 |
| Raudondvaris (prie Šeduvos) |
Romantizmas - esminė Europos kultūros paradigma, perversmas, išugdęs naujo žmogaus mąstymo, jausmų ir elgsenos tipą, sukūręs ypatingą dvasinės kultūros modelį, kurio įtaka jaučiama iki šiol.
Racionalizmo krizė XVIII a. gale pakirto tikėjimą proto galia viską aprėpti, išaiškinti, sisteminti, švietimo amžius baigėsi Prancūzijos revoliucija. Žmogus gyvena nežinomybės, chaoso, grėsmės glėbyje, iš kurio niekada neištrūksta. Žmogaus būtis remiasi į visatos paslaptį, kurios neįmanoma išaiškinti. Išorinio stebėjimo metodai tuščiai graibinėja po pirmykštes tamsos ir metafizinės nežinomybės erdves. Tik jausmas, sugėręs reiškinį į save, ištirpdęs jo medžiagiškumą, gali įžvelgti esmę. Jausmo identifikacija su matomais ir nematomais dalykais, susiliejimo gelmė ir intensyvumas tapo svarbiausiu pažinimo raktu. Jautri širdis daugiau pasako negu blaivus protavimas. "Jausti pradėjau anksčiau, negu mąstyti", - šakė J.J. Rousseau - romantikų Vergilijus. Kodėl dairomės po aplinką, ieškodami tiesos, o nežvelgiame savo vidun? Kiekvienas žmogus - "besikeičianti begalybė" (W. Wordsworth žodžiai).
Racionalizmo krizė XVIII a. gale pakirto tikėjimą proto galia viską aprėpti, išaiškinti, sisteminti, švietimo amžius baigėsi Prancūzijos revoliucija. Žmogus gyvena nežinomybės, chaoso, grėsmės glėbyje, iš kurio niekada neištrūksta. Žmogaus būtis remiasi į visatos paslaptį, kurios neįmanoma išaiškinti. Išorinio stebėjimo metodai tuščiai graibinėja po pirmykštes tamsos ir metafizinės nežinomybės erdves. Tik jausmas, sugėręs reiškinį į save, ištirpdęs jo medžiagiškumą, gali įžvelgti esmę. Jausmo identifikacija su matomais ir nematomais dalykais, susiliejimo gelmė ir intensyvumas tapo svarbiausiu pažinimo raktu. Jautri širdis daugiau pasako negu blaivus protavimas. "Jausti pradėjau anksčiau, negu mąstyti", - šakė J.J. Rousseau - romantikų Vergilijus. Kodėl dairomės po aplinką, ieškodami tiesos, o nežvelgiame savo vidun? Kiekvienas žmogus - "besikeičianti begalybė" (W. Wordsworth žodžiai).
 |
| Nemajūnai (Prienų raj.) |
Romantizmo tezės
• menas yra vidinės laisvės išraiška;
• vaizduotė transformuoja tikrovę ir sukuria nepatirtus išgyvenimus, vaizdus, figūras;
• kūrėjas turi teisę eksperimentuoti;
• minties ir jausmo energija, vaizdo, kalbos ir kompozicijos intensyvumas lemia kūrinio vertę.
Romantizmo universalų pobūdį galima lengvai suprasti, peržvelgiant visų tautų atstovus: Anglijoje — Coleridge, Wordsworth, Percy, Scott, De Quincey, Carlyle, Byron, Keats, Shelley ir kt. Amerikoje — Poe, Cooper, Irving, Hawthorne, Longfellow, Emerson ir kt. Italijoje — Leopardi, Rossetti. Rusijoje — Puškinas, Lermontovas, Žukovskis ir kt. Lenkijoje — Mickevičius, Slovackis, Krasinskis ir kt. Vengrijoje — Petofi. Prancūzijoje — Musset, Hugo, de Stael, Chateaubriand, Rousseau ir kt. Vokietijoje — ankstyvosios epochos atstovai: broliai Schlegeliai, Tieck, Novalis, Schelling, Schleiermacher, Steffens ir Wackenroder; vėlyvojo romantizmo atstovai: Arnim, Brentano, Eichendorff, Gorres, Fouąuė, broliai Grimm, Uhland, Kerner, Chamisso ir kt. Švedijoje — Palmblad, Dalgren.
• menas yra vidinės laisvės išraiška;
• vaizduotė transformuoja tikrovę ir sukuria nepatirtus išgyvenimus, vaizdus, figūras;
• kūrėjas turi teisę eksperimentuoti;
• minties ir jausmo energija, vaizdo, kalbos ir kompozicijos intensyvumas lemia kūrinio vertę.
Romantizmo universalų pobūdį galima lengvai suprasti, peržvelgiant visų tautų atstovus: Anglijoje — Coleridge, Wordsworth, Percy, Scott, De Quincey, Carlyle, Byron, Keats, Shelley ir kt. Amerikoje — Poe, Cooper, Irving, Hawthorne, Longfellow, Emerson ir kt. Italijoje — Leopardi, Rossetti. Rusijoje — Puškinas, Lermontovas, Žukovskis ir kt. Lenkijoje — Mickevičius, Slovackis, Krasinskis ir kt. Vengrijoje — Petofi. Prancūzijoje — Musset, Hugo, de Stael, Chateaubriand, Rousseau ir kt. Vokietijoje — ankstyvosios epochos atstovai: broliai Schlegeliai, Tieck, Novalis, Schelling, Schleiermacher, Steffens ir Wackenroder; vėlyvojo romantizmo atstovai: Arnim, Brentano, Eichendorff, Gorres, Fouąuė, broliai Grimm, Uhland, Kerner, Chamisso ir kt. Švedijoje — Palmblad, Dalgren.
 |
| Belvederis (Jurbarko raj.) |
Lietuvių literatūroj pirmieji romantizmo ženklai sutinkami jau XIX a. pradžioje. Vilniaus universiteto laikotarpio lietuviškojo sąjūdžio rašytojai, beveik išimtinai, rašė šia dvasia: Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas ir Antanas Vienažindys. Romantizmo pradininkai Lietuvoje – Filaretų ir filomatų draugijos Vilniaus Universitete, kurios atmetė nekintančio pasaulio harmonijos idėją, joms priklausė T. Zanas, A. Mickevičius. S. Daukantas, "mokytas žemaitis", pirmasis kategoriškai pasipriešino lietuvybės ir lenkybės suplakimui. Jis reiškė naujų laikų lietuviškumo sampratą: lietuvis yra ne kiekvienas LDK pilietis, o tik lietuviškai kalbantis žmogus. Filomatų tezę - būtina puoselėti gimtąją kalbą, nes ji gilina tautiškumą - S. Daukantas atgręžė į lietuvybę ir pavertė visos savo kultūrinės veiklos principu. S. Daukanto veikalai, pagrįsti romantinės istoriografijos principais (padavimai yra toks pat svarbus žinių šaltinis kaip ir metraščiai), nukalė lietuvių romantizmui esminių koncepcijų karkasą: kaimas - tautos išlikimo pagrindas; gamta - idealinių tautos vertybių projekcija; Lietuva stipri ir graži iki Liublino unijos; didingos praeities žuvimo jausmas. S. Daukantas iškėlė į mąstymo centrą istorinę savimonę, kaip ir daugelis pavergtųjų tautų romantikų, ir toji savimonė liko dominuoti literatūroje iki pat XX a. pradžios.
 |
| Karvio bažnyčia (Vilniaus raj.) |
Lenkiškojo r. įtakoti buvo ir lietuvių tautinio atgimimo rašytojai, aušrininkai: Jonas Basanavičius, Andrius Višteliauskas, Miglovara, Ks. Vanagėlis, J. Romantizmui priskirtini ir Vincas Pietaris, Maironis, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, netgi Vinco Krėvės padavimus ir dramas kritikai taip pat priskiria šiai srovei.
Romantizme iškelta idėja, kad žmogaus vidinis gyvenimas turi savo labirintus ir savo logiką, dažnai nepriklausomą nuo išorės veiksnių. Virš kasdienybės skriejantys sapnai ir svajonės - tai šitos nepriklausomybės balsas, taigi epochos nuopelnas - iškelta žmogaus savimonė ir įtvirtinta introspekcijos metodas moksle bei mene. Romantizmo herojus – naujas žmogaus tipas literatūroje, besikeičiantis, prieštaringas, neužbaigtas. Jo autentiška savistaba ir saviraiška tapo kūrinio centru, kuris jau nebepaklūsta fabulos schemoms ir tai sudarė naują revoliucinį šuolį žmogaus suokimo ir vaizdavimo raidoje. Romantizmas įtvirtino Europos istoriografijoje tautiškumo principą, iškėlė tautos vertę ir meną suvokė kaip tautos dvasios išraišką. Žinoma, tautos dvasia autentiškiausiai atsiskleidžia liaudies kūryboje (ir šis tautos meno iškėlimas yra priešprieša romantizmo pirmaeiviui – klasicizmui, kuris vertino tik Antikos meną).
Iškilęs Prancūzų revoliucijos epochoje ir jos įkvėptas romantizmas pradėjo nesibaigiantį intelektualų maištą prieš esamą tvarką, priespaudos institucijas, valdžios autoritetą.
Romantinė poezija, pasak F. Schlegelio, visada yra tapsmas, kuris neturi pabaigos. Ji negali įsilieti į sustingusias formas ir paklusti apriorinėms taisyklėms. Romantizme iškelta idėja, kad žmogaus vidinis gyvenimas turi savo labirintus ir savo logiką, dažnai nepriklausomą nuo išorės veiksnių. Virš kasdienybės skriejantys sapnai ir svajonės - tai šitos nepriklausomybės balsas, taigi epochos nuopelnas - iškelta žmogaus savimonė ir įtvirtinta introspekcijos metodas moksle bei mene. Romantizmo herojus – naujas žmogaus tipas literatūroje, besikeičiantis, prieštaringas, neužbaigtas. Jo autentiška savistaba ir saviraiška tapo kūrinio centru, kuris jau nebepaklūsta fabulos schemoms ir tai sudarė naują revoliucinį šuolį žmogaus suokimo ir vaizdavimo raidoje. Romantizmas įtvirtino Europos istoriografijoje tautiškumo principą, iškėlė tautos vertę ir meną suvokė kaip tautos dvasios išraišką. Žinoma, tautos dvasia autentiškiausiai atsiskleidžia liaudies kūryboje (ir šis tautos meno iškėlimas yra priešprieša romantizmo pirmaeiviui – klasicizmui, kuris vertino tik Antikos meną).
Iškilęs Prancūzų revoliucijos epochoje ir jos įkvėptas romantizmas pradėjo nesibaigiantį intelektualų maištą prieš esamą tvarką, priespaudos institucijas, valdžios autoritetą.
 |
| Astravo dvaras - itališkų vilų stiliaus (būdingo romantizmo stiliui) |
Vaizdai ir žodžiai ateina iš pasąmonės gelmių, nešdami universumo ritminį gausmą, todėl kūrybos procesas negali būti racionaliai kontroliuojamas. Romantinė poezija neaprašinėja regimų daiktų, o ieško nematomos visumos, kuri šmėkščioja kaip substancijos nuojauta.
Romantizmas mene nesukūrė atskiro epochinio stiliaus. Dekoraciniame mene nerasime nei tik šiai epochai būdingo ornamento, nei specifinių architektūros formų. Bet sąjūdis padarė kai kurioms meno šakoms didelę įtaką, kuri stipriau pasireiškė apie 1800 ir juntama per vėlesnį XIX a.
Figūrinėje kompozicijoje r. tapytojai ir piešėjai pasinėrė į sudėtingas alegorijas ir misticizmą (W. Blake, Runge kūryba) arba mėgino viduramžių epą išreikšti monumentaliąja tapyba (Pforr, Schnorr von Carolsfeld).
Lietuvos dailėje romantizmo apraiškų atsirado XIX a. antrajame diešimtmetyje, Jono Rustemo ir Juozo Oleškevičiaus tapyboje, išryškėjo po 1831 metų sukilimo Vilniaus Universiteto auklėtinių darbuose (Kanutas Ruseckas, Vincentas Dmochovskis, Valentino Vankavičius)
Architektūroje romantizmas reiškėsi gana plačia formų įvairove:
• Formų bei komponavimo būdų skolinimasis iš gotikos ir renesanso (siekta įspūdžio, bet ne tikslios formų imitacijos)
• Liaudies kūrybos panaudojimas (kaimo trobesių statybų būdų naudojimas platesnėms reikmėms). Lietuvoje įkvėpimo šaltiniu tapo akmens mūro technika.
Architektūroje romantizmas reiškėsi gana plačia formų įvairove:
• Formų bei komponavimo būdų skolinimasis iš gotikos ir renesanso (siekta įspūdžio, bet ne tikslios formų imitacijos)
• Liaudies kūrybos panaudojimas (kaimo trobesių statybų būdų naudojimas platesnėms reikmėms). Lietuvoje įkvėpimo šaltiniu tapo akmens mūro technika.
• Paskirčiai (prasmei) adekvačios formos ieškojimas.
Romantizmas muzikoje išaugo bendrųjų romantizmo idėjų poveikyje, muzikos bruožai (susidomėjimas liaudies kūryba, gilios praeities tematikos pomėgis, fantastiniai ir herojiniai elementai, pastangos išreikšti „nepasiekiama“, „neišbaigtumo“ sąvoka ir kt.) yra tokie patys, kaip ir kitose romantinės kūrybos šakose. Romantizmo muzika sutelkė visą svorį į kūrybinį individualumą ir subjektyvumą, į poetinę išraišką ir jausminius muzikos galimumus. „Protas suklysta, jausmas — niekada“, kartojo R. Schumannas, vienas romantiškiausių kompozitorių. Kadangi muzika, jos simboliai sunkiau apčiuopiama, negu bet kuri kita kūryba, todėl ji imta traktuoti kaip idealiausia meno šaka. Pabrėždami jausminį elementą ir poetiškumą, romantikai vengė griežtų klasikinių formų arba jas daug laisviau traktavo, o šiaip jų vietoje pasirodė visa eilė naujų muzikos formų, iš kurių ryškiausios yra simfoninė poema ir vad. charakteriniai kūriniai.
skaitome....
Silvestras Valiūnas
 |
| Kanutas Ruseckas. Lietuvaitė su verbomis (1847) |
BIRUTĖ
Ant marės krašto, Palangos miestely,
Kurį išplėšė mumis neprieteliai,
Yr didis kalnas, Birute vadintas,
Žalioms pušelėms viršuj apsodintas.
Ten, kol laiminga buvo žemė mūsų,
Kol buvom ponais ir gudų, ir prūsų,
Viežlyba, skaisti kaip rožė ir rūta
Kunigaikštienė gyveno Birutė.
Nebuvo ana kokia karalaitė,
Bet iš Palangos vargdienė mergaitė, -
Žemčiūgais brangiais ir aukso auskarais
Negašavojos vaikščioti pamariais.
Su savo darbo marškiniais dėvėjo,
Trumpą rainuotą sijoną turėjo;
Ant balto kaklo - gintaro šniūrelis,
Ant geltų kasų - rūtų vainikėlis.
Kad vieną kartą broliai susitarę
Išėjo anksti žvejoti ant marę,
Sesuo, jiems nešant pietus lanknešėlyj,
Sutiko šviesų kunigaikštį kelyj.
Tasai Jogėlos dėdė Kęstuts buvo,
Kursai Žemaičius valdė ir Lietuvą, -
Jojo tuo kartu kryžiokus naikinti,
Kurie vožijos mumis užkabinti.
Ant širvo žirgo po meškos kalpoku,
Su šviesiu ginklu, su rago saidoku, -
Auksinėm kilpom su pentinais spardė,
0 žirgs patkavoms šilo žemę ardė.
Iš veido tikrą grožybę pamatė,
Jaunai Birutei tokiais žodžiais tarė:
"Kas nors tu esi - deivė ar mergelė, -
Priimk mano ranką ant šio kelio.
Aš visad buvau ponu žemės jūsų,
Nuog lik šio čėso vyru tavo būsiu,
Kur tave gavau pirmąkart matyti,
Liepsiu palocių puikų pastatyti.
Kalnas, ant kurio pažinai Kęstutį,
Nuog tavo vardo bus vadints Birute.
Čia tu gyvensi, nuog vyro mylėta,
Tu, kuri radai širdyj mano vietą".
Tai girdėdama mergelė gėdinga,
Jauna Birutė, skaisti, išmintinga,
Žemėn mėlynas akeles nuleido,
Atsidūsėjo ir puolė ant veido:
"Nors, - sako, - seniai prieš dievą Perkūnui
Prisiekiau būti čystatoj ant kūno,
Bet, kad yr' tokia valia tavo, pone,
Lai išsipildo širdinga malonė".
Vis' tai padarė, ką sakė, Kęstutis:
Ant kalno buvo pastatytas butas.
Birutė, pačio atdasilytėta,
Pagimdė sūnų Vytautą ant svieto.
Ant marės krašto, Palangos miestely,
Kurį išplėšė mumis neprieteliai,
Yr didis kalnas, Birute vadintas,
Žalioms pušelėms viršuj apsodintas.
Ten, kol laiminga buvo žemė mūsų,
Kol buvom ponais ir gudų, ir prūsų,
Viežlyba, skaisti kaip rožė ir rūta
Kunigaikštienė gyveno Birutė.
Nebuvo ana kokia karalaitė,
Bet iš Palangos vargdienė mergaitė, -
Žemčiūgais brangiais ir aukso auskarais
Negašavojos vaikščioti pamariais.
Su savo darbo marškiniais dėvėjo,
Trumpą rainuotą sijoną turėjo;
Ant balto kaklo - gintaro šniūrelis,
Ant geltų kasų - rūtų vainikėlis.
Kad vieną kartą broliai susitarę
Išėjo anksti žvejoti ant marę,
Sesuo, jiems nešant pietus lanknešėlyj,
Sutiko šviesų kunigaikštį kelyj.
Tasai Jogėlos dėdė Kęstuts buvo,
Kursai Žemaičius valdė ir Lietuvą, -
Jojo tuo kartu kryžiokus naikinti,
Kurie vožijos mumis užkabinti.
Ant širvo žirgo po meškos kalpoku,
Su šviesiu ginklu, su rago saidoku, -
Auksinėm kilpom su pentinais spardė,
0 žirgs patkavoms šilo žemę ardė.
Iš veido tikrą grožybę pamatė,
Jaunai Birutei tokiais žodžiais tarė:
"Kas nors tu esi - deivė ar mergelė, -
Priimk mano ranką ant šio kelio.
Aš visad buvau ponu žemės jūsų,
Nuog lik šio čėso vyru tavo būsiu,
Kur tave gavau pirmąkart matyti,
Liepsiu palocių puikų pastatyti.
Kalnas, ant kurio pažinai Kęstutį,
Nuog tavo vardo bus vadints Birute.
Čia tu gyvensi, nuog vyro mylėta,
Tu, kuri radai širdyj mano vietą".
Tai girdėdama mergelė gėdinga,
Jauna Birutė, skaisti, išmintinga,
Žemėn mėlynas akeles nuleido,
Atsidūsėjo ir puolė ant veido:
"Nors, - sako, - seniai prieš dievą Perkūnui
Prisiekiau būti čystatoj ant kūno,
Bet, kad yr' tokia valia tavo, pone,
Lai išsipildo širdinga malonė".
Vis' tai padarė, ką sakė, Kęstutis:
Ant kalno buvo pastatytas butas.
Birutė, pačio atdasilytėta,
Pagimdė sūnų Vytautą ant svieto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą