2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Marokas. Tūkstančio pasakų karalystė

Anglijoje 1966 metais gimusio ir užaugusio afganų kilmės rašytojo Tahiro Shaho vardas Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas. 2009 metais išėjo pirmoji jo knyga lietuviškai – atsikraustymo iš Anglijos gyventi į Maroką vargus ir patirtus išmėginimus aprašantys „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“.
Naujojoje savo knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius toliau pasakoja apie savo gyvenimą Kasablankoje. Apleisti Kalifo rūmai jau virto tikrais rūmais, o Marokas – tikraisiais Tahiro Shaho namais. Tačiau rašytojas suvokė: kol nepasiners į Maroko pasakų ir istorijų pasaulį, tol tikroji šios šalies siela liks nepažinta. Knygą „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams. Pasakos ir istorijos – išminties šaltinis; jomis nuo pat mažumės auklėjami vaikai, jas suaugę seka vieni kitiems įvairiausiais gyvenimo atvejais. Pasakas visą gyvenimą rinko ir Tahiro Shaho tėvas, tarsi estefetę sūnui perdavęs meilę išmintingoms istorijoms. „Kiekvieno žmogaus širdyje slypi pasaka“, – išgirsta Tahiras Shahas. Tačiau ją surasti galima tik žiūrint užmerktomis akimis. Knygą rasite visuose Panevėžio m. Savivaldybės viešosios bibliotekos skyriuose




Skaitome....

















Prie Agadiro
Galvok apie tau kas sakoma, o ne apie tą, kuris sako.
Marokiečių patarlė



Vaikystėje, kai keliaudavome į Maroką, tėvas sakydavo, kad jei nori gerai suprasti šalį, privalai suvokti daugiau, negu tau sako juslės. Jis mums liepdavo užsikimšti nosis vata, rankomis užsidengti ausis ir užsimerkti. Tik taip, sakydavo, galima sugerti šios šalies esmę. Vaikus labai trikdė paliepimas slopinti jusles. Mums kildavo tūkstančiai klausimų, o atsakymas į kiekvieną iš jų keldavo naują klausimą.
Vieną pavakarę, temstant, atvykome į Fesą. Visa šeima, kaip visada, susispaudusi sėdėjo senajame mūsų forde, viniliniai lagaminai buvo pritvirtinti ant stogo, prie vairo sėdėjo sodininkas. Tą vakarą aš pirmą kartą pamačiau storas viduramžių miesto sienas, neįveikiamas ir niūrias tarsi pasaulio pabaiga. Greta slankiojo apsiaustais su gobtuvais apsitaisę šešėliai, stovėjo vežimai, prikrauti šviežios avių skerdienos, iš toli sklido šaižūs vestuvių puotos garsai.
Automobilis sustojo, mes išgarmėjome lauk.
Prieblandoje tėvas parodė būrelį vyrų, sutūpusių ant žemės prie didingų Imperijos vartų.
-        Lošėjai, - pasakė mama.
-        Ne, ne lošėjai, - atsakė tėvas. - Tai senovinės išminties sergėtojai.
Paklausiau, ką tai reiškia.
-        Šie žmonės - pasakų sekėjai, - paaiškino jis.
Tėvas buvo įsitikinęs, kad geriausiai šalį galima suprasti klausantis jos pasakų ir istorijų. Jis dažnai išrikiuodavo priešais save mane su seserimis ir kerėdavo mus, skaitydamas ištraukas iš Alf Layla wa Layla, „Tūkstančio ir vienos nakties". Šios pasakos veikia ypatingu būdu, sakydavo jis, jos parūpina protui pramogą ir sykiu perteikia savotiškas vidines žinias. Įsiklausykite į pasakas, dažnai kartodavo jis, ir pamatysite, kad jos taps tarsi instrukcija, kaip gyventi pasaulyje.

Mieste

Jo manymu, pasakos ir gebėjimas jas sekti yra lyg estafetės lazdelė, kurią vienos kartos atstovai perduoda kitai kartai. Sakydavo, jog daugelis jo sekamų pasakų žinomos mūsų giminėje kelis šimtus metų, kad jos ypatingu būdu susijusios su mumis, tapusios mūsų dalimi.
Kartais man darydavosi nejauku klausyti, kaip pabrėžtinai jis kalba apie rimtą pareigą, apie man uždėtą atsakomybės naštą. Mano mokyklos draugai mėgo pasakas ne mažiau už mane, tačiau mes buvome skirtingi. Dar prieš išmokdamas vaikščioti aš jau žinojau, kad pasakos - stebuklingos, kad jos kupinos išminties ir kad ateis diena, kai turėsiu jas sekti savo paties vaikams. Tiesa, širdies gilumoje niekada netikėjau, jog ateis laikas, kai turėsiu perduoti estafetės lazdelę kitiems.

Maroko turgus


Šie pokalbiai apie gandrą ir baraką man priminė Sukainą. Jau ilgokai ant sienų nebebuvo matyti kreidos rašmenų, bet aš norėjau pasinaudoti laikina ramybe ir pasigilinti į istoriją su šventuoju žmogumi, apie kurį ji užsiminė. Nusiunčiau žinią astrologei ir kitą dieną suskambo durų varpelis.
Priėjęs prie lauko durų pamačiau jau susirinkusią minią žmonių. Čia buvo visi trys sargai, abi tarnaitės, sodininkas ir kalvis, kuris sodo gale kaldino mums baldus. Jie sudarė sutikimo komisiją. Sukaina pasisveikino su vyrais, ištiesdama jiems ranką, o moteris pabučiavo į skruostus. Visiems šnabždantis, ji įžengė vidun.
Pirmiausia aš jai parodžiau vadinamąjį namų centrą - vidinį kiemą, kuriame egzorcistai kadaise paaukojo ožį. Sukaina uždegė žvakę ir pastatė ją ant žemės. Ji ėjo labai lėtai, pirštais liesdama sienų tinką, gerte gerdama atmosferą. Nuvedžiau ją į didįjį vidinį kiemą su erdviais kambariais abiejuose galuose.
 Tai buvo senoji Kalifo rūmų dalis, likusi iš tų laikų, kai jie stovėjo visiškai atskirai, toli nuo Kasablankos.
Sukaina nusimetė šlepetes ir vaikščiojo basa. Savo kabinete čiužinių siuvyklos gilumoje ji man atrodė labai rami. Tačiau įėjusi į vidinio kiemo sodą pasidarė dar ramesnė. Prie tolimosios sienos, skiriančios būstą nuo lūšnyno, mes įrengėme įmantrų mozaika puoštą fontaną. Šio fontano vaizdas, akį žilpinančios ryškios spalvos, į tvenkinį tekančio vandens čiurlenimas ir vė-sus skysčio prisilietimas prie odos veikė jusles.
Astrologė priėjo artyn, pamerkė ranką į vandenį, užsimerkė ir pratarė:
-        Esu tiesiog sukrėsta.
-        Ką jūs juntate?
-        Energiją, baraka.
-        Kaip energija čia atsirado?
-        Tai šventasis, - atsakė ji. - Aš jį jaučiu.
Moulay Ismail mauzoliejus
-       Kur?
-        Šitame sode, jo sienose.
Siauru takeliu mes nužingsniavome į tolimiausią sodo galą, prie kambario, kuriame, kaip manoma, gyveno džinai. Kai Sukaina įėjo į vidų - ten dabar įrengtas svečių kambarys - jos akys išsiplėtė. Ji palietė sienas, pravėrė lūpas, nurijo seilę.
-        Ką juntate čia?
-        Šiame kambaryje susitinka gėris ir blogis, - atsakė ji.
-        Egzorcistai čia kelias valandas grūmėsi su džinais. Jie vis-ką apšlakstė krauju, išsiurbė džinus iš sienų.
-        Žinau, - atsakė Sukaina. - Aš tai juntu.
-        Džinai išnyko?
Ji linktelėjo.
-        Piktųjų dvasių čia nebėra.
Aš parodžiau žemyn besileidžiančius laiptus, didžiąją namo paslaptį. Jie niekur nevedė, rėmėsi į akliną sieną.
-        Kam čia laiptai?
Sukaina palypėjo žemyn, ranka braukdama per sieną. Ji buvo labai susikaupusi, sprando raumenys kietai įtempti. Atsistojusi ant paskutinės pakopos, ji vėl uždegė žvakę, pasimeldė, iškėlusi rankas delnais aukštyn, ir po kelių minučių pridėjo delnus prie visų trijų sienų.
-        Kur veda laiptai?  
-        Aš jums pasakysiu, - atsakė Sukaina.
Ji užlipo laiptais aukštyn ir mes susėdome sode; mums už nugarų čiurleno vanduo. Sukaina nusišluostė akis ir nusišypsojo.
-        Gyveno kartą šventasis, - pasakė ji. - Jis keliavo pakrante į šventyklą, esančią šiaurėje. Pasiekus Kasablanką, prasidėjo žiemos audros. Bangos dydžio sulig kalnais, liūtys tokios smarkios, kad gali išversti žmogų iš kojų. Išminčius kiaurai peršlapo ir sužvarbo. Jis buvo visai vienas, turėjo tik asilą.
-        Ką jis darė toliau?
Rommani
-        Ėmė ieškoti pastogės. Namų aplink nebuvo, tik plikas krantas, smėlis ir bangos. Jis vargais negalais paėjėjo atokiau nuo pakrantės ir per smarkią liūtį pamatė namą - šį namą. Jis pašaukė šeimininką, ir šis - o tai buvo kalifas - priėmė jį, davė sausų drabužių, maisto, leido sušilti. Jis čia pabuvo kelias savaites.

-        Kada tai įvyko?
-        Seniai, gal prieš šimtą metų, gal dar seniau.
-        Prieš išeidamas jis ranka palietė namą. Jo prisilietimas buvo ne toks kaip jūsų ar mano, o daug galingesnis. Jo prisilietimas suteikė namui energijos, baraką. Ją galima justi, ji tebėra.
-        Bet kaipgi laiptai? Kur jie veda?
Sukaina atsistojo ir nusivedė mane atgal į kambarį.
-        Ar matote, kokios čia aukštos lubos?
-        Taip, gal dvidešimt pėdų.
-        Ar dar kur nors name yra kambarys tokiomis aukštomis lubomis?
-       Ne.
-        Šie laiptai niekur neveda, - tarė Sukaina.
-        Tai kam jie reikalingi?
-        Tai simbolis, - atsakė ji.

Fesas

-        Ką jie simbolizuoja?
-        Mūsų būklę. -Ką?
-        Apačioje yra tai, kas žema, o viršuje - tai, kas aukšta.
-        Bet lubų aukštis daug didesnis už laiptų gylį.
-        Dangus yra daug toliau negu pragaro liepsnos, - atsakė Sukaina.
-        O kas yra per vidurį, čia, kur mes stovime?
-        Tai žmonių karalystė.

Komentarų nėra: