Ragausime tekstą
Violeta Domkuvienė. Madagaskaras : mora mora per stebuklų salą. - Kaunas : Obuolys, [2017]. - 204 p.
PADĖKA
Noriu padėkoti visiems skaitytojams, dabar vartantiems šios knygos puslapius, puikiam kolektyvui ir nuostabiems klientams, kelionių bendrakeleiviams, nuoširdiems draugams, pažįstamiems... Visiems, tikintiems manimi ir palaikantiems. Aš tai labai jaučiu ir vertinu. Patiems patiems artimiausiems, mano mylimiausiems, kantriai laukiantiems grįžtančios iš kelionių, nuolat esantiems šalia, ir tiems, kurie rūpinasi ir saugo mane jau iš labai toli... Noriu, kad žinotumėt - visuomet jus jaučiu už savo peties...
Noriu padėkoti Likimui, nematoma ranka sukiojančiam mano gyvenimo valtelę pačiais keisčiausiais, netikėčiausiais, tačiau visada pačiais geriausiais posūkiais. Tik jis nulėmė, kad man atsivėrė leidyklos „Obuolys“ durys. Dėkoju jos vadovams, kad patikėjo manimi, ir puikiam leidyklos kolektyvui: Ramintai ir Giedrei - su jomis bendradarbiavimas buvo racionalus ir kartu labai šiltas.
Na, ir, žinoma, „Stebuklingoms jūrininko Sindbado kelionėms“, kurias skaitydama pirmą kartą aplankiau pačias keisčiausias, paslaptingiausias pasaulio salas. Šiandien vienos pavadinimą jau žinau. Galiu drąsiai besti pirštu į 45.6152 geografinę ilgumą ir 19.3526 platumą. Vienos kelionės metu audros čia išmetė mūsų laivą. Iš tankių, neįžengiamų miškų mus stebėjo pusiau žmonės, pusiau beždžionės, o karščiu alsuojančiose pakrantėse milžiniškus kiaušinius kantriai perėjo didžiausi kada nors Žemėje gyvenę paukščiai - epiorniai. Tik tada dar nei aš, nei Sindbadas nežinojom, kad tos pusiau beždžionės vadinasi lemūrais, o sala daug vėliau bus pavadinta Madagaskaru...
Įsivaizduokit milžinišką būtybę, panašią į prieštvaninį gyvūną, kurios kūnas guli pusiau paniręs į vandenį, o nugara suakmenėjusiu, žvynuotu stuburu iš toli matoma Indijos vandenyne. Įsivaizduokit salą, kurioje palyginti dar neseniai milžiniškus kiaušinius dėjo didžiausi kada nors žemėje gyvenę trimetriniai paukščiai - epiorniai, o tų kiaušinių lukštais dar ir šiandien nubarstytas visas pietinis salos krantas. Įsivaizduokit salą, kur retas turi elektrą, žemę įdirba įkinkytu zebu ir kauptuku, o gydytojus atstoja žyniai bei žolininkai. Įsivaizduokit pasaulyje tokią vietą, kur niekas niekur neskuba, o sau po nosimi kaip užkeikimą burba „mora mora“ - tai yra „lėtai lėtai“.
Tokia neįtikėtina vieta pasaulyje dar egzistuoja - tai Madagaskaras. Dėl raudonos kaip atsivėrusios žaizdos savo žemės ji dar vadinama Didžiąja raudonąja sala. Tai sala, turinti stuburą - atšiaurų kalnyną, kuris kaip milžiniško gyvio griaučiai eina pačiu jos viduriu ir žiūrint iš aukštai atrodo lyg kokio fantastinio gyvūno nugara, išnirusi iš vandens. Sala, kurios šiaurėje gerokai karščiau nei pietuose. Sala, turinti geležinkelį, penkiomis linijomis sujungiantį jos šiaurinę ir pietinę dalis, tačiau praktiškai didžioji jo dalis neveikia - mat, beveik nėra norinčių, o gal išgalinčių, juo pasinaudoti, taigi, nėra ir lėšų jam išlaikyti. Sala, kurioje iš raudonos žemės kalasi tokie pat raudoni nameliai, su žolių kuokštais ant viršugalvio, lyg dar nespėję velėnos nusipurtyti, labai jau panašūs į paukščių inkilus. Sala, kurios žmonės mėgsta pozuoti nuotraukoms, o dar labiau - į save jose žiūrėti. Sala, kurią sutemus užtraukia aklina tamsa, nes provincijoje retas turi tokią prabangą kaip elektra, o ir tikrai geruose viešbučiuose ji yra tam tikromis valandomis. Sala, kurioje šis - dabartinis - gyvenimas vertinamas mažiau negu būsimas po jo. Sala, kurioje didžiausias turtas yra vaikai, nes jie garantuoja, kad po mirties bus kam tave deramai, pagal papročius, laikas nuo laiko perkilnojant kaulus, pagerbti. Sala, kurioje visi masiškai skalbia, bet visi vis tiek neįtikėtinai purvini. Sala, kur kai kuriose gentyse tavęs niekas nelaikys tikru vyru, jei neturėjai rimtesnių reikalų su teisėsauga ir nepasėdėjai savaitę kitą areštinėje. Sala, kur atokesniuose kaimuose net suaugę mojuoja pravažiuojančiai mašinai, o jai stabtelėjus lyg iš po žemių išdygsta būrys vaikų, todėl liežuvis vis verčiasi ją pavadinti vaikų sala. Sala, kurios pietuose klimatas primena lietuvišką vasarą, o laiko juosta visiškai ta pati. Sala, į kurią grupelė tautiečių su Pakštu priešakyje buvo sugalvoję, reikalui esant, perkelti lietuvius...
(Tarpukariu mokslų daktaras K. Pakštas, jausdamas nepalankią kaimynų politiką Lietuvos atžvilgiu, nusprendė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos ir joje apsigyventi. Jis pasiūlė surasti vietą, kuri būtų pusiau nepriklausoma nuo Lietuvos ir taptų rojumi lietuviams, jei Lietuvą okupuotų priešai. Kaip galimą teritoriją lietuvių kolonijai K. Pakštas siūlė Madagaskarą).
Visa tai ir norėjosi patikrinti... O Madagaskaras jau nuo pirmų žingsnių ir stebino, ir džiugino. Juokinga, bet pirmą rytą pro autobusiuko langą pamatytas vaizdas nustebino visus - visi salos gyventojai, kur tik radę kokį vandens telkinuką, skalbia, o skalbinius džiausto ant krūmų, tvorų, net šalia plento guldo visus savo „pantalonus“, bet įdomiausia, kad vis tiek visi vaikšto baisiausiai nešvarūs. Nors gal ir nieko čia keisto, jei skalbi moliname griovyje, drėkinančiame ryžių lauką. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad jau antros dienos vakarą skalbėme ir mes, bet mums įprasta švara pasigirti negalėjome...
Antras visus stebinęs reiškinys - masinis plytų gaminimas molio laukuose ir masinė namų statyba. Pirmi įspūdžiai formavo vaizdinį, kad madagaskariečiai, neskaitant žemės darbų, plytų gaminimo, skalbimo bei prekybos, nieko kito ir nedaro. Tiesa, plytų „gamyba“, kaip vėliau įsitikinome, vyksta aukštikalnių regione, kurio gruntas yra molinga žemė, tinkama plytų gamybai. Paklausus gido, ar brangu pasistatyti namelį, jis akimirką sutriko:
- Kad ne... Prireikus sušoka giminė, kaimynai, prisigamina plytų ir pastato bendromis jėgomis. Arba kainuoja tik plytos, jei jau kas pats nenori su jomis terliotis.
Bet pradėkim iš pradžių... Pirmas lengvas šokas mus, atskridusius iš civilizuotos Europos ir atgabentus į viešbutuką Antananaryve, ištiko jau pačią pirmą naktį... susidūrus su nenorinčiomis užgesti lemputėmis kambariuose. Pačią pirmą naktį! Užtai rytas smagus buvo – visi kikendami dalijosi šviesios nakties nuotykiais!
Madagaskare dar nebuvome net kojų apšilę - iš oro uosto į sostinėje esantį viešbutį mus atvežė vidury nakties. Po paros skrydžio apduję ir pavargę iš lagaminų skubiai traukėme tik dantų šepetėlius ir tai, kas būtina nakčiai, net atidžiau apsižvalgyti po kambarį palikome rytui. Su nuolatine kelionių kambario drauge Dainora viena po kitos skubiai nėrėme į dušą, o tiesiai iš jo - į tinkleliais nuo uodų apgaubtas lovas. Aišku, prieš šokdama po patalais ėmiau dairytis, kur išjungti virš vonios durų degančią ir į akis šviečiančią ryškią lempą. Nei šalia plieskiančios lempos, nei kur aplink jungiklio neradusi, apėjau visą nemažą kambarį, vėl lindau į vonią, alpdama miegu apgraibomis maigiau visus rastus jungiklius, kol kapituliavusi ir numojusi ranka įlindau po tinkleliu. Tada, supratusi, kad miegoti į akis lempai šviečiant nepavyks, giliai atsidususi išlindo jau beužsnaudžianti Dainora. Ir ji klapsėdama akimis apėjo garbės ratą apie kambarį, patikrino visas vonios sienas, susipažino su visais jungtukais.
Neradusi, kaip gražiuoju susitarti su ta į akis įkyriai plieskiančia lempa, netardama nė žodžio atsinešė iš vonios rankšluostį ir ryžtingai ją išsuko. Didžiausiai mūsų nuostabai, išsukta lempa ir toliau ryškiai plieskė jos rankoje. Tik dabar pamačiau, kokios visgi didelės jos akys!
- Matei kada tokią nesąmonę? - paklausė daugiau savęs nei manęs. - Tai ką su ja daryti? Kur ją dabar dėti?
- Pabandyk pasikišti po pagalve, - pasiūliau kikendama. Tą akimirką, sutrikusi ir iškeltoje virš galvos rankoje laikydama šviečiančią lempą, ji atrodė ir labai didingai, ir labai komiškai vienu metu - kaip Amerikos laisvės statula...
Atsitokėjusi, kiek pasvyravusi, visu smarkumu ir toliau plieskiančią lempą ryžtingai nunešė į vonios kambarį, paguldė ant palangės, uždarė vonios duris ir su giliu atodūsiu krito į lovą.
- Vis dar šviečia... - pranešinėjau, mano manymu, svarbią informaciją jau visai snausdama, tačiau vis dar viena akimi stebėdama pro arčiau manęs esančių vonios durų apačią sklindančią įkyrią šviesą.
- Vis dar šviečia... - su nuostaba informavau ryte tik pramerkusi akis. - Kažkoks kosmosas su tom Madagaskaro lempom...
Ant palangės tebedegant lempai, o Dainorai prausiantis duše, atidžiau pasidairiau po kambarį. Ant komodėlės gulėjo kažkoks mažytis, kaip žaislinis, pultelis. Tikrai ne televizoriui, tikrai ne kondicionieriui... Vadinasi, greičiausiai... Žodžiu, dar nespėjus deramai atidaryti lagaminų, Madagaskaras davė gerą sprigtą „civilizuotiems“ europiečiams. Lipdamos laiptais žemyn abi garsiai pagalvojome, kad gal nesigiriam savo žioplumu - o jei paaiškės, kad kiti daug gudresni buvo, kad mes vienos, kaip čia pasakius?.. Tik įsitaisius valgomajame ant aukštų baro kėdžių, į mus susmigo smalsūs žvilgsniai ir atskriejo klastingas klausimas:
- Taigi kaip jūs praleidote naktį?
Visuotinis kikenimas reiškė, kad ne mes vienos bandėme užgesinti negęstančią lemputę. Tik buvo ir tokių, kurie prisipažino ketinę net per langą ją paleisti...
- Gera žinia ta, kad jau žinau, ką vešiu namo dovanų iš Madagaskaro, - pareiškė gerą humoro jausmą turinti mūsų Raimonda. Beje, savo pažadą ji netrukus ir išpildė.
Mūsų, kelias savaites besidalinsiančių bendru stalu Madagaskare, - trylika. Dvylika, prisiekusių keliautojų, daugiausia Žemaitijai bei Vilniui atstovaujančių moterų: iš meno, medicinos bei verslo sričių, ir vienut vienutėlis vyras. Mokslininkas. Taip pat nuo Žemaitijos. Visa laimė, turime gidą, vardu Fanu, kuris panašesnis į tikrą Karibų jūrų piratą, nei į gidą - raumeningi pečiai ir rankos nusėtos tatuiruotėmis, išdidus žvilgsnis, juoda odinė liemenė, apkabinėta grandinėmis, o ant galvos - juoda, baltomis kaukolėmis marginta skara. Iš karto pasijutome saugiose rankose!
Kol ant autobusiuko stogo krauna mūsų lagaminus, trumpam išsprūstam už viešbučio tvoros. Miestas išsidėstęs ant kalvų ir apačioje esančiame slėnyje. Panašiai kaip Kaunas, turintis Žaliakalnį ir centrą, taip Tana turi aukštutinį ir žemutinį miestą, sujungtus siauromis vingiuotomis gatvelėmis, suraišiotus daugybe besiraitančių laiptų, ar tik vietiniams žinomų klaidžių takelių. Antananaryvas arba Tananaryvas, o vietinių dažniausiai švelniai vadinamas tiesiog Tana, - didžiausias salos miestas, jame ir jo priemiesčiuose gyvena 1,6 milijono žmonių. Pats pavadinimas paraidžiui reiškia „tūkstančio miestas“, mat kažkada, pasak legendomis tapusių pasakojimų, senais klestėjimo laikais jį saugodavo tūkstantis sargų. Kita pavadinimo versija, kad jis besiplėsdamas sujungė 1000 kaimų. Miestas, kurį 1625 m. įkūrė karalius Adrianjaka, įsikūręs salos centrinėje dalyje 1468 m aukštyje. Jau iš pirmo žvilgsnio - visiškai chaotiškas, be sistemos, be tvarkos. Skurdas ir akis badančios retos prabangos salelės.
Ant vienos kalvelės stovi ir nedideli svečių namai, kuriuose praleidome pirmą naktį Madagaskare. Esame beveik aukštutinio miesto centre. Priešais, į kalną kylančios gatvės gale, matosi Andohalo katedros stogai ir aukštyn išsišovę du jos bokštai. Salia viešbučio, ant tvoros, priklijuoti laikraščiai - viena, o šalia - kita puse. Vienas kitas praeivis stabteli, paskaito jį dominančią informaciją. Daugiausia skaitinėj ančių skelbimus - gal darbo pasiūlymus? Aplink viešbučio teritoriją sukiojasi prekeiviai su parduodamais kaimiškais motyvais puoštais marškinėliais - gaidžiukais, žmogiukais ir nameliais siuvinėtomis staltiesėmis. Apdriskę vaikiukai, viena akimi atsargiai stebėdami rūstų viešbučio sargą ir slampinėdami aplinkui, iškalbingai kaišioja rankutes, praburzgia viena kita mašina, įkalnėn įsiręžę vyrai stumia ilgą vežimą su visu baldų komplektu, keli užsikėlę ant galvų praneša didžiulius maišus, pintines. Tiesą sakant, rankose, jei ką kas nors ir neša, tai tik tada, kai ant galvos nebėra vietos. Madagaskare - laisvų rankų politika - visi kroviniai, nešuliai gabenami ant galvos. Ir kaip tie kaklai atlaiko, kaip nenulūžta? O dar labiau stebina, kaip grakščiai ir lengvai jie neša tuos ne vieną kilogramą sveriančius nešulius. Pirmas įspūdis, kad populiariausias transportas - gabenimas ant galvos, o rankomis stumiami įvairiausio ilgio ir dydžio savadarbiai mediniai vežimai, vežimaičiai, karučiai. Dar ankstyvas rytas, tačiau visomis kryptimis, nelabai skubėdami juda taniečiai - stabteldami pasikalbėti su sutiktais pažįstamais, užmesti akį į skelbimus, priklijuotus ant sienų bei tvorų, parūkyti. Tikrai nesijaučia rytinės Europos sostinių skubos.
Pietų kryptimi išjudame ir mes. Stebime sostinę, kuri tikrai didelio įspūdžio nedaro. Statyba kažkokia netvarkinga, beplanė, daug apleistų apgriuvusių namų, tarpais ištisi lūšnynų kvartalai, gatvėse vyksta prekyba ant medinių prekystalių, dėžių, statybinių padėklų ar tiesiog nuo grindinio. Atrodo, kad populiariausios Madagaskare „antrų rankų“ prekės, pardavinėjamos čia pat, gatvėje. Nusileidus nuo kalvų tarp ten, apačioje, gulinčio miesto kvartalų, įsiterpę dirbamos žemės, ryžių laukai, užpelkėjusios pievos, ganyklos. Gidas atkreipia dėmesį į iš bet kur matomus, pačioje aukščiausioje kalvos vietoje kaip koks drakono lizdas stūksančius karališkuosius rūmus - Rova. Ne kokia šlove garsūs tie rūmai - visos istorijos apie Merinos karališkąją dinastiją, nors ir vediną pačių kilnių tikslų - suvienyti šalį, prasideda ir baigiasi intrigomis, klastomis, krauju. Nors nėra ko stebėtis. Kai perverti galvoje viso pasaulio istoriją, daugelis kilnių idėjų, tikslų, tarp jų ir religijų, galų gale vis tiek paslysta ant kraujo, valdžios, turtų, ambicijų. Kaip toje senoje korėjiečių pasakoje - kilnus žmogus, atėjęs nugalėti šalį engusio drakono, net nepastebėjo, kad atsistojus šio vietoje, jam ima augti drakono nagai, žvynai: „Drakonas mirė, tegyvuoja naujasis drakonas“ - nugalėtojas ilgai nesuprato, kad tai jau jį taip sveikina liaudis. Gidas užsiminė, kad nors sostinėje kultūrinio gyvenimo nėra – nėra teatrų, koncertų salių, bet yra begalė bažnyčių ir universitetas. Nesimato mieste ir kitoms „padorioms“ sostinėms būdingų skulptūrų bei paminklų. Gal ir gerai - nėra paminklų, nėra ir rūpesčio juos nuolat, valdžiai pasikeitus, nuvertinėti. Mat Madagaskaras garsus savo perversmais, sukilimais, valdžios keitimais. O tada „geras tonas“ reikalauja viską, kas primena buvusį istorijos tarpsnį, naikinti. Lyg taip tą laiką imsime ir ištrinsime iš istorijos. Taigi bent jau tokio rūpesčio jie neturi. Pravažiuojame miesto viduryje esantį Anosy ežerą, kurio pakrantėje ryškiai mėlynais žiedais žydi dalbergijos. Sako, Tana jomis garsi, jomis didžiuojasi, tačiau dabar dar tik pati žydėjimo pradžia - šiandien, deja, viso jų grožio neišvysime.
Dar bevažiuojant miestu akis patraukia visur išdžiaustyti, dar daugiau - tiesiai ant žemės ar žolės išguldyti skalbiniai. Ten, kur tik koks vandens telkinys - kanalas, upeliūkštis, ar tik vandeningas griovys, drėkinantis ryžių lauką, - kaip muselių aptūpta skalbiančių moterų. Stebimės - tokio masinio skalbimo dar niekur nė vienas iš mūsų nėra matęs. Bandom suprasti, kas čia vyksta, svarstom - gal kad šeštadienis, gal čia kokia švaros diena? Bandom ir Fanu klausti, kas darosi, gal kokia šventė artėja, gal popiežiaus vizitui visi masiškai ruošiasi? Net sutrinka žmogus, muistosi kėdėje, pats dabar galvoja, kas čia vyksta. O gal svarsto, ką keisto mes čia matome. Bet greičiausiai nusigando, kad jau nuo pirmųjų minučių prasideda kvaili klausimai.
- Na, visada čia taip skalbia. Visada. O ką - jūs neskalbiat? - netikėtai priremia mus prie sienos.
Dabar jau mes svarstome, kaip čia atsakyti, - negi aiškinsi, kad skalbiame, tik ne baloje ir ne visi vienu metu...
Iš skurdžių Tanos priemiesčių išvažiuojam į vieną pagrindinių salos kelių. N7 - tai kelias, jungiantis sostinę Taną su salos pietvakarine dalimi, ir joje esančiu miestu - Toliara. Tanoje šis plentas atsišakoja į plentą N4, bėgantį į salos šiaurės vakarus, iki miesto Mahadzangos. Taigi keliai N7 ir N4 savotiškai jungia salos pietus ir šiaurę. Šie du keliai ir dar keli - vedantys į uostus. Kiti - keliukai, vieškeliai, bekelės... Madagaskare apie kelius sakoma taip, kaip pas mus apie orą: nėra prasto oro, yra netinkama apranga. Šiuo atveju galima sakyti, kad nėra blogų kelių, yra tik netinkamas metų laikas ir netinkama transporto priemonė. Tuo greitai įsitikinsime. Aišku, manęs tie duobėti keliai labai nenustebino - esu iš Kauno, taigi pasijutau kaip namie, ir vėlesnis „važiavimas su kliūtimis“ atrodė, jog tai kelias kaip kelias. Nors pastaruoju metu gatvių reikalai kiek pakrypo į gerąją pusę, prieš gimtojo miesto nuolat tvarkomas ir vis tiek duobėtas gatves mano patriotizmas kelia rankas aukštyn...
Dabar važiuojame vadinama aukštikalne, pietų kryptimi, Ancirabės link. Esame bemaž salos centre, kiek daugiau į rytus. Klimatas šiuo metu čia labai panašus į lietuvišką vasarą - naktimis atvėsta iki 15 laipsnių, o dienomis sušyla iki 23-28 °C. Mūsų platumų gyventojams - idealu. Nuo gegužės iki spalio vyrauja sausi orai, nuo spalio prasideda lietūs. Vėlgi - kiekviename salos regione orai gali labai skirtis - nuo visiškos sausros, sausųjų spygliuočių miškų iki lietaus merkte merkiamų džiunglių, o nuo oro priklauso ir ten esanti augalija, gyvūnija bei žmonių gyvenimo lygis tuose regionuose. Jokios bendros taisyklės čia negalioja. Šiuo metu esame milžiniškame plokščiakalnyje, 800-1880 m iškilusiame virš jūros lygio. Visas šis palankesniu klimatu bei geresniu ir sotesniu gyvenimu, palyginti su kitais, išsiskiriantis aukštikalnių regionas priklauso Merinos genčiai. Šią gentį galima palyginti su Madagaskaro istorijos stuburu. Ji yra pati gausiausia. Kaip minėjau, šios genties karaliai dėjo pastangas suvienyti šalį, valdydami ją XIX a., britų remiami padėjo salos infrastruktūros pamatus, pradėjo rūpintis išsilavinimu, steigti mokyklas, ligonines. Ir gyvena ji bene gražiausiame regione landšafto ir švelniausiame klimato atžvilgiu. Šių aukštumų gyventojai tiek išvaizda, tiek tradicijomis bei kultūra daug labiau primena Indoneziją ar Indiją nei Afriką, todėl ir spėjama, kad pradžią šiai genčiai davė ateiviai iš Indonezijos salų, Malaizijos bei Indijos. Negalime atsigrožėti kalvotu landšaftu, salotiniais ryžių laukais, tiesiog preciziškai tvarkingai rankomis įdirbta žeme, besiganančiais zebu ir visų spalvų žemės terasomis, kopiančiomis aukštyn į kalvas, debesų link. Žmonės čia, kaip matyti, užsiima ir gyvena iš žemės ūkio. Šilto vėjo nešami debesėliai kaip žuvys plaukia prieš mūsų judėjimo kryptį, tai priartėjame, tai nuteistame - viena, antra, trečia (o gal ta pati?) - upė. Jų Madagaskare labai daug, ypač nuo Mozambiko sąsiaurio pusės, ir jos lyg kokios kraujagyslės maitina salos kūną. Tai labai gerai matyti skrendant virš salos lėktuvu. Ūkanose skęstantys kalnai, visais žalios spalvos atspalviais trykštančios ryžių terasos - lyg jau kažkur ir matyta, ir kartu visai nauja. O kur dar akis džiuginanti raudonai oranžinė, vietomis raudonai ruda, vietomis ochros ar sodriai rudos spalvos žemė, dėl kurios Madagaskaras vadinamas Didžiąja raudonąja sala, lygiomis lysvelėmis padalyti riebios derlingos žemės laukai... Ir pirmam pusdieniui teįpusėjus, visi vienu balsu sakome, kad čia kažkas ypatingo, nelaukto: tiesiog pasirinkę pakeliauti po šią salą tikrai nesitikėjome tokių peizažų, tokio užburiančio grožio...
Žmonės taip pat stebina. Beveik visi spėja nusišypsoti ar pamojuoti pravažiuojančiam automobiliui. Net nepajaučiu, kaip nuoširdžiai įsitraukiu į tuos pasimojavimus - juk nemandagu neatsakyti ar sėdėti nosį suraukus, kai esi taip džiaugsmingai sutinkamas ir palydimas. Ypač nuotaikingai emocijas reiškiantiems vaikams - na kaip tu jiems neparodysi, kad juos matai, pastebėjai, vertini jų draugiškumą? Gyvi kaip velniūkščiai, draugiški, išdirbinėjantys įvairiausias juokingas minas. Aišku, visą kelionę nesiliauja džiuginę ir skalbimo vaizdeliai su įnirtingai trinančiomis moterimis bei to darbo rezultatai - skalbiniai, išguldyti džiūti visomis pakelėmis, ant krūmų, tvorų, net stogų. Atrodo, kad visas Madagaskaras nusprendęs žūtbūt perskalbti visus šalyje esančius drabužius.
Vienoje ypač vaizdingoje vietoje stabtelime, kad išlipę galėtume nufotografuoti atsivėrusį puikų vaizdą. Apačioje, slėnyje, susiglaudę penki raudoni, kaip ir geležies prisotinta slėnio žemė, kelių aukštų nameliai. Panašūs į ką tik išdygusius inkilus, prasikalusius iš tos žemės ir dar žolių kuokšto nenusipurčiusius, ar stogo vietoje jį pasilikusius. Žiūrint atrodo, kad ploto juose - vienam geram kambariui. Panašiai ir yra. Gidas sako, kad dažniausiai jų plotas apie 10 kvadratinių metrų, pirmame aukšte laikomi gyvuliai, antrame miegamasis, kuriame įprastai miegama ant porolono gabalų, o trečiame - ruošiamas maistas. Šiame regione namai paprastai būna trijų aukštų - visi lipa į aukštį, o ne į plotį, nors žemės aplink lyg ir netrūksta. Tokiame name sutelpa nemažai šeimos narių. Tradiciniame kaime paprastai gyvena apie 40-50 žmonių, o namų tokiame kaime būna 6-8. Nespėjus objektyvų dorai pasukti kaimelio link, žemai apačioje, kalno papėdėje, pasigirsta šurmulys, lyg bičių spiečius artėtų, ir šūksniai: „Madam, madam!“ Nustebę pamatome iš pakalnės kosminiu greičiu besikabarojančius vaikus. Jų kokie penkiolika - o mes niekaip nesuprantame, iš kur jie taip staiga atsirado? Atrodė, gyvos dvasios aplink nėra. Po minutės kitos esame apsupti siaubingai purvinų, bet labai draugiškų ir mielų vaikų. Tik juos pamatę apsidairome - dievaži, negi jų mamos vakar neskalbė? Plaukučiai susivėlę, pilni šiaudų, žolių sėklų, nors mergaičių galvytės mena kažkada darytas, mūsų akims gana įmantrias šukuosenas. Drabužiai taip sudriskę, kad keista, kaip apskritai laikosi ant kūno. Smalsiai stebi, vertina mus ir ištiesę rankutes prašo: „Bon bon“. Suprantame - saldainių. Gavę tuoj dalijasi, kiša už murzinų žandukų ir, mūsų nuostabai, prašo dar kai ko: „Foto, madam, foto!“ Vyresni berniukai, kaip ir dera vyrams, kukliai ir oriai stoviniuoja arčiau mūsų bendrakeleivio Petro.
Su didžiausiu malonumu tą ir darome - jie taip džiaugsmingai, natūraliai ir išraiškingai pozuoja, kad daugeliui supermodelių reikėtų pasimokyti. Staiga suprantu, ko galbūt jie dar norėtų, mat, ir nufotografuoti toliau ilgesingais žvilgsniais žiūri į fotoaparatą. Kviečiu pasižiūrėti, kaip jie tose nuotraukose atrodo. Kiek džiaugsmingo kvatojimo, kikenimo, baksnojimo vienas į kitą pirštu, draugiškų pasistumdymų, netgi prašymų pakartoti, jų manymu, nelabai vykusį kadrą. Vienas per kitą kiša smalsias nosytes prie fotoaparato objektyvo. O visai pralinksmina, kai vyresnei sesei prie nugaros pririštas iki šiol snaudęs bamblys iškiša apsimiegojusią, pasišiaušusią galvytę iš skraistės ir klausiamai susirūpinęs žiūri į mane - susivokiu, kad jo rūpesčio priežastis - nelikti nepamačius fotosesijos rezultatų. Net suspurda, nušvinta visas, kai asmeniškai jam parodau nuotraukas - matyti, kad kur žiūrėti jau žino, ir tai priima labai rimtai.
Nuo Tanos 68 kilometrus piečiau nutolęs miestelis Ambatolampis visame Madagaskare garsėja aliuminio dirbiniais. Malagasių kalba „Ambatolampy“ reiškia „kaimas ant plokščių uolų“. Uolos kaip uolos, niekas nenuginčys, tačiau vos įvažiavus į miestelį jam tiesiog lipte limpa kitas - puodų miestelio - pavadinimas. Abipus plento, miestelyje virstančio pagrindine gatve, stovi prekystaliai, apkrauti aliuminio gaminiais. Kai kur dar ir ant namų sienų, tvorų kabo pardavimui skirti aliumininiai baobabai, lemūrai. Galima pamanyti, kad tokiai gausybei dirbinių išlieti reikalingos ne vienos rankos. O ir gidas informavo, kad lankysime dirbinių iš aliuminio fabriką. Net kaklus ištiesę dairomės pro autobuso langus, kur čia to fabriko pastatai, kaminai, kur dūmai rūksta. Išlipame iš autobusiuko ir neasfaltuota dulkina gatvele tarp medinių prekystalių, apkrautų daržovėmis, musių nutūpta mėsa, zebu kinkinių, besitrinančių šunų, siautėjančių murzinų malagasiukų einame fabriko (gamyklos) link. Truputį sutrinkame, kai gidas moja sukti į dulkiną kiemą, labiau primenantį užmiesčio garažus ar apleistą bendrą kiemą nei gamyklą - mat visa teritorija pilna mažyčio motociklo remontu užsiėmusių vaikų. Keli suaugusieji taip pat sukišę nosis į tą dūmus leidžiantį ir nežmoniškai plerpiantį stebuklą.
Salia įėjimo dar vienas, jau matyt gamyklai priklausantis prekystalis su miestelyje matytais blizgančio aliuminio suvenyrais. Pardavėjos pareigas eina gal trylikos metų mergytė, kažką gyvai diskutuojanti su draugėmis, tupinčiomis šalia ir pinančiomis viena kitai kasytes. Tuoj už prekystalio - mažas sandėliukas, o per lentų plyšius išlindusios keturios rožinės šnipės - keturios gražios, švaresnės už murzinus kiemo vaikus, sujudusios kiaulaitės, smalsiai kaišiodamos šnipus ir kriuksėdamos stebi veiksmą kieme. Dar vienas pailgas aprūkęs pastatėlis greta, aptrupėjusiu, vietomis skylėtu šiferio stogu, žemomis durelėmis, atvirais mažyčiais bestikliais langeliais ir šalia besikūrenančia lauko krosnimi. Aplink su kibirais „riebių“ aliuminio dulkių vaikšto keli vyrai. Sunkiai susivoktam - tai čia ir yra visą miestelį gaminiais užvertęs fabrikas?! Susižvalgom su klaustukais ir šauktukais akyse, susispraudžiam į „fabriko“ vidų - mūsų tik trylika, bet vos telpam susispietę pasieniais. Ten dirbanti brigada“ - du vyrai – sutūpusi ant žemės pilsto aliuminio miltelius į formas. Ne tik jie siaubingai dulkini – ir mus po truputį kloja sunkios, „riebios“, pilkos aliuminio miltelių dulkės.
Keista - vyrai nenaudoja nei respiratorių, nei kitų priemonių saugiam darbui užtikrinti. Visi iškalbingai susižvalgome, kai trečias įneša nuo lauko krosnies nukeltą kibirą su klampia verdančia raudona mase. Ruošinį suformavęs vyras ant jo deda dangtį su skyle viršuje, smarkiai primina basa koja, o antrasis į tą skylę visai šalia basos kojos pila verdančią masę. Mano oda pašiurpsta - kas, jei nepataikytų, jei ranka sudrebėtų? Beje, ant jų kojų nudegimų žymės rodo, kad kartais tikrai nepataiko, ar bepilant tą pragarišką masę tiesiog apsitaško kojos. Vaizdelis - kaip čia švelniau pasakius... Jokios apsaugos! Iš dulkių iškrapštęs ką tik „iškeptą“ aliuminio dubenėlį, deda jį į kibirą su vandeniu atšalti, brūkšteli rankas į murzinus šortus ir, susidomėjęs pagyvėjimu kieme, eina tarpdurin. Kieme, dulkių ir aliuminio pudros debesyje, šalia iki raudonumo įkaitusios krosnies, ant pagaliau užsikūrusio miniatiūrinio motorolerio pergalingus ratus suka nedidukas berniūkštis įžūliomis akimis, o paskui jį laksto dar gera dešimtis tokių pat, netelpančių savo kailyje. Užkūrė! Pavyko! Vyras, ką tik pamerkęs į vandenį ruošinį, šypsodamasis primerktomis akimis stebi jaunąjį motociklininką. Žvilgsnis toks sklidinas meilės ir išdidumo, kad nesusilaikiusi angliškai klausiu:
- Jūsų sūnus?
- Taip, mano sūnus, - tirpdamas iš pasididžiavimo kinkuoja galva, - geras berniukas!
Tuo metu tam geram berniukui motocikliukas plerpteli kelis kartus tarp kojų, užsičiaudo, paleidžia juodų dūmų debesį, pasprengsi ir užgęsta.
Akimirksniu keli vyrai bei berniūkščių būrys vėl apgula, susispiečia glaudžiu būreliu aplink nepasiduodančią taisymui priemonę. Apsidairiusi pastebiu, kad kieme, priešais „fabriką“, yra ir gyvenamasis namas, o stačiais ir aptrupėjusiais jo laipteliais be priežiūros atbulas kabarojasi kūdikis. Na, krosnis su ant jos kibire besilydančia, pragarą primenančia skaisčiai raudona mase kiek tolėliau, kitame kiemo gale, tačiau stebėti vienoje vietoje tokią karštą, pačia tikriausia to žodžio prasme, gamybą, tame pačiame kieme besisukiojančius, besistumdančius vaikus, šliaužiojančius kūdikius, pašalinius žmones, šunis, girdėti kvaksinčias vištas bei kriuksinčias kiaulaites, sakyčiau, labai jau neįprasta. Eilinį kartą sau primeni, kad čia, Madagaskare, matyt, daug kas bus kitaip - tiesiog taip. Mūsų apsilankymo metu (per maždaug keturiasdešimt minučių) jie koja už kojos, neskubėdami - laikydamiesi principo „mora mora“, „iškepė“ du puodų dangtelius. Tai kokiu būdu sugeba gaminiais nukabinėti visą miestelį? Gal trimis pamainomis dirba? Gal net naktinė dviejų vyrų brigada darbuojasi? Yra tokia sparnuota frazė „umom Rosiju ne poniat“ (liet. „protu Rusijos nesuprast“). Atrodo, tai tiks ir Madagaskarui. „Be komentarų“ – tik linksmai susišypsome tarpusavyje. Grįždami ta pačia, „prekybine“ gatve, fotografuojame mus lydinčius smalsius vaikus, šviežutėliais, prinokusiais vaisiais, prieskoninėmis žolėmis ir daržovėmis nukrautus prekystalius, žole apžėlusius geležinkelio bėgius, ant kurių taip pat šurmuliuoja prekyba.
Noriu padėkoti visiems skaitytojams, dabar vartantiems šios knygos puslapius, puikiam kolektyvui ir nuostabiems klientams, kelionių bendrakeleiviams, nuoširdiems draugams, pažįstamiems... Visiems, tikintiems manimi ir palaikantiems. Aš tai labai jaučiu ir vertinu. Patiems patiems artimiausiems, mano mylimiausiems, kantriai laukiantiems grįžtančios iš kelionių, nuolat esantiems šalia, ir tiems, kurie rūpinasi ir saugo mane jau iš labai toli... Noriu, kad žinotumėt - visuomet jus jaučiu už savo peties...
Noriu padėkoti Likimui, nematoma ranka sukiojančiam mano gyvenimo valtelę pačiais keisčiausiais, netikėčiausiais, tačiau visada pačiais geriausiais posūkiais. Tik jis nulėmė, kad man atsivėrė leidyklos „Obuolys“ durys. Dėkoju jos vadovams, kad patikėjo manimi, ir puikiam leidyklos kolektyvui: Ramintai ir Giedrei - su jomis bendradarbiavimas buvo racionalus ir kartu labai šiltas.
Na, ir, žinoma, „Stebuklingoms jūrininko Sindbado kelionėms“, kurias skaitydama pirmą kartą aplankiau pačias keisčiausias, paslaptingiausias pasaulio salas. Šiandien vienos pavadinimą jau žinau. Galiu drąsiai besti pirštu į 45.6152 geografinę ilgumą ir 19.3526 platumą. Vienos kelionės metu audros čia išmetė mūsų laivą. Iš tankių, neįžengiamų miškų mus stebėjo pusiau žmonės, pusiau beždžionės, o karščiu alsuojančiose pakrantėse milžiniškus kiaušinius kantriai perėjo didžiausi kada nors Žemėje gyvenę paukščiai - epiorniai. Tik tada dar nei aš, nei Sindbadas nežinojom, kad tos pusiau beždžionės vadinasi lemūrais, o sala daug vėliau bus pavadinta Madagaskaru...
Įsivaizduokit milžinišką būtybę, panašią į prieštvaninį gyvūną, kurios kūnas guli pusiau paniręs į vandenį, o nugara suakmenėjusiu, žvynuotu stuburu iš toli matoma Indijos vandenyne. Įsivaizduokit salą, kurioje palyginti dar neseniai milžiniškus kiaušinius dėjo didžiausi kada nors žemėje gyvenę trimetriniai paukščiai - epiorniai, o tų kiaušinių lukštais dar ir šiandien nubarstytas visas pietinis salos krantas. Įsivaizduokit salą, kur retas turi elektrą, žemę įdirba įkinkytu zebu ir kauptuku, o gydytojus atstoja žyniai bei žolininkai. Įsivaizduokit pasaulyje tokią vietą, kur niekas niekur neskuba, o sau po nosimi kaip užkeikimą burba „mora mora“ - tai yra „lėtai lėtai“.
Tokia neįtikėtina vieta pasaulyje dar egzistuoja - tai Madagaskaras. Dėl raudonos kaip atsivėrusios žaizdos savo žemės ji dar vadinama Didžiąja raudonąja sala. Tai sala, turinti stuburą - atšiaurų kalnyną, kuris kaip milžiniško gyvio griaučiai eina pačiu jos viduriu ir žiūrint iš aukštai atrodo lyg kokio fantastinio gyvūno nugara, išnirusi iš vandens. Sala, kurios šiaurėje gerokai karščiau nei pietuose. Sala, turinti geležinkelį, penkiomis linijomis sujungiantį jos šiaurinę ir pietinę dalis, tačiau praktiškai didžioji jo dalis neveikia - mat, beveik nėra norinčių, o gal išgalinčių, juo pasinaudoti, taigi, nėra ir lėšų jam išlaikyti. Sala, kurioje iš raudonos žemės kalasi tokie pat raudoni nameliai, su žolių kuokštais ant viršugalvio, lyg dar nespėję velėnos nusipurtyti, labai jau panašūs į paukščių inkilus. Sala, kurios žmonės mėgsta pozuoti nuotraukoms, o dar labiau - į save jose žiūrėti. Sala, kurią sutemus užtraukia aklina tamsa, nes provincijoje retas turi tokią prabangą kaip elektra, o ir tikrai geruose viešbučiuose ji yra tam tikromis valandomis. Sala, kurioje šis - dabartinis - gyvenimas vertinamas mažiau negu būsimas po jo. Sala, kurioje didžiausias turtas yra vaikai, nes jie garantuoja, kad po mirties bus kam tave deramai, pagal papročius, laikas nuo laiko perkilnojant kaulus, pagerbti. Sala, kurioje visi masiškai skalbia, bet visi vis tiek neįtikėtinai purvini. Sala, kur kai kuriose gentyse tavęs niekas nelaikys tikru vyru, jei neturėjai rimtesnių reikalų su teisėsauga ir nepasėdėjai savaitę kitą areštinėje. Sala, kur atokesniuose kaimuose net suaugę mojuoja pravažiuojančiai mašinai, o jai stabtelėjus lyg iš po žemių išdygsta būrys vaikų, todėl liežuvis vis verčiasi ją pavadinti vaikų sala. Sala, kurios pietuose klimatas primena lietuvišką vasarą, o laiko juosta visiškai ta pati. Sala, į kurią grupelė tautiečių su Pakštu priešakyje buvo sugalvoję, reikalui esant, perkelti lietuvius...
(Tarpukariu mokslų daktaras K. Pakštas, jausdamas nepalankią kaimynų politiką Lietuvos atžvilgiu, nusprendė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos ir joje apsigyventi. Jis pasiūlė surasti vietą, kuri būtų pusiau nepriklausoma nuo Lietuvos ir taptų rojumi lietuviams, jei Lietuvą okupuotų priešai. Kaip galimą teritoriją lietuvių kolonijai K. Pakštas siūlė Madagaskarą).
Visa tai ir norėjosi patikrinti... O Madagaskaras jau nuo pirmų žingsnių ir stebino, ir džiugino. Juokinga, bet pirmą rytą pro autobusiuko langą pamatytas vaizdas nustebino visus - visi salos gyventojai, kur tik radę kokį vandens telkinuką, skalbia, o skalbinius džiausto ant krūmų, tvorų, net šalia plento guldo visus savo „pantalonus“, bet įdomiausia, kad vis tiek visi vaikšto baisiausiai nešvarūs. Nors gal ir nieko čia keisto, jei skalbi moliname griovyje, drėkinančiame ryžių lauką. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad jau antros dienos vakarą skalbėme ir mes, bet mums įprasta švara pasigirti negalėjome...
 |
| Lemūrai. Nuotraukoje - katiniai lemūrai, gyvenantys Madagaskaro pietinėje dalyje |
Antras visus stebinęs reiškinys - masinis plytų gaminimas molio laukuose ir masinė namų statyba. Pirmi įspūdžiai formavo vaizdinį, kad madagaskariečiai, neskaitant žemės darbų, plytų gaminimo, skalbimo bei prekybos, nieko kito ir nedaro. Tiesa, plytų „gamyba“, kaip vėliau įsitikinome, vyksta aukštikalnių regione, kurio gruntas yra molinga žemė, tinkama plytų gamybai. Paklausus gido, ar brangu pasistatyti namelį, jis akimirką sutriko:
- Kad ne... Prireikus sušoka giminė, kaimynai, prisigamina plytų ir pastato bendromis jėgomis. Arba kainuoja tik plytos, jei jau kas pats nenori su jomis terliotis.
Bet pradėkim iš pradžių... Pirmas lengvas šokas mus, atskridusius iš civilizuotos Europos ir atgabentus į viešbutuką Antananaryve, ištiko jau pačią pirmą naktį... susidūrus su nenorinčiomis užgesti lemputėmis kambariuose. Pačią pirmą naktį! Užtai rytas smagus buvo – visi kikendami dalijosi šviesios nakties nuotykiais!
Madagaskare dar nebuvome net kojų apšilę - iš oro uosto į sostinėje esantį viešbutį mus atvežė vidury nakties. Po paros skrydžio apduję ir pavargę iš lagaminų skubiai traukėme tik dantų šepetėlius ir tai, kas būtina nakčiai, net atidžiau apsižvalgyti po kambarį palikome rytui. Su nuolatine kelionių kambario drauge Dainora viena po kitos skubiai nėrėme į dušą, o tiesiai iš jo - į tinkleliais nuo uodų apgaubtas lovas. Aišku, prieš šokdama po patalais ėmiau dairytis, kur išjungti virš vonios durų degančią ir į akis šviečiančią ryškią lempą. Nei šalia plieskiančios lempos, nei kur aplink jungiklio neradusi, apėjau visą nemažą kambarį, vėl lindau į vonią, alpdama miegu apgraibomis maigiau visus rastus jungiklius, kol kapituliavusi ir numojusi ranka įlindau po tinkleliu. Tada, supratusi, kad miegoti į akis lempai šviečiant nepavyks, giliai atsidususi išlindo jau beužsnaudžianti Dainora. Ir ji klapsėdama akimis apėjo garbės ratą apie kambarį, patikrino visas vonios sienas, susipažino su visais jungtukais.
Neradusi, kaip gražiuoju susitarti su ta į akis įkyriai plieskiančia lempa, netardama nė žodžio atsinešė iš vonios rankšluostį ir ryžtingai ją išsuko. Didžiausiai mūsų nuostabai, išsukta lempa ir toliau ryškiai plieskė jos rankoje. Tik dabar pamačiau, kokios visgi didelės jos akys!
- Matei kada tokią nesąmonę? - paklausė daugiau savęs nei manęs. - Tai ką su ja daryti? Kur ją dabar dėti?
- Pabandyk pasikišti po pagalve, - pasiūliau kikendama. Tą akimirką, sutrikusi ir iškeltoje virš galvos rankoje laikydama šviečiančią lempą, ji atrodė ir labai didingai, ir labai komiškai vienu metu - kaip Amerikos laisvės statula...
Atsitokėjusi, kiek pasvyravusi, visu smarkumu ir toliau plieskiančią lempą ryžtingai nunešė į vonios kambarį, paguldė ant palangės, uždarė vonios duris ir su giliu atodūsiu krito į lovą.
- Vis dar šviečia... - pranešinėjau, mano manymu, svarbią informaciją jau visai snausdama, tačiau vis dar viena akimi stebėdama pro arčiau manęs esančių vonios durų apačią sklindančią įkyrią šviesą.
- Vis dar šviečia... - su nuostaba informavau ryte tik pramerkusi akis. - Kažkoks kosmosas su tom Madagaskaro lempom...
Ant palangės tebedegant lempai, o Dainorai prausiantis duše, atidžiau pasidairiau po kambarį. Ant komodėlės gulėjo kažkoks mažytis, kaip žaislinis, pultelis. Tikrai ne televizoriui, tikrai ne kondicionieriui... Vadinasi, greičiausiai... Žodžiu, dar nespėjus deramai atidaryti lagaminų, Madagaskaras davė gerą sprigtą „civilizuotiems“ europiečiams. Lipdamos laiptais žemyn abi garsiai pagalvojome, kad gal nesigiriam savo žioplumu - o jei paaiškės, kad kiti daug gudresni buvo, kad mes vienos, kaip čia pasakius?.. Tik įsitaisius valgomajame ant aukštų baro kėdžių, į mus susmigo smalsūs žvilgsniai ir atskriejo klastingas klausimas:
- Taigi kaip jūs praleidote naktį?
Visuotinis kikenimas reiškė, kad ne mes vienos bandėme užgesinti negęstančią lemputę. Tik buvo ir tokių, kurie prisipažino ketinę net per langą ją paleisti...
- Gera žinia ta, kad jau žinau, ką vešiu namo dovanų iš Madagaskaro, - pareiškė gerą humoro jausmą turinti mūsų Raimonda. Beje, savo pažadą ji netrukus ir išpildė.
Mūsų, kelias savaites besidalinsiančių bendru stalu Madagaskare, - trylika. Dvylika, prisiekusių keliautojų, daugiausia Žemaitijai bei Vilniui atstovaujančių moterų: iš meno, medicinos bei verslo sričių, ir vienut vienutėlis vyras. Mokslininkas. Taip pat nuo Žemaitijos. Visa laimė, turime gidą, vardu Fanu, kuris panašesnis į tikrą Karibų jūrų piratą, nei į gidą - raumeningi pečiai ir rankos nusėtos tatuiruotėmis, išdidus žvilgsnis, juoda odinė liemenė, apkabinėta grandinėmis, o ant galvos - juoda, baltomis kaukolėmis marginta skara. Iš karto pasijutome saugiose rankose!
 |
| Antananarivas - Madagaskaro sostinė |
Kol ant autobusiuko stogo krauna mūsų lagaminus, trumpam išsprūstam už viešbučio tvoros. Miestas išsidėstęs ant kalvų ir apačioje esančiame slėnyje. Panašiai kaip Kaunas, turintis Žaliakalnį ir centrą, taip Tana turi aukštutinį ir žemutinį miestą, sujungtus siauromis vingiuotomis gatvelėmis, suraišiotus daugybe besiraitančių laiptų, ar tik vietiniams žinomų klaidžių takelių. Antananaryvas arba Tananaryvas, o vietinių dažniausiai švelniai vadinamas tiesiog Tana, - didžiausias salos miestas, jame ir jo priemiesčiuose gyvena 1,6 milijono žmonių. Pats pavadinimas paraidžiui reiškia „tūkstančio miestas“, mat kažkada, pasak legendomis tapusių pasakojimų, senais klestėjimo laikais jį saugodavo tūkstantis sargų. Kita pavadinimo versija, kad jis besiplėsdamas sujungė 1000 kaimų. Miestas, kurį 1625 m. įkūrė karalius Adrianjaka, įsikūręs salos centrinėje dalyje 1468 m aukštyje. Jau iš pirmo žvilgsnio - visiškai chaotiškas, be sistemos, be tvarkos. Skurdas ir akis badančios retos prabangos salelės.
Ant vienos kalvelės stovi ir nedideli svečių namai, kuriuose praleidome pirmą naktį Madagaskare. Esame beveik aukštutinio miesto centre. Priešais, į kalną kylančios gatvės gale, matosi Andohalo katedros stogai ir aukštyn išsišovę du jos bokštai. Salia viešbučio, ant tvoros, priklijuoti laikraščiai - viena, o šalia - kita puse. Vienas kitas praeivis stabteli, paskaito jį dominančią informaciją. Daugiausia skaitinėj ančių skelbimus - gal darbo pasiūlymus? Aplink viešbučio teritoriją sukiojasi prekeiviai su parduodamais kaimiškais motyvais puoštais marškinėliais - gaidžiukais, žmogiukais ir nameliais siuvinėtomis staltiesėmis. Apdriskę vaikiukai, viena akimi atsargiai stebėdami rūstų viešbučio sargą ir slampinėdami aplinkui, iškalbingai kaišioja rankutes, praburzgia viena kita mašina, įkalnėn įsiręžę vyrai stumia ilgą vežimą su visu baldų komplektu, keli užsikėlę ant galvų praneša didžiulius maišus, pintines. Tiesą sakant, rankose, jei ką kas nors ir neša, tai tik tada, kai ant galvos nebėra vietos. Madagaskare - laisvų rankų politika - visi kroviniai, nešuliai gabenami ant galvos. Ir kaip tie kaklai atlaiko, kaip nenulūžta? O dar labiau stebina, kaip grakščiai ir lengvai jie neša tuos ne vieną kilogramą sveriančius nešulius. Pirmas įspūdis, kad populiariausias transportas - gabenimas ant galvos, o rankomis stumiami įvairiausio ilgio ir dydžio savadarbiai mediniai vežimai, vežimaičiai, karučiai. Dar ankstyvas rytas, tačiau visomis kryptimis, nelabai skubėdami juda taniečiai - stabteldami pasikalbėti su sutiktais pažįstamais, užmesti akį į skelbimus, priklijuotus ant sienų bei tvorų, parūkyti. Tikrai nesijaučia rytinės Europos sostinių skubos.
Pietų kryptimi išjudame ir mes. Stebime sostinę, kuri tikrai didelio įspūdžio nedaro. Statyba kažkokia netvarkinga, beplanė, daug apleistų apgriuvusių namų, tarpais ištisi lūšnynų kvartalai, gatvėse vyksta prekyba ant medinių prekystalių, dėžių, statybinių padėklų ar tiesiog nuo grindinio. Atrodo, kad populiariausios Madagaskare „antrų rankų“ prekės, pardavinėjamos čia pat, gatvėje. Nusileidus nuo kalvų tarp ten, apačioje, gulinčio miesto kvartalų, įsiterpę dirbamos žemės, ryžių laukai, užpelkėjusios pievos, ganyklos. Gidas atkreipia dėmesį į iš bet kur matomus, pačioje aukščiausioje kalvos vietoje kaip koks drakono lizdas stūksančius karališkuosius rūmus - Rova. Ne kokia šlove garsūs tie rūmai - visos istorijos apie Merinos karališkąją dinastiją, nors ir vediną pačių kilnių tikslų - suvienyti šalį, prasideda ir baigiasi intrigomis, klastomis, krauju. Nors nėra ko stebėtis. Kai perverti galvoje viso pasaulio istoriją, daugelis kilnių idėjų, tikslų, tarp jų ir religijų, galų gale vis tiek paslysta ant kraujo, valdžios, turtų, ambicijų. Kaip toje senoje korėjiečių pasakoje - kilnus žmogus, atėjęs nugalėti šalį engusio drakono, net nepastebėjo, kad atsistojus šio vietoje, jam ima augti drakono nagai, žvynai: „Drakonas mirė, tegyvuoja naujasis drakonas“ - nugalėtojas ilgai nesuprato, kad tai jau jį taip sveikina liaudis. Gidas užsiminė, kad nors sostinėje kultūrinio gyvenimo nėra – nėra teatrų, koncertų salių, bet yra begalė bažnyčių ir universitetas. Nesimato mieste ir kitoms „padorioms“ sostinėms būdingų skulptūrų bei paminklų. Gal ir gerai - nėra paminklų, nėra ir rūpesčio juos nuolat, valdžiai pasikeitus, nuvertinėti. Mat Madagaskaras garsus savo perversmais, sukilimais, valdžios keitimais. O tada „geras tonas“ reikalauja viską, kas primena buvusį istorijos tarpsnį, naikinti. Lyg taip tą laiką imsime ir ištrinsime iš istorijos. Taigi bent jau tokio rūpesčio jie neturi. Pravažiuojame miesto viduryje esantį Anosy ežerą, kurio pakrantėje ryškiai mėlynais žiedais žydi dalbergijos. Sako, Tana jomis garsi, jomis didžiuojasi, tačiau dabar dar tik pati žydėjimo pradžia - šiandien, deja, viso jų grožio neišvysime.
Dar bevažiuojant miestu akis patraukia visur išdžiaustyti, dar daugiau - tiesiai ant žemės ar žolės išguldyti skalbiniai. Ten, kur tik koks vandens telkinys - kanalas, upeliūkštis, ar tik vandeningas griovys, drėkinantis ryžių lauką, - kaip muselių aptūpta skalbiančių moterų. Stebimės - tokio masinio skalbimo dar niekur nė vienas iš mūsų nėra matęs. Bandom suprasti, kas čia vyksta, svarstom - gal kad šeštadienis, gal čia kokia švaros diena? Bandom ir Fanu klausti, kas darosi, gal kokia šventė artėja, gal popiežiaus vizitui visi masiškai ruošiasi? Net sutrinka žmogus, muistosi kėdėje, pats dabar galvoja, kas čia vyksta. O gal svarsto, ką keisto mes čia matome. Bet greičiausiai nusigando, kad jau nuo pirmųjų minučių prasideda kvaili klausimai.
- Na, visada čia taip skalbia. Visada. O ką - jūs neskalbiat? - netikėtai priremia mus prie sienos.
Dabar jau mes svarstome, kaip čia atsakyti, - negi aiškinsi, kad skalbiame, tik ne baloje ir ne visi vienu metu...
Iš skurdžių Tanos priemiesčių išvažiuojam į vieną pagrindinių salos kelių. N7 - tai kelias, jungiantis sostinę Taną su salos pietvakarine dalimi, ir joje esančiu miestu - Toliara. Tanoje šis plentas atsišakoja į plentą N4, bėgantį į salos šiaurės vakarus, iki miesto Mahadzangos. Taigi keliai N7 ir N4 savotiškai jungia salos pietus ir šiaurę. Šie du keliai ir dar keli - vedantys į uostus. Kiti - keliukai, vieškeliai, bekelės... Madagaskare apie kelius sakoma taip, kaip pas mus apie orą: nėra prasto oro, yra netinkama apranga. Šiuo atveju galima sakyti, kad nėra blogų kelių, yra tik netinkamas metų laikas ir netinkama transporto priemonė. Tuo greitai įsitikinsime. Aišku, manęs tie duobėti keliai labai nenustebino - esu iš Kauno, taigi pasijutau kaip namie, ir vėlesnis „važiavimas su kliūtimis“ atrodė, jog tai kelias kaip kelias. Nors pastaruoju metu gatvių reikalai kiek pakrypo į gerąją pusę, prieš gimtojo miesto nuolat tvarkomas ir vis tiek duobėtas gatves mano patriotizmas kelia rankas aukštyn...
Dabar važiuojame vadinama aukštikalne, pietų kryptimi, Ancirabės link. Esame bemaž salos centre, kiek daugiau į rytus. Klimatas šiuo metu čia labai panašus į lietuvišką vasarą - naktimis atvėsta iki 15 laipsnių, o dienomis sušyla iki 23-28 °C. Mūsų platumų gyventojams - idealu. Nuo gegužės iki spalio vyrauja sausi orai, nuo spalio prasideda lietūs. Vėlgi - kiekviename salos regione orai gali labai skirtis - nuo visiškos sausros, sausųjų spygliuočių miškų iki lietaus merkte merkiamų džiunglių, o nuo oro priklauso ir ten esanti augalija, gyvūnija bei žmonių gyvenimo lygis tuose regionuose. Jokios bendros taisyklės čia negalioja. Šiuo metu esame milžiniškame plokščiakalnyje, 800-1880 m iškilusiame virš jūros lygio. Visas šis palankesniu klimatu bei geresniu ir sotesniu gyvenimu, palyginti su kitais, išsiskiriantis aukštikalnių regionas priklauso Merinos genčiai. Šią gentį galima palyginti su Madagaskaro istorijos stuburu. Ji yra pati gausiausia. Kaip minėjau, šios genties karaliai dėjo pastangas suvienyti šalį, valdydami ją XIX a., britų remiami padėjo salos infrastruktūros pamatus, pradėjo rūpintis išsilavinimu, steigti mokyklas, ligonines. Ir gyvena ji bene gražiausiame regione landšafto ir švelniausiame klimato atžvilgiu. Šių aukštumų gyventojai tiek išvaizda, tiek tradicijomis bei kultūra daug labiau primena Indoneziją ar Indiją nei Afriką, todėl ir spėjama, kad pradžią šiai genčiai davė ateiviai iš Indonezijos salų, Malaizijos bei Indijos. Negalime atsigrožėti kalvotu landšaftu, salotiniais ryžių laukais, tiesiog preciziškai tvarkingai rankomis įdirbta žeme, besiganančiais zebu ir visų spalvų žemės terasomis, kopiančiomis aukštyn į kalvas, debesų link. Žmonės čia, kaip matyti, užsiima ir gyvena iš žemės ūkio. Šilto vėjo nešami debesėliai kaip žuvys plaukia prieš mūsų judėjimo kryptį, tai priartėjame, tai nuteistame - viena, antra, trečia (o gal ta pati?) - upė. Jų Madagaskare labai daug, ypač nuo Mozambiko sąsiaurio pusės, ir jos lyg kokios kraujagyslės maitina salos kūną. Tai labai gerai matyti skrendant virš salos lėktuvu. Ūkanose skęstantys kalnai, visais žalios spalvos atspalviais trykštančios ryžių terasos - lyg jau kažkur ir matyta, ir kartu visai nauja. O kur dar akis džiuginanti raudonai oranžinė, vietomis raudonai ruda, vietomis ochros ar sodriai rudos spalvos žemė, dėl kurios Madagaskaras vadinamas Didžiąja raudonąja sala, lygiomis lysvelėmis padalyti riebios derlingos žemės laukai... Ir pirmam pusdieniui teįpusėjus, visi vienu balsu sakome, kad čia kažkas ypatingo, nelaukto: tiesiog pasirinkę pakeliauti po šią salą tikrai nesitikėjome tokių peizažų, tokio užburiančio grožio...
Žmonės taip pat stebina. Beveik visi spėja nusišypsoti ar pamojuoti pravažiuojančiam automobiliui. Net nepajaučiu, kaip nuoširdžiai įsitraukiu į tuos pasimojavimus - juk nemandagu neatsakyti ar sėdėti nosį suraukus, kai esi taip džiaugsmingai sutinkamas ir palydimas. Ypač nuotaikingai emocijas reiškiantiems vaikams - na kaip tu jiems neparodysi, kad juos matai, pastebėjai, vertini jų draugiškumą? Gyvi kaip velniūkščiai, draugiški, išdirbinėjantys įvairiausias juokingas minas. Aišku, visą kelionę nesiliauja džiuginę ir skalbimo vaizdeliai su įnirtingai trinančiomis moterimis bei to darbo rezultatai - skalbiniai, išguldyti džiūti visomis pakelėmis, ant krūmų, tvorų, net stogų. Atrodo, kad visas Madagaskaras nusprendęs žūtbūt perskalbti visus šalyje esančius drabužius.
 |
| Zebu jaučiai |
Vienoje ypač vaizdingoje vietoje stabtelime, kad išlipę galėtume nufotografuoti atsivėrusį puikų vaizdą. Apačioje, slėnyje, susiglaudę penki raudoni, kaip ir geležies prisotinta slėnio žemė, kelių aukštų nameliai. Panašūs į ką tik išdygusius inkilus, prasikalusius iš tos žemės ir dar žolių kuokšto nenusipurčiusius, ar stogo vietoje jį pasilikusius. Žiūrint atrodo, kad ploto juose - vienam geram kambariui. Panašiai ir yra. Gidas sako, kad dažniausiai jų plotas apie 10 kvadratinių metrų, pirmame aukšte laikomi gyvuliai, antrame miegamasis, kuriame įprastai miegama ant porolono gabalų, o trečiame - ruošiamas maistas. Šiame regione namai paprastai būna trijų aukštų - visi lipa į aukštį, o ne į plotį, nors žemės aplink lyg ir netrūksta. Tokiame name sutelpa nemažai šeimos narių. Tradiciniame kaime paprastai gyvena apie 40-50 žmonių, o namų tokiame kaime būna 6-8. Nespėjus objektyvų dorai pasukti kaimelio link, žemai apačioje, kalno papėdėje, pasigirsta šurmulys, lyg bičių spiečius artėtų, ir šūksniai: „Madam, madam!“ Nustebę pamatome iš pakalnės kosminiu greičiu besikabarojančius vaikus. Jų kokie penkiolika - o mes niekaip nesuprantame, iš kur jie taip staiga atsirado? Atrodė, gyvos dvasios aplink nėra. Po minutės kitos esame apsupti siaubingai purvinų, bet labai draugiškų ir mielų vaikų. Tik juos pamatę apsidairome - dievaži, negi jų mamos vakar neskalbė? Plaukučiai susivėlę, pilni šiaudų, žolių sėklų, nors mergaičių galvytės mena kažkada darytas, mūsų akims gana įmantrias šukuosenas. Drabužiai taip sudriskę, kad keista, kaip apskritai laikosi ant kūno. Smalsiai stebi, vertina mus ir ištiesę rankutes prašo: „Bon bon“. Suprantame - saldainių. Gavę tuoj dalijasi, kiša už murzinų žandukų ir, mūsų nuostabai, prašo dar kai ko: „Foto, madam, foto!“ Vyresni berniukai, kaip ir dera vyrams, kukliai ir oriai stoviniuoja arčiau mūsų bendrakeleivio Petro.
Su didžiausiu malonumu tą ir darome - jie taip džiaugsmingai, natūraliai ir išraiškingai pozuoja, kad daugeliui supermodelių reikėtų pasimokyti. Staiga suprantu, ko galbūt jie dar norėtų, mat, ir nufotografuoti toliau ilgesingais žvilgsniais žiūri į fotoaparatą. Kviečiu pasižiūrėti, kaip jie tose nuotraukose atrodo. Kiek džiaugsmingo kvatojimo, kikenimo, baksnojimo vienas į kitą pirštu, draugiškų pasistumdymų, netgi prašymų pakartoti, jų manymu, nelabai vykusį kadrą. Vienas per kitą kiša smalsias nosytes prie fotoaparato objektyvo. O visai pralinksmina, kai vyresnei sesei prie nugaros pririštas iki šiol snaudęs bamblys iškiša apsimiegojusią, pasišiaušusią galvytę iš skraistės ir klausiamai susirūpinęs žiūri į mane - susivokiu, kad jo rūpesčio priežastis - nelikti nepamačius fotosesijos rezultatų. Net suspurda, nušvinta visas, kai asmeniškai jam parodau nuotraukas - matyti, kad kur žiūrėti jau žino, ir tai priima labai rimtai.
Nuo Tanos 68 kilometrus piečiau nutolęs miestelis Ambatolampis visame Madagaskare garsėja aliuminio dirbiniais. Malagasių kalba „Ambatolampy“ reiškia „kaimas ant plokščių uolų“. Uolos kaip uolos, niekas nenuginčys, tačiau vos įvažiavus į miestelį jam tiesiog lipte limpa kitas - puodų miestelio - pavadinimas. Abipus plento, miestelyje virstančio pagrindine gatve, stovi prekystaliai, apkrauti aliuminio gaminiais. Kai kur dar ir ant namų sienų, tvorų kabo pardavimui skirti aliumininiai baobabai, lemūrai. Galima pamanyti, kad tokiai gausybei dirbinių išlieti reikalingos ne vienos rankos. O ir gidas informavo, kad lankysime dirbinių iš aliuminio fabriką. Net kaklus ištiesę dairomės pro autobuso langus, kur čia to fabriko pastatai, kaminai, kur dūmai rūksta. Išlipame iš autobusiuko ir neasfaltuota dulkina gatvele tarp medinių prekystalių, apkrautų daržovėmis, musių nutūpta mėsa, zebu kinkinių, besitrinančių šunų, siautėjančių murzinų malagasiukų einame fabriko (gamyklos) link. Truputį sutrinkame, kai gidas moja sukti į dulkiną kiemą, labiau primenantį užmiesčio garažus ar apleistą bendrą kiemą nei gamyklą - mat visa teritorija pilna mažyčio motociklo remontu užsiėmusių vaikų. Keli suaugusieji taip pat sukišę nosis į tą dūmus leidžiantį ir nežmoniškai plerpiantį stebuklą.
Salia įėjimo dar vienas, jau matyt gamyklai priklausantis prekystalis su miestelyje matytais blizgančio aliuminio suvenyrais. Pardavėjos pareigas eina gal trylikos metų mergytė, kažką gyvai diskutuojanti su draugėmis, tupinčiomis šalia ir pinančiomis viena kitai kasytes. Tuoj už prekystalio - mažas sandėliukas, o per lentų plyšius išlindusios keturios rožinės šnipės - keturios gražios, švaresnės už murzinus kiemo vaikus, sujudusios kiaulaitės, smalsiai kaišiodamos šnipus ir kriuksėdamos stebi veiksmą kieme. Dar vienas pailgas aprūkęs pastatėlis greta, aptrupėjusiu, vietomis skylėtu šiferio stogu, žemomis durelėmis, atvirais mažyčiais bestikliais langeliais ir šalia besikūrenančia lauko krosnimi. Aplink su kibirais „riebių“ aliuminio dulkių vaikšto keli vyrai. Sunkiai susivoktam - tai čia ir yra visą miestelį gaminiais užvertęs fabrikas?! Susižvalgom su klaustukais ir šauktukais akyse, susispraudžiam į „fabriko“ vidų - mūsų tik trylika, bet vos telpam susispietę pasieniais. Ten dirbanti brigada“ - du vyrai – sutūpusi ant žemės pilsto aliuminio miltelius į formas. Ne tik jie siaubingai dulkini – ir mus po truputį kloja sunkios, „riebios“, pilkos aliuminio miltelių dulkės.
Keista - vyrai nenaudoja nei respiratorių, nei kitų priemonių saugiam darbui užtikrinti. Visi iškalbingai susižvalgome, kai trečias įneša nuo lauko krosnies nukeltą kibirą su klampia verdančia raudona mase. Ruošinį suformavęs vyras ant jo deda dangtį su skyle viršuje, smarkiai primina basa koja, o antrasis į tą skylę visai šalia basos kojos pila verdančią masę. Mano oda pašiurpsta - kas, jei nepataikytų, jei ranka sudrebėtų? Beje, ant jų kojų nudegimų žymės rodo, kad kartais tikrai nepataiko, ar bepilant tą pragarišką masę tiesiog apsitaško kojos. Vaizdelis - kaip čia švelniau pasakius... Jokios apsaugos! Iš dulkių iškrapštęs ką tik „iškeptą“ aliuminio dubenėlį, deda jį į kibirą su vandeniu atšalti, brūkšteli rankas į murzinus šortus ir, susidomėjęs pagyvėjimu kieme, eina tarpdurin. Kieme, dulkių ir aliuminio pudros debesyje, šalia iki raudonumo įkaitusios krosnies, ant pagaliau užsikūrusio miniatiūrinio motorolerio pergalingus ratus suka nedidukas berniūkštis įžūliomis akimis, o paskui jį laksto dar gera dešimtis tokių pat, netelpančių savo kailyje. Užkūrė! Pavyko! Vyras, ką tik pamerkęs į vandenį ruošinį, šypsodamasis primerktomis akimis stebi jaunąjį motociklininką. Žvilgsnis toks sklidinas meilės ir išdidumo, kad nesusilaikiusi angliškai klausiu:
- Jūsų sūnus?
- Taip, mano sūnus, - tirpdamas iš pasididžiavimo kinkuoja galva, - geras berniukas!
Tuo metu tam geram berniukui motocikliukas plerpteli kelis kartus tarp kojų, užsičiaudo, paleidžia juodų dūmų debesį, pasprengsi ir užgęsta.
Akimirksniu keli vyrai bei berniūkščių būrys vėl apgula, susispiečia glaudžiu būreliu aplink nepasiduodančią taisymui priemonę. Apsidairiusi pastebiu, kad kieme, priešais „fabriką“, yra ir gyvenamasis namas, o stačiais ir aptrupėjusiais jo laipteliais be priežiūros atbulas kabarojasi kūdikis. Na, krosnis su ant jos kibire besilydančia, pragarą primenančia skaisčiai raudona mase kiek tolėliau, kitame kiemo gale, tačiau stebėti vienoje vietoje tokią karštą, pačia tikriausia to žodžio prasme, gamybą, tame pačiame kieme besisukiojančius, besistumdančius vaikus, šliaužiojančius kūdikius, pašalinius žmones, šunis, girdėti kvaksinčias vištas bei kriuksinčias kiaulaites, sakyčiau, labai jau neįprasta. Eilinį kartą sau primeni, kad čia, Madagaskare, matyt, daug kas bus kitaip - tiesiog taip. Mūsų apsilankymo metu (per maždaug keturiasdešimt minučių) jie koja už kojos, neskubėdami - laikydamiesi principo „mora mora“, „iškepė“ du puodų dangtelius. Tai kokiu būdu sugeba gaminiais nukabinėti visą miestelį? Gal trimis pamainomis dirba? Gal net naktinė dviejų vyrų brigada darbuojasi? Yra tokia sparnuota frazė „umom Rosiju ne poniat“ (liet. „protu Rusijos nesuprast“). Atrodo, tai tiks ir Madagaskarui. „Be komentarų“ – tik linksmai susišypsome tarpusavyje. Grįždami ta pačia, „prekybine“ gatve, fotografuojame mus lydinčius smalsius vaikus, šviežutėliais, prinokusiais vaisiais, prieskoninėmis žolėmis ir daržovėmis nukrautus prekystalius, žole apžėlusius geležinkelio bėgius, ant kurių taip pat šurmuliuoja prekyba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą