Skelbiamas konkursas „Kalbėk lietuviškai“. Užduotis - išversti į taisyklingą lietuvių kalbą vieną iš trijų tekstų. Rinkitės - ar tarmiški, mūsų senolių paveldas, ar vertimas iš šiuolaikinės paauglių kalbos.
Darbai priimami elektroniniu paštu (knbiblioteka@elekta.lt) arba atnešant tekstus į Viešąją biblioteką (Kniaudiškių g. 34) iki gegužės 2 dienos.
Nugalėtojai bus paskelbti gegužės 7-ąją - Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Sveikiname konkurso nugalėtojas - Deimantę Juknevičiūtę (M.Karkos pagrindinė mokykla) ir Urtę Zigmantaitę (Žemynos progimnazija). Kviečiame atvykti atsiimti prizų.
1. Kaip bernas už tris žirnius čielus metus tarnavo
Berns susiderėję pas gaspadorį už tris žyrnis' čielus metus tarnaut'. Nu, ti jis jo (=jau) pabaigė tuos metus, tuos pasiėmė žyrnis'. Ir jis ais par svietą pavaikščiot', pažiūrėt', kaip žmonys' gyvena. Nu, jis aina aina, jam sutema - i(r) jis apsinakvoję, rukuojas, pas tokią bubūtę. Saka, nu, ti jis:
- Tuos žyrnis' padėk.
- Kur, - saka, - man' tuos žyrnis' padėt'?
- Padėk, - saka, - unt suolą.
Jis atsygula. Rytą atsykeli jis, jieška jieška tų žyrnių - neberanda.
- Kur tie mana žyrnė?
- Kas tie, - saka, - žyrnė?
- Ne, - saka, - mana tie žyrnė brangūs: aš čielus metus tarnavo už tuo žyrnis'.
- Nu, ti ką gi, - saka, - gal' vyštos sulasė.
- Tu man', - saka, - ataduosi vyštą.
Nu, tai ką gi bubute pruvosis' su juo. Davė vyštą už žyrnis'. Nu, ti dabar jis vėl' ais. Pasyjime tą vyštą. Paėję tuliau, vėl' apsinakvoję pas tokią bubūtę.
- Kur, - saka, - man' tą vištą pasidėt'? Aš ti, - saka, - bile kur atsigulsi.
- Agi, - saka, - mes'k va či, pas kalakutus, - saka, -i pabus ta vištela.
Nu gere. Tas i(r) bubūte įmete unt kalakutus vištelą. Žine, kalakutai tuoj:
- Iš kur tu, iš kur tu? - i(r) užkapoję tą vyštą.
Rytą atsikėla, ais jo kitur, žiūri, kad vištų nebegyvu.
- Ti dabar, - saka, - man' reiks ataduot' kalakutą.
Nu, ką gi bubūte pruvosis su juo.
- Ta vištela toki brangi - čielus metus (aš) tarnavo.
Ta bubūte atydave kalakutą. Nu, i(r) gere. Ti už ta kalakūta - i(r) ainu. Vėl' kitur paėję, pas kytą apsinakvoję.
- Prijimėt nakvynes, ale kur, - saka, - man' tą kalakutą dėt'?
- Agi mes'k, - saka, - unt avytis', pri barona - i(r) pabus.
Nu, ti tas paklausė, nūmete tą kalakutą. Žine, ti daug baronų, tų baruoniūkų - i(r) sumynde tą kalakutą. Iš ryta atsikėla, - nebegyvas.
- Dabar, - saka, - aš imsi tą baruniūką už kalakutą.
Ti dabar tą baruniūką pasijime, vedasi. Besyvedunt pasidarė auksynės' vylnos ta baruniūka. Nu, ti gere. Ti dabar nuėję, apsinakvoję, rukuojas, pas tokią bubūtę. A tos bobos būva trys' dukterys'. Žine, pasižiurėje jos, kat auksynės' vylnos - mat jis apsinakvoję i(r) kitam kambary palyka tą baroniūką. Jos nebeyškinte, to viresne saka:
- Aisu pasipešt' vylnų.
Prėje pri ta baroniūka viresne duktė i(r) prilypa. Ni un či, ni un ti paait' nebegali. Kito lauki, rukuojas, kas či y(ra), kad neateina. Paskum nueinu kita - i(r) to prilypa.Treči lauki - nu, kas' či y(ra)? Ateinu treči - i(r) to prilypa. Unt gala pagales moči nebesulauki. Nu, kur jos yra, ką jos veiki? I(r) moči prilypa.Ti dabar vysos prilypa. Jis atsikėla rytą...
- O, koki, - saka, - bandiji! Kajus či, - saka, - atėjot?
Išeinu - ir tos bobos seku vysos iš paskos, neatlinko: tos dukterys' i(r) moči. Motina iš paskos aina, žine, jai sarmata. Tai pasyjima, žolą peša i(r) dedas užpakaly - žola prilimpa. Ti dabar jis vedu (jas) par miestą. Par miestą vedas, o kytas nusipirkįs karvę vedasi. Karve pamate kuokštą šieną, griebe už tos kuokštos, kur bobos užpakaly būva, i(r) karve prilypa. Žydas pamate, kas gi či bus - karve nueina. Ti žydas kad griebs už stymburia karvę: „Šiū, kur aini, kur tu aini?!“ I(r) žydas prilypa pri tos karvės'.
Dabar aina, rukuojas, (visi) par miestą. I(r) išgirdą, kad toki karalios duktė: kas prajuokins ją - ataduos karaliūnaičią i(r) pusę karalystės užrašis. Nu, gere. Dabar (bernas) mysliji sau: su tokiai kapelu ją vis tiek prajukinsi. Tokios kapelos niekos nemate. Pro tuos namus vedesi, o karaliūnaiči žiūri pro langą. Pradėje juoktis'. I(r) prajukina.
Ti mat jis apsiženije. Visi gėrė, i(r) aš ti buvo. Mat ki senas žmogus, aš pradėjo krumtyt', seilet' - negali pavalgit'. Man' ka(d) duos par snukį - aš i(r) namo parlekio!
Iš: Panevėžio krašto tautosakos / sudarytojas Eugenijus Urbonas. - Panevėžys : Panevėžio spaustuvė, 2003-2006. - 2 d. : iliustr. ; 24 cm
[D.] 2 : Panevėžio krašto pasakos, sakmės, dainos, smulkioji tautosaka, tarmiški tekstai, etnografijos, istorijos žinių fragmentai. - 2006 (Panevėžys : Panevėžio sp.). - 525, [1] p.
2. Kap givena senuovės žemaite
Senuovės žemaitėms baise daug reiškė mėšks, nes aname bova pėlna žvieriū, paukštiu, gribu, ougu, rėišotū. Opies ė ežerus daug žovėis plaukiuojė. Tereikiėjė tėktas muokietė žvieriū prėsėmedžiuotė ė žovū prėsėgauditė. Vuo tus darbus dėrbtė mūsa pruobuočė muokiejė kap reikint. Be tuo, mėškūs ūžaudava dėdėliausė spėitlė bėtiū, katruos prėnešdava i drevės gausibės medaus - tereikiedava tik anou atrastė ė nebėjuotė pasėjimtė.
Ėš medaus mūsa pruobuočė ėšsėraugindava saldė medaus, vuo vaška pardoudava. Maitėnuos žvieriena, vuo ėš žvierū kailiu pasėsiūdindava apriedus.
Bebru, sabalu, ūdrų ė kėtuokiu brongekailiu žvierieliu kailelius ėškeisdava i rėkalingus dalikus - droska ė gėlži.
Teisibė ė tas, ka mūsa pruobuočė nu senu senuovės bova žemdėrbė. Laikidava arklius, vuožkas, avis, kiaulės karvės ė šonis. Senuovės žemaitė givėna ėš roustu sobūdavuotuos truobuos. Vuo medienas statibuoms galiejė prėsėkėrstė keik tik nuoriedava, nes mėškū aplinkou bova devinės galibės. Pri truobū mergelės prėsėdėigdava lelėju, pėnavėju, žemčiūgu, žaliųjų rūtieliu ė kėtuokiu kvietkieliu.
Tieva vakū nelepindava: nu pat mažens prėslatidava pri darba, jaukindava pri šaltė ė alke, pratindava ėškėntietė vėsuokiausius vargus. Dieltuo vaka paugdava stėprė, ožsėgrūdėnė ėr neėštėžas.
Šėlgalitė Gintarė 12 m.
Iš: Cīrulielis : žemaitiu kalbuos skaitėniū kningēlė vakams / [kningas sodarītuos Untulis Edmunds] ; [iliustracėjės piešė Skuoda mena muokīklas muokėnē]. - 2-asis papild. leid.. - Skuodas : Skuodo savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka ; Vilnius : Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016 (Vilnius : Jungt. spaudos paslaugos). - 141 p.
3. Bazaras
- Pabazarinam? Kas sn rase ?? Sunku
buvo ??
- Man tj joo. Buvo kas veikt.
-
Ai krc nk sunkaus nebuvo :D bent man. Nu as nemoksliukas, čiut is matiekos
4, bet standikas izi. Tėvas užlaužė pas mokytoją vaikščioti prieš mėnesį.
-
Dovke, sunku buvo?
- Ai ne. Tikrai nesusimoviau.
-
Sima, kaip tau vakarykštis meetas?
-
Kiemas tai fainas, bet personalas - tai
sorry. Mus varinėjo po visą terasą
ieškoti kur sėsti, nes adminė bookindama staliuką nepasižymėjo vardų ir
negalėjo pasakyt, kur man sėstis, kai atėjau pirma. Over all paaiškėjo, kad
draugės užbookintą fainą staliuką užsėdo kiti ir už tą mus nugrūdo į random
kampą. Chebrą žinai, osom, bet visa kita ...
-
Nestumk, ten mano bro dirba.
-
Nu tai įjunk pozityvą, kiek kiaunių
pakabinti gali :D :D
-
Rauniesi konkrečiai!
Iš: Internetas
Nobelio literatūros premijos komitetas savo veiklą pradeda vasario mėnesį, kai gaunami visi pretendentų pasiūlymai į tų metų apdovanojimus. Paprastai jų būna apie 200, tad pirmasis darbas - atsirinkti 20 tų, kurie yra realūs pretendentai į apdovanojimą. Gegužės mėnesį pretendentai atrenkami į trumpąjį sąrašą - ten patenka tik penki. (Teko girdėti gandus, kad Balys Sruoga buvo penketuke - už "Dievų mišką", tokį neįprastą kūrinį, dar neišblėsus Antrojo pasaulinio dūmams. Deja, kūrinys Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas, tad neišleista knyga negalėjo būti premijuota, romanas išleistas 10 metų po autoriaus mirties). Sakoma, kad Švedijos literatūros Akademijos nariai, skaitydami kūrinius apvelka juos nepermatomais aplankais, kad nebūtų netyčia užfiksuoti paparacių ir nebūtų išduota apdovanojimų paslaptis. Beje, prieš pusvalandį iki paskelbimo visada stengiamasi susisiekti su apdovanojamu asmeniu... Tad jis gali pradėti žiūrėti savo apdovanojimo paskelbimą, jau žinodamas laureatą, kai tuo tarpu visi kiti dar tebemato tik Akademijos salės dvivėres duris, ir spėlioja vardus.
Šiandien - Argentina. Europiečiams buvusi labai paslaptinga šalis, savo pavadinimu šaukianti apie turtus (argentum lotynų kalboje - sidabras). Tad negalėjo kitaip būti, kad Žiulis Vernas, mokslinės fantastikos žanro pradininkas, kelionių romanų aistruolis, nebūtų pasidavęs savo meto stereotipams. Beje, jis nebuvo mėgėjas keliauti, o nemažą gyvenimo tarpsnį praleido prikaustytas prie lovos, tad šalis, apie kurias jis rašė pažinojjo daugiau iš kitų kelionių aprašymų ir mokslinių tyrinėjimų.... 
Tikiuosi, kad negrįžtamai į praeitį praėjo laikai, kai tolimiausia kelionė į vakarus be KGB priežiūros buvo Kuršių nerija. Į kaimyninę Lenkiją vykti jau reikėjo būti "patikimam". Dabar gi, galime važiuoti ten, kur nosis veda, kojos neša. Šįkart siūloma knyga - pagalba "namų darbams" prieš kelionę, išsamus vedlys kelionėje - ką pamatyti, kokie objektai verti dėmesio, į ką atkreipti dėmesį renkantis kelionę. Taigi - rašyta kaip ir profesionalo keliautojo, jau išbandžiusio kelią savarankiškai, žodžiu - praktiški patarimai. Tekste - ir gido intarpai, įdomybės apie keliaujamą vietovę. 
Neseniai teko duoti interviu apie mėgstamiausias vaikystės knygas. Prisiminiau ir įprotį, kurį tebepuoselėju ir dabar: kartais aš skaitau ir grožinę literatūrą su enciklopedija kitoje rankoje. Jeigu tai mėgstamiausi žanrai - kelionių arba istorinė literatūra, enciklopediją pavartau prieš skaitydama. Įprotis, profesinė liga arba mielas smalsumas, vertinimo galimybės plačios. Pirmoji knyga, kurią taip skaičiau, buvo "Kapitono Granto vaikai". Žinoma, negalėjau patikrinti laivo dydžio, jo įrangos aprašymo enciklopedijoje, o ir neįdomu buvo, bet laivo kelią 37 laipsnių platuma - tikrai tikrinau.
Metai po metų vis populiarėja vietinis ir savaitgalių turizmas, kuris įauga į kasdienio gyvenimo kultūrą, gyvenimo būdą. Kuriami maršrutai pagal istorines knygas (pvz. pagal k. Sabaliauskaitės "Silva Rerum"). Naujoji L. Matonienės knyga skirta tiems, kurie nori turiningo pasivaikščiojimo po sostinę, nori geriau pažinti Vilnių. Ir žinoma - romantiškų istorijų. Senamiestyje tokių - nemažai. Taigi - knygą į rankas ir pirmyn ieškoti romantikos Vilniuje 
Žinomo lietuvių žurnalisto Algimanto Čekuolio kelionių ir apybraižų knyga pradeda naują leidinių seriją apie įvairiausius pasaulio kraštus ir reiškinius seriją. Pirmuoju taikiniu pasirinktos įvairios salos, kurioms skirtos neilgos apybraižos, pristatančios ne tik salos istoriją ar geografiją, bet, svarbiausia - salos žmones. Salų gyventojai ypatingi, paprastai gyvendami izoliuotai nuo kitų tautų, ilgai išsaugo savo originalią kultūrą, papročius. Jie - tikras lobis etnologams... 
