tikrovės vaizdinys jiems svarbesnis už pačią tikrovę. Didžiausi miestai išaugo ne iš kaimų kaip kitur, tiesiog miestiečiai savo reikmėms statė kaimus aplink savo miestą. Jų administracijos rūpinosi statybomis ir nuosavybe, kadastru ir archyvu, tvarka ir apeigomis, šventėmis ir ceremonijomis, turgumis ir fontanais, prieplaukomis ir jų eismu, gatvėmis ir gyvenimu jose. Miestai įvairiai susiję su jūra - kai kurie tik driekiasi palei ją, kiti su ja susijungia. Senieji jūrininkai skyrė miestus, esančius pajūryje, ir „miestus iš jūros". Pirmieji gali būti bet kuriame Viduržemio jūros krašte, kiti tik tame, kuriame stovi.

Panašus skirtumas tarp miestų su uostais ir uostamiesčių. Vieniems artimesnė sausuma, kitiems - jūra. Pirmieji yra jūrininkystės ir prekybos priemonė, o kiti - ir priemonė, ir tikslas. Kai kurie miestai lieka tik prieplauka, o kiti tampa arena. Ir į vienus, ir į kitus atkankama iš sausumos ir prisišvartuojama atplaukus nuo jūros, tačiau ne tuo pačiu būdu. Iš jų išsiskiria laisvi uostai, nes kiekvienas tikras uostas siekia tapti laisvas. Jų kapitonai įsteigdavo lazaretus, nustatydavo karantinus, statydino prieglaudas tiems, kurių siela pamesdavo inkarą, kurie blaškėsi be vairo. Miestai „iš jūros" - kaip ir pati jūra - turi savo gelmę. Joje vis dar aidi pirmykščiai Vidurže­mio jūros balsai. Uostų vertė priklauso ir nuo to, kiek pati jūra juose dalyvau­ja, kaip ir kam ji prieinama. Laisvuose uostuose jos daugiau ir ji prieinamesnė negu kituose. Atlantas yra tolumų jūra, Vidurže­mio - kaimynystės jūra, Adrijos - artumo. Jų uostai tuo ir skiria­si. Tuose, laisviausiuose, uostuose jūreiviai gyvena kitą gyvenimą. Viduržemio jūros uostai buvo ir geras, ir blogas pavyzdys kitiems. Tačiau juose atgailos nėra nuoširdžios, betgi bausmės už nuodė­mes - griežtos. Šitaip daug metų tęsėsi pakrikštytose Viduržemio jūros žemėse.