"Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą. Tikiuosi, kad mano knyga tą smalsumą šiek tiek patenkins.
Ir ne tik. Tie, kas linkę emigrantus smerkti, čia ras daugybę argumentų savo požiūriui pagrįsti. Tačiau neliks apvilti ir tie, kas linkę įsigilinti ir visose gyvenimo situacijose įžvelgti pozityvių dalykų.
Na, o aš pati, rašydama šią knygą, beviltiškai kamavausi bandydama išsiaiškinti, ar kulnis iš gimtojo krašto pajudinęs lietuvis jau nebe lietuvis." – taip savo knygą pristato autorė Zita Čepaitė
 |
| Zita Čepaitė |
Dienoraštis, kuriame nėra datų, tačiau galima perskaityti, kokia kasdienybė supa autorę ir didžiulę minią, kažkada Lietuvą palikusių žmonių, laikinai, o gal visam likusiam gyvenimui nusėdusių Anglijoje.
Tekstas dinamiškas, lengvai skaitomas ir suvokiamas; paskanintas nuotykiais, intrigėlėmis, kriminalinėmis istorijomis. Ir nors autorė viešai teigia, kad nesigaili emigravusi, pakankamai niūri nuotaika nepaleidžia skaitytojo nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Rašytoja šmaikščiai ir įžvalgiai pasakoja istorijas apie savo ir kitų lietuvių kasdienybę svetingoje, bet abejingoje šalyje.
Visų aštuoniolikos pasakojimų pagrindinė ašis – autorė, tačiau kiekviename iš jų atskleidžiamos dar kelių žmonių likimų nuotrupos. Ar tai grožinė literatūra? Jeigu esė, publicistiką priskirsime jiems.
Užsisakykite knygą mūsų bibliotekoje
Skaitome.....
Skaitome.....
Kartą lankiausi šeimoje, jau septynerius metus gyvenančioje Londone. Jie ir namą įsigijo, ir vaikai čia į mokykla eina, jų giminaičiai irgi bemaž visi persikraustė j Anglija. Viena iš tų šeimų, kurios sugebėjo visą savo aplinką - ne tik artimuosius ir draugus, bet ir priešus - iš gimtojo Alytaus perkelti į šita šalį. Nebeliko nieko, kas juos rištų su gimtine, nei savų žmonių, nei palikto turto. Net atostogauti į Lietuvą pastaraisiais metais ne-benuvyksta - per brangu, o ir oras nenuspėjamas. Bet poreikis lietuviškai televizijai išliko. Karta apie tai įsišnekėjome.
- Kodėl BBC nežiūrite? - pasidomėjau. - Kiti angliškai nemoka, suprantu. Bet kodėl jūs „Panoramą", o ne „Dešimtos valandos žinias" įsijungiate?
- Nė nepagalvojau, - atsake statybose dirbantis vyras. -Tiesiog viską sužinai, ir kas Lietuvoj, ir kas pasauly... Kas Anglijoj vyksta, irgi pasako...
Paprasta ir teisinga, neturiu dėl ko ginčytis. Bet jo žmona paaiškino išsamiau.
- Aš tik lietuviška televiziją žiūriu. Man lietuviški serialai geresni už anglų. Jeigu žmonės, pavyzdžiui, nesutaria, aš suprantu, dėl kokiu priežasčių, kodėl vieni būna mylimi, o kiti neapkenčiami. Man jų emocijos artimos, o anglų nesuprantu. Kai supyksta, jie tik kažką rėkia vieni kitiems kaip kokie neurotikai, kai įsikabins į kokia idėją, nesustabdysi. Bet kad dėl ko nors išgyventu, kad kokius jausmus turėtų, na, kaip mes, lietuviai - niaujamės pjaunamės, bet vienas be kito negalim, tai ne. Man atrodo, kad anglai jausmu neturi.
Statybininkas žvilgtelėjo į savo žmoną pakėlęs antakius, pakilo nuo stalo ir nuėjo miegoti.
- Jis pavargęs, jam rytoj anksti keltis.
Nors rytoj lauke šeštadienis, vyras dirbdavo ir savaitgaliais. Namui įsigyti jie buvo pasiėmę paskolą, du vaikai ėjo į mokyklą , tad pinigų reikėjo daug.
O mudvi ilgai užsisėdėjome stikliniame priestate su atvirais langais į vidinį kiemelį, kuri moteris vietoj visžalių krūmų ir vejos užsodino lietuviškai - pomidorais, agurkais ir braškėmis. Apkalbėjome Londono lietuvius, kaip jie čia gadina Lietuvos įvaizdį, bet tėvynėje likusiems tautiečiams pylos irgi nepagailėjome, aptarėme Lietuvos orus ir politika. Tąsyk jaučiausi, kad gyvenu ne Lietuvoje, atgavau tik tuomet, kai įsėdau į naktinį Londono autobusą.
Pažįstu žmonių, kurie sugeba išvengti ne tik naktinių autobusų, bet apskritai viešojo transporto, ir nors jų kūnai Anglijoje - emociškai ir dvasiškai iš Lietuvos jie nėra išvykę. Buti čia, o gyventi Lietuvoje jiems padeda šiuolaikinės technologijos.
Vienu metu, kai dar tik žvalgiausi, kaip užsikabinti, per skelbimus radau pasiūlymą laikinai prižiūrėti sunkiai sergančią senutę. Tą skelbimą įdėjo lietuve, senutę prižiūrinti jau pusantrų metų. Ji sake ieškanti porininkės, su kuria galėtų keistis kas trys mėnesiai. Paaiškino visus šio darbo pranašumus. Uždarbis - trys šimtai svarų per savaitę. Grynais, į rankas ir jokių mokesčių. Kad trys šimtai svarų per savaitę yra gerai, ta jau buvau spėjusi sužinoti. Išvardijo ir kitus pliusus - gyventi reikia senutės namuose, vadinasi, jokių išlaidų būstui. Kadangi gyveni ten, kur dirbi, nepatiri ir transporto išlaidų, kurios ne pensus kainuoja. Maistą irgi gali pasigaminti iš ligonės maistui skirtų produktų.
Kaune palikusi šeimą ir čia tik uždarbiauti atvykstanti moteris buvo labai patenkinta. Darbas nesunkus, išlaidų jokių, o vakarus ji leisdavo per skaipą bendraudama su šeima, giminaičiais ar draugais.
- Vakar įsipyliau vyno, atsisėdau prie skaipo, pasveikinau draugę su gimtadieniu, net susidaužėm - į ekraną, aišku, bet tuo pačiu metu, supratau iš taurių tarkštelėjimo. Ne tik gimtadienį, visas šventes taip švenčiu, visai kaip namuose. Dabar dar planuoju įsigyti kamerą, kad turėčiau čia ir Lietuvoj, tada ir kalbėtis galėsim, ir vieni kitus matysim. Koks skirtumas, ar čia, ar Lietuvoj, tik čia per mėnesį uždirbu tiek, kiek ten per keturis.
Ji neabejojo, kad aš irgi busiu patenkinta. Paskelbusi pasiūlymą gavo net trisdešimt skambučių - tiek moterų tokio darbo trokšte trokšta. Londonas jai buvo vien darbovietė, tik pamaina čia trukdavo ilgai, net tris mėnesius. Bet ji su tuo apsiprato ir įsigudrino puikiai gyventi tarp dviejų valstybių, ne vienai jų nemokėdama mokesčių.
Nors trečiosios bangos emigrantai iš Lietuvos siek tiek primena pilkąsias voveres, neišrankias nei maistui, nei gyvenimo sąlygoms, toji banga toli gražu ne vienalytė. Čia viskas verda ir kunkuliuoja, vyksta tie patys skaidymosi ir sluoksniavimosi procesai kaip kiekvienoje visuomenėje. Į pavirsiu kyla tai, kas tampa emigrantiška grietinėle, apačion sėda niūresnė liaudis -kalėjimų klientai ir benamiai.
Ir ne tik. Čia jau įsibuvę emigrantai, prie kurių priskiriu ir save, ima pastebėti skirtumus tarp tų, kurie atvyko prieš ketvertą penketą ar daugiau metų, ir tų, kurie plūsta dabar. Trečioji banga jau skirstosi \ smulkesnius porūšius - iki Europos Sąjungos ir po jos. Sakoma, kad ta bangelė, kuri sudėtingais ir pavojingais būdais, nepaisydama deportacijų atsirito čia prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą - jie atvyko darbo dirbti. Vėlesnė bangele, jau įstojus j. Europos Sąjungą, atvilnijo su panūdusiais lengvesnio ir geresnio gyvenimo. O tie, kas suskato važiuoti į Angliją pastaraisiais metais, vyksta čia dėl mados ir didesnių pašalpų.
Vis dažniau iš pačių lietuvių pasigirsta skundų, kad lietuvių ir apskritai imigrantų Anglijoje per daug. Tarsi penketą ar mažiau metelių čia pagyvenę būtume įgiję teisę reguliuoti atklystančiųjų srautus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą