Anekdotas? Ar tai mes nepažįstame Latvijos? Rygos, kuri nuo Panevėžio yra beveik tokiu pat atstumu, kaip ir Vilnius? Į kurią mama vaikystėje tempdavo apsipirkti? ir būtinai būtinai reikėjo parvežti namo lauktuvių - latviškų "Karvučių" ir rūkytos strimėlės?
 |
Gėlių skulptūros Ventpilyje |
O daugiau? Dabar, žinoma, yra Ventspils, į kurį reikia nuvažiuoti šeimoms su vaikais ir verslininkams, kurie pažiūrėtų, ko nori šeimos su vaikais atostogoms. O dar daugiau? Argi visa Latvija tuo ir pasibaigia? o ką žinau iš literatūros?
Man pasisekė, aš keliavau ir bekeliaudama supratau, kad mano latviškos literatūros žinios baigiasi "Matininkų laikais" ir namu Panevėžyje, kur gyveno Janis Rainis ir Aspazija.
 |
| Ana Brigadere |
Su kuo iš lietuvių galėčiau ją palyginti? su Gabriele Petkevičaite - Bite. Gyvenę tuo pačiu laikotarpiu - XIX a. pabaigoje - XX pradžioje (1861 - 1933) , mokytojos, rašytojos.
Į literatūrą Ana Brigadere atėjo, išėjusi sunkią gyvenimo mokyklą. Jos tėvas dirbo žemės darbininku, samdiniu; ne sykį, sulaukęs Jurginių, kaip ir kiti samdiniai, pusininkai ar nuomininkai, krovė jis savo negausią mantą į vežimą ir drauge su visa šeima traukė į kitą vietą, geresnės duonos ieškodamas.
Vienuolikos metų sulaukusi, kelias žiemas ji mokėsi Kalnamuižos ir Aucės mokyklose, bet, tėvui mirus ir dar labiau materialinėms sąlygoms pasunkėjus, mokyklą turėjo mesti — reikėjo galvoti apie kokį amatą. Jelgavoje pas seserį pratinosi siūti, paskui dirbo pardavėja sesers krautuvėje Ventspilėje, o po kelerių metų pas brolį Rygoje. Čia ji toliau mokėsi siūti, o kai brolis pats atidarė nedidelę maisto krautuvėlę, padėjo jam prekiauti. Brolis po kurio laiko bankrutavo, ir vėl jai liko adata, kuri, anot vieno, yra tikroji „vargšių mergaičių duona". Vėliau ji ieškojo laimės Rusijos gilumoje ir kelis metus gyveno Maskvoje ir Jaroslavlyje, kur dirbo auklėtoja turtingų miestiečių šeimose. Rašytoja visą laiką, kiek tik atspėdama ir kur tik prieidama, mokėsi kalbų ir daug skaitė. Godžiai skaitė Šekspyro dramas. Gerai susipažino su vokiečių klasika — Gėtės, Šilerio ir kt. kūriniais. Ypač didelį įspūdį jai darė Šilerio „Don Karlas". Neilgai trukus, plačiau susipažino ir su rusų literatūra. Tai ir buvo Anos Brigaderės literatūrinė mokykla - savišvieta. Iš didžiųjų knygų — pasaulio išminties lobyno — būsimoji rašytoja sėmėsi ir idėjų, ir gyvenimo pažinimo, ir formavo savo pasaulėvaizdį. Praeito šimtmečio pabaigoje A. Brigaderė kuriam laikui dar buvo išvykusi į užsienį. Ilgiau užtruko Šveicarijoje; lankėsi Berlyne, Miunchene, Milane ir Venecijoje, kur stengėsi susipažinti su tų miestų dailės rinkiniais. Grįžusi tėvynėn, ji atsidėjo kūrybiniam darbui.
 |
| Anos Brigaderės namas - memorialinis muziejus |
A. Brigaderės talentas ryškiausiai žėri dramos žanre. Nuo 1903 m., kai iškilo su savo „Nykštuku", ji buvo populiariausia latvių dramaturge: beveik kas metai Brigaderės dramos buvo teatro repertuare (iš viso ji parašė dvidešimt aštuonias dramas). Pagrindinė jos dramaturgijos dalis — tai pasakų dramos. A. Brigaderė laikoma to žanro pradininke latvių literatūroje. „Visada gyvai domėjusis latvių liaudies pasakomis ir padavimais, parengusi kelis jų rinkinius, A. Brigaderė geba kaip reikiant įsijausti į jų fantastiką, labai gerai panaudoti įvairius folkloro motyvus. Kaip ir latvių liaudies žodinė kūryba, A. Brigaderės pasakų dramos reiškia optimistinį požiūrį, kad gėris visada turi nugalėti blogį, mintį, kad žmogus auga ir grūdinasi darbe! Jos vertina tyrą, gerą širdį, darbštumą, pagalbą kitam." („Latviešu literatūras vesture. T. II. Riga, 1957, p. 199).
O Latvijoje rašytoja gerbiama ir vertinama, dramaturgijoje statoma greta tokių garsių vardų, kaip Rudolfs Blaumanis, Aspazija, Janis Rainis, ir Martins Ziverts, kartais netgi vadinama Latvijos literatūros motina - kartu su Aspazija.
 |
| Nykštukų namelis |
Anos Brigaderės namas muziejus - maždaug dvidešimt kilometrų nuo pasienio kaimelio Elejos, važiuojant link Dobelės, memorialinis namas ir greta - Tervetės gamtos parkas, kuris yra vienas iš žymiausių Latvijos turizmo objektų. Jis įtrauktas į Baltijos šalių turizmo maratono maršrutą, pripažuntas palankiausiu šeimai turizmo objektu Latvijoje.
Šis parkas – tai vieta, kur latvių rašytoja Ana Brigaderė išpuoselėjo ir sukūrė Latvijoje labai mylimą pasakos personažą Nykštuką (Spriditis) ir jo bendražygius – Miško karalių, milžiną Atlėpausį, Šykštuolį ir kitus personažus, kurie prieš daugelį metų buvo įkūnyti labai išraiškingose medinėse skulptūrose. Šiandien parkas didžiuojasi daugiau nei 100 skulptūrų, kurių autoriai - Ritvaras Kalninis (Ritvars Kalninš ) iš Rygos, Andris Duonis (Andris Donis), Normundas Stenkevicas (Normunds Stenkevics) bei Rygos amatų mokyklos moksleiviai. Tai tikra medžio skulptūrų paroda po atviru dangumi. Parke galima sutikti latvių rašytojos Annos Brigaderės pasakų ir pjesių veikėjus - draugiškų nykštukų šeimynėlę, raganų šilo gyventojus bei patyrinėti grybų, vabzdžių ir gyvūnų pasaulį. Šalia Krišjanio Kugros skulptūrų ir Ritvaro Kalninio medinių nykštukų įsikūręs ištisas nykštukų miestas. Jis - ne šiaip sau miestas, jame galima pabandyti padirbėti senoviniais įrankiais: pjauti rąstus (aišku, kad mediniu pjūklu), malti miltus didžiulėmis medinėmis girnomis.
Naujausias Tervetės gamtos parko objektas – Raganos takas, kur kiekvieną vasaros dieną įmanoma sutikti vieną iš penkių gyvų raganų. Kaip sekama pasakoje, ji yra gudri, truputį pikčiurna, bet tokia natūrali ir mylinti vaikus. Teko girdėti, jog ragana Kuka (kalbanti kai kada ir lietuviškai!!!) net prikimo nuo dažno bendravimo su vaikais. Kalbama, kad kelios miške gyvenančios laumės uždarbiauja mokykloje. Gal todėl jų profesionaliai pedagogiškas dėmesys vaikams toks mielas mažiesiems Latvijos turistams.
 |
| Ragana tuoj tuoj pavaišins žolelių arbata |
Tervetės gamtos parko ragana kiekvienam lankytojui mielai aprodo savo trobelę ant vištos kojos (reikia būtinai užlipti ir pakukuoti, kad ragana liktų visad jauna ir žavi), netoli esančią vilkolakio irštvą, velnio olą. Raganos take turistai gali sutikti ir kitus Pasakų miško gyventojus. Medžių šakose slepiasi šikšnosparniai, ant žemės dideliame lizde guli milžiniškas slibino kiaušinis, tarp medžių slepiasi raganiški šungrybiai ir musmirės. Ragana vaišina lankytojus ant laužo virta skania arbata, vaikus ir suaugusius įtraukia į stebuklingus žaidimus ir mįslių spėjimus.
 |
| Vežam miltus į nykštykų namelį |
Visai greta persipina takeliai, kuriais vaikšiojo Anele - Anos Brigaderes autobiografinio romano veikėja.
Žodžiu - ant delno visas senasis pasaulis, kokį akcentavo ir A. Brigaderė kūryboje - mitologija, gamta, žmogaus darbai. Visi rašytojos personažai atgijo šioje girioje.
Paskaitysime puslapiuką.....
Praėjo treji metai. Vėl buvo pavasaris. Elza sėdėjo Jelgavos pilies sode. Ji atvažiavo apsipirkti ir, kadangi dar buvo laiko ligi popietinio traukinio, pasuko į sodą. Čia jai daug kas malonu prisiminti, nes visą vasarą, būdama nuotaka, praleido mieste ir, kaip turtingų ūkininkų dukterims įprasta, mokėsi šeimininkavimo. O pagyveno ji tada šauniai!
Gera buvo čia sėdėti. Lyg ilsėdamasi, saulėj lepindamasi, upė plaukė be triukšmo, rodos, tikslą pasiekusi,— šiltas oras vilnijo per prižėlusias pievas už upės, žydintys krūmai šiada tada imdavo ošti kaip sapne... Elza buvo miestiškai apsitaisiusi ir atrodė liekna, žydinti: ne veltui ją visoj apylinkėj vadino gražiąja Sakniene... Bet takai buvo tokie tušti, o tie patys praeiviai nuobodūs.
Pagaliau eina vienas... Elza pakėlė akis netikėdama... bet iš tiesų! Išsyk nežinojo, ką daryti: ne, aš gi jam neįrodinėsiu, kad jo bijau.
Praėjo pro šalį. Matė ar ne, Elza nežinojo; ji pakėlė galvą, kupina atidžios ir smalsumo. „Tai jis! Ne-pasikeitęs, nė kiek. Ne gražesnis! Eina kaip ir pirmiau— pečius išlenkęs, galvą truputį atmetęs... Taip... tuosyk... visa kas? Ar jis atmena? Jis sakosi su žmona persiskyręs... ar jis manęs negalėjo užmiršti? A! Eina atgal... Tikriausiai, pašnekins! Vis tik pirma mane matė! Ak tu! Moki apsimetinėti! Kaip ir seniau!.."
 |
| Raganos namelis, ir aišku, katinas. Kokį vardą išrinksite jūs? |
Zanderis ėjo, kaip akmuo risdamasis nuo kalno,— juo arčiau tikslo, juo greičiau. Skrybėlę keldamas, jis pirmais žodžiais atsiprašė:
— Praėjau pirmiau, bet lyg kas man sakytų: „Ar tik ne ji čia!" Ar galiu prisėsti? Norėtųsi ir man ką nors išgirsti iš gimtinės. Na, kaip einasi namuose?
— Tai ko gi jūs neatvažiuojat pasižiūrėti?
— Jūs? Ar iš tiesų jūs? Tai mes tokie svetimi?.. Taip. Pas ką dabar važiuosiu? Ansio ten nebėr, tu... jūs ištekėjusi, tėvas kitame krašte.
— Taip, jūsų tėvas pasitraukė. Ak, tas staigus jo išėjimas! Stačiai garuote išgaravo. Žmonės ir šiaip, ir taip kalbėjo.
Zanderis nieko neatsakė.
— Mano tėvui daug ko stigo. Buvo pripratęs.
— Kaip jūsų tėvui einas? — Zanderis skubiai gnebės kitos temos.
— Jis dabar ištisas dvi savaites buvo pas Ansį. Pa-manykit! Dvi savaites iš namų! Seniau nieku būdu... bet dabar jam Ansis mielesnis už viską.
— Kurgi dabar Ansis?
— Gydytojas.
— Žinau, studijavo mediciną. Bet kol ten prasimuši į žmones...
— Ką jūs manot? Žmonės jį garbina kaip angelą.
 |
| Latviškas drakonas - "Pukis", kurio kiaušinį reikia perėti kiekvienam lankytojui (Tervetes gamtos parke) |
— Na, na!
— Netikėkit, kad norit. Kad jūs žinotumėt, ką tėvas sako. Dabar jis ten kažkur prie pat Lietuvos sienos. Ten buvo paplitusi baisi akių liga. Jis akių gydytojas, tą juk žinot? Ne?,. Žmonės pas jį važiuoja šimtus varstų. Ir daugiausia gydo jis veltui. Išsinuomojęs kažkokį buvusį malūną, ir visi kambariai ten pilni. Pats su tė¬vu — gyvenę kaip balandžių būry. O tėvas sako, kad kai jis iš ryto eina per kambarius, tai visuos kambariuos toks sujudimas, tartum saulei tekant.
— Perdedat, perdedat! — aitriai nusijuokė Zanderis.
— Ką čia aš perdėsiu, taip tėvas sakė.— Elzė pasijuto įžeista,— nenorit — netikėkit!
Zanderis neva susivaldė, bet vis tiek buvo susijaudinęs, greitai kaitaliojos jam priešingi jausmai.
— Kad ir viskas būtų neteisybė... Taip, bet kodėl gi turi būti neteisybė... Ansis gilus žmogus... Tik aš buvau dešimtsyk už jį gabesnis; kur kiti ropote ropojo, aš vienu šuoliu... O kur aš dabar? Be vietos, su žmona išsiskyręs...
— Ak, šitaip? — atsiliepė Elza.
— Ak, ką aš jiems padariau! Plikšiai jie visi! Norėjo, kad aš jų aukštą vietą auksu paimčiau, vergu mane norėjo padaryti... Tu nežinai, kas yra daužytis tokioj šeimoj, tai kaip prapuolusi avis... Iš pradžių mane rodė kaip svetimo krašto paukštį, o vėliau išpešiojo man visas svetimas plunksnas ir pametė patvory... O už visa ką tu kalta!
— Aš! Aš?
— Taip, tu. Ko tau buvo lėkti galvotrūkčiais nuo manęs?
— Kas man nauda būtų buvus su tavim?
— Nauda? Taip. Tu tik naudos ieškojai. Verčiau būtum ieškojusi laimės. Tos dieviškos laimės, kurios mes nei vienas, nei antras nepažįstam,
— Tai tu dar prikaišiosi, tu?
— Toks svieto perėjūnas, ar ne?.. Tu mane niekini, bet mes abu labu tokiu. Tu pasiskubinai atsistoti ant tvirto pagrindo, man nepavyko, bet jei mus ant svarstyklių pastatytų, abu būtume vienodai lengvi... ve, kaip tas pūkelis. Zanderis nupūtė nuo rankovės pienės sėklą, kuri nusiyrė oru savo sparnuotu irklu.
— Mes bijom kančių. Aš tai nuo mažų dienų. Šypso j aus gyvenimui, o gyvenimas man šypsojos. Bet tikra vertybė laimima širdies krauju. Viską atiduok, kad galėtum viską gauti. Aš pavydžiu Ansiui. Visiems „giliesiems" pavydžiu. Aš nei šaltas, nei karštas. Mano akys šviesios, matau, kas yra gelmėj. Tai iš motinos paveldėta... Bet savo laimę vairuoti per skaidrias gelmes — ne, to aš negalėjau... Įklimpau į maurus...palikau klampynėj... Ak Elza, Elza! Kad tu būtum mane mylėjus, kad būtum manimi pasitikėjus, kas bus, kas ne... Tada aš dar būčiau galėjęs likti geru žmogumi. Aš svyravau, tiesa, bet tavim tikėjau... siekiau tavo meilės, bet ji man sugniužo rankoj kaip nendrė. Elza raudo, blaškoma nemalonių, grasių jausmų.
— Et, ką tu čia klejoji!—niekinamai atšovė ji.
— Bet ir dabar dar ne per vėlu... Kad tik žinočiau vieną užuovėją pasauly, širdį, kuri manim tiki ir mane myli... Elza, niekas manęs taip nepažįsta...
Jis pagavo Elzos ranką. Elza ją ištraukė, pašoko.
— Pasiutęs tu!.. Man laikas eiti.
Ir Zanderis atsistojo. Jo žvilgsnis buvo jis kaip banguojantis ežeras — sustingo, veidas paliko lygus, šaltas. šypsantis: jis atrodė toks, kaip visada.
— Pasiutęs! Taip, jūsų teisybė... Atleiskit!.. Gyvenkit sveika, ponia!
Anos Brigaderės kūriniai lietuviškai:
- Jaunikis : apsakymai. - 1971. - 329 p
- Katinėlio malūnas : latvių rašytojų kūriniai jaunuomenei. - [1935]. - 159 p.
- Nykštukas. - 1933. - 78 p. - (Šv. Kazimiero draugijos leidinys ; nr. 565).
- Nykštukas : 7 pav. pjesė latvių liaudies pasakų motyvais. - 1958. - 85 p.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą