Stefan Zweig. Austrijos atstovas literatūroje

Stefan Zweig  (1881-1942)

Stefanas Cveigas (Stefan Zweig), gimęs 1881 m. lapkričio 28 d, Vienoje, "Austrijos - Vengrijos imperijos dviejų tūkstančių metų senumo supranacionalinėje imperijoje", kaip jis pats sakė. Jo gimtoji šalis, jungusi daugybę tautybių, leido jam jaustis tiesiog europiečiu: "Niekur nebuvo taip lengva būti europiečių, ir aš žinau, kad labiausiai turiu būti dėkingas šiam miestui <...> už tai, kad anksti išmokau mylėti bendrystės idėją kaip pačią aukščiausią, glūdinčią mano širdyje", - rašė Cveigas. Gimtajame mieste, Vienoje, S. Cveigas baigė ir gimnaziją, ir Universitetą, (studijavo filosofiją), ten pat išleido ir pirmąjį poezijos rinkinį "Silberne Saiten" ("Sidabro stygos").  Baigęs universitetą, keliavo po pasaulį, stengdamasis kurį laiką apsistoti vienoje vietoje, kad pažintų vietinę kultūrą. Pirmasis pasaulinis karas atėmė viltis suartinti Europos kultūras, kartu sukūrė ir dvilypumą - Cveigas palaikė savo šalį, jautė spaudimą "nekęsti priešo", tačiau palaikė H. Hesse atsišaukimą į pasaulio poetus neįsilieti į "karo chorą", neskatinti karo. 

1915 metais pjese "Jeremijas" Stefanas Cveigas stoja į pacifistų gretas, tokiu išlieka iki gyvenimo pabaigos. 

Ketvirtajame dešimtmetyje Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtus ir žymiausių kultūros kūrėjų draugystę.  Tačiau - kito austro pagal kilmę, sukurstyta neapykanta, pakurstė laužus - dar gyvendamas Austrijoje populiariausias vokiečių kalba rašantis autorius Cveigas tapo vien "žydu Cveigu", po 1938 anšluso suliepsnojo knygų laužai. Rašytojas tuo metu jau vėl keliavo po pasaulį, jau pabėgėliu iš tėvunės - Paryžius. Londonas, antro pasaulinio karo metu - Niujorkas, Petropolis Brazilijoje. 1942 metais Cveigas mirė. 

Išbandykime tekstą.
Stefanas Cveigas. Širdies nerimas  / iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis. - Vilnius : Vaga, 2008,  381 p.  

„Kas turi, tam ir duodama“, — tuos Išminties knygos žodžius ramia širdimi gali patvirtinti kiekvienas rašytojas, pritaikydamas sau šitaip: „Kas daug pasakoja, tam ir pasakojama.“ Yra itin paplitusi nuomonė, kad rašytojas visą laiką tik fantazuojąs, nuolatos semiąs iš savo neišsenkamo vaizduotės šaltinio visokiausias istorijas ir nuotykius. Bet žmonės labai klysta, taip manydami, rašytojui visiškai nėra reikalo laužti iš piršto veikėjų ar įvykių, jam užtenka tik nebėgti nuo jų, ir jie patys suranda savo pasakotoją, jei tik jis tebeturi nuostabią dovaną regėti ir klausyti; kas yra ne kartą mėginęs aiškinti žmonių likimus, tam daug kas papasakoja savo likimą.

Šitą istoriją, beveik žodis žodin tokią, kaip čia atpasakota, aš taip pat išgirdau iš kitų, ir, beje, visiškai netikėtai.

Paskutinį kartą lankydamasis Vienoje, per dieną visokiausių reikalų nuvargintas, susiradau vieną restoraną priemiestyje, tikėdamasis, kad jis jau seniai išėjęs iš mados ir mažai telankomas. Bet vos tik įėjau - su apmaudu turėjau prisipažinti apsirikęs. Jau nuo pirmo staliuko pakilo vienas pažįstamas ir, reikšdamas savo nuoširdų džiaugsmą, nors anaiptol nenudžiuginęs manęs, pakvietė prisėsti prie jo. Nepasakytum, kad tas paslaugus ponas būtų buvęs koks blogas ar nemalonus žmogus; jis tik priklausė prie tos kategorijos pernelyg draugingų, pašnekovų, kurie renka pažintis su tokiu uolumu, kaip vaikai pašto ženklus, ir todėl nepaprastai didžiuojasi kiekvienu savo kolekcijos egzemplioriumi. To geraširdžio keistuolio - pagal savo antrąją profesiją gero ir išmaningo archyvaro - visa gyvenimo prasmė, regis, buvo kuklus pasitenkinimas, kurį jis pajusdavo, kai išgirdęs kieno vardą, retkarčiais minimą laikraščiuose, galėdavo nerūpestingai, lyg savaime suprantamą dalyką, pridurti: „ Tai mano geras draugas“, arba: „Ak, aš jį dar vakar mačiau“  arba: „Mano draugas A. pasakė, mano draugas B. pareiškė nuomonę“, - ir taip be sustojimo iki pat abėcėlės galo. Per premjeras jis uoliai plodavo savo draugams, kiekvienai aktorei paskambindavo telefonu kitą rytą ir palinkėdavo  sėkmės, , neužmiršdavo niekieno gimimo dienos, nutylėdavo nepalankias recenzijas, o liaupsinančias siųsdavo recenzuojamiesiems iš prielankumo. Žodžiu, tai buvo neblogas žmogus, nes nuoširdžiai visiems padėdavo ir net jausdavosi laimingas,  jei kas paprašydavo jį kokios paslaugėlės ar papildydavo jo pažįstamų kolekciją nauju objektu.

Nėra reikalo smulkiau aprašinėti mūsų bičiulio prieplako – taip juokais vieniečiai  vadindavo tuos geraširdžius parazitus iš margos snobų giminės, - nes kiekvienas tokius pažįsta ir žino, kad  nuo jų landumo neatsiginsi  be pikto žodžio. Tad, susitaikęs su likimu,  aš atsisėdau prie jo.  Ketvirtį valandos mums paplepėjus, į restoraną įėjo kažkoks ponas, gražiai nuaugęs, šviesaus, jaunatviško  veido, pikantiškai žilstelėjusiais smilkiniais; iš jo laikysenos tuoj pat matei, kad buvęs  kariškis.  Greitai pašokęs iš Ivetos, mano kaimynas su jam būdingu krutnumu pasisveikino, tačiau tas ponas atsakė jam greičiau abejingai, negu mandagiai; ir dar nespėjo naujasis svečias prišokusiam kelneriui duoti užsakymo, o mano bičiulis prieplaukas jau prisislinko  prie manęs ir tyliai sunibždėjo:

-   Ar jūs žinote , kas jis toks?

Aš seniai žinojau jo įprotis girtis kiekvienu bent kiek įmanomesniu savo kolekcijos egzemplioriumi  ir bijojau, kad jis neįsileistų į pernelyg ilgus aiškinimus, tad be jokio susidomėjimo  šaltai atsakiau „ne“ ir toliau skvarbiau savo tortą. Toks mano abejingumas  tik dar labiau jį sukurstė šį vardų graibstytoją, ir jis, atsargiai pridėjęs delną prie burnos, patyliukais man sukuždėjo:

-  Nagi čia Hofmileris iš vyriausios intendantūros, žinote, tas, kur per karą gavo Marijos Terezijos ordiną.
Kadangi iš šios didžios reikšmės  faktas nesukrėtė manęs, kaip mano kaimynas buvo tikėjęsis, tai jis su patriotiniu įkarščiu, primenančiu mokyklines chrestomatijas, ėmėsi man aiškinti kokių didingų žygių atlikęs per karą tasai rotmistras Hofmileris, iš pradžių tarnaudamas kavalerijoje, o paskui aviacijoje, per žvalgybinį skridimą virš Pjavos, kur jis vienas numušęs tris priešo  lėktuvus, o dar vėlgi, kaip jis su kulkosvaidžių kuopa  tris dienas  laikęs fronto barą, - ir vis su daugybe smulkmenų (aš jų čia neminiu), vis be galo stebėdamasis, kad aš lig  šiol nieko negirdėjęs apie tą nuostabų žmogų, kuriam pats imperatorius Karlas įteikęs aukščiausią Austrijos karinį apdovanojimą.  

Aš sugundytas nejučiomis pažvelgiau į kitą staliuką – norėjau iš arti pamatyti istorijos antspaudu pažymėtą didvyrį. Bet sutikau griežtą, piktą žvilgsnį,  kuris,  rodos, sakyte sakė: „Matyt tas tipas jau kažko tau priskiedė apie mane! Nėra ko taip į mane spoksoti!“ Ir neslėpdamas savo nepasitenkinimo, tas ponas tuoj pasitraukę savo krėslą ir energingai atsuko mums nugarą. Kiek susigėdęs, aš nugręžiau nuo jo žvilgsnį ir daugiau nebedrįsau nė akies krašteliu pažvelgti į jo staliuką. Netrukus atsisveikinau su  savo šauniuoju plepiu, net išeidamas pastebėjau, kad jis jau spėjo persėsti prie savo herojaus – matyt, nenustygo papasakoti jam apie mane taip pat karštai,  kaip man pasakojo apie jį.

Štai ir viskas. Be abejo, aš greitai būčiau pamiršęs šį netyčių susitikimą, bet likimas taip lėmė,  kad jau kitą dieną vienoje nedidelėje draugijoje vėl susidūriau su tuo neprielankiu ponu, kuris su smokingu atrodė dar efektingiau  ir elegantiškiau, negu vakar su paprastu apdaru. Tarsi du suokalbininkai, rūpestingai slepią nuo kitų paslaptį, žinomą tik jiedviem, mudu abu turėjome gerai susiimti, kad neišsiduotume  reikšmingomis šypsenėlėmis. Jis pažino mane, kaip ir aš atpažinau jį, ir, matyt, vakarykščio pažinčių sąvadautojo nepasisekimas mus abu vienodai dirgino ir linksmino. Iš pradžių mes vengėme kalbėtis, nors, kita vertus, jeigu ir būtumėm norėję užmegzti šnektą, vis tiek būtų buvę neįmanoma, nes visi aplink labai karštai diskutavo.
Tos diskusijų temą nesunku bus atspėti, jeigu pasakysiu, kad visa tai vyko 1938 metais. Vėlesnieji mūsų laikų metraštininkai kada nors nustatys, kad 1938 metais kiekviename mūsų sujaudintos Europos  krašte nebuvo kitos kalbos, kaip tik apie tai, ar bus, ar nebus naujas pasaulinis karas. Kur tik susiburdavo keli žmonės, tuoj neišvengiamai kalba nukrypdavo į šią temą, ir kartais atrodydavo, kad netgi ne žmonės, dėstydami savo spėliojimus ir viltis, stengiasi nusikratyti apsėdusia baime, o pati atmosfera, suaudrinta, pritvinkusi paslaptingos įtampos, nori išsikrauti žodžiais.

Diskusiją pradėjo namą šeimininkas, iš profesijos advokatas, žmogus tokio charakterio, jog mėgdavo, kad visada būtų jo viršus. Remdamasis įprastiniais argumentais, jis įrodinėjo įprastinę nesąmonę: girdi, naujoji karta žinanti, kas yra karas, ir nebesileisianti taip be niekur nieko įtraukiama į jį, kaip kad atsitiko anuomet. Jau per mobilizaciją šautuvai atsigręžtą atgal; kas kas, o seni frontininkai, tokie, kaip jis, gerai žiną, kas jų laukia.

Stefanas Cveigas su broliu Alfredu.
Viena,  1900

Man pikta darėsi ir dėl jo blefavimo, ir dėl jo aplombo: tokiu metu, kada dešimtys tūkstančių ir šimtai tūkstančių fabrikų gamina sprogstamąsias medžiagas ir nuodingas dujas, jis atmeta karo galimybę taip pat pigiai, kaip, spragtelėjęs smiliumi, nukrečia pelenus nuo cigaretės. Aš gana ryžtingai atkertu: ne visada galima tikėti, kad tai, ko norėtume, kaip tik ir yra tikrovėje. Žinybos ir militaristinės organizacijos, vadovaujančios karo mašinai, taip pat nesnaudžia, ir kol mes apgaudinėjame save iliuzijomis, jos visapusiškai išnaudoja taikos metą ir jau iš anksto taip apdoroja mases, kad prireikus būtą galima daryti su jomis ką tik nori. Jeigu jau dabar, taikos dienomis, visuotinis servilizmas tobuliausių propagandos metodą dėka pasiekė tokį neįtikimą mastą, tai nėra ko nė galvoti apie kokį nors pasipriešinimą tada, kai nuskambės per radiją  pranešimas apie mobilizaciją. Žmogus šiandien yra tik dulkelė, ir niekas apskritai nepaiso, ar jis ko nori, ar ne.

Savaime suprantama, visi tuoj šoko prieš mane, nes, kaip rodo praktika, žmogus visada yra linkęs užliūliuoti save, nuslopinti savyje pavojaus jutimą, reikšdamas nuomonę, kad to pavojaus visai nėra, o jeigu ir yra, tai jis visai nebaisus; o dabar, kada gretimame kambaryje mūsų laukė prabangiai paruoštas stalas, toks mano nepasitenkinimas tuo pigiu optimizmu pasirodė itin ne vietoj.

Nelauktai mane užstojo Marijos Terezijos ordino kavalierius, kaip tik tas, kurį aš, klaidinga nuojauta vaduodamasis, laikiau savo priešu. Jis karštai prašneko: taip, tai esanti gryna nesąmonė šiais laikais teikti reikšmės žmogaus norui ar nenorui, juk būsimajame kare pagrindinį vaidmenį vaidinsiančios mašinos ir žmogus būsiąs tik jų sudėtinė dalis. Jau per praėjusį karą jis nedaug tesutikęs fronte tokių žmonių, kurie būtų aiškiai pasisakę už karą ar prieš karą. Daugumas patekę ten kaip vėjo pakeltos dulkės ir paskui sukęsi tame sūkuryje, negalėdami iš ten ištrūkti, kiekvienas, skyrium paėmus, be jokios valios mėtomas kaip žirnis dideliame maiše. Ir galų gale turbūt daugiau žmonių ieškoję kare prieglobsčio, negu bėgę nuo jo.

Aš klausiausi nustebęs; pirmiausia man užimponavo, kad jis dabar taip karštai toliau dėstė savo mintis:

- Geriau jau neapgaudinėkime savęs. Jeigu tik šiandien kuriame krašte prasidėtų savanorių verbavimas į kokį egzotišką karą - sakysim, Polinezijos arba Afrikos kokiame užkampyje - tuoj atsirastų tūkstančiai ir šimtai tūkstančių vyrų, kurie sutiktų ten važiuoti, patys nežinodami kodėl, - galbūt norėdami pabėgti patys nuo savęs ar nuo sunkių gyvenimo sąlygų. Faktišką pasipriešinimą prieš karą aš vertinu ne ką daugiau kaip nuliu. Vienišam individui pasipriešinti prieš visą organizaciją reikia daug didesnės drąsos, negu pasiduoti srovės nešamam, reikia individualinės drąsos, o mūsų laikais, kada taip sparčiai auga organizacija ir mechanizacija, ši savybė pamažu nyksta. Per karą aš susidurdavau beveik išimtinai tik su masinės drąsos pavyzdžiais, drąsos rikiuotėje, ir jeigu kas patyrinėja šią sąvoką iš arčiau, atranda gana nelauktų jos komponentų: daug tuštybės, daug lengvabūdiškumo ir netgi nuobodulio, bet visų pirma daug baimės - taip, taip, baimės neatsilikti, baimės nebūti išjuoktam, baimės, kad nereikėtų ko daryti vienam, ir visų pirma baimės atsidurti opozicijoje prieš visuotinį kitų užsidegimų; daugumų tų, kurie fronte buvo laikomi drąsuoliais, aš pažinojau ir paskui, civiliniame gyvenime, ir jie buvo labai nepanašūs į didvyrius. Prašom nemanyti, - tarė jis, mandagiai atsigręžęs į nepatenkintų šeimininkų, - kad sau aš darau išimtį. Anaiptol.

Man patiko tokia jo kalba, ir aš jau norėjau prieiti prie jo, bet tuo metu namų šeimininkė pakvietė svečius prie stalo, ir, toli nuo vienas kito atsisėdę, mes per visų vakarienę negavome pasikalbėti. Tik kai visi pakilo išeiti, mudu susitikome rūbinėje.

-        Aš manau, - nusišypsojo jis man, - kad bendras mūsų protektorius netiesiogiai jau supažindino mus.

Aš taip pat nusišypsojau.

-        Ir gana išsamiai.

-        Jis tikriausiai jums užtektinai pririetė apie mane, koks aš esąs Achilas, ir gyrėsi mano ordinu, lyg jis būtų jo paties?

-        Maždaug.

-        Taip, jis velniškai juo didžiuojasi - panašiai, kaip ir jūsų knygomis.

-        Keistuolis! Bet būna ir blogesnių. Tarp kitko, jeigu jūs neprieštaraujate, gal paėjėkime galiukų kartu.

Mes išėjome. Staiga jis kreipėsi į mane:

-        Tikėkite, aš netuščiažodžiauju, sakydamas, kad niekas per visus tuos metus nesudarė man tiek keblumų, kaip tas Marijos Terezijos ordinas, - baisiai jau jis krenta visiems į akis. Tiesa, atvirai šnekant, tada, kai fronte man jį užkabino, aš pasijutau lyg devintam danguj. Juk jeigu galų gale esi išauklėtas kariška dvasia ir dar kadetų mokykloje prisiklausei apie jį legendinių kalbų, apie tų vienintelį ordiną, kuris per kiekvieną karą tenka tik kokiam tuzinui išrinktųjų, tai jis iš tikrųjų atrodo it kokia žvaigždė, nukritusi iš dangaus. Taip, dvidešimt aštuonerių metų vyrukui toks apdovanojimas jau yra šis tas. Stovi sau prieš visą rikiuotę, visi nustebę žiūri, kaip staiga tau ant krūtinės kažkas sublizgėjo nelyginant kokia nedidelė saulė, ir imperatorius, ta nepasiekiama didenybė, sveikindamas spaudžia tau ranką. Bet, matote, tas apdovanojimas turėjo prasmę ir reikšmę tik mūsų kariniame pasaulyje, o kai pasibaigė karas, man pasirodė juokinga visą gyvenimą vaikščioti su didvyrio ženklu tik dėl to, kad kažkada kokią dvidešimt minučių aš iš tiesų buvau drąsus - gal ne drąsesnis už keliasdešimt tūkstančių kitų, tik man nusišypsojo laimė būti pastebėtam ir - tai turbūt užvis nuostabiausia - išlikti gyvam. Jau praslinkus metams, man iki gyvo kaulo įgriso vaidinti vaikščiojantį monumentą ir žiūrėti, kaip žmonės, pamatę tą gabaliuką metalo, su pagarba žvelgia į mane, ir nepasitenkinimas dėl to, kad aš amžinai visiems krentu į akis, buvo viena iš lemiamų priežasčių, kad tuoj po karo aš mečiau karinę tarnybą.

Jis kiek paspartino žingsnius.

- Aš pasakiau: viena iš priežasčių, bet svarbiausia priežastis buvo asmeninė, ji tikriausiai bus jums dar suprantamesnė. Svarbiausia priežastis buvo ta, kad aš pats labai abejojau, ar turiu teisę vadintis didvyriu; juk aš geriau, negu visi pašaliniai žiopliai, žinojau, kad už to ordino slypi žmogus, kuo mažiausiai tepanašus į didvyrį, greičiau tikras nedidvyris - vienas iš tų, kurie tik todėl kaip akis išdegę puolė į karą, kad norėjo išsigelbėti iš beviltiškos padėties; tai veikiau dezertyrai, pabėgę nuo savo asmeninės atsakomybės, o ne didvyriai, vedami pareigos jausmo. Aš nežinau, kaip į tai žiūrite jūs, bet man gyvenimas su nimbu ir šventojo aureole atrodo nenatūralus ir nepakeliamas, ir dabar aš jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad jau nebereikia kiekvieną dieną nešioti ant savo munduro didvyrio biografijos. Dar ir dabar negaliu pakęsti, jeigu kas mėgina atkasti mano senąją garbę, ir turiu prisipažinti, kad vakar man labai knietėjo prieiti prie jūsų staliuko ir pasakyti tam plepiui: girkis kuo kitu, bet tik jau ne manimi. Visą vakarą man nedavė ramybės tas jūsų pagarbus žvilgsnis, ir man labai magėjo paneigti visus jo plepalus ir priversti jus išklausyti, kokiais vingiuotais keliais aš pasiekiau tą savo didvyriškumą, — tai gana keista istorija, ir, šiaip ar taip, ji būtų parodžiusi jums, kad dažniausiai drąsa yra ne kas kita, kaip išvirkščia silpnybė. Tarp kitko, aš ir dabar galėčiau jums tą istoriją visai atvirai papasakoti. Apie tai, koks buvai prieš ketvirtį amžiaus, galima kalbėti taip, lyg tai liestų ne tave, o ką nors kitą. Ar jūs turite laiko?  Ir ar jums nenuobodu?

Savaime suprantama, laiko aš turėjau; mes dar ilgai vaikštinėjome jau ištuštėjusiomis gatvėmis, kitas dienas taip pat praleidome beveik neišsiskirdami. Perteikdamas jo pasakojimą, aš labai nedaug ką pakeičiau, husarus pavadinau ulonais, įgulų stovėjimo vietas tyčia perkėliau žemėlapyje kitur ir rūpestingai pakeičiau tikruosius vardus kitais. Niekur betgi nuo savęs nepridėjau ko nors esminio, ir dabar nebe aš, o patsai pasakotojas ima žodį.

***

Visa ta istorija prasidėjo nuo vieno neapdairaus žingsnio, nuo vienos visiškai nekaltos žioplystės, nuo „gaffe“, kaip sako prancūzai. Paskui aš mėginau išsikapstyti iš tos kvailos padėties, bet kai labai skubi pataisyti kokį ratelį laikrodyje, dažniausiai sugadini visą mechanizmą. Netgi šiandien, po daugelio metų, aš negaliu suprasti, kur baigėsi mano žioplystė ir prasidėjo kaltė. Turbūt niekados šito ir nesužinosiu.

Buvau tada dvidešimt penkerių metų ir tarnavau leitenantu N. ulonų pulke. Nepasakysiu, kad būčiau jautęs ypatingą traukimą ar vidinį pašaukimą į karininkus. Bet jeigu patriarchalinėje Austrijos valdininko šeimoje prie kuklaus stalo sėdi dvi mergaitės ir keturi amžinai alkani berniokai, tai niekas daug neklausinėja apie jų polinkius, o pasistengia kuo greičiau įkišti juos į kurio nors amato kalvę, kad nesėdėtų per ilgai tėvams ant sprando. Mano brolį Ulrichą, kuris jau pradžios mokykloje per didelį mokymąsi buvo pasigadinęs akis, tėvai atidavė į dvasinę seminariją, o mane, stipraus sudėjimo vaikėzą, išsiuntė į karo mokyklą: iš ten jau gyvenimo kamuoliukas riedės tolyn pats, nereikės jo traukti už siūlo. Viskuo pasirūpins valstybė. Metai kiti - ir ji pagal nustatytą valdinį pavyzdį nemokamai sukirps iš blyškaus paauglio geltonsnapį kandidatą į karininkus ir visiškai gatavą atiduos kariuomenei. Pagaliau imperatoriaus gimimo dieną, dar nepilnų aštuoniolikos metų, aš baigiau mokyklą, ir netrukus ant mano apikaklės sublizgo pirmoji žvaigždutė; pirmasis etapas buvo nueitas, ir dabar man beliko tam tikrais tarpsniais automatiškai kopti tarnybos laiptais iki pat pensijos ir podagros. Ir į kavaleriją, tą kariuomenės rūšį, kur tarnauti, deja, ne kiekvienam išneša kišenė, aš patekau ne savo noru, o dėl tetos Deizės užgaido - ta teta buvo antroji tėvo brolienė, ištekėjusi už dėdės, kada šis iš finansų ministerijos perėjo į pelningesnį banko valdybos pirmininko postą. Toji pinigais aptekusi snobė negalėjo pakęsti, kad kas nors iš giminės, turinčios Hofmilerių pavardę, „darytų gėdą“ šeimai, tarnaudamas pėstininkuose; ir kadangi tas užgaidas jai kas mėnesį atsieidavo po šimtą kronų, kurias ji man pridurdavo, tai kiekviena proga aš dar turėdavau rodyti jai nuolankiausią dėkingumą. O ar man pačiam patinka tarnauti kavalerijoje ir apskritai kariuomenėje, dėl to niekas niekada nekvaršino sau galvos, aš pats juo labiau. Jeigu jau sėdėjau balne, tai ir buvo man gerai, ir mano minčių ratas siekė ne ką toliau, kaip per žirgo kaklo ilgį.

Tą 1913 metų lapkritį, matyt, perėjo koks įsakymas iš vienos kanceliarijos į kitą, nes staiga nei iš šio, nei iš to mūsų eskadroną šast ir permetė iš Jaroslavo į kitą mažą įgulą Vengrijos pasieny. Nesvarbu, kuris ten miestelis iš tikrųjų buvo, nes visos Austrijos provincijos įgulos yra taip panašios viena į kitą, kaip dvi vieno munduro sagos. Ir čia, ir ten - visur tie patys valdiniai būstai ir įrenginiai: kareivinės, maniežas, pratimų aikštė, karininkų kazino, priedo dar trys viešbučiai, dvi kavinės, cukrainė, vyninė, prasta varietė su nuvalkiotomis subretėmis, kurios, uždarbiaudamos iš šalies, nešykšti savo paslaugų nei karininkams, nei savanoriams kareiviams. Karinė tarnyba visur tokia pati tuščia ir monotoniška, kiekviena valanda suskirstyta pagal nepajudinamą, per amžių amžius nusistovėjusį reglamentą, netgi laisvalaikis, ir tas ne ką teįvairesnis. Karininkų valgykloje tie patys veidai, tie patys pokalbiai, kavinėje tos pačios kortos ir tas pat biliardas. Kartais stačiai stebiesi, kad Viešpats Dievas teikėsi aplink tuos šešis ar aštuonis šimtus miesteliūkščio kiemų bent dangų ar gamtovaizdį paįvairinti.

Šiaip ar taip, naujoji mano įgula vienu atžvilgiu buvo pranašesnė už aną Galicijoje: ji buvo arti Vienos ir ne per toliausia nuo Budapešto, be to, čia sustodavo greitasis traukinys. Kas turėdavo pinigų, - o kavalerijoje paprastai tarnauja pasiturintys vyriokai ir nemažai savanorių, tiek aristokratų, tiek fabrikantų sūnelių, - tas, laiku išsprukęs, galėdavo penktiniu nuvažiuoti į Vieną ir naktį pusę trečios grįžti atgal: užtektinai laiko nueiti į teatrą, pasibastyti po Ringštrasę, pavaidinti kavalierių ir net pasiieškoti kokio nuotykio; kai kurie laimės kūdikiai turėjo ten netgi butus, pastovius ar laikinus. Deja, tokios gaivinančios išvykos buvo ne mano kišenei. Aš turėjau tenkintis kavine arba cukraine, bet ir ten, kadangi kortų partijos dažniausiai būdavo man neįkandamos, žaisdavau tik biliardą arba lošdavau šachmatais, kurie dar mažiau reikalavo pinigų.

Taip aš sėdėjau cukrainėje prie šachmatų lentos ir tą popietę - rodos, tai buvo 1914 metų gegužės vidurys. Mano partneris šį kartą buvo „Auksinio angelo“ vaistininkas, kuris kartu buvo ir mūsų įgulos miestelio viceburmistras. Jau seniai buvome užbaigę savo įprastines tris partijas ir iš neturėjimo ko veikti - kurgi dėsies tame nuobodžiame užkaboryje? - plepėjome ir apie šį, ir apie tą, tačiau mūsų pokalbis jau geso kaip baigianti smilkti cigaretė. Bet štai staiga atsidaro durys, ir gaivaus vėjo gūsis įneša dailią merginą su plačiu plazdančiu sijonu: rudos, panašios į migdolus akys, tamsus gymis, puikiai apsirengusi, nė ženklo provinciališkumo, o svarbiausia - naujas veidas šioje apgailėtinoje vienodybėje. Mes su nuostaba ir pagarba žiūrime į šią elegantišką nimfą, bet ji, deja, nesiteikia į mus nė pažvelgti; gyvai ir grakščiai, tvirtu sportišku žingsniu nueina pro devynis marmurinius staliukus tiesiai prie bufeto ir tuoj pat užsako en gros (urmu (pranc.. k.)  visą tuziną pyragaičių, tortų ir gėrimų. Man tučtuojau krenta į akis, kaip žemai jai nusilenkia cukrainės šeimininkas, - niekada nebuvau matęs jam ant nugaros taip įsitempusios frako siūlės. Net jo žmona, stora, netašyta provincijos Venera, kuri šiaip leidžiasi garbinama visų karininkų (dažnai juk tenka prašyt palaukti iki mėnesio galo šiokių tokių skolelių), atsikelia nuo kasos ir vos nesutirpsta iš to didelio mandagumo. Kol cukrainės šeimininkas rašo į knygą užsakymą, dailioji mergina kramsnoja geros rūšies saldainius ir kalbasi su ponia Grosmajer; į mus, vargšus, ji nesiteikia nė dirstelėti, nors mes gal net pernelyg smalsiai tiesiame į ją kaklus. Savaime suprantama, jaunoji dama nevargina savo dailios rankutės kokiu nešulėliu; jai bus viskas, kaip ponia Grosmajer nuolankiausiai užtikrina, kuo gražiausiai pristatyta. Ir ji net nemano mokėti pinigų į plieninę automatinę kasą, kaip kad darome mes, paprasti mirtingieji. Iškart mums visiems aišku: tai neregėtai puiki, aukštakilmė klientė.

Ir kai ji pagaliau, viską užsakiusi, susiruošia išeiti, ponas. Grosmajeris skubiai pašoka atidaryti jai durų. Mano ponas vaistininkas taip pat pakyla ir kuo pagarbiausiai nusilenkia. Ji linkteli maloniai, bet didingai, - velniai griebtų, kokios akys, aksominės, rudos kaip stirnos! - ir aš tik vargais negalais beįstengiu sulaukti, kol ji, iš visų pusių apiberta komplimentais, išeina iš cukrainės - tada, nesitverdamas smalsumu, puolu klausinėti savo partnerį, iš kur atsirado tas lydys šioje karpių kūdroje.

Stefanas Cveigas su antrąja žmona Lotte. Viena 

- Ak, jūs jos nepažįstate? Juk tai pono... (na, aš vadinsiu jį ponu fon Kekešfalva, iš tikrųjų jo pavardė buvo kitokia)  - tai pono Kekešfalvos dukterėčia. Juk jūs pažįstate Kekešfalvas?

Kekešfalva! Jis meta šią pavardę nelyginant tūkstanties kronų banknotą ir žiūri į mane, tarsi laukia, kad iš mano lūpų tikriausiai lyg aidas pasigirs pagarbūs žodžiai: „Ak taip! Žinoma!“ Bet aš, neseniai iškeptas leitenantėlis, tik prieš keletą mėnesių likimo atneštas į šią įgulą, nė supratimo neturiu, kas per vienas yra tas paslaptingasis dievas, ir nuolankiai prašau paaiškinti plačiau, o ponas vaistininkas su didžiausiu malonumu ir provincialo pasididžiavimu viską man iškloja - žinoma, daug smulkiau ir išsamiau, negu aš čia perteikiu.

Kekešfalva, aiškina jis man, yra turtingiausias žmogus visoje apylinkėje. Čia stačiai viskas priklauso jam, ne tik Kekešfalvos pilis, - „beje, jūs ją žinote, ji matyti iš pratimų aikštės, ta, kur po kairei nuo plento, tokia geltona, su plokščiu bokštu, dideliame sename parke“, - bet ir didelis cukraus fabrikas prie kelio į R., ir lentpjūvė Briuke, ir žirgynas Myje; visa tai priklauso jam, o dar jis turi šešis ar septynis namus Budapešte ir Vienoje. „Taip, sunku ir patikėti, kad pas mus yra tokių pasakiškai turtingų žmonių, ir gyventi jis moka kaip tikras magnatas! Žiemą - Vienoje, mažuosiuose rūmuose Zakeno gatvėje, vasarą - kurortuose; čia jis pabūna tik pavasarį kelis mėnesius, bet kaip laiką leidžia! Ponedie aukščiausias! Kvartetai iš Vienos, šampanas ir prancūziški vynai, geriausi iš geriausių, tauriausi iš tauriausių!“ Jeigu aš pageidaująs, jis mielai supažindinsiąs mane su ponu fon Kekešfalva, nes - platus pasitenkinimo mostas — juodu esą geri draugai, kitados jis turėdavęs su juo apsčiai reikalų ir žinąs, kad jam visada esą malonu, kai jo namuose apsilanką karininkai; pakaksią vieno jo žodžio — ir aš būsiąs pakviestas.

Jei taip, tai kodėl gi ne? Juk žmogus gali stačiai uždusti tokiame padvisusiame raiste, kaip tas provincijos miestelis, kur dabar mes stovime. Jau pažįsti iš matymo visas moteris centrinėje gatvėje, žinai, kokia kurios vasarinė ir žieminė skrybėlaitė, kokia išeiginė ir kokia kasdieninė suknelė, - jos amžinai tos pačios ir tos pačios. Ir šunį jų pažįsti, ir tarnaitę, ir vaikus — pažįsti net užsimerkęs. Žinai visas kulinarijos meno gudrybes, kuriomis karininkų klube tave vaišina storulė čekė virėja, o restorane, vien pamačius amžinai vis tą patį valgiaraštį, darosi koktu. Atmintinai moki kiekvieną pavadinimą, kiekvieną iškabą, kiekvienos gatvelės plakatą, žinai, kokiame name kokia krautuvė ir kokioje krautuvėje kokia vitrina. Žinai beveik taip pat tiksliai, kaip ir vyresnysis kelneris Oigenas, kelintą valandą ateis į kavinę ponas teisėjas ir kad jis atsisės kairėje prie lango ir lygiai pusę penktos užsisakys baltintos kavos, o ponas notaras ateis tiksliai po dešimties minučių, ketvirtą keturiasdešimt, ir - koks malonus paįvairinimas! - dėl savo silpno skrandžio išgers stiklinę arbatos su citrina, o rūkydamas visada tuos pačius Virginijos cigarus, pasakos tuos pačius anekdotus. Ak, pažįsti čia visus veidus, visus mundurus, visus arklius, visus vežėjus, visus elgetas aplinkui, pažįsti pats save iki koktumo. Kodėl neištrūkti nors kartą iš tos pilkos kasdienybės? O dar toji daili mergina, tos rudos kaip stirnos akys! Ir dėdamasis abejingas (kad tik nepasirodyčiau tam aptiekoriui pernelyg nekantrus!), aš pareiškiau: žinoma, man būtų malonu susipažinti su Kekešfalvos šeima.

Ir iš tikrųjų - tas šaunus vaistininkas, žiūrėk, ne tuščiai gyrėsi! - jau po dviejų dienų ateina jis į kavinę ir, visas spindėdamas iš pasididžiavimo, globėjo mostu įteikia man spausdintą kvietimą, kuriame kaligrafiškai įrašyta mano pavardė; tame kvietime sakoma, kad ponas Lajošas fon Kekešfalva kviečia poną leitenantą Antoną Hofmilerį ateinantį trečiadienį aštuntą valandą vakaro pietų. Ačiū Dievui, mūsų karininkėlis irgi ne iš kelmo spirtas ir žino, ką tokiais atvejais reikia daryti. Ilgai nelaukdamas, jau sekmadienio rytą aš įlendu į savo geriausias drapanas ir su baltom pirštinaitėm, lakuotais bateliais, švariai nusigramdęs barzdą, pasikvepinęs ūsus išvažiuoju pirmo vizito. Tarnas - senas, diskretus, su gera livrėja - paima mano kvietimą ir atsiprašinėdamas murma: ponai labai apgailestausią, kad ponas leitenantas neradęs jų, bet dabar jie esą bažnyčioje. Juo geriau, manau sau, pirmieji vizitai visada itin keblūs ir tarnyboje, ir už jos ribų. Šiaip ar taip, aš savo pareigą atlikau. Trečiadienio vakare nueisiu, ir, reikia tikėtis, bus gerai. Vadinasi, iki trečiadienio viskas sutvarkyta, manau sau. Tačiau po dviejų dienų, tai yra antradienį, mane nustebina maloni staigmena: savo kambarėlyje randu vizitinę kortelę su užlenktu kampučiu, paliktą pono fon Kekešfalvos. Oho, manau sau, kokie išauklėti žmonės! Dar tik dvi dienos, kai aš pirmą kartą apsilankiau jų namuose, ir štai atsakomasis vizitas man, menkam karininkėliui, - didesnės garbės negalėtų norėti nė generolas. Ir, tikrai maloniai nusiteikęs, laukiu trečiadienio vakaro.

Bet jau iš pat pradžių velnias pakiša man koją - ir nebūk tu, žmogus, prietaringas ir nežiūrėk, ką kiekviena smulkmena pranašauja.

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat:

• Apie  Zigmundą Froidą : portretas. - Vilnius, 1999. - 141 p. - (Ad se ipsum).
• Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo : novelės. - Vilnius, 2007. - 302 p.
• Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija . - Vilnius, 1991. - 186 p.
• Fušė : politikos veikėjo portretas. - Vilnius, 2000. - 221 p. - (Portretai).
• Marija Antuanetė : vidutinio charakterio portretas . - Vilnius, 2007. - 565 p. - (Klasika).
• Marija Stiuart. - Vilnius, 2006. - 419 p. - (Klasika).
• Permainų svaigulys. - Vilnius, 2011. - 262 p.
• Širdies nerimas . - Kaunas, 2015. - 414 p.  
• Trys meistrai: Balzacas, Dickensas, Dostojevskis : biografinė esė. - Vilnius, 2010. – 197 p.  
• Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus : biografinės esė. - Vilnius, 2006. – 299  p.
• Vakarykštis pasaulis : europiečio prisiminimai : [autobiografinis romanas]. - Vilnius, 2005. – 470  p. - (Klasika)
• Žmonijos žvaigždžių valandos : dvylika istorinių miniatiūrų. - Vilnius, 1995. - 203 p.