Rojaus žemėje beieškant

Pristatome naują kelionių įspūdžių knygą.

Vytautas Žutautas

Rojaus žemėje beieškant : kelionių reportažai: Kuba, Dominikos Respublika ir Haitis, Jamaika, Šri Lanka, Maldyvai, Mauricijus. - Kaunas, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 238 p.

Sunku ką nors pasakyti apie knygą, kurią norisi perskaityti per naktį. Juolab apie tokias šalis, kur savo kojomis nenukeliausiu, o lėktuvu nuskristi nuosava piniginė neleis.
Kas belieka - skaityti knygą.

 

Kelionė į islamą. Moters akimis

Keliauti į Rytų šalis nubalsavo patys blogo lankytojai. Pažadus reikia tesėti.

Viena kelionė jau kaip ir įvyko - pristatėme knygą, parašytą pagal pastarųjų metų ko gero įžymiausiojo Rytų šalių  veikėjo Osamos bin Ladeno sūnaus ir žmonos pasakojimus.

Bet akys užkliuvo už straipsnio anglų kalba, bei knygų lentynos apie moteris islamiškose šalyse ir keliaujame į rytus iš naujo. Antra vertus - kodėl į Rytus? Islamas - ne vien rytai. Galime samprotauti apie migraciją, galime samprotauti apie religijos plėtros amžių ir lyginti plėtrą su krikščionybės istorija:  islamui dabar - keturioliktas amžius, krikščionybė tokiame pat laikotarpyje  plėtėsi, ne visada taikiais metodais. Kitaip tariant - vyksta kultūrų kaita. Kaip mums, krikščioniškosios Europos atstovams atrodo svetima kultūra?

Klajūno užrašai. Gruzija

Su malonumu pristatau naujai gautą knygą:  Marius Abramavičius Neboisia "Klajūno užrašai : Gruzija. - Vilnius, 2011.      

                                                                     Net 14 kartų šioje šalyje lankęsis rašytojas savo įspūdžius, patyrimus ir dienoraščius per metus sulipdė į vieną knygą. Skaitytojai gali tikėtis daug netikėtų ir dar greičiausiai nematytų Gruzijos veidų. Rasti joje autoriaus asmeninius potyrius, pastebėjimus ir patarimus. Knygoje perteiktas nepaprastas gruzinų linksmumas bei išraiškingi jų charakteriai. Oficialūs šalies aprašymai tikrai nėra tokie patrauklūs kaip asmeninės patirtys ar paprasti gyvenimiški anekdotai.



Viduržemio jūros brevijorius

Predragas Matvejevičius (Predrag Matvejević, g. 1932 m., Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) – Sarajeve studijavo romanų filologiją. 1967 m. Sorbonos universitete apsigynė disertaciją lyginamosios literatūros ir estetikos tema, o 1994 m. ten pat įgijo habilituoto daktaro laipsnį.1959–1991 m. Zagrebo universitete dėstė prancūzų literatūrą. 1991 m. apsisprendė emigruoti ir išvyko iš pradžių į Prancūziją, paskui į Italiją. Nuo 1994 m. Romos universiteto La Sapienza profesorius.

Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo į daugelį  pasaulio kalbų išverstas Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.

Knygą galime skaityti nuo bet kurios vietos, tai nėra vientisas tekstas, nėra  kelionės gidas. Nors, mano nuomone, šis tekstas geresnis už bet kurį kelionės gidą.

Esu Bin Ladeno sūnus

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris ir vaikus. Ne šiaip sau ramų šeimyninį gyvenimą, bet gyvenimą šeimos, kurios centras, kaip įprasta Rytuose buvo žmogus, kurio vardas tapo blogio simboliu. Blogio, galinčio sugriauti visą Vakarų, europietiškąją civilizaciją. Taip apie jo gyvenimą šalyje, į kurią keliauja lietuviai. Vyrai, važiuojantys ten kariauti.

Šioje knygoje savo istorijas pasakoja visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės – pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, iš pradžių dar vaiko, bet vėliau jau augančio ir bręstančio vaikino, akimis.

Zita Čepaitė. Emigrantės užrašai



          "Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą. Tikiuosi, kad mano knyga tą smalsumą šiek tiek patenkins.

         Ir ne tik. Tie, kas linkę emigrantus smerkti, čia ras daugybę argumentų savo požiūriui pagrįsti. Tačiau neliks apvilti ir tie, kas linkę įsigilinti ir visose gyvenimo situacijose įžvelgti  pozityvių dalykų.  

Na, o aš pati, rašydama šią knygą, beviltiškai kamavausi bandydama išsiaiškinti, ar kulnis iš gimtojo krašto pajudinęs lietuvis jau nebe lietuvis."  – taip savo knygą pristato autorė Zita Čepaitė

Istorijos audrose gimęs stilius. Romantizmas

Raudondvaris (prie Šeduvos)

Romantizmas - esminė Europos kultūros paradigma, perversmas, išugdęs naujo žmogaus mąstymo, jausmų ir elgsenos tipą, sukūręs ypatingą dvasinės kultūros modelį, kurio įtaka jaučiama iki šiol.
          Racionalizmo krizė XVIII a. gale pakirto tikėjimą proto galia viską aprėpti, išaiškinti, sisteminti, švietimo amžius baigėsi Prancūzijos revoliucija.  Žmogus gyvena  nežinomybės, chaoso, grėsmės glėbyje, iš kurio niekada neištrūksta. Žmogaus būtis remiasi į visatos paslaptį, kurios neįmanoma išaiškinti. Išorinio stebėjimo metodai tuščiai graibinėja po pirmykštes tamsos ir metafizinės nežinomybės erdves. Tik jausmas, sugėręs reiškinį į save, ištirpdęs jo medžiagiškumą, gali įžvelgti esmę. Jausmo identifikacija su matomais ir nematomais dalykais, susiliejimo gelmė ir intensyvumas tapo svarbiausiu pažinimo raktu. Jautri širdis daugiau pasako negu blaivus protavimas. "Jausti pradėjau anksčiau, negu mąstyti", - šakė J.J. Rousseau - romantikų Vergilijus. Kodėl dairomės po aplinką, ieškodami tiesos, o nežvelgiame savo vidun? Kiekvienas žmogus - "besikeičianti begalybė" (W. Wordsworth žodžiai). 

Šiaurės pašvaistė, greta Karlsono ir Mažylio, kurio vardas - Svantė Svantesonas

Šiaurės pašvaistė prie Tromso (Norvegija) kalnų

       Šiaurės šalių bibliotekų savaitė šiemet Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bus rengiama keturioliktą kartą, o Šiaurės šalyse bus jau penkioliktoji. Tai tradicinė šviesos ir knygos šventė, primenanti mums senąją pasakojimų tradiciją, suteikianti progos vaikams ir suaugusiems susipažinti su Šiaurės šalių literatūros lobiais, kviečianti tamsiais vėlyvo rudens vakarais susiburti ir drauge persikelti į magišką knygų pasaulį.

Marokas. Tūkstančio pasakų karalystė

Anglijoje 1966 metais gimusio ir užaugusio afganų kilmės rašytojo Tahiro Shaho vardas Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas. 2009 metais išėjo pirmoji jo knyga lietuviškai – atsikraustymo iš Anglijos gyventi į Maroką vargus ir patirtus išmėginimus aprašantys „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“.

Naujojoje savo knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius toliau pasakoja apie savo gyvenimą Kasablankoje. Apleisti Kalifo rūmai jau virto tikrais rūmais, o Marokas – tikraisiais Tahiro Shaho namais. Tačiau rašytojas suvokė: kol nepasiners į Maroko pasakų ir istorijų pasaulį, tol tikroji šios šalies siela liks nepažinta. Knygą „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams. Pasakos ir istorijos – išminties šaltinis; jomis nuo pat mažumės auklėjami vaikai, jas suaugę seka vieni kitiems įvairiausiais gyvenimo atvejais. Pasakas visą gyvenimą rinko ir Tahiro Shaho tėvas, tarsi estefetę sūnui perdavęs meilę išmintingoms istorijoms. „Kiekvieno žmogaus širdyje slypi pasaka“, – išgirsta Tahiras Shahas. Tačiau ją surasti galima tik žiūrint užmerktomis akimis. Knygą rasite visuose Panevėžio m. Savivaldybės viešosios bibliotekos skyriuose

Keliausime Lietuvoje: Balys Buračas siūlo

Šioje knygoje surinkti visi Balio Buračo fotografuoti Lietuvos piliakalniai – pristatoma 184 piliakalniai, dokumentuoti 1923–1965 metais. Publikuojamos ne tik piliakalnių, bet ir šventviečių, kalvų, senkapių, pilkapių fotografijos, – visų tų objektų, kuriuos autorius vadino piliakalniais, arba tarmiškai pilėmis. Leidinyje stengtasi pristatyti visus Lietuvos archeologijos paminklus, kuriuos yra nufotografavęs B. Buračas, todėl knyga užbaigiama apeiginių akmenų nuotraukomis. Vaizdus papildo B. Buračo surinkti padavimai ir legendos apie piliakalnius, pačių piliakalnių aprašymai.   Lietuvoje priskaičiuojama, 2011 m. pradžios duomenimis, 850 ir kasmet randama naujų. Tiesa, dalis jų yra žinomi tik iš istorinių dokumentų, tame tarpe - nuotraukų.