2019 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

Gabrielė Štaraitė. Apie Afrikos žmones ir žvėris


Pastaruoju metu traukia iššūkiai - pamatyti nepatirta, pažvelgti iš kitos pusės, sulaužyti savas išankstines nuostatas ir stereotipus. Ši knyga būtent tokia - apie praktiškai mums nežinomą žemyną iš turisto pusės. Užsacharė - yra toks terminas, mums matomas nebent iš skandalingai pagarsėjusių akcijų, kurios nežinia kam skirtos - savireklamai ar šalpai... Užtat knyga autorės, kuri yra daug keliavusi po Afriką, kuri domisi žemyno ir civilizacijų istorija - savaime yra vertinga.  

Ragaukime: 

Gabrielė Štaraitė. Apie Afrikos žmones ir žvėris. - Vilnius : BALTO leidybos namai, 2019. - 327 p.


Žinios iš Afrikos visada atrodo blogos. Skaitome apie badą ir ligas, diktatorius ir perversmus, brakonierius ir korupciją. Tai ko gi ten važiuoti? Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas ir, norėdama į jį atsakyti, ėmiau rašyti.
Autorė - Gabrielė Štaraitė
Į Afriką - tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, - pirmą kartą nuvykau tik dėl to, kad reikėjo palydėti keliautojų grupę, - ne dėl to, kad labai norėjau. Išsiruošiau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė smarkiai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors tąkart aplankyta Etiopija yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Esvatinis (iki 2018-ųjų - Svazilandas) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija - visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar neregėti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.
Apie ką ši knyga? Ir darbe, ir gyvenime man dažnai tenka įrodinėti, kad Afrika yra įdomi. Taip, čia nedaug istorinių paminklų, bet užtat iki šiol galima džiaugtis gausia ir įvairia laukine gyvūnija (kitur jos smarkiai sumažėjo dėl žmonių). Dar man tenka susidurti su rasizmu. Posakis „Aš ne rasistas, bet..." tikriausiai yra vienas populiariausių. Net ir tarp tų, kurie keliauja į Afriką. Mes šaipomės, kad Afrikos šalys - neišsivysčiusios, kad jose tiek diktatorių. Tad pirmoje knygos dalyje skaitykite apie geografines ir istorines aplinkybes: jos padės suprasti, kad Afrika ten, kur yra dabar, atsidūrė tiesiog ištraukusi tokį loterijos bilietą. Antroje dalyje papasakosiu apie Afrikos žmones: asmenybes, gentis.
Na, ir paskutinė dalis, žinoma, bus apie žvėris. Aš myliu safarius. Bet sutinku, kad jie, tikriausiai, ne kiekvienam. Tanzanijos safario metu gimė posakis „Kelios valandos kančios ir penkios minutės malonumo". Kiekviena diena yra lyg nedidelis nuotykis, atsikėlęs niekada nežinai, ką ji atneš. Gali tekti trankytis duobėtais Afrikos keliais, kvėpuoti dulkėmis ir neišvysti nieko įdomaus, bet vėliau kaip atpildas pamatytos laukinio gyvenimo scenos, sutikti plėšrūnai ar pasitaikiusi galimybė pažvelgti į akis laukiniam drambliui ar žirafai, esantiems vos už dviejų ar trijų metrų, - ir pamiršti bet kokius nepatogumus. Patogumų poreikis taip pat sumažėja: vakarop daug labiau džiugina karštas dušas (karšto vandens į baką reikia užsisakyti, praustis - greitai), švari lova ir romantiškai atrodantys tinkleliai nuo uodų. Pokalbiai prie laužo po žvaigždėtu dangumi gali užtrukti, bet gali būti trumpi, nes šalia sėdintis masajų karys prožektoriumi vis šviečia aplinkui ir pamatai iš pradžių blizgančias akis, o paskui ir hieną, kurios graudžius kauksmus vėliau girdėsi naktį.
Kai XIII amžiuje į Kinijos imperatoriaus dvarą atvyko italas Markas Polas, jis buvo vadinamas barbaru. Kiekvienu Žemės civilizacijos etapu kažkas yra pasiekęs daugiau, kažkas mažiau. Ir Afrikoje buvo didelių pakilimų, apie kuriuos daugelis nežino. Neaukštinu Afrikos dėl to, kad ji natūrali, įsiklauso į gamtą, gyvena pagal protėvių tradicijas, - noriu tik kad atviromis akimis pažintume kitas kultūras, nesmerktume to, ko nesuprantame.
Vieni šioje knygoje ras tai, kas Afrikoje blogai, kiti - neįtikėtiną jos gyvybingumą ir tikrų vertybių. Bet tikroji Afrika yra kažkas tarpinio ir labai tikiuosi, kad man bent šiek tiek pavyko parodyti, kokia ji įdomi.
Užsacharės šalys
Galima laikyti šią knygą paviršutiniška - Afrikos istorija perbėgta greitai, daugeliui jos reikšmingų įvykių reiktų skirti ne po puslapį ar du, bet po visą knygą. Afrikos žmonių, gerų ir blogų, istorijos papasakotos trumpai, o žvėrių - dar trumpiau. Pagrindinis mano tikslas buvo parodyti priežastis, kodėl dabar yra taip, kaip yra. Nesitikiu įtikinti tų, kurie galvoja apie Afriką kaip apie tinginių ir laukinių kraštą, nors, kaip sakė vienas pažįstamas, „aš tuo nesidomėjau ir tavo pasakyti faktai man kitaip nušviečia padėtį". Aršieji argumentų neišgirs. Bet yra tų, kurie tikrai nesidomėjo, - jiems ir noriu skirti šią knygą. Visiems smalsiems ir atviriems.
Žinau - šiais politinio korektiškumo laikais reikėtų atsargiai vartoti žodį „juodaodis". Todėl iš karto noriu pasakyti savo nuomonę: vadinti žmones pagal jų odos spalvą nėra rasizmas; rasizmas yra žmones menkinti pagal odos spalvą. Tad visur, kur šioje knygoje rasite parašyta „juodaodis", „juodoji Afrika", - tai reikalingi atskyrimai, kurie apibūdina, kaip buvo draudžiamos tik juodaodžių partijos, kurios šalys priklauso Užsacharės Afrikai (Užsacharė - geografinis terminas, vartojamas Afrikos žemyno daliai į pietus nuo Sacharos nusakyti).

 Kodėl Afrika?

Kai pajunti dulkių skonį, užuodi pirmą lietų savanoje, išgirsti pirmą hienos klyksmą naktyje, pamatai žirafų šokį ir pasakai pirmąjį žodį „simba" (Simba - tai ne tik animacinio filmo „Liūtas karalius" herojaus vardas, bet ir žodis, suahelių kalba reiškiantis liūtą) - tu jau užsikrėtei Afrikos liga. Neaprėpiamos Afrikos savanos tokios pat magiškos, kaip ir kalnai, kaip vandenynas, kaip gražiausi žmogaus pastatyti architektūros paminklai. Tik mažiau žmonių čia atvyksta.
Suprantu, kad mano žodžiai gali skambėti neįtikinamai, pažįstu žmonių, kurie ir pabuvę Afrikoje lieka jai abejingi. Yra žmonių, kuriems nieko nėra geriau už kalnus, žmonių, kurie įsimylėję Lotynų Ameriką, žmonių, kurie gerai jaučiasi tik mieste. O aš rašydama šiuos žodžius jaučiu, kaip norėčiau dabar atsidurti TEN.
Afrika - tai jausmas. Afrika - tai emocija. Afrika - tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas.
Lagosas, didžiausias Afrikos miestas su priemiesčiais 
turintis  21 mln gyventojų,  knygos autorės teigimu
 nepapuola į pavojingiausių  pasaulio miestų 50-uką, 
sudarytą pagal nužudymų  skaičių, tenkantį 100 tūkst. 
gyventojų
O dabar šiek tiek statistikos. Afrika yra antras pagal dydį žemynas ir sudaro 20 proc. planetos sausumos. Ar žinote, kad žemėlapiuose, kuriuos mes įpratę matyti, ji visada atrodo mažesnė, nei yra iš tiesų? Sąmokslo teorijų kūrėjai linkę manyti, kad taip norima dar labiau sumenkinti šį žemyną, tačiau priežastis daug paprastesnė: kai rutulį išguldai popieriuje, gaublio viršuje ir apačioje esančios sausumos, pavyzdžiui, Grenlandija, ima ir vizualiai padidėja.
Afrikoje - sausiausios ir didžiausios dykumos, milžiniški tropikų miškai ir aukšti kalnai. Čia žmonės gyvena seniausiai: mūsų tolimi proproprotėviai atsirado beveik prieš septynis milijonus metų. Afrika buvo pavadinta Afrika Romos imperijos laikais, jos vardas kilo nuo nedidelės berberų genties - afrių. Įdomu, kad dar I amžiuje Afrika aprūpindavo Romą 60 proc. reikalingų grūdų. Iki atrandant Ameriką, iš Afrikos atkeliaudavo du trečdaliai Europai reikalingo aukso.
Afrikoje gyvena šiek tiek daugiau nei milijardas žmonių, t. y. apie 15 proc. Žemės gyventojų. Vis dėlto, spėjama, kad iki 2050 metų Afrikos gyventojų padvigubės, ir ši prognozė kelia nerimą. Ar tai reiškia, kad pasaulyje padvigubės skurdo?
*  Gyventojų Afrikoje augimas - 3,5 proc. per metus.
*  Gyventojų iki 25 metų - daugiau nei 70 proc.
*  Daugiausia gyventojų - Nigerijoje (195 mln.), didžiausias Afrikos miestas - Nigerijos didmiestis Lagosas (18 mln.).
*  Kalbų - virš 2000, tai sudaro beveik ketvirtadalį pasaulio kalbų.
*  Musulmonų - 420 mln. (daugiausia šiaurinėje Afrikoje), krikščionių - 480 mln. Likusieji priskiriami animistams (ar pagonims, kaip mėgstama sakyti).
- Gyventojų, priklausomų nuo žemės ūkio, - 66 proc.
*  Demokratinių valstybių - 19 iš 54.
*  Vidutinis amžius Užsacharės Afrikoje - 46 metai.

Priežastys ir pasekmės, arba Kodėl Afrika yra tokia, kokia yra

Afrika atsiranda pasaulio žiniose visada, kai minimas karas, nusikaltimai, ligos, korupcija, skurdas, krokodilo užpuolimas. Sakysite - vadinasi, nieko gero ir nėra, jei niekas nepasakoja apie šventes, laimėjimus, įkvepiančių istorijų. Dėl tokio visuotinio įvaizdžio ir patys afrikiečiai verčiami jaustis beviltiški, negerbiami, blogi. Sąmokslo teorijos teigia, kad taip daroma sąmoningai, nes jei nori ką nors išnaudoti, verčiau jį parodyk blogai. Taip, kaip smurtautojas visada sugeba pateisinti savo smurtą (mane išprovokavo, pats prisiprašė). Labai lengva išnaudoti tuos, kurie, misionierių, kolonistų ir kitų gelbėtojų manymu, neturi istorijos, neturi kultūros, neturi už ką būti gerbiami ir vertinami. Negatyvus Afrikos įvaizdis jiems visada labai tiko. Dabar gailesčio vargšams nuskriaustiesiems jausmą puikiai išnaudoja pagalbos organizacijos, renkančios pinigus. Atrodytų, kad jei tikslas yra geras, tai ir priemonės tiks bet kokios.
Visi baisėdamiesi laukiniais afrikiečiais, besipjaunančiais tarpusavyje, turėtų prisiminti, kad tiek Vakarų šalys, tiek Sovietų Sąjunga ir net Šiaurės Korėja finansavo tuos konfliktus Šaltojo karo metais. O jei nefinansavo konfliktų, tai palaikė diktatorius, kad tik šalis nepersimestų į kitą nematomų barikadų pusę.
Žinoma, nereikia suversti visos kaltės tik blogiesiems kolonistams ir jų palikuoniams - reikia tik pripažinti, jog tai padarė įtaką ne vien ekonominiam ir kultūriniam Afrikos išsivystymui, bet ir jos žmonių psichikai. Jei tik imame vertinti šiuolaikinę padėtį nepažvelgę į istoriją, į visas aplinkybes, sukūrusias dabarties realybę, mes negalime suprasti. Negalėdami suprasti, mes prarandame galimybę išmokti, pakeisti ar tiesiog pamilti.
Jei reiktų viena metafora paaiškinti, kodėl Afrika yra tokia, kokia yra, aš apibūdinčiau taip. Šis žemynas yra lyg vaikų darželis, kurio vaikai tarpusavyje beveik nesusitinka ir dėl to negali dalytis patirtimi ir mokytis vieni iš kitų. Auklėtojų čia pasirodydavo retai ir jie gana greit dingdavo. O štai Europos ir Azijos darželiuose vaikai nuolat bendravo, konkuravo ir tobulėjo. Jie baigė mokyklas ir įstojo į universitetus. Ir tada panoro išgelbėti vargšiukus iš kitų pasaulio darželių. Abi Amerikos ir Australija gal taip pat būtų likusios darželio lygio, bet atvykėliai iš Europos atėmė visus žaislus, o galų gale apskritai išmetė lauk jų vaikus.
Šioje knygos dalyje bus daug pasiteisinimų, kaip geografinės ir istorinės aplinkybės neleido Afrikai užaugti. Ir pradėti norėčiau keliomis mintimis iš amerikiečių antropologo, fiziologo, biologo Jaredo Diamondo knygos „Ginklai, mikrobai ir plienas: visuomenių likimas" (šis mokslo populiarinimo darbas laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinės pasaulio istorijos veikalų) - apie tai, kaip visų žemynų pokeryje buvo nelygiai išdalytos kortos: vieniems pasisekė labiau, kitiems tiesiog nepasisekė.

Kodėl Afrikos gyvūnai netapo naminiai?

Afrikos atsilikimas prasidėjo prieš milijonus metų ir tai tik patvirtina teoriją, kad žemynas neturėjo jokių galimybių vystytis taip, kaip Artimųjų Rytų ir Europos civilizacijos. Afrika turi vieną „nuosavą", iš čia kilusį prijaukintą naminį gyvūną ir labai nedaug savo sukultūrintų maistinių augalų. Visi jie atkeliavo iš kitur ir smarkiai pavėlavę. Tad tuo metu, kai Artimuosiuose Rytuose - ankstyvuosiuose civilizacijos lopšiuose - žmonės ėmė auginti grūdus, melžti karves, kaupti atsargas ir keltis į miestus, kur artimiau bendraudami ėmė dar labiau tobulėti ir išradinėti daugiau gyvenimą lengvinančių dalykų, juodojoje Afrikoje ir toliau visi buvo medžiotojai ir rinkėjai. Ir individualistai.
O gal afrikiečiai tiesiog nesugebėjo sukultūrinti augalų ir prijaukinti gyvūnų dėl to, kad jie iš principo atsilikę? Taip pat „atsilikę", kaip Amerikos indėnai ir Australijos aborigenai? Taip teigė ne tik „Europos civilizacijos" nešėjai konkistadorai, ne tik ankstyvieji visų žemynų kolonizatoriai – ir dabar dažnoje diskusijoje išgirsi šį argumentą. O gal tiesiog lyg tyčia čia nebuvo ką kultūrinti ar ką jaukinti? Ir jei net ką nors nuveikei gero, sukūrei ar išauginai, o gal net koks atklydėlis iš kitų kraštų parodė ką nors naujo - savo žiniomis nelabai pasidalysi, nes pasiekti aplinkines žmonių grupes yra daug sunkiau?
Afrika pasauliui davė tik keletą „naminių" augalų: kavamedžius, gvinėjines alyvpalmes, afrikinius maniokus, sorgus, abisinines posmilges ir afrikinius ryžius. O iš vietinių gyvūnų buvo prijaukinti tik vieninteliai paukščiai - patarškos. Be stambesnių gyvūnų (arklių ar jaučių) nebuvo galima vystyti žemės ūkio didesniais mastais. Tad kol per Sacharą neatkeliavo galvijų, bendruomenės čia buvo labai mažos.
Kodėl Afrikos gyvūnai nepasidavė? Atsakyti gali ir šiuolaikiniai eksperimentai. Kad ir kiek baltieji kolonistai bandė jaukinti ir veisti zebrus, tokius iš pažiūros tinkamus karučiui ar plūgui tempti ar net joti, jiems nepavykdavo. XIX amžiuje ekscentriškas lordas Walteris Rothschildas pasikinkęs zebrą važiavo Londono gatvėmis ir tai buvo, ko gero, rimčiausias zebrų dresavimo pasiekimas. Zebrai tampa gana pavojingi, kai suauga. Priešingai nei arklių, jų taip ir nepavyksta sutramdyti. Jie labai mėgsta kąsti ir nepaleisti. Sakoma, kad JAV nuo jų nukenčia daugiau zoologijos sodų prižiūrėtojų nei nuo tigrų. Zebrų beveik neįmanoma sugauti lasu netgi labai patyrusiems kaubojams - jie puikiai mato atskriejančią kilpą ir išsisuka iš jos. Zebrai nepasiduoda, jie nori likti laisvi. Nepasidavė ir jokie Australijos ar Šiaurės Amerikos gyvūnai, tad galima kaltinti tik motiną gamtą, kuri ėmė ir taip sugalvojo. 
Afrikos safari
Jaredas Diamondas knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas: visuomenių likimas" rašo, kad civilizacijų išsivystymas visų pirma priklauso nuo žemynų skirtumų, t. y. nuo augalų ir gyvūnų, kuriuos galima domestikuoti, skaičiaus. Kuo daugiau jų auginama ir prijaukinama, tuo daugiau maisto sukaupiama. Papildomo maisto kaupimas svarbus dėl to, kad būtų galima išmaitinti tuos, kurie patys jo negamina: kareivius, žynius, valdymo aparatą. Taip pat labai svarbi galimybė judėti ir keistis žiniomis - pastebėta, kad inovacijų dažniau gimsta nusižiūrėjus idėją iš kaimynų, o ne tiesiog iš niekur. Bendruomenės, kurios inovacijų nekuria, yra išstumiamos tų, kurioms sekasi geriau. Trečia sąlyga - bendravimas tarp žemynų: kai kurie yra nutolę labiau ir vietinių gyventojų išsivystymas ten smarkiai atsiliko. Ketvirtas faktorius yra bendras žemyno gyventojų skaičius. Didesnė teritorija ir daugiau gyventojų reiškia, kad daugiau potencialių išradėjų, daugiau konkuruojančių bendruomenių ir didesnis spaudimas priimti inovacijas, nes kitaip gali dingti.
Visos visuomenės turi išradingų žmonių. Tik kai kurios aplinkos duoda jiems daugiau pradinių medžiagų, sudaro palankesnes sąlygas išradimams įgyvendinti. Europos sėkmės faktoriai buvo prekybininkų klasės vystymasis, kapitalizmas, išradimų patentai ir daugybė konkuruojančių šalių. Artimųjų Rytų gamta labai ekologiškai trapi. Tad jos gyventojai ilgainiui nualino savo derlingas žemes. Kodėl kinai, dar prieš portugalų jūrininką Vašką da Gamą pasiekę Afriką (užfiksuotos dvi didelės ekspedicijos 1405 ir 1433 metais), nepakreipė savo laivų aplink Gerosios Vilties kyšulį ir nekolonizavo Europos? Kodėl kinų laivai neperplaukė Ramiojo vandenyno ir nekolonizavo Amerikos Vakarų pakrantės? Kodėl tuo metu technologiškai labiau pažengusi Kinija nepasinaudojo savo pranašumu prieš Europą? Kaip bebūtų keista, Europai padėjo tai, kad ji buvo smarkiai susiskirsčiusi. Kristupui Kolumbui tik iš penkto karto pavyko įtikinti vieną iš daugybės Europos valdovų - Kastilijos karalienę Izabelę I Katalikę - finansuoti jo idėją. Kai Ispanijai taip pasisekė kolonizuoti Ameriką, net šešios šalys prisijungė prie jos ir prie didžiųjų atradimų. O štai suvienytoje didžiulėje Kinijoje jei jau imperatorius atmetė tavo idėją plaukti kur nors ieškoti naujų kraštų, tai ir viskas. Galimybės pateikti apeliaciją nebėra.
Bet kokioms pastangoms turėti daugiau maisto, išmaitinti daugiau žmonių ir tokiu būdu vystytis bendruomenėms ir visuomenėms priešinosi ir Afrikos klimatas. Jis itin nepalankus: kartais beprotiškai karštas, o kartais per drėgnas. Vienais metais sausra išžudo galvijus ir sunaikina pasėtą derlių. Kitais metais potvynis nuplauna visą derlingą dirvožemį. Vėliau pasirodo skėrių ir kitokių vabzdžių. Vėl sunaikina derlių ir sugraužia galvijus iš vidaus. Nepavojingi europietiški augalai Afrikoje pavirsta monstrais su dideliais spygliais ir nuodais. Vaikai miršta nuo maliarijos, geltonojo drugio, bakterijų ir kirminų. Reikia nepamiršti ir musių cėcė, taip uoliai stabdžiusių baltųjų kolonistų keliones.
Britų žurnalistas Timas Marshallas savo knygoje „Geografijos įkaitai" taip pat puikiai parodo, kad nesvetingi žemyno pakrančių uostai ir visiškai netinkamos navigacijai vandeningos, tačiau pilnos krioklių upės neleido afrikiečiams bendrauti tarpusavyje ir atskyrė juos nuo Eurazijos masyvo, kur buvo keičiamasi technologijomis ir idėjomis. Afrikos žemės - džiunglės, pelkės, dykumos ir plynaukštės - visai netinkamos kviečiams ar ryžiams auginti ir didelėms bandoms ganyti.

Juodas ar baltas

Ši knyga visų pirma yra skirta juodajai Afrikai, t. y. tiems dviem žemyno trečdaliams, esantiems žemiau Sacharos dykumos. Šiaurinė Afrika visada buvo Artimųjų Rytų ir Europos istorijos, kurios mokėmės daugiausia, dalis. Bet čia dar reiktų pakalbėti ir apie senovės Egiptą, ir apie kelias su tuo susijusias teorijas.
Mes daug žinome apie Egipto civilizaciją, bet mažai - apie piečiau klestėjusią Nubiją. Gal dėl to, kad tokio pavadinimo žemėlapyje nebeliko, gal dėl to, kad dabar ten - konfliktų draskomas Sudanas ir labai mažai žmonių gali viską pamatyti savo akimis. Patys egiptiečiai ir net graikai Nubiją vadino „dievų šalimi". Ji buvo itin turtinga, mat buvo gana arti natūralių turtų - aukso, dramblio kaulo, vario ar juodmedžio. Dalį kultūros egiptiečiai perėmė iš nubų.
Nubai buvo viena pirmųjų žmonių bendruomenių (archeologai fiksuoja 3800 metus prieš Kristų), turėjusių monarchijos koncepciją - valdžią, vainikuojamą karaliaus ar karalienės. Archeologai rado nemažai karūnos simbolių ir karalių dieviškumo atributų. Yra legenda, kad Aleksandras Makedonietis niekada nesiveržė toliau Egipto Sivos oazės, nes jį sustabdė Merojės (istorinis miestas ant Nilo kranto, apie 200 kilometrų nuo dabartinės Sudano sostinės Chartumo) karalienė (kandake), viena iš kušitų / nubų / etiopų valdančiosios dinastijos.
O senovės egiptiečiai, jūsų manymu, buvo šviesiaodžiai ar tamsiaodžiai? Pačioje XIX amžiaus pradžioje, kai dėl Napoleono užkariavimų pasaulis susižavėjo Egipto atradimais, vis dar gyvavo vergovė. Tad tuo metu jokie europiečiai mokslininkai net pagalvoti negalėjo, kad Egipto civilizaciją būtų sukūrusi kita rasė. Norint nustatyti senovės egiptiečių rasę, reikia įvertinti lingvistinius, kultūrinius, anatominius, archeologinius ir genetinius įrodymus. Senegaliečių mokslininkas Cheikhas Anta Diopas tikino, kad jo sukurti Egipto valdovų mumijų tyrimo metodai - melanino testas - atskleidė, jog faraonai buvo juodaodžiai. Šio tyrimo rezultatai mokslo istorijoje iki šiol nėra visuotinai priimtini. Ilgą laiką nebuvo galimybių išspręsti ginčą, bet 2017 metais genetikas Johannesas Krause nustatė, kad egiptiečiai turėjo tik 15-20 proc. tamsiaodžių DNR, tad nors ir kaip norėtųsi afrocentristams parodyti daugiau savo didingos istorijos, jos reikia ieškoti šiek tiek kitur.
Yra versijų, kad ir šumerai buvo kilę iš afrikiečių genčių, nes save jie vadino „juodagalviais žmonėmis". Paklodę dėl kilmės į savo pusę tempia ir indai: vieni iš senųjų civilizacijų atstovų - dravidai - taip pat išvaizda labai primena nubus. Norintiems dar labiau pasigilinti į afrikiečių reikšmės senovės istorijai temą verta paskaityti istoriko George'o G. M. Jameso knygą „Pavogtas palikimas". Autorius tvirtina, kad senovės Graikijos filosofija, išradimai ir menas kilę iš Egipto, visa Vakarų civilizacija - irgi. Jis užduoda tokius klausimus: „Kur buvo graikai iki susidūrimo su Egiptu? Kur jų mokslas, kur filosofija? Pirmasis iš Graikijos į Egiptą atvyko Talis Miletietis, paskui Pitagoras, tada kiti. Visi jie pasisėmė išminties." Skaitant šias versijas viskas atrodo teisinga (kaip ir rašytojo Dano Browno knygose patiki Jėzaus Kristaus palikuoniais), bet, nesiveliant į tolesnius ginčus, galima apibendrinti, kad tik bendraujant skirtingoms civilizacijoms, siejant skirtingas patirtis yra įmanomas vystymasis. Ir tai tik dar geriau patvirtina, kaip sunku buvo Užsacharės Afrikoje, kur tekdavo nugalėti dykumas ir tropikų miškus su visomis jų ligomis, kad galėtum pamatyti savo kaimynus ir apsikeisti idėjomis su jais - geruoju ar piktuoju, ne taip svarbu.
Būtinai reiktų paminėti ir Hanibalą, Kartaginos karvedį, gąsdinusį Romos imperiją. 218 metais prieš Kristų jis peržygiavo per Ispaniją ir Prancūziją, kirto Alpes ir nors prarado beveik du trečdalius savo 80 tūkstančių karių kariuomenės, vis tiek sugebėjo nugalėti - kad ir trumpam. Niekas nežino, kaip atrodė Hanibalas, tad ginčai, juodasis jis ar baltasis, vis dar neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Paminėkime čia ir maurus, užkariavusius Ispaniją ir sukūrusius ten unikalią kultūrą: jie irgi buvo tamsūs, netgi juodi pagal paties žodžio kilmę, nors įprastesnis apibūdinimas yra arabų ir berberų kilmės musulmonai.





Komentarų nėra: