Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris ir vaikus. Ne šiaip sau ramų šeimyninį gyvenimą, bet gyvenimą šeimos, kurios centras, kaip įprasta Rytuose buvo žmogus, kurio vardas tapo blogio simboliu. Blogio, galinčio sugriauti visą Vakarų, europietiškąją civilizaciją. Taip apie jo gyvenimą šalyje, į kurią keliauja lietuviai. Vyrai, važiuojantys ten kariauti.
Šioje knygoje savo istorijas pasakoja visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės – pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.
Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, iš pradžių dar vaiko, bet vėliau jau augančio ir bręstančio vaikino, akimis.
Ištrauka iš knygos:
Keliai, vedantys prie Tora Boros kalno, buvo negrįsti, tad aplink mūsiškius baltus „Toyota" sunkvežimiukus - populiariausią Afganistano transporto priemonę - sukosi dulkių debesys. Džalalabadas su apylinkėmis išsidėstęs lygumoje, tad, atrodytu, net ir gruntiniais keliais važiuojant neturėtų labai kratyti. Tikrovė buvo kitokia. Patyliukais burbėjau sau, kad Afganistano keliai tikriausiai yra prasčiausiai prižiūrimi visame pasaulyje. Išskyrus vieną ar dvi gatves mieste, visur kitur nebuvo jokios dangos, ir keleiviams barškėdavo dantys, kai automobilio ratai mėgindavo aplenkti duobes ar ritosi per didžiulius akmenis. Mašinos viduje mane svaidė tarsi skudurą, varganai žiopčiojau ir pirma karta pasigailėjau, kodėl šitai kelionei tėvas palydovu pasirinko būtent mane.
Niekaip negalėjau patikėti, kad mūsų gyvenimas smuko taip žemai. Mano tėvas priklausė vienai turtingiausių Saudo Arabų šeimų. Mano pusbroliai ilsėjosi puikiausiuose namuose ir lankė geriausias mokyklas. O štai aš - turtingojo bin Ladeno sūnus, gyvenu krašte, kur nėra įstatymų , švokšdamas gaudau orą mažame „Toyota" sunkvežimyje, aplinkui - iki dantų ginkluoti afganų kovotojai, važiuoju padėti tėvui apgyventi trobelę kalnuose, kur turi atsikraustyti visa mūsų šeima.Pažvelgiau į tėvą. Regis, atšiaurios sąlygos buvo jam nė motais, priešingai, dėl jų jautėsi dar smagiau. Gal po anų laikų pavojingų kovų ir žygių Afganistane visam gyvenimui liko poreikis nuolat patirti vargų ir nepriteklių? Labai tikėjausi, kad taip nėra. Kad ir kaip butų, mano tėvas buvo ištvermingas vyras.
Pro automobilio langą šmėkštelėjo Tora Boros kalnai, didingai stūksantys už penkiasdešimties kilometrų. Džalalabadas jau liko toli už nugaros, po mažus kaimelius besisukinėjantis kelias vis prastėjo. Vaizdai buvo slogūs, kaimų gatvėmis tęsėsi vargani turgeliai, paaugę berniūkščiai laistė kelius vandeniu, kad mažiau dulkėtų, kelkraščiuose berniukai už virvelių tampė žaislus is aguonų galvučių kevalų. Nesunku atspėti, kad moteriškos lyties būtybės, įžengusios į lytinę brandą, tupi uždarytos namuose, paslėptos nuo pašaliečio akių.
Platus aguonų laukai atitraukė dėmesį nuo mano vargų; jie parupo net ir tėvui.
- Ką visa tai reiškia? - jis mostelėjo į neaprėpiamus žalius aguonų laukus. Visi žinojome, kad iš jų gaminamas opiumas, kurį vėliau galima perdirbti į heroiną. Vairuotojas gūžtelėjo pečiais.
- Čionykščiai valstiečiai kalba, kad Talibano vadovas mula Omaras išleido fatvą, kurioje sakoma, jog afganų žmonės privalo
auginti ir pardavinėti aguonas, tačiau su sąlyga, kad jos bus parduodamos tik į Jungtines Valstija s. Mula aiškino, esą jo tikslas -nusiųsti į Jungtines Valstijas kuo daugiau sunkiųjų narkotikų, kad Amerikos pinigai plauktų į Afganistaną, o Amerikos jaunimas priprastų prie heroino ir žlugtų.
Tėvas suglumęs vyptelejo. Kiek buvo girdėjęs iki šiol, mula Omaras, kaip ir dauguma musulmonų, vengė reikalų su narkotikais. Tėvas tai pasakė ir vairuotojui. Šis atsiliepė:
- Taip. Gerasis mula Omaras niekada nepritarė narkotikų verslui. Tą fatvą jis išleido tik prieš amerikiečius.
 |
| Tora Bora kalnai |
Tėvas daugiau nekalbėjo, bet supratau, kad šitai jam nepatinka. Taip, jis vis labiau nekentė visko, kas susiję su Amerika, bet griežtai laikėsi islamo taisyklės, kategoriškai draudžiančios tikintiesiems prekiauti kvaišalais.
Svarsčiau, kodėl Talibano vadovas nekenčia amerikiečių. Žinojau, kad mano Tėvas tiki, jog jei amerikiečiai nebūtų kišę nosies į Saudo Arabų reikalus, jis su kovotojais mudžahedais būtų išgelbėjęs Kuveitą ir Saudo Arabiją ir dar labiau sutvirtinęs savo - didžiausio visų laikų Arabijos didvyrio – reputaciją. Dėl tų amerikiečių jis atsidūrė beviltiškoje padėtyje, buvo priverstas bėgti iš savo šalies; ne kas kitas, o amerikiečiai pasistengė, kad jis būtų išvarytas iš Sudano.
Gal ir mula Omaras užkliuvo amerikiečiams? Nėra abejones, mulos Omaro gyvenimas ne rožėmis klotas. Kilęs iš puštūnų Hotako genties. Gimė 1959 metais, kai jo tėvas jau buvo miręs, vaikystę praleido plūktinėje trobelėje mažame kaimelyje Kandaharo provincijoje. Afganistanas - tai šalis, kur į valdžią ateinama per turtus, paveldėjimą ar artuma karališkajai giminei, tad iš valstiečių kilęs berniukas vargu ar galėjo tikėtis vieną dieną valdyti visą šalį.
Vienoje Pakistano medresėje, arba tikybos mokykloje, mula Omaras mokėsi islamo; ten buvo dėstoma pati griežčiausia Korano interpretacija. Iš jo išaugo tvirtas, ištvermingas jaunuolis; visą jaunystę mula Omaras praleido dirbdamas ir padėdamas vargstančiai šeimai.
Rusams įsiveržus į Afganistaną, mula Omaras prisidėjo prie mudžahedų; pasakojama, kad jis kovėsi vadovaujamas garsaus afganų karžygio Neko Mohamado. Omaras buvo puikus šaulys ir greitai pelnė bendražygių pasitikėjimą. Daug kartų buvo sužeistas, neteko vienos akies, iki šiol veide nešioja randa. Dėl sužalojimų tapo netinkamas karui, tad pradėjo dirbti mokytoju kaimo medresėje netoli Kandaharo.
Sovietams pasitraukus iš Afganistano, šalyje užvirė pilietinis karas. Kalbama, esą mula Omaras nenorėjo veltis į kovas, tačiau, išgirdęs apie buvusių afganų kovotojų daromus nusikaltimus ir smurtą - žmonių grobimus, jaunų vaikinų ir merginų prievartavimus, pamaldusis mula subūrė studentų grupę ir įkvėpė juos kautis su nusikaltėliais.
Sulaukus sėkmės, kilo mintis įkurti tikrą islamišką valstybę . Mula Omaras, pats būdamas pamaldus, reikalavo griežtai laikytis įstatymų ir tvarkos, tad netrukus jau turėjo daug sekėjų. Vadovaujamas mulos Omaro, Talibanas įsitraukė į pilietinį karą ir ilgainiui sutriuškino visas besipriešinančias grupuotes, taip pat ir Šiaurės sąjungą su Ahmadu Sachu Masudu priešakyje.
Tuo metu, kai su tėvu atvykome j Afganistaną, visi norintys apsigyventi šalyje privalėjo gauti iš mulos Omaro pritarimą. Tėvas keliones metu buvo labai atsargus, nes su mula Omaru dar nebuvo susitikęs ir nežinojo, ar Talibano vadovui patiks, kad ketiname apsigyventi šioje šalyje. Kol kas mus rėmė savo provincijai vadovavęs mula Nurala, tačiau mula Omaras galėjo bet kada įsakyti tėvui palikti Afganistaną.
Prabėgo trys dantų barškėjimo kupinos valandos, provėžų išvagotas kelias tapo dar nelygesnis, tačiau varginanti kelione artėjo prie pabaigos. Tora Boros viršūnės kilo į žydrą dangų, jų buvo daug, net atrodė, kad jos lenda viena iš kitos.Kur tuose suverstų akmens luitų kalnuose mano nelaimingos šeimos laukia namai?
Pasukome iš pagrindinio kelio ir pradėjome ropštis stačiu vingiuotu taku; jis buvo toks siauras, kad vos išsiteko mūsų nedideli sunkvežimiai. Padangomis jie nuolat braukė per uolų kraštus. Vienas smarkesnis krestelėjimas - ir būtume nuskrieję per aštrią atbrailą pasitikti mirties.
Dar viena valanda atsargaus ropštimosi aukštyn, ir pasirodė keli statiniai, sutūpę ant uolos kyšulio. Ar čia ir bus tas kalnas, kurį mula Nurala taip dosniai atidavė tėvui? Matyt, atspėjau, nes vairuotojas, pasukęs arčiau uolos sienos, sustojo, o mes paskutinę atkarpą įveikėme pėsčiomis. Tėvas ėjo pirmas, didžiuodamasis savo naujuoju kalnu. Kaip visada žengdamas badė žemę lazda, kurią laikė dešinėje rankoje, o kalašnikovą nešėsi užsimetęs ant kairiojo peties.
Dažnai šypsausi skaitydamas žurnalistų pasakojimus, esą mano Tėvas kairiarankis; matyti, kad jie mažai žino apie asmeninį Osamos bin Ladeno gyvenimą. Pirmą kartą atskleisiu tiesą, kurią Tėvas ir jo šeima visa gyvenimą rūpestingai slėpė, nes mūsų kultūroje tikima, kad bet kokia fizinė negalia vyrą menkina. Tėvas yra dešiniarankis, tačiau darbui, kur reikalingas puikus regėjimas, jis privalo naudoti kairiąją akį. Paaiškinimas labai paprastas. Kartą vaikystėje Tėvas smagiai daužė plaktuku kažkokį metalo gabalą ir viena nuolauža pataikė jam tiesiai į dešinę akį. Sužeidimas buvo rimtas, teko patyliukais nuskristi į Londoną, kad akį apžiūrėtų specialistas.
Diagnozė visus labai nuliūdino. Dešiniąja akimi Tėvas niekada gerai nebematys. Ilgainiui Tėvas išmoko šitą bėdą slėpti; manė, kad geriau tegu žmonės galvoja jį esant kairiarankį, negu sužino, kad jo dešinioji akis visiškai bejėge. Todėl Tėvas taikydamasis ginklą laiko iš kairės dėl vienintelės priežasties - dešine akimi yra beveik aklas. Tikriausiai jis supyks, kad atskleidžiu šį rūpestingai saugotą paslaptį, tačiau tokia yra tiesa, ir jos nedera gėdytis.
Tad, priešingai negu Tėvas, į Tora Borą galėjau žvelgti abiem akimis. Niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad tas kalnas toks milžiniškas ir didingas. Stulbinantis vaizdas tesėsi į tolį, nuostabią panoramą gadino tik kelios suklypusios trobelės, tinkamos prisiglausti gal tik kokioms kalnuose besiganančioms ožkoms. Tikėjausi išgirsti tėvą sakant, kad tie namukai bus nugriauti, o vietoj jų iškils padoresni bustai, gal net prašmatni vila.
Tačiau Tėvas mostelėjo ranka į tuos varganus trobesius ir tarė:
- Čia mes gyvensime. Bent jau iki pilietinio karo pabaigos.
Atsidusau pagalvojęs, kad karas Afganistane gali trukti metų metus. Ant šito kalno aš, ko gero, ir žilo plauko sulauksiu.
Tėvą staiga užplūdo nostalgiški prisiminimai apie lūšnas, kuriose dabar turėjo apsigyventi moterys su mažais vaikais.
- Omarai, šitie statiniai narsiems kovotojams labai pravertė karo metu.
Nieko neatsakiau, bet nesilioviau stebėjęsis, kaip mano motina ištvers gyvenimą tokiomis skurdžiomis, laukinėmis sąlygomis. Negana, kad namai buvo visiškai primityvus, mažų vaikų čia neišvengiamai turėjo tykoti pavojai. Už namų kalno šlaitas leidosi stačiai žemyn per kilometrą. Iš karto įsivaizdavau, kaip mūsų mažyliai ritasi nuo kalno.
Priblokštas žengiau paskui tėvą į pirmąjį pastatą, jame iš viso buvo šeši mažyčiai kambarėliai. Nepaprastai troškau susiginčyti su juo, įrodyti, kad galbūt palaikės lūšnos jam, buvusiam kariui, atrodo mielos, bet moterims ir vaikams jos netinkamos. Tačiau nutylėjau, nes dar nebuvau pasiekęs tokio amžiaus, kai drąsa ateina savaime. Tėvo akivaizdoje tebesijaučiau esąs vaikas, kuris bejėgiškai kapanojasi veržliame sūkuryje, nešančiame jo šeimą vis arčiau pražūties.
- Taip, - tėvo balsas suskambo tvirtai, - viskas bus gerai.
Žvilgtelėjau į Abu Hafsą ir Saifą Adelį; abu, įpratę prie tėvo minčių eigos, ramiai dairėsi. Kiti du kovotojai sutrikę kasėsi galvas, tačiau kaip ir aš jie niekada nedrįsdavo ginčytis su tėvu. Iš tiesų tarnavusieji tėvui visada pirmiausia paklausdavo, ar jis leidžia jiems prasižioti: „Brangusis kunigaikšti, ar galėčiau pasakyti?"
Tėvui paliepus, jo vyrai, su jais ir aš, kitas kelias savaites darbavomės mėtydami lauk dešimtmečio senumo karo šlamštą, šluodami plūktines grindis, kabindami gyvulių odas ir kailius ant langų bei durų, važinėdami pirmyn ir atgal į Džalalabadą įsigyti paprasčiausių daiktų. Tėvo žmonoms nupirkome tris mažas, tik vienam puodui skirtas dujines virykles. Reikėjo metalinių kibirų vandeniui nešioti iš netoliese trykštančio šaltinio ir kelių puodų valgiui virti. Pripirkome gausybę plastikinių lėkščių ir paprastos medvilninės patalynės, dar keletą kariškų lovų suaugusiesiems. Apsidžiaugiau, kai Tėvas nusiuntė mus atgal į miestą , kad surastume krūvą pigių kilimų grindims užtiesti.
Net ir po visų mūsų pastangų sutvarkyti ir įrengti tuos statinius jie vis tiek atrodė nykūs ir nesvetingi.
Sunkiausia buvo pastatyti tris paprastus tualetus, tačiau galu gale įveikėme ir šią užduotį . Abejojau, ar jais bus galima naudotis, jeigu neturėsime vandens, tačiau Tėvas pasakė, kad gretimame kai-me yra įmonė, tikriausiai galinti pristatinėti vandenį cisternomis. Liko tik pasikliauti šiais žodžiais ir tikėtis, kad motinai nereikės geriamojo vandens tampyti iš kalnų upelio.Kai visa, kas įmanoma, jau buvo atlikta, Tėvas paskelbė nusprendęs dar tris mėnesius žmonų ir vaikų čionai negabenti. Čia vienur, čia kitur vis dar užvirdavo mūšiai, niekas, regis, nežinojo, kas gali nutikti ateityje. Tėvas nuogąstavo, nes iki šiol nebuvo gavęs jokio pasveikinimo ar žinios iš atsiskyrėlio mulos Omaro.
Man palengvėjo, kad Tėvas toks atsargus, tačiau labai ilgėjausi motinos. Galbūt jos švelnumas ir gerumas nuskaidrintų tėvo mintis ir padėtu suvokti, kaip absurdiška versti moteris ir vaikus gyventi aukštai ant uolų atšiauriomis sąlygomis, skurdžiuose ir šaltuose būstuose.
Tėvas, jo vyrai ir aš daugiausia laiko praleisdavome Tora Boroje, nors nuolat tekdavo keliauti j Džalalabadą ir atgal. Ten Tėvas susitikinėjo su įvairiais karo veikėjais, tačiau dažnai liepdavo man laukti už durų, kol kalbėdavosi su jais.
bin Laden, Carmen . Kita karalystės pusė : mano gyvenimas Saudo Arabijoje. - Vilnius : Alma littera, 2008. - Vilnius : Alma littera, 2008. - Vilnius : Alma littera, 2008. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 206 p.
Rugsėjo 11-oji : vieno teroro akto istorija / Stefan Aust, Cordt Schnibben ; [bendraautoriai] Klaus Brinkbäumer, Uwe Buse, Dominik Cziesche, Fiona Ehlers, Ullrich Fichtner, Hauke Goos, Lothar Gorris, Ralf Hoppe, Thomas Hüetlin, Ansbert Kneip, Dirk Kurbjuweit, Georg Mascolo, Cordula Meyer, Alexander Osang, Alexander Smoltcyk, Barbara Supp, Andreas Ulrich . - Vilnius: UAB "Mūsų knyga", 2002. - 277 p.
Brisard, Jean-Charles. Bin Ladinas. Uždrausta tiesa. - Vilnius: Ad Fontes, 2002. - 210 p.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą