Pirmasis sustojimas ilgame kelyje aplink pasaulį 37 paralele - Čilė, romane vadinama Patagonija, nors Čilės pavadinimas irgi minimas.
Susiduriame su įdomia literatūrine situacija - vieni "personažai" rašo apie kitos knygos "personažus". Vienoje knygoje jie - "svetimšalis, prakeiktas kalės vaikas", neišmanantis džiunglėse nieko, kitoje knygoje - "indėnai, čiabuviai". Žodžiu - nepažįstami ir nežinomi žmonės, nieko neišmanantys apie gyvenimo pagrindą - gamtą arba nelabai įdomūs, laukinių papročių atstovai. Štai taip keliavo "Dunkanas" ieškoti kapitono Granto, taip įsivaizdavo Žiulis Vernas Pietų Amerikos žemyną.
Tuo tarpu „Dunkanas“ nuostabiu greičiu skriejo Vespučio ir Magelano keliu. Rugsėjo 15 dieną jis perkirto Ožiaragio atogrąžą ir nustatė kursą žinomojo sąsiaurio link. Keletą kartų šmėstelėjo žemi Patagonijos krantai, tikriau sakant, vos įžiūrima linija horizonte. Iki jų buvo daugiau kaip dešimt mylių, ir Paganelis, kad ir pro garsųjį savo žiūroną stebėdamas, vis tiek nesusidarė aiškaus Amerikos pakrančių vaizdo.
Rugsėjo 25 dieną „Dunkanas“ pasiekė Magelano sąsiaurio lygiagretę. Jis pasuko tiesiai į jį, nes paprastai garlaiviai plaukia į Ramųjį vandenyną šiuo keliu. Sąsiaurio ilgis — apie trys šimtai septyniasdešimt šešios mylios; didžiausio tonažo laivams ten užtektinai gilu; inkarą galima išmesti prie pat krantų, kur daugybė gėlo vandens šaltinių, upės knibždėte knibžda žuvų, o giriose apstu paukščių ir žvėrių; prieplaukos saugios ir prieinamos, - žodžiu, tūkstančiai gerų savybių, kurių neturi Lemero sąsiauris ir baisusis uolėtasis Horno kyšulys: ten nuolat siautėja uraganai ir audros.
Pirmomis plaukimo valandomis, tai yra 60-80 mylių ruožu, iki Gregorio kyšulio, krantai žemi ir smėlėti. Žakas Paganelis nenorėjo pražiopsoti nė vieno reginio, nė vieno sąsiaurio vingio; kelio čia tėra turbūt apie trisdešimt šešias valandas, ir krantų panorama tikrai buvo verta, kad mokslininkas taip dėmesingai ją stebėtų spiginant Pietų saulei. [...]
„Dunkanas“ praplaukė palei tuos negyvenamus krantus; švintant jis jau buvo siauroje sąsmaukoje; iš abiejų pusių augo beržynai, bukų ir uosių girios, iš jų tankumyno stiepėsi žaliuojantys skliautai, kalvos su išlakiais bugieniais ir smailiais gūbriais, tarp kurių aukščiausias buvo Baklando obeliskas. „Dunkanas“ paliko šone Sen Nikola įlanką, kadaise Bugenvilio pavadintą Prancūzų įlanka; tolumoje būriais nardė ruoniai ir, sprendžiant iš sukeltų bangų, kurios buvo matyti už keturių mylių, — didžiuliai banginiai. Pagaliau „Dunkanas“ aplenkė Frovardo kyšulį, dar nuklotą paskutinio žiemos ledo. Anapus sąsiaurio, Ugnies Žemėje, stūksojo šešių tūkstančių pėdų Sarmjento kalnas - milžiniška uolų krūva; per slenkančius debesis ji atrodė lyg koks archipelagas ore.
Frovardo kyšuliu iš tikrųjų baigiasi Amerikos žemynas, nes Horno kyšulys tėra uola, dingstanti vandenyne, penkiasdešimt šeštame platumos laipsnyje.
Sąsiauris dar labiau susiaurėja tarp Brunsviko pusiasalio ir Desolasjono Žemės; tai ilga tarp daugybės salelių įsiterpusi sala, nelyginant didžiulis banginis, nublokštas ant akmenų.
Kaip nepanašus šis suaižėjęs Amerikos žemyno galas į aiškius, lygius Afrikos, Australijos ar Indijos apribus! Koks mums nežinomas kataklizmas taip sutrumpino šį milžinišką kyšulį, skiriantį du vandenynus?
Derlingas pakrantes pakeitė nuogi, nykūs šlaitai, perdėm išraižyti šio klaidaus labirinto. „Dukanas“, nelėtindamas greičio, apdairiai sekė tais įnoringais vingiais, ir jo dūmų kamuoliai maišėsi su rūko driekomis, gaubiančiomis uolų viršūnes. Jis praplaukė pro keletą ispanų faktorijų tose dabar nebegyvenamose vietovėse. Ties Tamaro kyšuliu sąsiauris vėl praplatėjo, ir jachta laisvai aplenkė stačias uolėtas Narborou salyno pakriūtes ir ėmė artėti prie pietinių krantų. Pagaliau po trisdešimt šešių valandų kelionės sąsiauriu pačiame Desolas- jono Žemės gale išniro Pilaro kyšulys, atsivėrė beribis, laisvas, spindįs vandenynas, ir Žakas Paganelis, sveikindamas jį džiugiais mostais, pasijuto sujaudintas nė kiek ne mažiau kaip Ferdinandas Magelanas, kai jo „Trinidadas“ pasviro papūtus Ramiojo vandenyno brizams.
Aplenkęs Pilaro kyšulį, po savaitės „Dunkanas“ didžiausiu greičiu skriejo į Talkahuano užtakį, puikią estuariją dvylikos mylių ilgio ir devynių mylių pločio. Oras buvo puikus. Šio krašto dangus nuo lapkričio iki kovo mėnesio - giedras, be debesų, o pietys be perstojo pučia visoje pakrantėje, kurią saugo Andų kalnynas. Edvardo Glenarvano įsakymu Džonas Menglas vedė jachtą visai palei Čilojės salyną ir kitas nesuskaitomas Amerikos žemyno atplaišas. Koks nors bangų išplautas daiktas, nulaužtas rangautas, žmogaus rankų aptašytas medžio gabalas būtų galėjęs padėti „Dunkanui“ surasti sudužusio laivo pėdsakus. Tačiau jie nieko neaptiko, ir jachta lygiai po keturiasdešimt dviejų dienų nuo išvykimo iš ūkanotų Klaido įlankos vandenų išmetė inkarą Talkahuano uoste.
Kapitonas Grantas atplaukia į Čilės uostą, o mes - į Čilės literatūrinius vandenis.
Čilės rašytojai nėra Lietuvoje žinomi, kiek populiaresnė Isabel Allende, sulaukusi ne vieno knygos vertimo.
Šįkart susipažinimui - Luis Sepulveda (g. 1949 m), Čilės rašytojas, ilgą gyvenimo tarpsnį praleidęs pogrindyje, vėliau emigracijoje Švedijoje ir Vokietijoje. Priežastis? Dalyvavimas Salvadoro Allende vyriausybės darbe, kultūros ministerijoje. To užteko, kad Pinočeto režimas pasodintų jį į kalėjimą, iš kur ištraukė tarptautinės organizacijos.
Ragaujame..
 |
| Luis Sepulveda |
Sepúlveda, Luis. Senis, kuris mėgo skaityti meilės romanus : romanas /iš ispanų kalbos vertė Irena Plaušinaitytė. - Vilnius : Alma littera, 2008 (Kaunas : Aušra). - 156 p.
Kai šis romanas Ovjede buvo skaitomas komisijos nariams, kurie po kelių dienų įvertino jį Tigre Juan premija, už daugybės kilometrų ginkluotų žudikų gauja, pasamdyta dar didesnių nusikaltėlių, dėvinčių puikiai pasiūtus kostiumus, išpuoselėtomis rankomis, nevengiančių žodžio „progresas“, susidorojo su vienu žinomiausių Amazonės krašto gynėjų, garsiausiu ilgamečiu Pasaulinio ekologinio judėjimo nariu.
Šis romanas niekada nepaklius į rankas tau, Čikai Mendesai, mylimas drauge, kuris mažai kalbėjai, bet daug darei, tačiau Tigre Juan premija yra ir tavo, ir visų, einančių tavo pramintu keliu, bendru mūsų keliu, ginti šio, mums vienintelio, pasaulio.
Tolimam draugui Migeliui Cenkei, Sumbės šuarui iš Nangaricos aukštupio, dideliam Amazonės krašto gynėjui. Per vienos nakties pasakojimus, kupinus magijos, jis atskleidė keletą man nepažįstamo žaliojo pasaulio dalykų, kurie vėliau, labai toli nuo pusiaujo rojaus, padėjo sukurti man šią istoriją.
PIRMAS SKYRIUS
Dangus tarsi išpampęs asilo pilvas grėsmingai kabojo tik per kelis sprindžius nuo viršugalvio. Lengvas įkyrus vėjas gainiojo vieną kitą nukritusį lapą ir nesiliaudamas siūbavo nugeibusius bananus, puošiančius seniūnijos fasadą.
Keli Idilijaus gyventojai ir būrelis nuotykių ieškotojų, iš apylinkių susirinkę į prieplauką, laukė savo eilės sėsti į daktaro Rubikundo Loačamino nešiojamąjį krėslą. Pacientų skausmą dantistas malšindavo savotišku burnos anestezijos būdu.
- Skauda? - klausdavo jis.
Pacientai, įsitvėrę krėslo ranktūrių ir išpilti prakaito, palinksėdavo išversdami akis. Kai kurie bandydavo nustumti nuo burnos įžūlias dantisto rankas ir atsakyti jam keiksmais, bet juos nuramdydavo stipresnė jėga ir valdingas balsas.
- Ramiai, velniai griebtų! Nuleisk rankas! Žinau, kad skauda. O kas kaltas? Ar aš? Vyriausybė! Gerai įsikalk į makaulę. Vyriausybė kalta, kad tavo dantys supuvę. Vyriausybė kalta, kad tau skauda.
Kenčiantieji užsimerkdavo ar linktelėdavo galvą.
Daktaras Loačaminas nekentė vyriausybės, visų vyriausybių apskritai. Nesantuokinis ibero emigranto sūnus paveldėjo didžiulę neapykantą viskam, kas susiję su autoritetu. Si neapykanta jaunystėje pastūmėjo jį į lėbautojo kelią, tačiau jo anarchistinės nesąmonės virto ypatinga moraline yda, teikiančia jam žavesio.
Bet kokią valdžią keikė taip kaip svetimšalius, kartais atvykstančius iš Kokos naftos verslovių, bjaurius akiplėšas, kurie be leidimo fotografuodavo pražiotas jo pacientų burnas.
Šalia nedidelė „Sukrės“ įgula krovė žalių bananų kekes ir maišus su kavos pupelėmis.
Viename prieplaukos šone buvo sudėtos dėžės su alumi, „Fronteros“ degtine, druska ir dujų balionai, iškrauti anksčiau.
„Sukrė“ pakels inkarą, kai tik dantistas baigs tvarkyti žandikaulius, išplauks į Nangaricos vandenis, stabtelės Samoroje, o paskui, po keturių lėto plaukimo dienų, atvyks į upių uostą Eldoradą.
Laivas - sena gelda, plaukianti vien iš savo šeimininko mechaniko užsispyrimo, dviejų stiprių vyrų, sudarančių įgulą, ir seno kosėjančio dyzelinio variklio pastangomis - negrįš į Idilijaus uostą dėl lietaus, kurį pranašavo apsiniaukus dangus.
Daktaras Rubikundas Loačaminas aplankydavo Idilijų dukart per metus, kaip darydavo pašto tarnautojas, retkarčiais atgabenantis laišką kokiam nors žmogui. Paprastai iš jo nušiurusio portfelio pasirodydavo tik oficialūs popieriai seniūnui arba ilgi išblukę vietos valdytojų raštai gyventojams.
Žmonės laukdavo atvykstančio laivo norėdami papildyti druskos, dujų, alaus ir degtinės atsargas, o dantistą sutikdavo su palengvėjimo atodūsiais, ypač tie, kurie ištvėrė maliariją ir nusikamavo spjaudydami dantų liekanas. Jie svajojo, kad burnoje nebūtų jokios skeveldros ir jie galėtų pasimatuoti vieną protezų, padėtų ant violetinio - kardinolo drabužių spalvos - patiesalėlio.
Plūsdamas vyriausybę dantistas krapštydavo dantų likučius ir tuojau pat liepdavo nuryti gurkšnį degtinės.
- Nagi, pažiūrėsim. Kaip šis?
- Spaudžia. Negaliu užsičiaupti.
- Velniai rautų, koks lepus. Tai matuokis kitą.
- Per didelis. Iškris, kai čiaudėsiu.
- Tai neperšalk, baily. Išsižiok.
Pacientai paklusdavo. Matuodavosi kitus protezus, paskui tardavosi dėl kainos, o dantistas tuo metu dezinfekuodavo likusius, merkdamas juos į ketaus puodą su karštu chloro tirpalu.
Daktaro Rubikundo Loačamino nešiojamasis krėslas Samoros, Jakuambio ir Nangaricos pakrančių gyventojams atstojo gydymo įstaigą.
Tiesą pasakius, tai buvo senovinis barzdaskučio krėslas su pakyla ir baltai dažytais šonais. Jį nešiodavo krėslo šeimininkas ir „Sukrės“ įgula - pastatydavo ant metro skersmens kvadratinių neštuvų, gydytojo vadinamų konsultacija.
- Konsultacijoje vadovauju aš, velniai griebtų. Čia reikia daryti tai, ką sakau aš. O kai nulipu nuo jos, galite vadinti mane dantų rovėjų, snukių darkytoju, liežuvių žnaibytoju - kas tik šaus į galvą. Tada gal net išgersiu jūsų pasiūlytą taurelę.
Laukiančiųjų eilėje grimasos rodė, kad jie vos gali kentėti, o mina tų, kuriuos jau palietė replės, irgi buvo ne ką gražesnė.
... Vieninteliai besišypsantys asmenys, sutūpę šalia konsultacijos ir viską stebintys, buvo chibarai.
Tai indėnai, atstumti savo gentainių šuarų ųž tai, kad pripažino įsibrovėlių baltųjų papročius.
Šviesiais skarmalais apsitaisiusios būtybės, nuolankiai priėmusios užkariautojų ispanų primestas pravardes.
Buvo didelis skirtumas tarp išdidaus ir oraus šuaro, puikiai išmanančio Amazonės krašto paslaptis, ir chibaro - laukiančio Idilijaus prieplaukoje alkoholio likučių. 1
Chibarai juokėsi rodydami dantis, nusmailintus upės akmenimis.
- O jūs ko spoksot, velniai rautų? Vieną dieną pakliūsit man į rankas, makakos, - grūmojo jiems dantistas.
Supratę užuominą, chibarai patenkinti atsakydavo:
- Chibaras gerus dantis turėti. Chibaras daug beždžionės mėsos valgyti.
Kartais koks nors pacientas surikdavo taip, kad išbaidydavo paukščius, arba viena ranka iššveisdavo iš burnos reples, o kita stverdavo mačetę.
- Elkis kaip vyras, skystablauzdi. Žinau, kad skauda, ir pasakysiu, kas dėl to kaltas. Nesiskėtriok. Sėdėk ramiai, parodyk, kad esi su kiaušiais.
- Kad man jau traukiate sielą, daktare. Leiskite pirmiausia išlenkti burnelę.
Susidorojęs su paskutiniu kenčiančiuoju, dantistas atsiduso. Suvyniojo į kardinolo drabužių spalvos patiesalėlį protezus, kuriais niekas nesusidomėjo, ir dezinfekuodamas instrumentus pastebėjo atplaukiančią šuaro kanoją.
Indėnas irklavo stačias ilgos valties gale. Prisiartinęs prie „Sukrės“, irklu porą kartų sudavė į laivą.
Virš borto pasirodė įpykęs kapitonas. Šuaras ėmė kažką aiškinti rodydamas ženklus visu kūnu ir vis spjaudydamasis.
Dantistas baigė valyti instrumentus ir sudėjo odinį dėklą. Tada paėmė indą su ištrauktais dantimis ir išvertė į vandenį.
Kapitonas su šuaru traukė seniūnijos link.
- Turime palaukti, daktare. Atgabeno negyvą svetimšalį.
Naujiena jam nepatiko. „Sukrė“ buvo nepatogus griozdas, ypač grįžtant atgal, kai būdavo prigrūstas žalių bananų ir vėlai skintos, priplėkusios kavos maišų. Laivas dėl įvairių priežasčių vėluoja išplaukti jau visą savaitę. Jeigu pradės lyti, kroviniai ir keleiviai su įgula turės glaustis po brezentu, nes nebus galima pakabinti hamakų, o turint omeny lavoną, kelionė bus kur kas nepatogesnė.
Dantistas padėjo įkelti į laivą nešiojamąjį krėslą ir patraukė į kitą prieplaukos galą. Ten jo laukė Antonijus Chosė Bolivaras Proanjas, tvirto kūno senis, kuriam buvo nė motais aukšto rango žmonės.
-Tu vis dar gyvas, Antonijau Chosė Bolivarai?
Prieš atsakydamas senis pauostė savo pažastis.
- Regis, taip. Dar nedvokiu.
- Kur tavo dantys?
- Jie čia, - atsakė senis, kišdamas ranką į kišenę. Išvyniojo išblukusią nosinę ir parodė protezą.
- O kodėl nesinaudoji, neišmanėli?
- Tuojau įsidėsiu. Juk nei valgiau, nei kalbėjau. Tai kam naudoti?
Senis įsidėjo dantis, pliaukštelėjo liežuviu, nusispjovė ir atkišo „Fronteros“ butelį.
- Taigi. Manau, nusipelniau gurkšnelio.
- Žinoma. Šiandien ištraukėte dvidešimt septynis sveikus dantis ir krūvą skeveldrų, bet
rekordo neviršijote.
- Visada suskaičiuoji?
- Draugai yra tam, kad džiaugtųsi kito sėkme. Ar nemanote, kad anksčiau buvo geriau? Atvykdavo jaunų naujakurių. Prisimenu pakrantės žemdirbį, leidusį ištraukti visus dantis, kad laimėtų lažybas.
Daktaras Rubikundas Loačaminas nuleido galvą, stengdamasis prisiminti. Prieš akis iškilo vyras, nejaunas, apsirengęs kaip pakrantės žemdirbys: drabužiai balti, basnirčias, bet su sidabriniais pentinais.
Žemdirbys atėjo lydimas dviejų dešimčių smarkiai įkaušusių žmogystų. Tai buvo aukso ieškotojai, neturintys nuolatinės vietos. Žmonės juos vadino klajokliais ir neėmė į galvą, kad aukso jie randa ne tik upėse, bet ir draugo kuprinėje. Žemdirbys susmuko krėsle ir dėbsojo kvaila mina.
- Nagi, šnekėk.
- Ištrauk visutėlius. Vieną po kito. Ir dėk štai čia, ant stalo.
- Išsižiok.
Vyras pakluso, ir dantistas įsitikino, kad, be krūminių dantų likučių, dar yra gana daug kitų - sugedusių ir visiškai sveikų.
- Turi dar gerą saują. Ar užteks pinigų pašalinti šitiek?
Vyras liovėsi kvailai spoksoti.
- Reikalas tas, daktare, kad šitie mano draugai netiki, jog esu tikras vyras. Reikalas tas, kad pasakiau jiems: leisiu ištraukti visus savo dantis, vieną po kito, ir net nesudejuosiu. Reikalas tas, kad mes susilažinome, o laimėjimą aš pasidalysiu su jumis.
- Kai trauks antrą, pridėsi kelnes ir šauksi savo mamytę, - suriko vienas iš būrio, o kiti pritarė garsiu kvatojimu.
- Geriau išmesk dar kelias burneles ir pagalvok. Nesu nusiteikęs juokauti, - pasakė dantistas.
- Reikalas tas, daktare, kad jeigu neįeisite man laimėti lažybas, aš nukirsiu jums galvą daikčiuku, kurį turiu prie šono.
Žemdirbys paglostė mačetės kriaunas, jo akys spindėjo.
Dėl lažybų buvo susitarta.
Vyras išsižiojo, ir dantistas dar sykį suskaičiavo. Penkiolika dantų. Metusysis iššūkį paskelbė garsiai, tada ant kardinolo drabužių spalvos protezų patiesalėlio išrikiavo į eilę penkiolika aukso gabalėlių - po vieną už dantį. Lažybų dalyviai prie kiekvieno gabalėlio turėjo dėti po
aukso gabalėlį, bet atsižvelgdami, ar stato “, ar „prieš“. Nuo penkto gabalėlio jų smarkiai daugėjo.
 |
| Talcahuano - miestas, kuriame kelionę per Pietų Ameriką pradėjo "Dunkano" įgula |
Žemdirbys leido ištraukti septynis dantis, ir nekrustelėjo nė raumenėlis. Buvo girdėti, kaip musė skrenda, bet traukiant aštuntąjį įdėjo smarkiai kraujuoti, ir po kelių sekundų jo burna buvo pilna kraujo. Vyras neįstengė kalbėti, tik ženklu paprašė padaryti pertraukėlę.
Jis daug sykių nusispjovė, - ant pakylos susitvenkė tirštų spjaudalų bala, - tada nurijo didelį gurkšnį degtinės, kad numalšintų skausmą, ir net nesudejavo, o dar sykį nusispjovęs davė ženklą tęsti.
Baigtas mėsinėti, bedantis ir iki ausų sutinusia burna, žemdirbys nutaisė šiurpią nugalėtojo miną ir ėmė dalytis laimėjimą su dantistu.
- Taip. Geri laikai buvo, - sumurmėjo daktaras Loačaminas, nurijęs didelį gurkšnį.
Cukranendrių degtinė nudegino gerklę, ir jis susiraukęs grąžino butelį.
- Nesibjaurėkite, daktare. Tai užmuša vidurių kirmėles, - pasakė Antonijus Chosė Bolivaras ir nutilo.
Priartėjo dvi kanojos, iš vienos karojo negyvo šviesiaplaukio vyro galva.
ANTRAS SKYRIUS
Seniūnas, vienintelis pareigūnas, didžiausias autoritetas ir patikėtinis valdžios, esančios pernelyg toli, kad keltų baimę, buvo nutukęs, be perstojo prakaituojantis žmogus.
Vietos gyventojai kalbėjo, kad prakaituoti ėmė išlipęs iš „Sukrės“ ir nuo to laiko nesiliovė gręžti nosinių, dėl to buvo pramintas Moliusku.
Taip pat žmonės šnabždėjosi, kad prieš atvykdamas į Idilijų buvo paskirtas valdyti didelį miestą kalnuose, tačiau už vagystę atlikti bausmės jį atsiuntė į šį visų užmirštą kampelį.
Taigi jis prakaitavo, o didžiausias jo rūpestis buvo alaus tiekimas. Išsidrėbęs savo kontoroje tuštino butelius mažais gurkšneliais, nes žinojo, vieną sykį tiekimas baigsis ir jo kasdienybė taps dar beviltiškesnė.
Gerais laikais troškulį galėjo numalšinti apsilankius kokiam nors svetimšaliui, apsirūpinusiam viskiu. Seniūnas negėrė degtinės kaip kiti vietos gyventojai. Sakydavo, kad nuo „Fronteros“ jį ima kamuoti košmarai ir persekioja beprotybės šmėkla.
Jis gyveno su indėne ir žvėriškai ją mušė kaltindamas, kad užkerėjo jį, ir visi laukė, kada moteris Moliuską nužudys. Net lažinosi dėl to.
Nuo tos dienos, kai prieš septynerius metus pasirodė, buvo visų nekenčiamas.
Atvyko apsėstas įpročio rinkti mokesčius dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių. Bandė prekiauti leidimais žvejoti ir medžioti žemėse, nepriklausančiose valstybei. Iš medienos supirkėjų norėjo pasisavinti teisę supirkti nedžiovintą medieną seniausiame valstijų miške. Iš pilietinio uolumo liepė pastatyti nendrinę pašiūrę įkalinti girtuokliams, atsisakantiems mokėti baudas už viešosios tvarkos pažeidimą.
Jo žingsnius lydėdavo paniekos kupini žvilgsniai, o prakaitas kėlė vietos gyventojų neapykantą.
Ankstesnis pareigūnas buvo labai mylimas žmogus. Jis vadovavosi priesaku „Gyventi ir leisti gyventi kitiems“. Jam gyventojai buvo dėkingi, kad atplaukdavo laivas ir atvykdavo laiškininkas su dantistu, bet jis neilgai išbuvo poste.
Sykį susikivirčijo su keliais aukso ieškotojais. B poros dienų jį rado mačetės perskelta galva
ir apgraužtą skruzdėlių.
Idilijus porą metų gyveno be valdytojo, ginančio pusiaujo miškų neliečiamybę, bet pagaliau šalies valdžia atsiuntė įgaliotinį.
Pirmadieniais - tai apsėsdavo jį pirmadieniais - prieplaukoje ant stiebo jis iškeldavo vėliavą, kol vieną sykį audra nunešė skudurą į džiungles ir su juo dingo pirmadienių, kurie niekam nerūpėjo, svarba.
Seniūnas atėjo į prieplauką. Nosine šluostėsi veidą ir sprandą. Gręždamas ją įsakė iškelti lavoną.
Tai buvo jaunas vyras, ne senesnis kaip keturiasdešimties, šviesiaplaukis, tvirto kūno sudėjimo.
- Kur jį radot?
Šuarai susižvalgė dvejodami, ar atsakyti, ar ne.
- Ar šie laukiniai nesupranta ispaniškai? - iškošė pro dantis seniūnas.
Vienas indėnų nusprendė atsakyti.
- Aukštupio pusėje. Dvi dienos kelio nuo čia.
- Parodykite žaizdą, - paliepė seniūnas. Antras indėnas pakreipė žuvusiojo galvą. Vabzdžiai buvo išgraužę dešiniąją akį, o kairioji dar vis melsvai spindėjo. Nuo smakro iki dešiniojo peties ėjo pjūvis. Žaizdoje matėsi arterijų liekanos ir baltos kirmėlės.
- Jūs nužudėte.
Šuarai pasišiaušė.
- Ne. Šuaras nežudyti.
- Nemeluokit. Pribaigėte jį mačetės kirčiu. Aiškiai matyti.
Prakaituojantis storulis išsitraukė revolverį ir nukreipė į apstulbusius indėnus.
- Ne. Šuaras nežudyti, - ryžosi pakartoti tas, kuris kalbėjo anksčiau.
Seniūnas ginklo koto smūgiu privertė jį užkaupti.
Plona kraujo srovelė ištryško šuarui iš kietos.
- Manęs neapmausite, velnio išperos. Jūs inužudėte. Eime. Seniūnijoje pasakysite kodėl. Judinkitės, laukiniai. O jūs, kapitone, pasiruoškite vežti laive du suimtuosius.
„Sukrės“ savininkas, užuot atsakęs, patraukė pečiais.
- Atleiskit, jūs pliurpiat nesąmones. Ši žaizda ne nuo mačetės, - pasigirdo Antonijaus Chosė Bolivaro balsas.
Seniūnas su įsiūčiu išgręžė nosinę.
- O iš kur tu žinai?
- Iš to, ką matau.
Senis priėjo prie lavono, pasilenkė, pasuko jo galvą ir pirštais praskėtė žaizdą.
- Ar matote? Čia yra keli rėžiai. Ar matote, kad prie žandikaulio jie gilesni, o žemiau jau ne
tokie gilūs? Ar matote, kad pjūvių ne vienas, o keturi?
- Ką, velniai griebtų, nori man pasakyti?
- Kad nėra mačetės su keturiomis geležtėmis. Tai letenos kirtis. Jaguaro letenos kirtis. Jį sudraskė suaugęs žvėris. Nagi. Pauostykit.
 |
| Tokioje aplinkoje galėjo vykti antrosios knygos istorija |
Seniūnas nosine prisidengė nosį.
- Pauostyti? Juk matau, kad jau pūva.
- Pasilenkite ir pauostykite. Nebijokite nei žuvusiojo, nei kirmėlių. Pauostykite drabužius,
plaukus, viską.
Kovodamas su pasibjaurėjimu, storulis palinko ir pauostė tarsi baikštus šuo, vengiantis prisiartinti.
- Ką užuodžiate? - paklausė senis.
Kiti smalsuoliai irgi prisiartino pauostyti palaikų.
- Nežinau. Iš kur galiu žinoti? Kraują, kirmėles, - atsakė seniūnas.
- Dvokia katės šlapimu, - pasakė vienas smalsuolių.
- Katės. Didelės katės šlapimu, - paaiškino senis.
- Tai neįrodo, kad jį nužudė ne šitie.
Seniūnas stengėsi neprarasti autoriteto, tačiau vietos gyventojai jau žiūrėjo į Antonijų Chosė Bolivarą.
Senis vėl ėmė tyrinėti lavoną.
- Jį sudraskė patelė. Patinas tikriausiai ėjo čionai, galbūt sužeistas. Patelė sudraskė ir tuojau pat apšlapino, kad paliktų žymę ir kiti žvėrys nesuėstų, kol ji ieškos patino.
- Senių pasakos. Šitie laukiniai jį nužudė, apšlakstė katės šlapimu. O jūs visi tikite kvailystėmis, - pareiškė seniūnas.
Indėnai norėjo prieštarauti, bet į juos nukreiptas ginklas buvo akivaizdus įsakymas tylėti.
- O kam jiems to reikėjo? - įsiterpė dantistas.
- Kam? Mane stebina jūsų klausimas, daktare. Kad apvogtų. Kas daugiau galėjo juos pastūmėti? Šitie laukiniai nieko nepaiso.
Senis susijaudinęs palingavo galvą ir pažvelgė į dantistą. Šis suprato, ką turi omeny Antonijus Chosė Bolivaras, ir padėjo jam sudėti mirusiojo daiktus ant prieplaukos lentų.
Rankinis laikrodis, kompasas, piniginė s pinigais, žiebtuvėlis, medžioklinis peilis, sidabrinė grandinėlė su pakabuku, vaizduojančiu arklio galvą. Senis kažką pasakė vienam šuarui jo kalba, indėnas įšoko į kanoją ir padavė jam žalio brezento kuprinę.
Atsegę ją žmonės rado medžioklinio šautuvo šovinių ir penkis jaguarų jauniklių kailiukus. Taškuotus kačių kailiukus, tik keliolikos centimetrų ilgio. Buvo įtrinti druska ir dvokė, bet ne taip smarkiai kaip lavonas.
- Jūsų ekscelencija, manau, reikalas jau aiškus, - pasakė dantistas.
Seniūnas, nesiliaudamas prakaituoti, žiūrėj į šuarus, į senį, į vietos gyventojus, į dantistą ir nežinojo, ką sakyti.
Indėnai, kai tik pamatė kailiukus, persimetė keliais garsiais žodžiais ir šoko į kanojas.
- Sustokit! Lauksite čia, kol aš nuspręsiu, - įsakė storulis.
- Leiskite jiems plaukti. Jie ne šiaip sau skuba. O gal jūs vis dar nesuprantate?
Senis žiūrėjo į seniūną ir lingavo galvą. Staiga griebė vieną kailiuką ir sviedė į jį. Prakaituojantis storulis sugavo su pasišlykštėjimu,
- Galvokite, jūsų ekscelencija. Tiek metų gyvenate čia ir nieko neišmokote. Galvokite. Svetimšalis, kalės vaikas, nužudė jauniklius ir tikriausiai sužeidė patiną. Pažiūrėkite į dangų - tuojau pradės lyti. Pamėginkit viską įsivaizduoti. Patelė turėjo išeiti į medžioklę, kad prisikimštų pilvą ir jaunikliai galėtų ją žįsti pirmas liūčių savaites. Patinas liko jų saugoti. Taip elgiasi gyvūnai. Tačiau svetimšalis juos užklupo. Dabar pakvaišusi iš skausmo patelė eina čionai. Eina medžiodama žmogų. Jai nebuvo sunku suuosti svetimšalį. Nešulys ant nenaudėlio nugaros kvepėjo pienu ir patelė užuodė. Ji sudraskė žmogų. Ji paragavo žmogaus kraujo ir dabar menkas gyvulio protas sako, kad visi žmonės yra jos vados žudikai. Jai mūsų visų kvapas vienodas. Tegul šuarai plaukia. Jie turi perspėti savo stovyklą ir kaimynus. Kasdien patelę kamuos vis didesnė neviltis, ji bus vis pavojingesnė ir ieškos kraujo šalia kaimelių. Svetimšalis, prakeiktas kalės vaikas! Pažiūrėkit į kailiukus. Maži, nieko verti. Medžioti, kai liūtis ant nosies, ir dar su dvivamzdžiu! Žiūrėkite kiek skylių. Ar suprantate? Jūs kaltinate šuarus, o pažeidėjas yra svetimšalis. Medžiojo netinkamu metu ir draudžiamu ginklu. Jeigu jums įtarimą kelia ginklas, tai galiu patikinti, kad jis ne šuarų. Jie neturi ginklų. Šis buvo rastas toli nuo žūties vietos. Netikite? Pažvelkite į batus. Šonai nuplėšti. Tai rodo, kad patelė, užpuolusi jį, vilko gerą galą. Matote? Perdrėksti marškiniai, krūtinė. Čia žvėris tempdamas buvo suėmęs jį dantimis. Vargšas svetimšalis. Mirtis turėjo būti siaubinga. Pažiūrėkite į žaizdą. Viena letena perdrėskė jam gerklę. Jis turėjo pusvalandį merdėti, kol patelė gėrė pliūpsniais trykštantį kraują, o paskui protingas žvėris nutempė jį ant upės kranto skruzdėlėms sunaikinti. Tada apšlapino žymėdamas ir tikriausiai patraukė ieškoti patino, o šuarai rado lavoną. Leiskite jiems plaukti ir paprašykite pranešti aukso ieškotojams, gyvenantiems pakrantėje. Iš skausmo pakvaišusi jaguaro patelė pavojingesnė nei dvidešimt žmogžudžių.
Netaręs nė žodžio, seniūnas nuėjo rašyti pranešimo Eldorado policijai.
Oras darėsi vis šiltesnis ir tvankesnis. Jis tarsi lipo prie odos, nuo miško sklido tyla, pranašaujanti audrą. Bet kurią akimirką dangus galėjo praplyšti.
Iš seniūnijos aidėjo monotoniškas rašomosios mašinėlės taukšėjimas, tuo metu pora vyrų baigė kalti dėžę lavonui, paliktam ant prieplaukos lentų.
„Sukrės“ savininkas keikėsi žiūrėdamas į pajuodusį dangų ir nesiliovė burnoti žuvusiojo. Jis pasirūpino priberti į dėžę druskos, nors žinojo, kad menkai pagelbės.
Reikėjo elgtis taip, kaip drėgnuosiuose atogrąžų miškuose įprasta elgtis su mirusiaisiais, kurių dėl absurdiškų įstatymų nebuvo galima palikti džiunglėms: perskrosti lavoną nuo gerklės iki kirkšnies, išimti vidurius ir įtrinti kūną druska. Taip paruošti palaikai pasiekdavo kelionės tikslą tinkamos išvaizdos. Tačiau čia buvo apkaltinto svetimšalio lavonas ir jį reikėjo nugabenti visą, su kirmėlėmis, graužiančiomis jo vidų. Kai jį reikės išimti, bus likęs tik dvokiančios masės maišas.
Dantistas su seniu sėdėjo ant dujų balionų ir žiūrėjo į upės tėkmę. Kartais paduodavo vienas kitam „Fronteros“ butelį ir traukė iš kieto lapo susuktus cigarus, negęstančius nuo drėgmės.
- Velniai griebtų, Antonijau Chosė Bolivarai, atėmei žadą jo ekscelencijai. Nežinojau, kad esi seklys. Pažeminai jį visų akyse, bet jis to nusipelnė. Manau, vieną gražią dieną chibarai paleis į jį strėlę.
- Jį nužudys jo moteris. Joje kaupiasi neapykanta, bet kol kas jos dar nepakanka. Turi ateiti laikas.
- Klausyk, per istoriją su negyvėliu būčiau užmiršęs. Atvežiau tau dvi knygas.
Seniui sužibo akys.
- Apie meilę?
Dantistas linktelėjo.
Antonijus Chosė Bolivaras Proanjas skaitė romanus apie meilę, ir dantistas visada atveždavo jam knygų.
- Ar jos liūdnos? - paklausė senis.
- Priverksi jūrą, - patikino dantistas.
- Apie žmones, kurie myli iš tikrųjų?
- Kaip niekas niekada nemylėjo.
- Ir labai kenčia?
- Beveik negali ištverti.
Tačiau pats Rubikundas Loačaminas neskaitė romanų.
Kai senis paprašė atvežti knygų ir labai tiksliai nusakė pageidavimus: sielvartas, nelaiminga meilė ir laiminga pabaiga, - dantistas suprato, kad jam iškilo sunki užduotis.
Jis įsivaizdavo, kaip kvailai atrodys, kai įeis į Gvajakilio knygyną ir paprašys: „Duokite man labai liūdną romaną, kuriame daug kenčiama dėl meilės, bet pabaiga laiminga.“ Jis bus palaikytas senu ištvirkėliu. Tačiau netikėtai rado išeitį pakrantės viešnamyje.
Dantistui patiko juodaodės, pirmiausia dėl, kad žinojo tokių žodžių, kurie galėjo prikelti net nokautuotą boksininką, o antra, kad neprakaitavo lovoje.
Vieną dieną, kai išdykavo su žaliaake Chosefina, glotnia tarsi būgno oda, pamatė keletą knygų ant komodos.
- Tu skaitai?
- Taip. Tik lėtai, - atsakė moteris.
- O kokios knygos tau labiausiai patinka?
- Romanai apie meilę, - atsakė Chosefina. Jos skonis buvo toks pat kaip Antonijaus Chosė Bolivaro.
Nuo tos dienos Chosefina ėjo meilužės ir literatūros žinovės pareigas - kas šešis mėnesius išrinkdavo du romanus, kuriuose, jos manymu, buvo daugiausia kančios. Juos Antonijus Chosė Bolivaras vėliau skaitydavo savo namelyje prie Nangaricos upės.
Senis paėmė knygas, apžiūrėjo viršelius ir pareiškė, kad jam patinka.
Tuo metu seniūnas stebėjo, kaip į laivą keliama dėžė. Pamatęs dantistą, liepė vienam vyrų pas jį nueiti.
- Seniūnas liepė neužmiršti mokesčių.
Dantistas padavė jau paruoštus banknotus ir tarė:
- Ar taip galėtų būti? Pasakykite jam, kad esu padorus pilietis.
Vyras grįžo pas seniūną. Storulis paėmė banknotus, įsikišo į kišenę ir pasveikino dantistą, pakeldamas ranką prie kaktos.
- Ir mane mane pričiupo dėl mokesčių, - pasakė senis.
- Grobuonys. Kiekviena vyriausybė gyvena apiplėšinėdama piliečius. Gerai, kad bent pastebime tai.
Jie rūkė toliau ir nurijo dar kelis gurkšnius žiūrėdami į žalsvą upės tėkmę.
- Antonijau Chosė Bolivarai, matau, esi susimąstęs. Nagi, pasakok.
- Jūs teisus. Man nepatinka ši istorija. Neabejoju, kad Moliuskas galvoja apie gaudynes ir kvies mane. O man tai nepatinka. Ar matėte žaizdą? Kaip reikiant perdrėksta. Tai didelis žvėris, jo nagai turėtų būti apie penkis centimetrus. Gyvūnas kaip šis, ir dar alkanas, bus labai nuožmus. Be to, ateina liūčių metas. Dingsta pėdsakai ir žvėrys iš alkio tampa labai klastingi.
- Gali atsisakyti medžioti. Esi per senas tokiems žygiams.
- Nemanau. Kartais man kyla noras dar sykį vesti. Galbūt vieną gražią dieną nustebinsiu jus prašymu palydėti mane prie altoriaus.
- Tarp mūsų kalbant, kiek tau metų, Antonijau Chosė Bolivarai?
- Gana daug. Apie šešiasdešimt pagal dokumentus, bet turint omeny, kad juos surašė, kai jau vaikščiojau, galima sakyti, kad man beveik septyniasdešimt.
Suskambo „Sukrės“ varpas skelbdamas, kad laivas išplaukia, ir juodu turėjo atsisveikinti.
Senis stovėjo prieplaukoje, kol laivą prarijo upės posūkis. Tada nusprendė, kad šiandien su niekuo nekalbės, todėl išsiėmė dantų protezą, suvyniojo į nosinę ir, spausdamas knygas prie krūtinės, patraukė į savo namelį.
Paskaitykite ir vaikams
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą