 |
| Šiaurės pašvaistė prie Tromso (Norvegija) kalnų |
Šiaurės šalių bibliotekų savaitė šiemet Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bus rengiama keturioliktą kartą, o Šiaurės šalyse bus jau penkioliktoji. Tai tradicinė šviesos ir knygos šventė, primenanti mums senąją pasakojimų tradiciją, suteikianti progos vaikams ir suaugusiems susipažinti su Šiaurės šalių literatūros lobiais, kviečianti tamsiais vėlyvo rudens vakarais susiburti ir drauge persikelti į magišką knygų pasaulį.
 |
| Tromsas - šiauriausias pasaulio miestas, turintis universitetą |
Prаėjusiais metais Šiaurės šalių bibliotekų savaitėje iš viso dalyvavo 255 bibliotekos iš Lietuvos, savaitės renginiuose Lietuvoje dalyvavo ir lankėsi per 23500 žmonių.
Šiaurės šalių bibliotekų savaitė Baltijos šalyse rengiama nuo 1998 m. Pirmosios Šiaurės šalių bibliotekų savaitės tema buvo humoras. Vėliau vykusių savaičių temos: „Mitologija“ (1999), „Vaikas“ (2000), „Žodis ir gaida“ (2001), „Šiaurės tarybos premijos laureatai“ (2002), „Jūra“ (2003), „Seku seku pasaką“ (skirta H.K. Andersenui) (2004), „Keliaujant po Šiaurės šalis“ (2005), „Kvapą gniaužiančios Šiaurės šalių istorijos“ (2006), „Moterys Šiaurės šalyse“ (2007), „Meilė Šiaurės šalims“ (2008), „Karas ir taika Šiaurės šalyse“ (2009), „Magiška Šiaurė“ (2010). Šių metų tema - „Humoras Šiaurėje“.
Šiaurės šalių bibliotekų savaitė Baltijos šalyse rengiama nuo 1998 m. Pirmosios Šiaurės šalių bibliotekų savaitės tema buvo humoras. Vėliau vykusių savaičių temos: „Mitologija“ (1999), „Vaikas“ (2000), „Žodis ir gaida“ (2001), „Šiaurės tarybos premijos laureatai“ (2002), „Jūra“ (2003), „Seku seku pasaką“ (skirta H.K. Andersenui) (2004), „Keliaujant po Šiaurės šalis“ (2005), „Kvapą gniaužiančios Šiaurės šalių istorijos“ (2006), „Moterys Šiaurės šalyse“ (2007), „Meilė Šiaurės šalims“ (2008), „Karas ir taika Šiaurės šalyse“ (2009), „Magiška Šiaurė“ (2010). Šių metų tema - „Humoras Šiaurėje“.
Kai perskaičiau temos pavadinimą, labai standartiškai pagalvojau „na koks gi humoras šiaurėje“, prisiminiau vienintelį iš arti matytą norvegą, ramų ramutėlį Larsą, ir pyktelėjau ant savęs „ak jau tie stereotipai“... o vikingo duktė „Pepė Ilgakojinė“, o troliai Mumiai ir krūva mylimiausių vaikiškų herojų? Taip, tai turbūt antrasis šiaurės šalių stereotipas – vikingai, laisva vaikystė (tyrimais nustatyta, kad Skandinavijos vaikai - vieni laimingiausių pasaulyje) ir kai kurios idėjos, itin aktualios dabar: feminizmas (moterys Šiaurėje turėjo daugiau teisių nei Pietų šalyse, 1862 metais Švedijoje moterys jau gavo rinkimų teisę), ekologija.
Bet vis tik jumoras. Subtilus, išdaigiškas.. ir mano mylimiausia iki šiol - švedų rašytoja Astrida Lindgren.
Prisimenam patį žinomiausią rašytojos personažą....
 |
| Astrida Lindgren |
- Na, Mažyli, - paklausė mama, - ar jau išmokai pamokas?
Nepasakytum, kad tokie klausimai Mažyliui būtų buvę labai mieli, bet jeigu mama buvo tokia kantri, kai jis krimto cukrų, tai ir Mažylis nusprendė vyriškai pakelti šį nemalonų pokalbį.
- Žinoma, išmokau, - niūriai atsakė jis.
Mažylis galvojo tik apie Karlsoną. Ir kaip žmonės negali suprasti, kad iki tol, kol jis sužinos, kur dingo Karlsonas, jam ne pamokos galvoje!
- O kas užduota? - paklausė tėtis.
 |
| Astrida Lindgren šeimoje |
Mažylis išties supyko. Matyt, šitoms kalboms šiandien nebus galo. Juk čia taip jauku sėdėti prie židinio, o jiems tik pamokos ir pamokos!
- Mums užduota abėcėlė, - skubiai atsakė jis, - ilgų ilgiausia abėcėlė. Ir aš ją moku: pirma eina „A", o paskui visos kitos raidės.
Jis pasiėmė dar vieną gabaliuką cukraus ir vėl prisiminė Karlsoną. Tegul jie sau plepa ką nori, o jis galvos tik apie Karlsoną.
Nuo tų minčių jį atitraukė Betana:
- Ar negirdi, Mažyli? Gal nenori uždirbti dvidešimt penkių erių?
Mažylis ne tuoj suprato, ką ji sako. Žinoma, jam būtų buvę pravartu uždirbti dvidešimt penkias eres. Tik svarbu, ką reikės daryti.
- Kas tas yra - dvidešimt penkios erės, - tvirtai pasakė jis. - Dabar juk toks brangymetis... Kaip tu manai, kiek kainuoja, pavyzdžiui, penkiasdešimties erių stiklinėlė ledų?
- Aš manau, penkiasdešimt erių, - vylingai nusišypsojo Betana.
- Taigi kad tiek, - pasakė Mažylis. - Ir tu puikiausiai supranti, kad dvidešimt penkios erės - labai mažas pinigas.
- Bet juk tu nežinai, apie ką aš kalbu, - tarė Betana. - Tau nieko nereikės daryti. Tu turėsi tik šio to nedaryti.
- O ko aš turėsiu nedaryti?
- Tu turėsi visą vakarą neperžengti svetainės slenksčio.
- Supranti, ateis Pelė, nauja Betanos meilė, - pasakė Bose.
Mažylis linktelėjo galvą. Aišku, gudriai jie visi sugalvojo:mama su tėčiu eis į kiną, Bose - į futbolą, o Betana su savo Pele murkuos visą vakarą svetainėje. Ir tik jis, Mažylis, bus išgintas į savo kambarį, ir dar už tokį menką atlyginimą, už dvidešimt penkias eres... Tai štai kaip su juo elgiamasi šeimoje!
- O kokios ausys tavo naujosios meilės? Bene jis toks pat nulėpausis kaip ir anas, kur pirmiau turėjai?
 |
| Astridos Lindgren gimtasis namas Vimerbyje |
- Na, girdi, mama? - tarė ji. - Dabar tu pati supranti, kodėl man reikia nusikratyti Mažyliu. Kas tik pas mane ateina - jis visus atbaido!
- Jis daugiau taip nedarys, - netvirtai pasakė mama; ji nemėgo, kai vaikai kivirčydavosi.
- Ne, darys, tikriausiai darys! - spyrėsi Betana. - Argi neprisimeni, kaip jis išvijo Klasą? Įsispitrijo į jį ir pasakė: „Ne, Betana, tokių ausų pagirti negalima!" Aišku, kad po šito Klasas čia nė nosies neberodys.
- Ramybės, tiktai ramybės! - tarė Mažylis visai Karlsono balsu. - Aš būsiu savo kambaryje, ir net be jokio mokesčio. Jeigu jūs nenorite manęs matyti, tai ir jūsų pinigų man nereikia.
 |
| Vimerbis žiemą |
- Prisiekiu! - tarė Mažylis. - Ir tikėk, kad man visai nereikalingi tie tavo Pelės. Aš pats mielai sumokėčiau dvidešimt penkias eres, kad tik jų nematyčiau.
Ir štai mama su tėčiu išėjo į kiną, o Bose iškūrė į stadioną. Mažylis sėdėjo savo kambaryje, sėdėjo visiškai be jokio užmokesčio. Kai praverdavo duris, jį pasiekdavo neaiškus murmesys iš svetainės - ten Betana plepėjo su savo Pele. Mažylis stengėsi suprasti, ką jie kalba, bet nepavyko. Tada jis priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į sutemas. Paskui žvilgtelėjo žemyn, į gatvę, ar kur nežaidžia Kristeris su Gunila. Prie didžiųjų namo durų tąsėsi keletas berniūkščių, o daugiau gatvėje nieko nebuvo. Kol jie pešėsi, Mažylis įdėmiai juos stebėjo, bet, deja, peštynės greitai baigėsi, ir jam vėl pasidarė labai liūdna.
Ir tada jis išgirdo dieviškąjį garsą - suburzgė motoriukas, ir po valandėlės Karlsonas įskrido pro langą.
- Sveikas, Mažyli! - nerūpestingai pasisveikino jis.
- Sveikas, Karlsonai! Iš kur tu atsiradai?
[...]
- Na, Mažyli, štai aš ir vėl linksmas! Vadink savo mamą ir tėtį - susipažinsime.
- Jie išėjo į kiną, - pasakė Mažylis.
- Išėjo į kiną, užuot susitikę su manim? - nusistebėjo Karlsonas.
- Taip, visi išėjo. Namie tiktai Betana ir jos naujoji meilė. Jie sėdi svetainėje, bet man ten draudžiama įeiti.
- Ką aš girdžiu! - sušuko Karlsonas. - Tu negali eiti kur nori? Na, šito mes nepakęsime. Pirmyn!..
- Bet juk aš prisiekiau... - tarė Mažylis.
 |
| Fjordai |
- O aš prisiekiau, jeigu pastebėsiu kokią neteisybę, - pertarė jį Karlsonas, - tą pačią akimirką kaip vanagas pulsiu ją...
Priėjęs jis patapšnojo Mažyliui per petį:
- Ką gi tu pažadėjai?
- Aš pažadėjau, kad manęs visą vakarą niekas nepamatys svetainėje.
- Tai tavęs niekas ir nepamatys, - atšovė Karlsonas. - O juk tu tikriausiai nori žvilgtelėti į naująją Betanos meilę?
- Ir netgi labai! - karštai atsakė Mažylis. - Anksčiau ji draugavo su berniuku, kurio ausys buvo atlėpusios. Aš labai noriu pažiūrėti, kokios ausys šito.
- O aš irgi mielai pasižiūrėčiau jo ausų, - tarė Karlsonas. -Luktelk! Aš tuoj sugalvosiu kokį nors pokštą. Geriausias pasaulyje visų išdaigų išdarinėtojas yra Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. - Karlsonas atidžiai apsižvalgė po kambarį. - Štai ko mums reikia! - sušuko jis linktelėjęs į antklodę. -Kaip tik antklodės mums ir reikia. Aš nė neabejojau, kad kokį nors pokštą sugalvosiu...
- Ką tu sugalvojai? - paklausė Mažylis.
- Tu prisiekei, kad visą vakarą tavęs niekas nepamatys svetainėje? Taip? Bet jei tu apsisiausi antklode, tai tavęs niekas ir nepamatys.
- Taip... bet... - bandė prieštarauti Mažylis.
- Jokių „bet"! - griežtai nutraukė jį Karlsonas. - Jeigu tu apsisiausi antklode, pamatys antklodę, o ne tave. Aš irgi apsisiausiu antklode, todėl ir manęs nepamatys. Žinoma, Betanai nesugalvosi didesnės bausmės. Bet taip jai ir reikia, jeigu tokia kvaila... Vargšė vargšė mažytė Betana, nepamatys ji manęs!
Karlsonas nutraukė nuo lovos antklodę ir užsimetė ant galvos.
- Eik šen, eikš greičiau pas mane, - pašaukė jis Mažylį. -
 |
| Laplandija |
Lįsk į mano palapinę.
Mažylis šmurkštelėjo pas Karlsoną po antklode, ir abu linksmai ėmė kikenti.
- Juk Betana nieko nesakė, kad ji svetainėje nenori matyti palapinės. Visi žmonės džiaugiasi išvydę palapinę. Ir dar tokią, kurioje spingsi žiburėlis! - Ir Karlsonas uždegė žibintuvėlį.
Mažylis nebuvo įsitikinęs, kad Betana labai jau nudžiugs pamačiusi palapinę. Užtat stovėti tamsoje šalia Karlsono po antklode ir šviesti žibintuvėliu buvo taip neįprasta, taip įdomu, jog Mažyliui net kvapą užgniaužė.
Mažylis manė, kad žaisti palapinę taip pat sėkmingai galima ir jo kambaryje, nekliudant Betanai, bet Karlsonas nieku būdu nenorėjo su tuo sutikti.
- Aš negaliu pakęsti neteisybės, - pasakė jis. - Kas bus tas, bet mes eisime į svetainę!
Ir palapinė ėmė slinkti į duris. Mažylis ėjo paskui Karlsoną. Pro antklodę išlindo mažytė putli rankutė ir tylutėliai atidarė duris. Palapinė išžygiavo į prieškambarį, kuris nuo svetainės buvo atitvertas stora užuolaida.
- Ramybės, tiktai ramybės! - sušnibždėjo Karlsonas.
Palapinė tylutėliai nušliaužė per prieškambarį ir sustojo prie užuolaidos. Betanos ir Pelės bambėjimas dabar buvo dar aiškesnis, bet žodžių vis dėlto negalėjai suprasti. Lempa svetainėje nedegė. Betana ir Pelė sėdėjo prietemoje - matyt, jiems užteko šviesos, įeinančios pro langą iš gatvės.
- Tai gerai, - sušnibždėjo Karlsonas. - Mano žibintuvėlio šviesa patamsyje bus dar ryškesnė.
Bet dėl visa ko žibintuvėlį jis užgesino.
- Mes jiems pasirodysime kaip mielas, ilgai lauktas siurprizas ... - Ir Karlsonas prunkštelėjo po antklode.
Palapinė tylut tylutėliai praskleidė užuolaidą ir įėjo į svetainę. Betana ir Pelė sėdėjo ant mažos sofutės palei priešinę sieną. Tylut tylutėliai link jų traukė palapinė.
- Aš tave dabar pabučiuosiu, Betana, - išgirdo Mažylis kimų berniuko balsą. Koks keistas tas Pelė!
- Gerai, - tarė Betana, ir vėl stojo tyla.
Tamsi palapinės dėmė be triukšmo slinko grindimis; iš lėto ir nesulaikomai ji artėjo prie sofos. Iki sofos bebuvo likę jau tik keletas žingsnių, bet Betana ir Pelė nieko nepastebėjo. Jie sėdėjo tylėdami.
- O dabar tu mane pabučiuok, Betana, - pasigirdo nedrąsus Pelės balsas.
 |
| Bergenas |
Betana nesuspėjo atsakyti, nes tą akimirką tvykstelėjo ryški žibintuvėlio šviesa, ji išgainiojo pilkus prietemos šešėlius ir nuplieskė Pelės veidą. Pelė pašoko, Betana sucipo. Bet tuoj sugriaudėjo juokas, ir kojų trepsėjimas skubiai nutolo prieškambario link.
Apakinti skaisčios žibintuvėlio šviesos, Betana ir Pelė nieko negalėjo įžiūrėti, bet jie išgirdo juoką, laukinį, džiūgaujantį juoką anapus užuolaidos.
- Tai tas bjaurybė mažasis mano broliukas, - pasakė Betana. - Na, tuoj aš jam parodysiu!
Mažylis plyšo iš juoko.
- Žinoma, ji tave pabučiuos! - šūktelėjo jis. - Kodėl gi jai nepabučiavus - Betana visus bučiuoja, dėl to gali būti ramus.
Paskui kažkas tik subildėjo, ir vėl pratrūko juokas.
- Ramybės, tiktai ramybės! - sušnibždėjo Karlsonas, kai jie lėkdami staiga suklupo ir pargriuvo žemėn.
 |
| Norvegija |
Mažylis stengėsi laikytis, nors juokas jį smaugte smaugė: Karlsonas užgriuvo tiesiai ant jo, ir Mažylis negalėjo atskirti, kur jo kojos, o kur Karlsono. Betana galėjo juos tuoj pagauti, todėl jie ėmė šliaužti ropom. Apimti panikos, įsmuko į Mažylio kambarį kaip tik tuo metu, kai Betana jau taikėsi juos čiupti.
- Ramybės, tiktai ramybės! - šnibždėjo po antklode Karlsonas, ir trumputės jo kojytės bildėjo grindimis lyg būgno lazdelės. - Geriausias pasaulyje bėgikas - tai Karlsonas, kuris gyvena ant stogo! - pridūrė jis vos atgaudamas kvapą.
Mažylis irgi galėjo labai greitai bėgti, o dabar tai iš tiesų pravertė. Juodu išsigelbėjo Betanai prieš pat nosį užtrenkę duris. Karlsonas skubiai pasuko raktą ir linksmai nusijuokė, o Betana tuo tarpu tūžmingai daužė kumščiais duris.
- Palauk, Mažyli, aš dar tave prigriebsiu! - piktai sušuko ji.
- Sakyk nesakius, o manęs niekas nematė! - atkirto Mažylis iš kitapus durų, ir Betana vėl išgirdo juoką.
Jeigu Betana nebūtų taip pykusi, būtų išgirdusi, kad juokiasi du.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą