Maža Belgija. Nemaža literatūra žemėlapyje. Morisas Meterlinkas

 

Žaidžiame žemėlapius toliau. Belgija

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Nubalsuota: Belgiją atstovaus Morisas Meterlinkas!

 Teisingiau - Maurice Polydore Marie Bernard Maeterlinck. Belgas, kalbėjęs ir rašęs prancūziškai (viena iš Belgijos kalbų), kartais priskiriamas prancūzų literatūrai, vienintelis Belgijos Nobelio premijos laureatas

(1911 metais).  Biografija trumpai: Morisas Meterlinkas gimė 1862 m., išsilavinusioje šeimoje, tėvas buvo teisininkas, šia profesija kurį laiką vertėsi ir rašytojas. Gyveno ir mokėsi Belgijoje, Gente. Didžiąją dalį gyvenimo M. Meterlinkas praleido Prancūzijoje, į kurią persikėlė iš Belgijos dar 1896 m. Nusipirko didžiulę Orlamondo pilį netoli Nicos. 1940 m. nenorėdamas gyventi okupuotoje šalyje, jis išvyko į JAV ir praleido ten septynerius metus, tačiau Orlamundą laikė savo nuolatine buveine. Mirė Orlamonde, netoli Nicos. 

M. Meterlinko teatras remiasi tam tikra filosofija, priešinga pozityvizmui. Jis tiki visomis paslaptimis, kurios nesipriešina modernių laikų žmogaus protui, ir sako, kad pažįstama sritis yra be galo maža. Jo teigimu, pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Dramaturgo vaidmuo kasdieniniame gyvenime buvo parodyti tas neapčiuopiamas jėgas.

Daug vietos savo dramose jis skyrė tylai. Daugeliui jo pjesių būdinga paslaptinga pasakos atmosfera, veikėjai kalba trumpomis, bet reikšmingomis frazėmis.

Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškiniais, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. M. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje. Jo kūrinių herojai susiduria su lemtingomis meilės ir mirties galiomis, o ne su konkrečiomis socialinio-istorinio gyvenimo aplinkybėmis. Pamažu jam pavyksta dvasinės sferos reiškinius apvilkti juntamu, apčiuopiamu rūbu.

Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškiniais, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje.

Išbandome tekstą: Maurice Maeterlinck. Žydroji paukštė ; Nekviestoji viešnia,- Vilnius, [2002]. – 188 p. 

KOSTIUMAI

TILTILIS: kostiumas  -  kaip Pero pasakų Nykštuko: kelnaitės trumpos, raudonos, palaidinukė švelniai mėlyna, kojinės baltos, kurpaitės ar bateliai geltonos odos.

MITILĖ: kostiumas  -  kaip Gretutės ar Raudonkepuraitės.

ŠVIESA: suknia mėnulio spalvos, atseit primenanti blyšku auksą, su sidabro blizgučiais, gazas žėri kibirkštimis, skleidžia spindulius ir t. t. Stilius neograikiškas ar angliškai graikiškas, Valterio Krėno ar ampiro žanro. Talija aukšta, rankos nuogos ir t. t. Ant galvos  -  kokia nors diadema arba lengva karūna.

FĖJA BERILIUNĖ ir KAIMYNĖ BERLENGO: kostiumas  -  įprastinis pasakų vargšės apdaras. Fėjos pavirtimą princese pirmame veiksme galima praleisti.

TĖVAS TILIS, MOTINA TILĖ, SENELIS TILIS, SENELĖ TILĖ: kostiumai  -  kaip vokiečių medkirčių ir kaimiečių Grimų pasakose.

TILTILIO BROLIAI IR SESERYS: Nykštuko kostiumo variantai.

LAIKAS: kostiumas  -  įprastinė Laiko apranga: platus apsiaustas, juodas ar tamsiai mėlynas, barzda ilga ir banguojanti; su dalgiu, su smėlio laikrodžiu.

MOTINOS MEILĖ: kostiumas kiek panašus į Laiko kostiumą, atseit grakštus, beveik perregimas graikų statulos  apdaras, baltas, kuo balčiausias. Perlų ir brangakmenių, prabangių ir gausių, gali būti kiek tik norint, kad tik neardytų tyro ir skaistaus visumos derinio.

DIDŽIOSIOS PALAIMOS: kaip pasakyta tekste, rūbai šviesūs, subtilių ir malonių atspalvių  -  rožės pabudimas, vandenų šypsena, gintaro skaistuma, aušros žydruma ir kt.

NAMŲ MALONUMAI: įvairių spalvų drabužiai arba, jei patinka, kaimiečių, piemenų, medkirčių ir kt. kostiumai, tik idealizuoti ir feeriškai interpretuoti.

RIEBIEJI MALONUMAI: iki persimainymo  -  platūs ir sunkūs raudono bei geltono brokato rūbai, daug stambių brangakmenių ir kt. Po persimainymo  -  kavos ar šokolado spalvos triko, su kuriais jie atrodo lyg kartoniniai pajacai, aptempti plėvele.

NAKTIS: platūs, juodi paslaptingos išvaizdos rūbai su rausvai rusvais blizgučiais. Šydai, niūrios aguonos etc.

KAIMYNĖS ANŪKĖ: plaukai šviesūs ir spindintys, suknutė ilga, balta.

ŠUO: frakas raudonas, kelnės (iki kelių) baltos, batai lakuoti, vaškytinė skrybėlė  -  kostiumas daugmaž kaip Džono Bulio.

KATĖ: juodo šilko triko su blizgučiais.

Reikėtų, kad Šuns ir Katės galvos tik vos vos primintų gyvūnus.

DUONA: prabangus pašos kostiumas. Dukslus ilgas rūbas iš šilko arba raudono aksomo auksu siuvinėtas. Didelis tiurbanas. Riestas kardas. Pilvas labai didelis, veidas raudonas, skruostai nepaprastai išsipūtę.

CUKRUS: ilgas šilko rūbas, panašus kaip eunucho, pusiau baltas, pusiau mėlynas, kad panėšėtų į popierių, į kurį pakuojamas cukrus. Galvos danga  -  kaip seralio sargų.

UGNIS: raudonas triko, apsiaustas purpurinis su žaižaruojančiais blizgučiais, su auksiniu pamušalu. Ant galvos įvairiaspalvių liepsnų kuodas.

VANDUO: ilgas „laiko spalvos" rūbas iš „Asilo odos" pasakos, atseit melsvas arba žalsvas, įspūdis kaip srūvančio gazo; stilius irgi neograikiškas, tik dukslesnis ir labiau plaukiantis. Galvos danga  -  iš vandens gėlių bei algių arba iš meldų.

GYVULIAI: kostiumai liaudiški, kaimietiški.

MEDŽIAI: drabužių spalvos įvairuoja nuo žalios iki medžio žievės tonų. Atskirti juos vieną nuo kito padeda atributai, lapai ar šakelės.

 

PIRMAS VEIKSMAS

PIRMAS PAVEIKSLAS       Medkirčio trobelė

* Scenoje medkirčio trobelės interjeras  -  paprastas, kaimiškas, bet ne skurdus. Židinys, jame baigia kūrentis malkos. Virtuvės rykai, spinta, duonkubilis, laikrodis su svarsčiais, ratelis, praustuvė etc. Ant stalo lempa žiba. Abipus spintos ant grindų miega susisukę į riestainį Šuo ir Katė. Jų tarpe didelė cukraus pakuotė, pusiau mėlyna, pusiau balta. Ant sienos kabo apvalus narvelis, jame  -  miškinis karvelis. Gilumoje siena, joje du langai, jų langinės iš vidaus uždarytos. Po vienu langu suolas. Kairėje  -  išorinės durys, užšautos stambiu skląsčiu. Dešinėje -  irgi durys. Laiptai į aukštą. Taip pat dešinėje dvi vaikų lovelės, jų galvūgaliuose ant kėdžių tvarkingai sudėti drabužiai.

Uždangai pakylant, Tiltilis ir Mitilė kietai miega savo lovelėse. Motina Tilė paskutinįsyk apkamšo jų apklotus, prisilenkusi pasižiūri, kaip jie miega, ir duoda ženklą  -  ranka Tėvui Tiltui, pro praviras duris įkišusiam galvą. Motina Tilė prisideda pirštą prie lūpų, kad jis nesutrikdytų tylos, užgesina lempą ir išeina pro duris dešinėje.

Scena trumpą laiką lieka tamsi, paskui šviesa, tolydžio stiprėjanti, braunasi pro langinių plyšius. Lempa ant stalo įsižiebia pati. Abu vaikai pabunda ir atsisėda lovutėse.

TILTILIS. Mitile!

MITILĖ. Tiltili!

TILTILIS. Ar tu miegi?

MITILĖ. O tu?

TILTILIS. Nemiegu, matai gi, kalbu su tavimi...

MITILĖ. Šiandien Kalėdos, taip?..

TILTILIS. Dar ne, Kalėdos rytoj. Bet Kalėdų senelis šiemet nieko neatneš...

MITILĖ. Kodėl?..

TILTILIS. Girdėjau, mama sakė negalėjusi nueiti į miestą su juo pasikalbėti... Bet jis ateis kitais metais...

MITILĖ. O ar ilgai reiks laukti tų kitų metų?..

TILTILIS. Tai netrumpai... Bet jis ateis šią naktį pas turtingus vaikus...

MITILĖ. Taip?..

TILTILIS. Žiūrėk!.. Mama pamiršo lempą užgesinti... Žinai ką?..

MITILĖ. ?..

TILTILIS. Imkim ir atsikelkim!..

MITILĖ. Negalima...

TILTILIS. O kad niekas nemato... Antai langinės kokios!..

MITILĖ. Kaip šviesu tenai!..

TILTILIS. Tai šventės šviesos.

MITILĖ. Kokia šventė?

TILTILIS. Anapus gatvės, pas turtingus vaikus. Kalėdų eglutė šviečia. Mes tuoj atidarysim langines...

MITILĖ. Argi galima?

TILTILIS. Žinoma, mes juk vieni... Girdi muziką?.. Kelkimės...

* Abu vaikai atsikelia, bėga prie vieno lango, lipa ant suolo ir atidaro langines. Į kambarį veržiasi skaidri šviesa. Vaikai godžiai žiūri pro langą

TILTILIS. Viskas matyti!..

MITILĖ (jai per maža vietos ant suolo). Aš nematau...

TILTILIS. Sninga! Antai dvi karietos, šešetais kinkytos!..

MITILĖ. Išlipo dvylika mažų berniukų!.. TILTILIS. Kvaila tu!.. Ten mergytės, ne berniukai...

MITILĖ. O kad su kelnėm.

TILTILIS. Daug tu išmanai. Nesistumdyk!

MITILĖ. Aš tavęs nė nepaliečiau.

TILTILIS (vienas užima visą suolą). Tu man vietos neduodi...

MITILĖ. Aš pati vietos neturiu!..

TILTILIS. Ar nenutilsi tu  -  aure, eglutė!.. MITILĖ. Kokia eglutė?..

TILTILIS. Nagi Kalėdų eglutė!.. O tu žiūri į sieną!..

MITILĖ. Užtat kad man vietos neužtenka...

TILTILIS (užleidžia jai truputėlį vietos ant suolo). Še!.. Na, jau užtenka?.. Gerai dabar?.. O žvakučių kiek! Žvakučių!..

MITILĖ. O ką daro tie, kur triukšmauja?

TILTILIS. Jie daro muziką.

MITILĖ. Ar jie iš piktumo taip?..

TILTILIS. Ne, iš nuobodumo.

MITILĖ. Dar viena karieta baltais arkliais!..

TILTILIS. Tylėk!.. Žiūrėk sau tiktai!..

MITILĖ. Kas ten kaba, aure, kaip auksas, po šakomis?..

TILTILIS. Nagi žaislai, a, kad tave!.. Kardai, šautuvai, kareiviai, patrankos...

MITILĖ. O lėlių, sakyk, ar yra?..

TILTILIS. Lėlių?.. Ė, ne, tokiais niekais jie neužsiima...

MITILĖ. O ant stalo ko ten pridėta?..

TILTILIS. Meduolių, vaisių, pyragaičių su kremu..

MITILĖ. Esu valgiusi pyragaičių vieną kartą, kai buvau mažutė...

TILTILIS. Aš irgi; jie gardesnį už duoną, tik jų mažai teduoda...

MITILĖ. Bet pas juos ten pyragaičių labai daug... Stalas visas nukrautas... Jie suvalgys juos?..

TILTILIS. Tikriausiai; o ką daugiau su jais veikti?..

MITILĖ. Ko jie dar nevalgo jų?..

TILTILIS. Užtat, kad nealkani...

MITILĖ. Nealkani?.. Kodėl?..

TILTILIS. Jie gi valgo, kada tik nori...

MITILĖ. (nepasitikėdama). Kiekvieną dieną?.. TILTILIS. Taip sako...

MITILĖ. Ar jie suvalgys viską?.. Gal duos?.. TILTILIS. Kam?..

MITILĖ. Mums...

TILTILIS. Mūsų jie nepažįsta...

MITILĖ. O jei paprašytume?..

TILTILIS. Prašyti netinka.

MITILĖ. Kodėl?..

TILTILIS. Nevalia.

MITILĖ (ploja rankutėmis). O kokie jie gražūs, ai ai!..

TILTILIS (irgi džiūgauja). Ir kad juokiasi, kad juokiasi!..

MITILĖ. O mažyliai kad šoka!..

TILTILIS. Taip, taip, - nagi, šokim ir mes!..

* Juodu trepinėja iš džiaugsmo ant suolo

MITILĖ. Ai ai, kaip smagu!..

TILTILIS. Jiems duoda meduolių!.. Jie gali paliesti juos!.. Jie valgo! valgo! valgo!

MITILĖ. Ir mažyliai taip pat!.. Antai gavo du, tris, keturis!..

TILTILIS (svaigsta iš džiaugsmo). O! Kaip skanu! Kaip skanu!.. Kaip skanu!..

MITILĖ (skaito įsivaizduojamus meduolius). Va, aš gavau dvylika meduolių!..

TILTILIS. O aš keturiskart po dvylika!.. Bet aš duosiu ir tau..

*          Kažkas pasibeldžia į trobelės duris iš lauko

TILTILIS (staiga nurimsta, išsigąsta). Kas čia dabar?..

MITILĖ (baimės pagauta). Tėtė!..

*          Vaikai delsia, durų neatidaro, tada matyti, kaip skląstis pats girgždėdamas atsisklendžia, durys prasiveria, įeina maža moterėlė žaliais drabužiais ir raudona kepuraite. Ji kuprota, šluba, vienokė; jos nosis ir smakras susisiekia, ji eina sulinkusi, lazda pasiramsčiuodama. Nėra abejonės, kad tai fėja

FĖJA. Ar jūs kartais neturite dainuojančios žolės arba žydrosios paukštės?..

TILTILIS. Žolių mes turime, tik nė viena nedainuoja...

MITILĖ. Tiltilis turi paukštę.

TILTILIS. Bet aš negaliu jos atiduoti...

FĖJA. Kodėl?..

TILTILIS. Todėl, kad ji mano.

FĖJA. Priežastis svarbi, tikrai. O kur ji yra, toji paukštė?..

TILTILIS (rodo į narvelį). Narvelyje...

FĖJA (užsideda akinius, kad geriau matytų). Ė, ne, šita man netinka: per mažai žydra. Jūs turėsit eiti suieškoti tokią paukštę, kokios man reikia.

TILTILIS. Tai kad aš nežinau, kur ji yra...

FĖJA. Aš nė to tiek. Užtat ir reikia ieškoti. Be dainuojančios žolės dar šiaip taip galėčiau išsiversti, bet Žydrosios paukštės būtinai, būtinai reikia. Mat mano anūkėlė sunkiai serga, tai jai reikia.

TILTILIS. Kuo ji serga?..

FĖJA. Niekas tikrai nežino; ji norėtų būti laiminga...

TILTILIS. A!..

FĖJA. O ar žinot, kas aš esu?..

TILTILIS. Jūs truputį panaši į mūsų kaimynę ponią Berlengo...

FĖJA (staiga supyksta). Nė kiek nepanaši... Nė trupučio... Kaip galima tokius niekus sakyti?.. Aš esu fėja Beriliunė...

TILTILIS. O! Labai gerai...

FĖJA. Jums reiks eiti tučtuojau.

TILTILIS. Jūs eisit su mumis?..

FĖJA. Negaliu, jokiu būdu: šį rytą užkaičiau virti puodą, ir jis tuoj išbėgs, jei tik aš nebūsiu ilgiau kaip valandą. (Rodo iš eilės į lubas, į židinį, į langą) Pro kur norėsit išeiti  -  pro čia, pro čia ar pro šičia?..

TILTILIS (baikščiai rodo į duris). Geriausia būtų pro šičia...

FĖJA (dar smarkiau supyksta). Jokiu būdu negalima: pro duris vaikščioti  -  bjaurus paprotys!.. (Rodo į langą) Mes išeisim pro čia... Na! Ko dar laukiat?.. Vilkitės greičiau...

* Vaikai paklūsta ir ima skubiai vilktis

Aš padėsiu Mitilei...

TILTILIS. Mes neturim kuo apsiauti...

FĖJA. Tai nieko nereiškia. Aš duosiu jums stebuklingą kepuraitę. Kurgi jūsų tėvai?..

TILTILIS (rodo į duris dešinėje). Va čia; jie miega...

FĖJA. O senelis ir senelė kur?..

TILTILIS. Nebėra, mirę...

FĖJA. O broliukų, sesučių turit?..

TILTILIS. Taip, taip, turim; tris broliukus...

MITILĖ. Ir keturias sesutes...

FĖJA. Kur jie?..

TILTILIS. Irgi mirę...

FĖJA. Gal norėtumėt juos pamatyti?..

TILTILIS. Oi, labai!.. Ir tuoj!.. Parodykit!..

FĖJA. Aš jų kišenėj nesinešioju... Bet jums puikiai nusisekė: jūs pamatysit juos, kai eisit per Atminimų šalį. Kaip tik pakeliui, vykstant Žydrosios paukštės ieškoti. Už trečio posūkio tuojau į kairę. Ką jūs veikėt, kai aš pasibeldžiau?..

TILTILIS. Mes žaidėm, kad valgom meduolius.

FĖJA. Jūs turit meduolių?.. Kur jie?..

TILTILIS. Turtingų vaikų rūmuose... Eikšekit pažiūrėkit, ten taip gražu!.. (Jis veda Fėją prie lango)

FĖJA (prie lango). Bet meduolius valgo kiti, o ne jūs!..

TILTILIS. Taip, bet kai mes viską matom...

FĖJA. Ir tu ant jų nepyksti?..

TILTILIS. Kodėl?

FĖJA. Todėl, kad jie viską suvalgo patys. Man regis, jie labai negerai daro, kad tau neduoda...

TILTILIS. Ne, kodėl,  -  juk jie turtingi... Ir kaip gražu pas juos!..

FĖJA. Ne gražiau kaip ir pas jus.

TILTILIS. Kur jau!.. Pas mus tamsu, ankšta, meduolių nėra...

FĖJA. Yra visai visai taip pat, tik tu nematai...

TILTILIS. Ai ne, aš matau labai gerai, akys mano puikiausios. Aš matau, kelintą valandą rodo bažnyčios bokšte laikrodis, o tėtė neįžiūri...

FĖJA (ūmai supyksta). O aš sakau, kad tu nieko nematai!.. Na, pasakyk, kokią tu mane matai?.. Kokia aš esu?..

*          Tiltilis susidrovėjęs tyli

Na, sakyk, sakyk! Aš noriu žinoti, kaip tu matai!.. Ar aš graži, ar bjauri?..

*          Tiltilis dar labiau susidrovi ir tyli

Nenori man atsakyti?.. Ar aš jauna, ar sena?.. Ar aš raudonskruostė, ar išblyškusi?.. O gal aš su kupra?..

TILTILIS (pataikaudamas). Ne, ne, kupra visai nedidelė...

FĖJA. Na jau, o tavo mina rodo kad kaip kalnas!.. O nosis mano kaip kablys, tiesa?.. Ir kairė akis išdurta?

TILTILIS. Ne ne, aš taip nesakau... O kas ją išdūrė?..

FĖJA (vis labiau pykdama). Niekas neišdūrė!.. Nemandagus vaike! Nedorėli!.. Ji dar gražesnė už dešinę; ji didesnė, šviesesnė, ji mėlyna kaip dangus... O mano plaukai  -  matai?.. Jie geltoni kaip grynas linas... tarytum auksas tyras!.. Ir kokie gausūs, kokie vešlūs, net galvą sveria... Jie sklinda man į visas šalis. Matai, net rankos apsklidusios!.. (Ji rodo paėmusi porą pluoštelių nušiurusių plaukų)

TILTILIS. Taip, matau kelis plaukelius...

FĖJA (pasipiktinusi). „Kelis plaukelius"!.. Tai  -  gausybės! glėbiai! giria! aukso srautai! Žinau gerai, žmonės sakosi nematą tokių mano plaukų; betgi tu gal nesi iš tokių piktavalių neregių?..

TILTILIS. Ne ne, aš matau labai gerai tuos, kurie nepaslėpti...

FĖJA. Bet reikia matyti ir kitus, reikia drąsiam būti!.. Keisti padarai tie žmonės... Kai tik fėjos išnyko, jie nebemato jų, mano, kad jų nė būti nebėra... Gerai dar, kad aš visuomet su savim nešiojuosi priemonę, kuria galima atgaivinti nereginčias akis... Kas čia, ką aš traukiu iš maišo?..

TILTILIS. Ai, kokia graži kepurė, žalia!.. Kas ten blizga ant kokardos?..

FĖJA. Didysis deimantas. Jis duoda regėjimo galią. TILTILIS. O!..

FĖJA. Taigi. Kepurę reikia užsidėti, tada truputį pasukti Deimantą. Jei, sakysim, jį pasuksi į kairę, va šitaip, matai?..  -  jis paliečia tokį gumbelį ant galvos, kurio niekas nežino, kuris tačiau atveria akis...

TILTILIS. O ar nesopa?..

FĖJA. Kur ten sopės  -  čiagi fėjų burtai... Tada tuoj pamatai, kas yra pačiuose daiktuose, pavyzdžiui, duonos sielą, vyno sielą, pipirų sielą...

MITILĖ. O gal ir cukraus sielą galima pamatyti?..

FĖJA (ūmai supyksta). Nė klaust nereikia!.. Nemėgstu bergždžių klausimų... Cukraus siela nė kiek ne įdomesnė už pipirų sielą... Tad štai, atidaviau jums visa, ką turėjau, kad lengviau surastumėt Žydrąją paukštę... Žinau, jums labiau praverstų žiedas, kurį užsimovęs pasidarai nematomas, arba skraidantis kilimas... Bet aš, kaip tyčia, pamečiau raktelį nuo spintos, kur tie daiktai užrakinti... Ai, būčiau kad kiek užmiršusi... (Rodo Deimantą) Kai jį laikai va šitaip, matai... ir pasuki truputį labiau, tai pamatai Praeitį... Jei dar truputį pasuki, pamatai Ateitį... Labai įdomu, naudinga ir  -  jokio triukšmo...

TILTILIS. Tėtė iš manęs atims tą Deimantą...

FĖJA. Tėtė nė matyt jo nematys. Niekas negali jo matyti, kol jis ant galvos... Nori pamėginti?.. (Ji uždeda Tiltiliui žalią kepurę) Dabar pasuk Deimantą... Vieną kartą, paskui dar...

*          Kai tik Tiltilis pasuka Deimantą, tuoj viskas stebuklingai persimaino. Senoji fėja staiga pavirsta nuostabaus grožio princese, akmenys, iš kurių sumūrytos trobelės sienos, sušvinta, žėri kaip safyrai, tampa vaiskūs, skleidžia kibirkštis, spindi kaip vertingiausi brangakmeniai. Vargani baldai tampa gyvi ir šaunūs, nedažytas medinis stalas laikosi taip oriai, taip tauriai, tarsi būtų marmurinis, laikrodžio ciferblatas mirkteli akimi ir bičiuliškai šypso, o durelės, už kurių juda švytuoklė, atsidaro, ir iš ten pasišokėdamos išlekia Valandos, jos susikibusios rankomis juokiasi, kvatoja ir ima šokti grojant gražiai muzikai. Tiltilis, suprantama, išsigąsta, net šūkteli ir rodo į Valandas

TILTILIS. Kas yra tos gražios ponios?..

FĖJA. Nesibaimink; tai tavo gyvenimo valandos. Jos laimingos, gavusios pabūti laisvos ir regimos nors trumpą laiką...

TILTILIS. O kodėl sienos tokios šviesios?.. Gal jos iš cukraus ar brangiųjų akmenų?..

FĖJA. Visi akmenys vienodi, visi akmenys brangūs, tik žmonės ne visų brangumą regi...

*          Jiems taip šnekantis, feerija tęsiasi ir plėtojasi. Duonos kepalų sielos, tokios kaip žmogystos, apsivilkusios duonos plutos spalvos triko, išsirepečkina iš duonkubilio apstulbusios ir miltuotos ir strapalioja aplink stalą, čia prie jų prisideda Ugnis; ji, apsivilkusi geltonos ir raudonos spalvos triko, iššoka iš ugniavietės ir ima vaikyti Duonos sielas, leipėdama juokais

TILTILIS. Kas tos žmogystos, tokios sustumtinės?...

FĖJA. Nieko rimto. Tai Duonos kepalų sielos. Jos naudojasi proga, kad atėjo tiesos viešpatystė, ir lipa iš duonkubilio, nes joms ten ankšta...

TILTILIS. O tas išstypęs kipšas, taip neskaniai atsiduodantis?..

FĖJA. Tsss!.. Nekalbėk balsu, tai  -  Ugnis... Ji pikto būdo.

* Šis dialogas feerijos nenutraukia. Šuo ir Katė, miegoję palei spintą, vienusyk smarkiai suloja ir sukniaukia, prasmenga laike, o jų vietoj pakyla du personažai, vienas su buldogo kauke, kitas su katės galva. Vyrukas su buldogo kauke  -  jį nuo šiol mes vadinsime Šunimi  -  tuojau puola strimgalviais prie Tiltilio, smarkiai jį glamonėja ir jam meilinasi audringai ir triukšmingai, tuo tarpu moterytė su katės kauke  -  ją mes toliau vadinsime Kate -  pirma šukuojasi, valosi rankas ir susiglosto ūsus, tik po to artinasi prie Mitilės

ŠUO (urzgia, šokinėja, stumdosi, elgiasi nepakenčiamai). Mano dievaiti!.. Sveikas! Sveikas, mano dievaiti!.. Pagaliau, pagaliau aš galiu kalbėti! Aš tiek daug turėjau tau pasakyti!.. O galėjau tiktai loti ir uodegą makaruoti!.. Tu nesuprasdavai manęs!.. Bet dabar!.. Sveikas! Sveikas!.. Aš tave myliu!.. Aš tave myliu!.. Nori?  -  aš padarysiu nuostabų pokštą!.. Nori?  -  aš dviem kojom pavaikščiosiu!.. Nori?  -  aš ant rankų pavaikščiosiu arba ant virvės pašoksiu!..

TILTILIS (Fėjai). Kas tasai ponas su šunies galva?..

FĖJA. Argi nepažįsti?.. Čia Tilo siela, kurią tu išlaisvinai...

KATĖ (prisiartina prie Mitilės ir tiesia jai ranką  -  ceremoningai, puikuodamasi). Laba diena, panele... Kaip jūs gražiai atrodote šį rytą!..

MITILĖ. Laba diena, ponia... (Fėjai) Kas ji?.. FĖJA. Na tik įsižiūrėk gerai, čia gi Tiletės siela, tai ji tau tiesia ranką... Pasibučiuokit...

ŠUO (puola, pastumdamas katę). Ir su manim, ir su manim!., AŠ pabučiuosiu savo dievaitį!.. Aš pabučiuosiu mažą mergytę!.. Aš išbučiuosiu visus, visus!.. Ei, ei!.. Linksminkimės!.. Aš imsiu ir išgąsdinsiu Tiletę!.. Au, au, au!..

KATĖ. Pone, aš jūsų nepažįstu...

FĖJA (grasina Šuniui savo lazdele). Oi tu, nurimk! O kad ne, tai nutildysiu, ir tylėsi amžinai...

* Tuo tarpu feerija vyksta savo ruožtu: ratelis savajame kampe ima labai smarkiai suktis ir verpti siūlą iš šviesos spindulių, kitame kampe vandens čiaupas ima dainuoti ploniausiu balsu ir, pasivertęs švytinčiu fontanu, pila į kriauklę daugybę perlų ir smaragdų, o iš jų išnyra Vandens siela, panaši į jauną merginą, peršlapusią, palaidais plaukais, nusiverkusią; ji tuoj ima kovoti su Ugnimi

TILTILIS. O kas toji šlapia dama?..

FĖJA. Nesibaimink, tai Vandens siela, išlindusi iš čiaupo...

*          Pieno puodynė parvirsta, krinta nuo stalo, sudūžta ant aslos, pienas pasilieja, o iš jo pakyla didelė balta būtybė, drovi ir, regis, visko bijanti

TILTILIS. O ši vienmarškinė dama, tokia baikšti?

FĖJA. Tai Pieno siela, ji sudaužė savo puodynę...

*          Cukraus pakuotė, padėta palei spintą, auga, didėja, susprogdina popierių, kur buvo įvyniota, ir iš ten iškyla salsva, veidmainiškos minos būtybė, vilkinti ilgu prastos drobės rūbu, pusiau mėlynu, pusiau baltu, ir saldžiai šypsodama artinasi prie Mitilės

MITILĖ (sunėrimus). Ko ji nori?..

FĖJA. Juk čia Cukraus siela!..

MITILĖ (nurimsta). Gal ji turi saldainių?..

FĖJA. Taigi jos visos kišenės pilnos saldainių, ir kiekvienas jos pirštas taip pat saldainis...

*          Lempa krinta nuo stalo ir tą pat akimirką jos liepsna pašoka ir pavirsta šviesia mergina, be galo gražia. Ji vilki ilgais rūbais, perregimais ir švytinčiais; ji nė nesujuda, yra tartum kokioje ekstazėje.

TILTILIS. Čia Karalienė!..

MITILĖ. Čia Švenčiausioji mergelė!..

FĖJA. Ne, vaikučiai, čia yra Šviesa...

*          Tuo tarpu puodai ant lentynos ima suktis kaip vilkeliai, baltinių spintos durys atsidaro, iš ten ima verstis puikiausi audeklai mėnulio ir saulės spalvų, prie jų prisideda laiptais nuo aukšto nusileidę ne mažiau šaunūs skarmalai ir sunešioti drabužiai. Bet šit kažkas gana smarkiai pabeldžia tris kartus į duris dešinėje

TILTILIS (išsigandęs). Tai tėtė!.. Jis išgirdo mus!.. FĖJA. Pasuk Deimantą!.. Iš kairės į dešinę!.. (Tiltais greit suka Deimantą) Ne taip greitai!.. Ai dieve! Jau per vėlu!.. Tu per smarkiai pasukai. Jie nebespės grįžti į savo vietas, ir mes turėsim daug rūpesčių...

*          Fėja vėl atvirsta sena moteriške, trobelės sienos nebetenka švytėjimo, Valandos sulenda į laikrodį, ratelis nustoja verpti ir t. t. Visi skuba, puldinėja be jokios tvarkos. Ugnis laksto it pakvaišusi po kambarį ir vis nepataiko į ugniavietę, o vieno Duonos kepalo siela, kuriai nebepriteko vietos duonkubilyje, ima balsu raudoti ir baimingai šūkčioti

Kas yra?..

DUONOS KEPALAS (ašaromis plūsdamas). Man vietos nebeliko duonkubilyje!..

FĖJA (pasilenkia prie duonkubilio). Užteks vietos, užteks... (Pastūmėja kitus kepalus, grįžusius į senąją vietą) Na, susispauskit, greičiau...

*          Vėl pabeldžia į duris

DUONA (visiškai sutrikusi, veltui stengiasi įsibrauti į duonkubilį). Niekaip negaliu!.. Jis mane pirmą suvalgys!..

ŠUO (šokinėja apie Tiltilį). Mano dievaiti!.. Aš dar čia!.. Aš dar galiu kalbėti!.. Aš dar galiu tave bučiuoti! Dar! dar! dar!..

FĖJA. Kaip, ir tu dar nepasislėpęs?.. Tu dar čia?..

ŠUO. Man pasisekė... Nebespėjau prasmegti tyloje  -  liukas per greit užsidarė...

KATĖ. Man irgi... Kaip dabar bus?.. Ar gresia mums pavojus?

FĖJA. Oi dieve, turiu jums teisybę pasakyti: visi tie, kas lydės vaikus, kelionės pabaigoje mirs...

KATĖ. O kas nelydės?..

FĖJA. Tie pagyvens kelias minutes ilgiau... 

KATĖ (Šuniui). Eime, lįskim į liuką...

ŠUO  Ne, ne!.. Aš nenoriu!.. Aš noriu lydėti savo dievaitį!.. Aš noriu su juo kalbėti visada!..

KATĖ. Kvailys!..

*          Vėl bilsmas į duris

DUONA (graudžiai verkia). Aš nenoriu mirti kelionės pabaigoje!.. Aš noriu įlįsti į duonkubilį!..

UGNIS (nesiliaudama puldinėja po kambarį ir šnypščia iš baimės). Aš neberandu židinio!..

 VANDUO (taikosi įlįsti į čiaupą, bet jam nevyksta). Aš nebegaliu įlįsti į čiaupą!..

CUKRUS (krapštosi prie popieriaus, į kurį buvo įvyniotas). Aš suplėšiau savo popierių!..

PIENAS (iš lėto, droviai). Mano puodynė sudužo!..

FĖJA. Kokie jūs kvailiukai, dieve mielas!.. Kokie jūs kvailiukai ir bailiukai!.. Nejaugi jums atrodo geriau gyventi savo prastuose apdaruose, savo liukuose ir čiaupuose, negu lydėti vaikus, kurie eina ieškoti Žydrosios paukštės?..

VISI (be Šuns ir Šviesos). Taip! Taip! Greičiau, greičiau! Kur mano čiaupas?.. Kur mano duonkubilis?.. Kur mano židinys? Kur mano liukas?..

FĖJA (Šviesai, svajingai žiūrinčiai į lempos šukes). O tu, Šviesa, ką pasakysi?..

ŠVIESA. Aš lydėsiu vaikus...

ŠUO (cypia iš džiaugsmo). Ir aš!.. Ir aš!..

FĖJA. Štai taip visų geriausia. Beje, jau per vėlu trauktis; jums nėra kitos išeities, visi gausit eiti su mumis... Tik tu, Ugnie, neik per arti nė prie vieno, tu, Šunie, neužkabinėk Katės, o tu, Vandenie, laikykis tiesiai ir stenkis nesitaškyti ant mūsų visų...

* Dar pasigirsta smarkus beldimas į duris dešinėje

TILTILIS (suklusęs).Vėl tėtė beldžiasi!.. Dabar jis atsikėlė, girdžiu, vaikščioja...

FĖJA. Lipam pro langą... Eisit visi pas mane, aš aprengsiu tinkamai jus ir gyvulėlius, ir daiktus...

 

(Duonai) Tu, Kepale, paimk narvelį Žydrajai paukštei... Tu ją gausi saugoti... Greičiau, greičiau, nebe- gaiškim laiko...

Langas staiga padidėja, pasidaro kaip durys. Visi išeina, tada langas vėl tampa koks buvęs ir užsidaro kaip niekur nieko. Kambarys palieka tamsus. Vaikų lovutės dūluoja patamsyje. Durys dešinėje prasidaro, pasirodo Tėvo ir Motinos galvos

TĖVAS TILIS. Čia nieko nebuvo... Svirplys, matyt, čirškė...

MOTINA TILĖ. Vaikus ar matai?..

TĖVAS TILIS. Matau... Miega gražiausiai.

 MOTINA TILĖ. Girdžiu, kaip jie kvėpuoja...

Durys užsidaro Uždanga