2011 metų geriausias. Literatūros Nobelio premijos laureatas - T. Transtomeris

Alfredas Nobelis.

 Kiekvienais metais spalio pabaigoje mokslo ir  literatūros pasaulyje sujudimas - skelbiami prestižiskiausios  Nobelio premijos laureatai. Žmogus, sukūręs sprogstamąją medžiagą norėjo, jog jo vardas po mirties būtų susijęs ne su karu.

Taigi, premijos.

Manoma, kad įsteigti garsiąją premiją Alfredą Nobelį paskatino per apsirikimą prancūzų spaudoje paskelbtas jo nekrologas Le marchand de la mort est mort („Mirė mirties komersantas“), kuriame buvo rašoma, kad „vakar mirė daktaras Alfredas Nobelis, kurį praturtino išradimas žudyti žmones greičiau, negu tai buvo daroma iki šiol“.
1895 m. lapkričio 30 Alfredas Nobelis Švedų ir norvegų klube Paryžiuje pasirašė testamentą, kuriuo didžiąją turto dalį paskyrė Nobelio premijos įsteigimui. Premija turi būti išmokėta garsiems mokslininkams ir kūrėjams chemijos, fizikos, medicinos ir fiziologijos bei literatūros srityse.
Būti TOKIOS premijos laureatu - didžiulis prestižas.  Tai reiškia, kad žmogus priklauso pasaulio mokslo ar kultūros elitui.

Taigi nenuostabu, kad Nobelis savo testamente parašė, jog viena premija turi būti skiriama "Tam, kuris sukurs geriausią idealistinės krypties kūrinį". Žodžiai „idealistinės krypties" rodo patį Nobelį buvus lyriką, romantiką.

Drotinholm - Švedijos karaliaus rūmai 



Visus su Nobelio literatūros premija susijusius reikalus pagal „Nobelio fondo statutą"  tvarko trys institucijos: Nobelio fondas, Nobelio komitetas ir Švedijos akademija. Nobelio fondas, vadovaujamas direktoriaus ir valdybos, rūpinasi fondo plėtimu ir finansuoja visus Nobelio literatūros premijos organizacinius darbus ir renginius, skiria ir išmoka premijų pinigus. Nobelio komitetas, sudarytas iš penkių asmenų ir vadovaujamas Švedijos akademijos sekretoriaus, atsako už kandidatų parinkimą. Komitetas išsiuntinėja kvietimus siūlyti kandidatus, surenka pasiūlymus ir pareiškia savo požiūrį dėl premijų skyrimo. Nobelio literatūros premijas svarsto ir skiria, taip pat naujus laureatus paskelbia Švedijos akademija, kurią sudaro aštuoniolika garbingų Švedijos kultūros veikėjų ir rašytojų, renkamų į ją iki gyvos galvos.

Nobelio literatūros premija, kaip ir visos kitos Nobelio premijos, yra skiriamos kasmet nuo 1901 m. Tačiau buvo išimčių: literatūros premijos nebuvo paskirtos 1914, 1918, 1935, 1940-1943 m., lyg patvirtinant seną posakį „žvangant ginklams mūzos tyli".

 „Nobelio fondo statute" sakoma, kad teisę siūlyti kandidatus Nobelio literatūros premijai turi šie asmenys:

1.   Švedijos akademijos, taip pat Prancūzijos ir Ispanijos akademijų nariai

2.  Kitų akademijų literatūros sekcijų nariai, taip pat literatūros draugijų ir sąjungų, analogiškų akademijai, nariai, literatūros istorijos ir kalbų profesoriai, parinkti Nobelio komiteto.

3. Nobelio literatūros premijos laureatai.

4. Rašytojų organizacijų, atstovaujančių savo šalies literatūrinei veiklai, vadovai

Kandidatai turi būti raštiškai pasiūlyti asmenų, turinčių Švedijos akademijos Nobelio komiteto kvietimą. Jei pats rašytojas pasiūlo kandidatu save, jo kandidatūra visai nesvarstoma, nors ir būtų pasiūlyta kitų, turinčių tą teisę. Taip rašytojas „baudžiamas" už nekuklumą.

 Literatūros premijos laureatai


Šiemetinis Nobelio literatūros premijos laureatas nesisiūlė.  Lažybų punktuose net nebuvo favoritas. Pirmiausia gal todėl, kad švedas? 

Tomas Transtromeris



Tomas Gusta Transtromeris gimė 1931 metais, balandžio 15 dieną Stokholme. Tėvai – mama (mokytoja) ir tėvas (žurnalistas) išsiskyrė, tad poetas buvo užaugintas mamos. Didžiąją vaikystės dalį jis praleido Runmarö saloje Stokholmo archipelage. Šis nostalgiškas laikotarpis atsispindi ne tik memuaruose, bet ir poemoje “Östersjöar” (rinkinyje “Baltics”, 1975)

Rašyti pradėjo vidurinėje mokykloje, tesė išsilavinimą Stokholmo universitete, kurį baigė kaip psichologas. Jau universitete išleido pirmąjį poezijos rinkinį “17 eilėraščių (1954 metais).



Runmaro sala



Keletą metų dirbęs kaip psichologas socializacijos centre nusikaltusiems jaunuoliams, T. Trasnstriomeris atsidėjo vien literatūrinei kūrybai ir tapo "vienu įtakingiausių Skandinavijos poetų keletui dešimtmečių". Poetas išleido 15 poezijos rinktinių, jo kūryba išversta į 60 kalbų.  
  Po insulto 2000 metais poetas nebegali kalbėti, bet tęsia poetinę kūrybą. 2004 metais išleistas vienas reikšmingiausių poezijos rinktinių "Den stora gåtan" ("Didžioji enigma").





Zita Mažeikaitė atsiliepia apie poetą "Šio poeto asketiškai taupus stilius, grafiškai vizualūs vaizdai, mįslingas turinys išskyrė jį iš sentimentalios, dažnai ekshibicionistinės moderniosios švedų poezijos. T. Transtromerio poezija internacionali ir sykiu labai švediška. Skubrioj laiko ir erdvės perspektyvoj ryškiom metaforom perteikiamas tėviškės, namų ilgesys - tai pastovumas, gyvenimo atsvara. Sugestyvi poeto lyrika leidžia pajusti, koks netikėtas ir paslaptingas gyvenimas. Daugelis vėlesnių švedų poetų prisipažįsta atradę jo poezijoj išeities tašką, vietą, į kurią galima nusileisti, tvirtą žemę".



Stokholmas







 

Skaitome... 

Štormas   

Keleivis sustoja staiga priešais seną milžiną ąžuolą,
lyg būtų išvydęs suakmenėjusį briedį su galingu ragų

vainiku, siekiančiu tamsžalius

rudenio jūros įtvirtinimus.

Šiaurės štormas. Šermukšniams pats metas

nokinti kekes. Tamsy nubudęs girdi,

 kaip virš medžio vainiko, dangaus įlankoj vienas į kitą    

             bilsnoja žvaigždynai.

Mėlynas namas



 

Visby katedros likučiai (XII a.)

Naktis su šviečiančia saule. Stoviu miško tankmėj, žiūriu į savo namą su melzganom lyg migla dienom. Tarsi būčiau numiręs ir žvelgčiau į namą kitokiom akim. Jis stovi jau daugiau kaip aštuonias vasaras. Medinės jo sienos keturiskart impregnuotos džiaugsmu ir tris kartus - sielvartu. Kai kuris nors iš gyventojų miršta, namas keičia spalvą. Pats velionis perdažo be jokio teptuko, iš vidaus.

Anapus namo - platuma. Anksčiau ten buvo sodas, dabar jis sulaukėjęs. Sustingusios baltažiedžių  piktžolių keteros, piktžolių pagodos, žaliuojantys rašmenys, piktžolių upanišados, vikingų flotilės iš piktžolių, drakonų galvos, ietys - piktžolių imperija!

Virš sulaukėjusio sodo retkarčiais nuplasnoja mesto bumerango šešėlis. Tai susiję su tuo, kurs gyveno čionai dar prieš mano laiką. Jis buvo dar vaikas. Jis tebeskleidžia impulsus, mintis, savo valingus įsakymus: „kurk... paišyk..." Veržkis iš savo lemties.

  Tas namas tarytum iš vaikiško piešinio. Vaikiškumas išliko dėl to, kad kažkas per anksti atsisako savo paskirties dar pabūti vaiku. Atidaryk duris, ženk vidun! Čia nerimą rasi po stogu, o sienos dvelks tau ramybe. Virš lovos kabo mėgėjo paveikslas, vaizduojantis laivą su septyniolika burių, pašiauštas bangas, vėją, kurio nesutramdo net paauksuoti rėmai.

Čia įžengęs visada jautiesi ankstyvas, tarsi stovėtum ties kryžkele, prie savo lemtingo pasirinkimo. Ačiū už gyvenimą čia! Bet vis dėlto ilgiuos alternatyvos. Eskizai trokšta tapti paveikslais.

Madrigalas



Stokholmas žiemą

Paveldėjau tamsų mišką, kurį retai teaplankau. Tačiau ateis diena - gyvieji ir mirusieji pasikeis vietomis. Tada ir miškas atbus. Mes dar nesam praradę vilties. Sunkiausi nusikaltimai neišaiškinti, nors ir darbuojas daug policininkų. Mūsų gyvenime slypi neišaiškinta didžiulė meilė. Aš paveldėjau tamsų mišką, bet šiandien einu į kitą, į šviesų mišką. Visa, kas gyva, čia gieda, žaliuoja, raizgos ir šliaužia! Pavasaris, ir oras čia aitriai kvapnus. Išlaikiau užmaršties egzaminą, bet jaučiuos toks pat tuščias kaip tie marškiniai ant skalbinių virvės.